Administracinė byla Nr. I-3804-821/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02353-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 2.2; 2.3; 55.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas D. U. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad nuo 2018 m. liepos 10 d. iki 2018 m. liepos 12 d. buvo kalinamas  Lukiškių TI-K kamerose Nr. 112 ir Nr. 274, kurios neatitinka privalomų higienos normų ir reikalavimų – kameros mažos, neventiliuojamos, tamsios, sienos apipaišytos, nuo lubų nuolat krito tinkas, dėl kurio pareiškėjas turėjo atsisakyti maisto. Sanitarinį mazgą nuo kameros atskirianti užkabinama širma sulaužyta, nuplėšta, todėl pareiškėjui teko gamtinius reikalus atlikti stebint kitam kameroje esančiam nuteistajam. Kamerose nebuvo užtikrintas natūralus dienos apšvietimas, todėl įsiskaudėjo ir paraudo akys. Be to, pareiškėjui nebuvo suteikta teisė paskambinti artimiesiems 2018 m. liepos 11 d. 12.30 val. ir pranešti, kad jis yra šioje įstaigoje.

Teigia, kad dėl tokių kalinimo sąlygų ir Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas patyrė pažeminimą, garbės ir orumo įžeidimą, nemigą, alkį, psichologinius nervinius impulsus.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 8–13) paaiškina, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės11d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymi, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

Nurodo, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atkreipia dėmesį į tai, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Dėl ventiliacijos nurodo, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 10 d. iki 2018 m. liepos 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Dėl minimalaus ploto vienam asmeniui kamerose

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos (b. l. 68–70, 30–33) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-07-10-06 iki 2018-07-12 Lukiškių TI-K, kai 2018-07-10 atvyko, buvo laikomas kameroje Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m (2 asmenys kameroje). 2018-07-11 perkeltas į kamerą Nr. 274, kurios plotas 7,84 kv. m ir kurioje laikytas iki 2016-12-02 (1 asmuo kameroje). 2018-07-12 išvyko į Vilniaus pataisos namus.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, nustatant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius.

2018-08- pranešime „Dėl D. U. skundo“ Lukiškių TI-K Ūkio skyrius nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpos plotas yra apie 0,7 kv. m., patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m) (b. l. 16–18). Sprendžiant iš minėto pranešimo, ir pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (kad sanitarinis mazgas nevisiškai atskirtas nuo bendro kameros ploto), pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis nėra, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtoje uždaroje patalpoje.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas 3 dienas. Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėją laikant kamerose Nr. 112 (7,28 kv. m / 2 asmenys = 3,64 kv. m asmeniui) ir Nr. 274 (7,84 kv. m / 1 asmuo = 7,84 kv. m asmeniui) minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista.

Dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes sanitarinį mazgą nuo kameros atskirianti užkabinama širma sulaužyta, nuplėšta, todėl pareiškėjui teko gamtinius reikalus atlikti stebint kitam kameroje esančiam nuteistajam.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas iš viso Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu praleido 3 paras. Iš jų dvi paras kameroje  buvo vienas (2018-07-11–2018-07-12). Su kitais asmenimis pareiškėjas praleido vieną parą (2018-07-10).

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.5 papunktis nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo (b. l. 16–18) ir pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (kad sanitarinis mazgas nevisiškai atskirtas nuo bendro kameros ploto), nustatyta, nuo likusio kameros ploto sanitarinis mazgo patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtoje uždaroje patalpoje. Į bylą pateiktos fotografijos (b. l. 29–40), iš kurių matyti, jog sanitariniame mazge asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Šios aplinkybės iš esmės nepaneigė ir pats pareiškėjas, tačiau skunde nurodė, kad užuolaida (širma) nuplėšta, sulaužyta.

Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).

Kaip jau nustatyta, pareiškėjas vienas buvo laikomas 2 paras, o su kitais asmenimis – 1 parą. Taigi, pareiškėjui ginčo laikotarpiu 2 paras buvo užtikrintas reikiamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, tačiau 1 parą pareiškėjas praleido kameroje su kitu asmeniu. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikoma daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, taip pat nepaneigė, kad pareiškėjas galėjo būti stebimas atliekantis gamtinius reikalus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 1 parą (2018-07-10,) nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tai turėjo įtakos jo sąlygų bloginimui. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas 2018-07-10 laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Dėl ventiliacijos nebuvimo, apšvietimo ir kamerų būklės

Pareiškėjas teigia, kad kamerose nėra ventiliacijos, trūksta oro, jų būklė kritiška (sienos apipaišytos, nuo lubų krenta tinkas), todėl turėjo atsisakyti maisto, nes jame pilna prikritusio tinko, nebuvo užtikrintas natūralus dienos apšvietimas, todėl įsiskaudėjo ir paraudo akys.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas, atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K, nustatė, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 112 buvo langų rėmai nesulūžę, langų stiklai nesuskilę (nesudužę), kameroje
 Nr. 112 išmatuota bendra dirbtinė apšvieta buvo 212 lx, tai atitinka HN 134:2015 14 punkto reiklavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (b. l. 19–21). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 16–18) nurodyta, kad visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 m x 1,03 m). Finansinių galimybių įrengti atskirą vėdinimo sistemą nėra, todėl patalpos vėdinamos natūraliai per langus, kaip ir nurodyta HN 134:2015 17 punte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Iš į bylą pateiktų fotografijų (b. l. 29–40) matyti, kad kamerose buvo užtikrintas ir natūralus apšvietimas, patenkantis per langus. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko ventiliavimui ir apšvietimui keliamų reikalavimų. Be to, iš į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 51–55) nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis akių skausmais, todėl pareiškėjo argumentas, kad jam dėl natūralaus apšvietimo neužtikrinimo įskaudo, paraudo akys, atmestinas kaip neįrodytas.

Pareiškėjo argumentas, kad nuo lubų kamerose nuolat krito tinkas, kuris patekdavo ir į maistą, todėl jam teko atsisakyti maisto visą ginčo laikotarpį (tris dienas), atmestinas kaip nepagrįstas, nes iš atsakovės pateiktų fotografijų negalima nustatyti šio fakto. Teismo vertinimu, tinko byrėjimas, net jeigu toks ir buvo, negalėjo būti tokio nuolatinio pobūdžio ir apimties, kad tai galėtų būti priežastis atsisakyti maisto. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal į bylą pateiktus įrodymus ir tai, kas išdėstyta, šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimų.

Dėl teisės paskambinti

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo suteikta teisė paskambinti artimiesiems 2018 m. liepos 11 d. 12.30 val. ir pranešti, kad jis yra Lukiškių TI-K.

Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) ir Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1-340 patvirtinto Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatos.

 BVK 102 straipsnyje yra įtvirtina, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Taisyklių 124 punktas nustato, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Aprašo 9 punktas įtvirtina, kad suimtasis ar nuteistasis, pageidaujantis paskambinti ir kalbėti telefonu, turi užpildyti nustatytos formos prašymo blanką.

Iš pateikto teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti savo teisę paskambinti telefonu artimiesiems, privalėjo pateikti prašymą, užpildydamas nustatytos formos blanką. Iš atsakovės atstovo pateikto Lukiškių TI-K Administracijos reiklaų skyriaus tarnybinio pranešimo apie pareiškėjo korespondenciją (b. l. 28) matyti, kad pareiškėjas prašymų ir skundų, adresuotų Lukiškių TI-K direktoriui, dėl laikymo sąlygų 2018 m. nepateikė, dokumentų valdymo sistemoje (DVS) jo prašymų / skundų nėra registruota. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė, kad jis buvo išreiškęs prašymą pasinaudoti skambučio teise, tačiau Lukiškių TI-K pareigūnai jo netenkino.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Žalą sieja su netinkamosis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimali ploto,  tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista, tačiau sanitariniai mazgai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai atskirti nuo kameros ploto, todėl vieną dieną (2018-07-10) jam nebuvo sudaryta galimybė tualetu pasinaudoti privačiai. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šis pažeidimas pareiškėjui galėjo sukelti nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, tačiau įvertinus tai, kad pažeidimas siejamas tik su viena konkrečia diena (2018-07-10), pripažintina, jog vienos dienos tam tikru laiku patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokie intensyvūs, kad galėtų būti įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad teisės į privatumą pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. U. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. U. teisė į privatumą 2018 m. liepos 10 d. buvo pažeista.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                        Iveta Pelienė