Baudžiamoji byla Nr. 1A-293-458/2017
Proceso Nr. 1-04-2-00171-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.6.6.; 1.1.7.2.2.; 1.1.8.1.1.; 1.2.18.10.;
2.4.6.5.3.; 2.4.7
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 12 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Pauliukėno ir Remigijaus Preikšaičio,
sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,
dalyvaujant prokurorui Linui Kiaurakiui,
atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. ir jo gynėjui advokatui Vitalijui Katėnui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Lino Kiaurakio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 40 straipsnio pagrindu, ir perduotas laiduotojos R. M. atsakomybei vienerių metų laidavimo laikotarpiui. Baudžiamoji byla A. S. nutraukta. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
A. S. pagal laidavimą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB „R.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) komercijos direktoriumi, tačiau faktiškai vadovaudamas bendrovei, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d., (duomenys neskelbtini) mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas „1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <...> 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys”, nes apskaitos dokumentais, neturinčiais visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – automobilio pirkimą, pardavimą ir apmokėjimą už jį:
- A. S., veikdamas per jo nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokusią vyr. buhalterę D. M., žinodamas, kad automobilį TOYOTA HIACE, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), realiai pirko ir pardavė ne UAB „R.“, o su bendrovės vykdoma veikla nesusijęs fizinis asmuo S. P., pateikė jai 2013 m. balandžio 22 d. firmos (duomenys neskelbtini) vardu išrašytą sąskaitą Nr. 13.17.002, pagal kurią UAB „R.“ tariamai už 5500 Eur įsigijo minėtą automobilį bei 2014 m. balandžio 22 d. kasos išlaidų orderį, kuriuo A. S., sau kaip kasininkas išsimokėjo tariamam atsiskaitymui su firma (duomenys neskelbtini) 5500 Eur (18989 Lt) sumą ir 2014 m. kovo 6 d. PVM sąskaitą faktūrą RUD Nr. 2014/092, kuria pagrindė tariamą automobilio TOYOTA HIACE, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimą už 5618,63 Eur (19400 Lt) VšĮ „(duomenys neskelbtini)“. UAB „R.“ vyr. buhalterė D. M., nesuvokdama A. S. nusikalstamos veikos pobūdžio, šiuos dokumentus užregistravo bendrovės buhalterinėje apskaitoje, bei 2014 m. kovo 6 d. ir 2014 m. kovo 7 d. 6 atvejais iš viso 5618,63 Eur (19400 Lt) sumai, apmokėjimui už automobilį TOYOTA HIACE į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) filiale pagrįsti panaudojo VšĮ (duomenys neskelbtini) centras mokėjimo nurodymus.
Be to, A. S. pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”, nes 2439546 USD gavimo nepagrindė apskaitos dokumentais:
- A. S. buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė iš ko buvo gauti 1920300 USD, kuriuos UAB „R.“ vadybininkas A. B. per 15 kartų grynaisiais įnešė į bendrovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „(duomenys neskelbtini) Bankas“: 2013 m. rugpjūčio 8 d. – 160000 USD, 2013 m. rugsėjo 12 d. – 60000 USD, 2013 m. rugsėjo 27 d. – 170000 USD, 2013 m. spalio 11 d. – 130000 USD, 2013 m. spalio 29 d. – 100000 USD, 2013 m. lapkričio 5 d. – 191000 USD, 2013 m. lapkričio 18 d. – 19000 USD, 2013 m. gruodžio 2 d. – 144800 USD, 2013 m. gruodžio 20 d. – 150000 USD, 2014 m. sausio 29 d. – 98000 USD, 2014 m. vasario 11 d. – 40000 USD, 2014 m. vasario 14 d. – 164500 USD, 2014 m. kovo 26 d. – 162000 USD, 2014 m. balandžio 17 d. – 60000 USD, 2014 m. gegužės 6 d. – 100000 USD.
- A. S. buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė iš ko buvo gauti 519246 USD, kuriuos jis grynaisiais per 20 kartų įnešė į bendrovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „(duomenys neskelbtini) Bankas“: 2013 m. gegužės 27 d. – 400 USD, 2014 m. sausio 22 d. – 28000 USD, 2014 m. vasario 5 d. – 24350 USD, 2014 m. vasario 11 d. – 48400 USD, 2014 m. vasario 11 d. – 19500 USD, 2014 m. vasario 11 d. – 500 USD, 2014 m. vasario 14 d. – 22700 USD, 2014 m. vasario 18 d. – 6700 USD, 2014 m. vasario 20 d. – 35800 USD, 2014 m. vasario 24 d. – 15000 USD, 2014 m. kovo 10 d. – 30000 USD, 2014 m. kovo 17 d. – 32000 USD, 2014 m. kovo 19 d. – 14800 USD, 2014 m. kovo 20 d. – 58000 USD, 2014 m. balandžio 1 d. – 58000 USD, 2014 m. balandžio 10 d. – 7350 USD, 2014 m. balandžio 14 d. – 40000 USD, 2014 m. balandžio 28 d. – 30000 USD, 2014 m. gegužės 2 d. – 40646 USD, 2014 m. gegužės 14 d. – 7100 USD.
Be to, A. S. pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais”, nes iš A. J. 2014 m. balandžio 11–14 d. priėmė grynaisiais nuo 18000 iki 28000 USD, tikslesnis laikas ir suma tyrimo metu nenustatyti, kurių gavimo nepagrindė apskaitos dokumentais.
Dėl padarytų Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimų, negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ laikotarpio nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Linas Kiaurakis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendį ir priimti naują. A. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, paskirti 150 MGL (5469 Eur) dydžio baudą, vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirtą baudą sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti 100 MGL (3766 Eur) baudą, nustatant, kad bauda savanoriškai turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, apibūdinančios nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas, priimdamas galutinį sprendimą, nesivadovavo teismų praktika, todėl padarė esminių baudžiamojo kodekso pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal teismų praktiką, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Klaipėdos apygardos teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1A-295-255/2015 taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog tiek taikydamas BK 40 straipsnį, tiek atsisakydamas jį taikyti, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, pagrįsti jį byloje nustatytomis aplinkybėmis.
Apeliaciniame skunde pažymėta, kad, formuodamas teismų praktiką dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jeigu kvalifikavimo požiūriu padaryta tęstinė veika vertinama kaip vienas nusikaltimas ir tuo pagrindu laikoma, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, tai tokia teisinė išvada neturėtų užgožti šios veikos ypatybių svarbos. Ypač šios sąlygos nederėtų suabsoliutinti sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Tokie veiksmai yra pavojingesni ir negali būti prilyginami vienam nusikalstamam veiksmui, už kurį gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-82/2010). Iš šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. S. padaryta tęstinė nusikalstama veika truko pakankamai ilgą laiko tarpą (2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. gegužės 31 d.), tęstinė nusikalstama veika padaryta tapačiais veiksmais, todėl tokie A. S. veiksmai yra pavojingesni ir negali būti prilyginami vienam nusikalstamam veiksmui, už kurį gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Net ir vienas tyčinis apysunkis ar net lengvesnis nusikaltimas, jeigu jis buvo daromas ilgą laiką sistemingais, versliškais, intensyviai kartojamais veiksmais, pagal savo teisinę reikšmę atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti prilyginamas vienkartiniam nusikalstamam poelgiui, neturinčiam ypatingo užmojo. BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų taikymo požiūriu pirmą kartą padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas savo faktiniu turiniu ne visada yra toks, dėl kurio galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taigi apeliaciniame skunde daroma išvada, kad, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, formuojamą teismų praktiką, šioje baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Būtent tokios pozicijos laikėsi ir Klaipėdos apygardos teismas, apeliacine tvarka nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-295-255/2015.
Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, jog, skiriant bausmę, būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – įvykdytas apysunkis nusikaltimas, į kaltės formą ir rūšį – nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, į nusikalstamos veikos stadiją – nusikaltimas baigtas, į kaltinamojo asmenybę – nusikalto pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas. Tvirtinama, kad paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog už padarytą nusikalstamą veiką A. S. turi būti skiriama bauda, o kadangi jis savo kaltę pripažino, teisme buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, skiriat bausmę, taikytinos BK 641 straipsnio nuostatos.
Teismo posėdžio metu prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą.
Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendį nepakeistą.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, tačiau konstatavęs, kad A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, netinkamai pritaikė BK 40 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai atleido A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti A. S. taikytą atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir paskirti bausmę. Būtent dėl laidavimo instituto taikymo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjamojoje byloje ir pasisako apeliacinės instancijos teismas.
- Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BK 40 straipsnio taikymu
Apeliaciniame skunde teigiama, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatytos visos BK 40 straipsnyje išdėstytos būtinos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Visų BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų egzistavimas iš tiesų sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-31/2010, 2K-51/2010, 2K-84/2010). Tačiau, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos duomenis pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.
- Dėl BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo
BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.
A. S. padarytas nusikaltimas kvalifikuotas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Šiame BK straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinius nusikaltimus. Jo pirmojoje dalyje nustatyta griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas iki ketverių metų. Tokią bausmę užtraukiantis tyčinis nusikaltimas, kaip nustatyta BK 11 straipsnio 4 dalyje, priskirtinas apysunkių nusikaltimų kategorijai. A. S. padarytos veikos požymių atitiktis BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiams pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota tinkamai. Tokia kvalifikacija, o kartu ir veikos priskirtinumas apysunkiams nusikaltimams, atitinka įstatymą bei susiformavusią teismų praktiką. Šių klausimų išsprendimas apeliaciniame skunde neginčijamas. Akivaizdu, kad BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, susijusi su nusikaltimo priskyrimu vienai iš kategorijų – apysunkiam tyčiniam nusikaltimui, šioje baudžiamojoje byloje yra.
Antroji BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Byloje (t. 3, b. l. 117–118) yra laiduotojo – A. S. sesers R. M. – prašymas perduoti kaltininką laiduotojo atsakomybei pagal laidavimą, kuriame nurodyta, kad A. S. dėl šio įvykio labai išgyvena, supranta, jog tokiais neapgalvotais veiksmais gali visiškai susigadinti savo ateitį, apriboti tolimesnes darbo bei karjeros galimybes. R. M. nusikalstamą A. S. elgesį vertina kaip žmogaus padarytą klaidą ir yra įsitikinusi, kad A. S. ateityje tikrai nedarys jokių nusikaltimų, nes jis nėra linkęs daryti teisės pažeidimus. Vis dėlto bylos dokumentai rodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šio prašymo tenkinimo klausimas pakankamai nuodugniai neaptartas. Teismas neatkreipė dėmesio į tam tikrą prieštaringumą, atsiskleidžiantį gretinant A. S. padaryto nusikaltimo ypatybes ir laiduotojos prašyme bei žodiniuose paaiškinimuose teisiamojo posėdžio metu išsakytą poziciją.
A. S., būdamas UAB „R.“ komercijos direktoriumi, tačiau faktiškai vadovaudamas bendrovei, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d., Klaipėdos mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymą Nr. IX-574. Dėl padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme yra ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Būtina pažymėti, jog, pažeidus buhalterinės apskaitos vedimo tvarką, žala daroma ir valstybės finansų sistemai, nes šiuo atveju nuo valstybės slepiami mokesčiai, valstybės biudžetas netenka dalies įplaukų. Pagrindinis tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, o papildomas – valstybės finansiniai interesai. Taigi A. S. apgaulingai vesdamas buhalterinę apskaitą ne tik teikė klaidingus / neišsamius duomenis, kadangi nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais, iš kur buvo gaunamos didelės grynųjų pinigų sumos, dėl to iš dalies neįmanoma nustatyti UAB „R.“ veiklos ir įsipareigojimų struktūros bei dydžio, tokia veika taip pat buvo pažeisti valstybės finansiniai interesai. Lakoniškame laiduotojos prašymo tekste išsakytas labai palankus A. S. vertinimas, tačiau visiškai neužsimenama apie tai, kad A. S. nusikalstama veika buvo tęstinė, t. y. truko pakankamai ilgą laiko tarpą – nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. – pusantrų metų, buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrįstas labai didelių piniginių sumų gavimas. Laiduotoja nepaaiškino, kaip ir kokią teigiamą įtaką gali daryti atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės, kad pastarasis ateityje nepažeidinėtų įstatymų. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu laiduotoja nurodė, kad su broliu palaiko glaudų ryšį, bendrauja telefonu, kartu atostogauja (t. 3, b. l. 130), tačiau vargu ar vien toks bendravimas gali būti laikomas glaudžiu ryšiu, kuris padėtų daryti teigiamą įtaką A. S. ir sulaikytų jį nuo tolimesnių nusikalstamų veikų darymo. Tai rodo, kad laidavimo klausimas teisme buvo tiriamas paviršutiniškai, atsietai nuo veikos ypatybių ir laiduotojos galimybių įgyvendinti tai, kas išdėstyta prašyme dėl laidavimo.
Dėl to, kas aptarta, BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatytos antrosios sąlygos, kuri neatsiejama ir nuo BK 40 straipsnio 3 dalies nuostatų, požiūriu šioje konkrečioje situacijoje teismo apsisprendimas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nebuvo visapusiškai pagrįstas ir liko daugiau formalus. Priimant tokį sprendimą reikia, kad jo motyvai būtų aiškūs ir įtaigūs, kiltų iš nuodugnios klausimo analizės, aprėpiančios visumą duomenų, apibūdinančių kaltinamąjį, jo padarytą veiką, žodžiu bei elgsena reiškiamą kaltės pripažinimą, gailėjimąsi dėl to, kas padaryta, taip pat iš laiduotojo ir jo galimybių daryti teigiamą įtaką kaltininkui visapusiško įvertinimo, apimančio ir argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-84/2010).
- Dėl BK 40 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo
BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Pirmoji iš sąlygų – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. Iš šioje baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio matyti, kad A. S. per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. atliko ištisą seką veiksmų, kurių visuma įvertinta kaip viena tęstinė veika. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 19 d. nuosprendyje šiuo klausimu pasisakė taip: „A. S. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, nusikalto pirmą kartą, prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką“. Įstatymas nedraudžia atleisti asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės, jei padaryta nusikalstama veika buvo tęstinė ar ji buvo daroma ilgą laiką. Pagal BK 40 straipsnio formuluotę nusikalstama veika apibūdinama vienaskaitos forma. BK tekste esančios formuluotės „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas. Apeliaciniame skunde, beje, teismų išvados dėl to, kad A. S. yra padaręs tik vieną apysunkį nusikaltimą, nėra ginčijamos. Vis dėlto, jeigu kvalifikavimo požiūriu padaryta tęstinė veika vertinama kaip vienas nusikaltimas ir tuo pagrindu laikoma, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, tai tokia teisinė išvada neturėtų užgožti šios veikos ypatybių svarbos. Ypač šios sąlygos nederėtų suabsoliutinti sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Net ir vienas tyčinis apysunkis ar net lengvesnis nusikaltimas, jeigu jis buvo daromas ilgą ar labai ilgą laiką (keletą metų ir pan.) sistemingais, versliškais, intensyviai kartojamais veiksmais, naudojant tam tikrus pavojingus įrankius ar priemones ir pan., pagal savo teisinę reikšmę atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės neturėtų būti prilyginamas vienkartiniam nusikalstamam poelgiui, neturinčiam ypatingo užmojo, didelio įžūlumo bruožų, tačiau kvalifikuotam pritaikius tą patį baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas sutelkė dėmesį vien į formalią išvadą dėl veikos kvalifikavimo kaip vieno apysunkio nusikaltimo, išleisdamas iš akių šio nusikaltimo nuodugnesnio, individualizuoto įvertinimo svarbą. Vadinasi, BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų taikymo požiūriu byloje liko neaiškumų, ar iš tiesų pirmą kartą padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas savo faktiniu turiniu yra toks, kad nekyla sunkumų taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. S. padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, kuri truko gana ilgą laiko tarpą, t. y. būdamas UAB „R.“ komercijos direktoriumi, tačiau faktiškai vadovaudamas bendrovei, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d., tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, nes apskaitos dokumentais, neturinčiais visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – automobilio pirkimą, pardavimą ir apmokėjimą už jį: A. S., veikdamas per jo nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokusią vyr. buhalterę D. M., žinodamas, kad automobilį TOYOTA HIACE, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), realiai pirko ir pardavė ne UAB „R.“, o su bendrovės vykdoma veikla nesusijęs fizinis asmuo S. P., pateikė jai 2013 m. balandžio 22 d. firmos (duomenys neskelbtini) vardu išrašytą sąskaitą Nr. 13.17.002, pagal kurią UAB „R.“ tariamai už 5500 Eur įsigijo minėtą automobilį, bei 2014 m. balandžio 22 d. kasos išlaidų orderį, kuriuo A. S., sau kaip kasininkas išsimokėjo tariamam atsiskaitymui su firma (duomenys neskelbtini) 5500 Eur (18989 Lt) sumą, ir 2014 m. kovo 6 d. PVM sąskaitą faktūrą RUD Nr. 2014/092, kuria pagrindė tariamą automobilio TOYOTA HIACE, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimą už 5618,63 Eur (19400 Lt) VšĮ „(duomenys neskelbtini)“. UAB „R.“ vyr. buhalterė D. M., nesuvokdama A. S. nusikalstamos veikos pobūdžio, šiuos dokumentus užregistravo bendrovės buhalterinėje apskaitoje, bei 2014 m. kovo 6 d. ir 2014 m. kovo 7 d. 6 atvejais iš viso 5618,63 Eur (19400 Lt) sumai, apmokėjimui už automobilį TOYOTA HIACE į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) filiale pagrįsti panaudojo VšĮ (duomenys neskelbtini) centras mokėjimo nurodymus. Be to, A. S. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi nepagrindė 2439546 USD gavimo apskaitos dokumentais: A. S. buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė, iš ko buvo gauti 1920300 USD, kuriuos UAB „R.“ vadybininkas A. B. per 15 kartų grynaisiais įnešė į bendrovės banko sąskaitą, taip pat A. S. buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė, iš ko buvo gauti 519246 USD, kuriuos jis grynaisiais per 20 kartų įnešė į bendrovės banko sąskaitą. Be to, A. S. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes iš A. J. 2014 m. balandžio 11–14 d. priėmė grynaisiais nuo 18000 iki 28000 USD, kurių gavimo nepagrindė apskaitos dokumentais. Dėl šių pažeidimų laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Vertinant nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad tęstinė nusikalstama veika padaryta tapačiais veiksmais, todėl tokie A. S. veiksmai yra pavojingesni ir negali būti prilyginami vienam nusikalstamam veiksmui, už kurį gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas, kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra konstatuota, kad A. S. prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teisiamojo posėdžio metu A. S. nurodė, jog nežinojo, kaip turėjo būti vykdoma apskaita ir padarė nusikaltimą. A. S. priimdavo pinigus ir jų neįtraukdavo į buhalterinę apskaitą. A. S. gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir pasižada daugiau nusikaltimų nedaryti. A. S. atkreipė dėmesį, jog buhalterė galėjo patarti, kad gavus pinigus reikia paimti kasos pajamų orderius, o jis pats suklydo, klaidas pripažįsta, t. y. pripažįsta, jog apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą (t. 3, b. l. 129–130). Taigi byloje neginčijama laidavimo taikymui būtina sąlyga, kad kaltininkas visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką – šią aplinkybę konstatavo pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, pagrindo nesutikti su šios sąlygos buvimu neturi ir apeliacinės instancijos teismas.
Trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, – konstatavimas, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta A. S. padaryta žala, šis klausimas nuosprendyje nespręstas, o kaltinamajame akte nurodyta, jog civilinis ieškinys nepareikštas (t. 3, b. l. 92). Taigi žalos atlyginimo ar pašalinimo klausimas nagrinėjamu atveju nėra aktualus.
Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, – egzistuojantis pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Žalos klausimas jau aptartas. Teiginys, įrašytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kad A. S. nebenusikals ir laikysis įstatymų, pagrįstas vien bendrojo pobūdžio nuoroda į tai, kad bausmės paskyrimas A. S. prieštarautų teisingumo principui. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuosprendyje pažymėjo, atsižvelgęs į laiduotojo asmenines savybes, į A. S. asmenybę, į tai, kad jis nėra baustas už administracinius nusižengimus, išlaiko šeimą, užstato neskiria. Baudžiamojo poveikio priemonių pirmosios instancijos teismas netaikė atsižvelgęs į A. S. asmenybę – nėra baustas už administracinius nusižengimus, nusikalto pirmą kartą, dirba dviejose bendrovėse, aktyviai dalyvauja sportinėje veikloje. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta vienareikšmiška išvada, jog yra pagrindas tvirtinti, kad A. S. ateityje daugiau nebenusikals. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tik aplinkybę, jog A. S. nusikaltimą padarė pirmą kartą (t. 3, b. l. 52), tačiau neatsižvelgė į tai, kad šis nusikaltimas buvo tęstinis, t. y. truko beveik pusantrų metų (nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d.). Taigi ši aplinkybė, nors A. S. nusikalto ir pirmą kartą, rodo didesnį kaltininko asmenybės pavojingumą. Įvertinus reikšmingą situacijos aspektą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju vien ta aplinkybė, jog A. S. nėra padaręs administracinių nusižengimų (t. 3, b. l. 51), pati savaime nesuponuoja, kad jis ateityje daugiau nusikaltimų nebedarys. Antra, būtina atkreipti dėmesį, jog, apgaulingai vesdamas UAB „R. apskaitą, A. S. buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė didelių piniginių sumų, kurios buvo įneštos į įmonės banko sąskaitą, gavimo. Trečia, papildoma socialinė ir darbinė asmens veikla nėra rodiklis, galintis patvirtinti, kad asmuo ateityje laikysis įstatymų. Taigi aplinkybė, kad A. S. dirba dviejose įmonėse, aktyviai sportuoja, nesuteikia pagrindo spręsti apie jo būsimo elgesio atitiktį įstatymuose numatytiems reikalavimams ir draudimams. Galiausiai, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje niekaip plačiau nepasisakė ir neargumentavo, kodėl bausmės paskyrimas A. S. prieštarautų teisingumo principui. Be to, teismas A. S., taikydamas BK 40 straipsnio nuostatas, paskyrė laidavimą be užstato. Apeliacinės instancijos teismo manymu, toks įstatymo normų taikymas visiškai neatitinka padarytos veikos pavojingumo ir iš esmės formuoja nebaudžiamumo nuostatas, kadangi asmuo, padaręs apysunkį tęstinį nusikaltimą, jokia forma, įskaitant ir finansine, nejaučia baudžiamojo įstatymo griežtumo ir atsakomybės naštos. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog vien aplinkybė, kad asmuo nusikalto pirmą kartą ir nėra baustas už administracinius nusižengimus, savaime negali suponuoti išvados, kad asmuo ateityje naujų nusikalstamų veikų nebedarys.
Aptarus kiekvieną iš teisinių kriterijų, reikšmingų taikant BK 40 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžiu BK 40 straipsnio reikalavimai nėra tinkamai įgyvendinti. Kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas realizuoja įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti, taip pat ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines apsisprendimo sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos ypatybes. Apibendrindama visa tai, kas aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemano, kad nustatytos visos būtinosios A. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 40 straipsnio nuostatas.
Taigi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendis dėl A. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą naikinamas ir A. S. pripažįstamas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB „R.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) komercijos direktoriumi, tačiau faktiškai vadovaudamas bendrovei, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d., (duomenys neskelbtini) mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas „1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <...> 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys”, nes apskaitos dokumentais, neturinčiais visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – automobilio pirkimą, pardavimą ir apmokėjimą už jį:
- A. S., veikdamas per jo nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokusią vyr. buhalterę D. M., žinodamas, kad automobilį TOYOTA HIACE, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), realiai pirko ir pardavė ne UAB „R.“, o su bendrovės vykdoma veikla nesusijęs fizinis asmuo S. P., pateikė jai 2013 m. balandžio 22 d. firmos (duomenys neskelbtini) vardu išrašytą sąskaitą Nr. 13.17.002, pagal kurią UAB „R.“ tariamai už 5500 Eur įsigijo minėtą automobilį bei 2014 m. balandžio 22 d. kasos išlaidų orderį, kuriuo A. S., sau kaip kasininkas išsimokėjo tariamam atsiskaitymui su firma (duomenys neskelbtini) 5500 Eur (18989 Lt) sumą ir 2014 m. kovo 6 d. PVM sąskaitą faktūrą RUD Nr. 2014/092, kuria pagrindė tariamą automobilio TOYOTA HIACE, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimą už 5618,63 Eur (19400 Lt) VšĮ „(duomenys neskelbtini)“. UAB „R.“ vyr. buhalterė D. M., nesuvokdama A. S. nusikalstamos veikos pobūdžio, šiuos dokumentus užregistravo bendrovės buhalterinėje apskaitoje, bei 2014 m. kovo 6 d. ir 2014 m. kovo 7 d. 6 atvejais iš viso 5618,63 Eur (19400 Lt) sumai, apmokėjimui už automobilį TOYOTA HIACE į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) filiale pagrįsti panaudojo VšĮ (duomenys neskelbtini) centras mokėjimo nurodymus.
Be to, A. S. pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”, nes 2439546 USD gavimo nepagrindė apskaitos dokumentais:
- A. S. buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė iš ko buvo gauti 1920300 USD, kuriuos UAB „R.“ vadybininkas A. B. per 15 kartų grynaisiais įnešė į bendrovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „(duomenys neskelbtini) Bankas“: 2013 m. rugpjūčio 8 d. – 160000 USD, 2013 m. rugsėjo 12 d. – 60000 USD, 2013 m. rugsėjo 27 d. – 170000 USD, 2013 m. spalio 11 d. – 130000 USD, 2013 m. spalio 29 d. – 100000 USD, 2013 m. lapkričio 5 d. – 191000 USD, 2013 m. lapkričio 18 d. – 19000 USD, 2013 m. gruodžio 2 d. – 144800 USD, 2013 m. gruodžio 20 d. – 150000 USD, 2014 m. sausio 29 d. – 98000 USD, 2014 m. vasario 11 d. – 40000 USD, 2014 m. vasario 14 d. – 164500 USD, 2014 m. kovo 26 d. – 162000 USD, 2014 m. balandžio 17 d. – 60000 USD, 2014 m. gegužės 6 d. – 100000 USD.
- A. S. buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė iš ko buvo gauti 519246 USD, kuriuos jis grynaisiais per 20 kartų įnešė į bendrovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „(duomenys neskelbtini) Bankas“: 2013 m. gegužės 27 d. – 400 USD, 2014 m. sausio 22 d. – 28000 USD, 2014 m. vasario 5 d. – 24350 USD, 2014 m. vasario 11 d. – 48400 USD, 2014 m. vasario 11 d. – 19500 USD, 2014 m. vasario 11 d. – 500 USD, 2014 m. vasario 14 d. – 22700 USD, 2014 m. vasario 18 d. – 6700 USD, 2014 m. vasario 20 d. – 35800 USD, 2014 m. vasario 24 d. – 15000 USD, 2014 m. kovo 10 d. – 30000 USD, 2014 m. kovo 17 d. – 32000 USD, 2014 m. kovo 19 d. – 14800 USD, 2014 m. kovo 20 d. – 58000 USD, 2014 m. balandžio 1 d. – 58000 USD, 2014 m. balandžio 10 d. – 7350 USD, 2014 m. balandžio 14 d. – 40000 USD, 2014 m. balandžio 28 d. – 30000 USD, 2014 m. gegužės 2 d. – 40646 USD, 2014 m. gegužės 14 d. – 7100 USD.
Be to, A. S. pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais”, nes iš A. J. 2014 m. balandžio 11–14 d. priėmė grynaisiais nuo 18000 iki 28000 USD, tikslesnis laikas ir suma tyrimo metu nenustatyti, kurių gavimo nepagrindė apskaitos dokumentais.
- Dėl A. S. skiriamos bausmės
Pagal BK 54 straipsnio 1, 2 dalis teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Be to, BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.).
Nagrinėjamu atveju teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, kad A. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta, o jo atsakomybę lengvina tai, jog A. S. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, gailisi dėl savo neteisėtų veiksmų ir kritiškai vertina tokį elgesį (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). A. S. yra neteistas (t. 3, b. l. 52), neturi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 3, b. l. 51). Kaltininkas nusikaltimus padarė veikdamas tyčia, tačiau jis nuolat ir sistemingai nepažeidinėja teisės normose numatytų reikalavimų ir draudimų. A. S. padaryta nusikalstama veika, nors ir trukusi ilgą laiko tarpą, tačiau gali būti laikoma jo kompetencijos, vykdant buhalterinę apskaitą, trūkumu. A. S. asmenybė leidžia teismui daryti išvadą, kad jis stengiasi vesti socialiai teisingą gyvenimo būdą, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams, kadangi po nusikaltimų padarymo daugiau naujų nusikalstamų veikų nepadarė, dirba UAB „R.“ (t. 3, b. l. 49). Teismas pažymi, jog skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų, įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto.
Atsižvelgiant į tai, jog A. S. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, į tai, kad veika padaryta tiesiogine tyčia, baigta, manytina, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti A. S. paskyrus BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, neperžengiant nustatytos bausmės vidurkio (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkto redakcija, galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.). Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį teismas nusprendžia A. S. paskirti 150 MGL (5469 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas, paskirtą baudą sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti 100 MGL (3766 Eur) dydžio baudą, nustatant, kad bauda savanoriškai turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
tenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Lino Kiaurakio apeliacinį skundą.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendį, kuriuo A. S., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato už nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla jam nutraukta, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
Pripažinti A. S. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 150 MGL (5469 Eur) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti A. S. 100 MGL (3766 Eur) dydžio baudą.
Nustatyti, kad bauda savanoriškai turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ir Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateiktas tai patvirtinantis banko kvitas.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti UAB ,,R.“ 2014 m. gegužės 26 d. kratų metu paimtus daiktus, saugomus FNTT Klaipėdos apskrities skyriuje Pilies g. 12a, Klaipėda.
Teisėjai Arvydas Daugėla
Linas Pauliukėnas
Remigijus Preikšaitis