Administracinė byla Nr. eA-1932-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04354-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. Š., A. A. skundą atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjai I. Š. (toliau – ir pareiškėja) ir A. A. (toliau – ir pareiškėjas) (toliau abu kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307 „Dėl valstybės tarnautojos I. Š. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas 1); 2) panaikinti Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymą Nr. P3/2019-308 „Dėl valstybės tarnautojo A. A. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas 2); 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjai skunde nurodė, kad pareiškėjai 2017 m. lapkričio 26 d. buvo įteiktas Įsakymas 1, o pareiškėjui – Įsakymas 2. Įsakyme 1 ir Įsakyme 2 (toliau abu kartu ir – Įsakymai) nurodyta, kad pareiškėjai nušalinami nuo pareigų vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, 41 straipsnio 2 ir 3 dalimis iki baudžiamojo proceso pabaigos. Įsakymais pareiškėjai buvo įpareigoti perduoti visus su tarnyba susijusius daiktus ir pažymėjimus, taip pat nuspręsta pareiškėjams nušalinimo laikotarpiu nemokėti darbo užmokesčio.

3.       Pareiškėjai teigė, jog VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai. VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas absoliutus pagrindas nušalinti valstybės tarnautoją, kai jam yra pareikšti įtarimai ar kaltinimai, nesant jokio įsiteisėjusio sprendimo pripažinti asmenį kaltu, pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes asmeniui yra taikomos itin jo teises ribojančios priemonės, kurios iš esmės prilyginamos bausmei. Valstybės tarnautojas, vien tik esant pareikštiems įtarimams, yra nušalinimas nuo tarnybos, jam nėra mokamas darbo užmokestis, valstybės tarnautojas iš karto netenka jokių socialinių garantijų (pavyzdžiui, teisės į ligos išmokas), nėra draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu, todėl faktiškai patiria pasekmes, lyg būtų atleistas iš valstybės tarnybos (VTĮ 41 str. 2 d.). Valstybės tarnautojo nušalinimas ir jam taikomos neigiamos pasekmės iš esmės suponuoja valstybės tarnautojo kaltumą padarius įtarime ar kaltinime nurodytas veikas. Nušalinimas nuo pareigų faktiškai sukelia net sunkesnes pasekmes nei atleidimas iš valstybės tarnybos, nes nušalintas asmuo, kuriam nėra mokamas darbo užmokestis, negali pasinaudoti valstybės pagalba įsidarbinant, nes asmuo vis dar laikomas turinčiu darbdavį.

4.       Pareiškėjai pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas. Reikalavimas laikantis konstitucinio proporcingumo principo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, be kita ko, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones. Taigi Įsakymai yra neteisėti ir nepagrįsti, neproporcingai suvaržo pareiškėjų teises, todėl naikintini.

5.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.

6.       Atsakovas nurodė, kad Tarnyba vykdė imperatyvius VTĮ normų reikalavimus: 1) vykdant VTĮ nustatytas pareigas ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) Vilniaus valdybos 2019 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 4-01-9936 nurodytą informaciją apie pareiškėjai pareikštą įtarimą dėl nusikalstamų veikų, Įsakymu 1 pareiškėja 2019 m. lapkričio 26 d. laikinai nušalinta nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos; 2) vykdant VTĮ nustatytas pareigas ir atsižvelgiant į STT Vilniaus valdybos 2019 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 4-01-9937 pateiktą informaciją apie pareiškėjui pareikštą įtarimą dėl nusikalstamų veikų, Įsakymu 2 pareiškėjas 2019 m. lapkričio 26 d. laikinai nušalintas nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos. Atsakovas teigė, jog turėjo teisinį ir faktinį pagrindą nušalinti pareiškėjus nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos.

7.       Pareiškėjai I. Š. ir A. A. prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti: 1) ar VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) ar VTĮ 41 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, dėl ko valstybės tarnautojui nušalinimo laikotarpiu nėra taikomos jokios socialinės garantijos (valstybės tarnautojas netenka teisės į ligos išmoką; nėra draudžiamas privalomuoju socialiniu draudimu; nėra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu; neturi teisės gauti nedarbo išmokas, kadangi nušalintas valstybės tarnautojas nėra atleistas iš valstybės tarnybos), nušalintas valstybės tarnautojas neribotą laiką negauna jokių pajamų būtiniems poreikiams patenkinti, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui, 52 straipsniui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams.

