Civilinė byla Nr. 2-1067/2012
Procesinio sprendimo kategorija: 122.5.;130.1.4.;(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Rimvydo Norkaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo valstybinės akcinės bendrovės Tarptautinio oro uosto „Ryga“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą dėl 2012 m. vasario 9 d. nutarties dalies, kuria atmestas prašymas atsisakyti jurisdikcijos Latvijos Respublikos teismų naudai, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-230-881/2012 pagal ieškovo BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ ieškinį atsakovams „Air Baltic Corporation“ A/S ir valstybinei akcinei bendrovei Tarptautiniam oro uostui „Ryga“, tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais uždaroji akcinė bendrovė „ŽIA valda“ ir uždaroji akcinė bendrovė „VA REALS“, valstybės institucija, teikianti išvadą byloje, Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovų „Air Baltic Corporation“ A/S ir valstybinės akcinės bendrovės Tarptautinio oro uosto „Ryga“ (toliau – oro uostas „Ryga“) veiksmus dėl draudžiamo susitarimo ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje neteisėtais ir prieštaraujančiais Europos Bendrijos steigimo sutarties 81, 82 straipsniams; priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 199 830 000 Lt nuostolių.
Atsakovas oro uostas „Ryga“ pateikė teismui prašymą atsisakyti jurisdikcijos Latvijos Respublikos teismų naudai, motyvuodamas tuo, kad abu atsakovai yra Europos Sąjungos narės, todėl teismingumui nustatyti turi būti taikomas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 ,,Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo“ (toliau – Briuselis I). Briuselio I 2 straipsnis, kuris numato, kad pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Tiek teisės doktrinoje, tiek Europos Teisingumo Teismo praktikoje dėl Briuselio Konvencijos bei Briuselio I taikymo pažymima, jog nukrypti nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią ieškiniai pareiškiami pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar buveinę, galima tik išimtiniais atvejais, numatytais Briuselio I 5 – 7 straipsniuose. Europos Teisingumo Teismas Group Jossi (Group Josi Reinsurance Company ŠA. Universa General Insurance Company (UGIC), Bylos Nr. C-412/98) sprendime nurodė, kad teismo suformuotos teismingumo taisyklės, kurių pagrindu nukrypstama nuo Briuselio I 2 straipsnyje įtvirtintos bendrosios teismingumo taisyklės, gali būti taikomos tik ypatingais atvejais, aiškiai išreikštais Briuselis I reglamente. Šiuo atveju nėra pagrindo taikyti specialiąsias jurisdikcijos taisykles. Briuselio I 16 straipsnio 1 dalis netaikoma, nes nė vieno iš atsakovų nuolatinio buvimo vieta nėra Lietuvoje; Europos Teisingumo Teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad Briuselio I 6 straipsnio 1 dalimi negalima remtis vien tik turint tikslą išvengti konkretaus teismo jurisdikcijos ir tokiu būdu piktnaudžiauti; Briuselis I nesuteikia ieškovui teisės pareikšti ieškinio tos valstybės narės, kur jam kilo netiesioginiai nuostoliai, pasireiškiantys finansiniu ištekliu sumažėjimu, teismuose; šioje byloje nagrinėjami vieninteliai oro uosto ,,Ryga“ atlikti veiksmai – nuolaidų oro vežėjams taikymas, ir šie veiksmai buvo atlikti išimtinai Latvijos Respublikos teritorijoje, todėl net ir darant prielaidą, kad atsakovas ,,Air Baltic Corporation“ A/S atliko neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir dėl to ieškovas patyrė nuostolių, pastarasis neturėjo pagrindo Lietuvos Respublikos teisme pareikšti ieškinio atsakovui oro uostui ,,Ryga“; viena išimtinio teisingumo taisyklė negali suteikti teisės taikyti kitos išimtinio teismingumo taisyklės – bylos nagrinėjimo keliems atsakovams pagal nuostolių atsiradimo vietą, jeigu vienas iš atsakovų nuostolių atsiradimo vietos valstybėje neatliko jokių veiksmų; Briuselio I 5 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad ginčai, susiję su filialo, agentūros arba kitokio įmonės padalinio veikla, gali būti nagrinėjamos vietos, kurioje veikia toks filialas, agentūra arba kitoks įmonės padalinys, teismuose, tačiau šioje situacijoje minėta teisės norma neturi būti taikoma, nes pagrindinis reikalavimas tam, kad byla atsakovui galėtų būti keliama atsakovo filialo, agentūros arba kitokio padalinio veiklos vietos valstybės narės teismuose, yra tas, kad ginčas turi būti išimtinai susijęs su to atsakovo padalinio veikla, tuo tarpu šioje byloje ieškovo reikalavimai susiję ne išimtinai su „Air Baltic Corporation“ A/S filialo Lietuvoje veikla. Byla yra susijusi su Latvijos Respublikos viešąja teise, nes, ieškovo nuomone, neteisėtai suteiktos nuolaidos, kurias atsakovas oro uostas ,,Ryga“ taikė atsakovui „Air Baltic Corporation“ A/S, buvo nustatytos Latvijos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 991, todėl ši byla susijusi su Latvijos valstybės viešąja tvarka, o spręsti dėl Latvijos Respublikos valstybės valdžios organų priimamų teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo turi teisę tik Latvijos teismai.