Administracinė byla Nr. A-1012-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02989-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų    Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 13 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2015 m. gegužės 6 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis – kameros perpildytos, nebuvo tinkamai įrengtos – neįrengtos spintelės ir lentynos maistui ir higienos reikmenims susidėti, t. y. nebuvo suteikti visi reikalingi patogumai, taip pat buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 7–12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. 

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 72–75) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 93 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, patirtą dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų dėl asmenų skaičiaus kamerose bei kamerų ploto. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. buvo laikomas kamerose Nr. 267, 105, 273, 122 ir 120. Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjas 8,5 dienos buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus.

Pareiškėjas žalą kildina ir iš to, kad buvo laikomas vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6, 14 punktais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, kad pareiškėjas neprieštarauja, jog būtų laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam trūko inventoriaus kamerose, tačiau nenurodo kokiose. Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Kaip matyti iš atsakovo pateiktų duomenų, pareiškėjas buvo laikomas ne vienoje kameroje, todėl jam nenurodžius, kokiose kamerose trūko spintelių, nelaikytina, kad jis atliko savo pareigą pateikti pakankamai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažinta, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant Įsakyme Nr. V-124 nustatytus reikalavimus dėl minimalaus 3,6 m2 ploto. Nors jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 8,5 dienos per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, praleido perpildytose kamerose. Taigi pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį. Vadinasi, dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013). Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo pakankamai didelis, tačiau neilgalaikis. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 13 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Net esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams teismų praktikoje paprastai priteisiamos gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 93 Eur priteisimas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 84) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, visiškai nekreipė dėmesio į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nuosekliai formuojamą praktiką identišką tokio pobūdžio bylose. Teismo priteistas mažas neturtinės žalos dydis neatitinka jokių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. 

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 92–95) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kurias nurodė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. (tam tikrais periodais) buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K  sąlygas, t. y. neužtikrinta teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (8,5 dienos), priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 93 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsižvelgdamas į atsakovo nurodytus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas 8,5 dienos buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimą. Dėl šios teismo išvados ginčo nėra, paminėtas pažeidimas nustatytas tinkamai.

Teisėjų kolegija dėl kitų skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų, t. y. dėl laikymo vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis, inventoriaus trūkumo kamerose, atsižvelgdama į tai, jog jokių konkrečių nesutikimo su teismo sprendimu dėl jų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, todėl jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad, 8,5 dienos pareiškėjui Lukiškių TI-K neužtikrinus teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str. 1 d.).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atitinkamą dydį, vertino tam tikrų konkrečių aplinkybių visumą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai. Priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Be to, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, įvertinusi neteisėtų veiksmų trukmę ir intensyvumą bei kitų pirmosios instancijos teismo detaliai aptartų aplinkybių visumą, atsižvelgdama į įstatymuose bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste konstatuoja, kad teismo priteista suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl ją pakeisti (padidinti) nėra pagrindo.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                   Dainius Raižys

                     Arūnas Sutkevičius

                     Vaida Urmonaitė-Maculevičienė