8.       Pareiškėjai pažymėjo, kad VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios absoliutų pagrindą nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų dėl jam pareikštų įtarimų, iš esmės išskiria valstybės tarnautojus iš kitų asmenų, dėl kurių vyksta veiksmai, numatyti BPK, sudarant sąlygas suvaržyti valstybės tarnautojų teises labiau nei kitų asmenų. Dėl tokių suvaržymų valstybės tarnautojams taikoma itin paprasta, visiškai neterminuota procedūra, sukelianti itin didelį netikrumą ir socialinį nesaugumą. Susidaro situacija, kuomet pagal VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą valstybės tarnautojas nušalinamas tik dėl to, kad jam yra pareikšti įtarimai, nenurodant jokios konkrečios priežasties, priešingai nei kitose panašaus pobūdžio VTĮ nuostatose.

9.       Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 49 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad darbdavys, tirdamas darbuotojo galimo padaryto darbo pareigų pažeidimo aplinkybes, gali nušalinti darbuotoją nuo darbo iki trisdešimt kalendorinių dienų, mokėdamas jam vidutinį jo darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju susidaro situacija, kuomet, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, valstybės tarnautojai atsiduria nepagrįstai blogesnėje padėtyje lyginant su kitais asmenimis, dirbančiais pagal darbo sutartį ar besiverčiančiais kita veikla (Konstitucijos 29 str.).

10.       Pareiškėjai akcentavo, kad ginčui aktualus teisinis reglamentavimas valstybės tarnautojams riboja teisę pasirinkti darbą, nors Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nagrinėjamu atveju aktuali ir Konstitucijos 52 straipsnyje numatyta garantija, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju, kuomet valstybės tarnautojai netenka teisės į šias Konstitucijoje įtvirtintas garantijas, kadangi iš valstybės tarnybos nėra atleidžiami, tik nušalinami, jie yra diskriminuojami, išskiriami iš kitų asmenų ir atsiduria netgi blogesnėje padėtyje nei tuo atveju, jei būtų atleisti iš valstybės tarnybos.

11.       Atsakovas Tarnyba dėl pareiškėjų prašymo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašė teismo spręsti savo nuožiūra.

II.

12.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjų I. Š. ir A. A. skundą atmetė.

13.       Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

13.1.                      Pareiškėja Įsakymu 1 buvo nušalinta laikinai nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos bei nurodyta visas jai patikėtas su jos pareigų vykdymu susijusias priemones perduoti Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vyriausiajam specialistui, o jos žinioje esančius dokumentus ir valstybės tarnautojo pažymėjimą perduoti Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vedėjui. Taip pat nurodyta už nušalinimo laikotarpį nemokėti pareiškėjai darbo užmokesčio.

13.2.                      Pareiškėjas Įsakymu 2 buvo nušalintas laikinai nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos bei nurodyta visas jam patikėtas su jo pareigų vykdymu susijusias priemones perduoti Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vyriausiajam specialistui, o jo žinioje esančius dokumentus ir valstybės tarnautojo pažymėjimą perduoti Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vedėjui. Taip pat nurodyta už nušalinimo laikotarpį nemokėti pareiškėjui darbo užmokesčio.

13.3.                      Įsakymai priimti, atsižvelgiant į STT Vilniaus valdybos 2019 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. 4-01-9936 ir 2019 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. 4-01-9937. 2019 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 4-01-9936 nurodyta, kad 2019 m. lapkričio 8 d. STT Vilniaus valdyboje pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Taip pat pažymėta, kad minėti įtarimai pareiškėjai yra susiję su jos eitomis pareigomis Tarnyboje 2015–2017 m. laikotarpiu. 2019 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 4-01-9937 nurodyta, kad 2019 m. lapkričio 7 d. STT Vilniaus valdyboje pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Įtarimai pareiškėjui yra susiję su jo eitomis pareigomis Tarnyboje 2014–2017 m. laikotarpiu. Priimdama Įsakymus, Tarnyba vadovavosi VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi bei 41 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir atsižvelgė į STT pateiktus duomenis.

