Baudžiamoji byla Nr. 2K-377-222/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21374-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 2.1.14

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistajam O. Č.,

nuteistojo gynėjui advokatui Dainiui Žiedui,

nukentėjusiojo B. V. atstovui advokatui Deividui Ivanauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. Č. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžiu O. Č., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsnio 2 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą pagal laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

O. Č. perduotas laiduotojos N. Č. atsakomybėn, nustatant vienerių metų laidavimo terminą be užstato.

Priteista iš O. Č. nukentėjusiajam B. V. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur proceso išlaidų.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu nukentėjusiojo B. V. atstovo advokato Deivido Ivanausko apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis dėl O. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu ir priimtas naujas nuosprendis: O. Č. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams, 284 straipsnio 1 dalį – areštu trisdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus jas apimant, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per šį laikotarpį tęsti darbą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio pakeista – priteista iš O. Č. nukentėjusiajam B. V. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 350 Eur advokato atstovavimo paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. O. Č. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad 2016 m. gegužės 6 d., apie 16.00 val., viešoje vietoje – sporto klube „Impuls“, esančiame Klaipėdoje, Liepų g. 53A, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai įžūliai elgdamasis, t. y. vieną kartą smogė kumščiu B. V. į veidą, nuo suduoto smūgio šis pargriuvo ant grindų. Tokiais veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai (sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, nosies nugarėlėje, kraujo išsiliejimas po akies jungine, nosies kaulų lūžimas, lengvas galvos smegenų sukrėtimas, odos nubrozdinimas viršugalvio dešinėje, poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje) ir sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo O. Č. gynėjas advokatas D. Žiedas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes nuosprendyje rėmėsi prielaidomis, ignoravo nustatytas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė BK 40 straipsnį, iš esmės pažeidė įrodinėjimo taisykles ir netinkamai sprendė neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą.

2.2. Pasak gynėjo, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga – visiškas kaltininko prisipažinimas. Nesutikdamas su teismo argumentais šiuo klausimu gynėjas pažymi, kad pagal teismų praktiką visiškas kaltės prisipažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo besąlygiškai pripažįsta ir duoda teisingus parodymus apie jo padarytos veikos esminius faktus, pagal kuriuos nustatomi svarbiausi šios veikos bruožai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-976/2017). Kasatoriaus manymu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas iš nuteistojo reikalavo, kad jis, neturėdamas teisinio išsilavinimo, savo veiksmus (kaip padarytus dėl chuliganiškų paskatų) kvalifikuotų ir įvertintų taip, kaip vertino teismas, tačiau BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam pateikti teisinį savo veikos vertinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-88-976/2017). Pasak kasatoriaus, nuteistasis nuo pirmos apklausos visiškai pripažino jam pareikštus įtarimus ir kaltinimus, gailėjosi ir gėdijosi savo veiksmų, o tai, kaip jis aiškino įvykio aplinkybes (pavyzdžiui, kad nesusivaldęs sudavė B. V. dėl to, jog šis jį paniekino pavadindamas snargliumi), nereiškia padaryto nusikaltimo neigimo ir, priešingai negu nurodoma skundžiamame nuosprendyje, O. Č. savo veiksmų šiuo atveju nepateisino. Negana to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atsakydamas į konkretų klausimą, nuteistasis pripažino, kad jo veiksmai teisiškai gali būti vertinami kaip chuliganiški. Tai, kad jis nematė ar neįsidėmėjo visų įvykio detalių, nėra pagrindas jo parodymus vertinti kaip prieštaringus ir kaip neprisipažinimą padarius nusikaltimą. Kasatorius pažymi, kad O. Č. parodymai apeliacinės instancijos teismo pripažinti prieštaringais, nurodant, jog pirmosios instancijos teisme jis tvirtino, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti nebūtinai dėl jo suduoto smūgio, o todėl, kad susitrenkė krisdamas, tačiau apeliacinės instancijos teisme O. Č. visiškai pripažino, kad B. V. krito ir susižalojo dėl jo suduoto smūgio. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad O. Č. parodymai abiejų instancijų teismuose reiškia tą patį, t. y. kad nukentėjusysis susižalojo krisdamas nuo jo smūgio. Kasaciniame skunde toliau cituojami nuteistojo parodymai, užfiksuoti apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat akistatos (su nukentėjusiuoju) metu, be to, analizuojami ir nukentėjusiojo B. V. parodymai, kurių, pasak kasatoriaus, nepatvirtina kiti bylos įrodymai.

2.3. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiojo siekis nesilaikyti naudojimosi pirtimi taisyklių, pavadinimas O. Č. snargliumi ir nusispjovimas laikytina nepagarbiu ir provokuojančiu elgesiu (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Dėl šių aplinkybių nuteistojo veiksmai nebuvo nukreipti į aplinką, o kilo dėl asmeninių priežasčių, todėl, pasak kasatoriaus, chuliganiški motyvai nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-425-697/2015). Be to, gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas  laikėsi dviprasmiškos pozicijos, nes, pripažinęs, kad nėra įvykio liudytojų, kartu teigia, jog buvo sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka, nes po nusikaltimo įvykio jo padarinius matė kiti asmenys. Apibendrinant kasaciniame skunde teigiama, kad O. Č. padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą.

2.4. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad nėra sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. kad O. Č. neatlygino padarytos žalos ir nesudarė susitarimo su nukentėjusiuoju dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog susitarimo dėl žalos atlyginimo, kaip sąlygos taikyti BK 40 straipsnį, įstatymas nenumato, tokia sąlyga atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės numatyta BK 38 straipsnyje. Kasatoriui nesuprantamas ir teismo argumentas, kad nukentėjusiajam padarytos skriaudos kompensavimui skirtų lėšų pervedimas į depozitinę sąskaitą taip pat neįrodo susitarimo dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad, nukentėjusiajam atsisakius pateikti banko sąskaitos numerį ir priimti siūlomą kompensaciją, ši turtinė prievolė įvykdyta pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.56 straipsnio reikalavimus, nes O. Č. lėšas neturtinei žalai atlyginti deponavo advokato depozitinėje sąskaitoje ir apie tai nukentėjusįjį informavo paštu išsiųsdamas pranešimą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino kaip per menkas nuolatines pastangas pakartotinai kelis kartus kreipiantis į nukentėjusiojo atstovą su prašymu priimti žalos atlyginimą ir nurodyti sąskaitos numerį, kad būtų galima pervesti visą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kurio neginčijo, priteistą sumą, tačiau tai nedavė rezultatų.

2.5. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė nukentėjusiojo ir neišsiaiškino jo pozicijos (sutinka ar nesutinka) dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, prieštarauja laidavimo instituto esmei, nes nukentėjusiojo apklausą, pareiškimo dėl turtinės žalos atlyginimo pateikimą reglamentuoja ne BK 40 straipsnis, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109, 112–113, 115, 245, 252, 273, 283, 291 straipsnių nuostatos. Be to, neįvertinta, kad pats nukentėjusysis (civilinis ieškovas) B. V., pareiškęs civilinį ieškinį 2016 m. spalio 24 d., neatvyko į abu pirmosios instancijos teisme vykusius teismo posėdžius, kuriuose įrodymų tyrimas sutrumpintas, jam atstovavo advokatas, išreiškęs jo valią priteisti 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

2.6. Netinkamą BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymą, pasak kasatoriaus, rodo tai, kad O. Č. iš dalies atlygino žalą Ligonių kasai, 1500 Eur deponavo neturtinei žalai atlyginti. Jis ir sutuoktinė įsipareigojo atlyginti visą teismo priteistą žalą. Teismas, skundžiamame nuosprendyje pasisakydamas dėl neturtinės žalos padidinimo iki 5000 Eur, O. Č. įsipareigojimą atlyginti žalą visgi pripažino patikimu.

2.7. Kasatorius nepagrįstais laiko ir teismo argumentus, kad jūroje dirbančiam asmeniui negali būti taikomas laidavimas (O. Č. dirba kapitono padėjėju, mažai būna namuose, todėl sutuoktinė negali jo kontroliuoti, kad šis nepadarytų naujų nusikaltimų). Tokią išvadą teismas padarė neišsiaiškinęs, kiek konkrečiai laiko nuteistasis būna darbe ir kiek namuose, iš tiesų pagal grafiką jis tris savaites praleidžia laive, po to tris savaites – namuose.

2.8. Kasatorius pažymi, kad asmuo, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodamas teismo pasitikėjimo vertam asmeniui (BK 40 straipsnio 1, 3 dalys). Pirmosios instancijos teismas šias teisiškai reikšmingas aplinkybes aptarė ir dėl jų motyvuotai pasisakė, apibūdino N. Č. asmenybę. Apeliacinės instancijos teismas laiduotojos asmenybei jokių priekaištų neišreiškė, tačiau nurodė, kad dėl riboto laiko, praleidžiamo su kaltininku, ji negalėtų stebėti ir kontroliuoti O. Č. kasdienio elgesio. Kasatorius pažymi, kad baudžiamasis įstatymas nenumato pareigos laiduotojui stebėti ir kontroliuoti kaltininką, o reikalauja galimybės daryti jam teigiamą įtaką. BK 40 straipsnyje nurodytas pavyzdinis laiduotojų sąrašas; teismų praktikoje įprastai laiduotojais skiriami draugai, kolegos, o su šiais asmenimis paprastai kaltininkas praleidžia nedaug laiko, bet tai nelaikoma trukdžiu teigiamai paveikti asmenį, už kurį laiduojama. Be to, įtaka daroma ne stebint ar kontroliuojant, o bendraujant, ir nebūtinai tiesiogiai, o, pavyzdžiui, telefonu, kitomis ryšio priemonėmis. O. Č. dirbant laive ir minėtu būdu kasdien su sutuoktine palaikant ryšį, laiduotojai yra galimybė žinoti jo rūpesčius ir poreikius, patarti ir paveikti. Taigi, pasak kasatoriaus, teismas nepaneigė laiduotojos tinkamumo.

2.9. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimą padidinti nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį iki 5000 Eur grindė ne bylos įrodymais paremtais faktais, o prielaidomis, taip iš esmės pažeidė įrodinėjimo taisykles ir BPK, CK nuostatas, reglamentuojančias žalos nustatymą ir atlyginimą. Gynėjo įsitikinimu, B. V. ir jo atstovo paaiškinimas apie sužalojimo nulemtas sveikatos problemas nėra tinkami ir pakankami duomenys, leidžiantys daryti išvadas apie sveikatos būklę, nes šios aplinkybės nustatomos medicininiais dokumentais, taip pat ir specialisto išvada ar ekspertizės aktu, specialistų paaiškinimais. Medicininiai dokumentai, kuriais rėmėsi teismas, parengti 2016 m. liepos 1, 5 ir 7 d. ir jais neįmanoma pagrįsti nukentėjusiojo sveikatos būklės bylos nagrinėjimo 2017 m. balandžio 20 d. ar nuosprendžio priėmimo 2017 m. gegužės 18 d. metu. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismo įvardyta diagnozė iš 2016 m. liepos 7 d. neurologo konsultacijos yra paciento nusiskundimai, o dalyje „Objektyvi neurologinė būklė“ jokių neigiamų padarinių nenurodyta. Be to, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, rėmėsi Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos 2017 m. sausio 11 d. pažyma, pasirašyta generalinio sekretoriaus V. S., kai šios federacijos prezidentas yra pats B. V. Dėl to ši pažyma negali būti laikoma patikimu įrodymu, nes ją pasirašęs asmuo pavaldus prezidentui. Pasak kasatoriaus, byloje nepateikta objektyvių įrodymų apie Sunkiosios atletikos federacijos trenerius bei priežastis, kodėl šie negalėjo pavaduoti B. V. ir treniruoti sunkiaatlečių.

2.10. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nukentėjusysis nesilaikė rekomenduoto tausojančio režimo, bet nepasisakė, kad jis nesilaikė medikų rekomendacijų ir atsisakė stacionaraus gydymo, tuo tarpu neigiami padariniai sveikatai, kuriuos teismas įvardijo kaip ilgalaikius (nors to bylos duomenys nepatvirtina), nulemti ne kaltininko padaryto sužalojimo, o nukentėjusiojo neatsakingo elgesio, negali būti priskiriami nuteistajam ir jo kompensuojami. Nuosprendyje pateiktos nuorodos į kasacines nutartis, kuriose už nesunkų sveikatos sutrikdymą priteista nuo 1000 iki 4344,30 Eur neturtinei žalai atlyginti, neatitinka nagrinėjamos bylos situacijos. Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiajam padarytą žalą ir, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, pagrįstai priteisė 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.11. Kasatorius taip pat nesutinka su tuo, kad teismas rėmėsi O. Č. sutuoktinės pajamų dydžiu, nes atlyginti nusikaltimu padarytą žalą yra asmeninė nuteistojo prievolė, todėl sutuoktinio turtinė padėtis negali turėti įtakos nustatant nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį. Be to, priešingai negu nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, N. Č. pirmosios instancijos teismo posėdyje neteigė, kad jos asmeninės pajamos per mėnesį yra 2500 Eur, ji nurodė tokias esant bendras šeimos pajamas.

2.12. Kasatorius teigia, kad nuteistajam paskirta neteisinga bausmė. Remdamasis pirmiau kasaciniame skunde išdėstytais argumentais (dėl kaltininko prisipažinimo, žalos atlyginimo), gynėjas mano, kad teismas nepagrįstai nepripažino O. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, be to, nepasisakė dėl BK 641 straipsnio taikymo. Skundžiamame nuosprendyje sutrumpintas įrodymų tyrimas nebuvo pripažintas neteisėtu, tačiau nepasisakyta, kodėl paskirta bausmė nebuvo sumažinta vienu trečdaliu (turėjo būti paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė). Tai reiškia, kad paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga dėl netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos.

2.13. Pasak kasatoriaus, dėl to, kad visus apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstais ir panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kyla abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo. Tokias abejones kasatorius sieja su tuo, kad, jo manymu, apeliacinės instancijos teismo išvados paremtos prielaidomis, byloje nustatyti teisiškai reikšmingi faktai ignoruoti, baudžiamasis įstatymas taikytas neteisingai, padaryta BPK pažeidimų, tie patys faktai skirtingai vertinti.

2.14. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, darydamas išvadą, jog buvo sukelti BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – sutrikdyta viešoji tvarka, teismas rėmėsi ne įrodymais, o prielaidomis ir preziumavimu, jog dėl įvykio pašaliniai asmenys, įskaitant sporto klubo darbuotojus, buvo sunerimę ir šokiruoti. Klubo darbuotojai, po įvykio iškvietę greitąją medicinos pagalbą, policiją, buvo žinomi, tačiau nebuvo apklausti (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

2.15. Padidindamas priteistos neturtinės žalos dydį, teismas ilgalaikius sveikatos sutrikdymo padarinius kildino iš nukentėjusiojo ir jo atstovo paaiškinimų, kurių patikimumas nepatikrintas ir kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų; nukentėjusiojo sveikatos būklė, praėjus metams po sužalojimo, turėjo būti nustatyta remiantis aktualiais medicininiais dokumentais, specialisto išvadomis ir pan.

2.16. Be to, ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nekritiškai priėmė nukentėjusiojo paaiškinimą ir tokią pat jo vadovaujamos Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos generalinio sekretoriaus rašte išdėstytą poziciją, nesant apie tai byloje kitų objektyvių duomenų, rodo, kad nuosprendis grįstas prielaidomis, palankiomis išimtinai nukentėjusiajam.

2.17. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo byloje nustatytą faktą, jog, ikiteisminio tyrimo metu Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 2016 m. gegužės 25 d. pareiškus byloje civilinį ieškinį, O. Č. kitą dieną jį atlygino, todėl Klaipėdos teritorinė ligonių kasa ieškinio atsisakė. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad žala neatlyginta.

3. Nuteistojo O. Č. gynėjo advokato D. Žiedo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

4. Kasatorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo O. Č., padariusiam BK 284 straipsnyje (veikos padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija), 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas, taikytas BK 40 straipsnis ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šis prašymas grindžiamas teiginiais, kad nuteistasis O. Č. visiškai prisipažino, gailėjosi padaręs nusikalstamas veikas, dėjo pastangas atlyginti nukentėjusiajam B. V. žalą, tačiau apeliacinės instancijos teismas minėtas aplinkybes vertino neteisingai. Be to, kasaciniame skunde nesutinkama su teismo nustatytu atlygintinos neturtinės žalos dydžiu, nukentėjusiojo elgesio kaip provokuojančio neįvertinimu. Pasak kasatoriaus, teismas neteisingai vertino ir laiduotojos galimybes daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnį, jo pagrindu neatleisdamas O. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės.

4.1. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

4.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis) ir jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos. Taigi baudžiamajame įstatyme įtvirtinta teismo diskrecija kiekvienu konkrečiu atveju (ad hoc) spręsti, ar yra tikslinga nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Vadinasi, net ir tais atvejais, kai yra BK 40 straipsnyje išvardytos sąlygos, teismas gali, bet neprivalo atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nesant imperatyvo teismui taikyti BK 40 straipsnį, sprendžiant šį klausimą turi reikšmę ne tik formalus šio straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimas, bet ir įrodymų pagrindu nustatytos aplinkybės, apibūdinančios veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką ir pan. Pažymėtina, kad galimybė nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar paskirti jam bausmę reiškia baudžiamosios atsakomybės diferencijavimą, todėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra išimtinis atvejis, antraip baudžiamasis įstatymas, t. y. BK normos, nustatančios, kad nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui skiriama bausmė (nurodyta BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje), netektų imperatyvaus pobūdžio, taip būtų pažeidžiamas ir konstitucinis visų lygybės prieš įstatymą principas. Teismo sprendimo dėl baudžiamosios atsakomybės realizavimo (atleisti nuo jos ar skirti bausmę) neturi lemti kaltininko interesai; baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusio asmens, kuriam nusikalstama veika padaroma žala, interesų užtikrinimas taip pat turi būti įgyvendinamas, nes teisingumo vykdymas baudžiamosiose bylose (BPK 6 straipsnis) reiškia ir skirtingų proceso subjektų teisę į teisingo teismo sprendimo priėmimą.

4.3. Pažymėtina, kad svarstant galimybę taikyti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, be kita ko, būtina remtis bylos duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tuo pagrįsti visų BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimą. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte imperatyviai nurodyta sąlyga – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas prisipažinimas reiškia, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta esminius faktus, teisingai parodo svarbias veikos padarymo aplinkybes. Gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką nurodo ne vien deklaratyvūs pareiškimai, bet ir savikritiškas kaltininko požiūris į tai, ką padaręs, poelgiai stengiantis pašalinti ar sušvelninti žalingus veikos padarinius ir pan. Neturėtų būti laikoma visišku prisipažinimu tie atvejai, kai kaltininkas formaliai teigia prisipažįstantis, tačiau konkrečiau aiškindamas įvykio aplinkybes iškraipo faktus, siekdamas pateisinti savo veiksmus, neteisingai kaltina nuo jo nusikalstamų veiksmų nukentėjusį asmenį – esą šis elgėsi netinkamai, provokuojančiai ir pan. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta sąlyga – kaltininkas bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti (jeigu ji buvo padaryta). Ši sąlyga susijusi ir su 4 punkte nurodyta sąlyga – pagrindu manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tais atvejais, kai žala išreikšta pinigais (pavyzdžiui, teismui nustačius neturtinės žalos dydį – konkrečią piniginę kompensaciją), žalos atlyginimo klausimas yra aiškus – kaltininkas privalo kompensuoti nurodytą žalą arba bent pakankamą jos dalį. Sprendžiant apie kaltininko įsipareigojimą atlyginti žalą, taip pat ar yra pagrindas manyti, jog žala bus atlyginta, turi būti atsižvelgiama į tai, kiek kaltininko ketinimai yra realūs, kuo paremti, ar apskritai jis pripažįsta žalą, jos dydį. Vertinant, ar yra BK 40 straipsnio 2–4 punktuose nurodytos sąlygos, neturi kilti abejonių ar neaiškumų.

4.4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad nėra pagrindo taikyti O. Č. BK 40 straipsnį, padarė bylos įrodymais ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis paremtas išvadas. Teisėjų kolegija, nekartodama skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų, atkreipia dėmesį į tai, kad, aptardamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą sąlygą, teismas pakankamai detaliai analizavo nuteistojo O. Č. parodymų turinį, jo poziciją dėl pareikšto kaltinimo, taip pat vertino apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto nukentėjusiojo B. V. parodymus, šiais ir kitais įrodymais byloje nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, iš kurių padarė teisingą išvadą, jog teigti, kad nuteistasis visiškai prisipažino, nėra pagrindo, nes, parodydamas apie įvykio aplinkybes, jis buvo nenuoseklus, tvirtino, kad smūgį nukentėjusiajam B. V. sudavė dėl to, kad šis pavadino jį nepagarbiai, spjovė ant grindų ir taip supykdė, nors šie faktai teismų nenustatyti, prieštarauja B. V. parodymams. Nuteistojo pozicija dėl esą netinkamo ir provokuojamo nukentėjusiojo elgesio atsispindi ir jo gynėjo paduotame kasaciniame skunde, kuriame, be kita ko, teigiama, kad nukentėjusiojo B. V. elgesys, atsižvelgiant į O. Č. parodytas aplinkybes, laikytinas provokuojančiu ir vertintinas kaip turėjęs įtakos veikos padarymui BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, t. y. kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, be to, dėl minėtų faktinių aplinkybių, apie kurių buvimą nurodė O. Č., jo veika kvalifikuotina pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą apie BK 40 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytos sąlygos nebuvimą, kėlė reikalavimą, esą nuteistasis turėjęs teisingai teisiškai įvertinti savo elgesį ar paskatas kaip chuliganiškas, tuo tarpu iš tiesų teismo aptarti O. Č. paaiškinimai yra apie faktus, iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos požymių buvimą (veikos kvalifikavimą).

4.5. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptarta ir dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų sąlygų buvimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje susidarė dviprasmiška situacija, kai nukentėjusiajam B. V. žala neatlyginta, nes jis nenurodė sąskaitos, į kurią nuteistasis ketino pervesti dalį priteistos žalos (1500 Eur, kuriuos pervedė į savo gynėjo depozitinę sąskaitą). Kasatorius nesutinka su tuo, kad nuteistojo O. Č. pastangas atlyginti žalą teismas įvertino kaip nepakankamas. Pažymėtina, kad šiuo atveju, nepriklausomai nuo to, kaip vertintinos nuteistojo pastangos, iš tiesų jis tik iš dalies pripažįsta ne tik nukentėjusiojo B. V. pareikštą civilinį ieškinį dėl žalos dydžio (8000 Eur), bet ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš jo priteista nukentėjusiajam 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kurį apeliacinės instancijos teismas pakeitė, buvo priteista 2000 Eur). Taigi akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog nėra pagrindo manyti, kad O. Č. visiškai atlygins nukentėjusiajam B. V. padarytą žalą, kai nesusitaria su nukentėjusiuoju ne tik dėl jos atlyginimo būdo, bet nesutinka ir su žalos dydžiu, yra pagrįstos.

4.6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas BK 40 straipsnio, teisės pažeidimo nepadarė, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tik formaliai konstatavo BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir iš esmės neįvertino visų bylos aplinkybių, reikšmingų teisingo sprendimo priėmimui. Remiantis byloje nustatytomis ir pirmiau šioje nutartyje nurodytomis aplinkybėmis bei argumentais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti O. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikant BK 40 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų visuma, bei teismui padarius išvadą, jog O. Č. nėra pagrindo taikyti BK 40 straipsnio, klausimas dėl laiduotojo nenagrinėtinas, kaip neturintis reikšmės sprendimo priėmimui.

Dėl kasacinio skundo teiginių, kurie nesusieti su skunde nurodytu prašymu ir teisiškai neargumentuoti

5. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes rėmėsi prielaidomis, ignoravo nustatytas faktines aplinkybes, pažeidė įrodinėjimo taisykles ir neteisingai sprendė neturtinės žalos dydžio klausimą, be to, nepagrįstai nepripažino O. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurios nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose (kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi ir kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą), paskyrė neteisingą bausmę ir nepasisakė dėl BK 641 straipsnio taikymo. Dar nurodoma, kad O. Č. padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką ir kad jis nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų padarinių.

5.1. Pirmiausia pastebėtina tai, kad kasaciniame skunde nėra prašymo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, bausmės paskyrimo ar priteistos žalos atlyginimo nukentėjusiajam B. V.. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl O. Č. veikų kvalifikavimo apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas. Taigi kasacinio skundo teiginiai dviprasmiški, nėra aišku, su kokiu sprendimu jie susieti. Be to, pirmiau nurodyti teiginiai iš esmės yra deklaratyvūs arba paremti ne teismų nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su O. Č. nusikalstamų veikų teisiniu vertinimu. Teigiant, kad nuteistojo veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, nurodomos aplinkybės, kurių buvimą nurodo nuteistasis arba jo gynėjas, tačiau kasacinės instancijos teismas apie baudžiamojo įstatymo taikymą sprendžia pagal teismų nustatytas ir nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes, tuo tarpu minėtos aplinkybės abiejų instancijų teismai nenustatė. Tas pats pasakytina ir dėl nuteistojo veikų kvalifikavimo. Pažymėtina ir tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistajam skirtinos bausmės klausimą, taip pat – iš jo priteistinos B. V. padarytos neturtinės žalos dydžio klausimą. Šiais klausimais padarytos išvados yra motyvuotos. Vien tai, kad kasatorius su jomis nesutinka, savaime nereiškia teisės pažeidimo, juolab skunde bent kiek konkrečiau nenurodoma apie netinkamą BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą, taikymą, kokia teisinga bausmė turėtų būti paskirta, taip pat nenurodoma, kokie įrodymų vertinimą reglamentuojantys teisės normų pažeidimai padaryti, kai apeliacinės instancijos teismas nustatė neturtinės žalos dydį (nesutikimas su tuo, kaip teismas įvertino įrodymus, nėra teisinis argumentas).

5.2. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes – konkrečių prašymų nesuformulavimą ir atitinkamų teisinių argumentų nebuvimą – pirmiau nurodyti teiginiai išsamiau nenagrinėtini.

5.3. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Dėl proceso išlaidų

6. Kasacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs ir nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui) atstovavęs advokatas D. Ivanauskas prašė išieškoti iš nuteistojo nukentėjusiajam jo atstovavimo išlaidas ir pateikė pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis B. V. už jo atstovavimą kasacinės instancijos teisme sumokėjo 500 Eur. Nagrinėjamoje byloje kasacinis skundas, paduotas nuteistojo O. Č. gynėjo, yra atmetamas. Nuteistojo kasaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai liečiantys nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo interesus, todėl civilinis ieškovas kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos atstovauti jam kasacinės instancijos teismo posėdyje, dėl to prašymas išieškoti proceso išlaidas tenkintinas. Atsižvelgiant į bylos ir kartu suteiktos paslaugos kasacinės instancijos teisme apimtį, taip pat į tai, kad advokatas D. Ivanauskas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose ir bylos medžiaga jam buvo žinoma, prašoma priteisti proceso išlaidų suma nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 250 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistojo O. Č. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo kasacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo O. Č. nukentėjusiajam B. V. 250 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                                                                              Aurelijus Gutauskas

                                                                                                                                            Eligijus Gladutis

                                                                                                                                            Dalia Bajerčiūtė