Civilinė byla Nr. 2A-673/2014

                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02224-2012-0

                        Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                       42.11.2.; 121.21.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Donato Šerno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. S. ir atsakovo akcinės bendrovės DNB bankas apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1110-640/2013 pagal ieškovo I. S. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankas dėl skolinimo obligacijų sutarčių sąlygų pakeitimo, bylos nagrinėjime dalyvaujantis trečiasis asmuo B. S., išvadą teikiančios institucijos: Lietuvos bankas, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas I. S. kreipėsi į teismą, prašydamas: pakeisti ieškovo I. S. ir atsakovo AB DNB banko sudarytą 2007 m. gruodžio 4 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-887 ir 2007 m. gruodžio 4 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-889, numatant, kad kreditai pagal šias sutartis ieškovui I. S. suteikiami neatlygintinai.

Nurodė, kad I. S. (toliau – Ieškovas) su Banku 2007 m. gruodžio 4 d. sudarė skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis (toliau ir Kredito ar Skolinimo sutartys) ir 2007 m. gruodžio 4 d. obligacijų pasirašymo sutartis (toliau - Obligacijų pasirašymo sutartys), kurių pagrindu, Bankui suteikus investavimo rekomendacijas, už iš Banko pasiskolintas lėšas nuosavybės teise įsigijo Banko 2007 metais išleistų obligacijų, susietų su akcijomis ir vertybinių popierių rinkų indeksais (toliau tekste - SASO).

Ieškovas teigia, jog jis nėra profesionalus investuotojas, todėl Bankas sudarydamas su juo ginčijamus sandorius turėjo taikyti maksimalaus interesų apsaugos režimą. Kadangi tai nebuvo atlikta, buvo pažeisti tiek Ieškovo teisės ir teisėti interesai, tiek Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktai.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau tekste - FPRĮ) 22 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse bei Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 22, 24, 33, 34, 53 punktuose įtvirtintų pareigų visuma tarpininkui (šiuo atveju Bankui) leidžia tik pagal griežtai nustatytą tvarką ir sąlygas siūlyti klientams finansines priemones ir paslaugas. Tačiau Bankas, teikdamas finansines paslaugas Ieškovui, nevykdė ar vykdė netinkamai žemiau nurodytas pareigas. Tokiu būdu Ieškovas buvo suklaidintas, sudarė sau nenaudingas sutartis, Ieškovo interesai buvo šiurkščiai pažeisti, iškreipta Banko ir Ieškovo kaip Obligacijų pasirašymo ir Kredito sutarties šalių interesų pusiausvyra.

Ieškovo manymu, Bankas siūlydamas Ieškovui įsigyti jo išleistas Obligacijas skolintomis lėšomis, teikė investavimo rekomendacijas (kurios be kita ko buvo klaidingos), o ne bendro pobūdžio informaciją apie finansinius produktus. Rekomendacijas dėl Obligacijų įsigijimo Banko skolintomis lėšomis Ieškovui teikė Vilniaus klientų aptarnavimo skyriaus asmeninė bankininkė N. G.. Ši Banko darbuotoja rekomendavo įsigyti Obligacijų skolintomis lėšomis. Banko ir jo darbuotojos veiksmai nulėmė Ieškovo apsisprendimą investuoti į Banko platintas Obligacijas, ir Ieškovas Obligacijų pasirašymo ir Kredito sutartis sudarė tik dėl Banko jam padarytos įtakos, t. y. aktyvaus siūlymo investuoti į paties Banko išleistas Obligacijas.

Ieškovo teigimu, prieš teikdama rekomendaciją finansų maklerio įmonė privalo surinkti būtiną informaciją apie kliento žinias, patirtį, jo finansinę padėtį bei investavimo tikslus, kad galėtų rekomenduoti klientui jam tinkamą finansinę priemonę. Tinkamumo testui būtinų duomenų rinkimo metu gauta informacija turi lemiamą reikšmę klientui teikiamų paslaugų kokybei. Būtent remiantis tinkamumo testo duomenimis turi būti rekomenduojama klientui tinkama paslauga ar finansinė priemonė. Šiuo atveju Banko darbuotoja N. G., prieš suteikdama investavimo rekomendacijas dėl Kredito sutarties sudarymo bei skolintų lėšų investavimo į Banko išleistus vertybinius popierius, tinkamai nesurinko reikiamos informacijos apie Ieškovo finansinę padėtį, žinias ir patirtį investavimo srityje bei investavimo tikslus, jos neįvertino ar vertino ją netinkamai, ir to pasėkoje neatlikusi tinkamumo testo, visiškai be pagrindo ir pažeisdama teisės aktų nuostatas, teikė Ieškovui klaidingas (aplaidžias) rekomendacijas. Nurodo, kad Ieškovo kliento anketa, kuri, Banko nuomone, turėtų patvirtinti, jog informacija apie anksčiau nurodytus veiksnius iš Ieškovo buvo surinkta, buvo užpildyta Kredito ir Obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo momentu, nesuteikiant jai jokios ypatingos reikšmės.

Taip pat nurodo, kad pasirašant sandorius, tarp šalių egzistavo interesų konfliktas, kadangi Bankas, siekė naudos išimtinai sau, ir tai darė siūlydamas Ieškovui tokius produktus, kurie atitiko Banko, o ne Ieškovo ekonominius interesus, kas ir sudaro Banko interesų konflikto turinį. Taip pat nurodo, kad banko darbuotoja neturėjo reikiamos kvalifikacijos konsultuoti investavimo į obligacijas klausimais, nes operacijos, kurioms atlikti būtina turėti finansų maklerio licenciją.

Prašydamas pakeisti skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį, numatant, kad kreditai pagal šias sutartis ieškovui I. S. suteikiami neatlygintinai, nurodė, kad Kredito sutartys ir Obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos dėl Banko neteisėtų veiksmų ir klaidingų (aplaidžių) investavimo rekomendacijų teikimo. Tokie Banko veiksmai, ieškovo manymu, kartu yra laikytini ir esminiu Kredito sutarčių ir Obligacijų pasirašymo sutarčių pažeidimu. Dėl šių Banko padarytų pažeidimų buvo iškreipta Obligacijų pasirašymo ir Kredito sutarčių šalių interesų pusiausvyra: Bankas lieka ne tik kad be jokių praradimų, tačiau ir uždirba palūkanas už suteiktus kreditus, o Ieškovas, negavęs Banko žadėto pelno, Bankui privalo sumokėti palūkanas, kurių suma pagal Kredito sutartis siekia 687 354 Lt. Nurodo, kad tokių Banko neteisėtų veiksmų pasėkoje sudarytų sandorių pagrindu Ieškovas patiria nuostolių, kai pats Bankas, vadovaujantis Kredito sutarčių nuostatomis, gali gauti tik pelną. Įvertinus visas šias aplinkybes, Ieškovo nuomone, darytina išvada, kad Kredito sutartys nepagrįstai suteikė perdėtą pranašumą Bankui, dėl ko Kredito sutartys turi būti keičiamos tenkinant Ieškovo reikalavimą vadovaujantis ir sistemiškai taikant tiek CK 6.223, tiek ir CK 6.228 straipsnius.

Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas paaiškino, jog nagrinėjamu atveju banko darbuotoja atėjusiam ieškovui paaiškino SASO veikimo mechanizmą, paaiškino kad būtina susipažinti su Baziniu prospektu, kad reikės pateikti bankui nekilnojamojo turto vertinimo pažymas, kad paskolą reikės grąžinti, bei palūkanas mokėti po 3 metų. Taip pat paaiškino, jog jei SASO prieaugio nebus, tai paskolos palūkanas reikės sumokėti iš asmeninių lėšų. Nurodo, kad tuo pačiu N. G. įspėjo Ieškovą, kad istorinė grąža negarantuoja pelno ateityje, o akcijų indeksai svyruoja ir investuotojas (o ne Bankas) prisiima riziką dėl nepalankaus akcijų indeksų svyravimo negauti susiejimo prieaugio ar net patirti nuostolį (Bazinio prospekto 20 psl.). Nurodė, kad po kurio laiko ieškovas į banką atvyko su draugu A. A.. Banke buvo 3-4 susitikimai su ieškovu ir jo draugu ir tik 2007 m. gruodžio 4d. Ieškovas informavo Banką, kad yra pasirengęs toliau tęsti investavimo į SASO procedūras. Tada Banko darbuotoja paaiškino Ieškovui, jog Bankas privalo surinkti apie Ieškovą informaciją susijusią su Ieškovo žiniomis bei patirtimi investavimo srityje ir kitą informaciją (investavimo tikslais, rizikos tolerancija, finansine būkle), kad galėtų raštiškai pateikti potencialiam investuotojui įspėjimą dėl konkrečių investavimo būdų tinkamumo ar netinkamumo. Informacija renkama raštu pildant Kliento anketą, atsakant į klausimus bei pateikiant išvadą, kuri finansinė priemonė/investavimo būdas yra tinkamas Ieškovui, o kuris netinkamas.