14.       Teismas vertino, kad Tarnyba Įsakymus priėmė atsižvelgdama į atsiradusį faktinį pagrindą bei vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir pažymėjo, kad procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų – numatytas įstatymu. Nušalintajam nuo pareigų laikinai apribojamos atitinkamos asmens teisės, tačiau įstatymu apibrėžta šio ribojimo paskirtis – greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamas veikas ar užkirsti kelią įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Taigi proporcingai siekiama teisėtų ir visai visuomenei svarbių tikslų. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas netenkino pareiškėjų prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui bei konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo ir teisingumo principams.

15.       Teismas, konstatavęs, kad Įsakymai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjų skundą atmetė bei netenkino jų prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III.

16.       Pareiškėjai I. Š. ir A. A. apeliaciniame skunde prašė: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti ar VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir VTĮ 41 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų skundą, t. y. panaikinti Įsakymus; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas skundžiamame sprendime visiškai neužsiminė apie VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto prieštaravimą Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija – viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Pareiškėjai pakartojo skundo, teikto teismui, argumentus, susijusius su abejonėmis jiems taikyto teisinio reguliavimo konstitucingumu.

18.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d.  sprendimą palikti nepakeistą.

19.       Atsakovas nurodė, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjų skundą. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjams, kaip valstybės tarnautojams, yra taikomi griežtesni reikalavimai (būti nepriekaištingos reputacijos, vadovautis tarnautojų veiklos ir etikos principais), todėl šiuo atveju, kai pareiškėjams yra pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje, jie privalėjo būti nušalinti nuo užimamų pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos. Teismui nekilo abejonių dėl bylos stabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

20.       Pareiškėjai I. Š. ir A. A. pateikė prašymą, kuriame prašė pridėti prie bylos naujus rašytinius įrodymus – Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus m. 5-ojo skyriaus 2020 m. balandžio 20 d. raštą Nr. SD/19.1 ir 2020 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-26 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“. Pareiškėjai akcentavo, kad be apeliaciniame skunde jau minėtų teisių apribojimų, pareiškėjai neturi teisės gauti net priklausančios išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatomis, ekstremalios situacijos ir karantino metu turi darbo santykiams prilygintus teisinius santykius su Tarnyba (nors faktiškai yra nušalinti ir negauna jokių pajamų). Taigi dėl nušalinimo pareiškėjams neribotą laiką užkertamas kelias gauti pajamas bent būtiniems poreikiams patenkinti. Pareiškėjų baudžiamasis procesas vyksta labai lėtai, o jų nušalinimas nuo tarnybos taikomas nesant jokio apibrėžto konkretaus termino, tik nurodant, kad nušalinimas taikomas iki baudžiamojo proceso pabaigos. Akivaizdu, kad tokios apimties ir pobūdžio suvaržymai, kurie tęsiasi ilgą laiką ir neturi jokio apibrėžto termino, yra neteisėti bei neatitinka nei konstitucinių proporcingumo, nei reikalavimo individualizuoti asmeniui taikomas ribojančias priemones principų, todėl prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 29, 52 straipsniams bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams.

IV.

21.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 7 d. nutartimi pareiškėjų I. Š. ir A. A. apeliacinį skundą atmetė.

22.       Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo, pažymėjo, kad, nesutikimas su padarytomis išvadomis, įstatymo aiškinimu bei taikymu teismo sprendime savaime nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl vienų ar kitų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad toks pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą.

23.       Teismas vadovavosi VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi ir priėjo išvadą, kad pagrindiniai Įsakymų dėl pareiškėjų nušalinimo administraciniame teisme patikros aspektai apsiriboja aplinkybių, susijusių su baudžiamojo proceso tvarka priimtais sprendimais, nustatymu, t. y. patikrinimu, ar yra duomenų, patvirtinančių, kad valstybės tarnautojas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė ginčo dėl tokių aplinkybių bei dėl Įsakymų atitikties VTĮ 40 straipsnio 4 dalies reikalavimams.

