Administracinė byla Nr. eA-655-492/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01914-2018-9
Procesinio sprendimo kategorija 14.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Geri kaimynai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Geri kaimynai“ skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinės bendrovė „Geri kaimynai“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Geri kaimynai“) elektroninių ryšių priemonėmis 2018 m. birželio 6 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Vertinimo taryba) 2018 m. gegužės 8 d. aktą Nr. KPD-RM-2698 (toliau – ir Aktas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Vertinimo taryba Aktu išplėtė valstybės saugomo objekto – Žvėryno vandens malūno pastato, esančio (duomenys neskelbtini), – teritorijos ribą ir nustatė vizualinės apsaugos pozonį. Priimtas Aktas turi tiesioginę įtaką pareiškėjo teisėms, nes pareiškėjas yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Šiame žemės sklype patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais buvo leistos daugiabučio gyvenamojo namo statybos, pareiškėjas derino šio daugiabučio gyvenamojo namo projektinius sprendinius, tačiau sužinojo, jog Aktu buvo išplėsta minėto saugomo objekto teritorijos riba bei sukurtas vizualinės apsaugos pozonis. Taigi, pareiškėjo galimybė toliau plėtoti šį žemės sklypą tomis sąlygomis, kurios buvo patvirtintos anksčiau, iš esmės išnyko.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. sausio 24 d. įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), statybos projektui vykdyti. Pareiškėjui buvo žinoma, kad įsigyjamo žemės sklypo kraštinė dalis patenka į saugomo Žvėryno vandens malūno pastato teritoriją. Šis objektas, kurio unikalus kodas Kultūros vertybių registre (toliau – ir registras) yra 12382, į registrą buvo įtrauktas nuo 1996 m. sausio 29 d. ir, pareiškėjo žiniomis, jo teritorija vėliau nebuvo keista. Dar iki įsigyjant minėtą žemės sklypą, ankstesnio jo savininko iniciatyva buvo pradėti derinti šios teritorijos plėtros planai, o 2016 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-731 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą ir jo sprendinius. Iki Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priimant nurodytą sprendimą, kompetentingos institucijos, įskaitant ir kultūros paveldo sritį prižiūrinčias institucijas, įstatymų nustatyta tvarka derino šios teritorijos detaliojo plano projektą bei jam pritarė. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KPD, Departamentas) Vilniaus skyriaus bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus atstovai 2016 m. sausio 14 d. patvirtino detaliojo plano projekto atitiktį paveldosaugos reikalavimams ir nurodė: „pagal gretimybes ir reljefą planuojamoje teritorijoje numatomas daugiabučio gyvenamojo namo aukštis iki 16 metrų atitinka paveldosauginius reikalavimus Žvėryno ir Vilniaus senamiesčio atžvilgiu“. Šių institucijų atstovų parašai yra ir ant sklypo detaliojo plano pagrindinio brėžinio. Pareiškėjas, toliau derindamas planuojamo daugiabučio gyvenamojo namo dokumentaciją, 2017 m. kovo 28 d. kreipėsi į KPD Vilniaus skyrių su prašymu patvirtinti daugiabučio gyvenamojo namo statybos projektą. 2017 m. balandžio 13 d. KPD pateikė dėl šio projekto pastabų, tačiau jokio prieštaravimo dėl statybų šiame žemės sklype nebuvo išreikšta. Į KPD Vilniaus skyriaus pastabas pareiškėjas atsižvelgė ir 2018 m. kovo 14 d. pateikė naujus projektinius pasiūlymus tvirtinti, kaip nurodyta pareiškėjo pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose. Taigi, pareiškėjo projektiniuose pasiūlymuose buvo visiškai atsižvelgta į tai, jog jo žemės sklypas ribojasi su saugomo objekto teritorijos riba, pagal tai buvo planuojami ir sklypo užstatymo sprendiniai. Vis dėlto į pareiškėjo pateiktą prašymą iki pat šio skundo teismui pateikimo dienos nėra gautas joks atsakymas.
4. Pareiškėjas sužinojo, kad KPD 2018 m. gegužės 8 d. bus svarstomas Žvėryno vandens malūno apsaugos zonų išplėtimo klausimas. Apie komisijos posėdį pareiškėjas nebuvo informuotas, tačiau jame dalyvavo ir teikė paaiškinimus, į kuriuos nebuvo atsižvelgta. Atsakovas tą pačią dieną priėmė Aktą, kuriuo patikslino saugomo objekto apskaitos duomenis. Komisija nustatė Žvėryno vandens malūno pastatui 24 386,00 kv. m teritorijos plotą bei 8 400,00 kv. m vizualinės apsaugos pozonį. Patikslinti vertybės apskaitos duomenys iš esmės keičia ankstesniais sprendimais nustatytą žemės sklypo (duomenys neskelbtini) užstatymo tvarką. Naujoji apsaugos zona patenka į jau suprojektuoto daugiabučio gyvenamojo namo plotą, taip pat sukuria neaiškumų dėl galimybės įrengti privažiavimą prie namo, net jei jis ir būtų atitrauktas nuo naujosios saugomo objekto teritorijos ribos. Tokia situacija pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, kadangi yra ne tik mažinama žemės sklypo vertė, tačiau ir apsunkinamos tolesnės jo plėtros galimybės.
5. Pareiškėjo teigimu, Aktas patvirtintas, neatsižvelgiant į tai, kad jau yra patvirtintas teritorijos detalusis planas bei pateiktos pastabos projektiniams pasiūlymams, neatsižvelgta į įstatymų reikalavimus. Dar 2016 m. sausio mėnesį KPD Vilniaus skyrius bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyrius patvirtino, kad derinamas sklypo detalusis planas atitinka paveldosaugos reikalavimus. Todėl faktas, jog praėjus dvejiems metams atsakovas priėmė Aktą, keičiantį saugomo objekto apskaitos duomenis, išplečiant saugomos teritorijos ribas, prieštarauja anksčiau už paveldosaugą atsakingų institucijų patvirtintiems sprendimams. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad detalieji planai privalomi ne tik suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, bet taip pat ir valstybės bei savivaldybių institucijoms. Tai reiškia, jog atsakovas negalėjo priimti Akto, kuriuo išplečiamos Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos ribos, prieš tai nepakoregavęs paties detaliojo plano. Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintos aiškios detaliojo plano sprendinių keitimo ir koregavimo procedūros. Jomis atsakovas ir turėjo naudotis pirmiausiai ir tik po to keisti saugomo objekto apsaugos zonas.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad, net jei egzistuotų pagrindas plėsti Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos ribas, atsakovas turėjo laikytis proporcingumo principo, nustatyti tokias teritorijos ribas ir tik tiek, kiek būtina pačiam saugomam objektui apsaugoti, ir ne daugiau tam, jog nebūtų pažeistas konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta, priešingai, Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos riba gerokai išplėsta į pareiškėjo žemės sklypą, nors jokios faktinės aplinkybės, susijusios su saugomu objektu, nėra pasikeitusios.
