Civilinė byla Nr. e2-395-577/2026

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00030-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18; 3.4.4.4; 3.4.4.13 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo J. T. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutarties, kuria nustatyta likviduojamos dėl bankroto viešosios įstaigos „Teisės ir psichologijos institutas“ turto pardavimo tvarka, ir pareiškėjos I. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. nutarties, kuria buvo patikslinta Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartis, atsakovės likviduojamos dėl bankroto viešosios įstaigos Teisės ir psichologijos instituto bankroto byloje,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Panevėžio apygardos teismo 2023 m. balandžio 7 d. nutartimi atsakovei viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) Teisės ir psichologijos institutas (toliau – ir atsakovė) iškelta bankroto byla. Nemokumo administratore paskirta Rasa Židonytė. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. balandžio 19 d.

2.       Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 7 d. nutartimi atsakovės bankroto procesą leista vykdyti supaprastinta tvarka. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. liepos 18 d. 

3.       2026 m. kovo 6 d. teisme gautas nemokumo administratorės prašymas dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo, kuriuo ji prašė:

3.1.       leisti nurašyti dvi poras JBL ausinių kaip bevertį turtą;

3.2.       nustatyti, kad reikalavimo teisė į skolininkę I. S. dėl priteistos 3 203,72 Eur žalos, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų pagal įsiteisėjusį Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. kovo 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-159-786/2024 būtų pardavinėjama laisvu pardavimu dvi savaites už didžiausią pasiūlytą kainą. Apie pardavimą skelbiant Nemokumo procesų informaciniame portale bei www.alio.lt;

3.3.       nustatyti, kad reikalavimo teisė į skolininką J. T. dėl priteistos 1 941,12 Eur žalos, priteistų 5 procentų dydžio procesinių palūkanų pagal įsiteisėjusį Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2- 10092-762/2023 būtų pardavinėjama laisvu pardavimu dvi savaites už didžiausią pasiūlytą kainą. Apie pardavimą skelbiant Nemokumo procesų informaciniame portale bei www.alio.lt;

3.4.       nustatyti, kad reikalavimo teisė į J. T. dėl priteistos 4 403,90 Eur žalos, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų pagal įsiteisėjusį Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. liepos 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-147-786/2025 būtų pardavinėjama laisvu pardavimu dvi savaites už didžiausią pasiūlytą kainą. Apie pardavimą skelbiant Nemokumo procesų informaciniame portale bei www.alio.lt;

3.5.       nustatyti, kad reikalavimo teisė į I. S. dėl priteistos 33 668,94 Eur žalos, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų pagal įsiteisėjusį Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. liepos 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-147-786/2025 būtų pardavinėjama laisvu pardavimu dvi savaites už didžiausią pasiūlytą kainą. Apie pardavimą skelbiant Nemokumo procesų informaciniame portale bei www.alio.lt.

3.6.       Nemokumo administratorė nurodė, kad jai perduotos ausinės yra neveikiančios, nusidėvėjusios ir technologiškai pasenusios, todėl yra bevertės. Pažymėjo, kad skolininkė neturi pakankamai pajamų, kad būtų galima išieškoti priteistą kiek didesnę nei trijų tūkstančių eurų žalą, todėl galimybės išieškoti trisdešimt trijų tūkstančių eurų žalą, tikėtina, yra labai ribotos. Dėl šios priežasties, vadovaujantis operatyvumo bei ekonomiškumo principais, nėra tikslinga vykdyti minimos reikalavimo teisės pardavimą varžytynėse.

2.       2026 m. kovo 12 d. teisme gautas nemokumo administratorės prašymas patikslinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartį, kuria patvirtinta reikalavimo teisių pardavimo tvarka laisvu pardavimu, tačiau laisvo pardavimo dėl I. S. reikalavimo teisių vykdyti neleista. Nemokumo administratorė prašė patikslinti 2023 m. balandžio 19 d. nutartį, leidžiant visas reikalavimo teises pardavinėti laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą, neorganizuojant viešųjų varžytynių per valstybės įmonę (toliau – VĮ) Registrų centrą.

