Civilinė byla Nr. e2A-633-413/2021

Teisminio proceso Nr. 2-19-3-00691-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10; 2.6.27; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 1 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MMG Carriers International“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6590-714/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Manvesta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „MMG Carriers International“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Manvesta“ teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „MMG Carriers International“ 31 594,21 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, 1 425,32 Eur bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

2.       Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. liepos 31 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 31 594,21 Eur nuostolių atlyginimą, 6 (šešių) procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 24 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, 1 428,32 Eur bylinėjimosi išlaidas.

3.       Atsakovė pateikė prieštaravimus, prašydama panaikinti preliminarų teismo sprendimą ir ieškinį atmesti.

4.       Ieškovė atsiliepime į prieštaravimus prašė palikti preliminarų teismo sprendimą nepakeistą.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmai 2020 m. gruodžio 21 d. galutiniu sprendimu savo 2020 m. liepos 31 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovei iš atsakovės 1 694 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6.       Teismas nurodė, kad šis šalių ginčas nagrinėtinas pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencijos (toliau – CMR) nuostatas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas ir šalių Susitarimų bei Bendrąsias sąlygas. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nei viena iš šalių nėra nei galutinis siuntėjas, nei galutinis gavėjas CMR prasme, todėl šalių santykiams visų pirma taikoma ne CMR, o ieškovės parengtos Bendrosios sąlygos. Ieškovė, sudariusi sutartį dėl krovinio pervežimo, ne pati vežė krovinį, o pagal vienkartines sutartis pavedė tą padaryti trečiajam asmeniui – atsakovei. Atsakovei vežant krovinius, ir buvo padaryta žala. Ieškovė, būdama atsakinga prieš krovinio siuntėją, atlygino jam žalą ir regreso tvarka reikalauja žalos atlyginimo iš atsakovės. Pažymėjo, kad anot atsakovės, teisėtam reikalavimui atsirasti yra būtina ne tik atsiradę nuostoliai, bet ieškovė turi pagrįsti ir nuostolių kilmę, jų sudėtį bei dydį, nes priešingu atveju ieškovės sumokėtos sumos laikytinos rizika, tenkančia jas sumokėjusiam asmeniui.

7.       Teismas konstatavo, kad pagal CMR 23 straipsnį vežėjas, praradęs dalį ar visą krovinį, privalo atlyginti žalą, o kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę (23 straipsnio 1, 2 punktai). Panašios nuostatos numatytos ir šalių Susitarimų bendrųjų sąlygų 1.1.23 punkte, kuriame nustatyta, kad kroviniui padaryta žala gali būti nustatoma ir pagal to paties tipo/rūšies asortimento ir kokybės prekių vertę, taip pat gali būti taikomos kitos Bendrųjų sąlygų nuostatos. Pirmuoju atveju (ieškinio lentelės 1 grafa) ieškovė atlygino žalą trečiajam asmeniui remdamasi DEKRA Automobil GmbH ekspertizės išvados pagrindu.

8.       Toliau teismas nurodė, kad trečiųjų asmenų (gavėjų) kroviniams padarytą žalą ieškovė atlygino ir šie faktai yra pagrįsti byloje pateiktais rašytiniais dokumentais. Ginčydama žalos atlyginimo dydžius, atsakovė nepateikė teismui savo žalos apskaičiavimų ir nepagrindė aplinkybės, kad atsakovė apskritai neturėtų atlyginti ieškovei žalos (CK 6.249 straipsnis). Tuo tarpu be žalos eksperto pateiktos į bylą išvados buvo pateikti ir kiti dokumentai (fotonuotraukos, defektiniai aktai). Vertindamas šių įrodymų visetą, teismas padarė išvadą, kad atsakovės prieštaravimuose nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti preliminarų teismo sprendimą, vežėjo atsakomybė už kroviniui padarytą žalą numatyta sutarties Bendrųjų sąlygų 5.1.13 punkte.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „MMG Carriers International“ (toliau – apeliantė) prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus, panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. gruodžio 21 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atmesti, priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                       Teismas priėmė visiškai nemotyvuotą sprendimą, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes šie proceso teisės pažeidimai lėmė neteisingą bylos išsprendimą. Teismas visiškai neatsižvelgė į esminius atsakovės atsikirtimus, išdėstytus prieštaravimuose ir bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu, jų neanalizavo ir sprendime nepateikė jokių tokių argumentų atmetimo motyvų.

9.2.                       Ieškovės ir atsakovės bendradarbiavimas vyko pagal: 1) vienkartines krovinio pervežimo sutartis, kurios iš esmės buvo atskiras užsakymas vežti konkretų krovinį; 2) bendrąsias krovinių vežimo sąlygas, skelbiamas viešai ieškovės interneto puslapyje. Sprendime padaryta išvada neva šalių santykiams visų pirma taikoma ne CMR, o vežimo sutarties nuostatos (bendrosios sąlygos), yra nepagrįsta ir neteisėta. Remiantis imperatyviu CMR konvencijos nuostatų pobūdžiu, konstatuotina, jog ieškovės ir atsakovės santykiams visų pirma taikoma CMR konvencija, kurios dauguma nuostatų (pvz. dėl vežėjo atsakomybės) yra imperatyvios ir negali būti keičiamos šalių susitarimu (Bendrosiomis sąlygomis ar kt.).

9.3.                       CMR konvencijos prasme atsakovė yra krovinio vežėjas su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis bei pareigomis, o ieškovė – krovinio siuntėjas. Tačiau šalys nebuvo vienintelės krovinio vežimo santykių dalyvės – pagal tarp šalių sudarytų sutarčių sąlygas atsakovė, kaip vežėjas, niekada negabeno ieškovei nuosavybės teise priklausančio krovinio. Ieškovė visuomet veikė kaip ekspeditorius, sudaręs sutartį su trečiaisiais asmenimis – krovinio savininkais ar kitais ekspeditoriais, kuriuos ieškinyje įvardijo savo klientais, siuntėjais.

9.4.                       Tiek savo prieštaravimuose, tiek bylą nagrinėjant teismo posėdyje atsakovė pateikė teismui išsamius argumentus, jog ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad dėl galimų atsakovės veiksmų atsiradę krovinio (automobilio FIAT DUCATO) sugadinimo nuostoliai siekia būtent 25 632,11 Eur. Teismas šiuos atsakovės argumentus visiškai ignoravo ir dėl jų sprendime nepasisakė.

9.5.                       Siekdama įrodyti atsakovės, vykdančios vienkartinę sutartį Nr. A19-44-54, tariamai sukeltų nuostolių dydį, ieškovė remiasi vieninteliu įrodymu – įmonės DEKRA žalos vertinimu, tačiau šis įrodymas nėra aiškus ir išsamus, nes jame nurodyti skaičiai nėra pagrįsti, nenurodomas vertinimo metodas, neaišku kodėl automobilio vertė prieš pat žalos atsiradimą buvo būtent tokia. Aplinkybė, kad ieškovė atlygino savo klientui būtent tokio dydžio nuostolius nepatvirtina nurodyto žalos dydžio teisingumo. Remiantis suformuota teismų praktika, tam, kad nuostoliai būtų pripažinti patirtais, turi būti pagrįsta nuostolių kilmė, sudėtis ir jų dydis, priešingu atveju sumokėtos sumos laikomos rizika, tenkančia jas sumokėjusiam asmeniui. Vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsniu, kompensacija už 70 proc. minėto krovinio sugadinimą negalėjo viršyti 13 886,67 Eur.

9.6.                       Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų, kad dėl galimų atsakovės veiksmų atsiradę krovinių (automobilių) sugadinimo nuostoliai (lentelės 2-oji – 8-oji eilutes) siekia būtent 4 932,77 Eur, kadangi atkūrimo kaštų apskaičiavimas negali būti vertinamas kaip krovinio nuvertėjimas CMR prasme.

9.7.                       Atsakovė pateikė teismui išsamius argumentus, patvirtinančius, kad ieškovės reikalavimas priteisti jai 90 Eur dydžio kompensaciją už žalų administravimą yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau teismas tokius argumentus visiškai ignoravo ir dėl jų sprendime nepasisakė.

10.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Manvesta“ prašo atsakovės skundą atmesti, o Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. gruodžio 21 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai“

10.1.                       Atsakovė neginčijo aplinkybių, kad jos vykdytų pervežimų pagal sutartis metu transporto priemonės (kroviniai) buvo apgadinti, tačiau deklaratyviai nesutiko su ieškovės įrodinėjama nuostolių suma ir tuo pagrindu prašė ieškinį atmesti. Ieškovė pažymi, kad jos nuostoliai kildinami ne iš vienos pervežimo sutarties, bet iš 8 sutarčių, kuriomis buvo vežti skirtingi kroviniai, skirtingais maršrutais. Dalis pervežimų buvo vietiniai, t. y. vykdomi toje pačioje valstybėje, kas reiškia, kad šiems pervežimams CMR konvencija netaikoma ir negali būti taikoma (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalis). Ginčo atveju CMR konvencija ginčo šalių teisiniams santykiams taikoma tik tiems pervežimams, kurie buvo tarptautiniai, t. y. kai krovinio siuntėjas ir gavėjas buvo skirtingų šalių teritorijose.

10.2.                       Ieškovė savo patirtų nuostolių dydžiui įrodyti pateikė teismui tokius dokumentus: „MOSOLF Logistics & Services GmbH“ 2020 m. balandžio 27 d. sąskaitą ieškovei UAB „Manvesta“ dėl 26 571,44 Eur žalos atlyginimo automobiliui Fiat Ducato; 2020 m. gegužės 4 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį 26 571,44 Eur sumokėjimą (nuostolių atlyginimo faktą); vienos iš didžiausių ir garsiausių pasaulyje transporto priemonių ir techninių sistemų patikros įmonių DEKRA ekspertizės išvadą. Remiantis eksperto ir savo srities profesionalo, tiesiogiai apžiūrėjusio atitinkamą transporto priemonę (Fiat Ducato), ekspertizės išvadomis buvo nustatyta būtent 26 571,44 Eur žalos suma, kurią neteisėtais veiksmais, vykdydama vežimo sutartį Nr. A19-44-54 (B 44237) sukėlė atsakovė. Žala automobiliui Fiat Ducato atsirado dėl atsakovės, kaip vežėjos, didelio neatsargumo, kuris CMR prasme prilyginamas tyčiniams veiksmams.

10.3.                       Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė vieną įrodymą – 2021 m. sausio 18 d. įmonės Autobrava Motors pasiūlymą dėl Fiat Ducato pardavimo kainos (21 634,71 Eur) ir šiuo įrodymu bando paneigti DEKRA ataskaitoje padarytą išvadą dėl pervežimo metu buvusios automobilio Fiat Ducato rinkos kainos iki jo sugadinimo (36 640,51 Eur (be PVM)). Ieškovė pažymi, kad atsakovės naujas įrodymas yra pateiktas nesavalaikiai ir apeliacinės instancijos teismas neturėtų jo priimti. Kita vertus, šis įrodymas nepaneigia DEKRA ataskaitos. Naujo automobilio kaina priklauso ir nuo jo komplektacijos. Šiuo atveju atsakovė nepateikė akivaizdaus palyginimo, kuris patvirtintų, kad ginčo automobilio Fiat Ducato komplektacija atitinka įmonės Autobrava Motors pasiūlyme pateikto automobilio Fiat Ducato komplektaciją.

10.4.                       CMR konvencijoje vartojama sąvoka „nuvertėjimas“ apima ne tik prarastą vertę, bet ir daikto būklės atstatymo išlaidas. Tokia formuojama teismų praktika yra logiška ir pagrįsta, kadangi priešingu atveju nuostolius patyręs asmuo netektų galimybės iš atsakingo asmens susigrąžinti tiek nuostolių, kiek iš tikrųjų buvo patirta. Žalos administravimo išlaidos yra tiesiogiai susijusios su atsakovės vykdytais pervežimais. Jei kroviniai nebūtų sugadinti, ieškovės klientai nebūtų turėję administruoti klausimų, susijusių su žalos nustatymu, išsireikalavimu ir pan., o ieškovė nebūtų turėjusi pareigos tokius nuostolius savo klientams padengti.

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Be to, apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12.       Apeliantė prašo panaikinti teismo sprendimą dėl absoliutaus jo negaliojimo paginto, t. y. pripažinti, kad civilinė byla išnagrinėta pažeidžiant CPK 329 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 4 punkto nuostatas.

13.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, tačiau visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė ieškinį ar apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2008; kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad teismo sprendimo motyvų neišsamumas negali būti prilygintas motyvų nebuvimui, kaip absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-646-695/2015 ir joje nurodyta praktika).

14.       Iš skundžiamo procesinio dokumento matyti, kad teismas pasisakė dėl bylos sprendimui reikšmingų aplinkybių, nors, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, tinkamai sprendimo nemotyvavo. Tačiau procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir tokių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju yra aišku, kodėl teismas atmetė ieškinį, pagal pateiktus įrodymus byla gali būti išnagrinėta iš esmės ir apeliacinės instancijos teisme, todėl panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliantės nurodytais ar kitais įstatymo pagrindais (pvz., CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) nėra pagrindo dėl aplinkybių, kurios bus išdėstytos žemiau.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo

15.       Apeliantė prašo prijungti prie bylos 2021 m. sausio 18 d. įmonės Autobrava Motors pasiūlymą dėl automobilio Fiat Ducato pardavimo kainos (21 634,71 Eur). Šiuo įrodymu atsakovė bando paneigti ieškovės pateiktos įmonės DEKRA ataskaitos išvadą dėl krovinio pervežimo metu buvusios automobilio Fiat Ducato 36 640,51 Eur (be PVM) rinkos kainos iki jo sugadinimo.

16.       Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

17.       Kasacinio teismo suformuota nuosekli praktika, aiškinant, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Jumps“ v. UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-38-969/2015, ir joje nurodytą praktiką).

18.       Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ne tik teisinį, bet ir faktinį skundžiamo sprendimo teisėtumo pagrindą, kad kita šalis (ieškovė) su naujai pateiktu įrodymu yra susipažinusi ir pareiškusi savo nuomonę, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CPK 314 straipsnyje išvardyta išimtis ir šį įrodymą priima.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

19.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė (krovinio užsakovas) ir atsakovė (krovinio vežėjas) 2019 – 2020 metais sudarė vienkartines krovinio pervežimo sutartis Nr.: A19-44-54 (B 44237); A20-11-33 (B 73845); A19-46-11 (B 46715); A20-8-21 (B 68246); A20-2-22 (B 56551); A19-17-97 (B 05665); A19-15-70 (B 03373); A19-31-36 (B 24889); A19-52-16 (B 56870); A19-1-75 (B56840) (ieškinio 7 priedas). Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalos – atsakovei vykdant žemiau lentelėje (toliau – lentelė) atvaizduotas aštuonias krovinio (automobilių) pervežimo sutartis, kurių metu šis krovinys buvo apgadintas.

1. A19-44-54 (B44237)

ZFA25000002M48178

193038b

26.571,44

Pažeistas automobilio stogas, priekinis stiklas, dešinės ir kairės pusės šonai, galinės durys, kiti pažeidimai.

2. A20-11 -33 (B73845)

VR3F45GGTLY021922

200753

1.018,56

Įbrėžtos automobilio vairuotojo ir galinės kairės pusės durys.

3. A19-46-11 (B46715)

WAUZZZ8V8KA024106

193608

941,10

Įbrėžtas ir įlenktas dešinės pusės automobilio slenkstis.

4. A20-8-21 (B68246)

VR7ARHNSSLL026646

200555

841,45

Subraižytas automobilio priekinis buferis ir radiatoriaus grotelės.

5. A20-2-22 (B56551)

VR7EUHNP2KN573517

200182a

835,86

Pažeistas automobilio stogas.

6. A19-17-97 (B05665)

VSSZZZ5FZKR078252

193867c

735,21

įlenktas ir ?brėžtas automobilio variklio dangtis.

7. A19-15-70 (B03373)

VSSZZZ5FZKR096192

194071

380,59

Pažeistas automobilio galinis buferis.

8. A19-31 -36 (B24889)

WDD2132421A588289

191815

180,00

Automobilio rakto trūkumas.

20.       Ginčo dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (automobilių apgadinimo fakto vykdant pervežimus) ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, byloje nebuvo.

21.       Iš lentelėje nurodytų aštuonių krovinio pervežimo sutarčių matyti, kad pagal keturias sutartis krovinys buvo vežamas toje pačioje šalyje (vietinis pervežimas) (lentelės 1, 3, 5, 8 punktai), pagal likusias keturias sutartis – skirtingose šalyse (tarptautinis vežimas). Byloje taip pat kilo ginčas, ar visoms sutartims taikomos CMR konvencijos nuostatos, reglamentuojančios žalos nustatymą.  

Dėl CMR konvencijos taikymo apimties tarptautinio pervežimo sutarčiai

22.       Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (CK 6.807–6.823 straipsniai). CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežimo sutarties samprata – pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

23.       Tais atvejais, kai krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad: 1) krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį; 2) krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose; 3) krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, taip pat ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).

24.       CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, be kita ko, vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-969/2020 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

25.       Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tiek, kiek susiję su tarptautinio vežimo sutarties šalių civiline atsakomybe, išsamus teisinis reglamentavimas pasireiškia ir atsakomybės sąlygų, ir atsakomybės ribų požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019, 27 punktas).

26.       CMR konvencija taikoma tik joje tiesiogiai sureglamentuotiems vežimo teisinių santykių klausimams, o į CMR konvencijos tiesioginį reguliavimą nepatenkantiems klausimams taikytinos nacionalinės teisės normos. Tokiam CMR konvencijos taikymo aiškinimui neturi įtakos tarptautinio vežimo sutarties sudarymo momentas. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-969/2020 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

27.       Šio nutarties 21 punkte minėta, kad keturias krovinio pervežimo sutartis atsakovė vykdė toje pačioje šalyje, todėl pagal Konvencijos 1 straipsnio 1 punkto apibrėžtį joms CMR konvencijos nuostatos netaikomos.

Dėl vežėjo (faktinio vežėjo) atsakomybės už krovinio praradimą (sugadinimą)

28.       CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016 18 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktiką).

29.       Nors CMR konvencija įtvirtina vežėjo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kurią paneigti turi vežėjas, tačiau krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo faktus turi įrodyti siuntėjas (šiuo atveju atsakovė). Tai, ar pateiktų įrodymų pakanka krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo faktui nustatyti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas pagal bendras įrodinėjimo taisykles Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016).

30.       Pagal kasacinio teismo praktiką, krovinio sugadinimas – tai krovinio savybių pablogėjimas, nulemiantis jo vertės sumažėjimą, arba tai, kad jis tampa nebetinkamas naudoti. Krovinio visiško sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertę pagal CMR konvencijos 23 straipsnį. Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 straipsnis) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (pvz., mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2012; kt.). 

31.       Tam, kad nuostoliai būtų pripažinti patirtais, turi būti pagrįsta nuostolių kilmė, sudėtis ir jų dydis. Priešingu atveju sumokėtos sumos laikomos rizika, tenkančia jas sumokėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009).

32.       Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuojama teismo sprendimo dalis dėl 26 571,44 Eur nuostolių atlyginimo apeliantei vykdant vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. A19-44-54 (B 44237), t. y. už automobilio FIAT DUCATO sugadinimą (lentelės 1 punktas). Nurodytų nuostolių dydį ieškovė grindė žalų vertinimo įmonės DEKRA atliktu nuostolių nustatymu (25 632,11 Eur dydžio automobiliui padaryta žala ir 939,33 Eur dydžio išlaidomis, susijusiomis su nuostolių įvertinimu) (ieškinio priedas Nr. 10).

33.       Apeliantės nuomone, iš DEKROS vertinimo neaišku, kokiu būdu buvo nustatyta prekės kaina (prekybininko pirkimo kaina), nors automobilio likutinė vertė nurodyta 11 008,40 Eur (be PVM) arba 13 100 Eur (su PVM), nepateikta duomenų, ar šis automobilis buvo parduotas už tokią vertę. Todėl, anot atsakovės, DEKRA vertinimas nėra tinkamas įrodymas, patvirtinantis ieškovės įrodinėjamus automobilio FIAT DUCATO sugadinimo nuostolius, sudarančius 25 632,11 Eur. Tai, kad ieškovė atlygino savo klientui būtent tokio dydžio nuostolius, nepatvirtina nurodyto žalos dydžio teisingumo. Be to, pasak apeliantės, CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalį kompensacijos suma dėl dalies ar viso krovinio sugadinimo apskaičiuojama pagal krovinio vertę, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 2, 3 dalys). Sprendimo priėmimo momentu atsiskaitymo vienetas siekė 1,1848 Eur, o 8,33 atsiskaitymo vieneto Eur atitinkamai 9,8697 Eur. Atsakovo apgadinto krovinio – automobilio FIAT DUCATO svoris siekia 2010 kg. (apeliacinio skundo priedas Nr. 1), todėl net visiško tokio krovinio sugadinimo ar praradimo atveju teismas negalėjo priteisti ieškovei didesnės negu 19 838,10 Eur (9,8697 Eur x 2010 kg) kompensacijos. Nagrinėjamu atveju krovinys nebuvo visiškai sugadintas ar prarastas. Ieškovės pateiktu DEKRA vertinimu, krovinio vertė sumažėjo 70 proc. (nuo 36 640,51 Eur iki 11 008,40 Eur), todėl maksimali kompensacija už visiškai prarastą krovinį negalėjo būti didesnė negu 19 838,10 Eur, o kompensacija už krovinį, kuris po sugadinimo nuvertėjo 70 proc., negalėjo būti didesnė negu 13  886,67 Eur (19 838,10 Eur x 70 proc.).

34.       Teisėjų kolegija atmeta šiuo apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Visų pirma, kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, Konvencijos nuostatos šiam krovinio vežimui ir iš jo atsiradusiai žalai netaikomos. Pagal ieškovės Bendrąsias sąlygas tarptautiniai krovinių pervežimai vykdomi vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis, vietiniai krovinių pervežimai – vadovaujantis šalies įstatymais, kurioje atliekamas toks pervežimas (5.5 punktas). 

35.       Antra, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis).Taigi šalims tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrindą.

36.       Kaip jau minėta, ieškovė ginčijamus nuostolius grindė šalies (Vokietijos), kurioje krovinys buvo sugadintas, žalų vertinimo įmonės DEKRA vertinimo ataskaita. Atskaitoje nurodyta 25 632,11 Eur nuostolių suma buvo paskaičiuota nustačius automobilio vertę iki apgadinimų (rinkos kaina) – 36 640,51 Eur (Be PVM) ir automobilio vertę po apgadinimų – 11 008,40 Eur (be PVM), kas ir sudaro aptartų verčių skirtumą – 25  632,11 Eur. Nors atsakovė teigė, kad atskaitoje nenurodžius vertinimo metodo ir apskaičiavimo, toks vertinimas neatitinka vertinimo ataskaitos reikalavimų, tačiau šio teiginio nei teisės aktais, nei faktiniais dokumentais, kurie patvirtintų apeliantės teiginius, ji nepateikė. Todėl sutiktina su ieškovės argumentais, kad tokie atsakovės argumentai yra deklaratyvūs ir DEKRA atskaitos įrodomosios reikšmės nepaneigia. Priešingai, DEKRA ataskaitoje yra nurodyta, kad automobilio likutinė vertė nustatyta remiantis regionine rinka ir rinka už regiono ribų. Kita vertus, atsakovės teiginių nepatvirtina ir prie apeliacinio skundo pridėtas 2021 m. sausio 18 d. įmonės Autobrava Motors pasiūlymas dėl Fiat Ducato pardavimo kainos, kur bendra automobilio kaina nurodyta 31 035,18 Eur, o kaina klientui (su nuolaida) 21 634,71 Eur. Aptariamam kontekste sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais teiginiais, kad Autobrava Motors pasiūlyme nurodyta 21 634,71 Eur (be PVM) kaina yra su pritaikyta 5 045,18 Eur dydžio nuolaida; šiame pasiūlyme užfiksuota kaina galiojo nuo 2021 m. sausio 18 d. iki 2020 m. vasario 4 d., todėl šis įrodymas nepaneigia tokio automobilio rinkos kainos, buvusios Sutarties Nr. A19-44-54 (B 44237) vykdymo metu; naujo automobilio kaina priklauso ir nuo jo komplektacijos. Palyginus šiuos du automobilius matyti, kad jų komplektacija skiriasi (pvz., sugadintame Fiat Ducato buvo galinio vaizdo kamera, planšetinio kompiuterio laikiklis, mirties kampo matymo asistentas, automatinė pavarų dėžė, odinis vairas, tuo tarpu Autobrava Motors pasiūlyme šių papildomų priedų nėra).

37.       Trečia, nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad teismas turėjo taikyti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytą atsakovės, kaip vežėjos, atsakomybės dydžio ribojimą (8,33 SDR už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio). Kaip nurodyta, nustatant automobilio Fiat Ducato žalos dydį, CMR konvencijos nuostatos nėra taikomos, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualios LR civilinio kodekso, LR kelių transporto kodekso nuostatos. Tačiau nė vienas iš šių nacionalinių teisės aktų maksimalių nuostolių atlyginimo ribų už sugadintą krovinį ar jo dalis nenustato. Priešingai, pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui ar jo turtui padarytą žalą už tai atsakingas asmuo privalo atlyginti visiškai. Be to, jeigu būtų galima daryti išvadą ir konstatuoti, kad šiuo atveju gali būti taikoma Konvencija, CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis negalėtų būti taikoma, nes žala automobiliui Fiat Ducato atsirado dėl atsakovės didelio neatsargumo, kuris prilyginamas tyčiniams veiksmais (CMR konvencijos 29 straipsnis).

38.       Apibendrinant aptartas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodė, o atsakovė nepaneigė ieškovei padarytus nuostolius ir jų dydį už automobilio Fiat Ducato sugadinimą (CPK 178, 185 straipsniai). 

39.       Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 4 932,74 Eur už kitomis sutartimis vežtų krovinių sugadinimą (lentelės 2-8 punktai), nes 4 932,74 Eur suma yra krovinio atkūrimo kaštai, tuo tarpu pagal CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalį už krovinio sugadinimą gali būti priteisiama kompensacija tik už krovinio nuvertėjimą, kuris paskaičiuojamas kaip skirtumas tarp krovinio vertės, buvusios vežimo pradžioje, ir likutinės krovinio vertės. Be to, atsakovė taip pat ginčija ieškovės naudai priteistą 90,00 Eur sumą už žalų administravimą (žalų administravimo išlaidas), kadangi, pasak atsakovės, jos nepatenka į CMR konvencijos apimtį.

40.       Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Kaip jau buvo minėta, iš lentelės 2-8 punktuose nurodytų sutarčių CMR konvencija taikoma tik sutartims, nurodytoms lentelės 2, 4, 6, 7 punktuose, todėl CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalies taikymas yra aktualus tik tiems nuostoliams, kurie kildinami būtent iš šių sutarčių, kurių dydis yra 2975,81 Eur (1018,56+841,45+735,21+380,59). Taigi, šiam apeliacinio skundo argumentui patikrinti aktuali yra ne 4932,74 Eur dydžio nuostolių suma, bet 2975,81 Eur suma.

41.       Pagal CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalį krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai sutinkamai su 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatomis. Anot apeliantės, remontuojamo automobilio atkūrimo kaštai negali būti vertinami kaip krovinio nuvertėjimas CMR 25 straipsnio 1 dalies prasme.

42.       Teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad pagal naujausią teismų praktiką CMR konvencijoje vartojama sąvoka „nuvertėjimas“ apima ne tik prarastą vertę, bet taip pat ir daikto būklės atstatymo išlaidas ( pvz. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-560-883/2020, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1061-866/2020). Ieškovė savo reikalavimams pagrįsti pateikė į bylą rašytinius įrodymus, iš kurių matyti apie jos pareikštas pretenzijas dėl nuostolių, kurias patyrė ieškovės užsakovai, dydžio ir jų pobūdžio, apie nuostolių paskaičiavimą ir jų atlyginimą (ieškinio 8, 9, 11, 13, 15, 16 priedai). Atsakovė, nesutikdama su ieškovės pateiktais įrodymais, turėjo teisę teikti savo paskaičiavimus, tačiau tokių duomenų nepateikė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui. Vadovaujantis CMR konvencijos 37 straipsniu, vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal šios Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu. Todėl atsakovei leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigus ieškovės į bylą pateiktų duomenų apie žalos atlyginimą, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė savo reikalavimo ginčijamojoje dalyje neįrodė.

43.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistos iš atsakovės 90 Eur dydžio žalų administravimo išlaidos yra tiesiogiai susijusios su ieškovės klientams (užsakovams) padaryta žala kaip atsakovės neteisėtų veiksmų pasekmė, dėl kurių gabenamiems kroviniams buvo padaryta žala. Atsakovė neginčijo, kad šalys Bendrosiomis sąlygomis šalys susitarė, jog tais atvejais, kada dėl netinkamo vežėjo įsipareigojimų vykdymo atsiranda žalas užsakovui arba užsakovui pareiškiamos pretenzijos atlyginti žalą, vežėjas įsipareigoja užsakovui atlyginti dėl to atsiradusius nuostolius žalos administravimo išlaidas, kuris apima situacijos teisinį vertinimą, dokumentų rengimą, komunikaciją su klientu/vežėju, kanceliarines išlaidas ir kt. Toks teismo sprendimas neprieštarauja ir kasacinio teismo išaiškinimams dėl kitų išlaidų, susijusių su krovinio vertės sumažėjimu, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2012). Todėl teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Dėl procesinės bylos baigties

44.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl visų aplinkybių, jei tokios aplinkybės, nenustačius kitų sąlygų, tampa teisiškai nereikšmingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-421/2017). Todėl dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir nelemia galutinio teisinio rezultato išnagrinėtoje byloje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

46.       Teisėjų kolegijai nusprendus atsakovės apeliacinį skundą atmesti, ieškovei UAB „Manvesta“ iš atsakovės UAB „MMG Carriers Intrenational“ priteistinos ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

47.       Bylos duomenimis, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos siekia 1231,18 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtina pateikti įrodymai (DOK-9255).

48.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) (akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).

49.       Ieškovės turėtos atstovavimo išlaidos neviršija maksimalaus Rekomendacijų 7, 8.11 punktuose nustatyto tokių išlaidų dydžio (maksimalus dydis yra 1891,24 Eur = 1454,80 Eur bruto x 1,3 (8.11 p.), todėl ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 98 straipsnis)

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 

n u t a r i a :

Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Manvesta“ (juridinio asmens kodas 158297016) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MMG Carriers Intrenational“ (juridinio asmens kodas 302344476) 1231,18 Eur (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt vieną eurą 18 ct) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Gintautas Koriaginas

                                                       Albina Rimdeikaitė

                                                       Egidijus Tamašauskas