Civilinė byla Nr. 2-1616-230/2013

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00203-2013-7

Procesinio dokumento kategorijos: 21.4.1.1; 21.6; 24.2; 27.3.2.1; 27.7; 116.1

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPULIKOS VARDU

2013 m. liepos 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė,

sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, Simonai Neniškytei, 

dalyvaujant ieškovės atstovei adv. pad. A. G.,

trečiojo asmens „Swedbank“, AB atstovui R. L.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaučerių bankas“ netiesioginį ieškinį atsakovėms bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei  ,,Visoda“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Pajūrio turtas“, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, ,,Swedbank“, AB, Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarui M. S. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

              Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

                 Ieškovė patikslintu netiesioginiu ieškiniu  teismo prašo: 1) pripažinti negaliojančia ab initio 2003 m. birželio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. K1MS-4216), kuria UAB „Pajūrio turtas“ (buvęs pavadinimas UAB „Klaipėdos mėsinė“) pardavė UAB „Visoda“ nekilnojamąjį turtą - negyvenamąją patalpą - automobilių remonto dirbtuves, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), bei 1/100 dalį kitų statinių (inžinerinių) - kiemo aikštelės, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), taikyti dvišalę restituciją natūra: grąžinti UAB „Pajūrio turtas“ nuosavybėn nekilnojamąjį turtą - negyvenamąją patalpą - automobilių remonto dirbtuves, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), ir 1/100 dalį kitų statinių (inžinerinių) - kiemo aikštelės, registro (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), o iš UAB „Pajūrio turtas“ priteisti UAB ,,Visoda“ 275 000 Lt kainą; 2) panaikinti negyvenamosios patalpos bei 1/100 dalies kitų statinių (inžinerinių) teisinę registraciją UAB „Visoda“ vardu VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registre. Nurodo, kad atsakovei UAB ,,Visoda“ yra iškelta bankroto byla, kurioje patvirtintas ieškovės  86 533,16 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei. Susipažinus su BUAB „Visoda“ dokumentais ir VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieškovei tapo žinoma, kad 2003-06-13 tarp UAB „Visoda“, UAB „Pajūrio turtas“ (buvusi UAB „Klaipėdos mėsinė“) ir ,,Swedbank“, AB buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Visoda“ įsigijo negyvenamąją patalpą - automobilių remonto dirbtuves, esančias  (duomenys neskelbtini) bei 1/100 dalį kitų (inžinerinių) statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Ginčijamas sandoris turėjo įtakos tam, kad BUAB „Visoda“ negali atsiskaityti su kreditoriais, t. y. šis sandoris yra priešingas bendrovės veiklos tikslams ir prieštarauja imperatyvioms LR Akcinių bendrovių įstatymo (toliau ABĮ) nuostatoms. BUAB „Visoda“ bankroto administratorius ieškinio, apginant pažeistas kreditorių teises, teisme nėra pareiškęs, todėl ieškovė reiškia šį ieškinį. Sandoris prieštarauja ABĮ 38 straipsnio 4 daliai, 35 straipsnio 6 dalies 3 punktui, nustatantiems, jog tuomet, kai bendrovėje valdyba nesudaryta, sprendimus dėl ilgalaikio turto įsigijimo už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, priima bendrovės vadovas. Ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB ,,Visoda“ įstatinis kapitalas buvo 110 000 Lt, o nekilnojamasis turtas buvo įsigytas už 275 000 Lt kainą, t. y. sandorio kaina didesnė nei 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, todėl UAB „Visoda“ vadovas turėjo priimti sprendimą dėl šio sandorio sudarymo. Sutarties sudarymui pritarta visuotinio UAB „Visoda“ akcininkų susirinkimo sprendimu, tačiau vadovo sprendimas, kuris privalėjo būti priimtas prieš sandorį sudarant, nebuvo priimtas. Todėl ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu LR CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu ir taikytina restitucija.

