Civilinė byla Nr. e2A-470-425/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01477-2024-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.6.1.5; 3.3.1.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 30 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Pranckienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Ž. G. ir V. G. (V. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5685-1080/2024 pagal
ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams V. G. (V. G.) ir Ž. G. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 4 757,89 Eur skolos už buto nuomą, 62,52 Eur delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) perdavė ieškovei patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. 1998 m. gruodžio 2 d. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas atsakovui V. G. ir jo šeimos nariams. Ieškovės žiniomis, nurodytame bute kartu su atsakovu gyvena ir jo žmona Ž. G.. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovai nevykdo pareigos laiku mokėti buto nuomos mokestį. Atsakovai buvo ne kartą įspėti apie įsiskolinimą ir paraginti jį padengti, tačiau iki šiol nesumokėjo. Ieškovės skaičiavimu, atsakovų įsiskolinimas už buto nuomą laikotarpiu nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d. sudaro 4 757,89 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ solidariai iš atsakovų V. G. (V. G.) ir Ž. G. 4 757,89 Eur skolą, 62,52 Eur delspinigius ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 4 820,41 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. sausio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat valstybės naudai iš kiekvieno iš atsakovų priteisė po 54 Eur žyminio mokesčio ir 11,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 1998 m. gruodžio 2 d. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) pagrindu atsakovui V. G. ir jo šeimos nariams, įskaitant atsakovę Ž. G. (atsakovo sutuoktinę), buvo išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Remiantis Sutarties 1.2 punktu, atsakovai įsipareigojo kas mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nors atsakovai pateikė teismui bankinių mokėjimų suvestinę (DOK-38483), iš kurios matyti, kad atsakovai laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d. iš viso už buto nuomą sumokėjo ieškovei 2 208 Eur (2023 m. sausio 10 d. – 184 Eur, 2023 m. vasario 7 d. – 184 Eur, 2023 m. kovo 7 d. – 184 Eur, 2023 m. balandžio 19 d. – 174 Eur, 2023 m. gegužės 19 d. – 194 Eur, 2023 m. birželio 6 d. – 184 Eur, 2023 m. liepos 11 d. – 184 Eur, 2023 m. rugpjūčio 2 d. – 184 Eur, 2023 m. rugsėjo 9 d. – 184 Eur, 2023 m. spalio 14 d. – 184 Eur, 2023 m. lapkričio 1 d. – 184 Eur, 2023 m. gruodžio 1 d. – 184 Eur), tačiau remiantis byloje pateikta mokesčių už būsto nuomą paskaičiavimo lentele (ieškinio priedas Nr. 5) ir nuomininkų atsiskaitymo ataskaita (2024 m. gegužės 14 d. rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 1), už laikotarpį nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d. atsakovų įsiskolinimas už buto nuomą sudaro 4 757,89 Eur. Kartu teismas pažymėjo, jog iš nuomininkų atsiskaitymo ataskaitos matyti, kad didžioji dalis atsakovų nurodytų mokėjimų buvo užskaityti iki ginčo laikotarpio atsiradusioms atsakovų prievolėms dengti (ataskaitos 5 stulpelis). Ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d. susidariusiam įsiskolinimui dengti buvo užskaityta likusi atsakovų sumokėta suma, t. y. 400,81 Eur. Taigi bendras atsakovų įsiskolinimas už buto nuomą laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d. sudaro 4 757,89 Eur (5 158,70 Eur – 400,81 Eur).
5. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog nors atsakovai kvestionuoja paties nuomos mokesčio dydį ir apskaičiavimo tvarką, tačiau nagrinėjamu atveju savivaldybės būsto (išskyrus socialinį būstą) nuomos mokesčio dydis, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 patvirtinta Socialinio būsto ir kito savivaldybės būsto nuomos mokesčių apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), apskaičiuojamas pagal šią formulę: Nsav. = An x Kv x P x Ki x Mi x R (Nsav. – savivaldybės būsto (išskyrus socialinį būstą) nuomos mokesčio dydis (eurais per mėnesį); An – amortizaciniai atskaitymai nusidėvėjimui atkurti, apskaičiuojant socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto nuomos mokestį (eurais už 1 kv. metrą būsto naudingojo ploto per mėnesį), apskaičiuojami pagal Metodikos 4 punkte nurodytą formulę; Kv – vietovės pataisos koeficientas pagal turto paskirtį ir jo vietovę; P – socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto naudingasis plotas (kv. metrais), nustatomas pagal nuomojamo būsto teisinės registracijos duomenis; Ki – pataisos koeficientas, rodantis socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto būklę (nusidėvėjimą); Mi – pataisos koeficientas, rodantis socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto aprūpinimą komunaliniais patogumais; R – rinkos pataisos koeficientas, skirtas savivaldybės būsto nuomos mokesčio dydžio atitikčiai tos savivaldybės teritorijos, kurioje nuomojamas savivaldybės būstas, rinkoje nuomojamo būsto nuomos mokesčio dydžiui (rinkos kainai) užtikrinti (jis turi būti didesnis kaip 1,2).
6. Pagal aptartą formulę apskaičiuotas buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos mokestis sudaro 515,87 Eur, t. y. Nsav. = 0,538875 x 3,11 x 61,81 x 1 x 1 x 4,98. Nors atsakovai savo procesiniuose dokumentuose ginčija šių kintamųjų reikšmes – Ki (pataisos koeficientą, rodantį būsto nusidėvėjimą), kurio reikšmė šiuo atveju – 1, bei R (rinkos pataisos koeficientą), kurio reikšmė šiuo atveju – 4,98, tačiau pagal Metodikos 6 punktą, Aprašo 15 punktą Ki reikšmė yra lygi 1, kai savivaldybės būsto nusidėvėjimas neviršija 30 procentų. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), fizinio nusidėvėjimo procentas – 5.
7. Vertindamas atsakovų pateiktą eksperto D. K. 2012 m. birželio 12 d. apžiūros aktą, kaip patvirtinantį atsakovų nurodomą teiginį, jog viešo registro duomenys neatitinka realios namo būklės bei pastatui keliamų reikalavimų, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 4.262) straipsnis nustato, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Šios bylos nagrinėjimo metu Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie atsakovų nuomojamo buto nusidėvėjimą nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas neturi pagrindo jais nesivadovauti. Atsakovų pateiktas eksperto apžiūros aktas savaime taip pat nepaneigia įrašų viešajame registre teisingumo ir išsamumo prezumpcijos. Kadangi buto, esančio (duomenys neskelbtini), fizinio nusidėvėjimas, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, sudaro 5 proc., t. y. neviršija 30 proc., darytina išvada, kad ieškovė, apskaičiuodama nuomos mokesčio dydį, pagrįstai laikė, kad pataisos koeficientas Ki yra lygus 1 (Metodikos 6 punktas, Aprašo 15 punktas).
8. Pasisakydamas dėl atsakovų ginčijamo rinkos pataisos koeficiento R – 4,98, kuris, atsakovų vertinimu, turėtų būti 3,50, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-130 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 16 punktas nustato, kad apskaičiuojant savivaldybės būsto nuomos mokesčio dydį taikomi rinkos pataisos koeficientai (R), patvirtinti savivaldybės tarybos sprendimu. Remiantis Rinkos pataisos koeficientų suvestine, patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 1-1046, buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos pataisos koeficientas yra 4,98 (suvestinės 2104 pozicija). Taigi, priešingai nei procesiniuose dokumentuose teigia atsakovai, ieškovė, apskaičiuodama nuomos mokesčio dydį, pagrįstai laikė, kad rinkos pataisos koeficientas R yra lygus 4,98.
9. Be to, nors atsakovai nesutikimą mokėti teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą nuomos mokestį, grindė savo sunkia finansine padėtimi, tačiau byloje buvo nustatyta, kad ieškovė 2023 m. liepos 4 d. raštu išaiškino atsakovams teisę gauti nuomos mokesčio kompensaciją, nurodydama, jog tam turi būti pateiktos visų deklaruotų asmenų Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos (Forma FR0001) (2024 m. balandžio 2 d. rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 1). Ieškovės teigimu, atsakovai iki šiol nesiėmė veiksmų įrodyti savo sunkią finansinę padėtį, kuri sudarytų pagrindą taikyti jiems mažesnį nuomos mokestį.
10. Kartu skundžiamu sprendimu atmesti ir atsakovų argumentai, susiję su neva netinkamai vykdomomis ieškovės pareigomis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu ieškovė netinkamai vykdo savo, kaip savivaldybei nuosavybės teise priklausančių patalpų administratorės, pareigas, atsakovai dėl galimai pažeistų savo teisių turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę ar kitas valstybės institucijas, įskaitant ir teismus, tačiau vien tai savaime neatleidžia atsakovų nuo prievolės mokėti nuomos mokestį, taip pat nesuteikia atsakovams teisės mokėti mažesnį nuomos mokestį, nei nustato pirmiau aptarti teisės aktai.
11. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, jog atsakovų nurodoma aplinkybė, kad Sutartis buvo sudaryta ne su ieškove, o su UAB „Naujoji pilaitė“ šiuo atveju neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl atsakovų prievolės atsiskaityti už buto nuomą, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu perdavė ieškovei patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, be kita ko, suteikdama jai įgaliojimus apskaičiuoti ir surinkti iš nuomininkų nuomos mokesčius. Be to, atsakovų prievolė mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi savivaldybės būstu kyla iš įstatymo, dėl ko yra pagrindas priteisti ieškovės prašomą skolą, delspinigius, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Atsakovai Ž. G. ir V. G. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12.1. Nurodo, kad šiuo atveju nuomininkas yra tik fizinis asmuo V. G., o ne Ž. G.. Ž. G. nėra pasirašiusi Sutarties ir nėra Sutarties šalis – nuomininkė, todėl jai negali atsirasti prievolė vykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį. Sutarties laisvės principas leidžia šalims laisvai susitarti dėl sąlygų, tačiau tokie dvišaliai susitarimai automatiškai nesukuria tretiesiems asmenims pareigos solidariai kartu su nuomininku vykdyti nuomos sutartį. Tai, kad nuomos sutartis sudaryta kito asmenis interesais savaime nesuponuoja tokio asmens pareigos vykdyti visus įsipareigojimus pagal sutartį, tai daro Nuomininkas. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Teismas be jokio teisinio pagrindo priteisė skolą ir kitas sumas pagal Sutartį iš Ž. G., kadangi ji nėra Sutarties šalis, niekada jokia forma nei su ieškove, nei su teises jam perleidusiais asmenimis nėra sudariusi jokių susitarimų, kuriais būtų prisiimtos solidarios prievolės pagal Sutartį.
12.2. Pažymi ir tai, jog atsakovams apskaičiuotas nuomos mokestis yra padidintas neteisėtai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra numačiusi, kad iki 2002-12-31 sudarytoms sutartims sąlygos nėra keičiamos (2014-12-23 Vyriausybės nutarimas Nr. 1487 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-04-25 d. nutarimo Nr. 472 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo). Be to, Sutartis dėl būsto suteikimo lengvatinėmis sąlygomis sudaryta dėl to, jog atsakovams būstas nebuvo perduotas nuosavybėn. Atsakovai nėra socialinio būsto nuomininkai, jiems būstas suteiktas nuomai kaip kompensacija pagal Lietuvos Respublikos kompensacijų įstatymą dėl to, kad jie kaip kiti asmenys negavo būsto nuosavybės teise: „
12.3. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, jog ieškovė apskritai labai abstrakčiai ir formaliai traktuoja Sutartį, visiškai neindividualizuodama atsakovų atvejo. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas net nesiaiškino atsakovų nurodomų aplinkybių ir iš esmės nesprendė Atsakovų procesinių prašymų dėl dokumentų išreikalavimo, o tiesiog priėmė skundžiamą sprendimą, nors liko nespręsti atsakovų 2024-05-31 prašymai išreikalauti dokumentus, pažeistas rungtyniškumo principas. Negana to, Sutartis nenumato nuomotojo, kurio teises perėmė ieškovė, teisės vienašališkai didinti nuomos mokestį. Ieškovė, neatsižvelgdama į specifinį atsakovų statusą, neteisėtai vienašališkai didino nuomos mokestį pagal Sutartį, nors Sutartis tokios teisės Ieškovei nesuteikia.
12.4. Apeliantai pabrėžia, kad jie mokėjo nuomos mokestį pagal Sutartį, tačiau ne vienašališkai ieškovės padidintą sumą, o Sutartyje įtvirtintą sumą. Sutarties 1.2 punktas numato pareigą „Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka“ (esamasis laikas) nuomos mokestį, tačiau nesuteikia teisės mokestį didinti ir naujai perskaičiuoti pagal vis naujus Vyriausybės nutarimus. Asmenys turi pagrįstą lūkestį, kad jie mokės tiek, kiek nurodyta Sutartyje, o nesant sutartyje numatytos teisės vienašališkai didinti nuomos mokestį, nuomotojas (valstybė) to daryti negali. Tokiu būdu yra pažeidžiami atsakovų lūkesčiai, susiję su sutarties nuostatomis, atitinkamai nuomojamo būsto nuomos terminu, pagal sutartyje nustatytas sąlygas.
12.5. Papildomai apeliantai pabrėžia, jog nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti ir didinti nuomos mokestį įstatymo pagrindu, kadangi Sutarties sudarymo momentu negaliojo pirmosios instancijos teismo nurodomas teisinis reguliavimas. Tokį aiškinimą patvirtina ir teismų suformuota praktika analogiškose bylose. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taikė teisinį reguliavimą, kuris negaliojo Sutarties sudarymo momentu. Sutartis sudaryta 1998 metais, tačiau teismas taikė vėlesnius teisės aktus, kurie nagrinėjamam ginčui nėra taikytini.
13. Atsiliepimu į pareikštą apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
13.1. Nurodo, kad, atsakovai pirmosios instancijos teisme nekvestionavo nei solidarios atsakomybės, nei teisės taikymo aspektų, dėl ko teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme apeliantai ginčijo tik kai kuriuos nuomos mokesčio skaičiavimo koeficientus, tokiu būdu pripažindami, jog jie sutinka su minėta nuomos mokesčio skaičiavimo formule. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad apeliantai neiškėlė minėtų klausimų pirmosios instancijos teisme, jų apeliacinis skundas turi būti atmestas. Priešingu atveju, tai neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo.
13.2. Kartu atsiliepime nurodoma, jog tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nutartų vertinti apeliacinio skundo argumentus, vadovaujantis CK 6.589 straipsnio 1 dalies nuostatomis, gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pačias teises ir pareigas kylančias iš nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Atsižvelgiant į tai, abu atsakovai privalo užtikrinti savalaikį nuomos mokesčio mokėjimą, juo labiau kad net apeliaciniame skunde nurodyta, jog apeliantai gyvena kartu. Taigi, apeliantų pareiga mokėti nuomos mokestį yra solidari.
13.3. Dėl nuomos mokesčio didinimo ieškovė nurodė, kad kreipėsi į teismą dėl skolos už buto nuomą laikotarpiu nuo 2023-02-01 iki 2023-11-30. Pareiga mokėti nuomos mokestį už minėtą laikotarpį atsirado 2023 metais, t. y. po Metodikos ir Aprašo, kurių pagrindu skaičiuojamas buto nuomos, įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad buto nuomos mokestis už 2023 m. buvo paskaičiuotas pagal Metodikos ir Aprašo redakcijas, galiojusias 2023 m., pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė šiuos teisės aktus. Vadovaujantis Sutarties 1.2 p. nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį Vyriausybės nustatyta tvarka mokėti nuomos mokestį. Ieškovė papildomai pažymi, kad Sutarties nuostatoje nėra įtvirtintas nei nuomos mokesčio dydis, nei konkreti nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka. O tai reiškia, kad Sutarties šalys susitarė nuomos mokesčio reguliavimą palikti teisės aktams.
13.4. Papildomai atsiliepime pažymima, jog apeliantų nurodomos teismų praktikos nėra pagrindo taikyti šioje byloje, kadangi kitoje byloje buvo susiklosčiusi situacija, kai šalių buvo susitarta taikyti konkrečią teisės akto redakciją, kas nėra įtvirtinta nagrinėjamoje byloje esančioje Sutartyje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).
Faktinės bylos aplinkybės
15. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei.
16. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė ieškovei patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 1-1291 perdavė ieškovei patikėjimo teise naudoti ir valdyti įstatymų nustatyta tvarka visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas (skirtas gyventojams naudotis kaip pagalbinėmis patalpomis), socialinio būsto, bendrabučių gyvenamąsias patalpas šio nekilnojamojo turto administravimo funkcijoms, nustatytoms įstaigos įstatuose, vykdyti.
17. Remiantis savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ įstatais, ieškovė administruoja ir prižiūri Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąsias bei negyvenamąsias patalpas (skirtas gyventojams naudotis kaip pagalbinėmis patalpomis), patikėjimo teise valdo, naudoja bei disponuoja šiuo turtu, apskaičiuoja ir surenka iš nuomininkų nuomos mokesčius, atstovauja Vilniaus miesto savivaldybės interesams bylose dėl skolų išieškojimo ir kt.
18. Byloje taip pat nustatyta, kad 1998 m. gruodžio 2 d. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsakovui V. G. ir jo šeimos nariams, įskaitant atsakovę Ž. G. (atsakovo sutuoktinę), buvo išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Remiantis Sutarties 1.2 punktu, atsakovai įsipareigojo kas mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Sutartyje taip pat nurodyta, kad ji sudaroma remiantis Vilniaus miesto Valdybos 1998-11-19 sprendimais.
19. Atsakovai pateikė pirmosios instancijos teismui bankinių mokėjimų suvestinę (DOK-38483), iš kurios matyti, kad atsakovai laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d. iš viso už buto nuomą sumokėjo ieškovei 2 208 Eur (2023 m. sausio 10 d. – 184 Eur, 2023 m. vasario 7 d. – 184 Eur, 2023 m. kovo 7 d. – 184 Eur, 2023 m. balandžio 19 d. – 174 Eur, 2023 m. gegužės 19 d. – 194 Eur, 2023 m. birželio 6 d. – 184 Eur, 2023 m. liepos 11 d. – 184 Eur, 2023 m. rugpjūčio 2 d. – 184 Eur, 2023 m. rugsėjo 9 d. – 184 Eur, 2023 m. spalio 14 d. – 184 Eur, 2023 m. lapkričio 1 d. – 184 Eur, 2023 m. gruodžio 1 d. – 184 Eur).
20. Iš į bylą ieškovės pateiktos mokesčių už būsto nuomą paskaičiavimo lentelės matyti, kad už laikotarpį nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d. atsakovų įsiskolinimas už buto nuomą sudaro 4 757,89 Eur. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad didžioji dalis atsakovų atliktų mokėjimų buvo užskaityti iki ginčo laikotarpio atsiradusioms atsakovų prievolėms dengti (ataskaitos 5 stulpelis), o ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d. susidariusiam įsiskolinimui dengti buvo užskaityta likusi atsakovų sumokėta suma, t. y. 400,81 Eur. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bendras atsakovų įsiskolinimas už buto nuomą laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d. sudaro 4 757,89 Eur (5 158,70 Eur – 400,81 Eur). Pirmosios instancijos teismo nustatytų mokėjimo dydžių atsakovai neginčijo (taip pat neginčija jų ir pateiktame apeliaciniame skunde), tačiau nesutinka su apskaičiuojamos skolos pagrindais.
21. Iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme aplinkybių matyti, jog ieškovei pareiškus ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovai nesutikimą su reiškiamu reikalavimu iš esmės grindė tuo, jog skola nėra susidariusi, kadangi jie mokėjo nuomos mokestį; taip pat kad nuomos mokesčio skaičiavimo tvarka nėra tinkama; nuomojamas butas nėra atitinkamos būklės; ieškovė nėra nuomos sutarties šalimi; o atsakovų finansinė būklė yra sunki. Apeliaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, tačiau nesutikimą su priimtu sprendimu argumentuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsakovų solidarią prievolę, o taip pat kad nuomos mokestis pagal Sutartį vienašališkai buvo padidintas nepagrįstai. Kartu iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovai dar iki teisminio bylos nagrinėjimo buvo kreipęsi į ieškovę su prašymais dėl nuomos kainos nepagrįsto didėjimo bei būsto pakeitimo į mažesnį (1 t., 61-64, 68-69 b. l.). Tokia situacija, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovai dar iki šios civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš esmės reiškė nesutikimą su jiems apskaičiuojamu nuomos mokesčio dydžiu bei teikė prašymus dėl susiklosčiusios situacijos keitimo.
Teisinis ginčo vertinimas
22. CK 6.583 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šią normą detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 patvirtinta Socialinio būsto ir kito savivaldybės būsto nuomos mokesčių apskaičiavimo metodika ir 2015-07-29 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-130 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašas. Be to, Apraše yra išskirtas socialinio būsto nuomos ir savivaldybės būsto nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimas.
23. Tačiau, vertinant byloje kilusį ginčą pažymėtina ir tai, jog 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1487 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. 472 „Dėl Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir jį išdėstyti nauja redakcija. Viena iš nutarimo nuostatų yra ta, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, sąlygos nekeičiamos, išskyrus Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus atvejus (2.2 p. p.). Kartu aptariamoje naujoje aprašo redakcijoje įtvirtinta, kad Savivaldybės taryba, vadovaudamasi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymu ir Metodika, priima sprendimą dėl socialinio būsto ir kito savivaldybės būsto nuomos mokesčių dydžių nustatymo ir jų keitimo. Socialinio būsto ir kito savivaldybės būsto nuomos mokestis gali būti perskaičiuojamas kartą per metus, skaičiuojant nuo socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo (10 p.). Taigi, iš šių pirmiau aptartų nuostatų galima pagrįstai spręsti, jog nuo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo priėmimo buvo įtvirtinta savivaldybės būsto nuomos sutarties mokesčio sąlygos ir tvarka, kartu įtvirtinant, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, sąlygos nekeičiamos, išskyrus Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus atvejus.
24. Nors tokia pirmiau minėta sąlyga (2.2. p. p.) pirmosios instancijos teismo nurodytame Vilnius miesto savivaldybės tarybos patvirtintame Apraše nėra įtvirtinta, tačiau tai nereiškia, jog Vilniaus miesto savivaldybei negalioja ar yra netaikomas aptariamas 2014 m. gruodžio 23 d. Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 472 „Dėl Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, juo labiau kad CK 6.583 straipsnio 2 dalyje, kaip jau minėta pirmiau, įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka.
25. Taigi, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl ieškovės pareikšto reikalavimo priteisti susidariusią skolą už keletą mėnesių, kai nuomos mokestis siekia daugiau nei 500 Eur per mėnesį, o atsakovai nuosekliai viso proceso metu nesutiko su jiems kylančia pareiga mokėti tokį nuomos mokestį, kilo pareiga faktiškai įvertinti ne tik konkrečią nuomos apskaičiavimo formulę, tačiau ir teisinį pagrindą, įtvirtinantį būtent konkrečios formulės taikymą.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šioje konkrečioje byloje, nors atsakovai pirmosios instancijos teismui ir nenurodė tapačių nesutikimo su ieškiniu argumentų, kuriuos pateikia apeliaciniame skunde, tačiau iš byloje esančių ir pirmiau aptartų atsakovų kreipimųsi į ieškovę dėl pernelyg didelės kainos nustatymo bei prašymo suteikti mažesnį būstą, o taip pat pirmosios instancijos teismui reikštų prašymų dėl dokumentų išreikalavimo matyti, jog atsakovai nuosekliai dėstė nesutikimą su jiems apskaičiuojamu pakankamai dideliu kasmėnesiniu nuomos mokesčiu. Tai, atsižvelgiant į aplinkybes, jog byloje nėra duomenų apie atsakovų turimą teisinį išsilavinimą, teisinių paslaugų teikimą jiems pirmosios instancijos teisme; taip pat atsižvelgiant į atsakovų amžių, faktinę situaciją (nuomoja būstą nuo 1998 m.), sudaro pagrindą spręsti, kad šiuose nuomos teisiniuose santykiuose atsakovai yra silpnesnioji teisinio santykio šalis, kurios teisių ir interesų apsaugai turėtų būti skiriamas dėmesys. Taigi, šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismui kilo pareiga įvertinti ne tik atsakovams taikomos metodikos formulės turinį, tačiau ir teisinį pagrindą, iš kurio kyla pareiga taikyti būtent konkrečią apskaičiavimo tvarką.
27. Kaip minėta pirmiau, 2014 m. gruodžio 23 d. Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 472 „Dėl Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris galioja ir ieškovei, nuostata įtvirtina, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, sąlygos nekeičiamos, išskyrus Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus atvejus (2.2 p. p.). Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad atsakovų nuomos sutartis sudaryta dar 1998 metais. Taigi, pirmosios instancijos teismui iš esmės kilo pareiga įvertinti, ar atsakovų nuomos sutartis buvo sudaryta pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą bei ar tokia teisės norma jiems gali būti taikoma.
28. Šiuo atveju byloje esantys duomenys tik patvirtina, kad su atsakovais nuomos sutartis buvo sudaryta remiantis Vilniaus miesto Valdybos 1998-11-19 sprendimais, kas neleidžia įvertinti, ar atsakovų nuomos sutartis buvo sudaryta būtent minėto įstatymo pagrindu, kas atitinkamai leistų spręsti dėl nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos taikymo ir ieškovės reikalavimo pagrįstumo. Kartu byloje nebuvo nustatinėjama ir tai, ar aptariama nuostata negali būti taikoma dėl Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytų išimtinių atvejų.
29. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nors pirmosios instancijos teismas ir išsamiai analizavo bei vertino į bylą pateiktus duomenis, tačiau neatsižvelgė į taikytinų teisės aktų nuostatas, kurios sudaro pagrindą nustatyti atsakovų nuomos sutarties sudarymo pagrindą bei atitinkamai spręsti, ar ieškovės reiškiamo reikalavimo pagrindas yra pagrįstas. Taigi, išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjant šią civilinę bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė, t. y. nenustatyta, ar atsakovams turi būti taikomos 2014 m. gruodžio 23 d. Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 472 „Dėl Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ nuostatos, įtvirtinančios, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, sąlygos nekeičiamos, išskyrus Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus atvejus (2.2 p. p.), kas atitinkamai turi įtakos pareikšto ieškinio reikalavimų tenkinimo pagrįstumui.
30. Papildomai pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs jog pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos ir kai dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, kas reikštų, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007 ir kt.). Be to, pažymėtina tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turi išnagrinėti esmines teisines ir faktines bylos aplinkybes, nes nuo to priklauso tinkamas bylos susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas, taigi, ir bylos esmės atskleidimas, kartu – precedentų ir vieningos bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencijos formavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-518/2006, 3K-3-566/2006; 3K-3-670/2006; 3K-3-233/2007).
31. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėdamas šią civilinę bylą pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, dėl ko skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teisme nėra nagrinėjami, taip pat nėra sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, kadangi šiuos klausimus spręs bylą iš naujo nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Teisėjai Ramunė Čeknienė
Laimantas Misiūnas
Dalia Pranckienė