Civilinė byla Nr. 2A-434-450/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37332-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

3.3.1.20.; 2.6.29.1.;

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 27 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo L. R. ieškinį atsakovui V. B. dėl skolos priteisimo, ir

              n u s t a t ė :

                                                                    I. Ginčo esmė

1. Ieškovas L. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo V. B. 40 000 Eur įsiskolinimą, 876,80 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas, taip pat prašė taikyti restituciją, jei paskolos sutartis bus pripažinta negaliojančia.
2. Ieškinį grindė tuo, kad ieškovas ir atsakovas 2016 m. balandžio 5 d. pasirašė skolos raštelį, kurio pagrindu atsakovas iš ieškovo pasiskolino 40 000 Eur verslui plėtoti ir įsipareigojo atsakovui skolą su procentais grąžinti iki 2016 m. gegužės 3 d., tačiau iki šiol savo įsipareigojimų neįvykdė. Ieškovas ne kartą ragino atsakovą skolą grąžinti, tačiau atsakovas to nepadarė. Atsakovas planavo paskolos sumą investuoti į savo įmonę, t. y. pirkti transporto priemones. Pinigų perdavimo faktą patvirtina atsakovo rašytos trumposios sms žinutės, kuriose atsakovas žada grąžinti įsiskolinimą.
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad paskolos suma jam nebuvo perduota, todėl jis neturi pareigos grąžinti skolos. Paskolos raštelyje nurodyta, kad skolinama 70 000 Eur, tačiau ieškinyje nurodoma, jog buvo paskolinta tik 40 000 Eur, o 30 000 Eur suma yra atlygis už paskolintą sumą. Ieškovas yra jaunas asmuo, kurio finansinė būklė nėra aiški, abejotina, ar ieškovas iš viso galėtų turėti 40 000 Eur ar 70 000 Eur sumą. Paskolos raštelyje neatsispindi pinigų perdavimo faktas, todėl nėra pagrindo teigti, kad susiklostė paskolos santykiai. Sutartis dėl tokios paskolos sumos turėjo būti sudaroma notarine forma. Atsakovas nėra išsaugojęs jokių susirašinėjimų su ieškovu, todėl negali patvirtinti ieškovo pateikto susirašinėjimo teisingumo, tačiau neneigė, kad toks susirašinėjimas galėjo būti, nes atsakovas anksčiau yra skolinęsis iš ieškovo pinigų, tik mažesnes sumas, kurios yra grąžintos. Atsakovas nurodė, kad sms žinutėse buvo kalbama apie kitas paskolas, jis nesuprato, kad buvo kalbama apie ginčo paskolą.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo 5,24 Eur pašto išlaidų ir 1065 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai; iš ieškovo atsakovo naudai priteisė 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 25 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui 70 000 Eur paskolą, o atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2016 m. gegužės 3 d. 2016 m. liepos 19 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl skolos grąžinimo. Atsakovas laiku paskolos negrąžino, todėl ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti paskolos sumą.
6. Pasak teismo, paskolos davėjas turi įrodyti pinigų perdavimo faktą. Nagrinėjamu atveju, paskolos raštelyje nėra atskiro patvirtinimo apie pinigų perdavimą, taip pat nėra ir atskiro pinigų perdavimo-priėmimo akto. Nors iš tiek ieškovo, tiek atsakovo, tiek liudytojo paaiškinimų teisme akivaizdu, kad paskolos sutarties šalis siejo paskoliniai santykiai, nesant niekaip užfiksuoto pinigų perdavimo momento, teismas negalėjo daryti vienareikšmiškos išvados, kad vien tai, jog atsakovas su ieškovo broliu susirašinėjo žinutėmis apie skolą, įrodo pinigų perdavimo faktą. Priešingai – ieškovas tiek su ieškovu, tiek su jo broliais (kurie patys skolino pinigus ieškovui) galėjo susirašinėti apie bet kurią ankstesnę ieškovo paskolą atsakovui, kurias buvus neneigia ir ieškovas. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad skolinosi iš ieškovo 15 000 Eur, iš kurių šiuo metu skolingas 11 000 Eur pagal ieškovo turimus vekselius; ieškovas apie šias aplinkybes teismui paaiškinimų nepateikė. Todėl teismas darė išvadą, kad tarp šalių buvus ilgalaikiams, nevienkartiniams paskoliniams santykiams, byloje pripažinti pinigų perdavimo faktą tik iš ieškovo paaiškinimų ir netiesioginių įrodymų, nėra teisinio pagrindo.
7. Ieškovas teigė, kad atsakovui pinigus perdavė grynaisiais pinigais 50-100 Eur kupiūromis degalinėje, atsakovas tuo tarpu kėlė klausimą, iš kur ieškovas turėjo tokią pinigų sumą. Ieškovas paaiškino, o liudytojas V. R. patvirtino ieškovo paaiškintas aplinkybes, jog ieškovui 15 000 Eur paskolino jo brolis Viktoras, 10 000 Eur – brolis V., o likusią 15 000 Eur sumą ieškovas turėjo iš savo verslo apyvartinių lėšų. Nors ieškovas teigė, kad pinigai buvo perduoti degalinėje, nurodė su kokiomis transporto priemonėmis šalys į ją atvyko, tačiau pateikti teismui degalinės vaizdo kamerų filmuotos medžiagos negalėjo, nes šalys susitiko už degalinės esančioje aikštelėje, kuri nėra filmuojama. Visgi, aplinkybių apie sutarties pasirašymą degalinėje neginčijo ir atsakovas, tik jis nurodė, kad pinigai perduoti nebuvo, nes ieškovas jų visų nebuvo surinkęs.
8. Ieškovas pateikė į bylą susirašinėjimų su atsakovu kopiją, iš kurio matyti, kad kalbama apie skolos grąžinimą. Ieškovas teigė, kad šie susirašinėjimai įrodo paskolos sutarties sudarymo faktą. Kaip teismas pasisakė anksčiau, atsakovas neginčijo, kad į bylą pateikti susirašinėjimai yra teisingi, tačiau nurodė, kad jis galvojo, jog kalbama apie kitą atsakovo skolą ieškovui. Pateiktame susirašinėjime atsakovas bendravo ir su vienu iš ieškovo brolių, kur atsakovas rašo, kad jau kalbėjo su ieškovu ir neliks skolingas, o atsakovo brolis nurodo, jog pinigai jam ir ieškovui labai reikalingi. Remiantis ieškovo parodymais, kad jis dalį paskolos sumos pasiskolino iš brolių, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šalys pripažino, jog skolinimosi santykiai jas siejo ir anksčiau bei buvo ne vienkartiniai, teismas vertino, jog negalima vienareikšmiškai teigti, kad šis susirašinėjimas su ieškovo broliu vyko būtent dėl ginčo paskolos. Teismas atsižvelgė dar ir į tai, kad susirašinėjime nei paskolos konkreti data, nei skolinta ar grąžintina suma, nei kokios nors kitos, konkrečią paskolą identifikuojančios aplinkybės net nebuvo minimos; skolinimosi ir paskolinimo faktai apibūdinami bendrais teiginiais.
9. Ginčo byloje dėl to, jog raštelis yra surašytas atsakovo ranka ir jo pasirašytas ir jame nurodyti atsakovo duomenys, nėra. Atsakovas nurodė, kad paskolos raštelį pasirašė, tačiau pinigų negavo, pinigai turėjo būti perduoti vėliau tą pačią arba sekančią dieną. Negavus pinigų, atsakovas nesikreipė į ieškovą dėl paskolos raštelio grąžinimo dėl to, kad nemanė, jog tai yra būtina. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad su savimi turi paskolos raštelio originalą, o paties skolos raštelio buvimas pas kreditorių patvirtina prievolės neįvykdymo faktą (CK 6.65 str.), tačiau to, visų pirma, pasak teismo, nepakanka įrodyti, jog paskolos dalykas tikrai perduotas atsakovui, kad vėliau jis turėtų pareigą įvykdyti prievolę ieškovui.
10. Tarp šalių kilo ginčas ir dėl paskolos sutarties dalyko dydžio, t. y. pinigų sumos. Ieškovas teigia, kad jis paskolino 40 000 Eur sumą, o paskolos sutartyje 70 000 Eur suma nurodyta dėl to, kad atsakovas pažadėjo 30 000 Eur dydžio atlygį už suteiktą paskolą. Atsakovas su tuo nesutiko, teigdamas, jog jis norėjo pasiskolinti būtent 70 000 Eur sumą, kurios ieškovas nesurinko, todėl sandoris iš viso neįvyko. Teismo neįtikino ieškovo argumentai dėl paskolos dalyko dydžio, kadangi paskolos raštelyje yra vienareikšmiškai nurodyta vienintelė 70 000 Eur suma, apie beveik pusės paskolos sumos atlygį nėra užsimenama, be to, nors paskolos sutartis iš esmės yra atlygintinė, mažai tikėtina, jog atsakovas pasiskolinęs 40 000 Eur sumą iš ieškovo su 30 000 Eur palūkanomis, tokią sumą būtų galėjęs grąžinti per ypač trumpą laiką, kaip nurodyta raštelyje. Teismas manė, kad ieškovas, ne kartą dalyvavęs paskolos teisiniuose santykiuose, būtų neįvertinęs šių reikšmingų aplinkybių.
11. Nei viena iš šalių neginčijo, kad ir anksčiau tarp jų buvo susiklostę paskoliniai santykiai, tačiau dėl mažesnių sumų ir dėl šių sandorių jokių ginčų nekilo. Ieškovo teigimu, atsakovas visada skolą grąžindavo sumokėdamas didelį atlygį ir būtent dėl šios priežasties ieškovas pasitikėjo atsakovu, nesistebėjo siūlomu dideliu atlygiu už ginčo paskolą. Be to, ieškovas pateikė teismui duomenis, kad atsakovas yra skolingas ir kitiems asmenims – paskolos raštelius, išrašą iš internetinio puslapio, kuriame pardavinėjamos skolos, nurodė, jog kiti asmenys kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl atsakovo veiksmų. Teismas pažymėjo, jog nors šie duomenys gali charakterizuoti atsakovo įprotį skolintis, jie nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, o būtent su paskolos rašteliu tarp ieškovo ir atsakovo, tačiau to neneigė ir pats atsakovas, nurodė, kad ir šiuo metu yra skolingas ieškovui 11 000 Eur iš 15 000 Eur vekselyje nurodytos sumos, o šių aplinkybių ieškovas neginčijo, dėl jų nepasisakė.
12. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog ginčo paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes nėra tiesioginių įrodymų, jog paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui – atsakovui.
13. Atsakovas pateikė įrodymus, jog patyrė 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ieškovas dėl šios sumos nepasisakė, todėl atsakovui iš ieškovo teismas priteisė 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas taip pat vertino aplinkybes, jog ieškovo prašymu 2 kartus buvo atidėti teismo posėdžiai, taip pat ieškovas teikė teismui patikslintą ieškinį. Teismas iš ieškovo valstybės naudai priteisė 5,24 Eur pašto išlaidų (CPK 92 str.).
14. Teismas nurodė, kad 2016 m. spalio 17 d. nutartimi atidėjo ieškovui žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo, todėl priėmus byloje sprendimą, ieškovas turi sumokėti atidėto žyminio mokesčio dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu ieškovas L. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti bei pripažinti sandorį – paskolos sutartį įvykusiu, bet negaliojančiu sandoriu ir taikyti restituciją; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. Teismas nevertino ieškovo brolių V. R. ir V. R. parodymų, nes ieškovas iš jų skolinosi pinigų, kad paskolintų atsakovui, neišreikalavo ikiteisminio tyrimo medžiagos, nevertino aplinkybių, kad atsakovas yra užsiregistravęs internetinėje erdvėje kaip asmuo, pardavinėjantis turimas skolas, taip pat nevertino susirašinėjimo SMS pranešimais.
2. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje ieškovas pripažintas nukentėjusiuoju, o atsakovui buvo pareikšti įtarimai jis apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, taip padarė vien ieškovui 40 000 Eur žalą, o bendrai kitiems nukentėjusiems 148 200 Eur.
3. Atsakovas negrąžino net dalies pinigų, nebandė tartis su ieškovu bei atlyginti jam padarytą turtinę žalą.
4. Paskolos raštelyje iš esmės buvo klaidingai įrašyta, kad skolinama ir perduodama atsakovui  70 000 Eur suma, faktiškai jam buvo perduota 40 000 Eur suma bei sutarta, kad jis grąžins 30 000 Eur didesnę sumą. Kad visos sandorio sąlygos buvo įvykdytos patvirtina pasirašytas paskolos lapelis, patvirtintas parašu, nurodyta data iki kada žadama grąžinti paskolą.