Ginčo sandorį ieškovė prašo pripažinti negaliojančia dar vienu pagrindu  – actio Pauliana pagrindu. Ieškovė grindžia tuo, jog turto, kurį įsigijo atsakovė už 275 000 Lt, vertė sudarė 251 949,50 Lt. Tokiu būdu, sudarius ginčo sandorį UAB „Visoda“, išleidusi 275 000 Lt piniginių lėšų, įsigijo ženkliai mažesnės vertės nekilnojamąjį turtą, kurio vertė dėl vėlesnių  rinkos pokyčių dar labiau sumažėjo. Šios aplinkybės patvirtina ginčijamo sandorio priešingumą UAB „Visoda“ veiklos tikslams bei bendrovės ir jos kreditorių interesams. Ieškovė tai pat  nurodo, kad sudarant sutartį šalys buvo nesąžiningos, kadangi, kaip yra nurodyta teismų praktikoje, skolininko turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, taip pat turto įsigijimas skolininko vardu už aiškiai didesnę kainą yra aplinkybės, leidžiančios taikyti LR CK įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją pagal LR CK 6.67 straipsnio 4 punktą - tokiu atveju konstatuotina, jog abi atitinkamo sandorio šalys nesąžiningos, kadangi egzistuoja priešpriešinių sandorių šalių įsipareigojimų disproporcija.

              Atsakovė bankrutuojanti UAB „Visoda“ atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ginčijamą sutartį  UAB „Visoda“ vardu sudarė pats bendrovės vadovas - direktorius G. S., kuris pagal LR ABĮ galėjo ir turėjo priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo, ir kuris, vadovaudamasis savo paties sprendimu, galėjo ją sudaryti. UAB „Visoda“ vadovas, pasirašydamas ginčijamą sutartį, tuo pačiu išreiškė valią bei sprendimą sudaryti sutartį, todėl jokio formalaus atskiro raštiško sprendimo šiuo atveju nereikėjo. Be to, nei ankstesnėse, nei šiuo metu galiojančioje LR ABĮ redakcijose nėra imperatyvios normos, reikalaujančios visus uždarosios akcinės bendrovės vadovo sprendimus įforminti atskiru raštišku dokumentu, taigi, joks įstatymo imperatyvas nebuvo pažeistas. Atsakovė laiko nepagrįstais ieškovės argumentus ir dėl LR CK 6.66 straipsnyje nustatytų sandorio nuginčijamo pagrindų egzistavimo. Faktiškai vieninteliu argumentu, kuriuo grindžiama ieškovės pozicija dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagal LR CK 6.66 straipsnį, yra sutarties kaina. Ieškovė nurodo, kad parduoto turto vertė sudarė 251 949,50 Lt, o UAB „Visoda“ už šį turtą sumokėjo 275 000 Lt. Tačiau skirtumas tarp ginčijamos sutarties kainos ir jos vertės yra visiškai neženklus, ir vien tokio skirtumo faktas jokiu būdu nereiškia, kad sutartis buvo priešinga UAB „Visoda“ veiklos tikslams, arba kad pažeidė bendrovės kreditorių teises, arba kad sutarties šalys buvo nesąžiningos. Pagal LR CPK 178 straipsnį ieškovė turėtų įrodyti, kad parduoto turto vertė iš tikrųjų buvo tokia, kokia nurodoma ieškinyje, tačiau ieškovė jokių turto vertę pagrindžiančių įrodymų iš viso nėra pateikusi.

Atsakovė UAB ,,Pajūrio turtas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį nurodydama, kad su juo nesutinka.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ,,Swedbank“, AB atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog šiuo atveju nėra visų CK 6.68 straipsnyje numatytų sąlygų, kurioms esant ieškovė turėtų teisę pasinaudoti netiesioginio ieškinio institutu, t. y. atsakovė BUAB „Visoda“ neturi jokios turtinės teisės į UAB „Pajūrio takas“, o UAB „Pajūrio takas“ neturi jokios turtinės pareigos BUAB „Visoda“, taip pat BUAB „Visoda“ neatliko ir neatlieka jokių neteisėtų veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti atsiskaitymo su ieškove. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kreditorius turi teisę pareikšti netiesioginį ieškinį ir reikalauti įgyvendinti egzistuojančią skolininko reikalavimo teisę į skolininko skolininką (atsakovą), jeigu skolininkas nereikalauja įgyvendinti tokios reikalavimo teisės būtent dėl to, kad būtų išvengta skolininko prievolės įvykdymo kreditoriui. Ieškovė neturi teisės reikšti netiesioginį ieškinį, kadangi UAB „Pajūrio takas“ nėra BUAB „Visoda“ skolininkas, BUAB „Visoda“ bei UAB „Pajūrio takas“ neturi prievolinių teisinių santykių, remiantis kuriais BUAB „Visoda“ turėtų pagrindą reikalauti, kad UAB „Pajūrio takas“ įvykdytų sutartinę prievolę jai. Be to, nei ieškovės, nei atsakovės BUAB „Visoda“ ginčijamas sandoris ieškovės teisių ar teisėtų interesų nepažeidė, todėl ji neturi teisės reikšti ieškinio ir CK 6.227 straipsnio pagrindu. Ginčo sutartį pasirašė tuometinis BUAB „Visoda“ direktorius G. S., jis pasirašydamas sutartį ir išreiškė savo valią dėl sandorio sudarymo. Ieškovė nenurodė, kaip ginčo sandoriu buvo pažeistos jos teisės, neįrodė, kad ginčo sandorio metu ji buvo BUAB „Visoda“ kreditorius, neįrodė ir net neįrodinėjo UAB „Pajūrio takas“ nesąžiningumo, todėl ieškinys turi būti atmestas. Ieškinio argumentai, kad BUAB „Visoda“ per brangiai sumokėjo už ginčo sandoriu įsigytą turtą, yra nepagrįsti, kadangi hipotekos lakšte perleidžiamo turto vertė nurodyta 400 000 Lt.  Ieškinys atmestinas ir dėl praleisto CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino. Bankroto byla BUAB „Visoda“ iškelta Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi, todėl ieškovė, būdama BUAB „Visoda“ kreditoriumi, nuo bankroto bylos iškėlimo žinojo apie ginčijamą sandorį, todėl ieškinį pareikšdama tik 2013 m. kovo 4 d., praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą.

              Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notras M. S. atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad  2003-06-13 patvirtino ginčijamą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Šia sutartimi taip pat buvo perleista ir žemės sklypo dalių nuomos teisė. Prieš tvirtindamas sandorį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 30 straipsniu, išaiškino šalims jų atliekamų veiksmų prasmę ir pasekmes bei patvirtino šalių išreikštą valią. Ginčo sutarties sudarymo metu pirkėja UAB „Visoda“ buvo atstovaujama jos direktoriaus, kuris vadovavosi 2003-05-30 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, įtvirtinančiu akcininkų pritarimą įgyti ginčo sutartyje įvardintą turtą už atitinkamą kainą ir sąlygas. Bendrovės vadovas, pasirašydamas pirkimo-pardavimo sutartį, išreiškė savo sprendimą UAB „Visoda“ vardu įgyti minėtą turtą. Be to, 96 % UAB „Visoda“ akcijų savininkas buvo administracijos vadovas, kuris dalyvavo visuotiniame akcininkų susirinkime, jame pirmininkavo ir jį pasirašė. Todėl ieškovės argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Laiko nepagrįstais ir argumentus dėl sandorio kainos. VĮ Registrų centro išduotoje pažymoje nurodyta vidutinė daiktų rinkos vertė, kuriai nustatyti taikomas masinis turto vertės nustatymo metodas. Todėl šis duomuo jokiu būdu negali būti tapatinamas su parduodamo turto kaina, ir tai nėra įpareigojimas ar draudimas šalims susitarti dėl kainos, kuri neatitinka nurodytos vertės. Ginčijamą sandorį pasirašė ne tik pardavėjas ir pirkėjas, bet ir pirkėją kredituojantis bankas, kuris, prieš priimdamas teigiamą sprendimą suteikti klientui kreditą pageidaujamam turtui įsigyti, prašė kliento pateikti ketinamo įsigyti turto vertinimą. Pardavėja UAB „Klaipėdos mėsinė“ (dabartinis pavadinimas UAB „Pajūrio turtas“), atsižvelgdama į kreditoriaus Vilniaus bankas AB išduotą leidimą parduoti bankui įkeistą turtą, nurodė, kad turtas gali būti parduodamas už ne mažesnę nei 275 000 Lt sumą. 2003-06-19 sudarant hipotekos sandorį, registro Nr. K1ES-9715, skirtą prievolėms, kylančioms iš ginčo sutarties užtikrinti, buvo pateikta nepriklausomų turto vertintojų turto vertės nustatymo pažyma, kurioje nurodyta, kad mechaninių dirbtuvių rinkos vertė yra 400 000 Lt. Todėl ieškinyje išdėstyti argumentai dėl netinkamos turto pardavimo kainos yra nepagrįsti, kadangi ji turto vertės nustatymo dieną buvo net didesnė, nei nurodyta ginčijamoje sutartyje.