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 9 d. nutartimi atmetė atsakovų prašymą dėl jurisdikcijos atsisakymo Latvijos Respublikos naudai, motyvuodamas tuo, kad jurisdikcijos klausimas šioje byloje jau išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, revizuojant Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ne tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, bet ir kilusį ginčą šioje byloje Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 ir 5 punkto pagrindu. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008).
Atsakovas oro uostas „Ryga“ pateikė atskirąjį skundą dėl 2012 m. vasario 9 d. nutarties, kuria teismas atmetė atsakovų prašymą dėl jurisdikcijos atsisakymo Latvijos Respublikos naudai.
I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 22 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo oro uosto „Ryga“ atskirąjį skundą dėl 2012 m. vasario 9 d. nutartis dalies, kuria atmestas prašymas dėl jurisdikcijos atsisakymo Latvijos Respublikos naudai, motyvuodamas tuo, kad dėl skundžiamos nutarties dalies negali būti duodamas atskirasis skundas, nes ši nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas oro uostas „Ryga“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartį ir priimti atsakovo oro uosto „Ryga“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. nutarties dalies, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl jurisdikcijos atsisakymo Latvijos Respublikos teismų naudai. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Draudimas pateikti atskirąjį skundą dėl prašymo atsisakyti jurisdikcijos prieštarauja teisės būti išklausytam, rungimosi, lygiateisiškumo ir betarpiškumo principams. Teismas, atsisakydamas priimti atskirąjį skundą, neatsižvelgė į tai, kad 2012 m. vasario 9 d. nutartyje teismas iš esmės nenagrinėjo atsakovo argumentų, susijusių su atsisakymu nuo jurisdikcijos, todėl pažeidė šalių lygiateisiškumo, rungimosi ir teisę būti išklausytam principus. Atsakovui nebuvo suteikta galimybė pasisakyti dėl teismingumo šioje byloje, nes jo pateikti argumentai nebuvo vertinti. Teismas nė karto šioje byloje nėra pasisakęs dėl atsakovo prašymo motyvų atsisakyti jurisdikcijos Latvijos Respublikos teismų naudai, todėl atsakovui neturėtų būti užkirtas kelias teikti atskirąjį skundą dėl 2012 m. vasario 9 d. nutarties.
2. Teismas, atsisakydamas priimti atsakovo atskirąjį skundą, netinkamai išaiškino ieškinio palikimo nenagrinėtu instituto, taikytino šioje situacijoje, ypatybes, todėl padarė neteisingas išvadas. Tinkamas teisės normų, susijusių su jurisdikcija, pritaikymas siejamas ne su bendru ieškinio palikimo nenagrinėto instituto aiškinimu, o su galimybe apskritai ginčą nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose. Byla turi tarptautinį elementą, todėl joje privalo būti taikomas CPK 782 straipsnio nuostatos. Tuo atveju, kai teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Teismas bylos nagrinėjimo metu privalės nurodyti motyvus ir atitinkamas teisės normas, kurių pagrindu byla su tarptautiniu elementu pripažintina ar nepripažintina teisminga Lietuvos Respublikos teismui, todėl galima situacija, kad teismui tik baigiamajame procesiniame dokumente išsiaiškinus ir tinkamai pritaikius teismingumą reglamentuojančias teisės normas bus pripažinta, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismui ir turi būti nagrinėjama kitos valstybės teisme. Tinkamas teismingumo klausimo išsprendimas pradinėje proceso stadijoje (o ne priimant baigiamąjį teismo procesinį dokumentą) užtikrina ne tik proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, bet ir šalių lygiateisiškumo principą, nes teismai išnagrinėja ne tik ieškovo, pasirinkusio teismo vietą, bet ir atsakovo argumentus.
3.Teismas pažeidė LR CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Ši nuostata yra taikoma ir tuomet, kai nustatoma, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Taigi, faktas, kad byla yra neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, t. y. Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti konkrečią bylą pagal minėtas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų nuostatas, yra kliūtis tokią bylą nagrinėti Lietuvos Respublikos teisme ir yra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, o jeigu jis yra priimtas - ieškinį palikti nenagrinėtą. Šioje byloje atsakovas prašė išspręsti bylos teismingumo klausimą, kuris yra kliūtis bylos nagrinėjimui, ir pirmosios instancijos teismui netinkamai jį išsprendus, atsakovas turi teisę į apeliaciją.
4. Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pripažįstama, kad teisė į teismą, kurios vienas iš aspektų yra galimybė į jį kreiptis, nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau visais atvejais konstatuojama, kad nustatyti apribojimai neturi būti tokio masto, kad būtų paneigta teisės į teismą esmė (Golderv. the United Kingdom judgment of 21 February 1975, Series A no. 18, p. 18, § 36, Ashingdane v. the United Kingdom judgment of 28 May 1985, Series A no. 93, pp. 24-25, §57).
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai vadovavosi šioje byloje priimtomis nutartimis, kurios bylos šalims yra privalomos ir reiškia, kad tam tikri prašymai yra išspręsti. Visi atsakovo argumentai jau buvo pateikti atsakovų 2008 m. lapkričio 21 d. atskiruosiuose skunduose dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarties, kuria šioje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Apeliacinės instancijos teismas, revizuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį, išsamiai išnagrinėjo šios bylos teismingumo klausimą ir, atsakydamas į atsakovų atskirųjų skundų argumentus, konstatavo, kad byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, yra įsiteisėjusi, todėl turi prejudicinę galią bylos šalims.
2. Ieškinio palikimo nenagrinėtu instituto aiškinimo ir taikymo klausimai buvo aptarti minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, todėl atsakovo argumentai dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo.
3. Atsakovas nenurodo jokių teisės normų, kurios jam leistų pasinaudoti apeliacijos teise skųsti 2012 m. vasario 22 d. nutartį.
4. Bylos nagrinėjimas nėra baigtas, ji bus nagrinėjama iš esmės ir atsakovas išsaugo visas teises į apeliaciją, todėl nepagrįstai nurodo, kad skundžiama nutartimi buvo pažeista atsakovo teisė į apeliaciją ir nepagrįstai remiasi abstrakčia Europos žmogaus teisių teismo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymo praktika.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas „Air Baltic Corporation“ A/S prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir atsakovo oro uosto „Ryga“ atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė teisės būti išklausytu, rungimosi, lygiateisiškumo ir betarpiškumo principus.
2. Teismas nenagrinėjo atsakovo argumentų dėl jurisdikcijos atsisakymo, kurie buvo pateikti po ieškinio priėmimo dienos, o savo nutartį grindė vienintele aplinkybe - ieškinio priėmimo faktu, o tai reiškia, kad teismas atsižvelgė tik į ieškovo pateiktus argumentus.
3. CPK 782 straipsnyje nurodyta, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Taigi, bylos teismingumo klausimas gali būti sprendžiamas ir po ieškinio priėmimo, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad keliamas klausimas dėl teismingumo jau buvo išspręstas ir papildomai negali būti nagrinėjamas.
