Baudžiamoji byla Nr. 1A-498/2010

                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1 (N)

 

 (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

 

 

 

            Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Viktoro Kažio, 

sekretoriaujant Rasai Maldanytei, 

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,          

gynėjai advokatei L. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, ir nuteista laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

            Iš V. T. priteista nukentėjusiajam A. N. 2092,75 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

           

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

n u s t a t ė :

 

            V. T. nuteista už tai, kad nužudė G. N., t.y. 2009 m. gruodžio 21 d., apie 17 val. 44 min. (duomenys neskelbtini), R. B. priklausančio namo virtuvėje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su G. N. metu, peiliu dūrė G. N. vieną kartą į pilvą ir vieną kartą į kairį petį, tuo padarydama G. N. durtinę-pjautinę kairio peties žaizdą su pažastinės arterijos sužalojimu ir pilvaplėvės ertmės sužalojimą, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko nuo durtinės-pjautinės kairio peties žaizdos su pažastinės arterijos sužalojimu, kuris komplikavosi į ūmų išorinį nukraujavimą, G. N. įvykio vietoje mirė. Šiais veiksmais V. T. padarė Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

            Apeliaciniame skunde nuteistoji V. T. prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nuosprendį panaikinti ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį – pripažinti, jog ji G. N. nužudė fiziologinio asmens afekto būklėje ir dėl staiga kilusio susijaudinimo ribotai galėjo valdyti savo veiksmus.

            Apeliaciniame skunde nuteistoji V. T. teigia, jog G. N. nužudė būtinosios ginties ribose. Apeliantė nesutinka su apygardos teismo teiginiu, kad nebuvo pirmos ir būtinosios ginties sąlygos – pavojingo kėsinimosi, jog tiek V. T., tiek nukentėjusysis G. N. elgėsi agresyviai, tokia situacija daugiau primena muštynes (kas jau yra ne kartą buvę tarp kaltinamosios ir nukentėjusiojo), o ne nukentėjusiojo kėsinimąsi į V. T. gyvybę, šioje situacijoje abi pusės buvo puolančios, abi gynė savo tiesas ir nebuvo besiginančių. Mano, jog tai neatitinka bylos aplinkybių. Teisme ji minėjo, jog ir anksčiau buvo užpulta G. N., tuomet ją išgelbėjo L. V., kuri šį faktą patvirtino teisme. To užpuolimo metu G. N. jokio sužalojimo nepadarė, nes laiku sulaukė pagalbos. Po šio užpuolimo ji G. N. nekeršijo.

            Toliau nuteistoji V. T. dėsto įvykio aplinkybes. Nurodo, jog 2009 m. gruodžio 21 d. ji vėl netikėtai buvo užpulta G. N.. Kambaryje buvę asmenys buvo girti ir ji negalėjo prisišaukti pagalbos. Kad pastarieji buvo stipriai girti, patvirtina liudytoja A. J., kuri parodė, kad kambaryje buvę vyrai buvo girti, nes po tokio įvykio sėdėjo ramūs prie stalo, lyg sustingę. Teigia, jog visos abejonės, dėl galimybės prisišaukti pagalbą, turi būti vertinamos kaltinamosios naudai. Ji nesitikėjo G. N. užpuolimo, kitaip, gindama savo gyvybę ir sveikatą, būtų išėjusi iš buto arba dėl gresiančio pavojaus būtų paprašiusi pagalbos kambaryje miegojusių vyrų. Kad apeliantė buvo užpulta ir gynėsi, rodo žaizdų pobūdis ant G. N. kūno ir eksperto išvada, kad smūgių sudavimo metu G. N. buvo pasilenkęs. Tai patvirtina, kad tarp jos ir nukentėjusiojo įvyko grumtynės, kurių metu ji besigindama dūrė G. N. į įvairias kūno vietas, siekdama apginti savo gyvybę ir sveikatą. Grumtynių faktą patvirtina liudytoja L. V., kuri parodė, jog grįždama pas R. B., per langą pamatė du stovinčius žmones ir matėsi, kad jie stumdosi ar mušasi, įėjusi į vidų, pamatė gulintį nukentėjusįjį ir V. T., stovinčią kambaryje. Be to, liudytoja A. J. parodė, kad nuteistosios plaukai buvo susitaršę, po įvykio jos elgesys buvo neadekvatus, kai atsipeikėjo, prašė padaryti ką nors, kad nukentėjusysis gyventų.

            Toliau cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-275/2009, kurioje nurodoma, kad fiziologiniu asmens afektu laikoma tokia asmens psichikos būklė, kai jis visiškai supranta savo veiksmus, tačiau dėl staiga kilusio didelio susijaudinimo ribotai gali juos valdyti. Nužudymas gali būti pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimo asmens poelgio (pvz., kėsinimosi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimo, kankinimo, laisvės atėmimo, tyčiojimosi, šantažo arba kitų veiksmų, iš esmės prieštaraujančių moralės bei dorovės principams, pažeidžiančių žmogaus garbę ir orumą bei pan.) kaip greitas atsakas į tai. Greitas atsakas turi įvykti iš karto tuoj po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų.

Todėl apygardos teismo konstatavimas, jog apeliantės atlikti veiksmai, kuriais atimta gyvybė G. N., buvo akivaizdžiai neadekvatūs ir neproporcingi, neatitinka bylos aplinkybių ir teismų praktikos. Kaip jau minėta, nuteistosios atsakas į G. N. veiksmus buvo itin greitas, nes pastarasis buvo sužalotas užpuolimo metu, o ne po jo, ką patvirtina ir sužalojimo pobūdis. Taip pat pabrėžiama, kad nusikaltimo įrankis – peilis, buvo paimtas nuo stalo, prie kurio buvo sėdėta, o ne atsineštas po užpuolimo iš kitos vietos.

Teigia, jog Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos nutartį Nr. 2K-59/2010.

Mano, jog Šiaulių apygardos teismas, priimdamas jos atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, buvo šališkas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistoji V. T. ir jos gynėjas prašė patenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistosios skundą atmesti.

Nuteistosios V. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistosios kaltės bei jai paskirtos bausmės dydžio.

Apeliantė prašo pripažinti nužudžius G. N. būtinosios ginties sąlygomis. Kolegija nesutinka su nuteistosios prašymu ir atmeta jį kaip nepagrįstą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus būtinosios ginties sąlygomis.

Teismas, spręsdamas konkrečioje byloje būtinosios ginties situaciją, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” 5 ir 6 punktų nuostatoms, kuriose konstatuojama, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Nuteistoji V. T. neneigia, jog peiliu sužalojo nukentėjusįjį G. N., tačiau jos teigimu, tai ji padarė todėl, kad įvykio metu ji netikėtai buvo G. N. užpulta. Kad ji buvo užpulta ir gynėsi, nuteistoji grindžia sužalojimais, rastais ant jos kūno, žaizdų pobūdžiu ant G. N. kūno, eksperto išvada, kad smūgio sudavimo metu G. N. buvo pasilenkęs bei liudytojos L. V. parodymais, jog ji per langą matė du stovinčius žmones, kurie stumdėsi ar mušėsi. Be to, ji anksčiau buvo užpulta G. N. ir tuomet ją išgelbėjo L. V..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi surinktus įrodymus konstatuoja, kad aukščiau paminėti apeliacinio skundo argumentai negali būti vertinami, kaip pagrindas nuteistosios V. T. smurtinius veiksmus vertinti, kaip padarytus būtinosios ginties situacijoje. Visų pirma kolegija pastebi, jog pati nuteistoji įvykio metu buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, nustatyta 2,20 promilės girtumas (t. 1, b.l. 116), todėl ji pati įvykio detalių neatsimena ir remiasi tik prielaida, jog sužalojo nukentėjusįjį besigindama. Pirmą kartą apklausta įtariamąja, nuteistoji V. T. parodė: ,,Aš neprisimenu dėl ko prasidėjo konfliktas, nes tuo metu jaučiausi stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, tačiau G. N. ir aš susipykome” (t. 1, b.l. 122-123). Be to, nuteistoji ir nukentėjusysis anksčiau ne kartą yra kartu girtavę, tarp jų kildavo konfliktai, tiek žodiniai, tiek panaudojant smurtą. Apie tai, kad nuteistoji gynėsi, nes nukentėjusysis norėjo ją pasmaugti, mušė, V. T. nei apklausta įtariamąja pirmą kartą (t. 1, b.l. 122-123), nei parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b.l. 128), neminėjo. Iš šioje proceso stadijoje duotų V. T. parodymų bei nuoširdaus prisipažinimo metu papasakotų aplinkybių galima daryti išvadą, kad prieš nukentėjusįjį smurtą ji naudojo ne gindamasi nuo pavojingo kėsinimosi, o kilus tarp jų eiliniam žodiniam konfliktui ir muštynėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad muštynėms, kitaip nei pavojingam kėsinimuisi, būdinga, kad abi šalys elgiasi agresyviai, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų. Muštynėse teisė į būtinąją gintį nekyla (LAT baudžiamoji byla Nr. 2K-684/1999). Liudytojos L. V. parodymai (t. 2, b.l. 54), jog ji per langą matė du stovinčius žmones, kurie stumdėsi ar mušėsi, ne paneigia, o patvirtina tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo kilusį konfliktą ir muštynes, ir jokių būdu neleidžia daryti išvados, jog nuteistoji buvo netikėtai užpulta.

Taip pat kolegija mano, kad nuteistosios kūne specialisto išvada nustatyti sužalojimai negali būti vertinami, kaip pagrindas konstatuoti, jog ji buvo būtinosios ginties situacijoje. Nuteistajai konstatuoti kairės alkūnės ir kairės menties sumušimai, būdingi griuviminei traumai bei poodinė kraujosruva kairės akies srityje (t. 1, b.l. 82). Taigi, ši išvada iš esmės patvirtina nuteistosios V. T. parodymus, kad nuteistasis sudavė jai į veidą ir liudytojos L. V. parodymus, kad ji matė du žmones, kurie stumdėsi ar mušėsi bei aplinkybę, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios kilo konfliktas, peraugęs į muštynes. Tačiau paminėtos aplinkybės iš esmės nepatvirtina, kad šis konfliktas peraugo į būtinosios ginties situaciją. Kilusios situacijos vertinimui svarbu ir tai, kad bylos duomenimis nuteistoji įvykio metu buvo neblaivi, jai nustatyta 2,20 promilės girtumas (t. 1, b.l. 116), kas irgi turėjo įtakos jos veiksmams. Esant apsvaigimo nuo alkoholio poveikiui savaime keičiasi situacijos suvokimas ir įvertinimas, sunkėja tinkamų sprendimų paieška, pervertinamos galimybės, susilpnėja savikontrolė, keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis.

Kolegijos nuomone, nuteistosios apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad žaizdų pobūdis ant G. N. kūno bei eksperto išvada, kad smūgio sudavimo metu G. N. buvo pasilenkęs, patvirtina įvykusias tarp jos ir nukentėjusiojo grumtynes, kurių metu ji dūrė pastarajam į įvairias kūno vietas, atmetami, kaip nepagrįsti. Specialisto išvadoje (t. 1, b.l. 31-33) nurodoma, kad G. N. mirtis įvyko nuo durtinės-pjautinės kairiojo peties žaizdos su pažastinės arterijos sužalojimu. Taigi, ši išvada konstatuoja nukentėjusiojo mirties priežastį. Be to, specialistas apklausos metu parodė: ,,<...Atsižvelgiant į sužalojimo lokalizaciją, labiau tikėtina, kad durtinė pjautinė kairio peties žaizda su pažastinės arterijos sužalojimu, buvo padaryta nukentėjusiajam būnant pasilenkus arba sėdint...>“ (t. 1, b.l. 89). Kolegijos nuomone, nei specialisto išvada, nei  specialisto parodymai, nepatvirtina, kad V. T. nukentėjusiajam dūrė grumtynių metu.

Be to, nuteistosios teiginys, jog jei ji būtų tikėjusi G. N. užpuolimo, būtų išėjusi iš buto ar paprašiusi pagalbos kambaryje esančių vyrų, atmetamas, kaip nepagrįstas. Byloje nėra nustatyta, kad nuteistoji V. T. būtų pasinaudojusi bent viena galimybe, t.y. būtų bandžiusi prašytis pagalbos ar bandžiusi išeiti iš buto. Kadangi nenustatyta, jog ji buvo užpulta, tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo vyko susistumdymas, jai nebuvo būtinybės gintis ir kreiptis pagalbos į kambaryje esančius vyrus.

Kolegijos nuomone, visos aukščiau aptartos aplinkybės paneigia nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, kad ji buvo netikėtai užpulta ir prieš ją buvo panaudotas smurtas, dėl ko ji atsidūrė būtinosios ginties situacijoje ir turėjo gintis. Ir netgi vertinant aplinkybes taip, kaip nurodo nuteistoji, jos atlikti veiksmai, kuriais nužudytas nukentėjusysis, buvo akivaizdžiai neadekvatūs ir neproporcingi pastarojo veiksmams. Nenustačius būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo svarstyti ar šioje situacijoje galėjo būti būtinosios ginties ribų peržengimas.

Nuteistoji V. T. apeliaciniame skunde prašo jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį – pripažinti, jog ji G. N. nužudė būdama fiziologinio afekto būklėje ir dėl staiga kilusio susijudinimo ribotai galėjo valdyti savo veiksmus, t.y. prašo pripažinti, jog nusikalto afektinės tyčios būsenos.

Afektinė tyčia yra Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnio (Nužudymas labai susijaudinus) sudėties požymis. Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukelia neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Teismų praktikoje fiziologiniu asmens afektu laikoma tokia asmens psichikos būklė, kai jis visiškai supranta savo veiksmus, tačiau dėl staiga kilusio didelio susijaudinimo ribotai gali juos valdyti. Nužudymas gali būti pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimo asmens poelgio (pvz., kėsinimosi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimo, kankinimo, laisvės atėmimo, tyčiojimosi, šantažo arba kitų veiksmų, iš esmės prieštaraujančių moralės bei dorovės principams, pažeidžiančių žmogaus garbę ir orumą bei pan.) kaip greitas atsakas į tai. Greitas atsakas turi įvykti iš karto tuoj po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų. Byloje nėra duomenų ir nenustatyta, kad nukentėjusysis G. N. būtų atlikęs kokius tai neteisėtus ar itin įžeidžiančius nuteistosios ar jos artimuosius asmenis veiksmus, kurie V. T. būtų sukėlę staigų didelį susijaudinimą. Tokių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nekėlė ir pati nuteistoji. Byloje nustatyta, kad nuteistoji ir nukentėjusysis girtavo. Tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, kurio iniciatore galima laikyti nuteistąją V. T., nes ji provokavo konfliktui, sakydama, kad G. N. nėra pats geriausias ūkininkas, jam prieštaravo, vadino įžeidžiančiais žodžiais. Šis konfliktas peraugo į fizinio smurto panaudojimą, t.y. nukentėjusiajam sudavus V. T. per veidą, jie pradėjo tarpusavyje stumdytis. Tai patvirtino liudytoja L. V., kuri parodė, kad eidama į namo vidų matė kaip nuteistoji ir nukentėjusysis stumdėsi ar mušėsi, o įėjusi į kambarį pamatė nukentėjusįjį jau gulintį (t. 2, b.l. 54).

Ta aplinkybė, kad G. N. sudavė nuteistajai per veidą, nepatvirtina, jog ji buvo staiga užpulta. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad V. T. ir G. N. girtavo gana ilgą laiko tarpą, tarpusavyje ginčijosi ir vienas kitą įžeidinėjo. Toks bendravimo būdas jiems buvo įprastas, buvo atvejų, kad tarpusavyje buvo smurtaujama, todėl ir ši konkreti situacija V. T. nebuvo nauja ir G. N. suduotas smūgis į veidą negalėjo sukelti didelio susijaudinimo. Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nuteistoji neabejotinai neadekvačiai sureagavo į nukentėjusiojo elgesį ir, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, neįvertino situacijos, dėl ko paėmusi nuo stalo peilį du kartus dūrė G. N. ir padarė mirtinus sužalojimus. Visa tai patvirtina, jog ji buvo paprasto girtumo būsenoje. Apygardos teismas, teisingai įvertinęs įrodymus nustatė faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad V. T. nukentėjusįjį nužudė tyčia ( Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis).

Atmestinas ir apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog nuteistosios atsako greitumą patvirtina sužalojimų pobūdis bei tai, kad peilis buvo paimtas nuo stalo, prie kurio buvo sėdėta, o ne atsineštas iš kito kambario. Sužalojimų pobūdis, t.y. tai, kad nuteistoji du kartus dūrė peiliu į gyvybiškai svarbias nužudytojo kūno vietas ir šie jos veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu buvo susiję su padariniais (nukentėjusiojo mirtimi) neįrodo afektinės tyčios buvimo. Sužalojimų pobūdis gali atskleisti tyčios turinį ir kryptingumą, šiuo atveju, tai, jog nuteistoji veikė netiesiogine tyčia. Aplinkybė, jog peilį nuteistoji paėmė nuo stalo, prie kurio buvo sėdėta, parodo, kad V. T. nesiruošė iš anksto nusikalstamai veikai, bet taip pat neįrodo jai buvus afektinės tyčios būsenos.

Be to, kolegija pažymi, jog afektinė tyčia nėra tapati būtinajai ginčiai, ir pripažinus nuteistąją V. T. nužudžius esant fiziologinio afekto būsenos, pastaroji atsakytų pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį.

            Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistosios apeliacinio skundo argumentu, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, Šiaulių apygardos teismas buvo šališkas. 

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Šio principo esmė, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo, todėl šių reikalavimų pažeidimas nagrinėjant bylą teisme – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą sprendimą. Šias nuostatas detalizuojantis Lietuvos Respublikos BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas gali būti laikomas šališku ir negalinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantė, nereiškia, kad teismas ar teisėjas buvo šališki. Taigi pagal nuteistosios V. T. apeliacinio skundo kontekstą nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, buvo šališkas.

Kolegija sutinka su apygardos teismo nuteistajai paskirta bausme ir neturi pagrindo ją švelninti. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, t.y. į kaltės formą, nusikaltimo pavojingumo laipsnį (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 6 dalis), neatitaisomus padarinius, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino nuteistosios asmenybę (anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nedirbanti, darbo biržoje neregistruota) ir skyrė jai žymiai mažesnę bausmę negu sankcijoje numatytas vidurkis. Paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

            nuteistosios V. T. apeliacinį skundą atmesti.

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                       Rūta Mickevičienė

 

Teisėjai:                                                                                                           Regina Gaudutienė

 

                                                                                                                        Viktoras Kažys