              Ieškovė pateikė dubliką, kuriuo nesutinka su atsiliepimuose išdėstytais argumentais, jog ginčijamą sandorį sudarė pats bendrovės vadovas, todėl jokio atskiro raštiško sprendimo šiuo atveju nereikėjo. Tai, kad UAB „Visoda“ vadovas G. S. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartyje, nereiškia, jog egzistavo UAB „Visoda“ vadovo sprendimas sudaryti ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį. Kaip matyti iš 2003-05-30 UAB „Visoda“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo,  G. S. buvo tik įgaliotas pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl sudarant ginčijamą sutartį, papildomai turėjo būti ir raštiškas bendrovės vadovo sprendimas šią sutartį sudaryti. Laiko nepagrįstais ir atsiliepimuose išdėstytus argumentus dėl turto kainos. Pažymi, kad sandorio sudarymo metu skirtumas 23 050,50 Lt tarp turto įsigijimo kainos ir  turto vidutinės rinkos vertės nebuvo neženklus. Atsakovei turtą įsigijus per brangiai, nukentėjo UAB „Visoda“ kreditorių interesai. Ieškovė turto vertę įrodinėja pirkimo-pardavimo sutarties 7 punktu, kuriame nurodyta, jog parduodamo turto vertė pagal pažymą, 2003-05-29 išduotą VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo, yra 246 000 Lt ir 5 949,50 Lt. Ginčo sandoryje esantis įrašas apie parduodamo turto vertę yra tinkamas įrodymas ieškinio aplinkybėms dėl turto vertės pagrįsti. Be to, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Mano, jog hipotekos lakšte bei turto vertės nustatymo pažymoje užfiksuotų duomenų patikimumas yra ginčytinas, kadangi šiuose dokumentuose užfiksuota turto rinkos vertė yra beveik 63 % didesnė, nei yra nustatyta VĮ Registrų centro. Nurodo, kad turto įsigijimas už didesnę, nei rinkos kainą yra akivaizdžiai bendrovės ir kreditorių interesus pažeidžiantis sandoris, turėjęs įtakos atsakovės UAB „Visoda“ nemokumui, dėl to yra pagrindas konstatuoti ir sandorį sudariusių šalių nesąžiningumo prezumpciją (CK 6.67 str. 4 p.).  Ieškovė mano, kad turi reikalavimo teisę pareikšti netiesioginį ieškinį, kadangi turi aiškiai apibrėžtą ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkei UAB „Visoda“, nes yra patvirtintas kreditorinis reikalavimas UAB „Visoda“ bankroto byloje, bankroto administratorius turi teisę ginčyti bendrovės vardu sudarytus sandorius, pažeidžiančius bendrovės veiklos tikslus ir bendrovės kreditorių interesus, tačiau dėl neaiškių priežasčių to nedaro. Todėl ieškovė, būdama atsakovės kreditore, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininkės UAB „Visoda“ teises, pareikšdama jos vardu ieškinį.  Nurodo, kad trečiojo asmens „Swedbank“, AB atsiliepime nurodyti argumentai, jog tuo atveju, jeigu ieškovė ir turėtų teisę reikšti netiesioginį ieškinį BUAB „Visoda“ vardu, toks ieškinys negalėtų būti didesnis nei 86 533,16 Lt, nes būtent tokio dydžio reikalavimo teisę į bankrutuojančią UAB „Visoda“ turi ieškovė, yra nepagrįsti, kadangi prieštarauja netiesioginio ieškinio esmei bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams. LR CK 6.68 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti. Ieškovė taip pat nesutinka su trečiojo asmens „Swedbank“, AB argumentais dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Nurodo, kad išrašą iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko gavo 2013-03-01, todėl ši data laikytina ieškovės sužinojimo apie 2003-06-13 pirkimo-pardavimo sutartį diena ir nuo jos skaičiuotinas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

Atsakovė BUAB „Visoda“ triplike palaiko atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovė nepagrįstai vadovaujasi VĮ ,,Registrų centras“ nustatyta ir ginčijamoje sutartyje nurodyta turto vidutine rinkos verte, kadangi turto vertė buvo nustatyta masinio vertinimo būdu. Nustatant nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę, imami panašūs sandoriai, tačiau nenustatinėjamos konkrečios to turto ypatybės, todėl tokiu būdu nustatyta vertė ne visada atspindi tikrąją to turto vertę. Be to, kaip matyti iš trečiojo asmens notaro M. S. pateiktos turto vertės nustatymo pažymos bei iš trečiojo asmens „Swedbank“, AB pateikto hipotekos lakšto, ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi turtas buvo įsigytas už daug mažesnę kainą, nei realiai jis buvo įvertintas.

Ieškinys atmestinas. Byloje nustatyta, kad 2003 m. birželio 13 d. Klaipėdos m. pirmojo notarų biuro notaras  M. S. patvirtino tarp UAB „Klaipėdos mėsinė“ (dabar UAB „Pajūrio turtas“), UAB „Visoda“ ir AB banko „Hansabankas“ (dabar ,Swedbank“, AB) sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Visoda“ įsigijo negyvenamąją patalpą - automobilių remonto dirbtuves, esančias  (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini) , bei 1/100 dalį kitų (inžinerinių) statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini) su visomis perimtomis žemės sklypo nuomininko teisėmis ir pareigomis už 275 000 Lt. Bankas įsipareigojo pirkėjui UAB „Visoda“ suteikti 225 000 Lt kreditą šio turto pirkimui. Sutartyje taip pat buvo nurodyta, kad parduodamas turtas yra įkeistas AB „Vilniaus bankas“, kuris sutiko, kad turtas būtų parduotas (b. l. 80), o pardavėjas sutiko, kad pirkėjas įkeistų turtą bankui, užtikrinant pirkėjo prievolių pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą (b. l. 87-101). Šias aplinkybes patvirtina pirkimo-pardavimo sutarties 1, 2, 4, 8.1, 11 punktai (b. l. 26-31). Sutartį UAB „Visoda“ vardu sudarė ir pasirašė UAB „Visoda“ direktorius G. S. (b. l. 11-25). Parduotas turtas buvo perduotas pirkėjui 2003 m. birželio 13 d. priėmimo-perdavimo aktu (b. l. 32).

Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi UAB „Visoda“ iškelta bankroto byla ir šioje byloje Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi yra patvirtintas ieškovės reikalavimas 86 533,16 Lt sumai (b. l. 9- 10).

Ieškovė nurodytą sandorį ginčija dviem pagrindais, t. y. kaip prieštaraujantį imperatyviems įstatymo reikalavimams, reikšdama netiesioginį ieškinį CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu (CK 6.68 straipsnis), ir kaip sandorį, pažeidžiantį kreditorių teises, pareikšdama actio Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis).

Dėl sandorio prieštaravimo imperatyviems įstatymo reikalavimams ir netiesioginio ieškinio reiškimo sąlygų

CK 6.68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys). CK 6.68 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pareikšti netiesioginį ieškinį galima tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais) ir kai iki ieškinio pareiškimo yra suėjęs prievolių įvykdymo terminas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad netiesioginis ieškinys yra toks ieškinys, kurį už skolininką jo vardu pareiškia kreditorius, kai skolininkas turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau šios teisės neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Nordfarma“ kreditorius UAB „Armila“ v. UAB „Limedika“, bylos Nr. 3K-3-146/2007).

Trečiasis asmuo „Swedbank“, AB ginčija ieškovės teisę reikšti netiesioginį ieškinį, teigdama, kad atsakovas UAB „Visoda“ neturi turtinės teisės į UAB „Pajūrio takas“ (ji nėra UAB „Visoda“ skolininkė) ir UAB „Visoda“ neatliko ir neatlieka jokių neteisėtų veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti atsiskaitymo su ieškove. Tačiau, atsižvelgiant į netiesioginio ieškinio paskirtį, darytina išvada, kad tokio ieškinio būdu priverstinai įgyvendintina ne tik skolininko tiesioginė turtinė teisė į jo skolininką, bet ir teisė ginčyti skolininko sudarytą sandorį, ypač, kai sandorio negaliojimas grindžiamas prieštaravimu imperatyvioms įstatymo normoms. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį, reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, o niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Todėl šiuo atveju neturi teisinės reikšmės aplinkybė, ar UAB „Visoda“ turėjo ar neturėjo turtinę teisę į atsakovą UAB „Pajūrio turtas“, nes svarbus pats faktas, ar sudarytas ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. ar jis gali būti pripažinti niekiniu, kartu sukeliančiu ir tam tikras turtines pasekmes - restituciją. Esant viešam interesui spręsti sandorių teisėtumo klausimą, bankroto proceso ypatumams, netiesioginio ieškinio būtinų bruožų nebuvimas negali lemti apelianto teisės kreiptis į teismą apribojimo. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-329/2006).

Ieškovė, grįsdama netiesioginį ieškinį, nurodo, kad sandoris prieštarauja LR Akcinių bendrovių įstatymo (toliau ABĮ) 38 straipsnio 4 daliai, 35 straipsnio 6 dalies 3 punktui, nustatantiems, jog tuomet, kai bendrovėje valdyba nesudaryta, sprendimus dėl ilgalaikio turto įsigijimo už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, priima bendrovės vadovas. Ginčo santykių metu galiojusios LR ABĮ redakcijos 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrovė gali sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus ir turėti kitų teisių bei pareigų, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, kad jeigu bendrovėje nesudaroma valdyba, šio įstatymo nustatytas jos funkcijas, teises, pareigas ir atsakomybę perima administracijos vadovas, išskyrus tas funkcijas, teises ir pareigas, kurias pagal šį įstatymą perima stebėtojų taryba ar visuotinis akcininkų susirinkimas. LR ABĮ 35 straipsnio 6 dalies 3 punkte numatyta, kad valdyba priima sprendimus įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, o 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje nustatytus sandorius administracijos vadovas gali sudaryti tik remdamasis valdybos sprendimais. Bendrovės įstatuose gali būti nustatyta ir kitų atvejų, kai administracijos vadovas gali sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis tik turėdamas visuotinio akcininkų susirinkimo ar valdybos sutikimą. Iš UAB „Visoda“ įstatų (b. l. 69-76) matyti, kad bendrovėje valdyba nebuvo sudaryta, todėl jos teisės ir pareigos atiteko administracijos vadovui - bendrovės direktoriui ir visuotiniam akcininkų susirinkimui (įstatų 7.1, 7.2  punktai). Įstatuose visuotinam akcininkų susirinkimui nebuvo numatyta teisė priimti sprendimą dėl ilgalaikio turto įsigijimo už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, todėl bendrovėje nesudarius valdybos tokio sprendimo priėmimo teisė priklausė bendrovės direktoriui.

Ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB ,,Visoda“ įstatinis kapitalas buvo 110 000 Lt (b. l. 11-20), o nekilnojamasis turtas buvo įsigytas už 275 000 Lt kainą, t. y. sandorio kaina buvo didesnė nei 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, todėl UAB „Visoda“ vadovas turėjo teisę nuspręsti dėl tokio sandorio sudarymo. Kadangi ginčo sandorį sudarė ir jį pasirašė UAB „Visoda“ bendrovės direktorius G. S., darytina išvada, kad būtent jis ir priėmė sprendimą įsigyti šį turtą, nes sandoris yra valios išraiška ir juo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis, 1.64 straipsnis). Sprendimas įsigyti turtą ir pats sutarties sudarymas yra tapatūs valiniai aktai. LR ABĮ nenumatė sprendimo įsigyti ilgalaikį turtą už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, būtinos raštiškos formos, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad buvo pažeisti nurodyti LR ABĮ reikalavimai. Be to, notarui buvo pateiktas UAB „Visoda“ visuotino akcininkų susirinkimo 2003-05-30 protokolas (b. l. 77-78), iš kurio matyti, kad akcininkai buvo priėmę nutarimą dėl nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo, o bendrovės direktorius G. S. nutarimo priėmimo metu turėjo 96 % bendrovės akcijų, kas taip pat patvirtina aiškiai išreikštą jo, kaip bendrovės vadovo, sprendimą pirkti šį turtą. Todėl netiesioginis ieškinys, grindžiamas sandorio prieštaravimu imperatyviems įstatymo reikalavimams, atmestinas, kadangi nenustatytas sandorio prieštaravimas LR ABĮ reikalavimams.

Dėl actio Pauliana ieškinio reiškimo sąlygų ir per didelės įsigyto turto vertės

CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu.

Ieškovė, reikšdama actio Pauliana ieškinį, ginčija nurodytą pirkimo-pardavimo sutartį, teigdama, kad nekilnojamasis turtas buvo įsigytas per brangiai. Trečiasis asmuo „Swedbank“, AB ginčija ieškovės teisę reikšti actio Pauliana ieškinį, kadangi ieškovė sandorio sudarymo metu nebuvo UAB „Visoda“ kreditore, todėl neturi teisės ginčyti šį sandorį. Pagal nurodytas actio Pauliana ieškinio reiškimo sąlygas kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Pirmiau minėtame Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarime pažymėta, kad, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kada ji įgijo reikalavimo teisę, todėl šios actio Pauliana ieškinio reiškimo sąlygos neįrodė (CPK 178 straipsnis), dėl ko actio Pauliana ieškinys gali būti atmestas vien šiuo pagrindu.

Tačiau net ir ieškovei pateikus papildomus įrodymus, kurie leistų nustatyti, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu jau turėjo reikalavimo teisę, ieškinys negalėtų būti tenkinamas ir reiškiamu pagrindu dėl per didelės įgyto turto vertės. Ieškovė, grįsdama kreditorių teisių pažeidimą, nurodo, kad nekilnojamas turtas yra įsigytas per brangiai. Šią aplinkybę ieškovė įrodinėja vieninteliu įrodymu - sutarties 7 punkte nurodyta parduodamo turto verte pagal VĮ Registrų centras 2003-05-29 išduotą pažymą, kuri buvo: mechaninių dirbtuvių - 246 000 Lt, o 1/100 kiemo statinių - 5 949,50 Lt, t. y. viso 251 949,50 Lt, o turtas nupirktas už 275 000 Lt (sutarties 4 punktas), t. y. 23 050,50 Lt brangiau. Tačiau VĮ Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė neatspindi konkretaus nekilnojamojo turto tikrosios rinkos vertės jo pardavimo metu, kadangi turto vertę nulemia ir individualios parduodamo turto savybės, to turto būklė ir pan. Byloje pateikta kita turto vertės nustatymo pažyma (b. l. 79) patvirtina, kad ginčo turtas sandorio sudarymo metu buvo įvertintas tikslu jį įkeisti suteikto kredito grąžinimui užtikrinti. Pagal šį turto vertinimą ginčo nekilnojamojo turto vertė buvo 400 000 Lt, t. y. daug didesnė už sumą, už kurią turtas buvo parduotas. Analogiška vertė nurodyta ir hipotekos lakšte (b. l. 98-101). Todėl esant individualiam ginčo turto įvertinimui sandorio sudarymo metu, nėra pagrindo remtis VĮ Registrų centro nustatyta neindividualizuota vidutine rinkos kaina. Tai reiškia, kad ieškovė neįrodė, kad nekilnojamasis turtas buvo įsigytas per brangiai. Be to, neaišku ar šiuo metu pardavus įgytą nekilnojamąjį turtą nebūtų gauta didesnė, nei už jį buvo sumokėta, pinigų suma.

Nenustačius ginčo sandorio šalių įsipareigojimų disproporcijos, t. y. kad nekilnojamasis turtas nupirktas aiškiai per brangiai, nėra įrodyta ir kita actio Pauliana ieškinio reiškimo sąlyga - atsakovo UAB „Pajūrio turtas“ nesąžiningumas, kurį ieškovė grindė nesąžiningumo prezumpcijos faktu, nurodytu CK 6.67 straipsnio 4 punktu.

Trečiasis asmuo „Swedbank“, AB taip pat prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi UAB „Visoda“ bankroto byla buvo iškelta Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi, o ieškovė, būdama šios bendrovės kreditore, nuo bankroto bylos iškėlimo žinojo apie ginčijamą sandorį, tačiau ieškinį pateikė tik 2013 m. kovo 14 d.  Kaip nurodyta, viena actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Dėl to kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką. Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. D. v. Z. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-155/2013; kt.).

Vertinant nurodytas teismų praktikoje suformuotas ieškininės senaties termino eigos pradžios nustatymo taisykles, darytina išvada, kad ieškovė faktiškai yra praleidusi įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą. Bankroto byla UAB „Visoda“ iškelta 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi, ieškovės reikalavimas patvirtintas 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi, o ieškinys teismui pateiktas 2013 m. kovo 13 d. Ieškovė nurodo, kad apie ginčijamą sandorį sužinojo tik 2013 m. kovo 1 d., kai gavo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (b. l. 21-25). Tačiau ieškovė, nuo 2010-09-01 tapusi UAB „Visoda“ kreditore, galėjo ir turėjo sužinoti apie šį sandorį, nepažeisdama įstatymo nustatyto vienerių metų termino nuo tos dienos kai tapo kreditore, kadangi LR Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad kreditorius turi teisę kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą, taigi ir apie sudarytus įmonei nenaudingus sandorius. Ieškovė nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kaip ir kodėl taip pavėluotai sužinojo apie ginčijamą sandorį, nenurodė, kokių veiksmų ėmėsi, kad savalaikiai surinktų informaciją. Todėl ieškovė neįrodė aplinkybės, kad ieškinio senaties nėra praleidusi, ir ginčo šaliai prašant taikyti ieškinio senatį, ji taikytina, remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, dėl ko ieškovės ieškinys taip pat atmestinas (CPK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Teisėja, vadovaudamasi LR CPK 268, 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

              Ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę - draudimą atsakovės bankrutuojančios UAB ,,Visoda“ įmonės administratorei UAB ,,Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ parduoti ar kitaip perleisti negyvenamąją patalpą - automobilių remonto dirbtuves, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) bei 1/100 dalį kitų statinių (inžinerinių) - kiemo aikštelės, registro Nr. 44/1381737, unikalus Nr. 2196-3014-6572, adresas (duomenys neskelbtini), ar perduoti šį turtą bankrutuojančios UAB  „Visoda“ kreditoriams.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja                                                                                                                               Nijolia Indreikienė