Civilinė byla Nr. 2A-1627-794/2015

(Proceso Nr. 2-68-3-01736-2014-3)

Procesinio sprendimo kategorija: 42.10.; 52.2.; 121.14.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjęs ieškovo UAB „Vilogus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilogus“ ieškinį atsakovei O. P. (buvusi Stepanenko) dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vilogus“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės O. P. 405,30 Lt (117,38 Eur) skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su bankrutuojančios UAB „Nabukas“ administratoriumi 2013 m. spalio 21 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu bankrutuojanti UAB „Nabukas“ perleido ieškovui visas reikalavimo teises į O. P. skolą, taip pat perleido bankrutuojančios UAB „Nabukas“ PVM sąskaitą – faktūrą Nr. V08006329, buhalterinės apskaitos išrašą, 2009 m. birželio 4 d. ir 2013 m. gegužės 9 d. pranešimus dėl skolos apmokėjimo ir 2013 m. gegužės 10 d. informacinį pranešimą, kurie patvirtina atsakovės skolą. Bankrutuojančio UAB „Nabukas“ bankroto administratorius ne kartą siuntė atsakovei pranešimus dėl skolos apmokėjimo, tačiau atsakovė net ir raginama delsė atsiskaityti bei nei karto nebuvo susisiekusi su bankroto administratoriumi.

Atsakovė O. P. (toliau – atsakovė) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2007 m. iš UAB „Nabukas“ užsakė virtuvės baldų komplektą, kurio bendra vertė 110.436,00 Lt. Gamintojas įsipareigojo baldus pagaminti pagal šalių suderintą projektą, juos pristatyti ir sumontuoti atsakovės bute. UAB „Nabukas“ baldų gaminimo ir montavimo darbai buvo atlikti nekokybiškai, gamintojas trūkumų nepašalino, vėliau bankrutavo. Nesulaukus iš gamintojo trūkumų ištaisymo atsakovė sumažino įsigytų prekių ir rangos darbų su trūkumais kainą. Kadangi baldai buvo su trūkumais, atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktas šalių nebuvo pasirašytas. Iki bankroto iškėlimo UAB „Nabukas“ atsakovei dėl sumažintos kainos pretenzijų nereiškė. Vėliau pretenzijas pradėjo reikšti įmonės bankroto administratorius ir ieškovas, t.y. subjektai, neturintys informacijos apie faktines virtuvės baldų pagaminimo ir montavimo aplinkybes.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovei iš ieškovo 1.500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad ieškovo reikalavimas kyla iš sutarties, pagal kurią ieškovas – juridinis asmuo, besiverčiantis baldų gamybos verslu atliko atsakovės – fizinio asmens šeimos virtuvės baldų komplekto gamybos ir montavimo darbus. Teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė vartojimo rangos teisiniai santykiai.

Remiantis atsakovės paaiškinimais ir bylos medžiaga pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė 2007 m. lapkričio mėnesį užsakė, o ieškovas UAB „Nabukas“ 2008 m. sausio – vasario mėnesį pagamino virtuvės baldų komplektą, kurio bendra vertė buvo 110.841,30 Lt. Atsakovės paaiškinimais ir jos atsakymu į bankroto administratoriaus reikalavimą dėl 405,30 Lt skolos sumokėjimo teismas nustatė, jog UAB „Nabukas“ netinkamai atliko virtuvės baldų montavimo darbus (keletas fasadų buvo mechaniškai pažeisti, paviršiuje buvo neaiškios kilmės dėmių). Apie trūkumus rangovas informuotas, žadėjo trūkumus ištaisyti, tačiau to nepadarė, taisymo darbus atliko pats užsakovas (atsakovė), o likusi 405,30 Lt mokėtina suma buvo sulaikyta (b. l. 37). Ieškovas UAB „Nabukas“ nuo 2008 m. vasario 6 d. PVM sąskaitos faktūros išrašymo šios skolos iš atsakovės nereikalavo. Pirmoji pretenzija atsakovei pareikšta 2009 m. birželio mėn. t.y. jau po bankroto bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė ieškovui liko skolinga 405,30 Lt sumą, kas sudaro mažiau nei 0,4 proc. visos sandorio vertės, todėl vertino, kad atsakovė būtų buvusi pajėgi sumokėti ginčijamą sumą. Teismas pažymėjo, jog ieškovas nepateikė tarp šalių sudarytos baldų gamybos rangos sutarties, taip pat darbų priėmimo perdavimo aktų, kurie leistų spręsti apie atliktų darbų kokybę ir jų perdavimą atsakovei.

Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybės, teismas padarė išvadą, kad atsisakydama mokėti 405,30 Lt sumą atsakovė įgyvendino jai kaip vartotojai suteiktą teisę sumažinti dėl netinkamos kokybės atliktų darbų kainą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2014 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Tenkinti ieškovo ieškinį atsakovei ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas nurodo, kad tarp šalių susiklostė vartojimo rangos santykiai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė labiau tikėtina išvadą buvus atsakovės nurodomus virtuvės baldų komplekto trūkumus, tačiau kokie įrodymai leidžia spręsti apie virtuvės baldų komplekto trūkumus teismas nedetalizavo ir plačiau dėl jų nepasisakė. Apeliantas teigia, kad vien tas faktas, kad į bylą nebuvo pateikta sutartis ir darbų priėmimo perdavimo aktas, ir tai, kad nesumokėta liko tik nedidelė dalis sumos, nesudaro teisinio pagrindo ieškinį atmesti.

Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išreikšta pozicija, kad įstatyme įtvirtintas reikalavimas rangos darbų priėmimą įforminti abiejų šalių pasirašytu perdavimo – priėmimo aktu neturi būti suabsoliutintas, užsakovo pareiga sumokėti už atliktą darbą gali atsirasti ir jam nepasirašius darbų priėmimo akto, jeigu jis faktiškai darbų rezultatą priėmė ir juo naudojasi savo poreikių tenkinimui. Apeliantas pripažįsta, kad darbų priėmimo – perdavimas pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus neįvyko, tačiau atsakovė (užsakovė) rangovo darbų rezultatą pradėjo naudoti pagal paskirtį, tai darė ilgą laiką ir gera valia įvykdė didžiąją dalį mokėjimų už pateiktas medžiagas ir atliktus darbus, rodo, kad šalys nesilaikė teisės normų reikalavimų, tačiau pažeidimų faktas neatleidžia šalių nuo prievolių, kylančių iš sutarčių vykdymo principų bei rangos sutarties esmės, reikalaujančios, kad už tinkamą darbo rezultatą būtų mokama sulygta kaina. Atsakovė, nesumokėdama pilnos sutartos kainos, nepagrįstai praturtėjo. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų pagrindžiančių faktą, kad ji reiškė pretenzijas dėl darbų ir medžiagų kokybės ar ėmėsi kokių veiksmų teisėtai pašalinti neva tai buvusius trūkumus. Apeliantas mano, kad atsakovės pateiktas atsakymas į bankrutuojančio rangovo bankroto administratoriaus antrą pretenziją, kuriame nurodoma, kad darbai atlikti nekokybiškai, turėtų būti vertintinas kaip siekis išvengti prisiimtų įsipareigojimų.

Vien tai, kad liko neapmokėta tik menka dalis sumos nepatvirtina suteiktų prekių ir paslaugų trūkumų. Faktas, kad atsakovė galėjo sumokėti nemenką pinigų sumą 2007 metais, kai virtuvės baldai buvo sumontuoti, nepatvirtina vėlesnės geros atsakovės materialinės padėties.