24.       Spręsdamas dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde dėstomų abejonių dėl VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, VTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikties Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams, teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų statuso ypatumai gali pagrįsti jų teisinės padėties reglamentavimo skirtumus nuo kitų asmenų, kurie nėra valstybės tarnautojai, kaip kad nagrinėjamu atveju atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojo proceso tvarka, todėl teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl kvestionuojamų VTĮ nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

25.       Teismas vertino, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjams nušalinimas taikomas iki baudžiamojo proceso pabaigos, yra nulemta pareiškėjų valstybės tarnautojų statuso ypatumų, reikalavimo turėti nepriekaištingą reputaciją. Įtarimų ar kaltinimų valstybės tarnautojams pateikimas, padarius tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, arba įtarimų ar kaltinamų pateikimas, padarius nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, kelia pagrįstas abejones valstybės tarnautojų nepriekaištinga reputacija, todėl šių asmenų nušalinimas nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos teismui nekėlė teisinių abejonių dėl pritaikytos priemonės proporcingumo. Teismas nurodė, kad pareiškėjai, nesutikdami su baudžiamojo proceso tvarka atliekamais veiksmais ar priimamais sprendimais, turi teisę kaip ir bet kurie kiti asmenys baudžiamajame procese teikti skundus, naudotis kitomis numatytomis teisėmis.

26.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VTĮ 41 straipsnyje įtvirtintam nušalinimo terminui pasibaigus, valstybės tarnautojas grąžinamas į eitas pareigas, jeigu po nušalinimo nėra pagrindo atleisti jį iš pareigų (VTĮ 41 str. 1 d.); už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Delspinigių dydį socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su užpraeitų metų gruodžio mėnesiu) (VTĮ 41 str. 2 d.). Teismas vertino, kad įstatymo leidėjo numatytas pasekmių visiško kompensavimo mechanizmas taip pat paneigia abejones dėl taikomos priemonės neproporcingumo, taip pat ir jos trukmės aspektu.

27.       Teismas nurodė, kad pareiškėjų teiginiai, kad VTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostata, jog už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, yra grindžiami argumentais, kad yra ribojama jų teisė pasirinkti konkretų darbą, nėra taikomos jokios socialinės garantijos (netenka teisės į ligos išmoką, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos išmokas; pareiškėjai nėra draudžiami privalomuoju socialiniu draudimu; nėra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu); nėra taikomas bedarbio statusas, nes pareiškėjai nėra atleisti iš valstybės tarnybos; pareiškėjai dėl to negali vėl įsidarbinti valstybės tarnautojais, ypač vadovaujamosiose pareigose; pareiškėjai neribotą laiką negauna jokių pajamų būtiniems poreikiams patenkinti. Teismas šių pareiškėjų argumentų nevertino kaip pakankamo pagrindo abejoti VTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatos atitiktimi Konstitucijos 48 straipsnio nuostatoms, taip pat teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams. Teismas vertino, kad pareiškėjai minėtą įstatymo nuostatą pateikė selektyviai, neatsižvelgdami į jos sisteminį taikymą, numatantį teisingą pasekmių kompensavimą. Teismas nurodė, kad nušalintas tarnautojas gali dirbti kitą darbą, ne valstybės tarnyboje, o teisines abejones dėl pareiškėjų nurodomų kliūčių užimti pareigas valstybės tarnyboje proporcingumo paneigia valstybės tarnautojo statuso ypatumai, reikalavimas turėti nepriekaištingą reputaciją.

28.       Teismas sprendė, kad argumentai dėl socialinių garantijų, bedarbio statuso taikymo nušalinimo laikotarpiu nėra VTĮ 41 straipsnio 2 dalies ir apskritai šio įstatymo (VTĮ 6 str. 1 d.) reguliavimo dalyku, nesietini su nagrinėjama byla, todėl teismas jų nevertino. Dėl tos pačios priežasties teismas neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjų teiginių dėl VTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatos atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, kuris įtvirtina, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo pridėti naujus rašytinius įrodymus, nes jie nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku.