16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. B. prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
1. Ieškovas apeliaciniame skunde reiškia naują reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kuris nebuvo reiškiamas ieškiniu, todėl toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas.
2. Paskolos perdavimą ieškovas įrodinėja paskolos rašteliu ir savo paaiškinimais, tačiau nei vienas iš jų nepatvirtina, kad paskolos dalykas buvo perduotas atsakovui. Pats ieškovas nurodo, kad nors paskolos raštelyje ir nurodyta 70 000 Eur suma, tačiau neva iš tiesų buvo perduota 40 000 Eur suma.
3. Paskolos raštelis prieštarauja CK 6.871 str. 4 d., kuri numato, kad jeigu paskolos sandoris viršija 3 000 Eur ir sandoris vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos, todėl raštelis nesukuria jokių teisinių padarinių.
4. Ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, tačiau net gi minėtame tyrime nėra nurodytą, kad atsakovas būtų pripažinęs, jog skolinosi iš ieškovo 40 000 Eur.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

17. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
18. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. balandžio 25 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui 70 000 Eur paskolą, o atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2016 m. gegužės 3 d. 2016 m. liepos 19 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl skolos grąžinimo. Atsakovas laiku paskolos negrąžino, todėl ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti paskolos sumą.
20. Dėl naujų įrodymų priėmimo. Ieškovas pateikė Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2017 m. balandžio 10 d. nutarimo kopiją. CPK 314 straipsnyje įvirtintas naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas, kurio išimtys gali būti pateisinamos tik tuo, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrus įrodymus atsisakė priimti ir tirti arba būtinybė pateikti šiuos naujus įrodymus atsirado vėliau, t. y. jau išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme. Visgi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateiktas naujas įrodymas gali turėti įtakos vertinant apelianto įrodinėjamas aplinkybes, todėl jis prijungtinas prie bylos.
21. Dėl ginčo esmės. Nagrinėjamu atveju šios bylos faktinių aplinkybių kontekste ginčas kilo dėl pinigų perdavimo pagal 2016 m. balandžio 25 d. paskolos sutartį.
22. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes nėra tiesioginių įrodymų, kad paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui – atsakovui. Teismas sprendė, kad nei apelianto brolių parodymai, nei pateiktas susirašinėjimas tarp ieškovo brolio ir atsakovo, nei kiti įrodymai nepatvirtina, kad ginčo paskolos suma buvo perduota atsakovui, nes abi šalys pripažino, kad jas skoliniai santykiai siejo ir anksčiau, nebuvo vienkartiniai.
23. Apeliantas L. R. apeliaciniame skunde kelia netinkamo įrodymų vertinimo klausimą. Jis tvirtina, kad perdavė atsakovui 40 000 Eur paskolą ir, kad šias aplinkybes patvirtina paskolos lapelis su atsakovo parašu, jame nurodyta data iki kada žadama grąžinti paskolą, jo brolių parodymai, iš kurių jis skolinosi pinigus, kad perskolintų atsakovui, ikiteisminio tyrimo medžiaga, pateikta informacija iš internetinės erdvės, jog atsakovas yra užsiregistravęs kaip asmuo, pardavinėjantis turimas skolas, SMS pranešimai. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.
24. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, ieškovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovo pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Ieškovo nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai, paneigia ištirtų įrodymų visetas. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
26. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, ieškovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto pateiktais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Paskolos sutarties sudarymo faktas fiksuojamas CK 6.871 straipsnyje nurodytame dokumente – paskolos sutartyje ar paskolos raštelyje. CK 6.875 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis faktiškai pinigų negavo. Šias aplinkybes turi įrodyti paskolos gavėjas. Jas įrodžius, sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Toks teisinis reglamentavimas yra reikšmingas paskirstant įrodinėjimo naštą tarp šalių, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo: jeigu nėra rašytinio dokumento, atitinkančio CK 6.871 straipsnio reikalavimus, arba tokiame dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, paskolos davėjui tenka pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą; jeigu įstatymo reikalavimus atitinkančiame dokumente pinigų perdavimas užfiksuotas, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti pinigų neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CK 6.875 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017).
28. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, kad visos paskolos sandorio sąlygos buvo įvykdytos patvirtina pasirašytas paskolos lapelis, kuris pasirašytas ir kuriame nurodyta data iki kada žadama grąžinti paskolą, tačiau teisėjų kolegija tokius argumentus vertina kritiškai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pačiame raštelyje nėra aptartas pinigų perdavimo faktas, atskirai užfiksuojant, kad atsakovas pinigus gavo, o ieškovas pinigus jam perdavė. Bylos duomenimis nustatyta, kad tiek bylos šalis, tiek ir atsakovą su ieškovo broliais siejo nevienkartiniai skoliniai santykiai, pats atsakovas pripažino, kad skolinosi iš ieškovo 15 000 Eur ir kad šiuo metu yra skolingas jam 11 000 Eur. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pinigų perdavimo paskolos gavėjui aplinkybės, pagrįstai sprendime akcentavo, kad paskolos raštelyje nesant atskiro patvirtinimo apie pinigų perdavimą, taip pat nesant ir atskiro pinigų perdavimo-priėmimo akto, tačiau tarp šalių buvus ilgalaikiams, nevienkartiniams paskoliniams santykiams, nėra teisinio pagrindo pripažinti pinigų perdavimo faktą pagal 2016 m. balandžio 25 d. paskolos sutartį.
29. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas vertino ir aplinkybes, jog atsakovas yra užsiregistravęs internetinėje erdvėje kaip asmuo, pardavinėjantis turimas skolas, konstatuodamas, kad nors šie duomenys gali charakterizuoti atsakovo įprotį skolintis, jie nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, o būtent su paskolos rašteliu tarp ieškovo ir atsakovo. Teisėjų kolegija pritaria šiai išvadai ir pažymi, kad iš byloje esančio išrašo matyti, jog atsakovas pardavinėjo atitinkamai 10 000 Eur, 9 000 Eur ir 9 000 Eur skolas pagal vekselius, kai tuo tarpu ieškovas teigia, jog atsakovui skolino 40 000 Eur pagal paskolos raštelį.
30. Nors apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje jis yra pripažintas nukentėjusiuoju, o atsakovui buvo pareikšti įtarimai, kad jis apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, taip padarydamas ieškovui 40 000 Eur žalą, tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2017 m. balandžio 10 d. nutarimas negali būti vertinamas kaip tinkamas ir pakankamas įrodymas, įrodantis, kad paskolos suma atsakovui buvo perduota (CPK 177 straipsnis, 180 straipsnis, 197 straipsnis). Pažymėtina, kad minėtas nutarimas neturi jokios prejudicinės galios (CPK 182 straipsnis), iš jo turinio matyti, kad jame iš esmės išdėstomos apelianto ir kitų asmenų paaiškinimai, o ne nustatytos aplinkybės ar užfiksuoti faktai.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu pinigų perdavimo fakto nepagrindžia ir byloje esantis atsakovo bei ieškovo brolio susirašinėjimas, nes šalis siejant nevienkartiniams skoliniams santykiams ir abiem šalims to neneigiant, iš sms žinučių turinio nėra jokios galimybės identifikuoti apie kurią konkrečią paskolą šalys kalbasi. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, skolinimosi ir paskolinimo faktai apibūdinami bendrais teiginiais.
32. Paskolos raštelio ydingumas akcentuotinas ir tuo aspektu, kad jame nurodyta, jog ieškovas skolina atsakovui 70 000 Eur sumą, kai tuo tarpu reikalavimą ieškovas reiškia dėl 40 000 Eur sumos. Ieškovo teigimu 30 000 Eur suma yra užmokestis už suteiktą paskolą, tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad mažai tikėtina, jog atsakovas pasiskolinęs 40 000 Eur sumą iš ieškovo su 30 000 Eur palūkanomis, tokią sumą būtų galėjęs grąžinti per ypač trumpą laiką, kaip nurodyta raštelyje.
33. Dėl paskolos sutarties pripažinimo įvykusiu, bet negaliojančiu sandoriu ir apeliacijos nagrinėjimo ribų. Apeliaciniame skunde ieškovas L. R., be kitų reikalavimų, prašo pripažinti sandorį – paskolos sutartį įvykusiu, bet negaliojančiu sandoriu ir taikyti restituciją ir nurodo su tuo susijusius naujus argumentus. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, <...> galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui.
34. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas reikalavimas ir argumentai pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikšti, dėl ko pirmosios instancijos teismas tokio pobūdžio reikalavimo ginčijamu sprendimu nenagrinėjo, ieškovas neturi teisės prašyti pripažinti ginčijamą sprendimą negaliojančiu šiuo pagrindu ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
35. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos santykius ir paskolos dalyko perdavimą, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.
36. Ieškovas L. R. prašė jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo turinį, spręstina, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Atsakovas V. B. priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašė.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                      Loreta Bujokaitė

                                                                      Asta Radzevičienė

                                                                      Rūta Veniulytė-Jankūnienė