Administracinė byla Nr. A520-1271/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02350-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir atsakovas) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (toliau – ir Valstybinės kalbos įstatymas) neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietėse: Kalesninkuose – Jono Pauliaus II-ojo, Bažnyčios ir Žaliojoje gatvėse, Daugidonyse – Saulėtojoje gatvėje, Purvėnuose – Pasienio, Žaliojoje, Naujojoje, Saulėtojoje gatvėse, Mantviliškėse – Naujojoje ir Gėlių gatvėse, Eišiškėse – Vilniaus, Naujojoje, Pirties, Ligoninės, Žaliojoje, Vasario 16-osios, Turgaus, Bažnyčios, Dainavos ir Aušros gatvėse bei Varėnos plente, Dieveniškėse – Vilniaus, Geranionių, Naujojoje, Subotnikų, Girininkijos, Aido ir Ašmenos gatvėse, Jašiūnuose – Saulėtojoje, Sodų, Pušų, Lydos, Kaštonų, Naujojoje gatvėse, Žagarinėje – Macelių gatvėje, Jašiūnų geležinkelio stotyje – Rūdninkų, Stoties, Upės ir Gėlių gatvėse, Turgeliuose – Vilniaus gatvėje ir Naujajame skersgatvyje, Šalčininkėliuose – Žaliojoje ir Naujojoje gatvėse, Pabarėje – Pušų, Sodų ir Lauko gatvėse, Tetėnuose – Vilniaus ir Miško gatvėse, Baltojoje Vokėje – Naujojoje, A. Mickevičiaus, T. Kosciuškos ir Žaliojoje gatvėse, Rūdninkuose – Bažnyčios, Medžiotojų ir Karališkojo trakto gatvėse, į atitinkančias Valstybinės kalbos įstatymo ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, pakeitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių reikalavimus, t. y. tokias, kuriose nurodyti VĮ Registrų centre įregistruoti gatvių pavadinimai lietuvių kalba.

Pareiškėjas rėmėsi Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir paaiškino, kad visi tautinių bendrijų organizacijoms nepriklausantys viešieji užrašai Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat ir gatvių pavadinimų lentelės turėtų būti tik lietuvių kalba. Gatvių pavadinimai nėra ir negali būti laikomi nei tautinės bendrijos organizacijos pavadinimais, nei tokios bendrijos informaciniais užrašais. Pareiškėjas taip pat rėmėsi vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, pakeitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 30 punktu, kuriame nustatyta, kad gatvių pavadinimai, pateikiami lentelėse, informaciniuose ženkluose ar pavadinimų lentelėse, turi būti nurodomi taip, kaip jie yra įregistruoti Adresų ar Nekilnojamojo turto registre. Adresų registre gatvių pavadinimai registruojami tik valstybine kalba. Pagal Aprašo 29 punktą savivaldybės vykdomoji institucija organizuoja lentelių, pavadinimų lentelių, informacinių ženklų pritvirtinimą, užrašų užrašymą, jų priežiūrą ir keitimą.

