Civilinė byla Nr.2A-1082-467/2010
Procesinio sprendimo kategorijos 42.9.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m.
gruodžio 27 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
kolegijos teisėjų Romualdos
Janovičienės, Dalios Kačinskienės,
sekretoriaujant Inesai
Ulevičiūtei,
dalyvaujant atsakovo atstovui
adv. Tomui Jaugelavičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso
apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo N. A. ir
atsakovo UAB „Sitoma“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės
teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. A. ieškinį atsakovui UAB „Sitoma“ dėl nuostolių
atlyginimo.
Kolegija,
išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas N. A. 2009-08-17
kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „Sitoma“ 3500
Lt sumokėto avanso, 3500 Lt baudą, 5 procentų dydžio metines palūkanas,
skaičiuojant nuo 3500 Lt sumos nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu
pasirašė sutartį dėl prekių, iš kurių sumontuojama lauko terasa, pardavimo už
10833,54 Lt. Ieškovas sumokėjo atsakovui 3500 Lt avansą. Sutartyje buvo
numatyti du terasos pristatymo būdai, tačiau visais atvejais atsakovas turėjo
informuoti iš anksto, kada galima pasiimti terasą. Ieškovas tik 2008-10-10 gavo
iš atsakovo pranešimą, kad terasa kažkur pristatyta, nors pagal sutartį terasa
turėjo būti pristatyta birželio pabaigoje. Kartu su 2008-10-22 raštu atsakovas
atsiuntė sąskaitą apmokėjimui, reikalaudamas apmokėti iki 2008-11-10 likusią
sutarties sumą, terasos sandėliavimo mokestį bei delspinigius. 2008-12-04
atsakovas pranešė ieškovui, kad nuo 2008-11-10 jis vienašališkai nutraukia
sutartį. Pagal sutarties sąlygas, atsakovui vienašališkai nutraukus sutartį, jis
privalo grąžinti ieškovui sumokėtą avansą bei sumokėti tokio pat dydžio baudą.
Atsakovas UAB “Sitoma” su
ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal šalių sudarytą sutartį
atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovui statybines medžiagas, iš kurių galėjo
būti padaryta terasa. Medžiagos į sandėlį buvo pristatytos 2008-06-25. Apie
medžiagų pristatymą ieškovas buvo informuotas 2008-07-09 elektroniniu laišku,
kartu buvo prisegta sąskaita galutiniam atsiskaitymui. Ieškovas, užuot
apmokėjęs už medžiagas, ėmė reikalauti, kad atsakovas įrengtų terasą. Dėl šių
darbų atlikimo su ieškovu nebuvo susitarta. Atsakovas dar kartą įspėjo ieškovą
apie būtinybę vykdyti sutartį iki 2008-11-10. Ieškovui neįvykdžius
įsipareigojimų iki nustatyto termino, sutartis pasibaigė dėl ieškovo kaltės.
Vėlesnis dalinis apmokėjimas ieškovui buvo grąžintas. Ieškovo padarytas
sutarties pažeidimas yra esminis, nes jis nesumokėjo atsakovui daugiau kaip 70
procentų sutarties kainos, ieškovas tyčia elgėsi nesąžiningai ir nedavė
atsakovui pagrindo tikėtis, kad savo prievolę įvykdys artimiausiu laiku. Dėl to
atsakovas, vadovaudamasis CK 6.217 straipsnio 2 dalimi, 6.218 straipsnio 1
dalimi, nutraukė sutartį. Kadangi dėl sutarties nutraukimo nėra atsakovo
kaltės, jis neprivalo mokėti netesybų.
Vilniaus miesto 3 apylinkės
teismas 2010 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui
N. A. iš atsakovo UAB „Sitoma“ 3500 Lt avanso bei 5
procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3500 Lt) nuo bylos
iškėlimo teisme dienos (2009-08-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 816 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas
nustatė, kad 2008-06-12 šalys sudarė sutartį dėl prekių, nurodytų sutarties 1
punkte, pardavimo ir pristatymo ieškovui. Šalys susitarė sutarties kainą -
10833,54 Lt, tačiau galutinę mokėtiną sumą atsakovas turėjo patikslinti,
priklausomai nuo faktiškai gautų grindų kiekio, ir pranešti apie patikslinimą
ieškovui. Atsakovas 2008-11-10 vienašališkai nutraukė sutartį, ieškovui
nesumokėjus likusios įsiskolinimo sumos. Spręsdamas, ar sutarties pažeidimas
yra esminis, teismas atsižvelgė į šalių elgesį sutarties vykdymo procese,
sutarties pažeidimo pobūdį. Teismas laikė, kad šalys palaikydavo ryšius
elektroninio ryšio priemonėmis, laiškus siųsdamos sutartyje nurodytu
elektroninio pašto adresu arba paties ieškovo laiške nurodytu kitu adresu,
todėl konstatavo, jog ieškovas gavo jam siųstus elektroninius laiškus. Teismas
padarė išvadą, kad ieškovas nuo 2008 m. liepos mėnesio žinojo apie prievolę
apmokėti likusią sutarties dalį, bet jos nevykdė nei pagal sutarties sąlygas,
nei per papildomai nustatytus terminus, pakartotinai gavęs duomenis apie
pristatytas prekes. Ieškovas neįrodė, kad geranoriškai rengėsi įvykdyti
sutartį, dėjo visas pastangas sutartį įvykdyti laiku ir toks ieškovo elgesys
davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, todėl,
vadovaujantis CK 6.217 straipsniu, toks sutarties pažeidimas laikytinas esminiu
ir atsakovas pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį. Atsižvelgęs į CK 6.71
straipsnį ir įvertinęs tai, kad atsakovas pagal sutarties 5.3 punktą privalėtų
mokėti netesybas ieškovui tik tuo atveju, jei sutartis būtų nutraukta dėl
atsakovo kaltės, teismas konstatavo, jog nenustačius šios aplinkybės, ieškovo
reikalavimas dėl 3500 Lt baudos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. Tačiau atsakovas
nepagrįstai negrąžino ieškovui sumokėto avanso, nes sutartyje šalys nesusitarė
dėl atlygintino minimalaus nuostolių dydžio (netesybų) tuo atveju, kai sutartis
nutraukiama dėl kitos šalies kaltės. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių,
kad dėl sutarties nutraukimo realiai patyrė nuostolius 3500 Lt sumai ar turėjo
pagrindą juos įskaityti į grąžintino avanso sumą, dėl to, sutarčiai pasibaigus
jos nutraukimu ir ieškovui neįgijus sutartyje numatytų prekių, atsakovas
privalo grąžinti ieškovui jo sumokėtą 3500 Lt avansą (CK 6.245 str., 6.249
str.).
Apeliaciniu skundu ieškovas N. A. prašo sprendimą panaikinti dalyje, kurioje iš ieškovo
atsakovo naudai priteista 816 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 8 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, ir priimti naują
sprendimą – priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 3500 Lt ir 5 procentų dydžio
metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos 3500 Lt sumos nuo bylos iškėlimo
teisme dienos (2009-08-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei
bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovui sutartinė prievolė sumokėti likusią
dalį pinigų už terasą atsirado praėjus 3 dienoms po terasos pristatymo į
sandėlį, o pranešimą apie terasos pristatymą jis gavo tik 2008-10-10 kartu su
pranešimu apie sutarties nutraukimą. Atsakovui buvo privalomas 30 dienų
pranešimo apie nutraukimą termino išlaikymas, kuris baigėsi 2008-11-12. Tuo
tarpu atsakovas sutartį nutraukė nuo 2008-11-10, todėl sutartis buvo nutraukta
nesilaikant CK 6.218 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės, o teismas
sprendime neteisingai kvalifikavo, jog sutartis yra nutraukta nuo 2008-11-10
teisėtai ir pagrįstai. Tokiu būdu atsakovas sutartį nutraukė savo rizika ir
savo atsakomybe, todėl jam tenka visos neigiamos sutarties nutraukimo pasekmės.
Atsakovo pateikti į bylą rašytiniai įrodymai negali būti pripažinti tinkamais
įrodymais (CPK 177 str.) ir jais negali būti grindžiamas teismo sprendimas.
Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas gavo iš atsakovo kompiuterio siųstus
elektroninius laiškus ar ieškovas būtų pripažinęs, jog juos gavo. Liudytojas A. B. patvirtino, kad 2008-07-09 siuntė ieškovui elektroninį
laišką su prikabinta sąskaita elektroninėje versijoje, tačiau terasa į atsakovo
sandėlius buvo pristatyta 2008-06-25, kai A. B. atostogavo,
todėl ieškovo laiku neinformavo apie terasos pristatymą, šios aplinkybės
neneigia ir pats atsakovas. Pati sąskaita neatitinka LR Buhalterinės apskaitos
įstatymo 13 straipsnio 6 punkto, kadangi yra nepasirašyta išrašiusio asmens.
Tokiu būdu atsakovo kaltė yra akivaizdi, ieškovas pirmą pranešimą gavo
2008-10-07, o pačią sąskaitą apmokėjimui 2008-10-24. Taip pat nepagrįsti A. P. teiginiai dėl pokalbio su ieškovu telefonu. Sutarties
5.3 punktas nenumato kaltės buvimo ar nebuvimo, tačiau vienašalis sutarties
nutraukimas visada sukelia pasekmes sutartį nutraukusiai šaliai. Teismas
nepagrįstai taikė CK 6.71 straipsnį, neteisingai paskirstė bylinėjimosi
išlaidas.
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB
„Sitoma“ prašo sprendimą dalyje dėl ieškovo ieškinio patenkinimo iš dalies
panaikinti ir ieškinį atmesti, paskirstyti pirmosios instancijos teisme turėtas
bylinėjimosi išlaidas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje
instancijoje. Nurodo, kad teismas nepagrįstai aiškino sutarties 5.2 punktą, tuo
pažeisdamas CK 6.193 straipsnio nuostatas. Teismas neteisingai nurodė, kad
ieškovas nebuvo išreiškęs valios atsisakyti užsakymo (CK 1.64 str. 3 d.), nes
ieškovas savo valią buvo išreiškęs ne kartą ir įvairiomis formomis:
bendraudamas su atsakovo darbuotojais, atsisakydamas vykdyti mokėjimo
įsipareigojimus papildomai nustatytais terminais. Dėl ieškovo įsipareigojimų
nevykdymo atsakovas negavo daugiau kaip 70 procentų prekių kainos, nuo
2008-07-13 buvo įšaldęs savo nuosavas lėšas, negavo iš jų jokios naudos, turėjo
prekes sandėliuoti ir saugoti visą laikotarpį. Ieškovas savo prievolės tyčia
nevykdė, keldamas nepagrįstus reikalavimus, nors buvo ne kartą įspėtas apie
prievolės nevykdymą, atsisakė vykdyti šalių sudarytą sutartį bei reikalavo
visiškai kitos sutarties sudarymo. Ieškovui, atsisakius vykdyti sutartį, kilo
pareiga mokėti netesybas – baudą. Nors sutarties 5.2 ir 5.3 punktuose nurodytos
šalių įsipareigojimų pažeidimo atveju mokėtinos sumos įvardijamos kaip
netesybos, tačiau ieškovo sumokėta 3500 Lt suma kvalifikuotina kaip
rankpinigiai, kurie, ieškovui neįvykdžius sutarties, lieka atsakovui (CK 6.98
str. 1 d., 6.100 str. 1 d.). Dėl ieškovo kaltės atsakovas patyrė iš tikrųjų
žymiai didesnius nuostolius nei sumokėta avanso suma. Teismas sumažino
atsakovui priteistiną atstovavimo išlaidų sumą per daug, kadangi visos
atstovavimo išlaidos atitinka 2004-04-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85
patvirtintas rekomendacijas.
Ieškovas
atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su atsakovo argumentais
nesutinka ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas
atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodo, kad su ieškovo argumentais
nesutinka ir prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas atsakovo
apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovo apeliacinį skundą - atmesti.
Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimtas ir ištirtas prekės
istorijos buhalterinis išrašas (b.l. 98-100).
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320
straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos
teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai
atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant
byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas
teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms
faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio
skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK
329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla
nagrinėjama abiejų šalių apeliacinių
skundų ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos
argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija arba pakeisti.
Byloje
nustatyta, kad 2008-06-12 šalys sudarė sutartį Nr. E-830 dėl gaminių,
nurodytų sutarties 1 punkte pardavimo ieškovui ir pristatymo (b.l. 6, 7). Šalys
sutartyje susitarė, kad sutarties kaina yra 10833,54 Lt. Dalinis išankstinis
apmokėjimas 3500 Lt mokamas sutarties pasirašymo dieną, o likusią sumos dalį
(7333,54 Lt) ieškovas sumoka per 3 dienas, pristačius prekes į atsakovo sandėlį
Vilniuje (sutarties 3 p.). Tačiau galutinę mokėtiną sumą atsakovas patikslina,
priklausomai nuo faktiškai gautų grindų kiekio, ir praneša apie patikslinimą
ieškovui (sutarties 5.10 p.). Sutarties 4 punktas numatė, kad prekės turėjo
būti pristatytos 2008 m. birželio 24-27 dienomis. Prekės turėjo būti
pristatytos už papildomą mokestį „iki durų“ arba į UAB „Sitoma“ sandėlį
(sutarties 5.7. p.). Ieškovas 2008-06-13 sumokėjo atsakovui 3500 Lt dydžio
avansą (b.l. 5). Prekės buvo pristatytos į atsakovo sandėlį 2008-06-25 (b.l.
44-46). Ieškovui nesumokėjus skolos, jam buvo nustatytas 30 dienų terminas skolai
apmokėti (b.l. 8). Pirmosios instancijos teismas laikė, jog ieškovas šį raštą
gavo 2008-10-10, todėl termino pabaiga laikytina 2008-11-10. Ieškovui
2008-10-13 paprašius patikslinti gautų grindų kiekį (b.l. 13), atsakovas
2009-10-22 nusiuntė pasirašytą sąskaitą-faktūrą, kurioje nurodė gautų grindų
kiekį, bei pakartojo nustatyto atsiskaitymo termino pabaigos datą (2008-11-10).
Ieškovas 2008-11-22 sumokėjo likusią skolos 7612,31 Lt sumą, (b.l. 17), kurią
atsakovas grąžino (b.l. 11, 18). Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su
teismo nustatyta sutarties nutraukimo data, laiko, jog sutartis buvo nutraukta
nesilaikant CK 6.218 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės ir šalių sutarties
sąlygų. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta.
CK 6.217
straipsnyje numatyti esminio sutarties pažeidimo pagrindai turi būti nustatomi,
atsižvelgiant į individualias sutarties ypatybes, šalių elgesį, tarp šalių
susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką. Analizuojant sutarties vienašališko
nutraukimo teisėtumą, pirmiausia reikia nustatyti sutartį pažeidžiančius šalies
veiksmus ir įvertinti, ar nustatyti veiksmai leidžia kitai šaliai nesitikėti,
kad sutartis ateityje nebus tinkamai vykdoma. Tad siekiant įvertinti, ar
sutartis yra pažeista iš esmės, nepakanka nustatyti jos pažeidimo faktą, reikia
įvertinti ir daugelį kitų veiksnių bei atsižvelgti į CK 6.217 straipsnio 2
dalyje nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus 2004-06-29 plenarinės sesijos nutartis civilinėje byloje
Nr.3K-P-346/2004; 2002-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1618/2002). Nagrinėjamu
atveju nustatyta, kad sutartyje nurodytos prekės į atsakovo sandėlį pristatytos
2008-06-25 (prekės istorijos buhalterinis išrašas
b.l. 98-100), o ieškovas buvo įsipareigojęs sumokėti už jas atsakovui
per tris dienas, prekes pristačius į atsakovo sandėlį Vilniuje (sutarties 3.2
punktas). Ieškovui 2008-10-13 paprašius patikslinti gautų grindų kiekį,
atsakovas 2009-10-22 nusiuntė pasirašytą sąskaitą-faktūrą, kurioje nurodytas
gautų grindų kiekis, bei pakartota nustatyto atsiskaitymo termino pabaigos data
- 2008-11-10 (b.l. 9-14). Ieškovas 2008-11-22 sumokėjo likusią skolos sumą
(7612,31 Lt), t.y. pasibaigus atsakovo nustatytam papildomam terminui, todėl
atsakovas nurodytą sumą grąžino (b.l. 11, 18). Pirmosios instancijos teismas
teisingai nustatė, kad šalys palaikydavo ryšius elektroninio ryšio priemonėmis,
laiškus siųsdamos sutartyje nurodytu elektroninio pašto adresu arba paties
ieškovo laiške nurodytu kitu adresu (b.l. 43, 55-58). Antstolio faktinių
aplinkybių konstatavimo protokolai patvirtina, kad atsakovas 2008-07-09 siuntė
ieškovui jo nurodytu elektroninio pašto adresu pranešimą apie tai, kad prekės
yra pristatytos, pranešė apie likusios sumos dydį ir pristatytų prekių sąrašą
(b.l. 47-48). Liudytojų M. B. ir A. P. parodymai
taip pat patvirtina, kad ieškovas buvo informuotas apie gautas prekes ir jų
pristatymą į sandėlį (b.l. 73-75). Taigi tarp šalių vyko nenutrūkstamas
bendravimas dėl prekių pristatymo, t.y. ieškovas žinojo, jog prekės pristatytos
į atsakovo sandėlį, ir jų kainą, dėl ko privalėjo sumokėti likusią sumą per 3
dienas nuo sužinojimo apie pristatytas prekes, tačiau šios prievolės ieškovas
laiku neįvykdė. Ieškovui buvo nustatytas papildomas terminas iki 2010-10-01
įvykdyti prievolę, tačiau ir per šį terminą ieškovas už prekes nesumokėjo
likusios 7612,31 Lt sumos. Pažymėtina, kad ieškovas nesumokėjo įsiskolinimo ir
per nustatytą papildomą terminą iki 2008-11-10 (b.l. 9-11). Todėl pirmosios
instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog ieškovas neįrodė,
kad geranoriškai rengėsi įvykdyti sutartį, dėjo visas pastangas sutartį
įvykdyti laiku ir toks ieškovo elgesys davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad
sutartis bus įvykdyta ateityje, dėl ko toks sutarties pažeidimas laikytinas
esminiu, o atsakovo vienašališkas sutarties nutraukimas pagrįstu (CK 6.217
str.). Pažymėtina, kad pats ieškovas patvirtino apie prekių gavimo svarbą
šiltuoju metų laiku, todėl, remiantis CK 1.5 straipsnyje numatytais principais,
nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas, žinodamas sutartyje numatytą prekių
pristatymo terminą, sumokėjęs avansą, nesidomėjo, ar prekės yra pristatytos,
kur pristatytos ir kokia yra galutinė kaina.
Ieškovo argumentas, kad atsakovas nepagrįstai vienašališkai nutraukė
sutartį nuo 2008-11-10, kadangi pranešimo apie sutarties nutraukimą papildomas
terminas baigėsi 2008-11-12, yra nepagrįstas, kadangi pats ieškovas patvirtino,
jog atsakovo 2008-10-07 raštą dėl užsakymo sutarties Nr. E-830 vykdymo gavo
2008-10-10, todėl susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo termino pabaiga
laikytina 2008-11-10. Be to, konstatavus, jog tarp šalių sudaryta sutartis buvo
vienašališkai atsakovo nutraukta teisėtai ir tinkamai, nes ieškovo elgesys davė
pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, tiksli
sutarties nutraukimo data nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi, kadangi
ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė sutartyje numatytais
laikotarpiais.
Atsakovo argumentas, kad teismas netinkamai aiškino sutarties 5.2 punktą
ir tuo pažeidė CK 6.193 straipsnį, atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, jog, esant
ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant
tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties
teksto aiškinimu, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų
tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių
derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje
Nr.3K-3-156/2009; 2008-09-23 nutartis civilinėje
byloje Nr.3K-3-406/2008;
2008-04-01 nutartis civilinėje byloj Nr.3K-3-201/2008 ir kt.). Sutarties 5.2 punktas
numato, jog ieškovui atsisakius užsakymo įsigaliojus sutarčiai, išankstinis
apmokėjimas ieškovui negrąžinamas dėl netesybų. Tuo tarpu atsakovui
vienašališkai nutraukus sutartį po trijų darbo dienų jai įsigaliojus, atsakovas
ieškovui grąžina visą sumokėtą išankstinio apmokėjimo įmoką ir sumoka tokio paties
dydžio baudą dėl netesybų (sutarties 5.3 p.). Netesybų, kurias įsipareigojo
mokėti kaltoji šalis, paskirtis - sankcija už prievolės neįvykdymą arba netinkamą
įvykdymą (CK 6.71 str.). Taigi atsakovui pareiga mokėti netesybas pagal
sutarties 5.3 punktą atsirastų tik tuo atveju, jei sutartis būtų nutraukta dėl
atsakovo kaltės. Byloje nustačius, jog sutartis buvo nutraukta dėl to, jog ieškovo
elgesys davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje,
atsakovo kaltės dėl sutarties nutraukimo nėra ir bauda iš jo nepriteista
pagrįstai.
Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, jog dėl
ieškovo kaltės jis patyrė žymiai didesnius nuostolius nei sumokėta avanso suma,
kadangi nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos bylos duomenimis ir įrodymais (CPK
178 str.). Pažymėtina, jog tarp šalių kilo ginčas dėl 2008-06-12 gaminių,
nurodytų sutarties 1 punkte pardavimo ieškovui ir pristatymo nevykdymo, tuo
tarpu byloje atsakovas nereiškė reikalavimo dėl nuostolių, patirtų nutraukus
sutartį, atlyginimo (CK 6.221 str.), todėl atsakovo turėtų ar neturėtų nuostolių
klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to pirmosios instancijos
teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, sutarčiai pasibaigus jos nutraukimu ir
ieškovui neįgijus sutartyje numatytų prekių (gaminių), atsakovas privalo
grąžinti ieškovui jo sumokėtą 3500 Lt avansą (CK 6.245 str., 6.249 str.).
Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados
atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas
turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis reikalauja, kad teismas
pateikiamą įrodymų vertinimą grįstų savo vidiniu įsitikinimu, visapusišku ir
objektyviu visų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šios įrodymų vertinimo taisyklės
nustato teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai
nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Tai reiškia, kad vieno
ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto
vertinimas gali būti konstatuojami tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje
esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti
grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja
galia, leistinumu ar sąsajumu. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas
ieškovo N. A. ieškinį iš
dalies, analizavo ir vertino į bylą pateiktą šalių susirašinėjimą, šalių
siunčiamus raštus dėl sutarties sąlygų vykdymo, ginčijamos sutarties nuostatas,
kitus įrodymus, tačiau ieškinį tenkino iš dalies iš esmės dėl to, jog ieškovas
neįrodė visų savo reikalavimų pagrįstumo (CPK 178 str.). Apeliantas nenuneigė
pirmosios instancijos teismo išvados ir nenurodė
teisinių pagrindų panaikinti sprendimą dėl netinkamo įrodymų vertinimo.
Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentu, jog atsakovo pateikta
sąskaita neatitinka LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 6 punkto ir
yra netinkamas įrodymas byloje. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 13
straipsnis numato reikalavimus apskaitos dokumentams apibūdintiems šio įstatymo
2 straipsnyje, tuo tarpu PVM sąskaitų-faktūrų privalomieji rekvizitai nustatyti
specialiame LR Pridėtinės vertės įstatymo 80 straipsnyje, kuris atitinkamai
nenumato, jog PVM sąskaitoje faktūroje būtini asmenų, išrašiusių PVM sąskaitą
faktūrą, vardai, pavardės, parašai. Kadangi šis rašytinis įrodymas (CPK 197
str.) nėra paneigtas nagrinėjamos civilinės bylos duomenimis, todėl yra
pakankamai patikimas ir teismas pagrįstai jį vertino.
Ieškovas
apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas byloje
apklaustų liudytojų parodymus vertino netinkamai. Tačiau sutikti su tokiais
argumentais teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo, kadangi jie nepagrįsti
įrodymais. Liudytojų parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kuria
teismas remiasi priimdamas sprendimą (CPK 177 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų,
apie tai, kad byloje apklausti liudytojai būtų šališki ir suinteresuoti bylos
baigtimi, tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos
teismui. Priešingai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apklausti liudytojai
tiesiogiai dalyvavo įvykiuose, apie kuriuos davė parodymus, t.y. apie bylai
reikšmingas aplinkybes sužinojo betarpiškai, todėl jais netikėti nėra pakankamo
pagrindo, juo labiau, kad apklaustų liudytojų parodymai atitiko kitus byloje
esančius įrodymus (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija atmeta kaip
nepagrįstus apeliantų argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų
paskirstymu. Teismo sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies (50 procentų),
todėl pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas tarp
šalių, pagrįstai vadovavosi CPK 93 straipsnio nuostatomis. Ieškovo prašymą
priteisti atstovavimo išlaidas teismas atmetė, konstatavęs, jog ieškovas
nepateikė įrodymų, kad šias išlaidas realiai patyrė. Tačiau įvertinęs, jog byla
nesudėtinga, nedidelės apimties, joje nebuvo keliami nauji teisės taikymo
klausimai ir ieškinio suma nedidelė bei 2004-04-02 teisingumo ministro įsakymu
Nr. 1R-85 patvirtintus rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio dydžius,
atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį sumažino. Pirmosios instancijos
teismas, nepriteisdamas ieškovo naudai atstovavimo išlaidų, nepažeidė CPK 178
straipsnio nuostatų, kadangi ieškovas realiai patirtų atstovavimo išlaidų
nepagrindė jokiais įrodymais. Priteisdamas dalį - 800 Lt atstovavimo išlaidų
atsakovui teismas taip pat nepažeidė CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatų,
vadovavosi LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintomis
Rekomendacijomis ir jose nustatytais maksimalaus dydžio kriterijais, atsižvelgė
į bylos sudėtingumą, įvertino advokato ruoštų procesinių dokumentų kiekį ir
apimtį, bylos sudėtingumą ir jos apimtį, keliamus teisės klausimus bei ieškinio
sumą, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Pažymėtina,
jog proceso įstatymas nenumato minimalaus atstovavimo išlaidų dydžio, tačiau
apriboja maksimalų jų dydį (CPK 98 str. 2 d.).
Kiti
ieškovo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir
taip pat nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.
Remdamasi tuo,
kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad
aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti iš esmės pagrįstą ir teisingą
pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantai nenurodė ir apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo
sprendimas paliekamas galioti iš esmės nepakeistas.
Sutinkamai su CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatomis, atmetus abiejų šalių
apeliacinius skundus, teisėjų kolegija atsakovo turėtų išlaidų advokato
pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje nepriteisia, tačiau iš abiejų šalių
lygiomis dalimis valstybei priteisia 7,15 (po 3,57) Lt pašto išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2
d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus miesto
3 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo N. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo UAB “Sitoma”
(įmonės kodas 123291726) valstybei po 3 (tris) litus 57 centus iš kiekvieno pašto išlaidų (įmokos kodas 5660).
Kolegijos pirmininkė
Alma Urbanavičienė
Kolegijos teisėjos
Romualda Janovičienė
Dalia Kačinskienė