Nurodo, kad įvertinus atsakovo duomenis, bankas pateikė išvadą - investavimas į susietas obligacijas skolintomis lėšomis, investavimas į investicinius fondus bei III pakopos pensijų fondus ieškovui nėra tinkami. Ieškovas su įspėjimu susipažino pasirašytinai, tačiau nepaisant to neprašė termino apgalvoti tolesnių investavimo veiksmų. Atsakovo teigimu, Obligacijų pasirašymo sutartis sudarė po vieną puslapį ir jose nebuvo nė vienos sąlygos, kurioje būtų įtvirtintas Ieškovo ieškinyje nurodomas tariamai garantuotas SASO prieaugis. Nurodo, kad kiekvienas vidutinio atidumo bei apdairumo asmuo negali nesuprasti, jog SASO prieaugis nėra garantuojamas, jei jis nėra įtvirtintas nei vienoje sutartyje, Baziniame prospekte, Galutinėse sąlygose ir dar reikalinga sudaryti atskirus sandorius – hipotekos sandorius, įsipareigojimų sumokėti paskolos palūkanas įvykdymo užtikrinimui.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog sandorių sudarymo metu Ieškovas buvo neprofesionalus investuotojas, tačiau teisingumo bei protingumo principai suponuoja, jog vien tik buvimas neprofesionaliu investuotoju savaime nedaro ginčo sandorių negaliojančiais bei neatleidžia Ieškovo nuo pareigos įrodyti ieškinio pagrįstumą. Nurodo, kad bankas suteikė visą informaciją ieškovui, pats ieškovas kliento anketoje nurodė, kad buvo įsigijęs obligacijų (įskaitant su akcijomis ar žaliavomis susietas obligacijas), o tai suponuoja, kad Ieškovas, nors ir būdamas neprofesionaliu investuotoju, turėjo investavimo į vertybinius popierius patirties. Be to, sandorių sudarymo metu Ieškovui buvo sukakę 47 metai, kas suponuoja pakankamą gyvenimiškos patirties turėjimą; Ieškovas yra individualios įmonės savininku bei vadovu, t.y. verslininku, kas taip pat suponuoja Ieškovo sandorių sudarymo patirties turėjimą, gebėjimą suprasti hipotekos sandorių reikšmę ir pan. Nurodo, kad jei Ieškovas, neturėjo pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties pagrįstiems investiciniams sprendimams savarankiškai priimti, nesuprato savo investicijų esmės ir galimos rizikos, jis, veikdamas apdairiai, protingai ir rūpestingai, turėjo sutarčių nepasirašyti ir tariamai neaiškių įsipareigojimų neprisiimti. Tokiu atveju Ieškovas veikė savo rizika, ir turi prisiimti visas iš to kylančias pasekmes. Juolab, kad Bankas raštiškai įspėjo Ieškovą, jog investavimas skolintomis lėšomis Ieškovui nėra tinkamas.

Atsakovas banko darbuotojos veiksmų nelaiko investavimo rekomendacijomis. Jo manymu - tai buvo bendro pobūdžio informacijos Ieškovui suteikimas. Nurodo, kad pirminę informaciją apie Banko platinamus investicinius produktus klientams teikiantys darbuotojai negali ir neturi teisės vertinti konkrečių finansinių priemonių tinkamumo klientui, ir to nedarė iki anketos užpildymo. Nurodo, kad Ieškovui iki Kliento anketos užpildymo buvo suteikta tik bendra, viešai prieinama ir viešai platinama informacija apie Banko platinamus investicinius produktus.

Atsakovo teigimu, interesų konflikto nebuvo ir negalėjo būti, nes esant teigiamam ir klientui palankiam investicijų rezultatui, Bankas užsitikrina, kad be jokių pretenzijų ir ginčų gaus investicijoms suteiktų paskolų palūkanas – vienintelę Banko naudą, kurią jis gali gauti iš ginčo sandorių. Taip pat yra akivaizdu, kad Bankas, parduodamas Ieškovui SASO, nežinojo ir negalėjo žinoti, ar SASO uždirbs prieaugį, ar ne. Taip pat yra akivaizdu, kad Bankas nebuvo suinteresuotas indeksų kritimu ir SASO prieaugio nebuvimu, kadangi buvo tinkamai apsidraudęs indeksų kitimo riziką.

Pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimų pakeisti sandorių sąlygas nurodė, kad Ieškovas kreipėsi dėl Skolinimo sutarčių sąlygos, nustatančios Ieškovui pareigą mokėti paskolos palūkanas Bankui, pakeitimo, tačiau Bankas nesutiko su neteisėtu bei nepagrįstu reikalavimu. Nurodo, kad rizika, jog palūkanas gali tekti padengti iš nuosavų lėšų, Ieškovui turėjo būti aiški ir dėl to, kad įsipareigojimų pagal Skolinimo sutartį įvykdymui užtikrinti buvo įkeičiamas nekilnojamasis turtas. Atsakovo manymu, Ieškovo vienašalis reikalavimas pakeisti Skolinimo sutarčių sąlygas pažeidžia sutarties privalomumo ir vykdytinumo principą. Tai, kad pasikeitus ekonominėms aplinkybėms ir SASO neuždirbus prieaugio, Ieškovas negauna pelno, o vis tiek turi mokėti Bankui palūkanas, niekaip nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Nurodo, kad Ieškovas neįrodė jokio Skolinimo sutarčių sąlygų pažeidimo, o juolab – esminio Skolinimo sutarčių pažeidimo, todėl Ieškovo reikalavimas keisti Skolinimo sutarčių sąlygas yra atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat nurodo, kad banko įsitikinimu, neegzistuoja nė viena iš CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, kurios leistų konstatuoti buvus esminę šalių nelygybę Skolinimo sutarčių sudarymo metu. Taip pat nurodo, kad CK 6.228 straipsnio taikymo tikslais esminė šalių nelygybė turi egzistuoti ir perdėtas pranašumas Bankui turi būti suteiktas sutarties sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju akivaizdaus prievolių neatitikimo Skolinimo sutarčių sudarymo metu nebuvo. Atsakovo manymu, Skolinimo sutarčių sudarymo metu šios sutartys buvo teisingos ir sąžiningos, nes sudarė galimybes abiem šalims uždirbti priklausomai nuo jų prisiimamos rizikos.

Dublike ieškovas papildomai nurodė, kad nei susitikimų su Banko darbuotoja N. G. metu, nei pasirašant sutartis Bankas Ieškovui nepateikė ir nesiūlė pateikti nei obligacijų programos bazinio prospekto (toliau - Bazinis prospektas), nei obligacijų programos prospekto galutinių sąlygų (toliau - Galutinės sąlygos). Nei vienas iš Bazinių prospektų, apie kuriuos Bankas kalba savo atsiliepime, Banko Ieškovui apskritai nebuvo pateiktas. Tuo tarpu Galutinės sąlygos buvo pateiktos Ieškovui tik po to, kai Ieškovas su Banku pasirašė sutartis, kartu su visu Ieškovui skirtų sutarčių ir kitų dokumentų paketu.

Nurodo, kad Kliento anketa buvo pasirašoma kartu su Skolinimo ir Obligacijų sutartimis, tai yra, Banko išspausdinta anketa su įspėjimu apie tai, kokios finansinės priemonės Ieškovui yra tinkamos, o kokios ne, Ieškovui Banko darbuotojos buvo pateikti kartu su jos užpildytomis Skolinimo bei Obligacijų sutartimis. Taip pat nurodo, kad pati anketa buvo pildoma skubotai, o N. G. neteikė jokios reikšmės anketoje esantiems duomenims bei jų tikrumui. Informacija apie Ieškovą buvo renkama pačiame paskutiniame etape – pasirašant Skolinimo bei Obligacijų sutartis. Tokiu būdu nebuvo laikomasi anksčiau nurodytos finansinių paslaugų teikimo eiliškumo tvarkos, dėl ko informacija apie Ieškovą buvo surinkta pavėluotai, o Ieškovas priėmė sprendimą investuoti į obligacijas dar iki kliento anketos užpildymo. Taip pat nurodo, kad pati Banko darbuotoja N. G. teikė savo asmeninę nuomonę dėl situacijos finansų rinkose perspektyvų. Ieškovas buvo patikintas, kad situacija finansų rinkose tik gerės, o tai, savaime suprantama, reiškia ir Obligacijų kainos kilimą. Atsižvelgiant į tai, kokiame kontekste Ieškovui buvo išsakyta tokia Banko darbuotojos N. G. asmeninė nuomonė, ji yra vertinama kaip investavimo rekomendacija.