3.       Nemokumo administratorė pažymėjo, kad nors Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartimi buvo patvirtinta reikalavimo teisių pardavimo tvarka laisvu pardavimu, apribojimas jas realizuoti ne varžytynių būdu, atsižvelgiant į nuo 2026 m. sausio 1 d. galiojantį 1 153 Eur minimaliosios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydį, taikytinas tik reikalavimo teisei į skolininkę I. S. dėl 33 668,94 Eur. Vertinant šio turto realizavimo tikslingumą, atsižvelgtina į tai, kad antstolio vykdomos bylos duomenimis skolininkė gauna tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) išmokas, iš kurių per mėnesį išieškoma 35 Eur, todėl 33 668,94 Eur reikalavimo teisės išieškojimo perspektyvos yra minimalios. Nemokumo administratorės vertinimu, varžytynių organizavimas ne tik pareikalautų papildomų finansinių išlaidų (kiekvieną kartą mokant 27,77 Eur mokestį VĮ Registrų centrui), bet ir nepagrįstai užvilkintų nuo 2023 m. balandžio 19 d. besitęsiantį bankroto procesą dar bent trims mėnesiams, o tai pažeistų operatyvumo bei ekonomiškumo principus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

4.       Panevėžio apygardos teismas 2026 m. kovo 9 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymą dėl turto pardavimo tvarkos nustatymo, patenkino iš dalies – leido nurašyti atsakovei priklausančias dvi poras JBL ausinių kaip bevertį turtą, leido parduoti reikalavimo teises į skolininkus I. S. ir J. T. laisvo pardavimo būdu. Teismas netenkino nemokumo administratorės prašymo leisti nepardavinėti viešose varžytinėse reikalavimo teisių į skolininkę I. S..

5.       Teismas nurodė, kad supaprastinto bankroto proceso metu kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus sprendžia teismas. Įvertinęs nemokumo administratorės pateiktas nuotraukas bei paaiškinimus, teismas konstatavo, kad ausinės yra fiziškai nusidėvėjusios, technologiškai pasenusios, neveikiančios ir neturi realizacinės vertės. Atsižvelgdamas į tai, teismas patenkino šią nemokumo administratorės prašymo dalį ir leido turtą nurašyti kaip bevertį.

6.       Teismas, įvertinęs nemokumo administratorės argumentus bei pateiktus įrodymus, nutarė netenkinti prašymo nepardavinėti reikalavimo teisės į skolininkę I. S. viešose varžytynėse. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 86 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog juridinio asmens turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, išskyrus iš varžytynių parduodamą turtą. Remdamasis šiuo teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad bankroto proceso metu juridinio asmens turtas, įskaitant ir turtines reikalavimo teises į kitus subjektus, privalo būti parduodamas varžytynėse. Atsižvelgdamas į tai, teismas nustatė, kad nėra teisinio pagrindo leisti nepardavinėti reikalavimo teisės į skolininkę viešose varžytynėse, ypač įvertinus aplinkybę, jog pati nemokumo administratorė nurodė neturinti duomenų apie skolininkei priklausantį turtą.

7.       Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. nutartimi patikslinta Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartis ir nustatyta, kad atsakovės nemokumo byloje visus reikalavimus į skolininkus I. S. ir J. T. pagal teismų sprendimais priteistas pinigines sumas leidžiama pardavinėti laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą, neorganizuojant viešųjų varžytynių per VĮ Registrų centrą.

8.       Teismas, įvertinęs nemokumo administratorės 2026 m. kovo 12 d. prašyme nurodytus argumentus, nutarė, kad egzistuoja pagrindas patikslinti 2026 m. kovo 9 d. nutartimi nustatytą turto realizavimo tvarką. Teismas pažymėjo, kad pagal JANĮ 90 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalomas pardavimas iš varžytynių taikomas tik turtui, kurio vertė viršija 10 MMA. Nors bendrieji principai reikalauja siekti didžiausios pardavimo kainos, ne mažiau svarbus yra proceso ekonomiškumas bei koncentracija.

9.       Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad atsakovės bankroto procesas tęsiasi nuo 2023 m., o papildomas trijų mėnesių terminas bei finansinės išlaidos varžytynių organizavimui būtų neproporcingi siekiamam rezultatui, nutarė, kad visos reikalavimo teisės į skolininkus turi būti parduodamos laisvu pardavimu.