Atsakovė nepagrindė fakto, kad po virtuvės baldų sumontavimo ji nedelsiant kreipėsi į rangovą dėl darbų trūkumų. Byloje nebuvo tirta ir vertinta, kada bei kokie darbų trūkumai buvo nustatyti ir kokia dalimi dėl to mažintina darbų kaina, kas yra būtina nustatyti teisėtiems užsakovo veiksmams atsisakyti mokėti. Atsakovė nepaaiškino kokias išlaidas patyrė, pati eliminuodama prekių ir darbų trūkumus, nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

Atsakovė atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą nesutinka su ieškovo apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir palikti nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad teismas pagrįstai vertino tarp atsakovės ir virtuvės baldų gamintojo susiklosčiusius santykius kaip vartojimo rangos ir taikė šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas. Nurodo, kad atsakovė neišsaugojo rašytinės sutarties, kadangi nuo jos sudarymo praėjo 8 metai, tačiau atsakovė laikosi nuomonės, kad virtuvės baldų komplekto gamybos sutartis, kuria ieškovas grindė savo ieškinio reikalavimą, turėjo būti išsaugota baldų gamintojo UAB „Nabukas“ ir perduota ieškovui kaip naujam kreditoriui kartu su reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, nes perleistas gali būti tik galiojantis ir tinkamais dokumentais pagrįstas reikalavimas.

Atsakovė nurodo, kad virtuvės baldų gaminimo bei montavimo darbu buvo atlikti nekokybiškai: keletas virtuvės baldų fasadų buvo mechaniškai pažeisti, akivaizdžiai pastebimi įlenkimai bei dažymo brokas, grindjuostės buvo metalinės, o ne medinės kaip buvo susitarta. Atsakovė daug kartu bendravo su pradinio kreditoriaus UAB „Nabukas“ atstovais, reikalaudama pašalinti baldų trūkumus, tačiau tai nebuvo padaryta, ji kreipėsi į kitus rangovus, kurie ištaisė trūkumus. Nurodo, kad pradinis kreditorius iki bankroto bylos iškėlimo su pretenzijomis į atsakovę nesikreipė, kadangi puikiai žinojo faktinės atsakovės užsakyto virtuvės baldų komplekto pagaminimo ir sumontavimo aplinkybes. Nurodo, kad atsakovės, kaip vartotojos pasirinktas teisių gynimo būdas – virtuvės komplekto kainos sumažinimas 405 Lt sumai (kas sudaro 0,4 procento viso virtuvės komplekto kainos) yra proporcingas gamintojo padaryto prievolių pažeidimo mastui ir nesukėlė jam pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių. Priešingu atveju atsakovės kaip vartotojos teisės liktų neapgintos, kadangi baldų gamintojas yra bankrutavęs.

Kadangi virtuvės komplekto baldai buvo su trūkumais, atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktas šalių nebuvo pasirašytas, o jis ir sudaro teisinį pagrindą reikalauti iš užsakovo sumokėti sutarties kainą. Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad neva atsakovė atsisakė pasirašyti darbų perdavimo-priėmimo aktą, o darbų rezultatą priėmė faktiškai pradėjus juo naudotis, atmestinas, nes nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

Pretenzijos buvo reiškiamos tik dėl kelių virtuvės baldų komplekto fasadų durelių ir grindjuostės kokybės, todėl gamintojas prieš išrašydamas PVM sąskaitas-faktūras (ant kurių nėra atsakovės parašų) privalėjo pasirašyti su atsakove atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą, kuriame šalys pažymėtų baldų trūkumus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176 - 185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).

Nagrinėjamoje byloje šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad UAB „Nabukas“ ir atsakovė 2007 metais susitarė, kad UAB „Nabukas“ atsakovei pagamins virtuvės baldus ir atliks jų sumontavimo darbus atsakovės namuose. Nei atsakovė, nei ieškovas sutarties į bylą nepateikė. UAB „Nabukas“ atsakovei išrašė tris sąskaitas faktūras bendrai 110.841,30 Lt sumai. Atsakovė atliko avansinius mokėjimus bendrai 110.436,00 Lt sumai. Atsakovės skolos likutis sudaro 405,30 Lt sumą. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 5 d. UAB „Nabukas“ iškėlė bankroto. Bankroto administratorius 2009 m. birželio 4 d. pranešimu ir 2013 m. gegužės 9 d. pranešimu informavo atsakovę apie susidariusia skolą ir pareikalavo ją sumokėti. Atsakovė informavo UAB „Nabukas“ bankroto administratorių, kad virtuvės baldų montavimo darbai buvo atlikti nekokybiškai, todėl 405,00 Lt suma buvo sulaikyta. 2013 m. spalio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Nabukas“ atstovaujama bankroto administratoriaus perleido naujam kreditoriui UAB „Vilogus“ teisę į skolininkų skolą, tarp kurių ir atsakovės skolą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) 6.644 straipsnis nustato rangos sutarties sampratą, pagal kurią rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Rangos sutarčių teisinio reglamentavimo bendrosios nuostatos taikomos atskiroms rangos rūšims, jeigu ko kita nenustato atskiras rangos rūšis reglamentuojančios teisės normos.

Pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris yra verslininkas, įsipareigoja pagal užsakovo, kuris yra vartotojas, užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti (CK 6.672 str. 1 d.).

Kvalifikuojant šalių sudarytą sandorį kaip vartojimo sutartį, būtina identifikuoti konkretaus sutartinio teisinio santykio subjektus. Vartojimo sutarties šalys visais atvejais yra vartotojas ir verslininkas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose, kylančiose iš vartojimo teisinių santykių, pripažįstama, kad vartotojas yra fizinis asmuo, kuris įsigyja prekes ar paslaugas savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, o ne verslui ar profesinei veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2005).

Nors sutarties teksto nei viena šalis nepateikė, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad juridinis asmuo, besiverčiantis baldų gamybos verslu atliko atsakovės, fizinio asmens šeimos virtuvės baldų komplekto gamybos ir montavimo darbus, kad virtuvės baldų komplektas yra skirtas atsakovės šeimos poreikiams tenkinti, pagrįstai konstatavo, kad šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo rangos sutartis.

Užsakovas privalo sumokėti darbų kainą po to, kai rangovas perdavė darbų rezultatą, su sąlyga, kad darbai atlikti tinkamai ir laiku (CK 6.676 str. 1 d., 6.655 str. 1 d.). Pagal bendrąją taisyklę darbų kokybė nustatoma darbų priėmimo metu ir užfiksuojama darbų priėmimo – perdavimo akte (CK 6.644 str. 1 d., 6.662 str.), kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus. Rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį, tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo. Rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigas pagal rangos sutartį, jeigu jo atlikti darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad įstatyme įtvirtintas reikalavimas rangos darbų priėmimą įforminti abiejų šalių pasirašytu perdavimo – priėmimo aktu neturi būti suabsoliutintas, užsakovo pareiga sumokėti už atliktą darbą gali atsirasti ir jam nepasirašius darbų priėmimo akto, jeigu jis faktiškai darbų rezultatą priėmė ir juo naudojasi savo poreikių tenkinimui. Akivaizdu, kad atsakovė pradėjo naudotis virtuvės baldų komplektų savo poreikių tenkinimui. Pagal bendrąją taisyklę darbų kokybė nustatoma darbų priėmimo metu ir užfiksuojama darbų priėmimo – perdavimo akte, ir nors toks darbų priėmimo būdas pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2009) neturi būti suabsoliutinamas, tačiau tai neatleidžia rangovo nuo pareigos suteikti galimybę užsakovui pasirašyti perdavimo – priėmimo aktą, kuriame užsakovas galėtų nurodyti darbų trūkumus. Apeliacinės instancijos teismas nustato, kad pagal bylos medžiagą tokios galimybės suteikimo užsakovui (atsakovei) apeliantas neįrodo. Priešingai, pagal faktinės bylos aplinkybės, rangovas UAB „Nabukas“ neteikė pretenzijų ir nesikreipė į atsakovę dėl visiško atsiskaitymo. Pirmi reikalavimai pareikšti po bankroto bylos iškėlimo UAB „Nabukas“, t.y. praėjus daugiau kaip metams po darbų atlikimo. Pretenzijas pareiškė UAB „Nabukas“ bankroto administratorius. Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvadą, kad toks UAB „Nabukas“ nereagavimas ir veiksmų nesiėmimas norint atgauti iki galo užsakovės nesumokėtus pinigus, leidžia spręsti, kad rangovas UAB „Nabukas“ žinojo apie netinkamą darbų atlikimą ir dėl to nesiėmė veiksmų atgauti skolą.

Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008 kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad faktinės bylos aplinkybės labiau liudija buvus virtuvės baldų komplekto trūkumams negu nebuvus. Apeliantas nepateikė darbų perdavimo – priėmimo akto, iš kurio būtų galima spręsti apie tai, kad darbai atlikti tinkamai ir laiku. Pirma pretenzija buvo pareikšta UAB „Nabukas“ bankroto administratoriaus praėjus metams po darbų atlikimo, todėl galima daryti išvadą, kad trūkumų neištaisęs rangovas šios sumos iš užsakovės nereikalavo.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad rangovas UAB „Nabukas“ nesikreipiant į užsakovą dėl visiško atsiskaitymo, pripažino, kad virtuvės komplekto kainos sumažinimas 405,00 Lt sumai yra proporcingas rangovo padaryto prievolių pažeidimo mastui ir nesukelia jam neigiamų padarinių.

Apeliantas teigia, kad byloje nebuvo tirta ir vertinta, kada bei kokie darbų trūkumai buvo nustatyti ir kokia dalimi dėl to mažintina darbų kaina. Apeliacinės instancijos teismo nuomonė nustatyti kokie konkrečiai trūkumai buvo padaryti, vertinant tai, kad nuo darbų įvykdymo iki bylos teisme iškėlimo praėjo nemažai laiko, šalys nepateikė virtuvės baldų komplekto gamybos ir įrengimo rangos sutarties, taip pat darbų priėmimo perdavimo aktų, kurie leistų spręsti apie atliktų darbų kokybę ir jų perdavimą atsakovei, yra neįmanoma. Padarius labiau tikėtina išvadą buvus virtuvės baldų komplekto trūkumams, nekeistu esmės nustatymas konkrečių trūkumų, ypač, kai trūkumų ištaisymas atsakovės buvo įvertintas mažesnė sumą negu 0,4 procentų virtuvės baldų komplekto kainos.

Kaip paminėjo pirmosios instancijos teismas, rangovui pažeidus vartojimo rangos sutartį, užsakovas savo teises gali ginti ne tik bendraisiais užsakovo, bet ir specialiaisiais – vartotojo teisių gynybos būdais, nustatytais vartojimo rangą ir vartojimo pirkimą – pardavimą reglamentuojančiose teisės normose. Rangovui neatlikus ar netinkamai atlikus vartojimo rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas savo teises gali ginti vienu šių būdų: pareikšti vieną iš CK 6.665 straipsnyje numatytų reikalavimų; reikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus; atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas (CK 6.678 str. 1 d.); pasinaudoti CK 6.334 straipsnyje numatytomis pirkėjo teisėmis (CK 6.680 str.). Pažymėtina, jog pagal šias teisės normas, jei rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti alternatyvių jo teisių gynimo būdų, o būtent, kad: darbas būtų atliktas iš naujo, išskyrus atvejus, kai darbo trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl užsakovo kaltės; kad būtų atitinkamai sumažinta darbų kaina; kad rangovas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų darbų trūkumus arba atlygintų užsakovo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties. Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į visas aplinkybės, į sandorio kainos ir likusios skolos santykį, į tai, kad ilgą laiką pradinis kreditorius (UAB „Nabukas“) nereikalavo grąžinti likusios skolos, ieškovui nepateikus neginčijamų rodymų, patvirtinančių atliktų darbų kokybę, apeliacinės instancijos teismas vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo principais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsisakydama mokėti 405,30 Lt sumą atsakovė įgyvendino jai kaip vartotojai suteiktą teisę sumažinti dėl netinkamos kokybės atliktų darbų kainą (CK 6.334 str.1 d. 3 p., 6.665 str. 1 d. 2 p.), ir ieškovo reikalavimo netenkino.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 304 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Vaclovas Paulikas