7. Akte nėra jokių argumentų, kodėl dar 1996 m. nustatytos apsaugos zonos turėjo būti pakeistos, praėjus 22 metams, t. y. 2018 m. prieš priimdamas Aktą, atsakovas privalėjo atlikti istorinius, fizinius ir kitus tyrimus. Tik remdamasis šių tyrimų metų gautais duomenimis, galėjo spręsti dėl saugomo objekto teritorijos ploto išplėtimo bei vizualinės apsaugos pozonio nustatymo. Akto turinys rodo, jog tokie tyrimai nebuvo atlikti. Akto 15 puslapyje nurodyti šaltiniai ir literatūra, kurie buvo pagrindas priimti atitinkamą sprendimą. Analizuojant šiame sąraše esantį 21 šaltinį, matyti, kad dauguma duomenų yra iki 1996 m., kai Žvėryno vandens malūno pastatas buvo pripažintas saugomu – tokių šaltinių šiame sąraše yra 11. Likę šaltiniai yra iš 2003 ar 2009 m., t. y. buvo žinomi dar iki detaliojo plano patvirtinimo. 2017 ar 2018 m. šaltinių šiame sąraše apskritai nėra. Naujausias atsakovo naudotas šaltinis yra 2016 m. ir jis skirtas ne konkrečiai šiam objektui, bet Vilniaus miesto planams apskritai. Pareiškėjui lieka neaišku, kokia grėsmė buvo įžvelgta Žvėryno vandens malūno pastato vertingosioms savybėms, dėl kurios 2018 m. buvo išplėstas Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos plotas bei sukurta vizualinės apsaugos zona, ypač atsižvelgiant į tai, jog visiškai šalia paties saugomo objekto 2003 m. buvo pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas. Naujoji saugomo objekto teritorijos riba išplečiama gerokai apimant pareiškėjui priklausantį žemės sklypą. Kitų sklypų ribos sutampa su Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos riba. Toks atsakovo sprendimas, kai saugomo objekto teritorijos riba plečiama tik vieno konkretaus sklypo sąskaita, leidžia kelti klausimą dėl neobjektyvaus ir šališko atsakovo atlikto tyrimo, o tai prieštarauja ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam objektyvumo principui.
8. Pareiškėjo teigimu, Aktu pažeidžiami pareiškėjo teisėti lūkesčiai – detaliojo plano tvirtinimo metu ir vėliau, derindamas projektinius pasiūlymus, atsakovas nesvarstė Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos ribų išplėtimo ar bent jau apie tai nepranešė pareiškėjui, bet priešingai – už paveldosaugą atsakingos institucijos derino reikšmingus žemės sklypo plėtros dokumentus. Net ir tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad atsakovas teisėtai priėmė skundžiamą Aktą, tuo pačiu turėtų būti paaiškinta, ar Aktas galioja iki jo priėmimo įsigaliojusiems sprendimams. Pareiškėjo nuomone, net ir Aktui galiojant, pareiškėjui turėtų būti leista tęsti daugiabučio gyvenamojo namo projektavimą ir statybą tomis pačiomis sąlygomis, kokios buvo patvirtintos dar iki Akto priėmimo.
9. Atsakovas Vertinimo taryba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kaip konkrečiai Aktas pažeidžia jo teisę į nuosavybę, nepateikia tai įrodančių duomenų – neigiamų KPD ar kitų viešojo administravimo institucijų sprendimų, susijusių su tvarkomųjų statybos darbų procedūromis po Akto priėmimo – atsisakymų derinti statinio projektą, išduoti statybą leidžiantį dokumentą ir pan. Šiuo atveju svarbus ne tik privatus žemės sklypo savininko interesas, bet ir viešasis interesas – siekis išsaugoti kultūros paveldą. Nors tik dalis pareiškėjui nuosavybė teise priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), patenka į Žvėryno vandens malūno pastato teritoriją, pareiškėjas administracinėje byloje ginčija visą Aktą, skunde nepagrįsdamas, kuo Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos ribos pokyčiai kituose žemės sklypuose, kurie jam nepriklauso nei nuosavybės teise, nei yra valdomi kitais pagrindais, pažeidžia jo teises ar teisėtus interesus.
11. Pareiškėjas klaidingai teigia, kad „naujoji apsaugos zona patenka į jau suprojektuoto daugiabučio gyvenamojo namo plotą“. Nekilnojamosios kultūros vertybės vizualinės apsaugos pozonis yra nustatytas visai kitoje kultūros paveldo objekto – Žvėryno vandens malūno pastato – apibrėžtos teritorijos pusėje nei yra pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas. Taigi, Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos ribos pokyčiai kituose žemės sklypuose, kurie pareiškėjui nepriklauso nei nuosavybės teise, nei yra valdomi kitais pagrindais, nepažeidžia jo teisių ar teisėtų interesų, be to, pareiškėjas skunde neišdėsto su tuo susijusių aplinkybių bei nepateikia įrodymų, todėl reikalavimas panaikinti visą Aktą turi būti atmestas.
12. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) reikalavimas kultūros paveldo objekto teritorijos ribas apibrėžti tik taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis, galiojo iki 2013 m. birželio 31 d. Pagal nuo 2013 m. liepos 1 d. galiojančios NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalies redakciją, kultūros paveldo objekto teritorijos ir kultūros paveldo vietovės ribos apibrėžiamos, remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Priešingai, nei pareiškėjas skunde teigia, iš Žvėryno vandens malūno pastato apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonų ribų plano 2 lapo matyti, kad atsakovas nagrinėjamu atveju vadovavosi proporcingumo principu ir kultūros paveldo objekto teritorijos ribas, atsižvelgęs į gamtos elementus – medžius ir tvenkinių pakrančių reljefą, kurie yra vertingosios savybės, apibrėžė minimaliai apimdama pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Vertinimo tarybų aktų pagrindimas istorinių šaltinių ir specialiosios literatūros tyrimais atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose aprobuotą praktiką. Nei NKPAĮ, nei Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai (toliau – ir Nuostatai) nenustato žemės sklypų savininkų ar valdytojų privalomo kvietimo į nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžius ir tokių asmenų dalyvavimo juose.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
14. Departamentas nurodė, kad Vertinimo tarybos savo sprendimus įformina aktu, kurio forma patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-446. Departamento direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašas (toliau – ir Akto formos pildymo aprašas). Departamentas gali tik inicijuoti vertingųjų savybių patikslinimo procedūrą, bet sprendimą dėl patikslinimo visada priima vertinimo tarybos, į kurias įeina atestuoti ekspertai ar mokslininkai, nesantys Departamento valstybės tarnautojai ar darbuotojai. Departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos kultūros vertybės ir jų duomenys, pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus. Būtent vertinimo tarybos sprendimas yra pagrindas registruoti atitinkamas nekilnojamąsias kultūros vertybes, Departamentas atlieka tik duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima sprendimų dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių įregistravimo Kultūros vertybių registre ar jų reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijos ribų apibrėžimo. Jokie teisės aktai nenustato teisės ir pareigos Departamentui kontroliuoti ar revizuoti vertinimo tarybos priimtų sprendimų, Departamentui taip pat nesuteikta teisė tikrinti tarybos akto pagrįstumo ir nevykdyti tarybos priimtų sprendimų, t. y. neatlikti jam pavestų registratoriaus funkcijų.