V.

29.       Pareiškėja I. Š., vadovaudamasi Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalimi, kreipėsi su individualiu konstituciniu skundu į Konstitucinį Teismą. Išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, Konstitucinis Teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. KT201-A-N15/2021 pripažino Konstitucijai prieštaraujančiomis VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies nuostatas.

30.       Pareiškėjai I. Š. ir A. A. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą

31.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 2 d. nutartimi nutarė: 1) pareiškėjo A. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 atsisakyti priimti; 2) priimti pareiškėjos I. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu pagrindu.

VI.

32.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 23 d. nutartimi pareiškėjos I. Š. prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkino ir atnaujino procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu pagrindu bei perdavė bylą nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

33.       Teismas nustatė, kad:

33.1.                      Pareiškėja kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas; Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas.

33.2.                      Konstitucinis Teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu nutarė:

34.       Teismas vadovavosi Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio (2019 m. kovo 21 d. įstatymo Nr. XIII-2004 straipsnio redakcija) 4 dalimi, 107 straipsnio (2019 m. kovo 21 d. įstatymo Nr. XIII-2004 straipsnio redakcija) 1, 3 dalimis ir nurodė, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2332 punkto redakcija) nustatytas proceso atnaujinimo pagrindas yra Konstitucinio Teismo nutarimo, priimto pagal individualų skundą, vykdymo būdas, kai Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad įstatymas ar kitas Seimo priimtas aktas, Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jų dalis), kurio (kurios) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, prieštarauja Konstitucijai. Kai asmens konstitucinės teisės ar laisvės iki kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo apgintos (buvo iš dalies apgintos), kreipiantis dėl teisinės gynybos priemonių į teismą, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punktas suponuoja teismo pareigą atnaujinti teismo procesą užbaigtoje byloje ir išnagrinėti klausimą dėl pažeistų to asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimą, priimtą pagal individualų skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-3-602/2021; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-41-815/2021).

35.       Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą atmesti pareiškėjos skundą dėl Įsakymo 1 panaikinimo, rėmėsi teisiniu reguliavimu, kuris pagal pareiškėjos individualų skundą vėliau buvo Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. teisės aktų konstitucingumo prezumpcija yra paneigta. Teismas nusprendė, kad klausimas dėl pareiškėjos teisių gynimo turi būti išnagrinėtas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimą, paneigiantį byloje taikytų teisės aktų konstitucingumo prezumpciją, o procesas nagrinėjamoje byloje turi būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII.

36.       Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. P3/2019-307, kuriuo pareiškėja I. Š. laikinai nušalinta nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, teisėtumo ir pagrįstumo.

37.       Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos. Todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

38.       Be to, teisėjų kolegija, apibrėždama bylos nagrinėjimo ribas, įvertina iki šiol byloje priimtus procesinius sprendimus, pagal kuriuos procesas administracinėje byloje atnaujintas tik dėl pareiškėjos I. Š. pareikšto reikalavimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu pagrindu. Taigi, teismas pasisakys tik dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kurie reikšmingi atsižvelgiant į apeliaciniu skundu ir proceso atnaujinimo pagrindu apibrėžiamas ribas.

39.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja skundžiamo įsakymo juridiniu pagrindu buvusio VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams.

40.        Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu pripažinta, kad: 1) Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui: 2) Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018 m. liepos 16 d., Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

41.       Konstitucinio Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarimas priimtas pagal pareiškėjos I. Š. prašymą ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo nutarimas individualų konstitucinį skundą pateikusiam asmeniui sukelia retroaktyvaus pobūdžio teisines pasekmes. Dėl to asmeniui, sėkmingai pasinaudojus individualaus konstitucinio skundo institutu, t. y. Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktų (jų dalių), kurių pagrindu priimtas asmeniui nepalankus ir jo konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, prieštaravimą Konstitucijai, ir tokiu atveju taikant Konstitucijoje numatytas individualaus konstitucinio skundo pagrindu priimto Konstitucinio Teismo nutarimo teisines pasekmes, administracinio teismo sprendimu (-ais) turi būti užtikrinamas veiksmingas, realus ir visapusiškas antikonstitucinių teisinių padarinių pašalinimas – tokio asmens pažeistų teisių visiškas atkūrimas ir / arba teisingas nekonstituciniu aktu padarytos žalos atlyginimas.

