Civilinė byla Nr. 2A-425/2013
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00741-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
24.3.; 35.6.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 24 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės
(kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pabaltijo statybos ir remonto
korporacija“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės
bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, apeliacinį skundą
dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje
Nr. 2-2665-413/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės
„Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“, atstovaujamos bankroto
administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir
restruktūrizacijos centras“, ieškinį
atsakovui J. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos
taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“, atstovaujamas
bankroto administratoriaus kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti
negaliojančiu 2009 m. rugsėjo 6 d. kasos išlaidų orderį Nr. 56, kurio pagrindu
atsakovui J. K. buvo išmokėta 56 000 Lt, taikyti
restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 56 000 Lt bei 5 proc. dydžio
metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas
nurodė, kad Kauno apygardos teismui 2009 m.
rugsėjo 30 d. nutartimi iškėlus UAB „Pabaltijo statybos ir
remonto korporacija“ bankroto bylą, bankroto administratoriui atsirado
pareiga patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį
kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Administratorius,
vykdydamas Įmonių bankroto įstatymu (toliau tekste - ĮBĮ) jam pavestas
funkcijas nustatė, jog 2008 m. kovo 26 d. įmonės direktorius (atsakovas) J. K. į UAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“ įnešė
56 000 Lt piniginę garantiją. Ginčijamo 2009 m. rugsėjo 6 d. kasos išlaidų
orderio Nr. 56 pagrindu atsakovui ši pinigų suma buvo grąžinta. Ieškovo atstovo
vertinimu, piniginės garantijos grąžinimas pagal kasos išlaidų orderį
laikytinas sandoriu, kadangi jis sukėlė atitinkamas įstatymo reikalaujamas
pasekmes, todėl jis gali būti pripažintas negaliojančiu. Ieškovo atstovo
teigimu, nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos pripažinti minėtą sandorį
negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kadangi duomenų, kad ieškovas
sudarė minėtą sandorį priverstine įstatymo nustatyta tvarka, byloje nėra. Sandorio
pagrindu buvo akivaizdžiai sumažintas ieškovo turto mastas, t. y. dalis turto
perduota vienam iš kreditorių, suteikiant jam pirmenybės teisę kitų kreditorių
atžvilgiu, dėl ko sumažėjo bendrovės kreditorių galimybes patenkinti dalį savo
reikalavimų iš įmonės turimo turto. Sandorį sudariusių asmenų nesąžiningumas
preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 2 punktą, kadangi sandorio sudarymo
metu atsakovas buvo UAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacijos“
direktoriumi. Be to, ginčijamas sandoris buvo sudarytas ieškovo bankroto bylos
nagrinėjimo metu, todėl ieškovo atstovo vertinimu, nėra abejonių, kad ieškovas
pinigų išmokėjimo metu buvo nemokus, turėjo finansinių sunkumų, o atsakovas,
kaip įmonės direktorius, apie šias aplinkybes neabejotinai turėjo žinoti.
Ieškovo
atstovas pažymi, jog įstatymu nustatytas vienerių metų terminas pareikšti actio
Pauliana yra praleistas, tačiau jį prašoma atnaujinti. Ieškovo atstovo
teigimu, bankroto administratoriui įmonės dokumentai buvo perduoti 2009 m.
gruodžio 1 d. Iš viso bankroto administratoriui pagal ši aktą buvo perduotos
365 bylos (segtuvai), todėl esant didelei perduotų dokumentų apimčiai ir
dideliam sudarytų sandorių skaičiui, administratorius nepajėgė įstatymo
nustatytu terminu pareikšti ieškinio. Be to, didelis bankrutuojančios įmonės
kreditorių skaičius objektyviai nulėmė didelį bankroto administratoriaus darbo
krūvį ir būtinybę pakankamai ilgai nagrinėti bei vertinti pareikštų finansinių
reikalavimų pagrįstumą. Tačiau, ieškovo atstovo nuomone, atsižvelgus į tai, jog
ieškinys yra reiškiamas siekiant apginti bankrutuojančios įmonės ir visų jos
kreditorių teises ir teisėtus interesus, praleistas terminas turėtų būtų
atnaujintas.
Atsakovas su
pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir jį
atmesti. Atsakovo manymu, siekiant nuginčyti sudarytą sandorį actio Pauliana
pagrindu, turi būti nustatytos privalomos sąlygos šio ieškinio tenkinimui,
kurių nagrinėjamu atveju nenustatyta. Atsakovas nurodo, jog prievoliniai
santykiai tarp ieškovo ir atsakovo susiformavo ne 2009 m. rugsėjo 6 d., kai
buvo išmokėti pinigai atsakovui, bet dar 2008 m. kovo 26 d., kai atsakovas
suteikė savo asmeninėmis lėšomis ieškovui finansinę garantiją. Todėl šiuo konkrečiu
atveju ieškovas neįgijo teisės ginčyti 2009 m. rugsėjo 6 d. piniginių lėšų
grąžinimo fakto atsakovo naudai, kadangi tokie veiksmai buvo tik teisinė
pasekmė jau anksčiau tarp šalių susiformavusių prievolinių teisinių santykių. Atsakovo
manymu, ginčijamas sandoris nepažeidė kitų kreditorių teisių, kadangi
atsakovas, suteikdamas ieškovui piniginę garantiją, ne sumažino, bet tik
padidino bei sustiprino ieškovo finansinę padėtį. Be to, atsakovo negalima
pripažinti nesąžiningu sandorio dalyviu, kadangi suteikdamas piniginę garantiją
įmonei atsakovas siekė atvirkštinio tikslo - kreditorių turtinių interesų
apsaugos.
Atsakovo
nuomone, ieškovo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys
negali būti pripažintos svarbiomis, kadangi apie ginčijamo sandorio sudarymą
bankroto administratorius turėjo sužinoti perdavus jam įmonės dokumentus. Dar
2010 m. gegužės 12 d. įvykusio pirmojo kreditorių komiteto posėdžio metu
ieškovo atstovas (bankroto administratorius) pateikė kreditoriams informaciją
apie būtinybę pradėti teismines procedūras dėl atsakovo veiksmų išsimokant 56 000
Lt sumą. Taigi, jau tada ieškovui buvo žinoma apie ginčijamą sandorį, kas
leidžia manyti, jog ieškovui nebuvo jokių objektyvių teisinių, ekonominių,
materialinių priežasčių praleisti ieškinio senaties terminą. Tai reiškia, kad
ieškovo atstovas, kaip bankroto administratorius, privalantis užtikrinti
sparčią bankroto proceso eigą, turėjo visas realias sąlygas elgtis protingai,
rūpestingai ir apdairiai tam, kad nepraleistų įstatymo nustatyto vienerių metų
ieškinio senaties termino. Atsakovo nuomone, ieškinio senaties terminą ieškovas
yra praleidęs dėl savo nerūpestingumo ir neapdairumo, kas nesudaro teisinių
prielaidų tokiam terminui atnaujinti.
II. Pirmosios
instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno
apygardos teismas 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios
instancijos teismas nustatė, jog ginčo atveju ieškinio senaties termino eiga
prasidėjo 2009 m. gruodžio 1 d., tačiau ieškovas į teismą kreipėsi tik 2011 m.
birželio 1 d., tai yra praleidęs įstatymu nustatytą vienerių metų ieškinio
senaties terminą. Nors buvo pateiktas prašymas atnaujinti įstatymu nustatytą
terminą, teismas sprendė, jog ieškovo argumentai nesudaro pagrindo terminą
atnaujinti, o bylos medžiaga patvirtina, jog apie ginčijamą sandorį ieškovo
atstovui buvo žinoma jau pirmojo kreditorių susirinkimo, įvykusio 2010 m. kovo
9 d., metu. Teismas taip pat pažymėjo, jog 2010 m. balandžio 8 d. pavedimo
sutartimi bankroto administratorius įsipareigojo bankrutuojančios įmonės vardu
ir lėšomis atlikti teisinius veiksmus, susijusios su bankrutuojančios įmonės
bankroto procedūrų vykdymu pagal ĮBĮ ir kitus įstatymus bei teisės aktus,
tačiau ieškinys teismui laiku nebuvo pateiktas. Įvertinęs byloje esančius
duomenis teismas sprendė, jog administratorius nesugebėjo operatyviai ginti
pažeistas teises, veikė nerūpestingai ir neapdairiai, todėl ieškovo prašymo
tenkinimas ir termino atnaujinimas prieštarautų ieškinio senaties teisinio
instituto paskirčiai.
III. Apeliacinio
skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas BUAB
„Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“, atstovaujamas bankroto
administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ apeliaciniu
skundu prašo panaikinti 2011 m. lapkričio 16 d. Kauno apygardos teismo
sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo
ieškovui jo bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino pinigų
išmokėjimo kaip sandorio pagrįstumo ir jo teisėtumo, t.y. nenagrinėjo ieškovo
pareikštų reikalavimų.
2. Pirmosios instancijos teismo nurodytu 2010 m. kovo 9 d.
kreditorių susirinkimo metu bankroto administratoriui buvo žinoma tik apie
pinigų išmokėjimo faktą, tačiau esminis ginčo santykius pagrindžiantis
dokumentas - 2008 m. kovo 21 d. garantinis raštas buvo pateiktas tik bylos
nagrinėjimo metu, todėl ieškinio senaties terminą skaičiuojant nuo dokumentų
perdavimo administratoriui momento, laikytina, jog ieškinio senatis nėra
praleista, kadangi visi dokumentai, iš kurių kilo ginčas byloje, jam perduoti
tik 2011 m. spalio 27 d. Teismui pripažinus, jog ieškinio senaties termino
prasidėjimui pakanka turėti dalį duomenų apie ginčo sandorius, išdėstytos
aplinkybės, apelianto nuomone, turėjo būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas
atnaujinti įstatymu nustatytus terminus.
3. Bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių
interesus gina ir viešąjį interesą, todėl teismas spręsdamas bylą turi būti
aktyvus. Nagrinėjamu atveju teismas neužtikrino viešo intereso gynimo, nesiėmė
veiksmų, siekiant apginti pažeistas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės
teises.
Atsiliepimu į
ieškovo BUAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“, atstovaujamos bankroto
administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ apeliacinį
skundą atsakovas J. K. prašo palikti galioti 2011 m.
lapkričio 16 d. Kauno apygardos teismo sprendimą, priteisti iš apelianto
atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas į
apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Apelianto teiginiai, jog teismas
nevertino visų aplinkybių, pagrindžiančių ieškinio reikalavimų pagrįstumą,
atmestini, kadangi teismui nustačius, jog yra praleistas terminas ieškiniui
pateikti, buvo savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.
2. Pirmosios
instancijos teismo išvados dėl datos, nuo kurios nagrinėjamu atveju
skaičiuojamas senaties terminas, yra pagrįstos ir teisingos, todėl pagrindo
priimti kitokį sprendimą nėra.
3. Ieškovui, nors ir veikiančiam per bankroto
administratorių taikomi tie patys naudojimosi procesinėmis teisėmis bendrieji
principai, todėl faktas, jog ieškovui yra iškelta bankroto byla nesuteikia
ieškovui daugiau teisių. Nustačius, jog yra praleistas terminas ieškiniui
pateikti bei nusprendus, jog ieškovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jo
atnaujinti, teismas pagrįstai ieškinį atmetė
IV. Apeliacinės
instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės
instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde
nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir
neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės
ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka
ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių
sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio
teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant
apeliacinio skundo ribų.
Nagrinėjamoje
byloje keliamas klausimas, ar bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių
interesus atstovaujantis bankroto administratorius praleido terminą pareikšti
ieškinį CK 6.66 straipsnio nustatyta tvarka ir, ar pagrįstai ir teisėtai
pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog terminas yra praleistas, jo
neatnaujino.
Įstatyme
ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas),
per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK
1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau
atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus
ieškinio terminus. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius
ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana
ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų
ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į
ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo
sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.,
6.66 str. 3 d.). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad šios taisyklės
išimtis gali nustatyti tiek CK, tiek kiti įstatymai.
Šiuo
atveju byloje actio Pauliana ieškinio senaties terminas aiškinamas
atsižvelgiant į bankroto santykių specifinį teisinį reguliavimą, nes ieškinį CK 6.66
straipsnio pagrindu pareiškė BUAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“
bankroto administratorius. ĮBĮ įpareigoja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla,
administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne
mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti
ieškinius teisme bei nustato, kad laikytina, jog administratorius apie
sandorius sužinojo nuo dokumentų, apie šių sandorių sudarymą, gavimo dienos
(ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.).
Skundžiamu
pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta, jog apie sandorį, galimai
pažeidžiantį bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, ieškovas
(įmonės bankroto administratorius) sužinojo 2009 m. gruodžio 1 d., t.y. tuomet
kai bankroto administratoriui buvo perduoti įmonės dokumentai. Teisėjų kolegija
neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi
ji paremta bylos medžiaga, nagrinėjamą situaciją reglamentuojančiomis teisės
normomis ir teismų praktika. Be to, byloje nustatyta, jog 2010 m. kovo 9 d.
pirmojo kreditorių susirinkimo metu bankrutuojančios UAB „Pabaltijo statybos ir
remonto korporacija“ administratorius pristatydamas savo veiklos ataskaitą
pažymėjo, jog susipažinus su jam perduotais įmonės dokumentais, galimai
nustatytas įmonės tikslams ir interesams prieštaraujantis sandoris, kuriuo, jau
įmonei esant ties nemokumo riba, UAB „Pabaltijo statybos ir remonto korporacija“
vadovas susigrąžino pinigų sumą, suteiktą įmonei kaip garantiją (b.l. 47-53).
Kaip matyti iš išdėstyto, administratorius galimą bankrutuojančios įmonės
kreditorių ir pačios įmonės teisių pažeidimą siejo su įmonės lėšų išmokėjimu
jos vadovui (b.l 12). Šią informaciją bankroto administratorius nurodė išanalizavęs
jam, 2009 m. gruodžio 1 d. bylų (dokumentų) perdavimo ir priėmimo aktu, perduotus
įmonės dokumentus, tarp jų ir kasos dokumentus (b.l. 48, 94). Todėl nuo šio
momento galėtų būti skaičiuojamas ir terminas pareikšti ieškinį dėl sandorių
ginčijimo actio Pauliana pagrindu.
Tačiau
apeliaciniame skunde apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos
teismas nevertino tos aplinkybės, jog esminis dokumentas, liudijantis galimą
ginčijamo sandorio sudarymą, buvo įmonės vadovo įmonei suteiktas 2008 m. kovo
21 d. garantinis raštas, kuris bankroto administratoriui buvo perduotas tik
bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (b.l. 120). Todėl,
apelianto teigimu, tik nuo visos informacijos apie ginčo sandorį perdavimo
bankroto administratoriui momento, skaičiuotinas sutrumpintas vienerių metų
ieškinio senaties terminas. Šiais teiginiais bankroto administratorius siekia
nustatyti ieškinio senaties termino skaičiavimą, pagal kurį terminas teikti
ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų skaičiuojamas ne nuo įmonės dokumentų
perdavimo bankroto administratoriui ĮBĮ 10 straipsnio 6 punkto tvarka, bet nuo dokumentų
visumos, apie galimai įmonės interesus pažeidžiančio sandorio sudarymo
aplinkybes, surinkimo momento. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi
nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra,
informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo civilinių bylą skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013). Tačiau šiuo atveju taikytina
specialioji teisės norma, t.y. ĮBĮ. Pagal tuo metu galiojusią ĮBĮ 11 straipsnio
3 dalies 8 punkto redakciją (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki
2010 m. lapkričio 23 d.) administratorius privalėjo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne
mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti
ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų
įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali
atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju
laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių
sandorių sudarymą gavimo dienos. ĮBĮ 11 straipsnis bankroto administratoriui
suteikia bankroto procese plačius įgaliojimus, todėl esant įtarimų, jog viena
ar kita įmonės finansinė operacija galimai pažeidė įmonės ar kreditorių
interesus, sukėlė įmonei finansinių problemų, administratorius turi teisę ir
galimybes įstatymo nustatyta tvarka surinkti visą reikiamą medžiagą, susijusią
su sandorio sudarymo aplinkybėmis. Kaip matyti iš parengiamojo teismo posėdžio
2011 m. rugsėjo 14 d. protokolo (b. l. 43), atsakovo atstovas pats reiškė
prašymą išreikalauti iš bankroto administratoriaus garantijos sutarties nuorašą
su visais lydinčiais dokumentais. Atsakovas savo atsiliepime taip pat pažymėjo,
kad „prievoliniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo susiformavo ne 2009 m.
rugsėjo 6 d., t. y. ne tada, kai buvo išmokėti pinigai atsakovui, bet dar 2008
m. kovo 26 d., t. y. tada, kai atsakovas suteikė savo asmeninėmis lėšomis
ieškovui finansinę garantiją“ (b. l. 23). Tame pačiame parengiamajame teismo
posėdyje ieškovo atstovas – bankroto administratorius nurodė, kad piniginė
garantija administratoriui nebuvo pateikta (b. l. 44). 2011 m. rugsėjo 14 d.
protokoline nutartimi pirmosios instancijos teismas įpareigojo ieškovo
administratorių per 14 dienų pateikti kreditorių susirinkimo nutarimus,
finansinės apskaitos duomenis bei garantijos sutarties nuorašą ir kitus su tuo
susijusius dokumentus, kitus dokumentus, taip pat nusprendė kviesti liudytoja A. B., kuri pasirašė 2008 m. kovo 26 d. kasos pajamų orderį
(b. l. 44). Bankroto administratorius, vykdydamas teismo protokolinę nutartį,
2011 m. rugsėjo 28 d. lydraščiu pateikė prašomus dokumentus, tačiau pažymėjo,
kad garantijos rašto, garantijos sutarties ar kito pobūdžio dokumento
(garantijos) įmonės buhalterijoje administratorius nerado (b. l. 46A).
Klausimai, susiję su minėto garantinio rašto išdavimu buvo sprendžiami ir teismo
posėdyje 2011 m. lapkričio 15 (b. l. 125-130). Tačiau ieškovo ieškinys dėl
ginčijamo sandorio nebuvo keičiamas, atsižvelgiant į atsakovo poziciją šioje
byloje bei bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, susijusias su
garantijos išdavimu, todėl tokio pobūdžio argumentų įvardijimas apeliaciniame
skundė nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties termino eiga
šiuo atveju turi būti skaičiuojama nuo 2011 m. spalio 27 d. (teismo posėdžio,
kuriame atsakovas administratoriui perdavė garantijos raštą, diena).
Svarstant
klausimą dėl ieškinio termino ir jo praleidimo, svarbu įvertinti ir kaip
administratorius įgyvendino jam pavestas funkcijas. Kaip matyti iš 2010 m.
gegužės 12 d. Pirmojo kreditorių komiteto posėdžio protokolo (b. l. 54-58)
administratorius nurodė, kad sandorių patikrinimo procesas dar pilnai
nebaigtas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad
bankroto administratorius prieš pareikšdamas šioje byloje actio Pauliana
nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Priekaištų dėl administratoriaus
veiksmų buvo išsakyta jau pirmajame kreditorių komiteto posėdyje, o bankroto
administratorius dar 2010 m. gegužės 12 d. teigė, kad po šio komiteto posėdžio
jis gali kreiptis į teisininkus, kurie surašytų ieškinius ir pateiktų juos
teismui dėl 2009 m. rugsėjo 6 d. įmonės direktoriui susigrąžintos piniginės
garantijos, suteiktos įmonei – 56 000 Lt ir dėl akcininkei J.
K. 2009 m. rugsėjo 5 d. išmokėtų dividendų (b. l. 55). Jau 2010 m. gegužės
12 d. administratoriui turint pakankamai abejonių dėl lėšų grąžinimo įmonės
vadovui teisėtumo ir pagrįstumo, jis turėjo įstatymu jam suteiktas galimybes,
susipažinti su visa sandorio įvertinimui reikiama medžiaga ir apsispręsti dėl
būtinumo kreiptis į teismą, tačiau ieškinį šioje byloje pareiškė tik 2011 m.
birželio 1 d.
Apelianto
teiginiai dėl to, jog apie ginčijamą sandorį jam tapo žinoma tik bylos
nagrinėjimo metu, dėl ko turi būti laikoma jog terminas jį ginčyti nėra
praleistas, prieštarauja byloje išdėstytiems jo teiginiams, kadangi ieškiniu
ginčijamas ne pats 2008 m. kovo 21 d. garantinis raštas, bet 2009 m. rugsėjo 6 d.
kasos išlaidų orderis Nr. 56, apie kurį bankroto administratoriui tapo žinoma
susipažinus su įmonės perduotais dokumentais.
Esant
išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos
teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties
termino ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti skaičiavimu, ir
pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju vienerių metų terminas BUAB „Pabaltijo
statybos ir remonto korporacija“ administratoriui ieškiniui pareikšti prasidėjo
nuo 2009 m. gruodžio 1 d., bankroto administratoriui perdavus bankrutuojančios
įmonės dokumentus. Ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2011 m. birželio 1 d.
(b.l. 4), todėl akivaizdu, jog ieškovas praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje
nustatytą terminą ieškiniui, ginčijant sandorį actio Pauliana pagrindu,
paduoti. Tačiau remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, bylą nagrinėjančiam
teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios
priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas
atnaujinamas.
Teikdamas
ieškinį pirmosios instancijos teismui ieškovas teigė, jog vienerių metų
terminas ieškiniui pareikšti buvo praleistas dėl didelio perduotų
bankrutuojančios įmonės dokumentų kiekio ir kreditorių skaičiaus. Pirmosios
instancijos teismas įvertinęs šias prašymo atnaujinti terminą aplinkybes
sprendė, jog jos nesudaro pagrindo terminui atnaujinti, kadangi teismo
vertinimu, bankroto administratorius turėjo pakankamai laiko susipažinti su
perduotais įmonės dokumentais ir priimti atitinkamus sprendimus dėl įmonės
interesų apsaugos, be to teismas pažymėjo, jog jau 2010 m. kovo mėnesį vykusio
pirmojo kreditorių susirinkimo metu administratoriui buvo žinoma apie ginčo
sandorį, tačiau jokių veiksmų dėl jo teisinio įvertinimo nebuvo imtasi iki 2011
m. birželio 1 d. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos
apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.
2-1532/2009, svarstant klausimą dėl ieškovo bankroto administratoriaus
paskyrimo, buvo nurodyta, kad paskirtojo administratoriaus darbuotojų darbo
krūvis mažesnis, o patirtis didesnė negu kito siūlomo administratoriaus (b. l.
10). Ieškovo bankroto administratorius prieš prisiimdamas administruoti dar
vieną bankrutuojančią įmonę privalo įvertinti savo užimtumą kitose bankroto
procedūrose. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad administratorius (fizinis ar
juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe
teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis
civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010). Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam
teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni
veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir
bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas
kreditoriui ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai,
rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų
maksimaliai naudinga kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio
13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).
Teisėjų
kolegija pažymi, jog ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino
atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą
nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį
reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai,
nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio
15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Visais atvejais sprendžiant termino atnaujinimo
klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir
kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei
teisėtiems interesams Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nagrinėjamos
bylos specifiką, viešojo intereso buvimą, bei tai, kad įmonės bei kreditorių
galimai pažeistos teisės laiku nebuvo ginamos dėl įmonės bankroto
administratoriaus veiksmų (užimtumo, galimai didelio perduotų įmonės dokumentų
skaičiaus, delsimo ir pan.), mano, kad terminą atnaujinti atsisakyta
nepagrįstai.
Nagrinėjamu
atveju ieškiniu ginčijamas 2009 m. rugsėjo 6 d. lėšų įmonės vadovui
išmokėjimas, kadangi jis atliktas įmonei iš esmės esant nemokiai (2009 m.
rugsėjo 30 d. įmonė pripažinta nemokia), todėl teisėjų kolegijos nuomone, esant
išdėstytoms aplinkybėms, turi būti sudarytos sąlygos ginčo sandoriui įvertinti
CK 6.66 straipsnio tvarka. Ieškinio senaties termino atnaujinimas nėra tapatus
ieškinio patenkinimui iš esmės, o tik sudaro teisines prielaidas ginti galimai
pažeistas teises ir interesus teisme, naudojantis teisminės gynybos priemonės.
Taigi, ieškinio senaties termino atnaujinimas esant nurodytoms aplinkybėms
atitinka teisingumo principą visų byloje dalyvaujančių šalių atžvilgiu, nes
ieškovui, jo kreditoriams suteikiama galimybė ginti, jų nuomone, pažeistas
teises ir interesus, o atsakovui išdėstyti visas su sandorio sudarymo
aplinkybėmis susijusias aplinkybes.
Atsižvelgiant
į šios konkrečios bylos aplinkybes bei siekiant užtikrinti ne tik civilinių
teisinių santykių stabilumą (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau ir
ieškovo, jo kreditorių teises bei galimybes ginti savo pažeistus interesus, ir
sudaryti prielaidas išsamiai ištirti visas actio Pauliana taikymo
sąlygas ir teisingai išspręsti ginčą iš esmės, ieškinio senaties terminas
atnaujintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.
Kadangi
pirmosios instancijos teismas likusių sandorių pripažinimo negaliojančiais actio
Pauliana pagrindu sąlygų nenagrinėjo, o apeliacinės instancijos teisme
tų sąlygų nustatinėjimas reikštų bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos tvarka
visa apimtimi, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
(CPK 329 str. 1 d.).
Teisėjų
kolegijai nusprendus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino
faktines bylos aplinkybes bei nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti
praleistą ieškinio senaties terminą, byla grąžinama pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo, dėl kitų apelianto argumentų apeliacinis teismas
nepasisako.
Bylą
gražinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų tarp
šalių paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 326 straipsnio 4 dalies punktu,
n u t a r i a
:
Apeliacinį
skundą tenkinti.
Kauno apygardos
teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Danutė
Gasiūnienė
Kazys
Kailiūnas
Egidija Tamošiūnienė