15. Departamentas paaiškino, kad dar iki Akto priėmimo nedidelė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis pateko į Žvėryno vandens malūno pastato teritoriją. Aktu patikslinus šio kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes ir teritorijos ribas, į objekto teritoriją patenka didesnė minėto žemės sklypo dalis. Pareiškėjas skunde nepagrindė, kuo Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos ribos pokyčiai kituose žemės sklypuose, kurie pareiškėjui nepriklauso nei nuosavybės teise, nei yra valdomi kitais pagrindais, pažeidžia jo teises ar teisėtus interesus. Derinant detalųjį planą jo sprendiniai atitiko tuo metu galiojusius Žvėryno vandens malūno pastato, saugomo kartu su jam nustatyta teritorija (NKPAĮ 11 str. 1 d.), paveldosaugos reikalavimus, įtvirtintus apskaitos dokumentuose. Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 24 punktą, paveldosaugos reikalavimai – saugomo objekto ar vietovės valdymo, naudojimo, disponavimo jais sąlygos, teritorijos ir apsaugos zonos žemės ir kitos specialiosios naudojimo sąlygos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos vertingosioms savybėms apsaugoti. Paveldosaugos reikalavimai gali kisti, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai priėmus sprendimą dėl vertybių apskaitos duomenų tikslinimo pagal NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalį. Pareiškėjas klaidingai teigia, jog Aktas prieštarauja anksčiau už paveldosaugą atsakingų institucijų patvirtintiems sprendimams derinat detalųjį planą. Priimdama Aktą, Vertinimo taryba įgyvendino savo kompetenciją, suteiktą NKPAĮ ir įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais.
16. Skunde pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Vertinimo taryba negalėjo priimti Akto, kuriuo išplečiamos Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos ribos, prieš tai nepakoregavusi paties detaliojo plano. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos turi teisę tikslinti nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijų ribas, galiojant teritorijų planavimo dokumentui, tačiau nekilnojamųjų kultūros paveldo vertinimo tarybų aktai savaime nekeičia galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, kurie gali būti keičiami Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Vertinimo tarybos aktas nėra teritorijų planavimo dokumentas. Atsžvelgiant į tai, atmestini visi skundo teiginiai, jog, galiojant teritorijų planavimo dokumentui – detaliajam planui, Vertinimo taryba negalėjo patvirtinti Akto.
17. Tai, kad kultūros paveldo objekto vertingosios savybės, paveldosaugos reikalavimai gali kisti, nustato ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. Departamentas pareiškėjui yra išdavęs specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-975 „Dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašas) 18.3 punktą, išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai keičiami naujais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, patvirtintais Departamento teritorinio skyriaus vedėjo arba Departamento direktoriaus, nustačius naujas kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingąsias savybes, darančias įtaką tvarkomiesiems statybos darbams ir kurių naujam reglamentavimui reikia keisti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Taigi, atmestini visi skundo teiginiai, jog Aktas prieštarauja už paveldosaugą atsakingų institucijų priimtiems sprendimams ir jo priimti atsakovė negalėjo.
18. NKPAĮ reikalavimas kultūros paveldo objekto teritorijos ribas apibrėžti tik taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis, galiojo iki 2013 m. birželio 31 d. Pagal nuo 2013 m. liepos 1 d. galiojančios NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalies redakciją, kultūros paveldo objekto teritorijos ir kultūros paveldo vietovės ribos apibrėžiamos, remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Rengiant Akto projektą, buvo atlikti fiksavimo tyrimai, nustatyti aprašo 7.1 punkte, ir istorinės-meninės raidos tyrimai pagal aprašo 7.2 punktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad nėra pagrindo Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo nuostatų aiškinti kaip įpareigojančio kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardytus tyrimus. Pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo (toliau – ir Tyrimų duomenų apimties aprašas) 10 punktą, teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1444/2010, 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63 -2346/2011).
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo centras (toliau – ir Centras) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad Centro veikla organizuojama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro patvirtinto Kultūros paveldo departamento metinio veiklos plano rodikliais ir Kultūros paveldo departamento direktoriaus patvirtintu Centro metiniu veiklos planu. Taigi, Departamento Žvėryno vandens malūno pastato vertingųjų savybių tikslinimas buvo įtrauktas į Centro 2018 m. veiklos planą, patvirtintą Departamento direktoriaus 2018 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. Į-48. Centras, rengdamas vertinimo tarybos Akto projektą, atliko fiksavimo tyrimus, pagal Tyrimų duomenų apimties aprašo 7.1 punktą (fiksavimas – įvairiais būdais (schemomis, brėžiniais, nuotraukomis, fotogrametrija, aktais ir kitokiais dokumentais) užfiksuojama nekilnojamųjų kultūros vertybių esama padėtis. Vertinant Žvėryno vandens malūno pastatą, buvo remtasi istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra. Taip pat buvo atliekamas reikšmingumo ir jo lygmenų nustatymas, objekto teritorijos ar vietovės ribų, apsaugos zonos apibrėžimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. IV-I50 „Dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijaus aprašo patvirtinimo“ patvirtintu Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašu (toliau – ir Kriterijų aprašas, aktuali redakcija nuo 2016 m. spalio 5 d.). Istorinį objekto vertingųjų savybių pobūdį pagrindžia Akto 5 punkte išvardyti faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes, įvykius, kurie susiję su objektu. Malūno tvenkiniai kelis šimtmečius buvo neatskiriamas istorinio Žvėryno priemiesčio kraštovaizdžio elementas.
21. Vadovaudamasis Kriterijų aprašo 6 punkte nustatytais vertinimo kriterijais, t. y. amžiaus cenzu, autentiškumo požymiais, reikšmingumu, buvo pasiūlyta nustatyti kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių pobūdį – archeologinį, taip pat architektūrinį (lemiantį reikšmingumą – svarbų), želdynų (lemiantį reikšmingumą – svarbų), istorinį (lemiantį reikšmingumą – tipišką) bei kraštovaizdžio pobūdį, o objekto reikšmingumo lygmenį – regioninį. Tikslinant Žvėryno vandens malūno pastato ribas buvo vadovautasi NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalies reikalavimu, kad ribos, remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis, apibrėžiamos atsižvelgiant ne tik į esamų žemės sklypų ar jų dalių ribas, bet ir į kitų nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ir antropologinių elementų ribas. Pagal Akto formos pildymo aprašo 35 punktą, vertinimo tarybos akto formos pagrindinės dalies 12 punkte vertybės apibrėžtos teritorijos ribos apibrėžiamos geografinėmis koordinatėmis, aprašant tokių ribų posūkių taškų ir tarp jų einančių atkarpų padėtį aplinkos atžvilgiu geodais ir (ar) glaustu tekstu.
22. Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos riba į pareiškėjui nuosavybes teise priklausantį žemės sklypą, vadovaujantis NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalimi, buvo pasiūlyta vertinimo tarybai praplėsti dėl dviejų gamtinių elementų – pavienių medžių ir tvenkinių pakrančių reljefo: pavieniai medžiai (Akto priedas Nr. 2) – numeriu „7“ pažymėta nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje vertingoji savybė) – ypač išskirtinos senosios pušys (BR Nr. 3, 6). Tai liekanos buvusio Žvėryno parko, kartu su tvenkiniais paskelbto gamtos paminklais (Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. Vilnius, 1995). Atsižvelgiant į tai, ginčijama šiaurinė teritorijos riba buvo suformuota, atitraukiant ją apytiksliai 10 m nuo nepakitusios (istorinės) tvenkinio šlaito ribos, kad į teritoriją patektų anksčiau minėti pavieniai želdiniai.
23. Teritorijos riba išplėsta į šiaurinę pusę ne vien ginčijamo sklypo teritorijoje, bet pravesta vienodai atitraukiant nuo istorinio (nepakitusio) šlaito kontūro. Tai padaryta ir į pietus nuo naujo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), ir tarp antrojo tvenkinio ir dabartinės Rusijos Federacijos ambasados sklypo. Į pietus nuo tvenkinių teritorija taip pat išplečiama apimant buvusios įvažiavimo į Pimonovų fermą (jai priklausė ir malūnas, dabartinė Rusijos Federacijos ambasada) liepų alėjos fragmentus. Šlaitas ir griova (duomenys neskelbtini) sklype pakeisti įrengiant terasas, garažus, įvažiavimo kelią (FF Nr. 7-10, IKONOGR Nr. 25), todėl į teritoriją nepateko. Todėl pareiškėjo teiginys, kad teritorijos riba plečiama tik vieno konkretaus sklypo sąskaita, yra nepagrįstas.
II.
24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
25. Teismas nustatė, kad:
25.1. Žvėryno vandens malūno pastatas yra Kultūros vertybių registre registruotas valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl objektų įrašymo į Registrą“ Žvėryno vandens malūno pastatas įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių sąrašą. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Žvėryno vandens malūno pastatas pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe (nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui).
25.2. Departamento Vilniaus skyrius 2017 m. lapkričio 9 d. tarnybiniu pranešimu Nr. LRV-325 „Dėl Vandens malūno (u. k. 12382) duomenų KVR tikslinimo“ kreipėsi į Departamentą, nurodydamas, kad 2017 m. spalio 17 d. Vilniaus skyriaus vyr. specialistė dalyvavo susitikime su Žvėryno bendruomene, pasitarimo metu buvo keliami klausimai dėl Vandens malūno teritorijoje esančių tvenkinių išsaugojimo (planuojama tvarkyti tvenkinius bei jų aplinką). Departamento Vilniaus skyrius prašė pavesti Kultūros paveldo centrui parengti nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktą minėto objekto vertingosioms savybėms patikslinti ir teritorijos riboms apibrėžti. Atsižvelgiant į minėtą prašymą, Žvėryno vandens malūno pastato vertingųjų savybių tikslinimas buvo įtrauktas į Departamento direktoriaus 2018 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. Į-48 patvirtintą Kultūros paveldo centro 2018 metų veiklos planą.
25.3. Skundžiamu Vertinimo tarybos Aktu nutarta, kad turi būti patikslinti Kultūros vertybių registre registruotos vertybės – Žvėryno vandens malūno pastato – duomenys.
26. Teismas, remdamasis Nuostatų 17 punktu, nurodė, kad šiame punkte nenustatyta pareiga informuoti apie nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžius objektų, kurių nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo ar vertingųjų savybių patikslinimo klausimas įtrauktas vertinimo tarybos posėdžio darbotvarkę, valdytojus, o tik galimybė valdytojams dalyvauti posėdžiuose. Tokia pareiga nėra įtvirtinta ir NKPAĮ. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atstovas Vertinimo tarybos 2018 m. gegužės 8 d. posėdyje dalyvavo ir jame pasisakė.
27. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus, kad Aktas prieštarauja už paveldosaugą atsakingoms institucijoms priimtiems sprendimams ir, galiojant teritorijų planavimo dokumentui, atsakovas Akto negalėjo priimti, nustatė, kad detaliojo plano derinimo metu jo sprendiniai atitiko tuo metu galiojusius Žvėryno vandens malūno pastato, saugomo kartu su jam nustatyta teritorija (NKPAĮ 11 str. 1 d.), paveldosaugos reikalavimus, įtvirtintus apskaitos dokumentuose. Teismas nurodė, kad paveldosaugos reikalavimai gali kisti, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai priėmus sprendimą dėl vertybių apskaitos duomenų tikslinimo pagal NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalį. Departamentas pareiškėjui yra išdavęs specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Pagal Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašo 18.3 punktą, išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai keičiami naujais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, patvirtintais Departamento teritorinio skyriaus vedėjo arba Departamento direktoriaus, nustačius naujas kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingąsias savybes, darančias įtaką tvarkomiesiems statybos darbams ir kurių naujam reglamentavimui reikia keisti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1004-492/2017, kurioje suformuota praktika, kad nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos turi teisę tikslinti nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijų ribas, galiojant teritorijų planavimo dokumentui, tačiau nekilnojamųjų kultūros paveldo vertinimo tarybų aktai savaime nekeičia galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, kurie gali būti keičiami Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Vertinimo tarybos aktas nėra teritorijų planavimo dokumentas. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertino tarybų aktai pagal įstatymus sukuria tam tikras teises bei pareigas ir yra vienkartiniai teisės taikymo aktai, todėl atmestini pareiškėjo skundo argumentai, kad, galiojant teritorijų planavimo dokumentui – detaliajam planui, Vertinimo taryba negalėjo patvirtinti Akto.
28. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tyrimo nepakankamumo, nurodė, kad, vadovaujantis Tyrimų duomenų apimties aprašo 10 punktu, konkrečius nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti reikalingus tyrimus pasirenka nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantys ir vykdantys juridiniai ir fiziniai asmenys. Rengiant Akto projektą, buvo atlikti fiksavimo tyrimai, nustatyti Aprašo 7.1 punkte, ir istorinės-meninės raidos tyrimai pagal Aprašo 7.2 punktą. Teismo vertinimu, skundo teiginius dėl tyrimų nepakankamumo paneigia Akto priede Nr. 1 pateiktos fotofiksacijos, Akto priede Nr. 3 pateikti brėžiniai, Akto priede Nr. 5 pateikta ikonografija, o Akto 15 punkte nurodyti šaltiniai ir literatūra, kuria rėmėsi Vertinimo taryba, duomenys. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią nėra pagrindo Tyrimų duomenų apimties aprašo nuostatų aiškinti kaip įpareigojančio kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardytus tyrimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1444/2010, 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63–2346/2011).
29. Teismas nustatė, kad, tikslinant Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos ribas, buvo vadovaujamasi NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalies reikalavimu, jog ribos, remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis, apibrėžiamos atsižvelgiant ne tik į esamų žemės sklypų ar jų dalių ribas, bet ir į kitų nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribas. Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos riba į pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, vadovaujantis NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalimi, buvo praplėsta dėl dviejų gamtinių elementų – pavienių medžių ir tvenkinių pakrančių reljefo. Žvėryno vandens malūno pastato Apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonų ribų plano 2 lape (Akto priedas Nr. 2) numeriu „7“ pažymėta nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos vertingoji savybė – pavieniai medžiai. Iš plano matyti, kad pavienių medžių yra būtent toje pareiškėjo žemės sklypo dalyje, kuri pagal Aktą patenka į Žvėryno vandens malūno pastato teritoriją. Minėta vertingoji savybė yra įtvirtinta Akto 7.1.3.6 punkte – pirmo ir antro tvenkinių Š pakrantės želdiniai: išskirtinos senosios paprastosios pušys (-; būklė patenkinama; TRP 7; BR Nr. 3, 6; IKONOGR Nr. 20, 22-25, 27, 32, 34; FF Nr. 2, 6-8, 10-24, 33, 34; 2018 m.). Akto 7.1.3.4 punkte įtvirtinta vertingoji savybė – tvenkinių pakrančių reljefas su išsiskiriančiais pirmo tvenkinio Š, ŠV pakrantės šlaitais (-; malūno pastato sklype Neries šlaitas nulygintas - piltinio grunto sluoksnis siekia iki 6,7 m.; BR Nr. 3-7; IKONOGR Nr. 1-6, 18- 23, 25, 26, 31-36; FF Nr. 2-4, 6-17, 20-26, 29, 31, 33, 34; 2018 m.).
30. Teismas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas nesilaikė proporcingumo principo, plečiant Žvėryno malūno pastato teritorijos ribas, nurodė, kad iš Žvėryno vandens malūno pastato Apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonų ribų plano 2 lapo matyti, jog atsakovas vadovavosi proporcingumo principu ir kultūros paveldo objekto teritorijos ribas, atsižvelgęs į gamtinius elementus – medžius ir tvenkinių pakrančių reljefą, kurie yra vertingosios savybės, apibrėžė minimaliai apimdamas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.
31. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija. Kultūros paveldo objektas, atitinkantis įstatymuose nustatytus kriterijus, gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas priklauso. Įstatymas nustato galimybę suvaržyti teisėto objekto savininko ar valdytojo teises, objektą pripažinus saugotina kultūros vertybe. Teismo vertinimu, dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisėti lūkesčiai skundžiamu Aktu buvo pažeisti. Teismas konstatavo, kad Aktas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
32. Pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas netenkino, nes sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai.
III.
33. Pareiškėjas UAB „Geri kaimynai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Vertinimo tarybos Aktą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
34. Pareiškėjo manymu, teismas, spręsdamas Akto panaikinimo klausimą, neįvertino visų įrodymų bei reikšmingų bylai aplinkybių, neatsižvelgė į teismų formuojamą praktiką, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 80 ir 86 straipsnių nuostatas bei nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo priimtas Aktas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
35. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, kad atsakovas atliko visus reikiamus tyrimus, pažymi, kad aplinkybė, jog Akto prieduose buvo pateiktos fotofiksacijos, brėžiniai, ikonografija, šaltinių ir literatūros duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti tinkamų tyrimų buvimą. Priešingai, Akte nėra jokių patikimų kultūros vertybės atskleidimui reikšmingų tyrimų duomenų. Analizuojant teismo nurodomus priedus, matyti, kad dauguma duomenų yra laikotarpio iki 1996 m., t. y. buvo žinomi gerokai anksčiau nei atsakovas nusprendė priimti Aktą. Tačiau 2017 m. ar 2018 m. šaltinių šiame sąraše apskritai nėra, o tai reiškia, kad jokių naujesnių tyrimų pavienių medžių vertingosioms savybėms nustatyti etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriais atlikta nebuvo. Teismas nevertino aplinkybės, kad tie patys medžiai, kurie prieš 22 m. nebuvo laikomi vertingais, tų pačių tyrimų pagrindu yra pripažįstami vertingais. Taigi, teismas nepasisakė dėl tos aplinkybės, kad atsakovas savo išvadas grindė tik senais tyrimais, kurie egzistavo ir tuomet, kai saugomo objekto teritorija buvo įtraukiama į Kultūros vertybių registrą. Be to, teismo posėdžio metu, atsakovo atstovas taip pat patvirtino aplinkybę, kad jokių specialių dendrologinių tyrimų, siekiant atskleisti medžių vertingąsias savybes, atlikta nebuvo, tačiau teismas į šiuos paaiškinimus neatsižvelgė. Saugomos teritorijos išplėtimas buvo atliktas, remiantis ne tik senais tyrimais, bet ir atsakovo atstovo nepagrįstomis prielaidomis apie medžių vertingųjų savybių „žinojimą“, nors tuo aspektu nebuvo atlikta jokių specialių tyrimų. Pareiškėjui nėra suprantama teismo argumentacija, kaip nuotrauka, kurioje yra įamžintas medis, gali būti pripažįstama tinkamu tyrimu.
36. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nekonstatavo proporcingumo principo pažeidimo. Pareiškėjas sutinka, kad nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių apsaugas yra viešasis interesas bei neneigia atsakovo pareigos užtikrinti kultūros paveldo apsaugą. Tačiau atsakovas privalo tai daryti tokiu būdu, kuris būtų proporcingas ir atitiktų šalių vertybių balansą. Kitaip tariant, valstybės institucijos turėtų dėti pastangas, kad būtų suderinti tiek valstybės, tiek privačių subjektų interesai. Pareiškėjas pažymi, kad apsaugos riba buvo nepagrįstai išplėsta apimant ir tą teritoriją, kur apskirtai nėra nei pavienių medžių, nei kitų saugomam objektui reikšmingų saugotinų vertybių. Paveikslėlyje Nr. 1 ši riba yra nurodyta rožine punktyrine linija. Nei Akte, nei teismo sprendime nepateikiami jokie argumentai dėl to, kodėl būtent tokiu dideliu atstumu nuo medžių reikėjo nubrėžti apsaugos ribą ir kuo remiantis buvo nustatytas būtent toks saugomos teritorijos dydis. Teismas išsamiai neištyrė įrodymų ir nepasisakė, kodėl atmetė pareiškėjo teiginį, jog nauja saugomo objekto teritorijos riba, kuri prieštarauja buvusių medžių augimo linijai, yra nustatoma neproporcingai. Išnagrinėjęs bylą iš esmės, teismas turėjo pasisakyti dėl Akto atitikimo protingumo, objektyvumo, sąžiningumo reikalavimams, tačiau to nepadarė.
37. Pareiškėjas akcentavo, kad teismo sprendimas, kuriuo Vertinimo tarybos Aktas nepagrįstai išplečiantis saugomo objekto apsaugos ribą yra pripažįstamas teisėtu, prieštarauja tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek administracinių teismų naujausiai praktikai analogiškose bylose. Šiuo aspektu pareiškėjas nurodo EŽTT 2018 m. vasario 6 d. sprendimą byloje UAB „Kristiana“ prieš Lietuvą dėl nuosavybės teisių apribojimo, kuriame teismas motyvacinėje dalyje atkreipė dėmesį į tai, kad vertinant nuosavybės teisių apribojimų proporcingumą, be kita ko, turi būti nustatyta ar pareiškėjas, įsigydamas nekilnojamąjį turtą, turėjo arba galėjo žinoti apie jam taikomus arba ateityje taikytinus apribojimus. Šiuo atveju pareiškėjas nei žinojo, nei galėjo protingai numatyti apie būsimą saugomo objekto teritorijos išplėtimą ir pareiškėjo nuosavybės teisių apribojimą pačiam saugomam objektui bei jo teritorijai metai iš metų nesikeičiant. Pareiškėjas taip pat nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą byloje, kurioje kilo ginčas dėl Kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimo išplėsti Karaliaus Vilhelmo kanalo statinių komplekso teritoriją panaikinimo. Toje byloje teismas konstatavo, kad, be kita ko, skundžiamame akte nėra motyvuota, kaip buvo nustatyta apsaugos teritorija ir parinktas jos dydis. Šis nustatytas akto trūkumas buvo laikomas esminiu ir pažeidžiantis pareiškėjo teises. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui neaišku, kodėl panašios situacijos to paties teismo buvo vertinamos priešingai.
38. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į Akto priėmimo kontekstą, t. y. kad už paveldo apsaugą atsakingos valstybės institucijos ėmėsi veiksmų tik po to, kai pareiškėjui priklausančiame žemės sklype buvo inicijuoti daugiabučio gyvenamojo namo statybos darbai, nors apie tariamus vertinguosius medžius buvo žinoma daugiau nei 20 metų. Tokia situacija neabejotinai pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, nes, įsigyjant žemės sklypą, pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad jo naudojimo galimybės gali žymiai pasikeisti. Taip pat teismas nevertino aplinkybių, kad Aktas priimtas, neatsižvelgus į tai, jog jau buvo patvirtintas teritorijos detalusis planas bei pateiktos pastabos projektiniams pasiūlymams, kad teritorijos detalusis planas buvo patvirtintas valstybės institucijų pagal galiojančius įstatymus. Teismas nevertino, kad toks Aktas iš esmės keičia detaliuoju planu patvirtintos teritorijos vystymą, nors ir Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad detalieji planai yra privalomi ne tik suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, bet taip pat ir valstybės bei savivaldybių institucijoms. Teismas nevertino, kad situacija, kuomet valstybės institucijos patvirtino teritorijos detalųjį planą, teikė pastabas projektiniams pasiūlymams, o galiausiai, neinformuojant pareiškėjo, išplėtė saugomo objekto teritorijos ribas, pažeidžia ne tik pareiškėjo teises, įgytas valdžios institucijoms patvirtinus detaliuosius planus, bet ir teisėtus lūkesčius bei teisinį tikrumą.
39. Atsakovas Vertinimo taryba atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
40. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei įrodymus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
41. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nei kartu su skundu pirmosios instancijos teismui, nei bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nepateikė jokios archyvinės medžiagos, specialiosios literatūros šaltinių, paneigiančių Aktu nustatytų vertingųjų savybių ir nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos nustatymo pagrįstumą. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 10 punktą, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybose turi būti ne mažiau kaip 5 nariai. Tarybų nariais turi būti kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti archeologinio, povandeninio, mitologinio, etnokultūrinio, architektūrinio, urbanistinio, inžinerinio, istorinio, memorialinio, dailės, sakralinio ir želdynų (toliau – atitinkamos sritys) nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, turintys ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją, bei atitinkamos srities mokslininkai. Departamento direktoriaus 2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. Į-112 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sudarymo“ 1 punkte nurodyta kiekvieno tarybos nario specializacija, kaip tai nustatyta Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 10 punkte. Minėto įsakymo 1 punkte nurodyta, jog Vertinimo tarybos narys R. P. yra humanitarinių mokslų daktaras, kurio specializacija Vertinimo taryboje – želdynų ir kraštovaizdžio nekilnojamasis kultūros paveldas. Humanitarinių mokslų daktaras R. P. yra želdynų ekspertas (tai Vertinimo tarybos primininkas nurodė ir 2018 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžio metu), todėl jis medžių amžių (daugiau nei 50 metų), priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nustatė, remdamasis ne savo gyvenimiška patirtimi, o ilgamete profesine-ekspertine patirtimi.
42. Atsakovas palaiko teismo sprendime nurodytus motyvus dėl proporcingumo principo bei pažymi, kad Departamentas ir Vertinimo taryba atsiliepimuose į skundą atkreipė dėmesį, kad dar iki Akto priėmimo nedidelė žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), dalis pateko į Žvėryno vandens malūno pastato teritoriją, Aktu patikslinus šio kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes ir teritorijos ribas, į objekto teritoriją patenka didesnė minėto žemės sklypo dalis.
43. Atsakovas, nesutikdamas su apelianto argumentais, kad teismas neatsižvelgė į Akto priėmimo kontekstą, nurodo, kad į šį kontekstą teismas atsižvelgė, nuo to pradėdamas konstatuojamąją dalį. Teismas akcentavo, kad tai, jog kultūros paveldo objekto vertingosios savybės, paveldosaugos reikalavimai gali kisti, nustato ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. Teismas taip pat pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su detaliojo plano galiojimu, nurodydamas aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
44. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepkeistą. Departamentas nurodo analogiškus argumentus kaip ir Vertinimo tarybos atsiliepime į apeliacinį skundą bei mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei įrodymus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
45. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo centras atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
46. Kultūros paveldo centras palaiko atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, kad, rengiant Akto projektą, buvo atlikti fiksavimo tyrimai, istorinės-meninės raidos tyrimai. Vertinant Žvėryno vandens malūno pastatą, buvo remtasi istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra, buvo atliekamas reikšmingumo ir jo lygmenų nustatymas, objekto teritorijos ar vietovės ribų, apsaugos zonos apibrėžimas. Tikslinant Žvėryno vandens malūno pastato ribas, buvo vadovaujamasi NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalimi, nurodančia, kad ribos, remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis, apibrėžiamos atsižvelgiant ne tik į esamų žemės sklypų ar jų dalių ribas, bet ir į kitų nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ir antropologinių elementų ribas, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad saugomo objekto teritorija buvo išplėsta tik į pareiškėjui priklausančio žemės sklypo gilumą.
47. Kultūros paveldo centras atkreipia dėmesį, kad Centras rengia Vertinimo tarybos aktų projektus, atsižvelgiant visų pirma į vertingųjų savybių išsaugojimą, jų išaiškinimą, remiantis atliktais tyrimais ir esama situacija, o ne vertinant šių aktų įtaką kitų asmenų teisėms. Vertinimo tarybos posėdyje dalyvavę pareiškėjo atstovai turėjo galimybę ir pasisakė apie Akto poveikį sklypo vystymui, Vertinimo tarybos nariai buvo supažindinti su aktualiais teritorijų planavimo procesais, parengtu detaliuoju sklypo planu, projektiniais pasiūlymais, todėl pareiškėjo teiginys, kad Aktas priimtas, neįvertinus jo įtakos kitų asmenų teisėms, nėra teisingas.
48. Kultūros paveldo centro nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes bei įrodymus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
49. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2018 m. gegužės 8 d. akto Nr. KPD-RM-2698, kuriuo buvo išplėsta valstybės saugomo objekto – Žvėryno vandens malūno pastato, esančio (duomenys neskelbtini), – teritorijos riba ir nustatytas vizualinės apsaugos pozonis, teisėtumas ir pagrįstumas.
50. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo netenkintas jo skundas dėl Akto panaikinimo, apeliaciniame skunde akcentavo, kad atsakovas Aktą sudarė neatlikęs jokių tyrimų, taip pat ir dendrologinių; saugomo objekto teritorija buvo išplėsta beveik išimtinai tik į pareiškėjui priklausančio žemės sklypo gilumą; nėra aišku, kuo grindžiamas tokiu dideliu atstumu nuo medžių augimo ribos nustatytas saugomos teritorijos dydis; apsaugos riba buvo išplėsta ir į teritoriją, kurioje medžių nėra; Aktas nemotyvuotas, neatitinka proporcingumo reikalavimų, pažeidžia NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus, Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies reikalavimus, pareiškėjo teisėtus lūkesčius vystyti projektą.
51. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl objektų įrašymo į Registrą“ Žvėryno vandens malūno pastatas įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių sąrašą. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Žvėryno vandens malūno pastatas pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe (nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui).
52. Byloje ginčijamu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2018 m. gegužės 8 d. aktu Nr. KPD-RM-2698 buvo patikslinti Registre registruotos vertybės (kodas 12382) Žvėryno vandens malūno pastato apskaitos duomenys, pastatui nustatytas 24 386,00 kv. m teritorijos plotas bei 8 400,00 kv. m vizualinės apsaugos pozonis. Akte nurodyta literatūra ir kiti šaltiniai (archyvinė medžiaga, tyrimų ataskaitos, publikacijos ir kt.), kuriais buvo remtasi nustatant objekto vertingąsias savybes. Aktą patvirtino Taryba, sudaryta KPD direktoriaus 2015 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. Į-112, kurios sudėtyje yra specialistai, turintys ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją, bei atitinkamos srities mokslininkai, nesantys Departamento valstybės tarnautojais ar darbuotojais; pirmininkas – R. P., humanitarinių mokslų daktaras, jo specializacija Taryboje – želdynų ir kraštovaizdžio nekilnojamasis kultūros paveldas.