Triplike atsakovas papildomai nurodė, kad jei Ieškovas atidžiai nesusipažino su obligacijų programos bazinio prospekto, nei obligacijų programos prospekto galutinėmis sąlygomis, tai toks elgesys neatitinka apdairaus, atidaus žmogaus elgesio ir negali būti ieškinio tenkinimo pagrindu. Ieškovas buvo įspėtas apie būtinumą susipažinti su Baziniu prospektu, Galutinėmis sąlygomis, kurios buvo skelbiamos viešai Banko interneto tinklapyje, o esant pageidavimui – atspausdintame popieriniame variante dar pirmojo susitikimo su N. G. metu, t.y. pakankamai iš anksto. Nurodo, kad Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, kad Banko darbuotoja N. G. teikė investavimo rekomendacijas, o ne bendro pobūdžio informaciją Ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.

Pakeitė ieškovo ir atsakovo sudarytą 2007 m. gruodžio 4 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-887 ir 2007 m. gruodžio 4 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2400-2007-889, dalyje dėl nustatyto palūkanų normos dydžio, sumažinant sutartyse nustatytas palūkanas 50 procentų.

Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Susipažinęs su bylos medžiaga ir šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas yra neprofesionalus rinkos dalyvis, negalintis įvertinti skolinimosi rizikos, tuo tarpu atsakovas yra savo srities profesionalas, todėl jam taikomi ypač aukšti atidumo ir profesionalumo reikalavimai. Atsakovui buvo nustatyta pareiga rinkti informaciją apie potencialaus kliento žinias ir tikslus investuojant prieš investicinių paslaugų teikimą Vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau – VPRĮ) 24 straipsniu. Be to, remiantis FPRĮ, atsakovas turėjo pareigą aiškiai ir suprantamai ieškovui suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių prievolių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Tačiau šias įstatymais numatytas pareigas bankas, teismo nuomone, atliko netinkamai.

Teismas pripažino, jog Bankas, siūlydamas Ieškovui įsigyti jo išleistas Obligacijas skolintomis lėšomis, teikė investavimo rekomendacijas (kurios be kita ko buvo klaidingos), o ne bendro pobūdžio informaciją apie finansinius produktus. Tačiau siūlydamas investicijas, Bankas nevertino ir neanalizavo, ar ieškovas yra finansiškai pajėgus sumokėti palūkanas, nes buvo vertinama tik Banko rizika ir buvo tikrinami duomenys apie tai, ar įkeičiamo turto vertės pakaktų palūkanoms už suteiktus kreditus apmokėti. Teismo manymu, atsakovo veiksmai surenkant/vertinant informaciją apie ieškovą neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Todėl ir nagrinėjamu atveju Bankas, nesurinkęs informacijos apie Ieškovą ir jos neįvertinęs, neteisėtai teikė Ieškovui investavimo rekomendacijas, ir tokiais savo neteisėtais veiksmais nulėmė Ieškovo apsisprendimą investuoti į Obligacijas Banko skolintomis lėšomis.

Ginčijamu sprendimu taip pat pripažinta, jog atsakovas tinkamu būdu neatskleidė ieškovui informacijos, kurią pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo būtina atskleisti, kad būtų užtikrinta neprofesionalaus kliento pasverto pasirinkimo investuoti galimybė, t.y. tinkamai neįvykdė FPRĮ 22 str. 3 d. numatytos pareigos - aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Ta aplinkybė, kad ieškovas turi aukštąjį išsilavinimą, yra įmonės vadovas, akcininkas, teismo manymu, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad jis sugebėjo savarankiškai suvokti su investavimu susijusią riziką bei suprasti specifines investavimo rizikas, tuo labiau, jog jokios investavimo patirties ieškovas neturėjo.

Ginčo sutartis įvertinęs teismas nustatė, jog Banko iš sandorių su Ieškovu galimai gautiną naudą sudaro iš sutarčių Banko gautinos palūkanos, iš kurių atimama už opcionų įsigijimą Banko sumokėta kaina, o taip pat ir tai, kad Bankas, parduodamas Obligacijas Ieškovui, iš tokių obligacijų pardavimo gauna pajamas – visą Obligacijų kainą. Taigi, nors visą sumą Obligacijų įsigijimui Bankas ir skolino Ieškovui, iš tikrųjų ta pati suma, kuri skolinama Ieškovui Obligacijoms įsigyti, lieka Banke ir ją Bankas ir toliau galėjo naudoti ir naudojo pagrindinėje Banko veikloje. Be to, ieškovas kreditų, už kuriuos įsigijo obligacijas, užtikrinimui įkeitė savo nekilnojamą turtą. Ieškovo įkeisto nekilnojamas turto vertė buvo didesnė nei jam Banko paskolintos lėšos. Todėl šių aplinkybių pagrindu galima teigti, jog Bankas užsitikrino sau naudą ir apsiribojo nuo bet kokios rizikos, visą ją perkeldamas Ieškovui, kuris Banko naudai įkeitė nekilnojamąjį turtą ir dar įsipareigojo iš nuosavų lėšų mokėti palūkanas Bankui už kreditus. Tačiau Banko darbuotoja šio interesų konflikto turinio neatskleidė, o tai reiškia, kad Ieškovas negalėjo objektyviai ir nepriklausomai nuspręsti, ar jam yra tinkamas toks investavimo būdas ir negalėjo objektyviai įvertinti Banko darbuotojos teikiamų rekomendacijų.

Vertinant banko darbuotojos kvalifikaciją, teismas pasisakė, jog N. G. neturėjo reikiamos kvalifikacijos tam, kad galėtų konsultuoti Ieškovą ir teikti jam investavimo rekomendacijas, dėl ko tikėtina, kad tokios finansinės paslaugos galėjo būti suteiktos nekokybiškai ir netinkamai. Nepaisant to, Banko darbuotoja visus šiuos veiksmus atliko tuo pažeisdama ne tik anksčiau nurodytų taisyklių nuostatas, tačiau ir FPRĮ 14 straipsnio 1 dalį.

Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog atsakovas sudarydamas ginčo sutartis pažeidė VPRĮ bei FPRĮ nustatytus reikalavimus, t.y. netinkamai teikė investavimo rekomendacijas ir konsultacijas Ieškovui, tinkamai nesurinko apie Ieškovą informacijos, neatskleidė jam su investavimu susijusios rizikos, neatskleidė informacijos apie galimą interesų konfliktą. Įvertinęs aukščiau išdėstytą, teismas konstatavo, kad sutarties sudarymo metu egzistavo esminė šalių nelygybė, o sutarties sąlyga, nustatanti palūkanų dydį, suteikė atsakovui perdėtą pranašumą.

Tačiau teismas pažymėjo, jog pagal šalių sudarytas Skolinimo sutartis klientas įsipareigoja sutartyje nustatyta tvarka grąžinti bankui kreditą bei sumokėti nustatyto dydžio palūkanas. Iš šios sutarties prigimties ir tikslo matyti, kad palūkanos yra esminis skolinimosi sutarties požymis. Iš ieškovo paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas suvokė ir suprato/turėjo suprasti sudarytų Skolinimo sutarčių esmę, suprato, kad paskola suteikiama atlygintinai už palūkanas, tačiau šių sutarčių ir jų sąlygų neskaitė, į jas nesigilino, todėl nurodyti ieškovo veiksmai sudarant sutartis yra vertintini kaip didelis neatsargumas, nes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis sudarant skolinimo sutartį yra būtina, todėl privalo prisiimti proporcingą dalį su tuo susijusios rizikos. Todėl teismas įvertinęs ginčo sutarčių šalių elgesį ir veiksmus, atsakovo konstatuotus teisės aktų pažeidimus nagrinėjamame ginče, sprendė, jog protinga ir sąžininga yra pakeisti šalių sudarytų sutarčių sąlygą dalyje dėl nustatyto palūkanų dydžio, sumažinant sutartyse nustatytas palūkanas 50 proc., t.y. per pusę.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas I. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2013 m. birželio 26 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą - ieškovo patikslintą ieškinį tenkinti pilnai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiuo argumentu:

1. Pirmosios instancijos teismas, teisėtai ir argumentuotai konstatavo visus Banko padarytus pažeidimus, bei tai, kad egzistavo esminė šalių nelygybė ir Bankas iš esmės pažeidė su Apeliantu sudarytas sutartis. Tačiau Vilniaus apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Ieškovo veiksmai sudarant sutartis yra vertintini kaip didelis neatsargumas. Apelianto vertinimu, teismo išvada, kad apeliantas ir Bankas turi prisiimti vienodą iš Kredito sutarčių atsiradusios rizikos mokėti palūkanas Bankui dalį, nepagrįsta, kadangi kaip nustatyta skundžiamoje nutartyje, apelianto apsisprendimą sudaryti sutartis sąlygojo banko neteisėti veiksmai, apelianto pasitikėjimas banku, kaip patyrusiu verslo subjektu. Nustačius, jog apeliantas turi mokėti dalį palūkanų, laikytina, jog bankas iš neteisėtų veiksmų gavo pelną.

Atsakovas AB DNB bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013 m. birželio 26 d. Vilniaus apygardos teismo dalį, kuria kreditų palūkanos sumažintos 50 proc. ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašoma priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Siekiant įrodyti sutarties šalių esminę nelygybę, Ieškovas turi įrodyti Kreditavimo sutarčių sąlygų esminio pažeidimo faktą bei esminę sutarties šalių nelygybę. Ieškovas byloje neįrodinėjo, kad apeliantas pažeidė kurią nors konkrečią Kreditavimo sutarčių sąlygą ir toks pažeidimas laikytinas esminiu. Ieškovas įrodinėjo nesusijusias su byla/reikalavimu aplinkybes - tariamus apelianto padarytus teisės aktų pažeidimus ikisutartiniuose santykiuose, nors Kreditavimo sutarčių galiojimo nebeginčijo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas būtų neįvykdęs kurios nors konkrečios Kreditavimo sutartyse nurodytos pareigos, nesilaikęs kurio nors termino ir pan.

2. Pirmosios instancijos teismas išeidamas už ieškinio ribų, neteisėtai bei nepagrįstai 50 procentų sumažino palūkanų dydį, nors Ieškovas nereikalavo mažinti palūkanų dydį. Ieškovo reikalavimas buvo aiškus - kreditų suteikimas Ieškovui neatlygintinai (be palūkanų).Pažymėtina, jog ieškovas neginčijo palūkanų dydžio, kaip neprotingai didelio lyginant su Kreditavimo sutarčių sudarymo metu rinkoje buvusiu palūkanų dydžiu.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog bankas teikė ieškovui investavimo rekomendacijas, kadangi tai buvo tik bendro pobūdžio informacijos suteikimas. Taip pat nesant įrodymų, kad Banko darbuotoja būtų siūliusi ar rekomendavusi Ieškovui investuoti į SASO skolintomis lėšomis, teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai, nemotyvuotai ir neteisėtai konstatavo, neva Bankas suteikė Ieškovui netinkamas investavimo rekomendacijas, suklaidinant ieškovą dėl galimos rizikos.

4. 2007 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus FPRĮ reikalavimams ir juos detalizuojantiems poįstatyminiams teisės aktams, Bankas įdiegė sistemą, kuri užtikrina informacijos apie klientą, kuris kreipiasi dėl investicinių paslaugų, surinkimą ir įvertinimą. Tai yra vykdoma pildant Kliento anketas. Toks informacijos surinkimo būdas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (FPRĮ 22 str. 8 d.). Kliento anketa buvo paruošta finansų maklerių bei užpildyta iki Kreditavimo sutarčių sudarymo, o papildomo laiko sužinojęs Kliento anketoje užfiksuotą įspėjimą Ieškovas neprašė/nepageidavo. Taigi, Kliento anketa yra objektyvus įrodymas, jog Bankas tinkamai įvykdė teisės aktuose įtvirtintą pareigą surinkti informaciją apie Ieškovo žinias ir patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį bei tikslus.

5. Ieškovas, siekiant paneigti rašytiniais įrodymais patvirtintą faktą, kad jis susipažino su Baziniais prospektais, turėjo šią aplinkybę įrodyti, tačiau to nepadarė. Vien tik Ieškovo žodinių paaiškinimų, neva jis nebuvo supažindintas su Baziniais prospektais, teikiamų pasikeitus aplinkybėms, nepakanka paneigti parašais patvirtinto supažindinimo su šiais dokumentais fakto, todėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovui nebuvo tinkamai atskleista su investavimu susijusi rizika, nepagrįstos.

6. Tam, kad būtų galima konstatuoti buvus interesų konfliktą, akivaizdu, turi egzistuoti Banko ir Ieškovo interesų priešprieša. Ginčo sprendime pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip ir kuo pasireiškė interesų konfliktas, t. y. nenurodė nei kokie buvo Banko ir Ieškovo interesai, nei kaip Banko interesai prieštaravo Ieškovo interesams.

7. Ginčo sprendimu nepagrįstai konstatuota, kad Banko darbuotojai buvo reikalinga maklerio licencija. N. G. neteikė Ieškovui investavimo rekomendacijų ar konsultacijų, todėl maklerio licencija nebuvo reikalinga. N. G. Ieškovui suteikė bendro pobūdžio informaciją apie SASO bei kreditavimo sutarties sąlygas.

Bylos šalys atsiliepimais į priešingos šalies apeliacinius skundus palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus reikalavimus ir grindė juos bylos nagrinėjimo metu išsakytais argumentais, kurie pakartotinai neaptariami.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

              Dėl faktinės bylos situacijos

Byloje nustatyta, kad ieškovas I. S. su atsakovu AB DNB banku 2007 m. gruodžio 4 d. sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis: sutartį Nr. K-2400-2007-889, pagal kurią ieškovui buvo suteikta 1 337 444,64 Lt paskola su 7,8 procentų dydžio fiksuota metine palūkanų norma su akcijų indeksais susietoms obligacijoms įsigyti (t. 1, b. l. 25-27), bei sutartį Nr. K-2400-2007-887, pagal kurią ieškovui buvo suteikta 753 000 Eur paskola su 4,8 procentų dydžio fiksuota metine palūkanų norma su akcijų indeksais susietoms obligacijoms įsigyti (t. 1, b. l. 22-24). Šiomis sutartimis Bankas įsipareigojo ieškovui suteikti kreditą tam, kad ieškovas galėtų įsigyti 13 412 vnt. obligacijų(pagal sutartį Nr. K-2400-2007-889) ir 7 530 vnt. obligacijų (pagal sutartį Nr. K-2400-2007-887). Skolinimo sutarčių 3.2.1 punkte nurodyta, kad Bankas suteikia kreditą, jeigu tarp ieškovo ir Banko sudaryta Obligacijų sutartis. Skolinimo sutartyse šalys nurodė sąlygas, kada ir kokiu būdu grąžinamas kreditas, o 5.1 punkte buvo nustatyta, kad ieškovas įsipareigoja Bankui sumokėti palūkanas nuo visos negrąžintos sumos ir palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo kredito suteikimo dienos ir skaičiuojamos iki atitinkamos kredito sumos grąžinimo Bankui dienos. Skolinimo sutarčių 6.1 punkte nurodyta, kad kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal sutartį mokėtinos sumos sumokamos Banko ir ieškovo priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, t. y. įskaitomas ieškovo įsipareigojimas grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas už Banko įsipareigojimą sumokėti ieškovui už išperkamas obligacijas. Jeigu įskaičius šalių tarpusavio įsipareigojimus, Banko mokėtina ieškovui suma yra didesnė, tai Bankas likutį nedelsdamas perveda į atsiskaitomąją sąskaitą, o jeigu ieškovo Bankui mokėtina suma yra didesnė, tai ieškovas ne vėliau kaip kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti Bankui trūkstamą sumą, sukaupdamas ją ieškovo atsiskaitomojoje sąskaitoje, bei užtikrindamas galimybę sukauptą sumą nurašyti.

Skolinimo sutarčių 1.11., 7.2. punktuose buvo nustatyta, kad įkeičiamas nekilnojamasis turtas (žemės sklypai su pastatais, priklausantys ieškovui). Taip pat sutarčių 7.1 punkte buvo nustatyta, kad yra įkeičiamos ir visos obligacijos. Pagal bylos duomenis buvo sudaryti nekilnojamojo turto įkeitimo sandoriai, t. y. ieškovo prievolių pagal Skolinimo sutartis įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka (t. 2, b. l. 21-29).

Bylos šalys 2007 m. gruodžio 4 d. sudarė 2 Obligacijų pasirašymo sutartis (t. 1., b.l. 28-29), pagal kurias ieškovas už pirmiau nurodytą pinigų sumą įsigijo SASO. Šiomis sutartimis ieškovas pasirašė 13 412 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos, išleistos 2007 m. spalio 12 d. pagal 700 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje (toliau – ir VPK) 2007 m. rugpjūčio 23 d.; 7 530 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos, išleistos 2007 m. gruodžio 3 d. pagal 1 250 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje 2007 m. spalio 4 d. Obligacijų sutarčių 1.13. punktuose nurodoma kad šiose sutartyse neaptarti su obligacijomis susiję klausimai yra reglamentuojami Programos prospekte, o investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Programos prospektu.

Dėl civilinių teisių gynimo būdo pasirinkimo

Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi).Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 str.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas mano, jog jo teisės sudarant ginčo sandorius buvo pažeistos neteisėtais ir neatsakingais finansų tarpininko veiksmais, neatitinkančiais įstatymais jam nustatytų veiklos reikalavimų. Kasacinis teismas 2014 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, nurodė, jog asmuo, manantis, jog jo teisės buvo pažeistos neteisėtais finansų tarpininko veiksmais, gali pasirinkti savo teisių gynybos būdą, pavyzdžiui pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris kartu išsaugotų civilinės apyvartos stabilumą, išvengiant padėties kai nevienareikšmiškai vertintoje situacijoje nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai. Šiuo atveju patikslintu ieškiniu prašoma pakeisti tarp ieškovo ir banko 2007 m. gruodžio 4 d. sudarytas Skolinimo sutartis Nr. K-2400-2007-889 ir Nr. K-2400-2007-887, numatant, kad kreditai pagal šias sutartis ieškovui buvo suteikti neatlygintinai. Ieškovo teigimu, jo procesiniuose dokumentuose atskleisti banko ir jo darbuotojų veiklos pažeidimai (informacijos apie ieškovą nesurinkimas, interesų konflikto neatskleidimas, klaidinančios reklamos teikimas, netinkamai teiktos konsultacijos investavimo klausimais bei rizikos, investuojant skolintomis lėšomis, neatskleidimas) iškreipė sutarčių šalių pusiausvyrą ir lėmė esminę šalių nelygybę, kuri šiuo atveju sudaro pagrindą pakeisti nurodytas sandorių sąlygas. Įvertinus ieškinio reikalavimus teisėjų kolegija laiko, jog ieškovo pasirinktu teisių gynybos būdu iš esmės siekiama nuginčyti jam sutartimis nustatytą pareigą mokėti palūkanas ir užkirsti kelią galimam nuostolių (žalos), kurie išreikšti banko reikalaujamomis sumokėti palūkanomis už naudojimąsi paskola, atsiradimui (nors šiuo atveju banko priešpriešinis reikalavimas dėl palūkanų priteisimo nepareikštas, tačiau ieškovas nurodo, jog netenkinus jo reikalavimų, jis privalo sumokėti pagal ginčo sandorius atsakovui 687 354 Lt dydžio palūkanas). Remiantis aptartomis aplinkybėmis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, manytina, jog pagal siekiamą teisinį rezultatą, tiek pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo, tiek ir ieškinį dėl ginčo sandorių pripažinimo neatlygintinais, siekiama ieškovo prievolės bankui sumažinimo ar panaikinimo, ir tokie teisių gynybos būdai situacijose, kuriose keliami sandorių dėl SASO obligacijų įsigijimo, ar jų atskirų sąlygų, galiojimo, pagal aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, yra priimtini ir vertintini.

Dėl pagrindų keisti sutarčių nuostatas

Ieškinio reikalavimai pakeisti ginčo sandorių nuostatas, nustatančias pareigą ieškovui mokėti palūkanas, grindžiami argumentais, jog atsakovui netinkamai atlikus jam įstatymų pavestas funkcijas (iš esmės tinkamo informavimo funkciją), šalys atsidūrė nelygiavertėje padėtyje, ir ieškovas, neturint reikiamos informacijos apie prisiimamą riziką, sudarė ginčo sandorius, kuriais išimtinai jam teko žalos atsiradimo rizika.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.), o vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 str.) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 str. 1 d.). Tačiau pabrėžtina, kad tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principo išlygas. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti sudarytą teisinį santykį (CK 1.138 str. 5 p.). Tačiau vienos šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu, nepaisant kitos šalies interesų, savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2, 6.156 str.). Dėl to, siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, t. y. sutarties pakeitimas – išimtinė priemonė. Sutarties pakeitimą ir jo sąlygas bendriausia prasme reglamentuoja CK 6.223 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienos šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, ši įstatymo norma sistemiškai turi būti taikoma su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais – 6.204, 6.228 ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009). CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktas nukreipia į specialiuosius įstatymo numatytus sutarčių keitimo atvejus – CK 6.204, 6.228 ir kt. straipsnių nuostatas. Pažymėtina, kad pagal CK 6.228 straipsnio 2 dalį teismui suteikta teisė, esant šalies prašymui, išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlygą ir jas atitinkamai pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus.

Ieškovas šiuo atveju ieškinio reikalavimus grindžia CK 6.223 straipsnio 2 dalies ir 6.228 straipsnio pagrindu bei nurodo, jog su prašymu pakeisti ginčo sandorių nuostatas, nustatančias ieškovui pareigą mokėti palūkanas, buvo kreiptasi į atsakovą (t. 1, b. l. 79-81), tačiau atsakovas šias sąlygas atsisakė pakeisti (t. 2, b. l. 87), todėl ieškovas, įgyvendinęs CK 6.223 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kreipėsi su ieškiniu į teismą. Kadangi ieškovas reikalavimą dėl sutarčių sąlygų pakeitimo grindžia esmine šalių nelygybe, ginčą nagrinėjanti teisėjų kolegija visų pirma turi įvertinti, ar ieškovo nurodomi atsakovo veiksmai, teikiant finansų tarpininko paslaugas, galėjo lemti sandorių šalių nelygiavertę padėtį sandorių sudarymo metu ir sudaro pagrindą tenkinti ieškinio reikalavimus.

Dėl banko, kaip finansų tarpininko, profesinės veiklos reikalavimų

Vertinant finansų tarpininko (banko) informacinių pareigų vykdymą, teismo nuomone, būtina įvertinti, kad bankas yra profesionalus dalyvis finansų rinkoje, t.y. specialus subjektas, kuriam taikomi aukšti veiklos ir atsakomybės standartai ir priešingai, ieškovas yra neprofesionalus investuotojas, kuris turi mažai žinių apie banko siūlomus investicinius produktus, jų rizikas. CK 6.38 straipsnio 2 dalies nuostata šalį, kuriai prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, įpareigoja prievolę vykdyti pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, pažymėjo, jog didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta viešojoje teisėje, konkrečiai – Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. finansinių priemonių rinkų direktyvą Nr. 2004/39/EC (toliau – ir MiFID) įgyvendinančiajame FPRĮ ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. FPRĮ 22 straipsnio 4 dalis numato, kad įgyvendindama šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos (toliau – išplėstinės teisėjų kolegijos) 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, taip pat konstatuota, kad be FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintais bendro pobūdžio reikalavimais Vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau tekste ir VPRĮ) 24 straipsnio 3 dalis nustatė ūkio subjektų pareigą: sąžiningai veikti klientų ir rinkos patikimumo interesais (1 punktas); veikti rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu (2 punktas); siekti gauti iš kliento informaciją apie jo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis (4 punktas), taip pat atsižvelgti į tai, ar klientas yra profesionalus investuotojas. Paminėtos VPRĮ nuostatos buvo įtvirtintos siekiant, be kita ko, įgyvendinti 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyvos Nr. 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/87/EB, nuostatas (VPRĮ 1 straipsnio 2 dalis, priedo 3 dalis).

Taigi, šiomis nuostatomis, kurios turi būti aiškinamos ir taikomos kartu, yra įtvirtinama finansų maklerio įmonės pareiga suteikti informaciją esamiems ar potencialiems klientams apie siūlomas finansines paslaugas (finansines priemones) bei nustatomos šios pareigos vykdymo sąlygos. Tačiau, finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; finansinę padėtį bei tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis (FPRĮ 22 str. 5 d.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, jog atsakovas nesilaikė jam nustatytų minėtų reikalavimų ir nesurinko informacijos apie ieškovą, kuri finansų įstaigai būtina siekiant tinkamai, įvertinti ieškovo turtinę padėtį, išsilavinimą ir kitas aplinkybes, kurios būtinos siekiant tinkamai rekomenduoti klientui finansinę priemonę. Be to, ieškovo teigimu, atsakovas tinkamai neatskleidė ir investavimo rizikos, dėl ko šalys atsidūrė nelygiavertėje padėtyje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino ieškovo teiginiai dėl tinkamos informacijos apie ieškovą nesurinkimą. Banko darbuotoja, atsakovo vardu sudariusi sandorius, patvirtino, jog informacija apie potencialių klientų finansinę padėtį nei Sodroje, nei VĮ Registrų centras nebuvo renkama (t. 4, b. l. 94). Iš teismo posėdžio metu išdėstytų ginčo sandorių sudarymo aplinkybių paaiškėjo, jog informacijos apie kliento surinkimas iš esmės apsiribodavo tik standartinės Kliento anketos užpildymu. Atsakovas apeliaciniu skundu teigia, jog minėta anketa yra objektyvus įrodymas, jog bankas įvykdė FPRĮ 22 straipsnio 8 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, Kliento anketa iš tiesų patvirtina, jog formaliai, reikalavimas surinkti informaciją apie potencialų klientą, buvo įvykdytas, tačiau tai nelaikytina tinkamu atsakovui, kaip profesionaliai finansų įstaigai numatytų reikalavimų, įgyvendinimu. Kaip jau minėta, informacijos apie potencialų klientą rinkimas neatsiejamai susijęs su informacijos klientui apie ketinamą įsigyti finansinį produktą tinkamu parinkimu ir atskleidimu (kaip matyti ir šiuo atveju – surinkus atsakovo nurodomoje Kliento anketoje duomenis apie ieškovą, bankas pateikė ir rekomendacijas, susijusias su investavimu) (t. 2, b. l. 1), todėl Kliento anketos pildymas ir rekomendacijų teikimas negali būti vertinamas formaliai, informacijos rinkimui ir atkleidimui taikomi aukšti reikalavimai.

FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje konstatavo, jog, atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus, VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 str. 3 d. 1 p.) suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą, taip pat ir pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. Iš lingvistinės bei loginės paminėtos nacionalinės teisės nuostatos konstrukcijos, ją (nuostatą) aiškinant atsižvelgiant ir į minėtą Direktyvoje 93/22 numatytą reikalavimą investicinei įmonei pakankamai atskleisti atitinkamą esminę informaciją sandoriuose su savo klientais, yra matyti, kad joje buvo įtvirtintas reikalavimas klientui pakankamai atskleisti esminę informaciją, inter alia susijusią su sudaromais (investiciniais) sandoriais. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sandorio rizika yra tokia informacija, kuri yra reikalinga (reikšminga) sprendimui dėl sandorio priimti. Toks vertinimas bei sisteminė VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkto analizė kitų šio įstatymo nuostatų bei vertybinių popierių rinkos reguliavimu siektų (siekiamų) tikslų kontekste, leidžia daryti išvadą, kad klientui, be kita ko, privalėjo būti pateikiama tokia informacija, kurios pagrindu jis galėtų priimti jo siekiamiems investiciniams tikslams įgyvendinti tinkamus investicinius sprendimus.

Pagal FPRĮ 22 straipsnį finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų ,o informacija klientams ir potencialiems klientams, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, turi būti teikiama FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta apimtimi. Pagal Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimą, minėta finansų maklerio įmonės pareiga apima informacijos iš kliento surinkimą bei informacijos klientui teikimą (t. 1, b. l. 58-60). Komisija taip pat nurodo, jog informacijos teikimo klientui pareigą detalizuoja 2007 m. gegužės 31 d. Komisijos nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintos Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (t. 1, b. l. 46) nuostatos, kurios reikalauja, kad pateikiama informacija turi būti tiksli, neleidžiama akcentuoti galimos naudos, susijusios su investicine paslauga ar finansine priemone, jei tuo pačiu būdu nėra pateikiamas teisingas ir akivaizdus įspėjimas apie kiekvieną reikšmingą riziką Informacija turi būti pakankama ir pateikiama taip, kad ją galėtų suprasti vidutinių sugebėjimų asmuo iš asmenų grupės, kuriai informacija skirta, arba kuri, tikėtina, gaus šia informaciją. Informacijoje negali būti nuslepiami ar užgožiami svarbūs dalykai, reikšmingos aplinkybės ar įspėjimai arba sumenkinama jų svarba (Taisyklių 11 p.) (t. 1, b. l. 46-47). Šių reikalavimų tikslas – sudaryti visas sąlygas, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą, todėl formalus jų vykdymas arba vykdymas ne laiku negali būti laikomas profesionaliu, sąžiningu ir teisingu tarpininko elgesiu kliento atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys į bendrą prezumpciją, kad neprofesionaliojo investuotojo (vidutinių gebėjimų asmens) žinios apie finansinių priemonių rinką ir joje cirkuliuojančius finansinius produktus yra ribotos, todėl klientui turi būti pateikiama apibendrinta, lengvai suprantama ir susisteminta informacija apie tam tikras finansines priemones, investavimo strategijas ir su jomis susijusias rizikas, t. y. aprašymas negali būti sudėtingas, stokoti informacijos apie tam tikras FMĮ klientui siūlomas finansines priemones ar investavimo strategijas, informacija aprašyme negali būti pateikta fragmentuotai, nenuosekliai, išskaidyta ir pateikta skirtingose dokumento vietose. Be to, toks informacijos pateikimas turi būti savalaikis, t. y. informacija turi būti pateikta iki sprendimo investuoti priėmimo.

Nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyta, jog Kliento anketa buvo pildoma tą pačią dieną kaip ir sudaryti ginčo sandoriai, t. y. 2007 m. gruodžio 4 d. (t. 1, b. l. 22-27, t. 2, b. l. 1). Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime detaliai aptarė ginčijamų sandorių ir Kliento anketos pildymo aplinkybes, kurios patvirtina, jog aukščiau minėtos pareigos - suteikti klientui pakankamai laiko finansų įstaigos teikiamai informacijai įvertinti, nebuvo laikomasi, nes kaip nurodyta 2013 m. birželio 26 d. sprendime, anketa užpildyta 2007 m. gruodžio 4 d. 14.20 val., tuo tarpu ginčo sandoriai sudaryti ne vėliau kaip 2007 m. gruodžio 4 d. 16.00 val. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamoje situacijoje aptariamo finansinio paketo įsigijimui ir su juo susijusioms rizikoms įvertinti 1,5 valandos ar net mažesnio laikotarpio neprofesionaliam investuotojui, ieškovui, tikrai nepakako. Atsakovas taip pat teigė, jog ieškovas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, privalėjo paprašyti daugiau laiko, siekiant susipažinti su jam pateikta informacija bei susipažinti su galima rizika, tačiau to nepadarė. Šie argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nepaneigia nustatyto fakto, jog atsakovas netinkamai atliko pareigą ir neinformavo ieškovo apie ketinamą įsigyti finansinį produktą, jo veikimo mechanizmą. Teismo vertinimu, potencialų klientą tinkamai informavus apie Kliento anketoje pateiktą investavimo rekomendacijų svarbą, jis būtų atidus ir atitinkamai įvertintų finansų įstaigos pateikiamas rekomendacijas dėl investavimo. Be to, kaip teisingai pažymėjo, pirmosios instancijos teismas, viena iš ieškovo įsigytų obligacijų rūšis „Kylančios šalys Nr. 7“ emisija buvo pradėta platinti tik 2007 m. gruodžio 3d., t. y. vos dieną prieš sudarant su ieškovu ginčo sandorį. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė rodo, jog net pats atsakovas nebuvo pakankamai įvertinęs ir susipažinęs su platinama finansine paslauga, neturėjo galimybių įvertinti ir nusakyti jos rizikų, o tuo labiau perteikti su ja susijusios informacijos ieškovui.

Aptartos sandorių sudarymo aplinkybės sudaro pagrindą sutikti su ieškovo argumentais, kad neprofesionalus asmuo, skolindamasis iš banko SASO įsigijimui, negali be išsamios ir pilnos informacijos teisingai įvertinti skolinimosi bei SASO įsigijimo rizikos. Gebėjimas įvertinti šią skolinimosi riziką priklauso nuo gebėjimo įvertinti SASO investicijos grąžos riziką (Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 29 d.). Bankas, siūlydamas įsigyti SASO ne nuosavomis lėšomis, o skolintomis iš to paties banko tam įkeičiant dar ir nekilnojamąjį turtą, siūlė įsigyti rizikingą finansinį produktą, todėl informacijos apie klientą rinkimas, finansinės paslaugos parinkimas bei galimos rizikos potencialiam SASO pirkėjui atskleidimas neturėjo būti vertinamas formaliai. Ieškovas teigė, kad atsakovas neatskleidė jam informacijos apie SASO įsigijimą skolintomis lėšomis riziką, šio produkto veikimo mechanizmą, aplinkybes, nuo kurių priklauso SASO pelningumas ar visiškai jokio pelno negavimas, kas lėmė esminę šalių nelygybę, nes ieškovas nedisponuodamas esmine informacija apie galimą riziką, sudarė sandorius atsakovo teikiamomis sąlygomis, pagal kurias nepasiteisinus investavimo teigiamoms prognozėms su juo susiję nuostoliai (bankui mokėtinų palūkanų forma) tenka išimtinai ieškovui. Su šia ieškovo pozicija teisėjų kolegija iš esmės sutinka, nes atsakovas byloje nepateikė įrodymų, kad ieškovui, kuris yra neprofesionalus investuotojas, buvo tinkamai atskleista SASO įsigijimo skolintomis lėšomis rizika. Šios informacijos tinkamas atskleidimas yra banko pareiga, jam tenka ir procesinė pareiga įrodyti, kad tokia informacija buvo aiškiai ir suprantamai atskleista klientams.

Pasak banko, Bazinis prospektas buvo skelbiamas tiek atsakovo, tiek Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos internetiniuose tinklalapiuose, todėl ieškovas, būdamas apdairus ir atsakingas, privalėjo su Baziniu prospektu susipažinti, kadangi jo pasirašytų Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.13 punkte (t. 1, b. l. 28-29) buvo nuoroda į šį dokumentą. Be to, ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu savo parašu patvirtino, jog yra susipažinęs su Baziniu prospektu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tokiu būdu paskelbta informacija nebuvo pakankama informuoti ieškovą apie galimas SASO rizikas. Ieškovui kaip neprofesionaliam investuotojui, neturinčiam patirties investavime, nebuvo žinoma, kokie kur skelbiami dokumentai yra svarbūs tinkamai įvertinti sandorį ir jo riziką, o pačiam ieškovui Bazinis prospektas betarpiškai nebuvo pateiktas (t. 4, b. l. 95). Esant tokioms aplinkybėms, kaip jau minėta, investuotojo parašas sutartyje, kurioje yra nuoroda į nepateiktą Prospektą ir rekomenduojama su juo susipažinti, vertintinas kaip deklaratyvus patvirtinimas apie susipažinimą su turiniu ir neatitinka banko, kuriam keliami aukšti rūpestingumo standartai, pareigos elgtis rūpestingai atskleidžiant investuotojui visą reikšmingą informaciją.

Pažymėtina, jog faktas, kad šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1425/2002; 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2001).

Atsakovas, siekdamas pagrįsti savo pareigos tinkamai informuoti ieškovą, įvykdymą nurodė, jog ieškovui pasirašius sandorius, jam buvo įteiktos Galutinės sąlygos, tačiau Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas2012 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. A-492-1746/2012 pateikė išaiškinimą, kuriame pažymėta, jog Prospekto ir Galutinių sąlygų įteikimas investuotojui jam pasirašant Sutartis negali būti vertinamas kaip tinkamas pareigos informuoti apie pasirinktos investavimo strategijos esmę (pagrindines sąlygas) bei riziką įvykdymas, net jeigu formaliu požiūriu aplinkybę, jog su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis investuotojas susipažino, patvirtina jo parašas minėtose Galutinėse sąlygose.

Teisėjų kolegija taip pat mano, jog iš banką, sudarant ginčijamus sandorius atstovavusios N. G. parodymų nėra galimybės nustatyti, kad ieškovui profesionaliai, o kartu suprantamai ir aiškiai buvo atskleista rizika, susijusi su lėšų skolinimu įsigyti SASO, t. y. kad vykdant sudarytus sandorius nuostolius gali patirti tik viena sandorio šalis – ieškovas, kad gali nebūti net minimalaus pelno, o atsakovas jokių neigiamų padarinių nepatirs, su kokiais konkrečiais dokumentais, kuriuose buvo atskleistos visos su SASO įsigijimo skolintomis lėšomis rizikos, atsižvelgiant į produkto veikimo mechanizmą, aplinkybes, nuo kurių priklauso SASO pelningumas ar pelno negavimas. Priešingai, liudytoja patvirtino, jog ieškovui teikė informaciją apie savo asmeninę patirtį investuojant į analogiškus finansinius produktus, kas ieškovo teigimu, lėmė jo apsisprendimą investuoti į produktus, įsigytus paties atsakovo darbuotojų, kaip jo manymu, patikimus ir saugius (t. 4, b. l. 90-91).

Pažymėtina, jog ieškiniu taip pat buvo siekiama įrodyti, jog banko darbuotojos N. G. netinkamas kvalifikacijos turėjimas (ginčo sandorių sudarymo metu banko darbuotoja neturėjo finansų maklerio licencijos), lėmė netinkamą informacijos apie galimą investavimo riziką atskleidimą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog sutartys buvo sudarytos ne su N. G., bet su pačiu banku. Banko darbuotoja tik tarpininkavo ieškovui ir atsakovui, kuris pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas atsakovas yra komercinis bankas – kredito įstaiga, turinti teisę teikti licencines finansines paslaugas, todėl laikytina, jog tai, kad atsakovas turi finansų maklerio licenciją, yra pakankamas pagrindas suteikiantis atsakovui ar jį atstovaujančiam darbuotojui teikti investavimo rekomendacijas. Atsakovas savo ruožtu neigė, jog N. G. teikė investavimo rekomendacijas, banko atstovė, atsakovo teigimu, teikė tik bendro pobūdžio informaciją apie tam tikras finansines priemones. FPRĮ 3 straipsnio 12 punktas apibrėžia, jog investavimo rekomendacija – finansų maklerio įmonės arba kliento iniciatyva klientui teikiama asmeninio pobūdžio rekomendacija dėl vieno ar kelių sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytoja N. G. nurodė, jog bendravo su ieškovu dėl ginčo sandorių sudarymo, aiškino visus sandorių sudarymo niuansus, atstovavo atsakovą sudarant sandorius (t. 4, b. l. 94-95), todėl akivaizdu, jog liudytojos teikta informacija apie ginčo sandorius patenka į investavimo rekomendacijų sąvoką, dėl ko atsakovo argumentai, jog ieškovui apskritai nebuvo teikta tokio pobūdžio informacija, atmestini.

Ieškovas siekdamas pagrįsti esminę šalių nelygybę sudarant ginčo sandorius, kaip pagrindą pakeisti Kreditavimo sutartis, teigia, jog bankas neatskleidė ieškovui egzistavusio interesų konflikto.

Pagal FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį finansų tarpininkui turi veikti geriausiais kliento interesais, taigi turi lojalumo pareigą. Ši bendrojo pobūdžio pareiga aiškintina kartu su FPRĮ 13 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad finansų maklerio įmonė privalo įgyvendinti ir taikyti veiksmingas organizacines ir administracines priemones, skirtas užkirsti kelią interesų konfliktams, kurie galėtų neigiamai paveikti jos klientų interesus, taip pat su FPRĮ 21 straipsniu, kuriame konkrečiai reglamentuojama finansų tarpininko pareiga vengti interesų konfliktų, 1 dalyje nurodant, kad finansų maklerio įmonė privalo vengti interesų konfliktų ir imtis visų reikalingų priemonių, skirtų nustatyti interesų konfliktus, kylančius tarp įmonės, jos vadovų, darbuotojų, agentų, taip pat kitų su įmone tiesiogiai ar netiesiogiai kontrolės ryšiais susijusių asmenų ir įmonės klientų arba vien tik tarp įmonės klientų, kai interesų konfliktai kyla įmonei teikiant investicines paslaugas, papildomas paslaugas arba jų derinį. Pagal 21straipsnio 2 dalį, jeigu priemonės, kurių finansų maklerio įmonė ėmėsi vadovaudamasi šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, yra nepakankamos užtikrinti žalos klientų interesams prevenciją, finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti investicines ir (arba) papildomas paslaugas, turi aiškiai atskleisti klientui interesų konflikto turinį ir šaltinį. Aiškindama nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija pažymi, kad finansų tarpininko lojalumo pareiga elgtis geriausiais kliento interesais kartu suponuoja draudimą susikurti interesų konflikto situaciją, todėl, pagal bylos faktines aplinkybes konstatavus tinkamai neatskleisto interesų konflikto faktą, preziumuojamas ir nelojalus finansų tarpininko elgesys. Tai lemia finansų tarpininko pareigą paneigti šią prezumpciją, įrodant, kad konkretus interesų konfliktas, nors ir egzistavo, tačiau buvo nepavojingas, nes nepažeidė kliento interesų, t. y. įrodyti, kad finansų tarpininkas net ir interesų konflikto situacijoje išliko lojalus klientui.

Ieškovas šioje byloje įrodinėjo, kad banko siūlytas investavimo modelis buvo naudingas išimtinai jam. Teisėjų kolegija įvertinusi banko siūlytą investavimo modelį, kuomet akcijos įsigyjamos už Banko skolintas lėšas ir tam pačiam bankui įkeičiant nekilnojamąjį turtą ir įgyjamą objektą, taip pat įsipareigojus mokėti sutartyje nustatyto dydžio palūkanas, mano, jog šiuo atveju bankas veikė esant interesų konfliktui. Bankas neprisiėmė investavimo nepasiteisinimo rizikos, ją iš esmės visa apimtimi perkeldamas investuotojui, kuriam, kaip nustatyta, net nebuvo tinkamai atskleista su investavimu susijusi rizika. Be to, bankas suvokdamas, jog veikia esant interesų konfliktui, privalėjo šią informaciją klientui (ieškovui) atskleisti, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, liudytojos N. G. parodymai taip pat patvirtina, jog banko darbuotojai, platinę obligacijas, už aktyvų finansinio produkto pardavimą buvo skatinami finansiškai (t. 4, b. l. 96). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog šiuo atveju finansų tarpininkas esant interesų konfliktui apie tai kliento neinformavo ir neišliko lojalus klientui.

Aptartų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog atsakovas nagrinėjamu atveju pažeidė jam FPRĮ nustatytus įpareigojimus, netinkamai rinko informaciją apie ieškovo investavimo patirtį ir kitas aplinkybes, sudarančias galimybes finansų įstaigai tinkamai suteikti investavimo rekomendacijas, neįrodė, jog visa apimtimi atskleidė investavimo skolintomis lėšomis riziką, bei neužtikrino, jog šiuo atveju būtų išvengta interesų konflikto. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia pritarti ieškovui, jog bankas disponuodamas informacija, tačiau neatkleisdamas jos visumos, bei veikdamas esant nustatytam interesų konfliktui, sandorio sudarymo metu buvo palankesnėje padėtyje nei ieškovas, kas sąlygojo sandorių šalių nelygybę – išimtinai ieškovui tenkančią finansinę riziką (sutartyje numatytų palūkanų mokėjimą). Atsakovas nesutinka su šiomis išvadomis teigdamas, jog teismas vertino išimtinai ikisutartinius šalių santykius, kurie vykdant sandorį esminės šalių nelygybės neįtakojo, tačiau kaip pažymėjo ir kasacinis teismas, esminė sandorio šalių nelygybė, kaip pagrindas kreiptis į teismą dėl sandorio nuostatų pakeitimo, turi egzistuoti ne šalims vykdant sandorį, bet sutarčių sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti ir vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010).

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo sandorius, sprendė, kad egzistuoja akivaizdi sandorio šalių rizikos disproporcija atsakovo naudai, t. y. kad buvo įtvirtinta esminė šalių nelygybė, nustatyta CK 6.228 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teismo nuomone, atsakovo įstatymais nustatytos pareigos, nesilaikymas, nepaneigia aplinkybės, jog tam tikra informacija, susijusi su SASO, buvo atskleista ginčo sutartyse. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014) pripažįstama, kad netgi neprofesionalus finansų rinkos dalyvis, tačiau turintis verslo patirties, būdamas apdairus ir rūpestingas, suvokia, kad investicija į obligacijas, kaip ir bet koks kitas verslas, susijęs su tam tikra rizika, todėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie investicijas į obligacijas konstatavimas dar neleidžia vienareikšmiškai spręsti, ar informavimas apie tai, kad iš obligacijų gaunamas prieaugis gali neatsverti už paskolą mokamų palūkanų ir dėl to gali atsirasti nuostolių palūkanų forma, būtų pakeitęs ieškovo elgesį ir atgrasęs nuo investavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti atsakovo veiklos trūkumai neabejotinai lėmė bylos šalių nelygiavertę padėtį sudarant sandorius, tačiau atsakovo disponuojama ir tinkamai neatskleista informacija iš esmės buvo susijusi su investavimo rizika, tuo tarpu aplinkybės, jog už paskolą, nepasitvirtinus teigiamoms investavimo prognozėms, teks mokėti palūkanas, ieškovui buvo žinoma, arba turėjo būti suprantama. Nustatyta, jog ieškovas nors ir buvo neprofesionalus investuotojas, visgi turėjo pakankamai įgūdžių, kad įvertintų sudaromus sandorius, jis vadovavo įmonei (t. 2, b. l. 30-31), turėjo asmenų, patariančių jam sudarant sandorius (bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ieškovą sandorių sudarymo metu lydėjo ir patarinėjo A. A. (t. 4, b. l. 90, 157), be to, kaip pats nurodė – turėjo pasirinkimo teisę, sudaryti ar ne, ginčo sandorius, banko siūlomomis sąlygomis (t. 4, b. l. 91). Todėl, apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs aptartas aplinkybes, pagrįstai teigė, jog ieškovui tenkanti pareiga mokėti palūkanas, nulemta ne išimtinai banko veiksmų, neatitinkančių jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, bet ir paties nukentėjusiojo didelio neatsargumo. Jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.248 str. 4 d.). Tai sudaro sąlygas paskirstyti nuostolius (mokėtinų palūkanų pavidalu) abiem šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai. Mišrios kaltės institutas palieka teismo diskrecijai spręsti, ar paties nukentėjusiojo kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti kaltininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008). Kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas (CK 6.282 str. 1 d.). Tai sudaro pagrindą pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino per pusę ieškovo atsakovui mokėtiną palūkanų normą, nustatytą ginčo sandoriuose, kadangi kiekvienos iš šalių padaryti pažeidimai pagal sunkumą vertintini labai panašiai, nors ir yra skirtingo pobūdžio.

              Atsakovas apeliaciniu skundu teigė, jog pirmosios instancijos teismas viršijo ieškiniu pareikštus reikalavimus. Teismas tenkino ieškinį, kuriuo buvo reikalaujama pripažinti Kredito sutartis neatlygintinomis, iš dalies, ir sumažino sutartimis nustatytas palūkanų normas per pusę, nors reikalavimo dėl palūkanų mažinimo, nebuvo. Teisėjų kolegija įvertinusi šiuo argumentus su jais nesutinka, kadangi ieškiniu pareikšti reikalavimai buvo vertinami ne kaip prašymas sumažinti palūkanų normą (kaip nurodo apeliantas), bet, kaip reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas, iš esmės siekiant užkirsti kelią ieškovui tenkančios žalos (palūkanų forma) atsiradimui ar sumažinti jos dydį. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, CK 6.228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos suteikia teismui diskrecijos teisę, esant atitinkamam šalies prašymui, spręsti dėl sutarties sąlygos pakeitimo. Tokį ieškovo ieškinio reikalavimą teismas vertina kaip adekvatų jo pažeistų teisių gynimo būdą. Todėl nustačius sąlygas ir pagrindus sutarties sąlygų pakeitimui pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, atitinkamai pakeitė ginčo sutarčių nuostatas, taip iš dalies tenkindamas ieškovo ieškinį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Netenkinus atsakovo ir ieškovo apeliacinių skundų, netenkintini ir jų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų iš priešingos bylos šalies priteisimo (CPK 93 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                   Gintaras Pečiulis

           Donatas Šernas

           Egidija Tamošiūnienė