Pareiškėjas nustatė, kad konkrečioje Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje gatvių pavadinimų lentelėse gatvių pavadinimai užrašyti ne tik lietuvių kalba, ir Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui pateikė 2012 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimą Nr. 1R-43 įgyvendinti Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 30 punkto nuostatas bei pakeisti gatvių pavadinimų lenteles. Pareiškėjas per Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, Priežiūros įstatymas) nustatytą terminą negavo iš atsakovo informacijos dėl reikalavimo įvykdymo ar prašymo pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą, todėl pareiškėjui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atsakovas Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas neturi būti nagrinėjamas ir yra atmestinas, nes administracinė byla tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu administraciniame teisme jau išnagrinėta ir yra įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-997/2009). Pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimas Nr. 1R-43 buvo gautas 2012 m. rugpjūčio 22 d. Artimiausiame Tarybos 2012 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje Šalčininkų rajono savivaldybės meras supažindino Tarybos narius su reikalavimu. Reikalavimas buvo išsiųstas Šalčininkų rajono savivaldybės seniūnams vykdyti. Pasikeitus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas), savivaldybės seniūnijos tapo savivaldybės administracijos filialais, veikiančiais tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. Gatvių pavadinimų lentelių pakabinimas yra seniūnų funkcija. Iš seniūnų nebuvo gauta informacijos, kad seniūnijų teritorijose nevykdomas Valstybinės kalbos įstatymas. Atsakovas nurodė, kad reikalavimas neturi pagrindo, nes valstybine kalba gatvių pavadinimų lentelės, nurodytos Adresų registre, yra pakabintos. Atsakovas teigė, kad teisinė kolizija dėl gatvių pavadinimų užrašų nevalstybine kalba kyla dėl neaiškumų, susijusių su Lietuvos Respublikos teisės aktų ir tarptautinių sutarčių taikymu ir interpretavimu. Lietuvoje galioja Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija (toliau – ir Konvencija). Konvencijos 11 straipsnis nustato galimybę tradiciškai gausiai tautinių mažumų gyvenančiose teritorijose gatvių pavadinimus rašyti ir tautinės mažumos kalba.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino, įpareigojo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietėse: Kalesninkuose – Jono Pauliaus II-ojo, Bažnyčios ir Žaliojoje gatvėse, Daugidonyse – Saulėtojoje gatvėje, Purvėnuose – Pasienio, Žaliojoje, Naujojoje, Saulėtojoje gatvėse, Mantviliškėse – Naujojoje ir Gėlių gatvėse, Eišiškėse – Vilniaus, Naujojoje, Pirties, Ligoninės, Vasario 16-osios, Turgaus, Bažnyčios, Dainavos ir Aušros gatvėse bei Varėnos plente, Dieveniškėse – Vilniaus, Geranionių, Naujojoje, Subotnikų, Girininkijos, Aido ir Ašmenos gatvėse, Jašiūnuose – Saulėtojoje, Sodų, Pušų, Lydos, Kaštonų, Naujojoje gatvėse, Žagarinėje – Macelių gatvėje, Jašiūnų geležinkelio stotyje – Rūdninkų, Stoties, Upės ir Gėlių gatvėse, Turgeliuose – Vilniaus gatvėje ir Naujajame skersgatvyje, Šalčininkėliuose – Žaliojoje ir Naujojoje gatvėse, Pabarėje – Pušų, Sodų ir Lauko gatvėse, Tetėnuose – Vilniaus ir Miško gatvėse, Baltojoje Vokėje – Naujojoje, A. Mickevičiaus, T. Kosciuškos ir Žaliojoje gatvėse, Rūdninkuose – Bažnyčios, Medžiotojų ir Karališkojo trakto gatvėse, į atitinkančias Valstybinės kalbos įstatymo ir Aprašo reikalavimus, t. y. tokias, kuriose būtų nurodyti VĮ Registrų centre įregistruoti gatvių pavadinimai lietuvių kalba, nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorių pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Eišiškėse – Žaliojoje gatvėje.

Teismas vadovavosi Priežiūros įstatymo 2 straipsniu, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Sprendime nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 20 d. surašė reikalavimą Nr. 1R-43 Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui B. D. (reikalavimo kopiją nusiuntė ir merui Z. P.) įgyvendinti Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 30 punktą. Reikalavime nurodoma, kad pareiškėjas patikrino, kaip Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietėse nurodant gatvių pavadinimus laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo nuostatų ir Aprašo reikalavimų, ir nustatė, kad kai kuriose Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietėse gatvių pavadinimai nurodomi ne tik valstybine lietuvių kalba, tačiau ir rusų, lenkų kalbomis, o tai prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 1 dalies nuostatoms, Aprašo 30 punktui.

Pareiškėjas nurodė gatves Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietėse, kuriose nustatė Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimą. Pareiškėjas nustatytais terminais negavo informacijos apie nurodyto reikalavimo įvykdymą, taip pat negavo prašymo pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą. Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. S(5.23.)-2395, kuriuo atsakoma į pareiškėjo reikalavimą, nurodyta, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracija nepažeidė Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio, visose lentelėse gatvių pavadinimai yra valstybine kalba, kadangi savivaldybėje gyvena daugiau kaip 80 proc. lenkų tautybės gyventojų, jų prašymu, buvo pakabintos informacinio pobūdžio lentelės su gatvių pavadinimais lenkų kalba. Teismas konstatavo, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius neįvykdė pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimo Nr. 1R-43, bei darė išvadą, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus atsisakymas vykdyti pareiškėjo reikalavimą yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas vadovavosi pareiškėjo pateiktomis teismui nuotraukomis, kaip įrodymu, kad prašyme nurodytose gyvenamosiose vietovėse nurodytų gatvių pavadinimai pateikti ne tik valstybine kalba. Teismas bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorių pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Eišiškėse – Žaliojoje gatvėje, nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punktu, nes įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3857-473/2008 Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius yra įpareigotas per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti gatvės pavadinimų lenteles Eišiškėse – Žaliojoje gatvėje, į tokias, kuriose gatvės pavadinimas būtų nurodytas valstybine lietuvių kalba.

Sprendime vadovautasi Valstybinės kalbos įstatymo 1, 2 straipsniais, 17 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 30 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl ginčui aktualių Valstybinės kalbos įstatymo nuostatų aiškinimo 2009 m. sausio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2011 m. liepos 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė dėl Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, nurodė, kad tiesiogiai Konvencijos 11 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, nes turi būti įvertintos šioje dalyje numatytos aplinkybės bei parengti atitinkami ją įgyvendinantys teisės aktai. Taip pat teismas rėmėsi Aprašo 29 punktu, Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, 29 straipsnio 8 dalies 1, 2, 3 punktais, 31–32 straipsniais, Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. T-1016 patvirtintų Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos veiklos nuostatų 33.1.8 punktu. Teismas atsakovo argumentą, kad ne jis yra atsakingas už pareiškėjo reikalavimo vykdymą, nes už tai atsako seniūnijų seniūnai, pripažino nepagrįstu, kadangi savivaldybės administracijos direktorius seniūnams gali duoti privalomus vykdyti nurodymus.

III.

Atsakovas Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti.

Atsakovas išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

1. Byloje nėra įrodymų, kad Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius atsisakė įvykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą. Byloje yra rašytiniai įrodymai bei Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus parodymai, kad jis dėl tam tikrų priežasčių negalėjo įvykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimo, o ne atsisakė šį reikalavimą vykdyti.
2. Nesutiktina su teismo argumentu, jog negalima daryti išvados, kad administracinė byla Nr. A261-997/2009 ir nagrinėjama byla yra tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsakovo manymu, ginčas kilo dėl teisės, t. y. administracijos direktoriaus veikimo arba neveikimo, o ne dėl konkrečių gatvių pavadinimų lentelių.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas nukreiptas tinkamam subjektui, nes Šalčininkų savivaldybės administracijos direktorius seniūnams gali duoti privalomus vykdyti nurodymus. Atsakovas remiasi Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi (įstatymo 2010 m. liepos 30 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.53 straipsniu, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos seniūnijų veikos nuostatų, patvirtintų Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. DĮV-1967 (toliau – ir Seniūnijų veiklos nuostatai), 7.37 punktu. Atsakovas nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu buvo išaiškinta, kad Vyriausybės atstovo reikalavimą Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius nukreipė pagal kompetenciją vykdyti rajono savivaldybės administracijos seniūnams. Seniūnai motyvavo savo neveikimą tuo, kad gyventojai atsisakė nuimti lenteles nuo gyventojams priklausančių namų, kad gatvių pavadinimų lentelės padarytos gyventojų lėšomis ir kad nėra tvarkos, kaip šiuo atveju nukabinti lenteles. Teismas neatsižvelgė į Vyriausybės atstovo proceso metu pateiktą dokumentą apie tai, kad Baltosios Vokės seniūnija pakeitė gatvių pavadinimų lenteles.
4. Teismas nepagrįstai atmetė Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus prašymą iškviesti į teismo posėdį Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos seniūnijų seniūnus.
5. Nesutiktina su teismo išvada, jog Konvencijos 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos negali būti taikomos, nes turi būti parengti atitinkami ją įgyvendinantys teisės aktai. Atsakovas mano, kad pripažinus Konvenciją sudedamąja Lietuvos teisės sistemos dalimi bei tiesioginio taikymo aktu, Valstybinės kalbos įstatymo 14, 17 straipsnio 1 dalies nuostatos tampa akivaizdžiai prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 37 straipsniui, 135 straipsnio l daliai, 138 straipsnio 3 daliai, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl šių Valstybės kalbos įstatymo normų konstitucingumo.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepime prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1. Apelianto nurodomos aplinkybės, jog jis kreipėsi į Šalčininkų rajono savivaldybės seniūnijų seniūnus, o šie neįvykdė Vyriausybės atstovo reikalavimo, teisiškai yra nereikšmingos. Pareiškėjas remiasi 2008 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3727-473/2008. Pareiškėjas pažymi, jog apeliantas nėra nuoseklus. Argumentas, jog Seniūnijų veiklos nuostatų 7.37 punkte yra nustatyta, kad seniūnijos vykdydamos savo uždavinius atsako už adresų objektų ženklinimą seniūnijos teritorijoje, tinkamą ženklų įtvirtinimą jų informacijos teisingumą ir teisėtumą, ženklų priežiūrą ir pritvirtinimą, negali panaikinti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos, kurią numato aukštesnės galios teisės aktai – Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktas ir Aprašo 29 punktas.
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nustatė, jog byloje buvo nagrinėjami įrodymai ir aplinkybės dėl iki tol nenagrinėtų (išskyrus vieną – Žaliąją gatvę Eišiškėse, dėl kurios teismas bylą nutraukė) gatvių pavadinimų lentelių. Apelianto minimoje Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtoje byloje Nr. A261-997/2009 ginčas buvo kilęs tarp tų pačių šalių – Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus ir Vyriausybės atstovo, tačiau skyrėsi tiek teisinis pagrindas, tiek ginčo dalykas.
3. Dėl Konvencijos taikymo Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje ne vieną sykį yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011). Teismas laikosi pozicijos, jog Konvencija pagal savo pobūdį ir turinį laikytina politinio-programinio, o ne norminio reguliavimo pobūdžio.
4. Analogiškas siūlymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą buvo nagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011, kurioje teismas pasisakė, jog nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

             Apeliacinis skundas netenkintinas.

            Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalis nustato, kad, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką įtvirtina Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, pagal kurį Vyriausybės atstovas, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti, taip pat, kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Šio įstatymo 5 straipsnyje nustatyta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, t. y. Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikia rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą. Per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti) Vyriausybės atstovas kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo. Pažymėtina, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiškėjo teisė kreiptis į teismą taikoma tik tada, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nustatęs, jog savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikia rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą. Vyriausybės atstovo reikalavimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos.

Sprendžiant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo pagrįstumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar šios teisės normos pagrindu savivaldybės administravimo subjektui Vyriausybės atstovo pateiktame reikalavime (ir atitinkamame Vyriausybės atstovo prašyme teismui) nurodyti įstatymai ar Vyriausybės sprendimai (dėl kurių neįgyvendinimo ar nevykdymo yra jie pateikti) atitinka nurodytus kriterijus. Taip pat yra būtina išaiškinti teisės akto (kurio įgyvendinimo siekia Vyriausybės atstovas) paskirtį bei jo taikymo ypatumus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1273/2012, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012; kt.).

             Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, įgyvendindamas savivaldybių administracinę priežiūrą, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2012 m. rugpjūčio 20 d. surašė reikalavimą Nr. 1R-43 Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui B. D. (reikalavimo kopiją nusiuntė ir merui Z. P.) įgyvendinti Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį ir vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, pakeitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo 30 punktą. Reikalavime nurodoma, kad pareiškėjas patikrino, kaip Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietėse nurodant gatvių pavadinimus laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo nuostatų ir Aprašo reikalavimų, ir nustatė, kad kai kuriose Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietėse gatvių pavadinimai nurodomi ne tik valstybine, lietuvių kalba, tačiau ir rusų, lenkų kalbomis, o tai prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 1 dalies nuostatoms, Aprašo 30 punktui. Pareiškėjas atsakovui pateikė reikalavimą įgyvendinti Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 30 punkto nuostatas ir pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles, kuriose nurodyti teisiškai neįregistruoti gatvių pavadinimai, ir nurodė, kad šis reikalavimas turi būti įvykdytas per savaitę nuo jo gavimo dienos, apie priimtą sprendimą per 10 dienų privaloma informuoti Vyriausybės atstovą. Pagal bylos duomenis pareiškėjas nustatytais terminais negavo informacijos apie nurodyto reikalavimo įvykdymą, taip pat negavo prašymo pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą. Pareiškėjas byloje yra  pateikęs įrodymus, kad Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje greta lietuvių kalbos nevalstybine kalba gatvių pavadinimų lentelės yra iškabintos pareiškėjo nurodytose gatvėse, t. y. pateikė nuotraukas (b. l. 5-59). Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs šiuos įrodymus, nustatė, kad šalia valstybine kalba esančio gatvės pavadinimo yra pateiktas gatvės pavadinimas ir lenkų, ir rusų kalbomis, gatvės pavadinimas ne valstybine kalba pateiktas netgi išvertus, o ne tik rašant kitos kalbos raidėmis.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs tarp proceso šalių kilusį ginčą dėl minėto pareiškėjo reikalavimo, pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus, kurių pagrindu buvo prašoma įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles konkrečiose Šalčininkų rajono savivaldybės gyvenvietėse, į atitinkančias Valstybinės kalbos įstatymo ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, pakeitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių reikalavimus, t. y. tokias, kuriose nurodyti VĮ Registrų centre įregistruoti gatvių pavadinimai lietuvių kalba. Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas būtų atmestas. Iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, jog atsakovas privalėjo vykdyti reikalavimą ir kad teisėtai greta lietuvių kalbos yra ir nevalstybine kalba gatvių pavadinimų lentelės.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos faktinius ir teisnius aspektus, proceso šalių nurodytus pirmosios instancijos teismui argumentus, byloje pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog atsakovas privalėjo vykdyti pareiškėjo reikalavimą ir šio reikalavimo nėra įvykdęs.

           Valstybinės kalbos įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus. To paties įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba, o 18 straipsnyje nustatyta 17 straipsnio išimtis. Pagal 18 straipsnio 1 dalį tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Aprašo 30 punkte nustatyta, kad gatvių, pastatų, statinių ir kitų objektų pavadinimai, pateikiami lentelėse, užrašuose, informaciniuose ženkluose ar pavadinimų lentelėse turi būti nurodomi taip, kaip jie yra įregistruoti Adresų ar Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, kad naudojami gatvių pavadinimai ne lietuvių kalba yra įregistruoti registre.

             Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, kuriose buvo taikomos šiam ginčui aktualios Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011), yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniai teisės aktai vienareikšmiškai yra nustatę, jog gatvių pavadinimų užrašai turi būti pateikiami valstybine kalba, gatvių pavadinimai negali būti laikomi tautinės bendrijos organizacijos pavadinimais ar tokios bendrijos informaciniais užrašais. Gyvenamųjų vietų gatvių pavadinimų lentelėse gali būti vartojama tik oficiali vietovardžių forma, nes tai susiję su valstybinės kalbos vartojimu viešajame gyvenime, ir tokia informacija nepatenka į Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sferą. Nurodytose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pasisakęs ir dėl Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, kuria remiasi atsakovas ir kurios 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad tiesiogiai Konvencijos 11 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, nes turi būti įvertintos šioje dalyje numatytos aplinkybės bei parengti atitinkami ją įgyvendinantys teisės aktai. Nesant jų, atsakovo atsisakymas vykdyti pareiškėjo reikalavimą – pakeisti neatitinkančius gatvių pavadinimų užrašus, yra nepagrįstas, nes nacionaliniai teisės aktai aiškiai nustato, kad gatvių pavadinimų užrašai turi būti pateikiami tik valstybine kalba.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bylos faktinės aplinkybės yra identiškos aplinkybėms, kurios buvo nagrinėjamos administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 ir kurių pagrindu buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d nutartis. Šioje nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu neturėtų būti taikomas precedentas.

             Aprašo 29 punkte nustatyta, kad savivaldybės vykdomoji institucija organizuoja lentelių, pavadinimų lentelių, informacinių ženklų pritvirtinimą, užrašų užrašymą, jų priežiūrą ir keitimą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (jeigu ši pareigybė steigiama ir jeigu šiai pareigybei suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Šio įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais (taip pat yra nustatyta ir Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. T-1016 patvirtintų Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos veiklos nuostatų 33.1.1 punkte). Pagal to paties įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 3 punktą savivaldybės administracijos direktorius organizuoja savivaldybės administracijos darbą, tvirtina savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių ir savivaldybės administracijos filialų – seniūnijų veiklos nuostatus, atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje. Vietos savivaldos įstatymo 31–32 straipsniai nustato, kad seniūnijos savo teritorijose kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą ar pačios juos įgyvendina. Seniūnijos veiklą reglamentuoja savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti seniūnijos veiklos nuostatai. Seniūną į pareigas skiria ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos direktorius. To paties įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, tiesiogiai įgyvendindamas įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus, gali kreiptis į valstybinio administravimo subjektus, leisti įsakymus, privalomus savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams, savivaldybės administracijos filialams – seniūnijoms ir į struktūrinius padalinius neįeinantiems valstybės tarnautojams, taip pat jam priskirtos kompetencijos klausimais – savivaldybės gyventojams ir kitiems savivaldybės teritorijoje esantiems subjektams. Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. T-1016 patvirtintų Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos veiklos nuostatų 33.1.8 punkte taip pat nustatyta, kad įgyvendindamas įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus administracijos direktorius gali kreiptis į valstybinio administravimo subjektus, leisti įsakymus, privalomus savivaldybės administracijos struktūriniams bei struktūriniams teritoriniams padaliniams – seniūnijoms ir į struktūrinius padalinius neįeinantiems valstybės tarnautojams.

            Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į šias nurodytas nuostatas, pagrįstai nepripažino pagrįstais atsakovo argumentų, kad už pareiškėjo reikalavimo vykdymą atsako seniūnijų seniūnai.

            Atsakovas apeliaciniame nurodo, kad jis pareiškėjo reikalavimą nukreipė vykdyti rajono savivaldybės administracijos seniūnams, o seniūnai motyvavo tuo, kad gyventojai atsisakė nuimti lenteles nuo gyventojams priklausančių namų, nes gatvių pavadinimų lentelės padarytos gyventojų lėšomis ir kad nėra tvarkos, kaip šiuo atveju jas nukabinti. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos atsakovo argumentus, pažymi, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo reikalavimą, pareiškėjui nenurodė tokių aplinkybių, o nurodė, kad savivaldybėje gyvena daugiau kaip 80 proc. lenkų tautybės gyventojų, gyventojų prašymu buvo pakabintos lentelės su gatvių pavadinimu lenkų kalba. Be to, kaip jau buvo minėta, atsakovas yra atsakingas už gatvių ženklinimą vietovėje, tinkamą ženklų įtvirtinimą, informacijos juose teisingumą ir teisėtumą, ženklų priežiūrą ir keitimą. Atsakovui ši jo pareiga buvo žinoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N261-1067/2012). Dėl šių aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad seniūnai yra atsakingi už pareiškėjo reikalavimo vykdymą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą iškviesti į teismo posėdį Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos seniūnus.

Teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad jau buvo išnagrinėta byla tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (administracinė byla Nr. A261-997/2009) ir ši byla negalėjo būti nagrinėjama, pažymi, jog anksčiau nagrinėtoje byloje buvo nagrinėjama ne dėl tų pačių nurodytų gyvenviečių gatvių pavadinimų, išskyrus vieną gatvę – Žaliosios gatvę, esančią Eišiškėse. Šioje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl konkretaus pareiškėjo reikalavimo, t. y. ne dėl to reikalavimo, kuris buvo nagrinėjamas kitoje administracinėje byloje, reikalavimas buvo pareikštas dėl kitų gatvių, todėl dalykai bylose buvo ne tie patys ir pagrindo nutraukti visą bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą nebuvo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y., jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 99 straipsnio 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šios bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusį ginčą ir taikytinas įstatymų ir įstatymų įgyvendinamųjų aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog Valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnis, 17 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 37 straipsniui, 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai ir yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Dėl nutartyje nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.             

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                      Laimutis Alechnavičius

                                                                                      Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Dalia Višinskienė