Baudžiamoji byla Nr. 1A-273-398/2015

Teisminio proceso Nr. 1-75-1-00519-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.1.5.2.; 1.1.4.2.; 1.1.8.1.1.; 1.2.14.1.1.;

1.2.22.1.; 2.1.4.5.5.; 2.1.4.5.6.; 2.1.7.1.;

2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),

teisėjų Reginos Gaudutienės, Rūtos Mickevičienės,

sekretoriaujant Martynai Paušaitei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam V. P. ,

gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems  metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

V. P. nuteistas už tai, kad pasikėsino įvykdyti vagystę, t.y. 2013 m. rugpjūčio 23 d., apie 5.37 val., Pakruojo rajone, Pašvitinio seniūnijoje, Titonių kaime, atsukęs transformatoriaus TM 30/10 kVA, gamyklinis Nr. 77926, 10/0,4 kV KT Pš-113 „Titoniai“ alyvos išleidimo varžtą, pasikėsino pavogti 172 kg transformatorinės alyvos, 667,36 Lt vertės, tačiau vagystės nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes suveikus signalizacijai, atvažiavus AB „LESTO“ operatyviniams darbuotojams, jis iš nusikaltimo vietos pabėgo.

V. P. taip pat nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, įgijo didelį kiekį – 51 vienetą šovinių, o būtent: vieną šovinį, kuris yra šaudmuo, pramoninės gamybos, centrinio skėlimo, 7,62x39 mm kalibro, skirtas įvairiems graižtviniams A, B, C kategorijos šaunamiesiems ginklams; 50 šovinių, kurie yra šaudmenys, pramoninės gamybos, 12 kalibro, centrinio skėlimo, medžiokliniai šoviniai, skirti įvairiems 12 kalibro, B, C kategorijų lygiavamzdžiais medžiokliniams šautuvams, kuriuos neturėdamas leidimo neteisėtai laikė savo motinai S. P. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. 15 val., kol policijos pareigūnai, atlikdami kratą, šiuos šaudmenis rado ir paėmė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 30 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, BK 253 straipsnio 2 dalį išteisinti. Nurodo, kad nuteistas nepagrįstai, apygardos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismas teisėtai gautais įrodymais neįrodė jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, nuosprendis šioje dalyje pagrįstas prielaidomis, nėra išsamios ir nešališkos įvykio aplinkybių analizės ir vertinimo. Ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo visas galimybes surinkti objektyvius jo kaltę patvirtinančius arba paneigiančius įrodymus, tačiau to nepadarė, o teismas surinktus įrodymus teismas vertino tendencingai, kaltę grindė iš esmės tik jo paties parodymais, duotais apklausiant įtariamuoju ir esant sulaikytam, atmesdamas visus teisme duotus paaiškinimus, nevertindamas jo sulaikymo ir apklausos teisėtumo. Pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 140 straipsniu, jis buvo sulaikytas 2013 m. rugpjūčio 23 d. 6.30 val., bet  sulaikymo protokolas surašytas tik 2013 m. rugpjūčio 23 d. 13.05 val., nors BPK 10, 21 straipsniuose labai konkrečiai apibrėžtas teisės į gynybą atsiradimo momentas – nuo sulaikymo ar pirmos apklausos apie pareikštą įtarimą. Šios įstatymo normos nenumato ikiteisminio tyrimo pareigūnui pasirinkti, ar nuo sulaikymo, ar nuo pirmosios apklausos momento užtikrinti gynėjo dalyvavimą, baudžiamojo proceso normos turi būti aiškinamos ir taikomos sistemiškai – jei asmuo sulaikomas, tai ir yra tas momentas, nuo kurio jam turi būti užtikrinama teisė turėti gynėją, pirmoji apklausa yra jau kitas procesinis veiksmas. BPK 179 straipsnis numato, kad protokolai rašomi atliekant tyrimo veiksmus. Laikinas sulaikymas taip pat yra ikiteisminio tyrimo veiksmais ir apie tai protokolas turi būti surašomas jį atliekant, o ne praėjus šešioms su puse valandos. Apribojus jo laisvę šiam laikotarpiui, bet  neįteikus jokio oficialaus dokumento, dėl ko yra apribota laisvė, kokio nusikaltimo padarymu įtariant yra sulaikytas, neišaiškinus teisės nuo sulaikymo momento turėti gynėją ir neužtikrinus realaus gynėjo dalyvavimo, atliekant su juo ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo grubiai pažeistos BPK 10, 21 straipsnių, 44 straipsnio 3 dalies, 179 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Apeliantas taip pat nurodo, kad sulaikius iš jo buvo paimtas automobilis, jame buvę daiktai ir dokumentai, tarp kurių buvo nedarbingumo lygio nustatymo pažyma, patvirtinanti, kad jo netektas darbingumas - 65%, kas atitinka II invalidumo grupę (2013 m. gruodžio 18 d. ši pažyma jam grąžinta), be to, buvo talonas vizitui pas gydytoją 2013 m. rugpjūčio 23 d. Taip pat sulaikymo metu iš jo buvo paimti akiniai, be kurių jis praktiškai nemato. Įtariamuoju pagal įteiktą pranešimą apie įtarimą jis buvo apklaustas 2013 m. rugpjūčio 23 d. 13-13.30 val. Sulaikius jį – neįgalų asmenį, kuris be akinių praktiškai nemato ir akinių sulaikytas neturėjo, nei nuo laikinojo sulaikymo, nei nuo pranešimo apie įtarimą ir pirmosios apklausos momento nebuvo užtikrinta teisė į gynybą – advokatas nebuvo pakviestas, surašant sulaikymo protokolą ir apklausiant įtariamuoju nedalyvavo. Ta aplinkybė, kad jis nemato, apklausą atlikusiai tyrėjai Va. P. buvo žinoma – jis pats neperskaitė nei pranešimo apie įtarimą, nei įtariamojo apklausos protokolo, ką patvirtina įrašas “Man perskaityta......”. BPK 50 straipsnio 1 dalis numato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo išaiškinti įtariamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, jei asmuo dėl fizinių trūkumų negali pasinaudoti savo teise į gynybą. Šiuo atveju gynėjo dalyvavimas su juo atliekant procesinius veiksmus buvo būtinas ir tai turėjo užtikrinti ikiteisminio tyrimo institucija, tačiau to nepadarė, tuo grubiai pažeidžiant baudžiamojo proceso normas. Apklaustas įtariamuoju jis davė tokius parodymus, kokių iš jo buvo reikalaujama darant nuolatinį spaudimą nuo pat sulaikymo momento, grasinant ilgalaikiu suėmimu arba tikinant, kad prisipažinus bus paleistas ir gaus tik baudą. Jis buvo išsigandęs, kentė nugaros skausmus, todėl už pažadą paleisti iš sulaikymo būtų pasirašęs bet kokį protokolą. Taigi, atsižvelgiant į šias jo sulaikymo ir apklausos aplinkybes, padarytus baudžiamojo proceso pažeidimus, jo parodymai, užfiksuoti įtariamojo apklausos protokole, kurio turinio jis pats neperskaitė, nepagrįstai pripažinti teisėtai gautu įrodymu, tuo tarpu nuosprendžio pagrindimas neteisėtai gautais įrodymais laikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui priimti teisėtą nuosprendį, nes iš neteisės negali atsirasti teisė.

Apeliantas teigia, kad jo parodymai, duoti apklausiant įtariamuoju, kuriais teismas grindė nuosprendį, atspindi tik tai, ką jis buvo spėjęs pamatyti ir kas jam buvo nurodyta tardymo metu – tiek tikslų plastikinių talpų skaičių ir dydį, tiek plastikinės žarnos ilgį, tiek varžto buvimo vietą jam nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Teismo prielaidos, kad jis įvykio vietoje, pats nedarydamas nusikaltimo, negalėjo pamatyti įtariamojo apklausos protokole užfiksuotų aplinkybių dėl nepakankamo matomumo, visiškai nepagrįstos, nes, kaip nurodyta nuosprendyje, pranešimas apie alyvos dingimą fiksuotas 5.40 val., o 2014 m. rugpjūčio 23 d. saulė tekėjo 5.06 val., taigi buvo pakankamai šviesu viską pamatyti ir per atstumą. Be to, šiuose jo parodymuose nėra nei vienos aplinkybės, kurią jis turėjo žinoti ir nurodyti, jei tikrai būtų daręs šį nusikaltimą, ir kurių nebuvo galima užfiksuoti apžiūrint įvykio vietą, pvz., kur dingo alyvos talpos atsukimui naudotas įrankis – jo parodymuose nurodytos replės nebuvo rastos, jo apie tai nepaklausta, ir jų neieškota, nors šio įrankio suradimas būtų itin svarbus susieti jį su nusikalstama veika. Taip pat nebuvo renkami įrodymai, galėję susieti jį su įvykio vietoje rastomis plastikinėmis talpomis – nepaimti pirštų atspaudai, mikrodalelės nuo talpų ir iš automobilio, darant prielaidą, kad jos turėjo būti atvežtos juo. Po sulaikymo buvo atlikta jo automobilio apžiūra ir rastas ginklas, indai, skirti žvėrienai sėkmingos medžioklės atveju, kiti daiktai. Septynios plastikinės talpos automobilyje niekaip nebūtų tilpusios ir tai galėjo būti patikrinta. Be to, užfiksuoti jo parodymai apie tai, kad jis tariamai mėgino užsukti varžtą pamatęs atvažiuojantį automobilį, iš viso nelogiški, nes tam jis neturėjo laiko, nebūtų vėl tvarkingai padėjęs varžto ant betoninio stulpo, o be to, bandant užsukti angą, reikėjo prie jos pasilenkti, o po spaudimu bėgant alyvai, jis būtų apsitaškęs nuo galvos iki kojų, tačiau alyvos dėmės buvo tik ant jo kelnių bei marškinių ir atsirado, kai jis pargriuvo prie transformatoriaus, nes jam artėjant prie transformatoriaus alyva bėgo ant žemės. Neaišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad jo griuvimo vietoje ant žemės nebuvo alyvos, nes įvykio vietos apžiūros protokole nėra užfiksuota, kokiame plote ant žemės pasklidusi alyva, o jo parodymai, kur jis buvo nugriuvęs, vietoje nebuvo patikrinti. Tai, kad į įvykio vietą atvykę liudytojai A. V. ir R. D. nepamatė kito automobilio, negali būti laikoma įrodymu, kad šio automobilio iš viso nebuvo, nes pastarasis pasišalino jam pačiam dar neatvažiavus iki įvykio vietos. Kol jis atėjo ir pamatė, kas vyko prie transformatoriaus, praėjo tam tikras laiko tarpas, o A. V. ir R. D. atvyko jau jam pačiam nuvažiavus. Įtariamojo apklausos protokole užfiksuoti parodymai, kad jis alyvą būtų naudojęs kaip kurą savo automobiliui, neatitinka tikrovės ir taip pat įrodo, kad jo parodymai duoti įtakojant ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kadangi jis tokio automobilio, kuriam tiktų transformatoriaus alyva vietoje kuro, neturėjo, jo automobilis varomas benzinu ir dujomis. Tuo tarpu skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad byloje nėra duomenų, jog jis naudojosi tik vienu automobiliu, dar kartą iliustruoja, kaip remdamasis prielaidomis, o ne įrodymais, teismas grindė jo kaltę – byloje nėra įrodymų, kad jis būtų naudojęsis kitu automobiliu, o tai, ko nėra byloje, teismas negalėjo vertinti kaip jo kaltės įrodymą.

V. P. pažymi, kad teisme išsamiai paaiškino, kodėl nepranešė apie pastebėtą alyvos vagystę ir pats pasišalino iš įvykio vietos. Tai nėra pilietiškas poelgis, tačiau tuo metu jam tai atrodė išeitis išvengti ilgo tyrimo proceso, į kokį jau vieną kartą buvo patekęs prieš kelis metus, kai pranešė apie analogišką įvykį, o po to turėjo ne kartą važinėti apklausoms, patyrė išlaidų, sugaišo laiko.

Nuteistasis nurodo, kad jokie byloje surinkti ir ištirti įrodymai neįrodo jo kaltės neteisėtai įgijus ir laikius šaudmenis. Kaltinimą dėl didelio kiekio šaudmenų neteisėto laikymo jo motinos S. P. name teismas taip pat pagrindė prielaidomis ir jo motinos S. P. , gim. (duomenys neskelbtini), parodymais, kuri apklausos metu dėl senatvės ir ligos negalėjo suvokti su ja atliekamo ikiteisminio tyrimo veiksmo ir duodamų parodymų esmės. Įrodymų dėl neteisėto šaudmenų įgijimo teismas net nenurodė ir neanalizavo, nes tokių byloje nėra, ką patvirtina ir kaltinimo formuluotė nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje. Kita vertus, šiuo atveju nenustatytas ne tik laikas ir vieta, bet ir įsigijimo būdas, o toks įrodymų įvertinimas laikytinas BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu.

Apeliantas pažymi, kad BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia – kaltininkas turi suvokti, kad šaudmenis įgyja, laiko ir kt. be leidimo ir nori taip veikti. Šiuo atveju tyčios dėl neteisėto šaudmenų įsigijimo teismas net neįrodinėjo, o tyčią dėl kaltinime nurodytų 51 vnt. šovinių laikymo įrodinėjo jo motinos S. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad jis – V. P. , kai lankydavosi pas ją, miegodavo ant tos sofos-lovos, kurios patalynės dėžėje rasti šoviniai, ir ji matė, kad jis iš tos patalynės dėžės pasiimdavo šovinius ir paraką. Pasak nuteistojo, teismas neturėjo pagrindo remtis S. P. parodymais, nes jos parodymų patikimumo negalėjo patikrinti apklausiant ją teisme, teismui buvo pateikta medicininė pažyma, kad S. P. diagnozuota senatvinė demencija. Nei teismas, nei liudytoju apklaustas E. A. , surašęs S. P. apklausos protokolus ikiteisminio tyrimo metu, neturi specialios kompetencijos nuspręsti dėl S. P. psichinės būklės, sugebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, o taip pat ir duoti teisingus ir suvoktus parodymus. Liudytoju teisme apklaustas pareigūnas E. A. į klausimą, kaip jis išaiškino S. P. teisę neduoti parodymų, kurie gali pakenkti jos sūnui, kaltinamajam V. P. , atsakė, kad S. P. nesuprato ikiteisminio tyrimo esmės, kad jos sūnus gali būti baudžiamas dėl jos namuose rastų šaudmenų, tačiau teismas nuosprendyje apie šiuos parodymus iš viso nutylėjo – apklausos garso įraše jie turi būti užfiksuoti.

Nuteistasis V. P. nurodo, kad literatūroje demencija (silpnaprotystė) apibūdinama kaip dėl įvairių ligų prasidedantis intelekto kritimas, kai kartu pažeidžiamos ir kitos psichinės funkcijos, drauge stebimi suvokimo, elgesio pakitimai ir kiti fiziniai simptomai. Teismas pripažino, kad dėl ligos S. P. negali būti apklausiama teisme, tačiau nepagrįstai sprendė, kad gali būti remiamasi jos ikiteisminio tyrimo metu pasirašytais apklausų protokolais. Demencijos diagnozė S. P. atsirado ne staiga, tai ilgalaikis procesas ir jis buvo jau ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad ji nurodė kelias tikrovę atitinkančias aplinkybes, dar neįrodo, kad ji pilnai suvokė savo parodymų esmę, pilnai atgamino atmintyje reikšmingas aplinkybes apie jos namuose rastus šaudmenis. Be to, BPK 183 straipsnio 2 dalis numato, kad liudytojui draudžiama užduoti atsakymą menančius klausimus, tačiau S. P. pareigūno E. A. buvo apklausiama pagal pavedimus, o antrajame pavedime (2014 m. kovo 14 d.), tikėtina dėl to, kad pirmojoje apklausoje užfiksuoti parodymai netiko jam apkaltinti, nurodyti visi menantys klausimai, o atsakymai užrašyti akivaizdžiai ne iš S. P. žodžių, nes ji nenaudoja tokių žodžių kaip optinis taikiklis ir nežino, kas tai yra. V. P. bendraujant su motina, ji papasakojo, kad buvo apklausiama tris kartus (byloje yra tik dviejų apklausų protokolai), kad pasakojo, jog jos miręs vyras šovinius ir paraką laikydavo įvairiose vietose.

Apeliantas pažymi, kad jo tėvas A. P. , miręs 2003 metais, taip pat buvo medžiotojas. Vienintelė paveldėtoja po jo mirties buvo jo sutuoktinė S. P. . Po A. P. mirties ginklas ir šaudmenys, kiek buvo rasta namuose, buvo parduoti legaliai ir teisėtai. Po to jis tėvų namuose neieškojo, ar nėra užsilikusių kokių nors tėvo turėtų šovinių ir pan. Tėvų buitis buvo senoviška, daug įvairių daiktų bei padėjimo vietų, ir jis neturėjo įpročio naršyti, o tai, kad miegodavo sofoje-lovoje, nėra įrodymas, kad jis yra apžiūrėjęs visą patalynės dėžę. Motinos namuose jis nakvodavo retai, gal kartą per metus, sofos-lovos patalynės dėžė nenaudojama pagal paskirtį – ten yra pridėta visokių nenaudojamų daiktų, ir akivaizdžiai dėžučių su šoviniais niekada nėra pastebėjęs. Šoviniai neabejotinai priklausė jo tėvui, nes yra seni, sovietinių laikų gamybos, būtent tokio kalibro šautuvą – TOZ-34R 12x70 kalibro, apie kurį teismas nurodė nuosprendyje, A. P. turėjo. Jam pačiam neteisėtai laikyti šaudmenis, kurie netinkami jo turėtiems ginklams, nebuvo jokios logikos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. P. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje.

Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalis, kuria V. P. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės apribojimo bausme dvejiems metams, įpareigojant be bausmę prižiūrinčios institucijos nekeisti gyvenamosios vietos, naikinama teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad V. P. turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Apygardos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl V. P. kaltės neteisėtai įgijus ir laikius didelį kiekį šaudmenų.

BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Jei kaltininkas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, jo veika kvalifikuojama pagal BK 253 straipsnio 2 dalį. BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl būtinasis subjektyviosios pusės požymis – kaltė – pasireiškia tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo gamina, įgyja, laiko, nešioja, gabena ar realizuoja šaunamąjį ginklą, šaudmenis (šiuo atveju didelį jų kiekį), sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52/2006, 2K-613/2012).

Ikiteisminio tyrimo metu V. P. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku, neturėdamas leidimo neteisėtai įgijo didelį kiekį 2,618 kg nedidelę sprogstamąją galią turinčios sprogstamosios  medžiagos – parako, kuris priklauso svaidomojo poveikio sprogstamųjų medžiagų grupei, ir didelį kiekį – 53 vienetus šovinių: vieną šovinį, kuris yra šaudmuo, pramoninės gamybos, centrinio skėlimo, 7,62x39 mm kalibro, skirtas įvairiems graižtviniams A, B, C kategorijos šaunamiesiems ginklams, vieną šovinį, kuris yra šaudmuo, pramoninės gamybos, centrinio skėlimo 7,62x53 mm kalibro, Mosin šovinys, skirtas įvairiems graižtviniams A, B, C kategorijos šaunamiesiems ginklams, 50 šovinių, kurie yra šaudmenys, pramoninės gamybos, 12 kalibro, centrinio skėlimo, medžiokliniai šoviniai, skirti įvairiems 12 kalibro B, C kategorijų lygiavamzdžiams šautuvams, vieną šovinį, kuris yra pramoninės gamybos, 12 kalibro, centrinio skėlimo, medžioklinio šovinio sudėtinės dalys, kuriuos neturėdamas leidimo neteisėtai laikė savo motinai S. P. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Šis kaltinimas buvo grindžiamas šiais duomenimis: liudytojos S. P. parodymais, duotais 2014-02-24 apklausos metu, kad jos namuose rasti šoviniai ir parakas priklauso jos sūnui V. P. , nes jis yra medžiotojas, turėjo legaliai laikomą šaunamąjį ginklą. Seife rastas parakas taip pat priklauso sūnui. Kadangi jos miręs vyras taip pat buvo medžiotojas, po jo mirties liko nemažai šovinių bei parako, todėl kai sūnus legaliai įsigijo šaunamąjį ginklą, jis taikė nusipirkti tokį ginklą, kuriam tiktų tėvo palikti šoviniai. Mano, kad palėpėje rastos parako dėžutės ir šovinys yra mirusio vyro palikimas. Savo konkretaus kambario jos namuose sūnus neturėjo. Seifas, kuriame buvo laikomas ginklas, buvo jos miegamajame, o kai pas ją apsilankydavo sūnus, miegodavo svetainėje, lankydavosi retai (t. 2, b.l. 36). 2014-03-21 papildomos apklausos metu liudytojos S. P. duotais parodymais, kad jos miręs vyras A. P. buvo medžiotojas, ji matė, kad jis turi paraką dėžutėse, tuščių šovinių tūtelių. Paraką bei šovinius jis laikydavo įvairiose namo vietose. Ji pati tais dalykais per daug nesidomėjo ir nekontroliavo.  Ar apie namo palėpėje laikomą paraką ir šovinį žinojo sūnus V. P. , nežino, taip pat nežino, kas ir kada juos ten padėjo. Su sūnumi nei apie paraką, nei apie šovinius niekada nekalbėjo. Jai matant sūnus niekada nebuvo iš palėpės pasiėmęs parako ar kokių nors šovinių. Sofos patalynės dėžėje laikyti šoviniai, parakas ir optinis taikiklis, priklauso jos sūnui V. P. , nes ji matydavo, kaip sūnus ten pasideda ar pasiima šovinius ir paraką. Kada tiksliai V. P. į tą patalynės dėžę pasidėjo šovinius, paraką ir optinį taikiklį, nurodyti negali. Taip pat negali nurodyti, ar jis šiuos daiktus kada nors naudojo ir ką su jais darė, nes nežino, su sūnumi apie tai niekada nesikalbėjo. Ji tik žino, kad patalynės dėžėje laikomi šoviniai, parakas ir optinis taikiklis yra jos sūnaus. Iš kur jis gavo tuos daiktus, ji nežino (t. 2, b.l. 39). 2013-08-23 kratos protokolu, kuriame užfiksuota, kad atlikus kratą V. P. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) rasta ir paimta: iš seifo 16 kalibro medžioklinis šautuvas MP – 27M Nr. (duomenys neskelbtini), ginklo pasas, 1  metalinė parako dėžutė (su rusišku užrašu „COKOL ????x oxo?????? ?????????“). Iš patalynės dėžės po sofa paimta 1 metalinė parako dėžutė „?O?OX ?A?C“ 400 g, 21 vnt. 16 kalibro šovinių, 51 vnt. 12 kalibro šovinių, 6 vnt. įvairių šovinių, iš palėpės paimta 1 popierinė parako dėžutė ir 5 metalinės parako dėžutės, 1 šovinys. Pažymėtina, kad fotolentelėje prie kratos protokolo nurodyta, kad 21 vnt. 16 kalibro šovinių rasti seife (t. 1, b.l. 98-103). 2013-08-23 apžiūros prokolu, kuriame užfiksuota, kad apžiūrėjus automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , rasti įvairūs daiktai, tarp jų pistoletas SUPER – P 9mm Nr. (duomenys neskelbtini) ir 3 šoviniai (t. 1, b.l. 64-66). 2013-08-23 protokolu, kuriame užfiksuota, kad iš V. P. buvo paimtas šautuvas „Iž“ (duomenys neskelbtini) ir 20 vnt. 7,62x51 kalibro šovinių, 2013-08-23 rastų automobilyje „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l.60). 2013-09-13 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro specialisto išvada Nr. 40-25-ISI-889, kad pistoletas Nr. (duomenys neskelbtini) yra pramoninės gamybos, 9 mm kalibro, pusiau automatinis, „C“ kategorijos dujinis-garsinis netinkamas šaudyti šaunamasis ginklas, skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais-garsiniais šoviniais. Iš 61 tirti pateikto šovinio 5 tyrimui pateikti šoviniai yra pramoninės gamybos, centrinė skėlimo, 7,62x51 mm kalibro šaudmenys, skirti įvairiems graižtviniams A, B, C kategorijos šautuvams, iš kurių 4 tinkami šaudyti, 1 netinkamas. 2 tyrimui pateikti šoviniai yra pramoninės gamybos, centrinio skėlimo, 7,62x39 mm kalibro šaudmenys, skirti įvairiems graižtviniams A, B, C kategorijų šaunamiesiems ginklams, iš kurių 1 tinkamas šaudyti, 1 netinkamas. 1 tyrimui pateiktas šovinys yra pramoninės gamybos, centrinio skėlimo, tinkamas šaudymui, 7,62x53 mm kalibro šaudmuo, skirtas įvairiems graižtviniams A, B, C kategorijų ginklams. 2 tyrimui pateikti imitaciniai šoviniai yra pramoninės gamybos, centrinio skėlimo 7,62x51 mm kalibro šaudmenys, skirti įvairiems graižtviniams šautuvams. 50 tyrimui pateiktų šovinių yra pramoninės gamybos 12 kalibro, centrinio skėlimo šaudmenys, tinkami šaudymui, medžiokliniai šoviniai, skirti įvairiems 12 kalibro, B, C kategorijų lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams. 1 tyrimui pateiktas šovinys yra pramoninės gamybos, 12 kalibro, centrinio skėlimo, medžioklinio šovinio sudėtinės dalys (t. 1, b.l. 106-111). 2013-12-19 Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(4214)-ISI-7017, 7018, kad tyrimui pateiktas parakas yra parakas, tinkamas naudojimui, kuris priklauso svaidomojo poveikio sprogstamųjų medžiagų grupei ir yra priskiriamas prie nedidelę sprogstamąją galią turinčioms sprogstamosioms medžiagoms, kurios bendras kiekis yra 2,618  kg. (t. 1, b.l.118-121). 2013-11-20 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro specialisto išvada Nr. 40-25-IS1-1208, kad 21 tyrimui pateiktas šovinys yra šaudmenys, pramoninės gamybos, 16 kalibro, centrinio skėlimo, tinkami šaudymui medžiokliniai šoviniai, skirti įvairiems 16 kalibro B, C kategorijų lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams (t. 1, b.l. 128-129). VRM Licenzijuojamos veiklos posistemyje esančių duomenų ir Telšių AVPK licenzijavimo poskyrio raštais, kuriuose nurodyta, kad V. P. yra išduotas leidimas medžioklei įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus: lygiavamzdį šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), modelis 27 EM 1C, graižtvinį šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini) IZH 18 MH ir šovinius: 16x70 mm kalibro ir .308 Winchester (7,62x51 mm) (t. 1, b.l.138-139, 143-144). Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus pateiktomis kopijomis iš medžiotojo A. P. asmens bylos, patvirtinančiomis, kad V. P. tėvas A. P. iki mirties turėjo medžioklinį lygiavamzdį šautuvą TOZ-34, 12 kalibro, ir leidimą jam laikyti. Po jo mirties 2003-12-04 pagal S. P. prašymą, jis buvo išregistruotas bei buvo išduotas leidimas šį šautuvą parduoti, nuo 2004-12-24 iki 2010-11-15 minėtas ginklas buvo įregistruotas V. O. gyv. (duomenys neskelbtini) vardu (t. 1, b.l.152, 155-163). Nuteistasis V. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad jo tėvas A. P. , kuris mirė 2003 m. balandžio mėnesį, kartu su jo motina S. P. gyveno (duomenys neskelbtini). Tėvas buvo medžiotojas daug metų, legaliai turėjo medžioklinių šautuvų. Mirus tėvui, visą jo turtą paveldėjo mama S. P. . Ji kreipėsi į Licencijavimo grupę ir pranešė apie A. P. mirtį, bei parašė prašymą, kad būtų leista perduoti jo turėtą 12 kalibro TOZ markės medžioklinį ginklą. Gavus leidimą parduoti, jis šį ginklą nuvežė į medžioklinių ginklų parduotuvę ir pardavė, šovinius ir paraką, kuriuos rado išdalino kitiems medžiotojams. Tuo metu jis gyveno atskirai. 2012 m. liepos mėn. pabaigoje, po to kai išsituokė, deklaravo gyvenamąją vietą ir ginklų laikymo vietą motinai priklausančiame name, įsirengė seifą ir ten laikė savo medžioklinius šautuvus, kuriuos įsigijo su leidimais. Seife laikė ir paraką, tačiau jo buvo nedaug. Pas motiną lankydavosi retai, po namus nelandžiodavo ir nieko neiškodavo. Namo palėpėje nebuvo, apie ten laikomą paraką, taip pat apie sofos patalynės dėžėje laikytus šovinius nieko nežinojo, jie jam nepriklauso, tai galėjo būti jo tėvo palikimas. Kai atvyksta pas mamą, lieka nakvoti, miega svetainėje, ant sofos, tačiau ją pakloja mama. Jis pats niekada nėra atidaręs sofos patalynės dėžės, nežino, kas joje laikoma (t. 2, b.l. 54, 55, t. 2, b.l. 165-166). Apygardos teismas, ištyręs ir įvertinęs šiuos byloje surinktus duomenis, taip pat apklausęs liudytoju Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėją E. A. , ikiteisminio tyrimo metu apklaususį liudytoją S. P. , kuri dėl sveikatos būklės teisme nebuvo apklausta, kuris parodė, kad prieš apklausą liudytojai S. P. išaiškino, kad ji, kaip įtariamojo motina, gali neduoti parodymų prieš sūnų, tačiau ji sutiko duoti parodymus, viską, kas užfiksuota apklausos protokoluose, papasakojo pati, tik jam susidarė įspūdis, kad liudytoja nemano, jog jos sūnus padarė kokią tai nusikalstamą veiką, konstatavo, kad V. P. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį pareikštas kaltinimas pasitvirtino iš dalies, t.y. kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių įrodymų, jog S. P. priklausančio namo palėpėje rastas parakas ir šovinys galėjo priklausyti V. P. , tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina V. P. kaltę neteisėtai, neturint leidimo įgijus ir laikius 51 vienetą šaudmenų, kurie buvo rasti S. P. gyvenamo namo svetainėje, po sofa lova. Tokias savo išvadas teismas grindė tuo, kad nuo V. P. tėvo A. P. mirties ir pastarojo ginklo pardavimo praėjo labai daug laiko – 10 metų, V. P. , svečiuodamasis pas motiną, miegodavo būtent toje lovoje, kurios patalynės dėžėje buvo rasti jam inkriminuojami šaudmenys ir parakas, todėl negalėjo nematyti ten sudėtų šovinių, be to, kartu buvo laikomi ir 16 kalibro šoviniai, tinkami šaudyti iš V. P. teisėtai laikomo ginklo, o liudytoja S. P. parodė, kad sofos patalynės dėžėje laikyti šoviniai, parakas ir optinis taikiklis priklauso jos sūnui V. P. , nes ji matydavo kaip sūnus ten pasideda ar pasiima šovinius ir paraką, o dėl palėpėje rastų parako ir šovinio ji paaiškino, kad niekada nėra mačiusi, kad sūnus iš ten imtų paraką, todėl mano, kad jis gali priklausyti jos mirusiam vyrui, kuris, gyvas būdamas, šovinius ir paraką laikydavo į vairiose namo vietose. Taigi, nors apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, remiasi byloje surinktų įrodymų visuma, kurią papildo liudytojos S. P. parodymai, tačiau iš pirmiau aptartų nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad sprendimą dėl V. P. kaltės neteisėtai įgijus ir laikius didelį kiekį šaudmenų, kratos metu rastų S. P. gyvenamojo namo svetainėje, po sofa, kaip ir sprendimą pašalinti iš kaltinimo V. P. inkriminuojamą šaudmenį ir paraką, rastus gyvenamojo namo palėpėje, iš esmės lėmė liudytojos S. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nors, vadovaujantis teismų praktika, kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrame bylos duomenų kontekste, tačiau savarankiškos įrodomosios galios neturi. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apklausiant S. P. liudytoja, pastaroji buvo net aštuoniasdešimt aštuonerių metų amžiaus. Nors ją apklausęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas E. A. teisme tvirtino, kad pastaroji suprato, apie ką kalbama, orientavosi aplinkoje, buvo mąstantis žmogus, tačiau, kaip matyti iš teismui pateikto VšĮ Šaukėnų ambulatorijos rašto, praėjus vos keliems mėnesiams po minėtų apklausų, S. P. buvo diagnozuota kraujagyslinė demencija (t. 2, b.l. 152), kuri, kaip žinia, yra susijusi su atminties, orientacijos, suvokimo ir kitais sutrikimais. Taigi, tiek liudytojos S. P. garbus amžius, tiek nustatytas sveikatos sutrikimas visų pirma kelia pagrįstų abejonių, ar ši liudytoja galėjo tinkamai suvokti teisę atsisakyti duoti parodymus prieš savo sūnų V. P. , o taip pat, ar galėjo tinkamai suprasti jai užduodamus klausimus ir duoti tikslius, tikrovę atitinkančius parodymus apie daugiau kaip prieš pusę metų jos gyvenamajame name, įvairiose vietose – seife, po sofa, palėpėje, rastus šovinius ir paraką, juolab, kad kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, įvairūs medžioklės reikmenys jos namuose, įvairiose jų vietose buvo laikomi jau daugelį metų. Kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo apygardos teismas, S. P. liudytoja buvo apklausta du kartus ir abiem atvejais protokoluose užfiksuoti jos parodymai vieni kitiems neprieštarauja, tačiau kaip matyti iš 2014-03-21 liudytojos S. P. apklausos protokolo, jame yra užfiksuoti tokie žodžiai, kaip tuščios šovinių tūtelės, optinis taikiklis, kuriuos tokio amžiaus moteris, niekuomet itin nesidomėjusi medžiokle, vargu ar galėjo vartoti, o tai kelia abejonių, ar fiksuojant S. P. parodymus protokole, jie nebuvo koreguojami, juolab, kad šios liudytojos apklausą atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas dėl pirmiau paminėtų protokoluose užfiksuotų žodžių teismui nieko negalėjo paaiškinti. Patikrinti šias aplinkybes ir pašalinti kilusias abejones teisme nebuvo galimybės, kadangi S. P. dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės negalėjo atvykti į teismą. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, vertinti liudytojos S. P. parodymus kaip tinkamą ir neabejotiną V. P. kaltės įrodymą nebuvo ir nėra pagrindo. Tuo tarpu kiti byloje surinkti duomenys patvirtina tik V. P. inkriminuotų penkiasdešimties 12 kalibro medžioklinių šovinių ir vieno 7,62x39 mm kalibro šovinio, kuriems įgyti ir laikyti jis neturėjo leidimo, radimo faktą jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje – jo motinai S. P. priklausančiame gyvenamajame name, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių, kad V. P. šiuos šovinius kokiu nors būdu būtų įgijęs ir turėjęs savo žinioje, byloje nėra, jų nuosprendyje nenurodė ir apygardos teismas. Pažymėtina, kad teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad V. P. neteisėtai įgijo ir laikė 51 šaudmenį, dėl nusikalstamos veikos požymio – neteisėto šaudmenų įgijimo apskirtai nepasisakė, nenustatė ne tik kada ir kur, bet ir kokiu būdu V. P. jam inkriminuotus šovinius įsigijo, kokias veiksmais ši jo veika pasireiškė, ar juos rado po tėvo mirties, ar kaip nors kitaip įgijo. Kaip matyti iš 2013-08-23 kratos protokolo, S. P. gyvenamojo namo svetainėje po sofa rasti, V. P. inkriminuoti šaudmenys, o taip pat parakas yra labai seni – ant dėžučių, į kuriuos sudėti šaudmenys, nurodyti pagaminimo metai: 1989, 1991, parako dėžutės dangtelis ir visa viršutinė dalis aprūdijusi, o tai, kaip ir ta aplinkybė, jog 50 iš 51 V. P. inkriminuoto šovinio buvo 12 kalibro, taigi, tinkami šaudyti iš V. P. tėvo A. P. turėto medžioklinio šautuvo TOZ-34, iš esmės patvirtina V. P. teiginius, kad šie šoviniai yra jo mirusio tėvo palikimas. Be to, šoviniai buvo rasti gyvenamajame name, kurį po V. P. tėvo A. P. tėvo mirties 2003 metais kartu su kitu turtu paveldėjo ne pats nuteistasis V. P. , o jo motina S. P. (t. 1, b.l. 160-161). V. P. gi minėtame name buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, taip pat medžioklės ginklų laikymo vietą, buvo įsirengęs tam skirtą seifą, tačiau tai padarė tik 2012 metais (t. 1, b.l. 139, t. 2, b.l. 73), be to, šiame name nuolat niekuomet negyveno, o tik retkarčiais atvykdavo aplankyti savo motinos. Esant tokioms aplinkybėms, tai, kad nuo A. P. mirties iki atliktos kratos buvo praėję daugiau kaip 10 metų, kaip ir tai, kad V. P. tuo metu, kai svečiuodavosi pas motiną, miegodavo ant sofos, po kuria buvo rasti šaudmenys, nėra pagrindas vienareikšmei išvadai, kad V. P. ten buvusius šovinius tikrai surado ir kažkurį laiką turėjo savo žinioje. Juolab, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad svečiuodamasis tėvų namuose jokių daiktų neapžiūrinėdavo, nekraustydavo ir nieko neieškodavo, pats sofos patalynės dėžės niekuomet neatidarinėdavo ir patalynės neklodavo, tai darydavo jo motina, o iš S. P. gyvenamajame name atliktos kratos protokolo net neaišku, kaip buvo laikomi kratos metu aptikti V. P. inkriminuoti šaudmenys – atvirai, matomi vos atidarius patalynės dėžę, ar kaip nors paslėpti tarp kitų daiktų, patalynės ar panašiai, nes užfiksuota tik tiek, kad šaudmenys, parakas ir optinis taikiklis rasti svetainėje po sofa. Tas pats pasakytina ir apie kitą apygardos teismo nuosprendyje nurodytą aplinkybę, kad kratos metu kartu su šoviniais, kuriems V. P. leidimo neturėjo, buvo rasti ir pastarojo turimam medžiokliniam ginklui tinkami 16 kalibro šaudmenys, juolab, kad nelogiška asmeniui, kuris turi leidimą atitinkamiems šoviniams bei jų laikymui įrengtą seifą, tokius šovinius laikyti, slėpti tame pačiame name po lova. Be to, pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų net negalima daryti vienareikšmės išvados, kad minėti 16 kalibro šoviniai buvo rasti kartu su V. P. inkriminuotais šaudmenimis, kadangi byloje esantys duomenys apie šių šovinių radimo vietą yra prieštaringi – kratos protokole užfiksuota, kad jie rasti S. P. gyvenamojo namo svetainėje po sofa, tuo tarpu fotolentelėje prie kratos protokolo bei 2013-11-12 tarnybiniame pranešime, surašytame tikslinant kratos metu rastų šaudmenų skaičių, nurodyta, kad šie šaudmenys buvo rasti S. P. gyvenamajame name esančiame seife (t. 1, b.l. 102, 124). 

Vadovaujantis BK 2 straipsnio 3 dalimi, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad V. P. neteisėtai įgijo ir laikė didelį kiekį šaudmenų: penkiasdešimt 12 kalibro medžioklinių šovinių bei vieną 7,62x39 mm kalibro šovinį, byloje nėra, todėl jis pagal BK 253 straipsnio 2 dalį išteisinamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie neatitinka tikrovės, nes jis dėl nuovargio ir pareigūnų psichologinio spaudimo save apkalbėjo, ir atmetė jo parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Bylos duomenimis, V. P. , apklaustas įtariamuoju iš karto po įvykio, parodė, kad įvykio naktį, būdamas medžioklės plotuose ir stebėdamas žvėris, sumanė iš transformatoriaus prisileisti alyvos, todėl iš automobilio pasiėmė senus plastikinius bakelius – penkis mažesnius, kurių kiekvieno talpa  20 l, ir du didesnius, kurių talpa apie 25-30 l, maždaug 2 metrų ilgio plastikinę žarną ir reples, nuėjo prie transformatoriaus, replėmis atsuko varžtą, buvusį transformatoriaus apačioje, ant angos užmovė žarną ir ja į ant žemės stovinčius bakelius leido alyvą. Kiek prisimena, prileido dvi didesnes talpas ir dar galėjo leisti į mažesnes, lyg tai dvi, tiksliai neprisimena, tuomet pastebėjo keliu, maždaug už 100-200 metrų važiuojantį automobilį, todėl išsigando, bandė užsukti varžtą, kurį buvo padėjęs ant betono stulpelio, bet neprisimena, ar užsuko, nes skubėjo, kad nepastebėtų, todėl galėjo ir neužsukti, sėdo į savo automobilį ir viską palikęs išvažiavo (t. 2, b.l. 48). Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. P. kaltu dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę neprisipažino, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė tikrovės neatitinkančius parodymus, savo apkalbėjo, nes buvo pavargęs, blogai jautėsi, o pareigūnai jam darė spaudimą, ir parodė, kad naktį iš 2013 m. rugpjūčio 22 d. į 23 d. medžiojo netoli įvykio vietos. Būdamas bokštelyje pastebėjo, kad maždaug apie 800-1000 m atstumu nuo jo, toje pusėje, kur yra transformatorius, sustojo automobilis ir išjungė šviesas. Tuo metu jau švito. Jis turėjo graižtvinį ginklą su optika, bandė pasižiūrėti, kas atvažiavo, bet nepakako apšvietimo, o ir atstumas buvo per didelis. Jo automobilis buvo senoje sodyboje, esančioje šalia bokštelio. Tuomet jis nutarė nuvažiuoti pažiūrėti, ar ten ne brakonieriai, nes toje vietoje dažnai brakonieriaujama. Kai jis buvo maždaug 100 metrų atstumu nuo automobilio, užsidegė automobilio šviesos ir jis išvažiavo. Privažiavęs tą vietą, kur buvo sustojęs automobilis, pamatė sumintą taką, taip pat ten buvo aukšta žolė, krūmai ir akmenuota vieta. Eidamas išgirdo skysčių tekėjimą primenantį garsą. Tuomet užkliuvo už akmens ir pargriuvo, nes sunkiai valdo koją dėl anksčiau patirtos traumos. Pargriuvęs išsitepė drabužius alyva, kuri stipria srove bėgo iš ten buvusio transformatoriaus. Tai pamatęs jis apsisuko, grįžo prie savo automobilio ir nuvažiavo. Važiuojant pastebėjo iš paskos važiuojantį kitą automobilį. Sulėtino greitį, nes manė, kad nori aplenkti, tačiau automobilis jo nelenkė ir jis nuvažiavo savo keliais. Kadangi nieko nebuvo sumedžiojęs, nusprendė užsukti į jam gerai žinomas grybingas vietas pagrybauti, pasuko į miško kelią ir važiuodamas pradūrė mašinos karterį, todėl buvo priverstas sustoti. Nepastebėjo, kad tuo metu kas nors būtų važiavęs iš paskos. Belaukiant žmogaus, kuris turėjo atvykti jam į pagalbą, atvažiavo policijos pareigūnai, kurie jį sulaikė, paėmė telefoną, dokumentus, automobilį ir jį patį nuvežė į policiją. Įvykio vietoje rastos talpos yra ne jo, jis jas matė, kai buvo priėjęs prie transformatorinės (t. 2, b.l. 165-166). Tačiau tokia V. P. teisiamojo posėdžio metu iškelta įvykio versija yra paneigta byloje surinktų, teisiamojo posėdžio metu ištirtų bei apygardos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetu.

Liudytojais apklausti AB „Lesto“ operatyviniai darbuotojai A. V. ir R. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad budėjimo metu 2013-08-23, apie 5 val. ryto, vyko į Pašvitinio seniūnijos rajoninę pastotę atlikti operatyvinį perjungimą, tačiau apie 5.40 val. iš budinčio dispečerio gavo pranešimą, kad Titonių kaime suveikė transformatoriaus Pš-113 alyvos lygio signalizacija. Kadangi tuo metu buvo maždaug 1 km atstumu nuo šios transformatorinės, važiavo patikrinti. Iki pačios transformatorinės privažiuoti negalėjo, nes ji stovėjo toliau nuo kelio. A. V. liko prie automobilio, o R. D. nuėjo prie transformatorinės. Paėjęs apie 10 metrų išgirdo, kad šniokščia iš transformatorinės bėganti alyva, ir pamatė, kad atsuktas alyvos išleidimo varžtas, šalia pamatė keletą plastikinių talpų. Tuo metu A. V. išgirdo, kad vakarų pusėje, už augmenijos, užsivedė automobilis, po ko pamatė lauku važiuojantį baltos spalvos „Renault Espace“ markės automobilį, todėl pakvietė kolegą ir pradėjo šį automobilį persekioti. Automobilį persekiojo ilgai. Važiuojant plentu, automobilis padidino greitį, važiavo daugiau kaip 100 km per valandą greičiu, po to nusuko į miško keliuką, kur pervažiavęs duobę sustojo. Jie taip pat sustojo, bet artyn automobilio nevažiavo, laukė policijos pareigūnų, kurie ir sulaikė minėtą V. P. vairuojamą automobilį (t. 2, b.l. 1, 2-10, 11, 12-19, 142-144). Liudytoju apklaustas AB „Lesto“ dispečerinio skyriaus vyresnysis inžinieriaus B. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 20013-08-23 ryte pastebėjo gautą žinutę apie transformatorinėje sumažėjusį alyvos lygį. Paskambinus į dispečerinę, dispečeris jam paaiškino, kad į vietą išsiųsti darbuotojai ir kad apie įvykį pranešta policijai. Visi tokie įvykiai registruojami operatyviniame žurnale (t. 2, b.l. 20, 144). Liudytojais apklausti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato patruliai R. P. , R. S. be A. R. parodė, kad patruliuodami Šiaulių mieste gavo pranešimą, jog iš Pakruojo link Šiaulių miesto važiuoja automobilis „Renault Esapce“, kuriame yra žmogus, galimai vogęs aušinimo skystį iš elektros pastotės, ir kurį persekioja AB „Lesto“ darbuotojai. Vykstant už miesto budėtojas per radijo ryšį pranešinėjo, kokia kryptimi važiuoja automobilis. Pagrindiniame kelyje, prie miško, juos pasitiko AB „Lesto“ darbuotojai ir parodė, kur sustojo jų persekiojamas automobilis – maždaug 2-3 km atstumu nuo pagrindinio kelio. Automobilis buvo sugedęs, šalia jo buvo V. P. . Pastarasis sakė, kad važiavo medžioti. Apžiūrėję automobilį rado medžioklinį šautuvą, šovinių, medžioklės lapą, didelę švarią plastmasinę talpą, kuri, pasak vairuotojo, buvo skirta žvėrienai sudėti. V. P. dėvėjo darbinius drabužius, kurie buvo purvini, nuo jų sklido dyzelino kvapas. V. P. pristatė į Pakruojo policijos komisariatą (t. 2, b.l. 25, 26, 30, 145-146). Iš AB „Lesto“ 2013-12-03 rašto Nr. 44030-2240  matyti, kad 5:40 val. AB „Lesto“ Pakruojo dispečerinės grupės dispečeris P. V. užregistravo 5:37 val. gautą signalinės sistemos SMS pranešimą apie sumažėjusį transformatorinės alyvos lygį transformatorinėje KT Pš-113 „Titoniai“, esančioje Titonių kaime, Pašvitinio seniūnijoje, Pakruojo raj. Kartu su šiuo raštu pateiktame Operatyvinio žurnalo išraše užfiksuoti tokie duomenys: 05:40 val. gauta žinutė, kad iš KT Pš-113 dingo alyva; 05:41 val. duotas nurodymas OB R. D. atlikti KT Pš-113 apžiūrą; 05:45 val. OB R. D. atliko apžiūra, iš KT Pš-113 bėga alyva, vagys pasišalino baltu autobusiuku, (duomenys neskelbtini) OB persekioja vagis; 05:46 val. apie vagystę pranešta policijai (t. 1, b.l. 23-24). 2013-08-23 įvykio vietos apžiūros protokolas, 2013-10-28 daiktų apžiūros protokolas, 2013-11-12 ir 2014-02-27 skysčių matavimo aktai bei 2014-02-13 specialisto išvada Nr. 11-3225(13) patvirtina, kad įvykio vietoje, prie AB „Lesto“ priklausančio transformatoriaus KT Pš-113 „Titoniai“, esančio Pakruojo rajone, Pašvitinio seniūnijoje, Titonių kaime, buvo rasti du 30 l talpos ir du 20 l talpos bakeliai, pripildyti daugiau kaip 90 l transformatorinės alyvos, dar trys tušti 20 l talpos bakeliai ir apie 3,2 m ilgio žarna, taip pat šalia transformatoriaus padėtas alyvos talpos išleidimo varžtas, iš transformatoriaus aušinimo bako lašanti alyva (t. 1, b.l. 27-33, 34-37, 38, 44-45, 46). Iš 2014-01-09 daiktų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus V. P. pateiktus drabužius – mėlynos spalvos darbines kelnes, mėlynos spalvos sportinio kostiumo kelnes, marškinėlius ir dvi poras kojinių (2013-08-23 daiktų pateikimo protokolas), nustatyta, kad nuo jų sklinda specifinis kvapas, panašus į dyzelino, transformatorinės alyvos, darbinių kelnių klešnės pasidengusios purvo ir riebalinėmis dėmėmis (t. 1, b.l. 49, 50-53). 2014-08-22 specialisto išvada Nr. 11-1152(14) patvirtina, kad ant minėtų V. P. darbinių kelnių ir marškinėlių yra transformatorių alyvos pėdsakų (t. 2, b.l. 160-161). Šie vienas kitą papildantys faktiniai duomenys patvirtina, kad 2013-08-23 5:37 val. AB „Lesto“ dispečerinėje buvo gautas pranešimas apie tai, jog Titonių kaime, Pašvitinio seniūnijoje, Pakruojo raj. esančioje transformatorinėje KT Pš-113 „Titoniai“ sumažėjo alyvos lygis, po ko dispečeris davė nurodymą bendrovės operatyviniams darbuotojams apžiūrėti minėtą transformatorinę, kurie tuojau pat nuvyko į įvykio vietą, kur pamatė iš transformatorinės stipriai bėgančią alyvą, nes buvo atsuktas alyvos išleidimo varžtas, šalia sudėtas plastikines talpas, kurių dalis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo pripildyta transformatorinės alyvos, taip pat išgirdo užvedamo automobilio, buvusio už šalia transformatorinės esančios augmenijos, variklio garsą ir pamatė iš įvykio vietos nuvažiuojantį automobilį, vairuojamą ne ko kito, o būtent nuteistojo V. P. , kurį jiems teko pakankamai ilgai persekioti, kol šis sustojo miško kelyje dėl gedimo, ir V. P. transformatorine alyva suteptais drabužiais buvo sulaikytas pagal iškvietimą atvykusių policijos pareigūnų. Apeliaciniame skunde nuteistasis nepagrįstai teigia, kad ta aplinkybė, jog į įvykio vietą atvykę AB „Lesto“ darbuotojai pastebėjo tik jo automobilį ir nematė jokio kito automobilio, nėra reikšminga ir kad ji, kaip ir kiti pirmiau aptarti faktiniai duomenys, jo kaltės nepatvirtina, nes kaip matyti iš liudytoju apklausto AB „Lesto“ prevencijos ir kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto S. K. parodymų, duotų ikteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, taip pat AB „Lesto“ pateiktų duomenų, transformatorinėje KT Pš-113 „Titoniai“ buvo įrengta signalizacija, kurios veikimo principas buvo toks, kad pranešimas apie alyvos sumažėjimą išsiunčiamas praėjus 1-3 minutėms po to, kai alyvos kiekis transformatoriaus bakelyje sumažėja apie 10 litrų, o iš patirties žinoma, kad toks kiekis aušinimo alyvos plastikine žarna iš transformatoriaus gali ištekėti apytiksliai per vieną minutę, 90 l alyvos – per ne mažiau kaip 9 minutes, o visas transformatoriuje esantis kiekis alyvos (apie 200 l) – per ne mažiau kaip 20 min. (t. 1, b.l. 26, t. 2, b.l. 21, 144-145). Taigi, šie duomenys rodo, kad laiko tarpas, praėjęs nuo to momento, kai buvo atsuktas transformatoriaus alyvos išleidimo varžtas ir transformatorinė alyva pradėta leisti į įvykio vietoje rastas plastikines talpas, iki to momento, kai AB „Lesto“ dispečerinėje buvo gautas pranešimas apie sumažėjusį alyvos kiekį ir reaguodami į šį pranešimą į įvykio vietą atvyko AB „Lesto“ darbuotojai A. V. ir R. D. , buvo itin trumpas, skaičiuojamas minutėmis, juolab, kad, kaip jau minėta, pastarieji aptiko dar stipriai iš transformatoriaus bėgančią alyvą, nors beveik pusė jame buvusios alyvos jau buvo supilta į plastikines talpas, o tai kaip tik ir patvirtina, kad įvykio metu ne kas kitas, o būtent V. P. , kurio automobilį minėti AB „Lesto“ darbuotojai ir pamatė išvažiuojantį iš įvykio vietos, leido transformatorinę alyvą iš transformatoriaus į plastikines talpas, ką ir pats V. P. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu, ir tuo pačiu paneigia jo teisminio bylos nagrinėjimo metu iškeltą versiją, kad transformatorinę alyvą pasikėsino pavogti ne jis, bet kiti asmenys, kuriuos jis pastebėjo dar būdamas medžioklės bokštelyje, ir kurie iš įvykio vietos pasišalino, kai jis pats dar nebuvo privažiavęs prie įvykio vietos, po ko jis privažiavo arčiau, išlipo iš automobilio, nuėjo link transformatorinės, ten pamatė plastikines talpas, paslydęs pargriuvo, dėl ko alyva išsitepė drabužius, po to grįžo į savo automobilį ir išvažiavo, nes tokiems veiksmams paprasčiausiai nebuvo laiko. Be to, nelogiškas V. P. aiškinimas teisiamojo posėdžio metu, kad jis į įvykio vietą vyko ginti visuomenės intereso, t.y. išsiaiškinti, ar atvykę asmenys nebrakonieriauja, tuo tarpu pamatęs, kad buvo pasikėsinta pavogti transformatorinę alyvą, užuot pranešęs apie vykdomą nusikaltimą, iš įvykio vietos pasišalino ir tai padarė tuomet, kai į įvykio vietą jau buvo atvykę AB „Lesto“ darbuotojai. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog AB „Lesto“ darbuotojai į įvykio vietą atvyko tuomet, kai V. P. jau buvo išvažiavęs. Tokį apeliacinio skundo argumentą  paneigia pirmiau aptarti liudytojų A. V. ir R. D. parodymai, iš kurių matyti, kad V. P. užvedė automobilo variklį ir išvažiavo jau po to, kai jie atvažiavo į įvykio vietą, išlipo iš automobilio ir R. D. nuėjo prie transformatorinės pasižiūrėti, kas įvyko, ką V. P. , būdamas visai šalia, neabejotinai matė ir girdėjo, o tai, įvertinus ir jau pirmiau aptartais faktiniais bylos duomenimis nustatytas įvykio aplinkybes, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pastarasis iš įvykio vietos pasišalino ne dėl to, kad norėjo išvengti dalyvavimo procese dėl kitų asmenų įvykdyto nusikaltimo, kaip kad teigė teisiamojo posėdžio metu, bet siekdamas išvengti būti užkluptas darant nusikaltimą.

Nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde itin daug dėmesio skiriama jo parodymų, užfiksuotų 2013-08-23 apklausos įtariamuoju metu, gavimo teisėtumui, taip pat pateikiama tam tikra šiame protokole užfiksuotų jo parodymų interpretacija, tačiau teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad šie duomenys, priešingai nei kad teigia apeliantas, nėra vieninteliai ar lemiami sprendžiant V. P. kaltės pasikėsinus pavogti transformatorinę alyvą klausimą. Pastarojo nusikalstamus veiksmus patvirtina visa eilė byloje surinktų, teisiamojo posėdžio metu ištirtų ir apygardos teismo nuosprendyje bei šiame teisėjų kolegijos nuosprendyje pirmiau aptartų vienas kitą papildančių kitų faktinių duomenų, kuriuos teismas vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą. Be to, nėra pagrindo konstatuoti, kad V. P. parodymai, užfiksuoti 2013-08-23 įtariamojo protokole, buvo gauti neteisėtu būdu. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo V. P. teiginius dėl patirto psichologinio spaudimo prieš pirmąją jo apklausą įtariamuoju ar šios apklausos metu bei pareigūnų įtakos jo duodamiems parodymams, dėl ko jis šios apklausos metu nurodė ne tikrąsias įvykio aplinkybes, o tokias, kokias jam liepė pareigūnai. Priešingai, kaip matyti iš minėto V. P. apklausos protokolo, pastarasis savo parašu patvirtino, kad protokolas jam buvo perskaitytas ir iš jo žodžių surašytas teisingai, jokių pastabų dėl atliekamos apklausos tvarkos ar patiriamo spaudimo, taip pat, kaip ir dėl savo sveikatos būklės, nepareiškė, vėliau, paleistas iš laikino sulaikymo, dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, darant jam psichologinį spaudimą ar įtakojant jo parodymus, niekur nesikreipė. Byloje yra duomenys, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo V. P. gynėjos iniciatyva buvo sprendžiamas 2013-08-23 V. P. sulaikymo ir apklausos įtariamuoju teisėtumo klausimas, tačiau tiek kreipdamasi į Šiaulių apylinkės prokuratūrą, tiek skųsdama Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2014-01-20 nutarimą, kuriuo gynėjos skundas buvo atmestas, nuteistojo gynėja jokių aplinkybių apie neteisėtą poveikį V. P. šių veiksmų metu nenurodė, savo prašymą pripažinti neteisėtais minėtus procesinius veiksmus grindė išimtinai tuo, kad nebuvo laiku surašytas laikino sulaikymo protokolas bei V. P. laiku neišaiškinta teisė turėti gynėją ir neužtikrintas jo dalyvavimas apklausoje (t. 2, b.l. 56-57, 66-68). Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas dar ne vieną kartą – 2013 m. gruodžio 18 d., 2014 m. kovo 25 d., 2014 m. balandžio 23 d., tuo metu jis jau buvo paleistas iš sulaikymo, apklausose dalyvavo jo gynėja, tačiau nei vienoje iš šių apklausų jokių aplinkybių apie tai, kad pirmosios apklausos metu jam buvo daromas neteisėtas poveikis ir dėl to jis davė tikrovės neatitinkančius parodymus, taip pat nenurodė: 2013 m. gruodžio 18 d. vykusioje apklausoje V. P. pareiškė, kad pasinaudoja savo teise ir šiuo metu jokių parodymų neduos (t. 2, b.l. 51); 2014 m. kovo 25 d. apklausos metu, pranešus apie  įtarimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, V. P. paaiškino, kad įtarimas jam yra aiškus ir suprantamas, į klausimą dėl kaltės neatsakys. Jis trumpai paaiškino aplinkybes, susijusias su jam pagal BK 253 straipsnio 2 dalį pareikštu kaltinimu, po ko nurodė, kad pasinaudoja savo teise ir atsisako duoti parodymus apie įtarime išdėstytą esmę (t. 2, b.l. 54); 2014 m. balandžio 23 d. apklausos metu V. P. nurodė, kad 2014 m. kovo 25 d. jam pateiktas įtarimas yra aiškus ir suprantamas, dėl jam pareikšto įtarimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį parodymus duoti atsisako (t. 2, b.l. 55). Be abejonės, kiekvienas įtariamasis turi teisę pasirinkti, duoti ar neduoti parodymus, ir ši V. P. teisė nekvestionuojama, visgi, pirmiau aptartos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl nuteistojo teiginių teisme apie neteisėtą pareigūnų poveikį įtakojant jo parodymų turinį pirmosios apklausos metu, o kitų duomenų, kurie patvirtintų tokį V. P. aiškinimą, kaip jau minėta, byloje nėra. To nepatvirtina ir V. P. apeliaciniame skunde akcentuojami 2013-08-23 apklausos įtariamuoju protokole jo užfiksuoti parodymai, kuomet jis, kaip teigia, nelogiškai paaiškino, kad bandė užsukti alyvos išleidimo varžtą, nes tokiu atveju būtų nuo galvos iki kojų apsitaškęs alyva, kad transformatorinę alyvą jis būtų naudojęs kaip kurą savo automobiliui, nes tokio automobilio neturėjo, taip pat, kad nebuvo nustatytas įrankis, kuriuo jis atsuko varžtą, juolab, kad apklausiamas įtariamuoju V. P. nenurodė, kokius konkrečius veiksmus jis atliko, norėdamas užsukti varžtą, o tik dviprasmiškai nurodė, kad išsigandęs bandė užsukti varžtą, kurį buvo padėjęs ant betono stulpelio, bet ar užsuko, tiksliai negali pasakyti, nes skubėjo, kad nepastebėtų, todėl galėjo ir neužsukti (t. 2, b.l. 48), o ir transformatorinę alyvą nebūtina naudoti tik eskploatuojant nuosavybės teise priklausantį automobilį. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad apklausiant V. P. įtariamuoju iš karto po įvykio buvo padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad prieš atliekant įtariamojo V. P. apklausą, pastarajam buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, t.y. padarius slaptą svetimo turto – AB „Lesto“ priklausančios transformatorinės alyvos vagystę, išaiškintos įtariamojo teisės, įtvirtintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtina teisė gintis pačiam ar per pasirinktą gynėją, o neturint pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, gauti nemokamai teisinę pagalbą, įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka, turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento, ką nuteistasis V. P. patvirtino savo parašais bei rankraštiniu įrašu teisės turėti gynėją protokole „teisę turėti gynėją supratau“ (t. 1, b.l. 45, 47), po ko V. P. atsisakė gynėjo dalyvavimo jo įtariamojo apklausoje, ką patvirtina pastarojo rankraštinis įrašas protokole dėl gynėjo atsisakymo „ikiteisminio tyrimo metu gynėjas nereikalingas“ ir parašas (t. 1, b.l. 46), todėl buvo apklaustas gynėjui nedalyvaujant. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad šios apklausos metu egzistavo BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas, dėl kurio gynėjo dalyvavimas apklausoje buvo būtinas. Kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina, kad V. P. pats savo ranka pasirašė procesiniuose dokumentuose, juose parašė rankraštinius įrašus ir jokių pastabų dėl savo sveikatos būklės nepareiškė. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio naktį V. P. medžiojo, vairavo lengvąjį automobilį, dar daugiau, tuo metu jis dirbo UAB „T“ (duomenys pakeisti) vairuotoju, turėjo galiojantį, 2012 m. rugsėjo 28 d. išduotą leidimą šaunamajam ginklui laikyti (nešiotis) (t. 1, b.l. 139). Taigi, nors byloje yra duomenys, kad dėl bendrųjų ligų V. P. įvykio metu buvo nustatytas 35 procentų darbingumo lygis (t. 2, b.l. 81), taip pat, kad sulaikymo metu iš jo buvo paimti akiniai, kuriais jis negalėjo pasinaudoti apklausos metu, visgi pirmiau aptartos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog V. P. fiziniai trūkumai, įskaitant ir regėjimo sutrikimą, kurie nebuvo kliūtimi pastarajam dirbti vairuotoju, gauti leidimą šaunamajam ginklui, galėjo sukliudyti jam tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą ir dėl to apklausos metu, nepaisant V. P. išsakytos pozicijos atsisakyti gynėjo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad V. P. laikino sulaikymo protokolas buvo surašytas praėjus daugiau kaip šešioms valandoms nuo faktinio jo sulaikymo, tačiau tai, esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, patvirtinančioms, kad iki pirmosios apklausos V. P. buvo pranešta apie įtarimą bei išaiškintos viso jo kaip įtariamojo teisės, įsikaitant ir teisę turėti gynėją, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamojo teisės, juolab, kad įstatyme nėra įtvirtinto reikalavimo laikino sulaikymo protokolą surašyti faktinio asmens sulaikymo metu –  BPK 140 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad laikino sulaikymo protokolas turi būti surašytas per įmanomai trumpiausią laiką nuo faktinio asmens sulaikymo.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas mano, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai preziumavo jo kaltę, todėl iš esmės net nerinko jo kaltę patvirtinančių įrodymų – nepaėmė pirštų atspaudų, mikrodalelių nuo įvykio vietoje rastų plastikinių talpų ir jo vairuojamo automobilio, nepatikrino, ar septynios plastikinės talpos, rastos įvykio vietoje, galėjo tilpti į jo automobilį, įvykio vietoje neužfiksavo, kokiame plote ant žemės buvo pasklidusi alyva, ir nepatikrino vietoje jo parodymų, kur jis buvo nugriuvęs. Tačiau, kaip matyti iš 2013-08-28 daiktų – transformatorinės alyvos talpos išleidimo varžto, žarnos ir bakelių su skysčių, rastų įvykio vietoje, apžiūros protokolo, šių objektų apžiūrą atlikęs specialistas vizualiai ieškojo rankų pėdsakų, o lygius ir švarius paviršius apdorojo daktiloskopiniais milteliais, tačiau rankų pėdsakų, tinkamų identfikavimui, rasti nepavyko (t. 1, b.l. 34-37), taigi, nepagrįstas apelianto argumentas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesiėmė priemonių pirštų atspaudams surasti. Be to, ir rastos septynios plastikinės talpos nebuvo tokio dydžio, kad kiltų abejonių dėl galimybės sutalpinti jas  į „Renault Espace“ markės automobilį, kuris, kaip žinia, yra pakankamai talpus. V. P. teisus teigdamas, kad įvykio vietos apžiūros protokole nėra tokių duomenų, ar buvo įvykio vietoje pasklidusi iš transformatoriaus išbėgusi alyva ir kokiame plote, tačiau, kaip jau minėta, jo parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu, kad drabužius jis išsitepė ne dėl to, kad leido alyvą iš transformatoriaus į plastikines talpas, bet dėl to, kad eidamas pažiūrėti, ko į įvykio vietą buvo atvykę kiti asmenys, paslydo ir nugriuvo, paneigia byloje surinkti faktiniai duomenys, be to, tokias aplinkybes V. P. nurodė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, kai nuo įvykio buvo praėję daugiau kaip metai laiko, taigi, ikiteisminio tyrimo metu jos negalėjo būti patikrintos, o tikrinti jas teisminio bylos nagrinėjimo metu nebebuvo prasmės.

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad V. P. 2013 m. rugpjūčio 23 d., apie 5:37 val., siekdamas pagrobti svetimą turtą, atsukęs AB „Lesto“ priklausančio transformatoriaus, esančio Pakruojo rajone, Pašvitinio seniūnijoje, Titonių kaime, alyvos išleidimo varžtą, į su savimi turėtas plastikines talpas leido transformatorinę alyvą, tačiau  nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes suveikus signalizacijai ir atvažiavus AB „Lesto“ operatyviniams darbuotojams, iš nusikaltimo vietos pabėgo. Šiuos V. P. nusikalstamus veiksmus apygardos teismas tinkamai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, numatančias atsakomybę už pasikėsinimą įvykdyti vagystę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam V. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės pagrįsta ir teisėta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. P. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Nuteistasis V. P. padarė nusikaltimą nuosavybei, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. V. P. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, kitų neigiamai jį charakterizuojančių duomenų byloje taip pat nėra. Nusikalstamos veikos padarymo metu V. P. dirbo, šiuo metu nedirba, jam nustatytas 65 procentų netektas darbingumo lygis. Nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. P. paskirta laisvės apribojimo bausmė, nesiekianti BK 48 straipsnio 2 dalyje numatyto šios bausmės vidurkio, nustatant įpareigojimus be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3, 4 dalimis, 329 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria V. P. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės apribojimo bausme dvejiems metams, įpareigojant be bausmę prižiūrinčios institucijos nekeisti gyvenamosios vietos, taip pat ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrinta su V. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausme, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį: V. P. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                        Svajūnas Knizleris

Teisėjos                                                                      Regina Gaudutienė

Rūta Mickevičienė