Administracinė byla Nr. A-2157-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01771-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 38 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2013 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas buvo neatskirtas nuo likusio kameros ploto, kameros nedezinfekuojamos, nebuvo valymo inventoriaus, patalynė netinkamos būklės, per maži pasivaikščiojimo kiemeliai. Be to, pasak pareiškėjo, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, nebuvo leidžiama naudotis savo buitiniais prietaisais ir patalyne. Tvirtino, kad kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. skirtingose kamerose su dar 1-10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,7 iki 8,81 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Visose kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas sienele, ne žemesne kaip 1,5 aukščio. Kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija vykdoma tinkamai. Visose kamerose yra reikalingi baldai – lovos, stalai, spintelės (vienam asmeniui – viena spintelė), sieninė viršutinių drabužių pakaba ir kitas inventorius. Atsakovo teigimu, būtiniausiomis higienos priemonėmis pareiškėjas buvo aprūpintas, taip pat jis buvo aprūpintas ir patalyne, kuri yra skalbiama ir dezinfekuojama, o suplyšusi nurašoma. Atsakovas tvirtino, kad suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę, tačiau nėra atsakingas, jeigu dėl tam tikrų priežasčių asmenys nesinaudoja jiems teikiama paslauga. Įstaigoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl socialinės paramos skyrimo ar galimybės nemokamai išsiskalbti rūbus. Be to, pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikęs ir nenurodo galimai esąs nerūkantis.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš byloje esančios 2015 m. liepos 20 d. pažymos Nr. 60/09-24101 teismas nustatė, kad pareiškėjas 132 dienas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, kuriose jam tenkantis plotas atitiko minimalius reikalavimus, net 395 dienas jam tenkantis kamerų plotas buvo mažesnis nei nustatyta norma, o 16 dienų pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas (jam teko tik 1,69 – 1,85 kv. m) ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Pažymėjo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo laikymo laikotarpiais patikrinimų nebuvo atlikta, todėl nėra duomenų, kad sąlygos kamerose neatitiko higienos normų reikalavimų ir dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų teismas nustatė, kad tikrintose kamerose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto pažeidimai patikrinimų metu nebuvo konstatuoti, taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kamerose, kuriose sanitariniai mazgai būtų įrengti netinkamai, pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatytus reikalavimus. Be to, visuomenės sveikatos centras dėl kamerų valymo ir dezinfekcijos pažeidimų nenustatė, todėl teismas nepagrįstais pripažino pareiškėjo teiginius dėl kameros nedezinfekavimo ir valymo inventoriaus nebuvimo. Teismas nurodė, kad įstaigos sanitarinėje švarykloje įrengtos dezinfekcinės kameros, kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių, pagalvių), po dezinfekavimo inventorius atiduodamas į daiktų sandėlį. Pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog dėl per mažo, netinkamo patalynės kiekio, komplektacijos ar būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, todėl šią pareiškėjo skundo dalį teismas laikė nepagrįsta. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemai įrengti ant pastato stogo, jų yra 21, pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai ir drėkinami pagal poreikį, objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, atžymos apie valymą yra, sergantiems tuberkulioze yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių taip pat nepagrįstos. Kadangi pareiškėjo pretenzijos dėl leidimo naudotis televizoriumi ar muzikos grotuvu, nuosava patalyne yra bendro pobūdžio, teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo leista naudotis kokiu nors konkrečiu prietaisu, jam nebuvo perduotas konkrečių asmenų atneštas televizorius ar kitoks aparatas ar patalynė, teismas priėjo išvados, jog tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis pats yra nerūkantis, o iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matosi, kad pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas prie žalingų įpročių nurodė rūkymą.

III.

Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 38 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vienam nuteistajam turi tekti ne mažiau nei 4 kv. m kameros ploto atskaičius baldus, tualetą ir praustuvę. Teigė, kad sanitariniai mazgai kamerose nebuvo tinkamai atitverti nuo gyvenamosios erdvės ir įėjimo į kamerą, ventiliacija buvo netinkama. Pasak pareiškėjo, Šiaulių TI tik vieną kartą klausė jo dėl rūkymo. Praėjus kiek laiko nuo atvykimo į Šiaulių TI, pareiškėjas norėjo mesti rūkyti, tačiau buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, dėl ko nuolatos jautė nepatogumus. Tvirtina, kad kalinimo sąlygos Šiaulių TI buvo nežmoniškos, sukeliančios psichologines kančias ir dvasinius išgyvenimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. B. reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. 411 parų buvo laikomas Šiaulių TI kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimą, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl kamerų atitikimo kitiems higienos normų reikalavimams ir dėl jų papildomai nepasisako.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Nagrinėjamu atveju aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateikti vertinimai, susiję su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Glotov prieš Rusiją, sprendimą A. M. prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose buvo įrengti pagal minėtų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus. Tačiau byloje nėra duomenų ir atsakovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015) ir į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog aptartas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą, sprendžia, kad pareiškėjo teisė į privatumą, jam naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais, pažymėtina, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015 ir kt.).

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog pirminės gydytojų apžiūros metu 2013 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas prie žalingų įpročių nurodė rūkymą (b. l. 24). Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas, kaip pats teigia, ketindamas mesti rūkyti, kreipėsi į Šiaulių TI su prašymu laikyti jį kartu su nerūkančiais asmenimis ir kad toks prašymas nebuvo tenkintas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus.

Vertinant pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžio pagrįstumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, būtina atsižvelgti į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą. Nagrinėjamu laikotarpiu 411 parų pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas nei 3,6 kv. m ir kartais siekė tik 1,7 kv. m. Kamerų plotas taip pat buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu, dėl ko pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas. Be to, kamerose buvo neužtikrintas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę priteisdamas neturinę žalą. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2 900 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti. Pažymėtina, kad

pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir gali būti laikomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Todėl, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 300 Eur.

Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 300 Eur (tris tūkstančius tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Stasys Gagys

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė