Civilinė byla Nr. 2-71/2012

                                                                                            Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aneiga“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-1150-425/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aneiga“ ieškinį atsakovui restruktūrizuojamai akcinei bendrovei „Iglus“ dėl įsiskolinimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :             

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Aneiga“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo RAB „Iglus“ 4 737,60 Lt skolą, 14,98 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 4 737,60 Lt sumos dydžio atsakovo nekilnojamojo bei kilnojamojo turto, turtinių teisių, esančių pas atsakovą ir/ar pas trečiuosius asmenis, bei atsakovo lėšų, esančių atsakovo sąskaitose bankuose ir/ar kredito įstaigose, areštą. Nurodė, kad atsakovas nereaguoja į raginimus grąžinti skolą, o tai leidžia teigti, jog teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas. Atsakovas gali paslėpti turtą ar nepagrįstai suteikti pirmenybę kitiems kreditoriams.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi netenkino ieškovo UAB „Aneiga“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad abi ginčo šalys yra juridiniai asmenys, ieškovo turtinis reikalavimas nėra didelis, o taikant laikinąsias apsaugos priemones brangsta pats teisminis procesas, pažeidžiamas ekonomiškumo principas, todėl nėra pagrindo manyti, jog atsakovas, sužinojęs apie ieškovo ieškinį, gali imtis nesąžiningų veiksmų, sunkinančių ar darančių neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą ar gali būti realus pavojus, kad ieškovo teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas UAB „Aneiga“ atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį ir priimti naują nutartį – tenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Yra aplinkybių, leidžiančių manyti, kad atsakovas gali imtis nesąžiningų veiksmų ir yra realus pavojus, jog ieškovo teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos. Teismas pažeidė procesines teisės normas taikydamas jas netinkamai.
2. Teismas nevertino aplinkybių, tik konstatavo, kad turtinis reikalavimas nėra didelis. Teismas turėjo įvertinti visas ginčo aplinkybes. Ginčas yra dėl objektyviai didelės sumos. Tai įrodo faktas, kad atsakovui vykdomas restruktūrizavimo procesas. Atsakovas nereaguoja į raginimus geruoju grąžinti susidariusią skolą. Didelė ieškinio suma objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ir sukelti realią grėsmę ieškovo turtiniams interesams, todėl iki sprendimo priėmimo privalu suvaržyti atsakovo turtines teises bei užtikrinti jo turtinės padėties stabilumą tam, kad būtų galimybė ateityje patenkinti ieškovo reikalavimus.
3. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės netaikomos ekonomiškumo principo pagrindu, tačiau šis principas turi būti derinamas su kitais principais, tarp jų proporcingumo. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių lieka neapsaugotos ieškovo teisės ir interesai, pažeistas proporcingumo principas. Teismas priėmė ieškovui palankų preliminarų sprendimą, o atsakovas, sužinojęs apie šį sprendimą, gali imtis nesąžiningų veiksmų prieš ieškovą ir  pasunkinti arba padaryti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymą. Teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes bei pritaikė procesinės teisės normas, dėl ko atsakovui nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą negauta.

3. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, yra pagrįsta ir teisėta.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.). Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad prezumpcija, jog didelė reikalavimo suma sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartis byloje Nr. 2-1075/2010; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis byloje Nr. 2-1539/2010; ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo reikalavimų suma atsakovui RAB „Iglus“ yra              4 737,60 Lt (2-3 b. l.). Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui (4 b. l.). Teisėjų kolegija, ištyrusi iš bylos išskirtą atskirojo skundo medžiagą bei įvertinusi apelianto atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su jo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, jog netinkamai nustatė faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 12, 178 straipsnių nuostatos). Ieškovo teiginiai, kad yra aplinkybių, leidžiančių manyti, jog atsakovas gali imtis nesąžiningų veiksmų ir yra realus pavojus, kad ieškovo teisės priverstinai vykdant teismo sprendimą gali būti pažeistos, yra grindžiami tik jo deklaratyviais teiginiais. Jis taip pat neįrodė, kad jo reikalavimo suma atsakovui yra didelė. Pažymėtina, jog vien tik ta aplinkybė, kad atsakovui vykdomas restruktūrizavimo procesas, savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai, kad atsakovas nereaguoja į raginimus geruoju grąžinti susidariusią skolą, suponuoja teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos išieškojimo, tačiau vien tik kreipimasis į teismą kiekvienu atveju nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nes būtina įrodyti jų taikymo teisinį bei faktinį pagrindą. Tai, kad yra priimtas ieškovui palankus teismo preliminarus sprendimas, neleidžia teigti, jog jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 3 dalis), todėl ieškovas, atsakovui ėmusis nesąžiningų veiksmų prieš ieškovą bei esant tai patvirtinančių įrodymų, turi teisę reikšti pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiekvienu atveju būtina derinti visus civilinio proceso principus, tarp jų ekonomiškumo ir proporcingumo principą. Skundžiamos nutarties turinys sudaro pagrindą teigti, kad nagrinėjamu atveju civilinio proceso principų buvo laikytasi ir jie buvo derinami. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad ieškovo reikalavimo suma nėra didelė, kad neįrodyta, jog atsakovas gali imtis nesąžiningų veiksmų ir pan., todėl nėra pagrindo taikyti atsakovui atitinkamus ribojimus.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju nėra objektyvaus teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui RAB „Iglus“. Kiti apelianto skundo argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui RAB „Iglus“, yra nepagrįsta ir/ar neteisėta. Apelianto atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

                            Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                     Alė Bukavinienė

Marytė Mitkuvienė

Gintaras Pečiulis