III.                      Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

10.       Pareiškėjas (apeliantas) J. T. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutarties dalį, kuria nustatytas reikalavimo teisių realizavimas laisvo pardavimo būdu ir nustatyti, kad reikalavimo teisės būtų realizuojamos varžytynių būdu pagal JANĮ nustatytą tvarką. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.       Teismo nustatytas laisvo pardavimo būdas neatitinka JANĮ 1 straipsnyje įtvirtinto tikslo – maksimaliai patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus parenkant ekonomiškai efektyviausią ir skaidriausią realizavimo modelį. Apelianto įsitikinimu, tik varžytynių institutas užtikrina viešą, dinamišką ir objektyvų kainos formavimąsi per tarpusavyje konkuruojančių pasiūlymų mechanizmą. Tai ypač aktualu perleidžiant reikalavimo teises, kurių vertė tiesiogiai priklauso nuo pirkėjų rizikos vertinimo, todėl tik rinkos varžymosi principas leidžia pasiekti didžiausią įmanomą ekonominį rezultatą ir eliminuoti neoptimalios kainos riziką.

12.2.       Laisvo pardavimo būdas nesukuria analogiško konkurencinio spaudimo, todėl turtas gali būti realizuotas už mažesnę nei potenciali rinkos vertę. Pakankamai trumpas (2 (dviejų) savaičių) turto pardavimo terminas dar labiau riboja pirkėjų ratą ir skatina fragmentišką kainos formavimąsi, kuris priklauso nuo individualių derybų, o ne nuo skaidrios konkurencijos. Toks realizavimo būdas be svaraus ekonominio pagrindimo pažeidžia proporcingumo bei ekonomiškumo principus ir neužtikrina tinkamos kreditorių interesų apsaugos.

11.       Pareiškėja (apeliantė) I. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartį, kuria nustatytas reikalavimo teisių realizavimas laisvo pardavimo būdu ir atmestas nemokumo administratorės prašymas neleisti pardavinėti reikalavimo teisių į apeliantę iš varžytynių. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.       Skundžiama nutartis, kuria iš esmės pakeistas turto realizavimo modelis (iš varžytynių į laisvą pardavimą), negalėjo būti priimta kaip ankstesnės nutarties patikslinimas. Toks sprendimas nėra techninio pobūdžio korekcija, o naujas esminis procesinis reguliavimas, kuris pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – ir CPK) turėjo būti įformintas savarankiška, skundžiama nutartimi. Be to, teismas, priimdamas priešingą sprendimą nei 2026 m. kovo 9 d. nutartyje, nors nebuvo nurodyta naujų esminių aplinkybių, pažeidė teisinio tikrumo bei teismo sprendimų stabilumo principus.

13.2.       Teismas padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, neįtraukdamas pareiškėjos į bylos nagrinėjimą. Nors teismas pripažino nutarties įtaką pareiškėjos teisėms (įtraukdamas ją į adresatų sąrašą), jai nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su nemokumo administratorės prašymu bei pateikti savo paaiškinimus ar atsikirtimus. Toks šalių interesų pusiausvyros ignoravimas ir procesinių teisių suvaržymas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį.

12.       Atsakovės VšĮ Teisės ir psichologijos instituto nemokumo administratorė atsiliepime į atskiruosius skundus prašo skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo skundžiamas nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: 

14.1.       Apeliantas J. T. neturi procesinės teisės teikti atskirojo skundo, kadangi nėra atsakovės kreditorius. Be to, apskųsta 2026 m. kovo 9 d. teismo nutartis jau yra įsiteisėjusi, o jos pagrindu atlikti visi turto realizavimo veiksmai: reikalavimo teisės parduotos laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą, gautos lėšos panaudotos administravimo išlaidoms padengti ir teismui pateikta tvirtinti galutinė veiklos ataskaita. Procesas pasiekė baigiamąją stadiją, todėl skundas vertintinas kaip nepagrįstas ir deklaratyvus.

14.2.       Reikalavimo teisių pardavimas laisvu pardavimu visiškai atitiko JANĮ 90 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi reikalavimo teisių į skolininką J. T. vertė (atitinkamai 1 941,12 Eur ir 4 403,90 Eur) nesiekė įstatyme įtvirtintos 10 MMA ribos (11 530 Eur), privalomas pardavimas iš varžytynių nebuvo taikytas. Pasirinktas realizavimo būdas buvo ekonomiškai tikslingiausias, o teisinio pagrindo reikalauti varžytynių procedūros nebuvo, todėl kreditorių interesai nebuvo pažeisti, o apelianto J. T. atskirojo skundo argumentai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei teisiniam reguliavimui.

14.3.       Skolininkė I. S. neturi teisinio pagrindo kvestionuoti bankrutuojančios įmonės turto realizavimo tvarkos, nes ši procedūra nekeičia jos, kaip skolininkės, materialiųjų teisių ar pareigų – prievolė sumokėti priteistą žalą išlieka tapati nepriklausomai nuo to, kas valdo reikalavimo teisę. Skolininko paaiškinimai ar sutikimas nėra reikalingi nustatant bankroto procese parduodamo turto būdą, todėl teismas neturėjo pareigos įtraukti I. S. į procesą kaip dalyvės. Dėl to skolininkės skundas laikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, siekiant klaidinti teismą dėl neva pažeistų interesų, nors skolininkė pati nevykdo įsiteisėjusių teismo sprendimų.

14.4.       Skolininkės I. S. reikalavimo teisės pardavimas laisvu pardavimu, o ne varžytynėse, buvo pagrįstas objektyviu išieškojimo neefektyvumu bei siekiu užtikrinti bankroto proceso operatyvumą. Kadangi iš skolininkės per mėnesį antstoliams pavyksta išieškoti tik po 35 Eur dėl jos nedarbingumo ir neįgalumo, 33 668,94 Eur reikalavimo teisės atgavimo tikimybė yra minimali, o jos vertė rinkoje – abejotina. Tokiomis aplinkybėmis varžytynių organizavimas būtų buvęs ekonomiškai netikslingas ir būtų nepagrįstai užvilkinęs baigiamąsias bankroto procedūras dar bent trimis mėnesiais, nepadidinant realios naudos kreditoriams.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14.       Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl apelianto J. T. atskirojo skundo

15.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje pareiškėjas J. T. pateikė atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutarties, kuria nustatyta atsakovės turto pardavimo tvarka.

16.       Pažymėtina, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, numatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas nemokumo byloms nagrinėti yra JANĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja JANĮ nuostatoms.

17.       Teismų praktikoje akcentuojama, kad tiek asmens teisė kreiptis į teismą, tiek teisė kreiptis į apeliacinės instancijos teismą turi būti įgyvendinama pagal įstatyme nustatytą tvarką, todėl ne kiekvienas asmens kreipimasis su skundu reiškia apeliacinio proceso pradžią. Tam, kad apeliacinis procesas būtų pradėtas, turi egzistuoti įstatyme nustatytų sąlygų visuma. Viena iš būtinų sąlygų – skundą turi paduoti asmuo, pagal įstatymus turintis teisę apskųsti sprendimą. Apeliacinio skundo subjektui keliami reikalavimai yra būtina apeliacinio proceso prielaida, kurios nesant apeliacijos teisė apskritai neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2009).

18.       Remiantis CPK 305 straipsniu, apeliacinį (atskirąjį) skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 338 straipsnis). CPK 37 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Pagal to paties straipsnio 2 dalį dalyvaujantys byloje asmenys yra šalys, tretieji asmenys, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys bei kreditoriai ir skolininkai (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-292-464/2023).

19.       Nuo pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo priėmimo dienos kreditoriai laikomi turinčiais teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įtraukti juos į bylą trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisėmis (JANĮ 19 straipsnio 4 dalis). Ši teisės norma užtikrina realiems ir potencialiems kreditoriams galimybę dalyvauti procese ir pasisakyti dėl skolininko mokumo.

20.       Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi išbraukė J. T. su 1 690,50 Eur dydžio finansiniu reikalavimu iš bankrutuojančios VšĮ Teisės ir psichologijos instituto kreditorių sąrašo. Pažymėtina, kad išbrauktas iš kreditorių sąrašo asmuo praranda procesinį teisinį statusą ir nebeturi teisinio suinteresuotumo bankroto bylos baigtimi. Taigi apeliantas J. T. neturi kreditoriaus statuso, nėra šios bylos dalyvis, todėl neturi teisės teikti procesinių dokumentų ar skųsti teismo priimtų sprendimų (CPK 305, 338 straipsniai, JANĮ 15 straipsnio 2 dalis).

21.       CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas, jeigu jį paduoda asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Jei ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Šios nuostatos taikomos ir atskiriesiems skundams (CPK 338 straipsnis). Todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentų nevertina ir apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjo J. T. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutarties, nutraukia.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

22.       Apeliantė I. S. kartu su atskiruoju skundu pateikė Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartį ir apskųstą 2026 m. kovo 13 d. nutartį.

23.       Atsakovės likviduojamos dėl bankroto VšĮ Teisės ir psichologijos instituto nemokumo administratorė kartu su atsiliepimu į atskiruosius skundus pateikė naujus įrodymus – 2026 m. balandžio 9 d. reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2026/04/09-01, Nr. 2026/04/09-02, Nr. 2026/04/09-03, Nr. 2026/04/09-04; priedus Nr. 1 prie reikalavimo perleidimo sutarčių Nr. 2026/04/09-3 ir Nr. 2026/04/09-04.

24.       Nemokumo administratorė nurodė, kad pateiktos reikalavimo perleidimo sutartys įrodo, jog reikalavimo teisės į skolininkus buvo realizuotos teismo nustatyta tvarka.

25.       CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, t. y. patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314, 338 straipsniai).

26.       Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021, 101 punktas).

27.       Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš LITEKO ir kitų informacinių sistemų bei registrų, todėl apeliantės teikiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių pateikimas yra perteklinis.

28.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos pagal atskirąjį skundą išnagrinėjimui, o nemokumo administratorės kartu su atsiliepimu į atskiruosius skundus pateiktus naujus įrodymus teismas vertina kaip neturinčius įrodomosios reikšmės apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos išsprendimui, todėl nemokumo administratorės naujai pateikti įrodymai nepriimami.

Dėl apeliantės I. S. atskirojo skundo

29.       Pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 9 d. nutartimi patvirtino reikalavimo teisių į skolininkus J. T. ir I. S. pardavimo tvarką laisvu pardavimu, tačiau taip pat reikalavimo teisių į skolininkę I. S. laisvo pardavimo vykdyti neleido.

30.       Nemokumo administratorė, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kreipėsi į teismą su prašymu patikslinti 2026 m. kovo 9 d. nutartį ir leisti visas reikalavimo teises į skolininkus parduoti laisvo pardavimo būdu už didžiausią pasiūlytą kainą, neorganizuojant viešųjų varžytynių per VĮ Registrų centrą. Šį prašymą nemokumo administratorė grindė tuo, kad išieškojimas iš skolininkės I. S. yra minimalus (tik 35 Eur per mėnesį), atsakovės bankroto procesas tęsiasi jau nuo 2023 m., o varžytynių vykdymas pareikalautų papildomų trijų mėnesių bei neproporcingų administravimo išlaidų, kurios sumažintų kreditorių galimybes atgauti skolas.

31.       Pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 13 d. nutartimi nutarė patikslinti 2026 m. kovo 9 d. nutartį ir leisti visas reikalavimo teises į skolininkus parduoti laisvo pardavimo būdu, neorganizuojant varžytynių. Tokį savo sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad, vertinant bankroto proceso trukmę ir realizuojamo turto pobūdį, privalomų varžytynių procedūra būtų neproporcinga siekiamam tikslui. Teismas atsižvelgė į tai, kad išieškojimas iš skolininkės I. S. yra minimalus, todėl papildomos laiko sąnaudos ir finansinės išlaidos VĮ Registrų centro mokesčiams nepagrįstai padidintų administravimo kaštus bei nutolintų galutinį atsiskaitymą su kreditoriais.  

32.       Pagal JANĮ 86 straipsnio 2 dalį juridinio asmens turtas likvidavimo metu parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, išskyrus iš varžytynių parduodamą turtą. Nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi nutarta atsakovės bankroto procesą vykdyti supaprastinto proceso tvarka. Pagal JANĮ 68 straipsnio 3 dalį supaprastinta tvarka vykdomo bankroto proceso metu kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus sprendžia teismas. Kreditorių susirinkimai nešaukiami.

33.       Pagal JANĮ 90 straipsnio 1 dalį iš varžytynių turi būti parduodamas šis likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turtas: 1) nekilnojamasis turtas; 2) kitas turtas, kurio pradinė pardavimo kaina ne mažesnė už 10 MMA dydį. 

34.       Pagal JANĮ 90 straipsnio 2 dalį kreditorių susirinkimas nemokumo administratoriaus motyvuotu prašymu gali leisti turtą parduoti kitu negu iš varžytynių būdu, jei toks pardavimas kreditoriams numato didesnę naudą nei parduodant turtą iš varžytynių. Būtina sąlyga yra ne tik administratoriaus motyvuotas prašymas, bet ir aiškus ekonominis pagrindimas, kad pasirinktas būdas bus naudingesnis kreditoriams.

35.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pagrindinis bankroto proceso tikslas – per įstatyme nustatytas procedūras užtikrinti kuo didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą ir bankrutuojančios bendrovės interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022). Tai suponuoja pareigą nemokumo administratoriui veikti aktyviai, skaidriai ir pagrįstai, siekiant maksimalios naudos kreditoriams.

36.       Sprendžiant dėl bankrutavusios bendrovės turto pardavimo būdo ir kainos, būtina atsižvelgti į pagrindinį bankroto proceso tikslą – maksimalų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą, įvertinant turto specifiką, rinkos sąlygas, potencialių pirkėjų susidomėjimą, proceso trukmę ir galimas administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022).

37.       Nagrinėjamu atveju apeliantė atskiruoju skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 13 d. nutartį, remdamasi tuo, kad teismas, skundžiama nutartimi patikslindamas 2026 m. kovo 9 d. nutartį, nepagrįstai leido parduoti atsakovės reikalavimo teises į apeliantę laisvo pardavimo būdu. Apeliantės vertinimu, teismas tokiu būdu nesilaikė JANĮ 90 straipsnyje nustatytų imperatyvių reikalavimų. Su tokiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti.

38.       Visų pirma pažymėtina tai, kad, vadovaujantis JANĮ nuostatomis, privaloma turto realizavimo iš varžytynių tvarka nagrinėjamu atveju galėjo būti taikoma tik reikalavimo teisei į apeliantę dėl 33 668,94 Eur žalos bei priteistų 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų. Ši reikalavimo teisė kyla iš įsiteisėjusio Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-147-786/2025, o jos vertė viršija įstatyme nustatytą 10 MMA ribą, kuri yra būtina sąlyga imperatyviam varžytynių instituto taikymui. Visos kitos atsakovės turimos reikalavimo teisės į apeliantę šio kriterijaus neatitinka.

39.       Antra, nors JANĮ 90 straipsnio 1 dalis nustato bendrąsias turto pardavimo iš varžytynių taisykles, to paties straipsnio 2 dalis įtvirtina išimtį, leidžiančią turtą realizuoti kitu būdu, jei tai geriau užtikrina kreditorių interesus bei nemokumo proceso tikslų įgyvendinimą. Ši norma suteikia teismui ir nemokumo administratoriui diskreciją prioritetą teikti ne formalioms procedūroms, o ekonominiam naudingumui.

40.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad išieškojimas iš apeliantės yra neefektyvus ir minimalus – antstolių vykdomas priverstinis išieškojimas siekia vos 35 Eur per mėnesį. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad visiško skolos atgavimo tikimybė yra abejotina. Be to, byloje nėra ginčijamos aplinkybės, kad varžytynių organizavimas pareikalautų ne tik papildomų išlaidų (mokesčio VĮ Registrų centrui), bet ir užvilkintų bankroto procesą dar mažiausiai trims mėnesiams – tai ypač reikšminga atsižvelgus į tai, jog atsakovės bankroto procesas vykdomas supaprastinta tvarka jau nuo 2023 m.

41.       Apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs bylos medžiagą bei nemokumo administratorės nurodytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju buvo tinkamai pagrįsta būtinybė nukrypti nuo bendrosios turto realizavimo tvarkos. Atsižvelgiant į minimalų bei neefektyvų išieškojimą iš skolininkės, potencialias laiko sąnaudas bei papildomas administravimo išlaidas, kurios dar labiau apsunkintų nuo 2023 m. trunkantį procesą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasinaudojo JANĮ 90 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta diskrecijos teise. Teismas pagrįstai nutarė leisti parduoti reikalavimo teisę laisvo pardavimo būdu už didžiausią pasiūlytą kainą, nes nagrinėjamu atveju toks sprendimas geriausiai užtikrina ekonomiškumo ir proceso operatyvumo principų pusiausvyrą bei maksimalią naudą kreditorių interesų apsaugai.

42.       Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus dėl procesinių teisių pažeidimo ir pareigos įtraukti ją į bylą kaip proceso dalyvę. Bankroto procese parduodant reikalavimo teisę į skolininką, materialioji skolininko prievolė išlieka nepakitusi. Reikalavimo teisės perleidimas (cesija) yra tik kreditoriaus pasikeitimas, kuris nedaro įtakos skolininko teisių ir pareigų apimčiai, vykdymo sąlygoms ar skolos dydžiui. Kadangi skolininkės teisinė padėtis realizuojant turtą nekinta, teismas neturi pareigos įtraukti jos į procesą sprendžiant dėl turto realizavimo tvarkos nustatymo. Pagal JANĮ ir CPK nuostatas, klausimus dėl turto pardavimo būdo, kainos ir tvarkos sprendžia nemokumo administratorius, kreditorių susirinkimas ir teismas. Skolininkas, į kurį nukreiptas reikalavimas, nėra bankroto bylos dalyvis šio klausimo sprendimo prasme, nes jis neturi teisinio suinteresuotumo bankrutuojančios įmonės turto valdymo efektyvumu. Nutarties skolininkei išsiuntimas nesukuria pareigos derinti turto pardavimo sąlygų su asmeniu, iš kurio tas turtas (skola) bus išieškomas. Apeliantė turi teisę pateikti atskirąjį skundą dėl to, kad yra atsakovės kreditorė.

43.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliantės argumentus dėl neva pažeisto sprendimų stabilumo principo. Priešingai nei teigia apeliantė, 2026 m. kovo 13 d. nutartis buvo priimta ne siekiant pakeisti teismo poziciją, o siekiant pašalinti esminius 2026 m. kovo 9 d. nutarties rezoliucinės dalies prieštaravimus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs abiejų nutarčių turinį, nustatė, kad 2026 m. kovo 9 d. nutarties rezoliucinės dalies 5 ir 6 punktai numatė du skirtingus ir tarpusavyje nesuderinamus turto realizavimo būdus tam pačiam turtui. Tokia situacija sukūrė teisinį neaiškumą, kuris padarė nutartį faktiškai neįvykdomą.

44.       Sprendimų stabilumas negali būti suprantamas kaip draudimas teismui ištaisyti akivaizdžius netikslumus ar prieštaravimus. Priešingai, teismas turi pareigą užtikrinti, kad priimtas procesinis dokumentas būtų aiškus, nedviprasmiškas ir įgyvendinamas. Dėl to teismas, nustatęs, kad 2026 m. kovo 9 d. nutartyje įtvirtinti du skirtingi bendrovės turimo turto realizavimo būdai, privalėjo pašalinti prieštaravimus, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais. Atsižvelgiant į tai, nutarties patikslinimas buvo būtinas tam, kad nemokumo procesas galėtų vykti sklandžiai ir būtų išvengta ginčų vykdymo stadijoje.

45.       Pažymėtina, kad būtent 2026 m. kovo 13 d. nutartis atkūrė teisinį aiškumą, nes nustatė vieną konkretų ir aiškų reikalavimo teisių realizavimo būdą. Dėl išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas veikė nepažeisdamas savo diskrecijos ribų, o skundžiama nutartis buvo priimta ne keičiant esminį vertinimą, bet išgryninant turto pardavimo tvarką.

Dėl procesinės bylos baigties

46.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

n u t a r i a :

apeliacinį procesą pagal pareiškėjo J. T. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 9 d. nutarties likviduojamos dėl bankroto viešosios įstaigos Teisės ir psichologijos instituto bankroto byloje nutraukti.

Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja