Civilinė byla Nr. 2A-425/2013

                        Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00741-2011-2

                        Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

                        24.3.; 35.6.1.

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gegužės 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2665-413/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, ieškinį atsakovui J. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas BUAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“, atstovaujamas bankroto administratoriaus kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2009 m. rugsėjo 6 d. kasos išlaidų orderį Nr. 56, kurio pagrindu atsakovui J. K. buvo išmokėta 56 000 Lt, taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 56 000 Lt bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismui 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi iškėlus UAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“ bankroto bylą, bankroto administratoriui atsirado pareiga patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Administratorius, vykdydamas Įmonių bankroto įstatymu (toliau tekste - ĮBĮ) jam pavestas funkcijas nustatė, jog 2008 m. kovo 26 d. įmonės direktorius (atsakovas) J. K. į UAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“ įnešė 56 000 Lt piniginę garantiją. Ginčijamo 2009 m. rugsėjo 6 d. kasos išlaidų orderio Nr. 56 pagrindu atsakovui ši pinigų suma buvo grąžinta. Ieškovo atstovo vertinimu, piniginės garantijos grąžinimas pagal kasos išlaidų orderį laikytinas sandoriu, kadangi jis sukėlė atitinkamas įstatymo reikalaujamas pasekmes, todėl jis gali būti pripažintas negaliojančiu. Ieškovo atstovo teigimu, nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos pripažinti minėtą sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kadangi duomenų, kad ieškovas sudarė minėtą sandorį priverstine įstatymo nustatyta tvarka, byloje nėra. Sandorio pagrindu buvo akivaizdžiai sumažintas ieškovo turto mastas, t. y. dalis turto perduota vienam iš kreditorių, suteikiant jam pirmenybės teisę kitų kreditorių atžvilgiu, dėl ko sumažėjo bendrovės kreditorių galimybes patenkinti dalį savo reikalavimų iš įmonės turimo turto. Sandorį sudariusių asmenų nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 2 punktą, kadangi sandorio sudarymo metu atsakovas buvo UAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacijos“ direktoriumi. Be to, ginčijamas sandoris buvo sudarytas ieškovo bankroto bylos nagrinėjimo metu, todėl ieškovo atstovo vertinimu, nėra abejonių, kad ieškovas pinigų išmokėjimo metu buvo nemokus, turėjo finansinių sunkumų, o atsakovas, kaip įmonės direktorius, apie šias aplinkybes neabejotinai turėjo žinoti.

Ieškovo atstovas pažymi, jog įstatymu nustatytas vienerių metų terminas pareikšti actio Pauliana yra praleistas, tačiau jį prašoma atnaujinti. Ieškovo atstovo teigimu, bankroto administratoriui įmonės dokumentai buvo perduoti 2009 m. gruodžio 1 d. Iš viso bankroto administratoriui pagal ši aktą buvo perduotos 365 bylos (segtuvai), todėl esant didelei perduotų dokumentų apimčiai ir dideliam sudarytų sandorių skaičiui, administratorius nepajėgė įstatymo nustatytu terminu pareikšti ieškinio. Be to, didelis bankrutuojančios įmonės kreditorių skaičius objektyviai nulėmė didelį bankroto administratoriaus darbo krūvį ir būtinybę pakankamai ilgai nagrinėti bei vertinti pareikštų finansinių reikalavimų pagrįstumą. Tačiau, ieškovo atstovo nuomone, atsižvelgus į tai, jog ieškinys yra reiškiamas siekiant apginti bankrutuojančios įmonės ir visų jos kreditorių teises ir teisėtus interesus, praleistas terminas turėtų būtų atnaujintas.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir jį atmesti. Atsakovo manymu, siekiant nuginčyti sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatytos privalomos sąlygos šio ieškinio tenkinimui, kurių nagrinėjamu atveju nenustatyta. Atsakovas nurodo, jog prievoliniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo susiformavo ne 2009 m. rugsėjo 6 d., kai buvo išmokėti pinigai atsakovui, bet dar 2008 m. kovo 26 d., kai atsakovas suteikė savo asmeninėmis lėšomis ieškovui finansinę garantiją. Todėl šiuo konkrečiu atveju ieškovas neįgijo teisės ginčyti 2009 m. rugsėjo 6 d. piniginių lėšų grąžinimo fakto atsakovo naudai, kadangi tokie veiksmai buvo tik teisinė pasekmė jau anksčiau tarp šalių susiformavusių prievolinių teisinių santykių. Atsakovo manymu, ginčijamas sandoris nepažeidė kitų kreditorių teisių, kadangi atsakovas, suteikdamas ieškovui piniginę garantiją, ne sumažino, bet tik padidino bei sustiprino ieškovo finansinę padėtį. Be to, atsakovo negalima pripažinti nesąžiningu sandorio dalyviu, kadangi suteikdamas piniginę garantiją įmonei atsakovas siekė atvirkštinio tikslo - kreditorių turtinių interesų apsaugos.

Atsakovo nuomone, ieškovo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, kadangi apie ginčijamo sandorio sudarymą bankroto administratorius turėjo sužinoti perdavus jam įmonės dokumentus. Dar 2010 m. gegužės 12 d. įvykusio pirmojo kreditorių komiteto posėdžio metu ieškovo atstovas (bankroto administratorius) pateikė kreditoriams informaciją apie būtinybę pradėti teismines procedūras dėl atsakovo veiksmų išsimokant 56 000 Lt sumą. Taigi, jau tada ieškovui buvo žinoma apie ginčijamą sandorį, kas leidžia manyti, jog ieškovui nebuvo jokių objektyvių teisinių, ekonominių, materialinių priežasčių praleisti ieškinio senaties terminą. Tai reiškia, kad ieškovo atstovas, kaip bankroto administratorius, privalantis užtikrinti sparčią bankroto proceso eigą, turėjo visas realias sąlygas elgtis protingai, rūpestingai ir apdairiai tam, kad nepraleistų įstatymo nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino. Atsakovo nuomone, ieškinio senaties terminą ieškovas yra praleidęs dėl savo nerūpestingumo ir neapdairumo, kas nesudaro teisinių prielaidų tokiam terminui atnaujinti.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčo atveju ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2009 m. gruodžio 1 d., tačiau ieškovas į teismą kreipėsi tik 2011 m. birželio 1 d., tai yra praleidęs įstatymu nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Nors buvo pateiktas prašymas atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, teismas sprendė, jog ieškovo argumentai nesudaro pagrindo terminą atnaujinti, o bylos medžiaga patvirtina, jog apie ginčijamą sandorį ieškovo atstovui buvo žinoma jau pirmojo kreditorių susirinkimo, įvykusio 2010 m. kovo 9 d., metu. Teismas taip pat pažymėjo, jog 2010 m. balandžio 8 d. pavedimo sutartimi bankroto administratorius įsipareigojo bankrutuojančios įmonės vardu ir lėšomis atlikti teisinius veiksmus, susijusios su bankrutuojančios įmonės bankroto procedūrų vykdymu pagal ĮBĮ ir kitus įstatymus bei teisės aktus, tačiau ieškinys teismui laiku nebuvo pateiktas. Įvertinęs byloje esančius duomenis teismas sprendė, jog administratorius nesugebėjo operatyviai ginti pažeistas teises, veikė nerūpestingai ir neapdairiai, todėl ieškovo prašymo tenkinimas ir termino atnaujinimas prieštarautų ieškinio senaties teisinio instituto paskirčiai.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Ieškovas BUAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011 m. lapkričio 16 d. Kauno apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo ieškovui jo bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino pinigų išmokėjimo kaip sandorio pagrįstumo ir jo teisėtumo, t.y. nenagrinėjo ieškovo pareikštų reikalavimų.

2. Pirmosios instancijos teismo nurodytu 2010 m. kovo 9 d. kreditorių susirinkimo metu bankroto administratoriui buvo žinoma tik apie pinigų išmokėjimo faktą, tačiau esminis ginčo santykius pagrindžiantis dokumentas - 2008 m. kovo 21 d. garantinis raštas buvo pateiktas tik bylos nagrinėjimo metu, todėl ieškinio senaties terminą skaičiuojant nuo dokumentų perdavimo administratoriui momento, laikytina, jog ieškinio senatis nėra praleista, kadangi visi dokumentai, iš kurių kilo ginčas byloje, jam perduoti tik 2011 m. spalio 27 d. Teismui pripažinus, jog ieškinio senaties termino prasidėjimui pakanka turėti dalį duomenų apie ginčo sandorius, išdėstytos aplinkybės, apelianto nuomone, turėjo būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas atnaujinti įstatymu nustatytus terminus.

3. Bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus gina ir viešąjį interesą, todėl teismas spręsdamas bylą turi būti aktyvus. Nagrinėjamu atveju teismas neužtikrino viešo intereso gynimo, nesiėmė veiksmų, siekiant apginti pažeistas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises.

 

Atsiliepimu į ieškovo BUAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ apeliacinį skundą atsakovas J. K. prašo palikti galioti 2011 m. lapkričio 16 d. Kauno apygardos teismo sprendimą, priteisti iš apelianto atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Apelianto teiginiai, jog teismas nevertino visų aplinkybių, pagrindžiančių ieškinio reikalavimų pagrįstumą, atmestini, kadangi teismui nustačius, jog yra praleistas terminas ieškiniui pateikti, buvo savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

2. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl datos, nuo kurios nagrinėjamu atveju skaičiuojamas senaties terminas, yra pagrįstos ir teisingos, todėl pagrindo priimti kitokį sprendimą nėra.

3. Ieškovui, nors ir veikiančiam per bankroto administratorių taikomi tie patys naudojimosi procesinėmis teisėmis bendrieji principai, todėl faktas, jog ieškovui yra iškelta bankroto byla nesuteikia ieškovui daugiau teisių. Nustačius, jog yra praleistas terminas ieškiniui pateikti bei nusprendus, jog ieškovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jo atnaujinti, teismas pagrįstai ieškinį atmetė

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus atstovaujantis bankroto administratorius praleido terminą pareikšti ieškinį CK 6.66 straipsnio nustatyta tvarka ir, ar pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog terminas yra praleistas, jo neatnaujino.

Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio terminus. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad šios taisyklės išimtis gali nustatyti tiek CK, tiek kiti įstatymai.

Šiuo atveju byloje actio Pauliana ieškinio senaties terminas aiškinamas atsižvelgiant į bankroto santykių specifinį teisinį reguliavimą, nes ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu pareiškė BUAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“ bankroto administratorius. ĮBĮ įpareigoja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius teisme bei nustato, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų, apie šių sandorių sudarymą, gavimo dienos (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.).

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta, jog apie sandorį, galimai pažeidžiantį bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, ieškovas (įmonės bankroto administratorius) sužinojo 2009 m. gruodžio 1 d., t.y. tuomet kai bankroto administratoriui buvo perduoti įmonės dokumentai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi ji paremta bylos medžiaga, nagrinėjamą situaciją reglamentuojančiomis teisės normomis ir teismų praktika. Be to, byloje nustatyta, jog 2010 m. kovo 9 d. pirmojo kreditorių susirinkimo metu bankrutuojančios UAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“ administratorius pristatydamas savo veiklos ataskaitą pažymėjo, jog susipažinus su jam perduotais įmonės dokumentais, galimai nustatytas įmonės tikslams ir interesams prieštaraujantis sandoris, kuriuo, jau įmonei esant ties nemokumo riba, UAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“ vadovas susigrąžino pinigų sumą, suteiktą įmonei kaip garantiją (b.l. 47-53). Kaip matyti iš išdėstyto, administratorius galimą bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės teisių pažeidimą siejo su įmonės lėšų išmokėjimu jos vadovui (b.l 12). Šią informaciją bankroto administratorius nurodė išanalizavęs jam, 2009 m. gruodžio 1 d. bylų (dokumentų) perdavimo ir priėmimo aktu, perduotus įmonės dokumentus, tarp jų ir kasos dokumentus (b.l. 48, 94). Todėl nuo šio momento galėtų būti skaičiuojamas ir  terminas pareikšti ieškinį dėl sandorių ginčijimo actio Pauliana pagrindu.

Tačiau apeliaciniame skunde apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, jog esminis dokumentas, liudijantis galimą ginčijamo sandorio sudarymą, buvo įmonės vadovo įmonei suteiktas 2008 m. kovo 21 d. garantinis raštas, kuris bankroto administratoriui buvo perduotas tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (b.l. 120). Todėl, apelianto teigimu, tik nuo visos informacijos apie ginčo sandorį perdavimo bankroto administratoriui momento, skaičiuotinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šiais teiginiais bankroto administratorius siekia nustatyti ieškinio senaties termino skaičiavimą, pagal kurį terminas teikti ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų skaičiuojamas ne nuo įmonės dokumentų perdavimo bankroto administratoriui ĮBĮ 10 straipsnio 6 punkto tvarka, bet nuo dokumentų visumos, apie galimai įmonės interesus pažeidžiančio sandorio sudarymo aplinkybes, surinkimo momento. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylą skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013). Tačiau šiuo atveju taikytina specialioji teisės norma, t.y. ĮBĮ. Pagal tuo metu galiojusią ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakciją (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d.) administratorius privalėjo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. ĮBĮ 11 straipsnis bankroto administratoriui suteikia bankroto procese plačius įgaliojimus, todėl esant įtarimų, jog viena ar kita įmonės finansinė operacija galimai pažeidė įmonės ar kreditorių interesus, sukėlė įmonei finansinių problemų, administratorius turi teisę ir galimybes įstatymo nustatyta tvarka surinkti visą reikiamą medžiagą, susijusią su sandorio sudarymo aplinkybėmis. Kaip matyti iš parengiamojo teismo posėdžio 2011 m. rugsėjo 14 d. protokolo (b. l. 43), atsakovo atstovas pats reiškė prašymą išreikalauti iš bankroto administratoriaus garantijos sutarties nuorašą su visais lydinčiais dokumentais. Atsakovas savo atsiliepime taip pat pažymėjo, kad „prievoliniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo susiformavo ne 2009 m. rugsėjo 6 d., t. y. ne tada, kai buvo išmokėti pinigai atsakovui, bet dar 2008 m. kovo 26 d., t. y. tada, kai atsakovas suteikė savo asmeninėmis lėšomis ieškovui finansinę garantiją“ (b. l. 23). Tame pačiame parengiamajame teismo posėdyje ieškovo atstovas – bankroto administratorius nurodė, kad piniginė garantija administratoriui nebuvo pateikta (b. l. 44). 2011 m. rugsėjo 14 d. protokoline nutartimi pirmosios instancijos teismas įpareigojo ieškovo administratorių per 14 dienų pateikti kreditorių susirinkimo nutarimus, finansinės apskaitos duomenis bei garantijos sutarties nuorašą ir kitus su tuo susijusius dokumentus, kitus dokumentus, taip pat nusprendė kviesti liudytoja A. B., kuri pasirašė 2008 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderį (b. l. 44). Bankroto administratorius, vykdydamas teismo protokolinę nutartį, 2011 m. rugsėjo 28 d. lydraščiu pateikė prašomus dokumentus, tačiau pažymėjo, kad garantijos rašto, garantijos sutarties ar kito pobūdžio dokumento (garantijos) įmonės buhalterijoje administratorius nerado (b. l. 46A). Klausimai, susiję su minėto garantinio rašto išdavimu buvo sprendžiami ir teismo posėdyje 2011 m. lapkričio 15 (b. l. 125-130). Tačiau ieškovo ieškinys dėl ginčijamo sandorio nebuvo keičiamas, atsižvelgiant į atsakovo poziciją šioje byloje bei bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, susijusias su garantijos išdavimu, todėl tokio pobūdžio argumentų įvardijimas apeliaciniame skundė nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties termino eiga šiuo atveju turi būti skaičiuojama nuo 2011 m. spalio 27 d. (teismo posėdžio, kuriame atsakovas administratoriui perdavė garantijos raštą, diena).

Svarstant klausimą dėl ieškinio termino ir jo praleidimo, svarbu įvertinti ir kaip administratorius įgyvendino jam pavestas funkcijas. Kaip matyti iš 2010 m. gegužės 12 d. Pirmojo kreditorių komiteto posėdžio protokolo (b. l. 54-58) administratorius nurodė, kad sandorių patikrinimo procesas dar pilnai nebaigtas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bankroto administratorius prieš pareikšdamas šioje byloje actio Pauliana nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Priekaištų dėl administratoriaus veiksmų buvo išsakyta jau pirmajame kreditorių komiteto posėdyje, o bankroto administratorius dar 2010 m. gegužės 12 d. teigė, kad po šio komiteto posėdžio jis gali kreiptis į teisininkus, kurie surašytų ieškinius ir pateiktų juos teismui dėl 2009 m. rugsėjo 6 d. įmonės direktoriui susigrąžintos piniginės garantijos, suteiktos įmonei – 56 000 Lt ir dėl akcininkei J. K. 2009 m. rugsėjo 5 d. išmokėtų dividendų (b. l. 55). Jau 2010 m. gegužės 12 d. administratoriui turint pakankamai abejonių dėl lėšų grąžinimo įmonės vadovui teisėtumo ir pagrįstumo, jis turėjo įstatymu jam suteiktas galimybes, susipažinti su visa sandorio įvertinimui reikiama medžiaga ir apsispręsti dėl būtinumo kreiptis į teismą, tačiau ieškinį šioje byloje pareiškė tik 2011 m. birželio 1 d.

Apelianto teiginiai dėl to, jog apie ginčijamą sandorį jam tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu, dėl ko turi būti laikoma jog terminas jį ginčyti nėra praleistas, prieštarauja byloje išdėstytiems jo teiginiams, kadangi ieškiniu ginčijamas ne pats 2008 m. kovo 21 d. garantinis raštas, bet 2009 m. rugsėjo 6 d. kasos išlaidų orderis Nr. 56, apie kurį bankroto administratoriui tapo žinoma susipažinus su įmonės perduotais dokumentais.

Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties termino ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti skaičiavimu, ir pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju vienerių metų terminas BUAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“ administratoriui ieškiniui pareikšti prasidėjo nuo 2009 m. gruodžio 1 d., bankroto administratoriui perdavus bankrutuojančios įmonės dokumentus. Ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2011 m. birželio 1 d. (b.l. 4), todėl akivaizdu, jog ieškovas praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą ieškiniui, ginčijant sandorį actio Pauliana pagrindu, paduoti. Tačiau remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas.

Teikdamas ieškinį pirmosios instancijos teismui ieškovas teigė, jog vienerių metų terminas ieškiniui pareikšti buvo praleistas dėl didelio perduotų bankrutuojančios įmonės dokumentų kiekio ir kreditorių skaičiaus. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šias prašymo atnaujinti terminą aplinkybes sprendė, jog jos nesudaro pagrindo terminui atnaujinti, kadangi teismo vertinimu, bankroto administratorius turėjo pakankamai laiko susipažinti su perduotais įmonės dokumentais ir priimti atitinkamus sprendimus dėl įmonės interesų apsaugos, be to teismas pažymėjo, jog jau 2010 m. kovo mėnesį vykusio pirmojo kreditorių susirinkimo metu administratoriui buvo žinoma apie ginčo sandorį, tačiau jokių veiksmų dėl jo teisinio įvertinimo nebuvo imtasi iki 2011 m. birželio 1 d. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1532/2009, svarstant klausimą dėl ieškovo bankroto administratoriaus paskyrimo, buvo nurodyta, kad paskirtojo administratoriaus darbuotojų darbo krūvis mažesnis, o patirtis didesnė negu kito siūlomo administratoriaus (b. l. 10). Ieškovo bankroto administratorius prieš prisiimdamas administruoti dar vieną bankrutuojančią įmonę privalo įvertinti savo užimtumą kitose bankroto procedūrose. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010). Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriui ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Visais atvejais sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nagrinėjamos bylos specifiką, viešojo intereso buvimą, bei tai, kad įmonės bei kreditorių galimai pažeistos teisės laiku nebuvo ginamos dėl įmonės bankroto administratoriaus veiksmų (užimtumo, galimai didelio perduotų įmonės dokumentų skaičiaus, delsimo ir pan.), mano, kad terminą atnaujinti atsisakyta nepagrįstai.

Nagrinėjamu atveju ieškiniu ginčijamas 2009 m. rugsėjo 6 d. lėšų įmonės vadovui išmokėjimas, kadangi jis atliktas įmonei iš esmės esant nemokiai (2009 m. rugsėjo 30 d. įmonė pripažinta nemokia), todėl teisėjų kolegijos nuomone, esant išdėstytoms aplinkybėms, turi būti sudarytos sąlygos ginčo sandoriui įvertinti CK 6.66 straipsnio tvarka. Ieškinio senaties termino atnaujinimas nėra tapatus ieškinio patenkinimui iš esmės, o tik sudaro teisines prielaidas ginti galimai pažeistas teises ir interesus teisme, naudojantis teisminės gynybos priemonės. Taigi, ieškinio senaties termino atnaujinimas esant nurodytoms aplinkybėms atitinka teisingumo principą visų byloje dalyvaujančių šalių atžvilgiu, nes ieškovui, jo kreditoriams suteikiama galimybė ginti, jų nuomone, pažeistas teises ir interesus, o atsakovui išdėstyti visas su sandorio sudarymo aplinkybėmis susijusias aplinkybes.

Atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes bei siekiant užtikrinti ne tik civilinių teisinių santykių stabilumą (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau ir ieškovo, jo kreditorių teises bei galimybes ginti savo pažeistus interesus, ir sudaryti prielaidas išsamiai ištirti visas actio Pauliana taikymo sąlygas ir teisingai išspręsti ginčą iš esmės, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Kadangi pirmosios instancijos teismas likusių sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu sąlygų nenagrinėjo, o apeliacinės instancijos teisme tų sąlygų nustatinėjimas reikštų bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos tvarka visa apimtimi, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijai nusprendus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų apelianto argumentų apeliacinis teismas nepasisako.

Bylą gražinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalies punktu,

 

n u t a r i a :

 

Apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

           

 

Teisėjai                                                                                     Danutė Gasiūnienė

 

                                                                                                            Kazys Kailiūnas

 

                                                                                                            Egidija Tamošiūnienė