42.       Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, matyti, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307, rėmėsi teisiniu reguliavimu, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Toks individualus administracinis aktas negali būti pripažintas teisėtu, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 2 p.).

43.       Be to, atsakovas, priimdamas skundžiamą 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307, neįvertino individualios pareiškėjos situacijos, nenustatė ir nepagrindė, kad konkrečiu atveju yra būtina taip ir tokiai trukmei riboti pareiškėjos teises, neužtikrino, kad pareiškėja galėtų pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju bei būtų tenkinami pareiškėjos minimalūs socialiai priimtini poreikiai.

44.       Apibendrinant nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo, susijusio su pareiškėja, esmės yra teisiškai nepagrįstos ir neteisingos, todėl apeliaciniu skundu apskųstoji pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama ir dėl pareiškėjos reikalavimo priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos reikalavimas tenkinamas, panaikinant skundžiamą 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307.

45.       ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad tais atvejais, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

46.       ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Ši norma išreiškia administraciniame procese dominuojančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-792-502/2021; 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-463-968/2022 ir kt.).

47.       Bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme patvirtina 2020 m. vasario 10 d. PVM sąskaita faktūra, Klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaita ir 2020 m. vasario 11 d. Luminor banko lėšų pervedimo nurodymas apie 1 210 Eur pervedimą iš Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos, atstovaujančios abu pareiškėjus, advokatų profesinei bendrijai iLAW, su kuria 2020 m. vasario 6 d. tarp Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos ir advokatų profesinės bendrijos iLAW buvo sudaryta Teisinių paslaugų teikimo sutartis. Bylinėjimosi išlaidas sudaro prašymo teismui dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą parengimas (700 Eur + 21 proc. PVM, t. y. 847 Eur) bei 3 val. pasiruošimas ir atstovavimas nagrinėjant administracinę bylą (300 Eur + 21 proc. PVM, t. y. 363 Eur), viso – 1 210 Eur.

48.       Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos), 8.16 punktu, už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 0,4. Nagrinėjamu atveju PVM sąskaita faktūra apmokėta 2020 m. vasario 10 d., taigi aktualūs 2019 m. III ketvirčio duomenys apie vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (Rekomendacijų 7 p.). Taigi už prašymo teismui dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą parengimą maksimalus priteistinas užmokesčio dydis siekia 527,04 Eur (1 317,6 x 0,4), t. y. pareiškėjos prašoma priteisti suma už prašymo parengimą (847 Eur) viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų priteistino užmokesčio dydį (527,04 Eur).

49.       Atitinkamai už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 0,1 (Rekomendacijų 8.19 p.). Taigi už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą maksimalus priteistinas užmokesčio dydis siekia 131,76 Eur (1 317,6 x 0,1), už 3 val. – 395,28, t. y. pareiškėjos prašoma priteisti suma už pasiruošimą ir atstovavimą (363 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio dydžio (395,28 Eur).

50.       Papildomai atsižvelgtina, kad atstovavimo išlaidos pirmosios instancijos teisme buvo patirtos abiejų pareiškėjų, todėl pareiškėjai atlygintina pusė visų atstovavimo išlaidų.

51.       Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta ir įvertinus tai, kad pareiškėjos reikalavimas tenkinamas, pareiškėjai iš atsakovo priteisiama 445,02 Eur (už prašymą 263,52 Eur, už atstovavimą 181,5 Eur) patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 30 Eur žyminis mokestis už prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimą (el. b. l. 196), viso – 475,02 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 pakeisti.

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 dalį dėl I. Š. apeliacinio skundo ir priimti naują procesinį sprendimą.

Pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo dalį dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. P3/2019-307 ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307 „Dėl valstybės tarnautojos I. Š. nušalinimo nuo pareigų“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai I. Š. iš atsakovo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 475,02 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt penkis eurus 2 cnt) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                        Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas