Baudžiamoji byla Nr. 1-1060-88/2012
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00714-2011-0
Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.14.6.1.; 1.1.6.3.; 2.3.4.3.
(S)

VILNIAUS MIESTO 1 APYLINKĖS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
Lietuvos Respublikos vardu
2012 m. spalio 15 d.
Vilnius
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Antanas Virbalas,
sekretoriaujant Indrei Puzaitei,
dalyvaujant prokurorui Gediminui Milevičiui,
nukentėjusiajam T. T., jo atstovui adv. padėjėjui Karoliui Rugiui,
gynėjui adv. Džigintui Žebeliui,
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
S. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) projektų vadovu, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos 183 str. 1 d.,
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
S. B. pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, o būtent:
jis, eidamas juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, laikotarpiu nuo 2009-11-23 iki 2010-10-28, ikiteisminio tyrimo nenustatytose vietose iš įmonės sąskaitos grynaisiais pinigais paėmė 14631,53 Lt ir šiuos pinigus išleido asmeninėms reikmėms, tokiu būdu jis pasisavino svetimą, jam užimamų pareigų pagrindu patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 14631,53 Lt vertės turtą.
Šiais savo veiksmais S. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d.
Apklaustas teisiamajame posėdyje S. B. kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad eidamas direktoriaus pareigas pasinaudojo įmonės turtu ir nespėjo jo grąžinti. Viskas buvo taip, kaip nurodyta kaltinime. Pripažįsta civilinį ieškinį su visomis bylinėjimosi išlaidomis (b. l. 259).
Be kaltinamojo S. B. visiško savo kaltės pripažinimo jo kaltė įrodyta tokiais įrodymais:
Iš nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad 2010-11-03 jis įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 100 procentų akcijų – 50 procentų iš A. B., 50 procentų iš S. B.. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartys buvo pasirašytos tuo pat metu Šiauliuose. Pardavimo momentu įmonės direktoriumi buvo S. B.. Visus klausimus dėl įmonės dokumentų jis derino su šios įmonės tuometiniu Klaipėdos filialo vadovu A. B., nes su pastaruoju buvo pažįstamas iš anksčiau. Visus reikiamus dokumentus, kurių prašė Arvydo, jis gaudavo faksu arba elektroniniu paštu jau iš S. B., nes centrinė įmonės būstinė buvo Vilniuje. Pasirašydamas sutartį jis buvo susipažinęs su įmonės prekių likučiu, balansu, pelno-nuostolio ataskaita, buvo gavęs pažymas, kad įmonė neskolinga valstybei. Pardavus akcijas, A. B. perdavė jam 1063,12 Lt grynaisiais. Visus likusius įmonės dokumentus jis gavo per keletą kartų tik 2011 m. pradžioje. Iki to laiko jam nekilo jokių abejonių dėl šių žmonių sąžiningumo, nes abu buvo priimti dirbti jo kitoje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Maždaug balandžio mėnesį peržiūrėjus finansinius dokumentus, kasoje turėjo būti 18631,77 Lt, o įmonė S. B. buvo skolinga 2937,12 Lt. Kadangi akivaizdžiai buvo matyti pinigų trūkumas, buvo dar kartą nuodugniai išanalizuoti gauti finansiniai dokumentai ir nustatytas 14631,53 Lt grynųjų pinigų trūkumas kasoje. Ši suma buvo nustatyta įvertinus įmonės skolą S. B. ir faktinį grynųjų pinigų likutį kasoje. Tuomet jis iš banko pasiėmė visų operacijų sąrašą nuo pat įmonės įkūrimo, kartu su A. B. nustatė, kad būtent S. B. Vilniuje iš įmonės banko sąskaitos nuiminėdavo pinigus grynaisiais. Apie tai buvo pasakyta S. B., kuris iš pradžių bandė tai neigti. 2011-05-09 į Šiaulius buvo pakviesti A. B. ir S. B.. Susitikime dalyvavo V. T. ir R. P.. S. B. ilgai vartė banko sąskaitų išrašus, skaičiavo, ir galiausiai pripažino, kad iš tikrųjų paėmė tuos pinigus - 17568,65 Lt. Kiek prisimena, S. B. sakė, kad apie 6 ar 9 tūkstančius buvo skolingas antstoliui, o dėl kitų pinigų daug neaiškino. Visa tai girdėjo visi dalyvavusieji susirinkime. Po susirinkimo liko jis, V. ir S. B., buvo suderintas skolos gražinimo klausimas. Žodžiu buvo susitarta, kad S. B. paims paskolą ir viską grąžins. Konkretus laikas nebuvo numatytas. Po keleto dienų jie S. B. teiravosi, kaip sekasi, šis atsakė, kad vienas bankas paskolos nedavė, kad eis į kitą, bet grąžins bet kokiu atveju, taip pat sakė, kad jeigu paskolos negaus, skolinsis iš artimųjų. Maždaug gegužės pabaigoje Kaune buvo „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų seminaras, į kurį S. B. turėjo atvežti turimus 6000 Lt ir perduoti Šiaulių filialo vadybininkui, kuris pinigus perduotų V .T., nes jis pats tuo metu atostogavo ir nebuvo Lietuvoje. Tačiau pinigų S. B. neperdavė, motyvuodamas, kad pinigų jam gali neperduoti. Grįžęs į Lietuvą, jis paskambino S. B. ir paklausė, kodėl šis neatidavė pinigų. Tuomet S. B. pradėjo sakyti, kad pinigų reikia žmonai operacijai. Praėjus kuriam laikui, jie iš savo darbuotojo V. D. sužinojo, kad S. B. nusipirko naują automobilį ir dar pajuokavo, kad šį registravo žmonos vardu, kad jeigu jis pradės ieškoti turto, tai negalės į tą automobilį nukreipti išieškojimo. Tuomet buvo paskambinta S. B. ir pasakyta, kad jie negali dirbti su tokiu žmogumi ir kad šis vis tik grąžintų pinigus. Tą pačią dieną – 2011-06-14 S. B. parašė prašymą atleisti iš „(duomenys neskelbtini)“, kas ir buvo padaryta. Nuo to laiko jis su pastaruoju daugiau nebendravo (b. l. 37).
Iš liudytojo V. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo matyti, kad 2011 m. vasario jis dirba sūnaus T. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Jis žinojo, kad T. nusipirko įmonę „(duomenys neskelbtini)“. Maždaug gegužės mėnesio pradžioje sūnus jam pasakė, kad įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ trūksta grynųjų pinigų. Po keleto dienų T. paprašė sudalyvauti susirinkime, į kurį pakvietė ir buvusius „(duomenys neskelbtini)“ akcininkus A. ir S.. Šie abu tuo metu dirbo „(duomenys neskelbtini)“, todėl jis pastaruosius šiek tiek pažinojo. 2011-05-09 įvyko susirinkimas, kuriame buvo jis, T., buhalterė ir A. su S.. T. pasakė S., kad trūksta grynųjų pinigų, kažkur apie 14000 Lt. Iš pradžių S. nieko nesakė, o po to jau A. S. pasakė paaiškinti, kur tie pinigai dingo. Tuomet S. pasakė, kad dalį pinigų, kažkur apie 9000 Lt, sumokėjo antstoliui, kitus lyg išleido, nes žmona turėjo problemų su sveikata. S. iškart pasakė, kad ieškos būdų, kaip tą skolą atiduoti. Kadangi sūnus išvažiavo atostogauti, jis pats skambino S. ir pasiteiravo, kaip sekasi ieškoti pinigų. S. atsakė, kad eis į banką paskolos. Palaukęs dar kurį laiką, jis vėl paskambino. S. atsakė, kad dar negavęs atsakymo, o dar po kurio laiko pasakė, kad bankas paskolos neduoda. Tuomet S. pažadėjo parduoti automobilį. Po kurio laiko jis vėl paskambino S., paklausė, ar šis turi pinigų. S. atsakė, kad turi 6000 Lt. Jis S. pasakė, kad tuos pinigus perduotų Šiaulių filialo mūsų darbuotojui, su kuriuo šie kartu turėjo būti seminare Kaune. Grįžęs iš seminaro jų darbuotojas pasakė, kad S. jokių pinigų nedavė. Paskambinus S., šis pasakė, kad tiesiog šiaip nenorėjo duoti, kad reikia, jog kas nors pasirašytų apie pinigų gavimą. Tada jis pasiūlė S. pinigus pervesti į „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Pinigai pervesti nebuvo. Tuomet jis S. parašė elektroninį laišką, kuriame nurodė, kad jeigu šis negrąžins pinigų, jie kreipsis dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Grįžus po atostogų T., jis šiam pasakė, kad S. yra praradęs pasitikėjimą ir su pastaruoju toliau dirbti negalima. Kiek žino, T. S. paskambino ir S. parašė prašymą atleisti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kas ir buvo padaryta. Daugiau jis su S. jokių kontaktų neturėjo (b. l. 60).
Iš liudytojos R. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad ji dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere. Įmonės direktorius T. T. paprašė jos nuvažiuoti į Vilnių patikrinti įmonės „(duomenys neskelbtini)“ finansinius dokumentus, nes norėjo pirkti šią įmonę. Ji tuometinio „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. B. paprašė atspausdinti įmonės paskutinio mėnesio visus likučius, t.y. kasos knygą, banko sąskaitą, avanso apyskaitą. Tačiau S. pasakė, kad neveikia įmonės serveris, todėl negali tų dokumentų atspausdinti. Ji sutikrino tik turimų prekių likučius. 2011 m. pradžioje T. T. jos paprašė patikrinti „(duomenys neskelbtini)“ finansinius dokumentus. Pirmiausia ji patikrino kasos knygą ir pagal esančius įrašus pamatė, kad įmonės kasoje, t.y. grynaisiais pinigais turi būti 18631,77 Lt. Tada ji nuėjo pas direktorių ir paklausė, kodėl tiek daug grynųjų yra kasoje, o ne įmonės sąskaitoje. Direktorius pasakė, kad turi tik virš tūkstančio litų. Tuomet ji jau nuodugniau pradėjo nagrinėti dokumentus – kasos knygą, banko sąskaitos išrašus, avanso apyskaitą. Avanso apyskaita yra daroma tuomet, kai įmonės darbuotojas atsikaito už įmonės prekes ar paslaugas savo asmeninėmis lėšomis, o po to nori tas lėšas susigrąžinti. Kiekvienam tokiam darbuotojui turi būti atskira avanso apyskaita. Pagal avanso apyskaitą ji nustatė, kad įmonė buvusiam direktoriui S. B. yra skolinga 2937,12 Lt. Atėmus šią sumą ir tai, ką turėjo T. T. grynaisiais – tuos tūkstantį Lt su viršum, grynųjų trūkumas buvo 14631,53 Lt. Ji tarp apskaitytų dokumentų nerado jokių dokumentų, patvirtinančių šių pinigų trūkumą. Neapskaitytų, t.y. neįtrauktų į įmonės balansą dokumentų nebuvo. Peržiūrėjus įmonės banko sąskaitos išrašus buvo pastebėta, kad buvęs direktorius S. B. ne kartą nuiminėdavo pinigus bankomate, kai už kokias nors įmonės paslaugas ar prekes galėjo atsiskaityti įmonės kortele. 2011-05-09 T. T. paprašė jos dalyvauti susirinkime, kad ji paaiškintų S. B. dėl pinigų trūkumo. Iš pradžių S. B. nesutiko, kad yra toks trūkumas, tačiau paprašius pateikti dokumentus, kur tie pinigai išleisti ir parodžius, kiek pastarasis bankomate išgrynino pinigų, sutiko. S. paaiškino, kad apie 9000 Lt sumokėjo antstoliams, kur dingo kiti pinigai, paaiškinti negalėjo. Ji pastarojo dar klausė, kodėl šis to nesakė anksčiau, kad būtų buvę galima kažkaip iš atlyginimo dengti tą skolą, nes dirbo „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau S. taip nieko ir nepasakė. Visa tai paaiškinusi ji iš susirinkimo išėjo, todėl kaip buvo susitarta dėl tų pinigų, negirdėjo. Po to iš kolegų girdėjo, kad S. B. žadėjo grąžinti tuos pinigus paėmęs paskolą, bet taip pažado ir neįvykdė (b. l. 61).
Iš liudytojo V. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad maždaug 2010 m. spalio mėnesį jis susipažino su S. B., kuris jam pasiūlė darbą. Tuo metu S. B. pardavinėjo savo įmonę „(duomenys neskelbtini)“, o jį žadėjo įdarbinti kitoje įmonėje, „(duomenys neskelbtini)“. „(duomenys neskelbtini)“ priklausė ne S. B., o T. T., S. vadovavo tos įmonės Vilniaus filialui, kur jis ir buvo įdarbintas. Maždaug 2011 m. balandžio pabaigoje S. jam pasakė, kad T. iš pastarojo reikalauja pinigų. Iš S. pasakojimo jis suprato, kad T. reikalauja kažkokios dalies už „(duomenys neskelbtini)“ sumokėtų pinigų, o ne kažkokio pinigų trūkumo padengti. S. sakė, kad pinigų nemokės, o samdysis advokatus ir bylinėsis. S. nesakė, kad nėra skolingas T.. Kadangi jis nežinojo, kokia situacija yra iš tikrųjų, tai ir sakė S., kad jeigu viskas yra gerai ir teisingai, tai tuomet tik į teismą ir belieka kreiptis. S. sakė, kad nėra finansinių dokumentų pagrįsti 3000 Lt išlaidas. Jis pastarajam pasiūlė nuvažiuoti pas klientus, jeigu šis tiesiog prarado savo dokumentus, ir pasiimti dokumentų kopijas. Tačiau S. kažkaip tuo nesusidomėjo, o jis daugiau ir nesiūlė. Po kurio laiko S. pradėjo ieškoti nusipirkti automobilį. Jis S. klausė, kaip bus, jei automobilį areštuos, jeigu prasidės teismai. S. atsakė, kad automobilį registruos žmonos vardu. Į situaciją jis per daug nesigilino, tai ne jo reikalas. Birželio mėnesį S. išėjo iš „(duomenys neskelbtini)“ motyvuodamas tuo, kad blogi darbo rezultatai ir čia nemato jokių perspektyvų. Kai S. išėjo, jis pasiteiravo T., ar ir jam reikia ieškotis kito darbo. Tada T. jam ir pasakė, kad S. išėjimo priežastys yra kitokios, kad S. pardavė „(duomenys neskelbtini)“ su pinigų trūkumu. Išeidamas iš „(duomenys neskelbtini)“ S. taip pat iki galo neatsiskaitė, nes sandėlyje buvo prekių trūkumas 240 Lt. Jis T. pasakė, kad S. žadėjo padengti tą trūkumą, tačiau to taip ir nepadarė (b. l. 62).
Iš liudytojos M. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad 2010-05-30 iki 2010-11-30 jos įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Ji pati suvedinėjo buhalterinius duomenis į programą. Kartą į savaitę ji ateidavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontorą ir ten tvarkydavo dokumentus. Ji nedirbo su grynaisiais pinigais, jokių piniginių pavedimų nedarė. Jos darbas buvo pagal suvestus duomenis paruošti ataskaitas mokesčių inspekcijai, pati niekada neišrašinėdavo pardavimo sąskaitų, kasos pajamų orderių ir išlaidų orderių. Šių dokumentų popierinius variantus ji suvesdavo į buhalterinę programą ir apyvartos žiniaraščio pavidalu pateikdavo vadovui S. B. susipažinti. Ji matydavo tik įmonės pajamas ir išlaidas ir nežinojo, kiek grynųjų pinigų yra įmonės kasoje, t.y. ji nežinojo, ar grynieji pinigai, kuriais klientai atsiskaitė už prekes, yra įmonės kasoje. Tikrai nebuvo taip, kad ji, pateikdama direktoriui mėnesines ataskaitas apie kasos pajamas-išlaidas, pasakytų, kad įmonės kasoje trūksta tam tikros pinigų sumos. Šito ji nežinojo, nes su grynaisiais pinigais nedirbo ir pareikalauti direktoriaus pateikti grynuosius pinigus pagal kasos likutį neturėjo teisės. Ji tiesiog konstatuodavo faktą apie įmonės pajamas, išlaidas ir grynųjų pinigų likutį. Pagal kiekvienam darbuotojui sudaromą avanso apyskaitą galėjo būti taip, kad įmonė šiam darbuotojui likdavo skolinga. Tada pagal esamą grynųjų pinigų likutį būdavo surašomas išlaidų orderis tai sumai kompensuoti. Pinigai tokiu atveju būdavo paimami iš įmonės kasos. Tai ji darydavo tik pildydama dokumentus su įmonės direktoriaus žinia, o grynųjų nematydavo. Šioje įmonėje avanso apyskaitą ji darydavo tik S. B.. Grynųjų pinigų išėmimas arba jų pervedimas į savo asmeninę sąskaitą buvo teisėtas, kas būdavo pažymima to asmens avanso apyskaitoje. Šiuo konkrečiu atveju yra taip, kad parduodant įmonę direktorius naujam savininkui turėjo atiduoti skirtumą tarp kasoje esančio likučio ir jo avanso apyskaitos (b. l. 64).
Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad S. B. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo visiškai įrodyta ir kvalifikacija teisinga, nes jo padaryta nusikalstama veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius.
Teisiamajame posėdyje S. B. gynėjas adv. D. Ž. pateikė kaltinamojo S. B. prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis LR BK 38 str. ir bylą nutraukti, kadangi kaltinamasis S. B. bei nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. T. susitaikė, ir 2012-10-08 rašytiniu susitarimu, kuris pateiktas į bylą, susitarė dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.
S. B. padarė nesunkų nusikaltimą, prisipažįsta ir gailisi, nukentėjusiojo civilinį ieškinį pripažįsta, sutinka ir raštiškai įsipareigoja atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, praeityje neteistas, yra pagrindas manyti, kad jis nedarys nusikalstamų veikų, todėl gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiuoju ir susitarus dėl padarytos žalos atlyginimo.
Byla nagrinėta Lietuvos Respublikos BPK 273, 291 str. tvarka.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 38 str., BPK 297, 298, 301-305, 307 str., teismas,
n u s p r e n d ž i a:
atleisti S. B., a. k. (duomenys neskelbtini) nuo baudžiamosios atsakomybės už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. kaltinamajam S. B. ir nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. T. susitaikius bei susitarus dėl padarytos žalos atlyginimo ir šią baudžiamąją bylą nutraukti.
Patvirtinti 2012-10-08 sudarytą ir teismui pateiktą šioje baudžiamojoje byloje S. B. ir T. T. 2012-10-08 susitarimą dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo, pagal kurį S. B. įsipareigoja T. T. nuo 2013-01-01 iki 2013-06-01 atlyginti 17928,83 Lt turtinę žalą.
Kardomosios priemonės T. T. iki nuosprendis įsiteisės, neskirti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą apeliaciniu skundu.
Teisėjas Antanas Virbalas