Administracinė byla Nr. eA-607-492/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09183-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai V. L., J. Ž., V. G., R. K., A. J., A. B., D. D., M. R., Ž. Ž., R. P., L. U., E. P., D. P., R. U., D. B. (mirusios pareiškėjos teisių perėmėjas – K. B.), I. V., R. K., R. I., R. J., D. S., V. S., L. A., T. T., J. S., E. V., A. Š., M. G., J. J. (J.), L. G., A. B., U. R., A. P., I. D., L. Z., V. M., E. R., Š. V., A. G., Ž. G., M. J., G. T., J. R., V. G., E. S., E. A., D. K., J. V., Ž. M., A. K., O. A., V. K., J. A., K. S.-M., Z. B., K. G., V. B., T. D., S. N., R. R. ir E. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos (toliau – ir atsakovas) turtinės žalos atlyginimą: 1) V. L. – 8 472,84 Eur; 2) J. Ž. – 4 982,28 Eur; 3) V. G. – 10 179,24 Eur; 4) R. K. – 9 428,17 Eur; 5) A. J. – 8 007,48 Eur; 6) A. B. – 8 007,48 Eur; 7) D. D. – 9 558,72 Eur; 8) M. R. – 10 024,08 Eur Eur; 9) Ž. Ž. – 8 007,48 Eur; 10) R. P. – 8 007,48 Eur; 11) L. U. – 8 007,48 Eur; 12) E. P. – 11 316,78 Eur; 13) D. P. – 8 007,48 Eur; 14) R. U. – 8 007,48 Eur; 15) D. B. (jos teisių perėmėjas – K. B.) – 4 985,28 Eur; 16) I. V. – 8 938,20 Eur; 17) R. K. – 6 642,54 Eur; 18) R. I. – 5 552,46 Eur, 19) R. J. – 8 783,10 Eur; 20) D. S. – 7 010,82 Eur; 21) V. S. – 8 932,17 Eur; 22) L. A. – 8 162,58 Eur; 23) T. T. – 5 784,64 Eur; 24) J. S. – 8 655,01 Eur; 25) E. V. – 7 710,06 Eur; 26) A. Š. – 8 317,74 Eur; 27) M. G. – 7 710,06 Eur; 28) J. J. (J.) – 4 985,28 Eur; 29) L. G. – 6 826,68 Eur; 30) A. B. – 4 985,28 Eur; 31) U. R. – 6 280,39 Eur; 32) A. P. – 9 248,46 Eur; 33) I. D. – 9 713,82 Eur; 34) L. Z. – 9 465,85 Eur; 35) V. M. – 8 007,48 Eur; 36) E. R. – 8 105,17 Eur; 37) Š. V. – 8 007,48 Eur; 38) A. G. – 8 007,48 Eur; 39) Ž. G. – 9 279,02 Eur; 40) M. J. – 9 869,98 Eur; 41) G. T. – 6 469,44 Eur; 42) J. R. – 5 543,83 Eur; 43) V. G. – 8 007,48 Eur; 44) E. S. – 5 493,49 Eur; 45) E. A. – 6 274,26 Eur; 46) D. K. – 6 826,68 Eur; 47) J. V. – 4 985,28 Eur; 48) Ž. M. – 9 093,30 Eur; 49) A. K. – 8 503,40 Eur; 50) O. A. – 8 007,48 Eur; 51) V. K. – 10 205,04 Eur; 52) J. A. – 8 007,48 Eur; 53) K. S.-M. – 8 938,20 Eur; 54) Z. B. – 7 315,03 Eur; 55) K. G. – 8 007,48 Eur; 56) V. B. – 8 007,48 Eur; 57) T. D. – 9 868,92 Eur; 58) S. N. – 9 558,72 Eur; 59) R. R. – 8 945,95 Eur; 60) E. M. – 7 710,06 Eur. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1.       Skundo padavimo metu jie yra Vilniaus apygardos prokuratūros, Kauno apygardos prokuratūros, Šiaulių apygardos prokuratūros, Klaipėdos apygardos prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorai. Viena iš esminių prokuroro nepriklausomumą užtikrinančių garantijų yra teisingas apmokėjimas už darbą. Prokurorų teisinis statusas yra iš esmės analogiškas teisėjų statusui, jiems keliami tokie patys kvalifikaciniai bei reputaciniai reikalavimai, taikomi iš esmės tie patys veiklos ribojimai, todėl, kad prokurorams, kuriems tenka pareiga organizuoti ir vadovauti ikiteisminiam tyrimui, palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, įstatymų numatytais atvejais ginti viešąjį interesą, lygiai taip pat kaip ir teisėjams, taikytini ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimai dėl teisingo apmokėjimo, atitinkančio keliamus reikalavimus, jo atliekamų funkcijų sudėtingumą, ypatingą statusą ir orumą.

2.2.       Pareiškėjų nurodyti atsakovo atstovai turi pareigą rengti ir įstatymų leidėjui – Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) – teikti įstatymų projektus, susijusius su pareiškėjams taikomomis teisingomis darbo apmokėjimo sąlygomis, tinkamai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. Atsakovo atstovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė), Lietuvos Respublikos teisingumo misterijai bei Lietuvos Respublikos finansų ministerijai nevykdant jiems nustatytų funkcijų, įstatymų leidėjas jau ilgą laiką nenustato pareiškėjų darbo apmokėjimo sąlygų, atitinkančių Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas ir pamatinius principus bei tarptautinių organizacijų rekomendacijas.

2.3.       Įstatymų leidėjui taikant skirtingas darbo apmokėjimo sistemas ir bazinius darbo užmokesčio dydžius panašaus pobūdžio pareigas atliekantiems pareigūnams, pažeidžiamas lygiateisiškumo principas. Vertinant Konstitucijoje įtvirtintos teisingo apmokėjimo už darbą, lygiateisiškumo ir prokurorų nepriklausomumo vertybių pobūdį, tinkamas prokurorų atlyginimo nesureguliavimas leidžia konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus – neveikimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.271 str.).

2.4.       Pareiškėjų patirta žala pasireiškia teisingo atlyginimo nenustatymu prokurorui, organizuojančiam ir vadovaujančiam ikiteisminiam tyrimui, baudžiamosiose bylose palaikančiam valstybinį kaltinimą bei įstatymų nustatytais atvejais ginančiam asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str.): a) kuris prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 22 str. 4 d., 30 str.); b) kuris negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti kitose įstaigose, įmonėse ar organizacijose (Prokuratūros įstatymo 29 str. 1 d.); c) kuris negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus prokuroro darbo užmokestį, Europos deleguotojo prokuroro darbo užmokestį, atlyginimą už kūrybinę veiklą, mokslinį ar pedagoginį darbą, dalyvavimą teisės aktų projektų rengimo grupėse ir komisijose, jei šis darbas neįeina į prokuroro pareigas, išmokas iš Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių lėšų pagal paramos teikimo projektų sutartyse nustatytas sąlyga (Prokuratūros įstatymo 29 str. 2 d.); d) kuriam keliami atitinkami profesiniai ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimai (Prokuratūros įstatymo 25, 29 ir kt. str.).

2.5.       Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Prokuroro darbo apmokėjimas simboliškai kinta tik priklausomai nuo patvirtinto bazinio dydžio, kuris visą dešimtmetį buvo didinamas vos po kelis eurus. Pagal Prokuratūros įstatymo 1 priedo 2 punktą šiuo metu nustatytas apygardos prokurorų pareiginės algos koeficientas priklausomai nuo konkrečios prokuroro pareigybės svyruoja nuo 16,5 iki 19,2. Šie koeficientai yra nustatyti Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo Nr. I-599 1, 2, 9, 16, 19, 24, 25, 27, 28, 29, 31, 32, 33, 36, 37-5, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 49, 50, 52 straipsnių ir priedo pakeitimo, Įstatymo papildymo 16-1, 37-7 straipsniais ir 1 priedu ir 35 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatyme, kuris priimtas 2017 m. gruodžio 19 d. (įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 1 d.). Nuo 2018 m. liepos 1 d. iki skundo padavimo visų grandžių prokurorų pareiginės algos koeficientai nebuvo keičiami.

2.6.       2022 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė inicijavo valstybės tarnybos reformą, susijusią su darbo apmokėjimo viešajame sektoriuje sistemos pakeitimais. Įgyvendinant šią reformą buvo parengti valstybės tarnybos ir kitų susijusių įstatymų pakeitimų projektai. Šios sistemos keitimo įgyvendinimas buvo numatytas keliais etapais. Pirmajame etape buvo siūloma pertvarkyti teisėjų ir kai kurių valstybės pareigūnų atlygio sistemą, kuri turėjo įsigalioti nuo 2023 m. liepos 1 d. Tačiau prokurorų darbo apmokėjimo sistemos pakeitimas atskirtas nuo teisėjų ir numatyta, kad jis bus vykdomas tik antrajame etape, kurio įsigaliojimas planuojamas 2024 m. sausio 1 d., nors iki pat 2023 m. lapkričio 23 d. svarstymo Lietuvos Respublikos Seime nebuvo numatyta, ar prokurorams atlyginimai bus padidinti ir kokiais dydžiais.

2.7.               Įstatymų leidėjo neteisėtas neveikimas, kai nuo 2013 metų sparčiai keliant minimalią mėnesio algą ir sparčiai didėjant vidutiniam šalies mėnesiniam darbo užmokesčiui, prokurorų atlyginimai nebuvo proporcingai didinami, jau savaime vertintinas kaip prokurorų teisės į teisingą darbo apmokėjimą pažeidimas, prokurorų nepriklausomumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimas. Nuo 2023 m. liepos 1 d. įsigalioję diskriminaciniai teisės aktų pakeitimai, nustatantys ženkliai didesnį atlygį teisėjams bei specialiųjų tyrimų tarnybos ir žvalgybos pareigūnams, t. y. iš esmės tos pačios sistemos tarnautojams, bet ne prokurorams, itin smarkiai padidino atotrūkį tarp tos pačios sistemos tarnautojų ir prokurorų patiriamą žalą dėl neteisingo darbo apmokėjimo.

2.8.       Kadangi 2023 m. lapkričio 23 d. posėdyje Lietuvos Respublikos Seimas pritarė siūlymui didinti prokurorų darbo užmokestį dviem etapais, numatant, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. prokurorų pareiginė alga būtų padidinta tiek, kad ji sudarytų ne mažiau 75 procentų atitinkamos grandies teisėjo pareiginės algos, o nuo 2025 m. sausio 1 d. – ne mažiau kaip 90 procentų atitinkamos grandies teisėjo pareiginės algos, pareiškėjai reikalauja žalos atlyginimo už neveikimo laikotarpį nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. Skaičiuojant žalos dydį už 2023 metus imamas skirtumas tarp prokuroro atlyginimo – pareiginės algos su priedu už tarnybos Lietuvos valstybei stažą neatskaičius mokesčių (bruto) ir prokuroro atlyginimo, kuris numatytas nuo 2024 m. sausio 1 d. (pagal projektą, kuriam Seimas pritarė 2023 m. lapkričio 23 d.), atsižvelgiant į nuo 2023 m. liepos 1 d. įsigaliojusią teisėjų darbo apmokėjimo sistemą.

2.9.       Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia (be kita ko) jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos (Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas). Lygiai toks pats prokurorų nepriklausomumo principas yra įtvirtintas Konstitucijos 118 straipsnyje. Taigi, Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl teisėjų nepriklausomumo principo ir jį užtikrinančių teisėjų socialinių garantijų, sietinų su ypatingu jų statusu, iš esmės taikytini ir šioje byloje, vertinant valstybės padarytą žalą nuo 2023 m. liepos 1 d. netinkamai (ne)nustatytu prokurorų darbo apmokėjimu. 

2.10.       Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisę; ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai). Prokurorui mokamo atlygio dydis santykyje su keliamais reikalavimais ir nustatytais apribojimais yra neadekvatus (diskriminacinis), juo labiau vertinant tai, kad teisėjams, kuriems taikomi tokie pat reikalavimai ir ribojimai nuo 2023 m. liepos 1 d. darbo apmokėjimas ženkliai pakito ir tarp šių dviejų pareigybių apmokėjimo atsirado neadekvatus ir niekuo nepagrįstas skirtumas. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad Prokuratūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalis apimtimi, kuria nenustatytas objektyviais kriterijais apibrėžtas prokurorų atlyginimo bazinis dydis, pažeidžia prokurorų teisę į teisingą darbo apmokėjimą.

2.11.       Prokurorų darbo užmokesčio koeficiento dydis negali iš esmės skirtis nuo tapačios grandies teisėjų darbo užmokesčio koeficientų dydžio ir privalo būti ne didesnis nei 10 procentų skaičiuojant nuo atitinkamos grandies teisėjų darbo užmokesčio koeficientų dydžio, nustatyto 2023 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2015 priede.

2.12.       Lietuvos Respublikos Prezidentūra buvo įregistravusi įstatymo projektą, kuriuo siūlyta nuo 2023 m. spalio 1 d. padidinti prokurorų atlyginimus. Šis įstatymo projektas buvo inicijuotas atsižvelgus į tai, kad Seimo priimtoje valstybės tarnybos reformoje prokurorų atlyginimų kilimas nebuvo numatytas. Be to, Europos prokurorų konsultacinė taryba (toliau – ir CCPE), išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės N. G. kreipimąsi, pateikė išvadas dėl Lietuvos teisės aktų pokyčių, lemiančių neproporcingai didelį prokurorų ir teisėjų atlyginimų skirtumą Lietuvoje. Išvadose pažymima, kad CCPE biuras visiškai pripažįsta ir sutinka, jog Europos Tarybos valstybės narės šiuo atžvilgiu turi vertinimo laisvę ir kad jos turi visišką ir išimtinę teisę nustatyti atlyginimų dydžius įvairioms profesinėms grupėms, įskaitant prokurorus. Tačiau, CCPE nuomone, ,,toks didelis ir esminis teisėjų ir prokurorų atlyginimų skirtumas, kuris, kaip pranešama, pastebimas Lietuvoje, peržengia tokią vertinimo ribą ir iš esmės prieštarauja įvairių tarptautinių institucijų tiek Europos Taryboje, tiek už jos ribų rekomendacijoms“. Pareiškėjų teigimu, nurodyti Lietuvos Respublikos Prezidento ir kompetentingų tarptautinių institucijų argumentai dėl prokurorų darbo užmokesčio ir nustatytinų koeficientų dydžio sąryšio su 2023 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2015 priede įtvirtintais atitinkamos grandies teisėjų darbo užmokesčio koeficientų dydžiais taikytini ir nagrinėjamoje byloje sprendžiant žalos atlyginimo klausimą.

2.13.       Įstatymų leidėjo neteisėtas neveikimas, kai nuo 2023 m. liepos 1 d. keliant teisėjų, specialiųjų tyrimų tarnybos ir žvalgybos pareigūnų užmokestį, nesant jokių objektyvių kriterijų, prokurorų atlyginimai nebuvo proporcingai padidinti, prilygsta prokurorų atlyginimo mažinimui ir tuo pačiu yra prokurorų nepriklausomumo principo pažeidimas, teisės į teisingą darbo apmokėjimą pažeidimas, teisėtų lūkesčių ir lygiateisiškumo principų pažeidimas.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – ir atsakovo atstovai) atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4.       Atsakovo atstovai atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1.       Darbo užmokesčio sistemos nustatymas yra išimtinė valstybės ir jos institucijų konstitucinė diskrecija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu (aiškinamos kitų Seimo ir Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų viešųjų finansų srityje kontekste), įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui). Taigi, iš esmės darbo apmokėjimo sistemos pasirinkimas yra Seimo diskrecija, kurią Seimas yra realizavęs, priimdamas prokurorų darbo apmokėjimą reglamentuojančius įstatymus. Jokiame teisės akte nėra numatyta pareiga susieti teisėjų ir prokurorų darbo apmokėjimo sistemas tarpusavyje, juo labiau – pareiškėjų nurodomu santykiu (10 procentų).

4.2.       Pareiškėjai neįrodė CK 6.271 straipsnyje numatytų valstybės atsakomybės sąlygų. Šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus, dėl kurių atsiranda jos deliktinė atsakomybė. Pareiškėjai neteisėtu valstybės veiksmu laiko tai, kad nebuvo tinkamai sureguliuotas jų darbo užmokestis, t. y. prokurorų darbo apmokėjimo sistemos pakeitimas atskirtas nuo teisėjų ir numatyta, kad jis bus vykdomas tik antrajame etape, kurio įsigaliojimas planuojamas 2024 m. sausio 1 d. Tokia pareiškėjų pozicija yra neparemta jokiais teisės aktais, todėl vertintina kaip subjektyvi ir nepagrįsta. Prokurorai buvo įtraukti į viešojo sektoriaus reformą, buvo parengti teisės aktai, numatantys, kaip bus keičiamas prokurorų darbo užmokestis, be kita ko, susiejant jį su teisėjų darbo užmokesčio dydžiu. Valstybės valdžią vykdančios institucijos turi iš Konstitucijos kylančią diskrecijos teisę nustatyti ne tik darbo apmokėjimo sistemas, bet ir nustatyti kriterijus, kokiais būdais ir terminais konkreti darbo apmokėjimo sistema bus nustatyta. Be to, nustatant viešojo sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą, Vyriausybė turi pareigą atsižvelgti ir į finansines valstybės galimybes.

4.3.       Prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo didinami 2017 m. gruodžio 19 d., priėmus Prokuratūros įstatymo pakeitimus, kurie įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 1 d. Tačiau teisėjų atlyginimų koeficientai nebuvo didinami, išskyrus 2018 m. gruodžio 4 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo Nr. X-1771 priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XIII-1689, kuriame tik apylinkių teismų teisėjams nuo 2019 metų sausio 1 d. buvo nustatyti aukštesni pareiginės algos koeficientai. Žemiausios grandies prokuroro darbo užmokestis po 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojusių Prokuratūros įstatymo pakeitimų sudarė apie 85 procentus apylinkės teismo teisėjo atlyginimo, Generalinio prokuroro atlyginimas buvo 5 procentais didesnis nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko atlyginimas. Šios faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjų teiginius, jog įstatymų leidėjas ilgą laiką nesiėmė veiksmų nustatyti tinkamą ir teisingą jų darbo užmokestį bei juos diskriminavo teisėjų atžvilgiu.

4.4.       Pareiškėjai nepagrįstai tvirtina, jog prokurorų teisinis statusas yra iš esmės analogiškas teisėjų statusui. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime išaiškino, kad prokuratūra nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis ir nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms; pagal Konstituciją prokuroro funkcijos yra kitokios nei teisingumo vykdymas. Nei tarptautinės teisės aktai, nei tarptautinių institucijų rekomendacijos nenustato teisėjų ir prokurorų atlyginimo santykio.

II.

5.       Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą.

6.       Teismas nurodė, kad pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos (kuri pasireiškė nurodytu laikotarpiu negautų darbo užmokesčio pajamų dalimi) atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: atsakovo atstovų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjams padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti turtinę žalą.

7.       Teismas atkreipė dėmesį, kad iš viešai skelbiamos informacijos yra žinoma, jog Seimas 2017 m. gruodžio 19 d. ypatingos skubos tvarka priėmė Prokuratūros įstatymo pataisas, kuriose, be kita ko, buvo pakeistas Prokuratūros įstatymo 49 straipsnis „Prokurorų darbo užmokestis“; pritarta kelti prokurorų atlyginimus, padidinant pareiginės algos koeficientus. Pavyzdžiui, generalinio prokuroro koeficientas pakeltas nuo 16,7 iki 22,9. Tai generalinio prokuroro pareiginį atlyginimą pakėlė nuo 2 179 iki 3 022 Eur per mėnesį neatskaičius mokesčių. Apygardos vyriausiojo prokuroro pareiginė alga padidėjo nuo 1 918 iki 2 534 Eur, eilinio prokuroro – nuo 1 239 Eur iki 1 834 Eur per mėnesį neatskaičius mokesčių. Prieš šių sumų dar pridedami priedai už stažą, kitokios priemokos. Iki tol pareiginė alga siekė 1 366–1 627 Eur. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjais, kad jų atlyginimai ilgą laiką nebuvo peržiūrimi.

8.       Teismas pažymėjo, kad nuo 2023 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai teisėjų darbo apmokėjimo sistemai, atsirado atotrūkis tarp teisėjų ir prokurorų darbo užmokesčio, tačiau Seimas 2023 m. pritarė Prokuratūros įstatymo pataisoms (projektas Nr. XIVP-2909(2)), pagerindamas prokurorų socialines garantijas, reglamentuodamas prokurorų darbo užmokesčio didinimą. Nustatyta, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. prokurorų pareiginė padidinta tiek, kad ji sudarys ne mažiau 75 procentų atitinkamos grandies teisėjo pareiginės algos, o nuo 2025 m. sausio 1 d. – ne mažiau kaip 90 procentų atitinkamos grandies teisėjo pareiginės algos. Prokurorų darbo užmokestis nuo 2025 m. sausio 1 d. susideda iš pareiginės algos ir mokėjimo už darbą ir budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, pavadavimą, nakties ir viršvalandinį darbą. Prokurorų pareiginė alga indeksuojama Pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio nustatymo ir asignavimų darbo užmokesčiui perskaičiavimo įstatymo nustatyta tvarka. Priimtomis pataisomis taip pat naujai reglamentuotas apmokėjimas už prokurorų darbą ir budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, pavadavimą, nakties ir viršvalandinį darbą.

9.       Įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą, Lietuvos Respublikos Seimo Pagrindinio komiteto išvadas (2023 m. lapkričio 22 d. papildomą išvadą Nr. 113-P-38 dėl Prokuratūros įstatymo Nr. I-599 16(1), 20, 25, 27, 39, 40, 49, 50(1), 60 straipsnių ir 1 priedo pakeitimo įstatymo projekto, 2023 m. gruodžio 6 d. papildomą išvadą Nr. 113-P-40 dėl Prokuratūros įstatymo Nr. I-599 16(1), 20, 25, 27, 39, 40, 49, 50(1), 60 straipsnių ir 1 priedo pakeitimo įstatymo projekto), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teismas konstatavo, kad prokurorų darbo apmokėjimo sistemos pasirinkimas yra Seimo diskrecija, kurią Seimas yra realizavęs, priimdamas prokurorų darbo apmokėjimą reglamentuojančius įstatymus.

10.       Teismas akcentavo, kad administraciniai teismai sprendžia viešojo administravimo srities ginčus, tačiau nevertina ginčijamo teisės akto ar veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Konkrečiu atveju nustatoma, ar nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar neviršyta viešojo administravimo subjekto kompetencija, taip pat ar aktas ar veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ar uždaviniams, dėl kurių institucija įsteigta ar gavo įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str.). Skunde nepateikta konkrečių argumentų dėl konkrečių viešojo administravimo subjektų (ministerijų) veikimo ultra vires (viršijant įgaliojimus) ar netinkamo kompetencijos realizavimo.

11.       Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija nevykdė ginčo laikotarpiu jos kompetencijai priskirtų veiksmų teikdama siūlymus Seimui dėl prokurorų darbo apmokėjimo įstatymo normų nuostatų pakeitimo, todėl ir šio atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas ar vilkinimas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus nėra nustatytas. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad 2023 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai teisėjų darbo apmokėjimo sistemai, atsirado trumpalaikis atotrūkis tarp teisėjų ir prokurorų darbo užmokesčio, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas, jo kažkuris atstovas, atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą), prokurorų darbo apmokėjimo sistemos pasirinkimas yra Seimo diskrecija, o įstatymai nereglamentuoja prokurorų ir teisėjų darbo užmokesčio susietumo klausimų. Nepaisant to, Seimui teikiamame rengiamame Prokuratūros įstatymo pakeitimo projekte buvo suderintos prokurorų darbo apmokėjimo įstatymo normos su Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo normomis, priimtomis svarstant pirmąjį valstybės tarnybos pertvarkos etapą, kad būtų išlaikytas nuoseklus ir proporcingas teisinis reguliavimas tarp prokurorų ir teisėjų darbo apmokėjimo taisyklių.

12.       Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti valstybės, jos atstovų, neteisėtų veiksmų (neveikimo). Valstybė, nustatydama prokurorų darbo apmokėjimą, buvo aktyvi, t. y. prokurorai buvo įtraukti į viešojo sektoriaus reformą, buvo parengti teisės aktai, numatantys, kaip bus keičiamas prokurorų darbo užmokestis, be kita ko, proporcingai suderinant jį su teisėjų darbo užmokesčio dydžiu. Nenustačius vienos iš pagrindinių sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, skundas laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

III.

13.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą tenkinti bei priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14.       Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.       Viena iš esminių prokuroro nepriklausomumą užtikrinančių garantijų yra teisingas apmokėjimas už darbą. Teisingo apmokėjimo už darbą principas iš esmės reikalauja, kad už panašų (panašaus pobūdžio, vertės, sudėtingumo) darbą būtų mokamas panašaus dydžio atlyginimas. Prokuratūros veikla yra betarpiškai susijusi su teismų veikla, prokuroro statusas analogiškas teisėjo statusui, todėl prokurorams turi būti taikomos veiklos nepriklausomumo ir socialinės garantijos analogiškos arba iš esmės panašios toms, kurios taikomos teisėjams. Prokurorų darbo užmokesčio koeficiento dydis negali esmingai skirtis nuo tapačios grandies teisėjų darbo užmokesčio koeficientų dydžio ir privalo būti ne didesnis nei 10 procentų skaičiuojant nuo atitinkamos grandies teisėjų darbo užmokesčio koeficientų dydžio, nustatyto 2023 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2015 priede. Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl teisėjų nepriklausomumo principo ir jį užtikrinančių teisėjų socialinių garantijų, sietinų su ypatingu jų statusu, iš esmės taikytini ir šioje byloje, vertinant valstybės padarytą žalą nuo 2023 m. liepos 1 d. netinkamai (ne)nustatytu prokurorų darbo apmokėjimu.

14.2.       Sprendimas prokurorų atlyginimus sparčiau priartinti prie teisėjų atlyginimo buvo priimtas tik po pirmųjų prokurorų skundų pateikimo teismui 2023 m. spalio mėn. Be to, aplinkybė, jog itin ženkli atlyginimų disproporcija tarp šių dviejų kategorijų tarnautojų buvo trumpalaikė (pusės metų), nereiškia, jog pareiškėjai per tą laiką nepatyrė žalos, o žalą padaręs subjektas yra atleidžiamas nuo pareigos ją atlyginti. Konstitucijoje įtvirtintų principų nesilaikymas, net jeigu jis yra trumpalaikis, yra nepriimtinas ir griaunantis pamatines teisinės valstybės vertybes, menkinantis pasitikėjimą valdžios institucijomis bei valstybe apskritai. Todėl bet kokie konstitucinių principų pažeidimai, net jeigu jie truko tik pusę metų, negali būti toleruojami.

14.3.       Prokuratūros įstatymo 49 straipsnyje reglamentuojamo bazinio dydžio, taikomo apskaičiuojant prokurorų pareiginę algą (atlyginimą), nustatymas, kaip ir teisėjams, specialiųjų tyrimų tarnybos ir žvalgybos pareigūnams, turi būti susietas su konkrečiu santykiniu dydžiu, skaičiuotinu nuo valstybėje objektyviai nustatyto tam tikro ekonominio rodiklio (pvz., vidutinio darbo užmokesčio), nes priešingu atveju sudaromos prielaidos atsirasti situacijoms, kai prokurorų atlyginimai proporcingai nedidinami tokiu mastu, kokiu didėja atitinkami rodikliai (pvz., vidutinis darbo užmokestis ar minimali mėnesinė alga) bei kitų panašaus rango pareigūnų atlyginimai. Tai neatitinka teisėtų lūkesčių ir lygiateisiškumo principų. Pareiškėjų vertinimu, nesant objektyviai apibrėžtų kriterijų, valstybės valdžios institucijos (Seimas, Vyriausybė) bazinį dydį gali nustatyti ir tvirtinti savo nuožiūra, nuo jų valios priklausančiais sprendimais ir be teisėto pagrindo.

14.4.       Prokurorui mokamo atlygio dydis santykyje su keliamais reikalavimais ir nustatytais apribojimais yra neadekvatus (diskriminacinis), juo labiau vertinant tai, kad teisėjams, kuriems taikomi tokie pat reikalavimai ir ribojimai nuo 2023 m. liepos 1 d. darbo apmokėjimas ženkliai pakito ir tarp šių dviejų pareigybių apmokėjimo atsirado neadekvatus ir niekuo nepagrįstas skirtumas. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad Prokuratūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalis apimtimi, kuria nenustatytas objektyviais kriterijais apibrėžtas prokurorų atlyginimo bazinis dydis, pažeidžia prokurorų teisę į teisingą darbo apmokėjimą.

14.5.       Įstatymų leidėjas iš esmės pripažįsta poreikį išlaikyti atitinkamą proporciją tarp teisėjų ir prokurorų darbo užmokesčio dydžio, tą patvirtina šiuo metu galiojančios prokurorų ir teisėjų atlyginimo sistemos, tačiau ginčo laikotarpiu buvo pažeisti teisingo apmokėjimo, teisėtų lūkesčių ir lygiateisiškumo principai, kai pareiškėjų darbo užmokestis nedidintas tuo pat metu, kai buvo didinamas teisėjų, t. y. tos pačios sistemos tarnautojų, darbo užmokestis ir dėl to tam tikru laikotarpiu tarp jų susidarė neadekvačiai didelis skirtumas. Įstatymų leidėjo neteisėtas neveikimas, kai nuo 2023 m. liepos 1 d. keliant teisėjų, specialiųjų tyrimų tarnybos ir žvalgybos pareigūnų užmokestį, nesant jokių objektyvių kriterijų, prokurorų atlyginimai nebuvo proporcingai padidinti, prilygsta prokurorų atlyginimo mažinimui ir tuo pačiu yra prokurorų nepriklausomumo principo pažeidimas, teisės į teisingą darbo apmokėjimą pažeidimas, teisėtų lūkesčių ir lygiateisiškumo principų pažeidimas.

14.6.       Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje pareiškėjai savo reikalavimus, be kita ko, grindžia ir konstitucinėmis nuostatomis, tikslinga būtų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo: 1) ar atsakovo sprendimas pareiškėjų darbo apmokėjimo sistemos įsigaliojimą numatyti atskirai nuo teisėjų darbo apmokėjimo sistemos įsigaliojimo neprieštarauja konstituciniams lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principams, ypač turint omenyje, kad prokurorams yra keliami analogiški kvalifikaciniai ir reputaciniai reikalavimai kaip ir teisėjams, o teismų ir prokuratūros statusas aptariamas tame pačiame Konstitucijos skyriuje „Teismai“; 2) ar Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisingo apmokėjimo už darbą principui neprieštaravo 2023 m. liepos 1 d. – 2023 m. gruodžio 31 d. teisės aktais nustatyta ženkli disproporcija tarp teisėjų ir prokurorų apmokėjimo dydžių.

15.       Atsakovo atstovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

16.       Atsakovo atstovai atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad:

16.1.       Jie (atstovo atstovai) pritaria teismo sprendimo argumentams, jog prokurorų darbo apmokėjimo sistemos parinkimas yra Seimo diskrecija, kurią Seimas realizavo nepažeisdamas teisės aktuose įtvirtintos tvarkos. Konstitucinis Teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui). Taigi, priešingai nei pareiškėjai teigia, Seimas neturi absoliučios laisvės nustatant darbo apmokėjimo sąlygas, privaloma laikytis Konstitucinio Teismo nurodytų principų. Prokurorų darbo apmokėjimo sistema yra tinkamai nustatyta Prokuratūros įstatyme, laikantis visų konstitucinių principų.

16.2.       Taip pat atsakovo atstovai pritaria teismo argumentams, jog Vyriausybės atlikti veiksmai ginčo laikotarpiu buvo teisėti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad prokurorų darbo užmokestis buvo nustatytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo jokių pagrįstų argumentų, paneigiančių teismo sprendimo išvadas. Pareiškėjų teiginiai, kad prokurorų darbo apmokėjimo sistema nustatyta pažeidžiant konstitucinius principus, yra subjektyvūs. Konstitucinio Teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendime pažymėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti teisėjų atlyginimų teisinį reguliavimą (įskaitant ir kompensaciją už draudimą dirbti kitą darbą), pasirinkdamas įvairius nustatymo būdus. Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas taikytinas ne tik nustatant teisėjų, bet ir prokurorų, kitų asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės biudžeto, darbo apmokėjimo sistemas.

16.3.       Prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suformuluotas, remiantis subjektyviais ir nepakankamais argumentais, todėl neatitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotų nuostatų. Be to, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme pareiškėjai prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą neteikė. Atsakovo atstovų įsitikinimu, šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų (prokurorų) teisės į turtinės žalos atlyginimą, kurią jie teigia patyrę dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų (neveikimo) neužtikrinant teisingo apmokėjimo už darbą laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.

18.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, padaręs išvadą, kad nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas). Teismas prokurorų darbo užmokesčio nustatymą vertino nuo ankstesnio laikotarpio, kai 2017 m. gruodžio 19 d. ypatingos skubos tvarka buvo priimtos Prokuratūros įstatymo pataisos ir padidinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, todėl nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad jų atlyginimai buvo ilgą laiką neperžiūrimi. Teismas pažymėjo, kad atotrūkis tarp teisėjų ir prokurorų darbo užmokesčio susidarė nuo 2023 m. liepos 1 d., įsigaliojus naujai teisėjų darbo apmokėjimo sistemai, kuris tęsėsi iki 2024 m. sausio 1 d., kai prokurorų pareiginė alga buvo padidinta tiek, kad sudarytų ne mažiau 75 procentų atitinkamos grandies teisėjo pareiginės algos, o nuo 2025 m. sausio 1 d. – ne mažiau kaip 90 procentų atitinkamos grandies teisėjo pareiginės algos. Teismas konstatavo, kad prokurorų darbo apmokėjimo sistemos pasirinkimas yra Seimo diskrecija, kurią Seimas yra realizavęs, priimdamas prokurorų darbo apmokėjimą reglamentuojančius įstatymus, todėl trumpalaikio atotrūkio tarp teisėjų ir prokurorų darbo užmokesčio nevertino kaip atsakovo, jo atstovų neteisėtų veiksmų.

19.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutikdami su teismo sprendimu pažymėjo, kad prokurorų darbo užmokesčio koeficiento dydis negali esmingai skirtis nuo tapačios grandies teisėjų darbo užmokesčio koeficientų dydžio ir privalo būti ne didesnis nei 10 procentų skaičiuojant nuo atitinkamos grandies teisėjų darbo užmokesčio koeficientų dydžio, nustatyto 2023 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2015 priede. Nurodė, kad trumpalaikė disproporcija nereiškia, jog pareiškėjai per tą laiką nepatyrė žalos, akcentavo, kad bazinio pareiginės algos (atlyginimo) dydžio nustatymas turi būti susietas su konkrečiu santykiniu dydžiu, pvz., vidutiniu darbo užmokesčiu, todėl Prokuratūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nenustatytas objektyviais kriterijais apibrėžtas prokurorų atlyginimo bazinis dydis, pažeidžia prokurorų teisę į teisingą darbo apmokėjimą; mano, kad būtų tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo dėl pareiškėjų (prokurorų) ir teisėjų darbo apmokėjimo sistemos įsigaliojimo atskirai bei, ar dėl laikotarpiu 2023 m. liepos 1 d.–2023 m. gruodžio 31 d. teisės aktais nustatyta ženkli disproporcija tarp teisėjų ir prokurorų darbo apmokėjimo dydžių neprieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio1 dalyje įtvirtintam teisingo apmokėjimo už darbą principui.

20.       CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Atitinkamai valstybės neteisėti veiksmai konstatuotini nustačius, kad: 1) neįvykdyta įtvirtinta įstatymuose (plačiausia prasme – teisės aktuose) ar sutartyje nustatyta valstybės ar jos atskirų institucijų pareiga; 2) atlikti įstatymu (teisės aktu) ar sutartimi draudžiami veiksmai arba 3) pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai.

21.       Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybė finansinėmis, organizacinėmis ir techninėmis priemonėmis užtikrina tinkamas prokurorų tarnybos sąlygas, prokuroro nepriklausomumo garantijas bei įstatymų nustatytas socialines garantijas.

22.       Pareiškėjai, siekdami įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą), skundo reikalavimus grindžia argumentais, kad prokurorų darbo apmokėjimas turi iš esmės nesiskirti nuo atitinkamos grandies teisėjų darbo apmokėjimo, nes keliami kvalifikaciniai ir reputaciniai reikalavimai, vykdomų funkcijų sudėtingumas iš esmės tokie patys; atsakovo atstovams laikotarpiu 2023 m. liepos 1 d.–2023 m. gruodžio 31 d. prokurorų darbo apmokėjimo sistemos pakeitimą atskyrus nuo teisėjų, kuriems nuo 2023 m. liepos 1 d. buvo nustatytas ženkliai didesnis darbo apmokėjimas, ir nustačius prokurorų darbo apmokėjimo sistemą, atitinkančią teisėjų darbo apmokėjimą vėliau, nuo 2024 m. sausio 1 d., dėl neteisėto diskriminuojančio atsakovo neveikimo nurodomu laikotarpiu pareiškėjai patyrė žalą negautų pajamų forma.

23.       2022 m. Valstybės pertvarkos koncepcijos IV dalyje buvo numatytos valstybės tarnybos tobulinimo gairės, be kita ko, didinti valstybės tarnybos įstaigų vadovų, valstybės politikų, valstybės pareigūnų, teismų vadovų, viešųjų įstaigų, vykdančių viešojo administravimo funkcijas, vadovų ir valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų dirbančiųjų darbo užmokesčio konkurencingumą nustatant naują bazinį dydį (9.2 p.).

24.       Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. gegužės 25 d. patvirtino valstybės tarnybos reformą ir numatė, kad nuo 2023 metų liepos 1 d. darbo užmokestis didinamas Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams, žvalgybos pareigūnams ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams. Prokurorai (taip pat Vadovybės apsaugos tarnyba, statutiniai valstybės tarnautojai, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojai, kariai, įstatymų pagrindais sudarytų komisijų nariai) pateko į antrąjį algų kėlimo etapą – nuo 2024 m. sausio 1 d.

25.       2023 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai teisėjų darbo apmokėjimo sistemai, atsirado atotrūkis tarp teisėjų ir prokurorų darbo užmokesčio, tačiau Seimas 2023 m. pritarė Prokuratūros įstatymo pataisoms (projektas Nr. XIVP-2909(2)), reglamentuojančioms prokurorų darbo užmokesčio didinimą. Nustatyta, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. prokurorų pareiginė padidinama tiek, kad ji sudarys ne mažiau 75 procentų atitinkamos grandies teisėjo pareiginės algos, o nuo 2025 m. sausio 1 d. – ne mažiau kaip 90 procentų atitinkamos grandies teisėjo pareiginės algos. Prokurorų darbo užmokestis nuo 2025 m. sausio 1 d. susideda iš pareiginės algos ir mokėjimo už darbą ir budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, pavadavimą, nakties ir viršvalandinį darbą. Prokurorų pareiginė alga indeksuojama Pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio nustatymo ir asignavimų darbo užmokesčiui perskaičiavimo įstatymo nustatyta tvarka. Priimtomis pataisomis taip pat naujai reglamentuotas apmokėjimas už prokurorų darbą ir budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, pavadavimą, nakties ir viršvalandinį darbą.

26.       Pareiškėjai teiginius dėl pareiginės algos dydžio nustatymo, atitinkančio 90 procentų atitinkamos grandies teisėjo darbo užmokesčio, grindžia argumentais, kad prokurorų statusas yra iš esmės analogiškas teisėjų statusui: Konstitucijos 118 straipsnis, įtvirtinantis, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo, yra išdėstytas IX Konstitucijos skirsnyje „Teismai“. Prokurorams taikomi iš esmės tokie patys nepriekaištingos reputacijos ir išsilavinimo reikalavimai, kaip ir teisėjams, ir lygiai taip pat yra ribojama jų galimybė dirbti kitą darbą (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 51, 52, 48 straipsniai, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 25, 29 straipsniai). Lietuvos prokuratūros kaip teisminės institucijos statusą yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas; šio Teismo didžioji kolegija 2019 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą byloje C-509/18 dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pripažinimo Europos arešto orderį išduodančiąja teismine institucija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai nurodo, kad prokurorams turi būti taikomos veiklos nepriklausomumo ir socialinės garantijos analogiškoms toms, kurios taikomos teisėjams; remiasi Konstitucinis Teismas yra išaiškinimais, kad teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai); pagal Konstituciją teisėjams nustatytos materialinės ir socialinės garantijos turi būti tokios, kad atitiktų konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai), valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę (Konstitucinio Teismo inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

27.       Pareiškėjai taip pat remiasi tarptautiniais dokumentais: Europos Tarybos Bordo deklaracijoje numatyta, kad „<...> dėl teisėjų ir prokurorų uždavinių panašumo panašūs yra ir reikalavimai bei garantijos, susiję su jų statusu ir pareigų vykdymo sąlygomis, būtent su priėmimu į pareigas, mokymusi, karjera, drausme, perkėlimu, atlyginimu, atleidimu iš pareigų ir laisve kurti profesines asociacijas (37 punktas).“ Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje R(2000)19 nurodyta, kad „Nustatant prokurorų statusą bei jų darbo užmokesčio ir pensijų dydžius turi būti atsižvelgiama į būtinumą išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp teisėjų (members of judiciary) ir prokurorų, nes nepaisant to, kad jų pareigos skiriasi iš prigimties, abi šios grupės atlieka lemiamą vaidmenį teisingumo sistemoje. Prokurorų darbo užmokestis taip pat turi atspindėti pareigybės reikšmingumą ir tinkamumą“. Konsultacinės Europos teisėjų tarybos (CCJE) nuomonės Nr. 1 (2001) 61 paragrafas numato, kad „<...> adekvatus darbo užmokestis būtinas tam, kad būtų užtikrintas laisvas ir atsparus įtakai darbas. Ši pastaba taikoma ir kalbant apie prokurorų darbo užmokestį.“ O 2014 m. gruodžio 17 d. Romoje priimtoje Konsultacinės Europos prokurorų tarybos (CCPE) Europos Tarybos Ministrų Komitetui pateiktoje nuomonėje „Dėl Europos normų ir principų, susijusių su prokurorais“ (53 punktas) nurodyta, kad „Teisėjų ir prokurorų misijų panašumas ir joms būdinga komplementarumo (viena kitos papildymo) specifika reikalauja panašių garantijų dėl jų statuso ir tarnybos sąlygų, o konkrečiai – dėl priėmimo į tarnybą, mokymų, karjeros galimybių, darbo užmokesčio, darbo drausmės ir perkėlimo (kuris turi būti vykdomas tik įstatyme nustatytais pagrindais arba jų sutikimu)“.

28.       Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo Nr. I-599 49 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio nustatymo ir asignavimų darbo užmokesčiui perskaičiavimo įstatymo Nr. XIV-2011 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų aiškinamajame rašte nurodoma, kad Prokuratūros įstatymo 1 priedo pakeitimu siekiama padidinti visų lygių prokurorų darbo užmokestį. Siūlomas darbo užmokesčio padidinimo dydis negali ženkliai skirtis nuo teisėjų darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, Prokuratūros įstatymo Nr. I-599 49 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo projekte siūlomas subalansuotas darbo užmokesčio santykis tarp atitinkamų grandžių teismų ir prokuratūrų, numatant tokius prokurorų pareiginės algos koeficientus, kurie skirtųsi vidutiniškai 10 proc., lyginant su teisėjų koeficientais. Atsižvelgiant į 2023 m. liepos 1 d. įsigaliosiantį Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymą Nr. X-1771, prokurorams, kaip ir teisėjams nėra numatomas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Panašus reglamentavimas yra ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

29.       Vyriausybė 2023 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 825 pritarė minėtų įstatymų pakeitimams su pastabomis, be kita ko, kad, atsižvelgiant į tai, kad teisėjai negali gauti priemokų, ir siekiant, kad prokurorų darbo užmokestis neviršytų atitinkamos teisėjo darbo užmokesčio, siūloma nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį prokurorų pareiginė alga nuo 2026 m. sausio 1 d. negalėtų viršyti 90 procentų atitinkamos grandies teisėjo pareiginės algos; siekiant suvienodinti teisėjų ir prokurorų darbo užmokesčio struktūrą, siūloma numatyti prokurorams galimybę mokėti už budėjimą ir pavadavimą; nuo 2026 m. sausio 1 d. atsisakyti prokurorams priemokos už specialųjį statusą ir skatinimo vienkartinėmis išmokomis.

30.       Teisėjų kolegija, nekvestionuodama pareiškėjų argumentų dėl nustatytinos prokurorų ir atitinkamos grandies teisėjų darbo apmokėjimo proporcijos, pažymi, kad jie laikytini orientaciniais, siekiamybe įtvirtinti prokurorų, kaip ir kitų valstybės tarnybos įstaigų vadovų, valstybės politikų, valstybės pareigūnų, teismų vadovų, viešųjų įstaigų, vykdančių viešojo administravimo funkcijas, vadovų ir valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų dirbančiųjų tokią darbo užmokesčio nustatymo sistemą, kuri, atsižvelgiant į atliekamas funkcijas, atsakomybę, keliamus aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos kvalifikacijos reikalavimus, geriausiai atitiktų jų indėlį valstybės viešajame sektoriuje. Tačiau pareiškėjų nurodomos aplinkybės negali būti vertinamos kaip imperatyvas, iš esmės ribojantis valstybės valdžios institucijų veiklą priimant konkrečius sprendimus.

31.       Konstitucinis Teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu (aiškinamos kitų Seimo ir Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų viešųjų finansų srityje kontekste), įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui). Tai reiškia Seimo diskreciją pasirinkti darbo apmokėjimo sistemas atsižvelgiant į Vyriausybės siūlymus. 

32.       Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra nurodęs, kad prokuratūra nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis ir nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms; pagal Konstituciją prokuroro funkcijos yra kitokios nei teisingumo vykdymas. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nuo konstitucinio teisinės valstybės principo neatsiejama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą; ši teisė valstybės tarnautojui turi būti garantuojama ne mažesniu mastu negu kitiems darbuotojams, tačiau dėl valstybės tarnybos, kaip specifinės darbinės veiklos, pobūdžio galimi tam tikri jos įgyvendinimo ypatumai (2016 m. spalio 27 d. nutarimas, 2019 m. gegužės 29 d. nutarimas, 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Taigi, remiantis Konstitucinio Teismo doktrina galima teigti, kad valstybė turi teisę nustatyti nebūtinai identiškas teisėjų ir prokurorų darbo apmokėjimo tvarkas.

33.       2022 m. Europos Tarybos Europos veiksmingo teisingumo komisijos (CEPEJ) parengtoje Europos teisingumo sistemų vertinimo ataskaitoje palyginus vertinime dalyvavusių 47 valstybių, įskaitant Europos Sąjungos valstybes nares, pateiktus duomenis (2020 m. aktualumo). konstatuojama, kad pagal vertinimo metu gautus duomenis vidutiniškai prokurorų atlyginimai yra žemesni negu teisėjų; tik 19 valstybių iš 47 valstybių teisėjų ir prokurorų darbo užmokestis yra beveik identiškas.

34.       Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl valstybės atstovų veiksmų vertinimo, yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, kad įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str., Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijos Nr. 80(2) „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ 2 str.). Teismų praktikoje nurodoma, kad [viešojo administravimo subjektų] diskrecijos teisė paprastai suprantama kaip tam tikro laipsnio laisvė pasirinkti, kaip įgyvendinti įstatymuose įtvirtintas pareigas, taip užtikrinant galimybę [viešojo administravimo subjektui] savo kompetencijos srityje veiksmingiausiu būdu siekti viešojo intereso tikslų, taip pat srityse, kuriose sprendžiami sudėtingi, kompleksiniai, inter alia vertinamojo pobūdžio klausimai, vadovaujantis ir taikant teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias bendro, abstraktaus pobūdžio reikalavimus, taip pat nuostatas, kurios nėra vienareikšmiškai aiškios, ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018).

35.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik tai, ar [viešojo administravimo subjektas], įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1854-789/2025; išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-111-520/2025; 2026 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-55-789/2026).

36.       Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimas dėl viešojo sektoriaus reformos ir jos etapų įgyvendinimo yra politinio pobūdžio, todėl, remiantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, administracinis teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai nėra įvardiję aplinkybių, nurodę konkrečių duomenų, kuriais būtų pagrindžiamas atsakovo atstovų veiksmais (neveikimu) padarytas įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas, neatitikimas jų tikslams ar uždaviniams, dėl kurių institucijos buvo įsteigtos ar gavo įgaliojimus.

37.       Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad prokurorų darbo apmokėjimo sistemos pasirinkimas yra Seimo diskrecija, kurią Seimas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Seimo Pagrindinio komiteto išvadas (2023 m. lapkričio 22 d. papildomą išvadą Nr. 113-P-38 dėl Prokuratūros įstatymo Nr. I-599 16(1), 20, 25, 27, 39, 40, 49, 50(1), 60 straipsnių ir 1 priedo pakeitimo įstatymo projekto, 2023 m. gruodžio 6 d. papildomą išvadą Nr. 113-P-40 dėl Prokuratūros įstatymo Nr. I-599 16(1), 20, 25, 27, 39, 40, 49, 50(1), 60 straipsnių ir 1 priedo pakeitimo įstatymo projekto), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, yra realizavęs, priimdamas prokurorų darbo apmokėjimą reglamentuojančius įstatymus, papildomai pažymi, nagrinėjamu atveju yra reikšmingas ir atsakovo atstovų veiksmų (neveikimo) vertinimas diskrecijos aspektu, nes viešojo sektoriaus reformos parengimas ir jos tolesnis įgyvendinimas neatsiejamas nuo pastarųjų institucijų veiklos.

38.       Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad prokurorai buvo įtraukti į viešojo sektoriaus reformą, buvo parengti teisės aktai, numatantys, kaip bus keičiamas prokurorų darbo užmokestis, be kita ko, susiejant jį su teisėjų darbo užmokesčio dydžiu. Valstybės valdžią vykdančios institucijos turi iš Konstitucijos kylančią diskrecijos teisę nustatyti ne tik darbo apmokėjimo sistemas, bet ir nustatyti kriterijus, kokiais būdais ir terminais konkreti darbo apmokėjimo sistema bus nustatyta. Be to, kaip kad nurodoma atsakovo atsiliepime, nustatant viešojo sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą Vyriausybė turi pareigą atsižvelgti ir į finansines valstybės galimybes. 

39.       Parengta viešojo sektoriaus reforma, jos įgyvendinimas aiškiai apibrėžtais etapais, teisės aktų projektų parengimas ir priėmimas, tarp jų ir reglamentuojančių prokurorų darbo apmokėjimą, patvirtina, kad atsakovo institucijos veikė pakankamai aktyviai, kas paneigia pareiškėjų teiginius dėl atsakovo neveikimo; kai byloje nėra įrodyta esminė pareiškėjų skundo pagrindą sudaranti aplinkybė ir būtinoji žalos atlyginimo sąlyga – atsakovo (jo atstovų) neteisėti veiksmai, atsakovo atsakomybė CK 6.271 straipsnio pagrindu negali kilti. 

40.       Pareiškėjai skunde kaip atsakovo atstovų neteisėtą neveikimą nepagrįstai akcentuoja tik vieną laikotarpį – nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., kuomet susidarė reikšmingas atotrūkis tarp teisėjų ir prokurorų darbo apmokėjimo, kai pagal Seimas 2023 m. gegužės 25 d. patvirtintą valstybės tarnybos reformą numatė, kad nuo 2023 metų liepos 1 d. darbo užmokestis didinamas Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams, žvalgybos pareigūnams ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams, o prokurorai (taip pat Vadovybės apsaugos tarnyba, statutiniai valstybės tarnautojai, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojai, kariai, įstatymų pagrindais sudarytų komisijų nariai) pateko į antrąjį algų kėlimo etapą – nuo 2024 m. sausio 1 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino aplinkybes, kurios apėmė ilgesnį periodą, nuo 2017 m. gruodžio 19 d., kai Seimas ypatingos skubos tvarka priėmė Prokuratūros įstatymo pataisas, kuriose, be kita ko, buvo pakeistas Prokuratūros įstatymo 49 straipsnis „Prokurorų darbo užmokestis“; pritarta kelti prokurorų atlyginimus, padidinant pareiginės algos koeficientus. Tuo laikotarpiu teisėjų darbo apmokėjimas nekito, išskyrus 2018 m. gruodžio 4 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo Nr. X-1771 priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XIII-1689, kuriame tik apylinkių teismų teisėjams nuo 2019 metų sausio 1 d. buvo nustatyti aukštesni pareiginės algos koeficientai. Žemiausios grandies prokuroro darbo užmokestis po 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojusių Prokuratūros įstatymo pakeitimų sudarė apie 85 procentus apylinkės teismo teisėjo atlyginimo, Generalinio prokuroro atlyginimas buvo 5 procentais didesnis nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko atlyginimas. Šios faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjų teiginius, jog įstatymų leidėjas ilgą laiką nesiėmė veiksmų nustatyti tinkamą ir teisingą jų darbo užmokestį.

41.       Nurodyti duomenys paneigia pareiškėjų argumentus dėl jų diskriminavimo nustatant darbo apmokėjimą tiek teisėjų atžvilgiu, tiek kitų subjektų grupių atžvilgiu – byloje nėra nustatytos aplinkybės, patvirtinančios tokio laipsnio ir masto skirtingą panašioje padėtyje esančių grupių traktavimą, kad būtų galima pagrįsti diskriminavimo faktą. Vienų pareigūnų grupių įtraukimas į pirmą reformos etapą (Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų, žvalgybos pareigūnų ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų), o prokurorų kartu su kitais valstybės tarnautojais (Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnyba, statutiniai valstybės tarnautojai, kt.) į antrą etapą, yra atsakovo diskrecijos nulemtas sprendimas, ir savaime paneigia prokurorų argumentus, kad diskriminavimo aspektu jų situacija turi būti lyginama tik su teisėjų padėtimi, tiek  argumentus dėl jų kaip subjektų grupės diskriminavimo apskritai. 

42.       Konstitucinio Teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendime Nr. KT25-S21/2024 pažymėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnį, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti vienos iš teisėjų socialinių (materialinių) garantijų – teisėjų atlyginimų – teisinį reguliavimą, inter alia jį įtvirtindamas gali pasirinkti įvairius teisėjo atlyginimo nustatymo būdus, įgyvendindamas šią savo diskreciją įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, be kita ko, jos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo ir iš jo kylančio teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvo, lemiamų reikalavimų. Konstitucinio Teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendimas buvo priimta byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl teisėjų pareiginės algos apskaičiavimo nustatytą pareiginės algos koeficientą padauginus iš bazinio dydžio, neatsižvelgiant į aiškiai apibrėžtus kriterijus ar ekonominius rodiklius, pavyzdžiui, vidutinį darbo užmokestį; sprendimu byla buvo nutraukta, padarius išvadą, kad prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais, o iš esmės ekonominio pobūdžio argumentais, kartu inter alia abejojant įstatymų leidėjo pasirinktų kriterijų, taikomų teisėjų pareiginėms algoms apskaičiuoti taikomo bazinio dydžio nustatymui, taip pat jų taikymo tvarkos nustatymo tikslingumu. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendime padarytas išvadas, teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti Prokuratūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalies teisėtumu ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, pažeidžiama prokurorų teisė į teisingą darbo apmokėjimą, nes nėra nustatytas objektyviais kriterijais (pvz., vidutiniu darbo užmokesčiu) apibrėžtas prokurorų atlyginimo bazinis dydis. 

43.       Konstitucinio Teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendime paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo, jog jis nenustato ir negali nustatyti, koks turi būti konkretus atitinkamų Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atlyginimų dydis. Minėtame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, jog nevertintų, be kita ko, ir ginčijamo teisinio reguliavimo pagrindu peržiūrėjus teisėjų pareiginėms algoms apskaičiuoti taikomą bazinį dydį, nustatyto jo dydžio ir jį taikant apskaičiuotų teisėjų atlyginimų dydžių pokyčio, išskyrus atvejus, jeigu toks teisinis reguliavimas akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nėra nustačiusi, kad pareiškėjų kvestionuojamas jų darbo apmokėjimą nustatantis teisinis reguliavimas (jo nebuvimas ar nepakankamas reguliavimas) būtų akivaizdžiai paneigiantis Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

44.       Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.). Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje bei ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, jog, jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Savo prašyme pareiškėjai neįvardija konkrečios įstatymo ar kito teisės akto nuostatos, kurios atitiktis Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams turi būti vertinama, taigi nėra nurodomas konstitucinės justicijos dalykas, be ko kreipimasis negali būti realizuojamas.

45.       Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija, įvertinusi, kad sprendimas dėl viešojo sektoriaus reformos ir jos etapų yra politinio pobūdžio, pareiškėjai nėra nurodę byloje konkrečių duomenų, patvirtinančių atsakovo atstovų veikimą (neveikimą) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjų patirtą žalos faktą pagrindžiant pasirinktas vienas santykinai trumpas laikotarpis (6 mėn.), kuris yra nepakankamas, kad būtų atskleistas ir įvertintas visas susijusio aktualaus reglamentavimo kontekstas, konstatuoja, kad byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, todėl teismo sprendimu reikalavimai dėl žalos atlyginimo atmesti pagrįstai. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teismo sprendimą naikinti ar keisti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

46.       Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, pareiškėjai teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgyja (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. L., J. Ž., V. G., R. K., A. J., A. B., D. D., M. R., Ž. Ž., R. P., L. U., E. P., D. P., R. U., D. B. (jos teisių perėmėjas – K. B.), I. V., R. K., R. I., R. J., D. S., V. S., L. A., T. T., J. S., E. V., A. Š., M. G., J. J. (J.), L. G., A. B., U. R., A. P., I. D., L. Z., V. M., E. R., Š. V., A. G., Ž. G., M. J., G. T., J. R., V. G., E. S., E. A., D. K., J. V., Ž. M., A. K., O. A., V. K., J. A., K. S.-M., Z. B., K. G., V. B., T. D., S. N., R. R. ir E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                Ričardas Piličiauskas

                                                Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                                Virginija Volskienė