53. Pareiškėjui priklausančio žemės sklypo detalusis planas patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 1-731 “Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano tvirtinimo“. Minėtu Aktu išplėstas vizualinės apsaugos pozonis patenka į pareiškėjo detaliuoju planu suplanuoto 0,2704 ha sklypo didesnę dalį, negu buvo detaliojo plano rengimo metu (48 kv. m), ir sudaro apie 584 kv. m, be to, patikslinta teritorija kertasi su suprojektuoto daugiabučio namo riba ir visiškai patenka į vietą, kurioje suplanuotas privažiavimas prie šio namo. Taigi, byloje nagrinėjamo ginčo objektu laikytina Akto dalis, kuri susijusi su pareiškėjo interesais, t. y. ta dalimi, kuria nekilnojamojo kultūros paveldo (Žvėryno vandens malūno pastato) vertybės vizualinės apsaugos pozonis išplėstas pareiškėjui priklausančio žemės sklypo dalyje, atitinkamai tai lemia ir nagrinėjamos bylos ribas.
54. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo paskirtis – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis (1 str. 1 d.), tai yra viešasis interesas. Paveldosaugos reikalavimai gali kisti, NKPVT priėmus sprendimą dėl vertybių apskaitos duomenų tikslinimo pagal įstatymo 8 straipsnio 5 dalį. Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 40 dalį, vertingoji savybė apibrėžiama kaip kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Pagal NKPAĮ 11 straipsnio 6 dalies 2 punktą, vizualinės apsaugos pozonis – už kultūros paveldo objekto teritorijos ar apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio esantys žemės sklypai ar jų dalys su ten esančiais kitais nekilnojamaisiais daiktais, kuriems taikomi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame pozonyje veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą. Tikslinant Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos ribas buvo vadovaujamasi NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalies reikalavimu, jog ribos, remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis, apibrėžiamos atsižvelgiant ne tik į esamų žemės sklypų ar jų dalių ribas, bet ir į kitų nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribas.
55. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos riba į pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą buvo praplėsta dėl dviejų gamtinių elementų – pavienių medžių ir tvenkinių pakrančių reljefo. Žvėryno vandens malūno pastato Apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonų ribų plano 2 lape (Akto priedas Nr. 2) numeriu „7“ pažymėta nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos vertingoji savybė – pavieniai medžiai; iš plano matyti, pavienių medžių yra būtent toje pareiškėjos žemės sklypo dalyje, kuri pagal Aktą patenka į Žvėryno vandens malūno pastato teritoriją. Minėta vertingoji savybė yra įtvirtinta Akto 7.1.3.6 punkte – pirmo ir antro tvenkinių Š pakrantės želdiniai: išskirtinos senosios paprastosios pušys (-; būklė patenkinama; TRP 7; BR Nr. 3, 6; IKONOGR Nr. 20, 22-25, 27, 32, 34; FF Nr. 2, 6-8, 10-24, 33, 34; 2018 m.). Akto 7.1.3.4 punkte įtvirtinta vertingoji savybė – tvenkinių pakrančių reljefas su išsiskiriančiais pirmo tvenkinio Š, ŠV pakrantės šlaitais (-; malūno pastato sklype Neries šlaitas nulygintas - piltinio grunto sluoksnis siekia iki 6,7 m.; BR Nr. 3-7; IKONOGR Nr. 1-6, 18- 23, 25, 26, 31-36; FF Nr. 2-4, 6-17, 20-26, 29, 31, 33, 34; 2018 m.).
56. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde kvestionuodamas tvenkinių pakrantės želdinių kaip nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos vertingosios savybės nustatymą, argumentavo, kad nebuvo atliekami dendrologiniai tyrimai; savarankiškų argumentų dėl kitos vertingosios savybės – tvenkinių pakrančių reljefo su išsiskiriančiais pirmo tvenkinio Š, ŠV pakrantės šlaitais – nustatymo, nenurodė.
57. NKPAĮ 2 straipsnio 22 dalyje nekilnojamosios kultūros vertybės tyrimas apibrėžiamas kaip išlikusių, pakitusių ar prarastų vertingųjų savybių, nekilnojamosios kultūros vertybės istorinę raidą patvirtinančių faktų nustatymas, apibendrinimas ir dokumentavimas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundo teiginius dėl tyrimų nepakankamumo, nurodė, kad, rengiant Akto projektą, buvo atlikti fiksavimo tyrimai, nustatyti Aprašo 7.1 punkte, ir istorinės-meninės raidos tyrimai pagal aprašo 7.2 punktą bei rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo praktika, kad nėra pagrindo Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo nuostatų aiškinti kaip įpareigojančio kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardytus tyrimus. Pagal aprašo 10 punktą, teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1444/2010, 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63- 2346/2011). Teisėjų kolegija, sutikdama su šiais argumentais, papildomai pažymi, kad apelianto argumentai dėl būtinybės ginčo atveju atlikti dendrologinius tyrimus laikytini nereikšmingais, nes pagal Kriterijų aprašo 7.4 punktą vertinamas želdynų vertingųjų savybių pobūdis kitas, nustatomas amžiaus cenzas (auga daugiau negu 50 metų), autentiškumas ir reikšmingumas. Vertinimo tarybos nario R. P., humanitarinių mokslų daktaro specializacija – želdynų ir kraštovaizdžio nekilnojamasis kultūros paveldas, taigi, želdinių kaip nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos vertingosios savybės nustatymas grindžiamas specialisto, turinčio reikalingų mokslo ir profesinių žinių, vertinimais ir išvadomis.
58. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybių dėl tyrimų pakankamumo, padarytų išvadų dėl vertingųjų savybių nustatymo pagrįstumo vertinimas dažniausiai reikalauja ne tik teisinių, bet ir specialiųjų mokslo ar profesinių žinių, todėl ginčą nagrinėjantis teismas paprastai negali vertinti tokių aplinkybių reikšmingumo ar išvadų pagrįstumo. Proceso šalies argumentai, siekiant teisme paneigti Akte kompetentingų specialistų padarytas išvadas, turi būti grindžiami ne šalies paaiškinimais, bet kitais įrodymais, specialistų arba ekspertų išvadomis (ABTĮ 60–61 str.), nes kvestionuojamų aplinkybių nustatymui bei išvadų pateikimui taip pat yra keliami reikalavimai turėti ne tik teisės aktuose apibrėžtą kompetenciją, bet ir specialių mokslo bei profesinių (techninių ar amato) žinių (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį byloje Nr. eK-3-482-1075/2017). Taigi, nagrinėjamu atveju Akte nustatytos išvados dėl dviejų gamtinių elementų – pakrantės želdinių, pavienių medžių ir tvenkinių pakrančių reljefo kaip nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos vertingosios savybės, vizualinės apsaugos pozonio ribų nustatymo negali būti nuginčytos ir dėl tos priežasties, kad pareiškėjas nepateikė teismui reikiamų įrodymų (ABTĮ 56 str. 4 d.). Apelianto teiginiai, kad kitoje administracinėje byloje buvo panaikintas Kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas išplėsti Karaliaus Vilhelmo kanalo statinių komplekso teritoriją dėl to, kad akte nebuvo motyvuota, kaip buvo nustatyta apsaugos teritorija ir parinktas jos dydis, negali būti nagrinėjami, nes vertinimai kitoje byloje, dėl kito objekto, kitų faktų nėra reikšmingi šioje byloje.
59. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad NKPAĮ reikalavimas kultūros paveldo objekto teritorijos ribas apibrėžti tik taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis, galiojo iki 2013 m. birželio 31 d. Minėta, kad pagal dabar galiojančio NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kultūros paveldo objekto teritorijos ir kultūros paveldo vietovės ribos apibrėžiamos atsižvelgiant ne tik į esamų žemės sklypų ar jų dalių ribas, bet ir į kitų nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribas, taigi, nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos vizualinės apsaugos pozonis buvo nustatytas atsižvelgiant į tvenkinių pakrančių reljefą ir želdinius ir nesutapo su pareiškėjui detaliuoju planu suplanuoto žemės sklypo ribas, nėra nei neteisėtas pareiškėjo teisių suvaržymas, nei Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas. Kultūros paveldo objektas, atitinkantis įstatymuose nustatytus kriterijus, gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas priklauso. Įstatymas nustato galimybę suvaržyti teisėto objekto savininko ar valdytojo teises, objektą pripažinus saugotina kultūros vertybe (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1139/07, 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2346/2011).
60. NKPAĮ 2 straipsnio 21 dalis nekilnojamąją kultūros vertybę apibrėžia kaip kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visumą, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. Viešasis interesas reikalauja, kad nepriklausomai nuo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą pobūdžio, būtų užtikrinta nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsauga, jo reikšmingumą lemiančių savybių išsaugojimas ateities kartoms, tuo pačiu ir jo prieinamumas visuomenei, tai reiškia, pasiekti NKPAĮ tikslai. Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1004-492/2017 išaiškinta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos turi teisę tikslinti nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijų ribas, galiojant teritorijų planavimo dokumentui, tačiau nekilnojamųjų kultūros paveldo vertinimo tarybų aktai savaime nekeičia galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, kurie gali būti keičiami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Vertinimo tarybos aktas nėra teritorijų planavimo dokumentas. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertino tarybų aktai pagal įstatymus sukuria tam tikras teises bei pareigas ir yra vienkartiniai teisės taikymo aktai, todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad, galiojant teritorijų planavimo dokumentui – detaliajam planui, Vertinimo taryba negalėjo patvirtinti Akto, atmesti pagrįstai.
61. Apeliacinio skundo argumentų, kad Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos vizualinės apsaugos pozonio išplėtimas į pareiškėjui priklausančio žemės sklypo dalį yra neproporcinga priemonė, nes ilga laiką – nuo 1996 m., nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reikalavimai nesikeitė, atsižvelgdamas į galiojusius reikalavimus pareiškėjas yra parengęs gyvenamojo namo statybos projektą, kurio dabar negalės realizuoti, kad nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos išplėtimas buvo inicijuotas prasidėjus namo statybos projekto įgyvendinimui, vizualinės apsaugos pozonis išplėstas toliau negu už augančių medžių riba, teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstais.
62. Sprendžiant dėl pareiškėjo patiriamo nuosavybės teisių ir susijusių lūkesčių ribojimo proporcingumo, turi būti atsižvelgiama ne tik į pasirinktos priemonės teisėtumą, bet ir į kitos, konkuruojančios ir viešuosius poreikius tenkinančios vertybės reikšmingumą, vertinama, ar įstatyme numatyti tikslai gali būti pasiekti mažiau pareiškėjo interesus ribojančiomis priemonėmis, kas yra įrodinėjimo dalyku byloje. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas yra galimas, kai laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu, ribojimai būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą, 2002 m. kovo 14 d. nutarimą, 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimą).
63. Akivaizdu, kad įstatymo leidėjas teikė prioritetą viešajam interesui, kultūros paveldo apsaugai. Žemės sklypo detaliojo plano parengimas nėra nei faktine, nei teisine kliūtimi nustatyti ir tikslinti saugomų vertingų objektų zonas neatsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentus, nes tai reikalinga įstatyme keliamiems tikslams įgyvendinti, atitinka viešąjį interesą, gi itin formalių ribojimų nustatymas a priori neatitiktų įstatymo tikslų, nes galėtų labai apsunkinti jų realizavimą ar juos apskritai paneigtų (kai dėl ribojimų apskritai neliktų galimybės užtikrinti nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugą). Nors pareiškėjas teigė, kad vizualinės apsaugos pozonis galėtų būti mažesnėje pareiškėjui priklausančio žemės sklypo dalyje, tačiau tai patvirtinantys reikiami įrodymai teismui nebuvo pateikti (žr. nutarties 58 p.). Pažymėtina, kad pareiškėjas akcentavo tik vieną kriterijų – pavienių medžių šlaite augimo ribą, tačiau nekvestionavo kitos akto dalies 7.1.3.4 išvadų dėl tvenkinių pakrančių reljefo su išsiskiriančiais pirmo tvenkinio Š, ŠV pakrantės šlaitais reikšmės išplečiant vizualinės apsaugos pozonį.
64. Argumentų, kodėl viešojo intereso apsauga nagrinėjamo ginčo atveju nėra tokia svari, kad galėtų paneigti žemės sklypo savininko lūkesčius, pareiškėjas taip pat nenurodė. Pažymėtina, kad saugotinų objektų vertingų savybių nustatymas yra tęstinis procesas, reikalaujantis materialinių ir laiko išteklių. Įstatymo tikslai, kuriais užtikrinamas viešasis interesas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje, objektyviai negali būti pasiekti per ribotą laiko tarpą, yra nukreipti į ateitį. Gali būti atrandami nauji objektai, nauji šaltiniai, paaiškėti naujos vertingosios nekilnojamojo kultūros paveldo objektų savybės, todėl planuojant atsakovo veiklą neišvengiamai turi būti nustatomi vieni ar kiti prioritetai. Šiuo aspektu pareiškėjo argumentai, kad naujos objekto vertingosios savybės buvo nustatytos po ilgo laiko tarpo, net ir sutinkant su faktu, kad vizualinės apsaugos pozonio išplėtimas galėjo būti inspiruotas namo statybos projekto įgyvendinimo, savaime negali pagrįsti jo teisių ribojimo neproporcingumo. Pareiškėjas, akcentuodamas, kad įsigydamas žemės sklypą ir rengdamas namo statybos projektą, negalėjo žinoti apie ateityje taikytinus apribojimus, Aktu nustatytus ribojimus sieja su būsimo namo statybos galimybėmis, tačiau projektas nebuvo faktiškai pradėtas įgyvendinti, statybos leidimas nebuvo išduotas, taigi, pareiškėjas nėra patyręs realių netekimų. Be to, jis nėra netekęs galimybės įgyvendinti pakoreguotą projektą, todėl nėra pagrindo vertinti, kad jo lūkesčiai, susiję su nekilnojamojo daikto naudojimu, yra iš esmės paneigti, o pritaikyta priemonė, tuo pačiu, – neproporcinga (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1871-552/2019).
65. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą – reglamentuojančias normas, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo. Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Geri kaimynai“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio 2018 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė