Pranešėja B. Simonaitienė Civilinė byla Nr. 2A-507-372/2012
Teisėja A. Monstavičienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-07917-2011-0
Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4., 121.18.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 3 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininkės ir pranešėjos Birutės Simonaitienės,
kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. K. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. G., Ž. G., V. G., V. G. ieškinį atsakovams D. K. ir A. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytų sužalojant fizinių asmenų sveikatą, atlyginimo.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I.Ginčo esmė
Ieškovai V. G., Ž. G., V. G., V. G. prašo priteisti iš atsakovų D. K. ir A. K. solidariai turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimą. Nurodo, kad 2009-06-29 įvykusios avarijos metu ieškovai buvo sužaloti, patyrė įvairias traumas, dėl to atsakovas D. K. Kretingos rajono apylinkės teismo 2010-11-11 nuosprendžiu nuteistas pagal LR BK 281 str. 6 d. laisvės atėmimu 5 metams 6 mėnesiams. Pritaikius BK 75 str.1 d., 2 d., 7 p. bausmės vykdymas jam atidėtas 3 metams. Klaipėdos apygardos teismas 2011-06-09 nuosprendžiu panaikino 75 str. taikymą nuteistajam ir jam paskirtą 5 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę nustatė atlikti atviroje kolonijoje. Ieškovai baudžiamojoje byloje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais ir žalos atlyginimo klausimas nebuvo nagrinėjamas. Ieškovai yra viena šeima, kurios gyvenimas iš esmės sužlugdytas nusikalstama atsakovo D. K. veika. Atsakovė A. K. yra automobilio, kurį vairavo atsakovas D. K., savininkė ir valdytoja, todėl kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja dėl žalos atlyginimo atsako kartu su autoįvykio kaltininku. Automobilis, kurį vairavo D. K., nebuvo apdraustas privalomojo civilinės atsakomybės draudimu , nors pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui. Atsakovų veiksmai yra neteisėti, ir už autoįvykio pasekmes automobilio savininkas ir valdytojas atsako solidariai. Ieškovė Ž. G. prašo priteisti iš atsakovų turtinės žalos atlyginimą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 1 350,00 Lt nuo 2009-06-29, teismo posėdžio metu data patikslinta – nuo 2010-03-01 visam darbingumo netekimo laikotarpiui, 14 603,51 Lt vienkartinę sumą, 500 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą, jos dydį sumažino iki 498 355 Lt. Ieškovas V. G. prašo priteisti 5 353,54 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 150 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą, jos dydį sumažino iki 149 177,91 Lt. Nepilnametis V. G. prašo priteisti 100 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą, jos dydį sumažino iki 99 180,00 Lt ir nepilnametė V. G. prašo priteisti 50 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą, jos dydį sumažino iki 49 836,00 Lt. Taip pat ieškovai prašo priteisti bylinėjimosi ir advokato atstovavimo išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovų D. K. ir A. K. solidariai V. G. turtinės žalos 3 816,55 Lt ir 40 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 1 000,00 Lt advokato paslaugų bei 429,50 Lt bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš atsakovų D. K. ir A. K. solidariai Ž. G. 1 350,00 Lt periodinių išmokų kas mėnesį nuo 2010-03-01 visam nedarbingumo netekimo laikotarpiui, 13 191,78 Lt turtinės žalos atlyginimą bei 150 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Priteisė iš atsakovų D. K. ir A. K. solidariai V. G. 40 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Priteisė iš atsakovų D. K. ir A. K. V. G. 5 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo, likusią ieškinio dalį atmetė.
Teismas vadovaudamasis CPK 30 straipsnio 5 dalies ir 33 straipsnio 5 dalies nuostatomis sprendė, kad ieškovai pareikšdami ieškinį Šiaulių miesto apylinkės teisme įstatymo nepažeidė. Teismas, nustatęs, kad automobilis, kuriuo buvo padarytas eismo įvykis, priklauso A. K. ir vadovaudamasis LR CK 6.270 str. 2 d. nuostatomis, sprendė, kad atsakovė A. K. yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, nes pagal įstatymą valdytojas yra ne tas asmuo, kuris vairuoja automobilį, o kuriam pastarasis priklauso. Teismas nurodė, kad A. K., žinodama, kad iš jos sūnaus D. K. atimtos teisės vairuoti automobilį, jį perdavė vairuoti, todėl teismas vertino, kad tarp šių šalies veiksmų ir eismo įvykio yra priežastinis ryšys. Duomenų, kad atsakovo D. K. vairuojama transporto priemonė buvo drausta, teismas nenustatė, todėl vertino, kad D. K. veiksmai buvo neteisėti ir už eismo įvykio pasekmes automobilio savininkas ir valdytojas atsako solidariai (CK 6.270 str. 3 d.). Teismas iš pateiktų byloje dokumentų sprendė, kad ieškovas V. G. dėl patirto nedarbingumo nuo 2009-06-29 iki 2010-02-25 negavo pajamų, nes susidarė skirtumas tarp jam mokėto atlyginimo ir iš „Sodros“ gautų išmokų ir tai sudaro 3816,55 Lt, todėl sprendė, kad reikalavimas atlyginti turtinę žalą pagrįstas ir įrodytas. Teismas atsižvelgęs į tai, kad V. G. sužalojimas ilgalaikio pobūdžio ir su būsimomis pasekmėmis bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais vertino, kad 40000 Lt neturtinė žala yra pakankama. Taip pat teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškovei Ž. G. nuo 2009-12-03 nustatytas 80 proc. nedarbingumas, kad ieškovė iki sužalojimo dirbo, jos vidutinis atlyginimas buvo 2100 Lt ir po sužalojimo jai paskirta netekto darbingumo pensija 754,19 Lt, vertino, kad jos reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 1350 Lt visam netekto darbingumo laikui yra pagrįstas. Priteisdamas 150000 Lt neturtinės žalos ieškovei Ž. G. teismas atsižvelgė į sveikatos sutrikdymo sunkumą, jo pobūdį, trukmę, pasveikimo galimybę, liekamuosius reiškinius, asmens turėtų galimybių praradimą. Ieškovei buvo padaryti daugybiniai sužalojimai, ji iki šiol negali vaikščioti, savarankiškai apsitarnauti, yra priklausoma nuo kitų asmenų, be patirto fizinio skausmo ji išgyvena ir dėl išlikusių sužalojimo padarinių, jos gyvenimo kokybė visiškai pasikeitė ir žymiai pablogėjo, apribota jos galimybė gyventi pilnavertį gyvenimą, ji patyrė dvasinį sukrėtimą. Esant tokioms veikos pasekmėms, teismas sprendė, kad ieškovei priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Taip pat teismas, atsižvelgęs į V. G., kaip nepilnamečio, amžiaus grupės būdingus fizinės ir psichinės raidos ypatumus, socialinę brandą, suvokimo laipsnį, reakciją į prieš jį padarytą nusikalstamą veiką, jos įtaką nukentėjusiojo fiziniam, protiniam, dvasiniam ir socialiniam vystymuisi, vertino, kad 40000 Lt neturtinė žala yra protinga ir teisinga. Teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškovės V. G. asmeninis gyvenimas labai pasikeitė ir patirta psichinė trauma turės ilgalaikių padarinių vertino, kad ieškovės V. G. reikalavimas priteisti 49836 Lt tenkintinas iš dalies, mažintinas ir priteistina 5000 Lt neturtinė žala.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniais skundais atsakovas D. K. ir atsakovė A. K. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
- Apeliantas teigia, kad ieškinys turėjo būti nagrinėjamas Kretingos miesto apylinkės teisme. Pagal suformuotą teismų praktiką, taikant BPK 115 straipsnį, civiliniam ieškovui pripažinus teisę į ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, atskira civilinė byla neužvedama. Nepriklausomai nuo ieškinio dydžio tęsiamas bylos nagrinėjimas LR CPK tvarka tame teisme, kuris nagrinėjo baudžiamąją bylą.
- Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. K. perdavė D. K. vairuoti automobilį. Automobilį D. K. paėmė prieš A. K. valią, todėl solidari atsakomybė negalima.
- Nepagrįstas teismo argumentas, jog automobilis turėjo būti apdraustas. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nurodyta, kad LR teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. A. K. savo automobiliu nesinaudojo, nes neturėjo vairuotojo pažymėjimo, jo valdyti dėl fizinės negalios negalėjo, automobilį pirko turėdama tikslą parduoti.
- Teismas turėjo savo iniciatyva trečiuoju asmeniu į bylą įtraukti LR transporto draudikų biurą. Pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą biuras privalo mokėti išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiesiems.
- Teismas privalėjo mažinti atsakovams priteistiną žalą, nes ieškovai važiavo neprisisegę saugos diržų. Be to, teismas nepasisakė dėl fakto, jog ieškovė Ž. G. dar iki eismo įvykio turėjo stuburo išvaržą, sunkiai vaikščiojo, ir dėl to jai buvo daryta medicininė invazija.
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus ieškovai prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-04-23 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinius skundus atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad paduodami ieškinį pagal ieškovų gyvenamąją vietą teismingumo taisyklių nepažeidė. Be to, ieškovė Ž. G. dėl neįgalumo negalėtų nuvykti į Kretingos rajono apylinkės teismą. Ieškovei reikalinga speciali transporto priemonė, kurios ieškovai dėl sunkios materialinės padėties negali įsigyti, o atsakovai nėra kompensavę nei trupučio turtinės ir neturtinės žalos. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad A. K. leido sūnui D. K. naudotis automobiliu, kuris nebuvo apdraustas civilinės atsakomybės draudimu, todėl A. K. veiksmai buvo įvertinti kaip nerūpestingas elgesys. Būdama rūpestinga savininkė, ji privalėjo apie neteisėtą automobilio užvaldymą pranešti policijai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Teisėjų kolegija primena, kad apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.
Apeliantai, atsakovai šioje byloje D. K. ir A. K. apeliaciniuose skunduose, išreikšdami savo poziciją dėl proceso apeliacinės instancijos teisme, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir taisyklėmis. Savo prašymams pagrįsti nurodė įrodymų vertinimo taisyklių netinkamą taikymą, procesinių ir materialinės teisės normų pažeidimą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teismas netenkina apeliantų prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Išanalizavus apeliacinių skundų motyvus ir argumentus konstatuotina, kad apeliantai nenurodė svarių ir pakankamai pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad tik žodinio proceso tvarka galima nustatyti šiai bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai įvertinti pagal apeliacinius skundus priimtą pirmosios instancijos sprendimą. Tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nesugebėtų atskleisti ginčo esmės ir priimti teisingą sprendimą.
Iš civilinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad Kretingos rajono apylinkės teismas 2010-11-11 išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje nustatyta, kad atsakovas D. K., vairuodamas kelių transporto priemonę, būdamas pasvaigęs nuo alkoholio, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu sunkiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata bei žuvo žmogus. Atsakovas D. K. buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. ir nubaustas bausme (18 b. l.). Klaipėdos apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir iš dalies nuosprendį pakeitė (25 b. l.). Ieškovai V. G. ir Ž. G. baudžiamojoje byloje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais. Teismas tenkino jų prašymus bei paliko civilinius ieškinius nenagrinėtus, pripažino jų teisę į ieškinio patenkinimą ir klausimą dėl dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka (24 b. l.).
Dėl teismingumo pažeidimo.
Vertindama apeliantų motyvą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą, kolegija iš esmės sutinka su šia pozicija. Ji yra suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinėje septynių teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutartyje, civilinės bylos Nr. 3K-7-245/2010. Tačiau šiuo atveju būtų grubiai pažeistas bylos koncentracijos ir ekonomiškumo principas (CPK 7 straipsnis), įvertinant ir tai, kad teismas privalo vadovautis teisingumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Jeigu būtų sprendžiamas ginčas, kuriame ieškovai reikalautų priteisti žalos tik iš atsakovo D. K., ginčas neabejotinai turėtų būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje, kurioje jau nustatytos atsakovo kaltę patvirtinančios aplinkybės. Tačiau šiuo atveju yra sprendžiamas ginčas ir dėl atsakovės A. K. galimų veiksmų. Pačioje baudžiamojoje byloje jokie kaltinimai jai nebuvo pareikšti, todėl jos atžvilgiu ginčas turi būti sprendžiamas tik civilinėje byloje. Ieškovai reikalavimus pareiškė abiems atsakovams, reikalaudami priteisti žalą iš jų kaip solidarių atsakovų. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo ginčą nagrinėti iš naujo, įvertinus ir tai, kad ieškovai dėl atsakovo D. K. nusikalstamų veiksmų, konstatuotų nuosprendžiu, jau buvo priversti ginti savo teises.
Dėl atsakovės A. K. kaltės
Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija pažymi, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę rūpestingumo pareigą ir jis privalo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis būtų tinkamai saugomas (rakteliai ir dokumentai turi būti saugomi nežinomoje vietoje ir neturi būti lengvai surandami, automobilis turi būti užrakintas ir pan.). Apeliantė šios pareigos aiškiai nevykdė. Apeliantų argumentą, kad A. K. neperdavė D. K. vairuoti automobilio, o D. K. paėmė jį prieš A. K. valią, paneigia tiek baudžiamojoje byloje esantis 2010-04-06 liudytojo apklausos protokolas (2 t., 28–29 b. l., baudžiamoji byla Nr. 1-131-666/2010), tiek ir pačios atsakovės A. K. parodymai teismo posėdžio metu (124 b. l.). Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (LR TPVPCADĮ 4 str. 2 d.). Transporto priemonės savininkas, transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (LR TPVPCADĮ 4 str. 3 d.). Automobiliu naudojosi atsakovės A. K. sūnus D. K.. Pareiga apdrausti automobilį įstatymu yra nustatyta automobilio savininkui, šiuo atveju A. K.. Kai transporto priemonės savininkas nevykdo pareigos drausti civilinę atsakomybę ir perduoda transporto priemonę kitam asmeniui, taip pat neapdraudusiam savo civilinės atsakomybės, tai laikytina viešosios teisės imperatyvių normų pažeidimu. Dėl šios priežasties automobilio savininkas ir faktinis valdytojas atsako solidariai.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio nustatymo
Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). CK 6.283 straipsnyje, nustatančiame deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, padarytą sužalojant fizinio asmens sveikatą, atskleidžiama nuostata, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokia būtų, jei jis nebūtų sužalotas. Pagal šią normą nukentėjusiajam turi būti atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu sveikata nebūtų sužalota. Tokias negautas pajamas paprastai sudaro sumažėjęs darbo užmokestis ar kitokios pajamos, kurias praranda nukentėjusysis dėl sveikatos sužalojimo, tapęs visiškai ar iš dalies nedarbingas. Negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs, kad ieškovas dėl patirto nedarbingumo nuo 2009-06-29 iki 2010-02-25 negavo pajamų, nes susidarė skirtumas tarp jam mokėto atlyginimo ir iš „Sodros“ gautų išmokų, pagrįstai ieškovui V. G. priteisė turtinę žalą. Iš pateiktų duomenų matyti, kad ieškovei Ž. G. nuo 2009-12-03 nustatytas 80 proc. nedarbingumas (28, 29 b. l.). Iš pateiktos pažymos (32 b. l.) matyti, kad ieškovė iki sužalojimo dirbo, jos vidutinis atlyginimas buvo 2100 Lt, ir po sužalojimo jai paskirta netekto darbingumo pensija yra 754,19 Lt (31 b. l.). Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės Ž. G. reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 1350 Lt visam netekto darbingumo laikotarpiui, pagrįstas. Iš kitų ieškovės pateiktų bylai duomenų (33, 36, 37, 38 b. l.) matyti, kad ieškovei buvo atliekamos mokamos fizioterapijos procedūros už 5561, 78 Lt, pirktas neįgalumo vežimėlis už 2000 Lt, bei reabilitacijai skirtos priemonės – tai ėjimo takelis, 800 Lt, elektros stimuliatorius, 1170 Lt, gydymo lempa ,,Bioptron“ 3660 Lt, ir tai sudarė ieškovės išlaidas, susijusias su sužalojimu.
Jeigu turtinė žala yra susijusi su materialinės sferos dalykų praradimais, tai neturtinė žala padaroma asmeninėms ar neturtinėms vertybėms ir kaip fizinio bei dvasinio pobūdžio praradimai ar pakenkimai gali būti įvertinta pinigais ir kompensuota. Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nurodyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Ši materialinės teisės norma nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Neturtinės žalos dydis pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką įvertinamas pagal neturtinės žalos prigimtį ir objektą, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje. byloje Nr. 3K-3-393/2008; 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ir teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyvaus ir objektyvaus pobūdžio kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios bylos aplinkybes. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Teisingos kompensacijos, kaip vieno iš esminių neturtinės žalos atlyginimo tikslų, nustatymo svarbą yra ne kartą pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-371/2003, 2K-533/2005, 2K-669/2006, 2K-209/2007). Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, įskaičiuota į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.
Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą ieškovui V. G. 40 000 Lt vietoj prašytų 150 000 Lt, ieškovei Ž. G. 150 000 Lt vietoj prašyto 500 000 Lt, V. G. 40 000 Lt vietoj 99180 Lt ir V. G. 5 000 Lt vietoj 49836 Lt, nuo suformuotos teismų praktikos dėl neturtinė žalos dydžio nustatymo nenukrypo. Priteisdamas neturtinę žalą ieškovui V. G. teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovo sužalojimas ilgalaikio pobūdžio ir su būsimomis pasekmėmis, ir vadovavosi teisingumo, protingumo principais. Priteisdamas neturtinę žalą ieškovei Ž. G., teismas įvertino ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumą, bet ir jo pobūdį, trukmę, pasveikimo galimybę, liekamuosius reiškinius, asmens turėtų galimybių praradimą. Tokia pozicija yra išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose. Ieškovei buvo padaryti daugybiniai sužalojimai, ji iki šiol negali vaikščioti, savarankiškai apsitarnauti, yra priklausoma nuo kitų asmenų, be patirto fizinio skausmo ji išgyvena ir dėl išlikusių sužalojimo padarinių, jos gyvenimo kokybė visiškai pasikeitė ir labai pablogėjo, apribota jos galimybė gyventi pilnavertį gyvenimą, ji patyrė dvasinį sukrėtimą. Nustatydamas neturtinės žalos dydį ieškovams V. G. ir V. G. pirmosios instancijos atsižvelgė į V. G., kaip nepilnamečio, amžiaus grupės būdingus fizinės ir psichinės raidos ypatumus, socialinę brandą, suvokimo laipsnį, reakciją į prieš jį padarytą nusikalstamą veiką, jos įtaką nukentėjusiojo fiziniam, protiniam, dvasiniam ir socialiniam vystymuisi, į tai, kad V. G. asmeninis gyvenimas labai pasikeitė dėl neįgalia tapusios mamos priežiūros. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas iš dalies ieškovų prašomą priteisti neturtinės žalos dydį atsižvelgė į CK 6.282 str. 3 dalyje numatytas išimtis, kuri suteikia teismui galimybę sumažinti atlyginamos žalos dydį įvertinant sunkią žalą padariusio D. K. bei atsakovės A. K. materialinę padėtį, todėl dar labiau sumažintas neturtinė žalos dydis prieštarautų protingumo, teisingumo principams.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Apeliantų teiginys, kad teismas savo iniciatyva trečiuoju asmeniu į bylą turėjo įtraukti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą, nes pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. „Biuras moka išmoką, dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė“, yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Įstatymų leidėjas numato teisę patiems asmenims pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose). Turtiniuose ginčuose už apeliacinius, skundus 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos (CPK 80 str. 4 d.). Atsakovų (apeliantų) ginčijama suma sudaro 252008,33 Lt. Žyminis mokestis už apeliacinius skundus sudaro 6040,00 Lt. LR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Byloje nėra pateikta tarnybos sprendimo dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo apeliantams D. K. ir A. K.. Todėl iš jų priteistinas 6040,00 Lt žyminis mokestis valstybei, po 3020,00 Lt.
Atmetant apeliacinius skundus, teismas išsprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Teismo nuomone, 800,00 Lt už atsiliepimo į apeliacinius skundus paruošimą yra suma, neviršijanti Rekomendacijų, todėl priteistina solidariai iš atsakovų D. K. ir A. K..
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti solidariai iš atsakovų D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800,00 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovų D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 3020,00 Lt žyminio mokesčio už apeliacinius skundus valstybei.
Kolegijos pirmininkė Birutė Simonaitienė
Teisėjai Danutė Burbulienė
Vytautas Kursevičius