4. Europos žmogaus teisių teismo praktikoje teisė į apeliaciją siejama su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise į teisingą teismą. Teisė į apeliaciją yra viena pagrindinių procesinių teisių, įtvirtintų konvencijos Septintojo protokolo 2 straipsnio nuostatose. Asmuo visada turi teisę į apeliaciją, nebent tokios teisės ribojimas yra objektyviai pagrįstas ir būtinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal atskirojo skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, argumentus, tarp šalių kilęs ginčas dėl nutarties, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria atmestas atsakovų prašymas dėl jurisdikcijos atsisakymo Latvijos Respublikos teismų naudai. Šie klausimai sprendžiami vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Atsakovas oro uostas „Ryga” pateikė teismui prašymą atsisakyti jurisdikcijos Latvijos Respublikos teismų naudai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šioje byloje jau yra išspręstas jurisdikcijos klausimas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, todėl atsakovo prašymą atmetė. Atsakovas oro uostas „Ryga“ pateikė teismui atskirąjį skundą dėl šios nutarties, tačiau teismas atsisakė jį priimti, motyvuodamas tuo, kad ši nutartis nėra skundžiama. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: CPK numatytais atvejais; kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, jurisdikcijos klausimas yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartimi, todėl nėra pagrindo išvadai, kad draudimas pateikti atskirąjį skundą dėl prašymo atsisakyti jurisdikcijos Latvijos Respublikos teismų naudai, prieštarauja rungimosi, lygiateisiškumo, betarpiškumo ir teisės būti išklausytam principams.
Apelianto nuomone, po minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties ieškovas tikslino savo reikalavimus ir pašalino iš atsakovų „Air Baltic Corporation“ A/S filialą Lietuvoje, todėl nebeliko teisinio pagrindo ginčą nagrinėti Lietuvos teismuose ir teismas turėjo iš naujo spręsti jurisdikcijos klausimą. Tuo tarpu, 2012 m. vasario 9 d. nutartimi teismas formaliais pagrindais atmetė atsakovų prašymą dėl jurisdikcijos atsisakymo Latvijos Respublikos teismų naudai, o vėlesne, 2012 m. vasario 22 d. nutartimi atsisakė priimti atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jurisdikcijos klausimas šioje byloje jau išspręstas Lietuvos apeliaciniam teismui 2008 m. gruodžio 31 d. nutartyje išsamiai pasisakius ne tik dėl jurisdikcijos, kai reikalavimas reiškiamas dėl „Air Baltic Corporation“ A/S filialo Lietuvoje veiklos, tačiau ir dėl jurisdikcijos, kai reikalavimai reiškiami Latvijos bendrovėms oro uostui „Ryga“ ir „Air Baltic Corporation“ A/S.
Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad <... ieškovas ieškiniu prašo atlyginti nuostolius, kuriuos jis patiria Vilniaus tarptautinio oro uosto geografinėje rinkoje dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Todėl, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, šiuo atveju bylos teismingumui nustatyti taikytina Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtinta alternatyvaus teismingumo taisyklė, numatanti, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme (Reglamento Nr. 44/2001 5 str. 3 p.). Europos Teisingumo Teismas sprendime, priimtame byloje Handelskwekerij G. J. Bier BV v. Mines de potasse d‘Alsace SA (bylos Nr. 21/76), išaiškino, jog ši nuostata turi būti suprantama kaip apimanti tiek vietą, kurioje atsirado žala, tiek ir ją sukėlusio įvykio vietą. Neigdamas šios specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymo galimybę, atsakovas Latvijos įmonė „Air Baltic Corporation“ A/S atskirajame skunde remiasi Europos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurioje, atsakovo nuomone, laikomasi nuostatos, jog Reglamentas nesuteikia teisės ieškovui pareikšti ieškinį tos valstybės narės, kurioje jam kilo netiesioginiai nuostoliai, pasireiškiantys finansinių išteklių sumažėjimu, teismuose. Pagrįsdamas šį teiginį, atsakovas rėmėsi Europos Teisingumo Teismo sprendimu, priimtu byloje Dumez France SA and Tracoba SARL v. Hessische Landesbank and others (bylos Nr. C-220/88). Tačiau teisėjų kolegijos nustatė, kad atsakovas neteisingai interpretuoja Teisingumo Teismo praktiką, nes šioje byloje ir minėtoje byloje ratio decidendi skiriasi (tokia faktinė minėtos bylos situacija yra susijusi su regresinio ieškinio reiškimu), todėl minėta Teisingumo Teismo praktika, kaip precedentu nėra pagrindo remtis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Europos Teisingumo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog taikyti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte įtvirtintą alternatyvaus teismingumo taisyklę yra pagrindas ne tik žalą sukėlusio įvykio vietoje, bet ir vietoje, kurioje žala atsirado. Ieškovas ieškinyje būtent ir nurodo, jog jam atsakovų neteisėtais veiksmais, pasireiškiančiais nesąžininga konkurencija, padaryta žala atsirado Lietuvoje. Todėl pripažino, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą ir Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto pagrindu…>.
Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat išaiškino, kad ieškinio reikalavimas dėl atsakovų Latvijos įmonės „Air Baltic Corporation“ A/S ir oro uosto „Ryga“ veiksmų pripažinimo neteisėtais bei prieštaraujančiais Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 ir 82 straipsniams savo esme yra ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo dalis. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad pripažinus atsakovų veiksmus neteisėtais, būtų nustatyta viena iš būtinųjų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti skolininkų veiksmai, kurią įrodyti privaloma tuo atveju, jeigu yra reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo (CK 6.246 str.). Kolegija nustatė, kad Lietuvos teismas yra kompetentingas nagrinėti žalos atlyginimo bylą, kurioje žalos atsiradimas siejamas su Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 ar 82 straipsnių pažeidimu, neišvengiamai turės pasisakyti dėl šių Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatų pažeidimo fakto. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 50 straipsnio 1 dalį ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami veiksmais, pažeidžiančiais Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 ar 82 straipsnius ar kitais šio įstatymo draudžiamais konkurenciją ribojančiais veiksmais, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir padarytos žalos atlyginimo. Tai yra speciali rūšinio išimtinio teismingumo taisyklė, reiškianti, jog visi su Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 ir 82 straipsnių pažeidimu susiję ginčai, tai yra tiek nacionaliniai ginčai, tiek ginčai, turintys tarptautinį (užsienio) elementą, jeigu jie priskirtini Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, yra nagrinėjami Vilniaus apygardos teisme. Tokį teisinį reguliavimą suponuoja ir tiesioginio Europos Bendrijos teisės taikymo imperatyvas, kuris reiškia, kad Europos Sąjungos teisė pripažįstama nacionalinės teisinės sistemos dalimi ir užtikrina asmenims galimybę kreiptis į nacionalinius teismus, norint įgyvendinti Europos Sąjungos teisės šaltiniuose įtvirtintas jų teises ir pareigas. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003, priimto 2002 m. gruodžio 16 d., dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo įžanginės dalies 7 punkte nurodoma, kad ,,nacionaliniams teismams tenka svarbus vaidmuo taikant Bendrijos konkurencijos taisykles. Spręsdami privačių asmenų ginčus, jie gina subjektyviąsias teises, kurios yra apibrėžtos Bendrijos teisės, pavyzdžiui, priteisdami atlyginti žalą nukentėjusiesiems nuo pažeidimų. Taip nacionaliniai teismai papildo valstybių narių konkurencijos institucijų veiklą. Todėl jiems turėtų būti leidžiama taikyti visas Sutarties 81 ir 82 straipsnių nuostatas“. Reglamento Nr. 1/2003 6 straipsnis tiesiogiai nustato, jog nacionaliniai teismai turi teisę taikyti Sutarties 81 ir 82 straipsnių nuostatas…>“.
Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad vykdė Latvijos Respublikos Vyriausybės priimtus teisės aktus, ir kelia klausimą, susijusį su Latvijos Respublikos viešąja teise, t. y. kad spręsti dėl Latvijos Respublikos valstybės valdžios organų priimamų teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo turi teisę tik Latvijos teismai. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje yra pasisakęs ir šiuo klausimu - <...bylą iš esmės nagrinėjantis teismas turės vertinti ne aplinkybę, ar atsakovai veikė Latvijos Respublikos Vyriausybės nutarimo pagrindu, bet tai, ar tokie veiksmai atitinka Europos Bendrijos steigimo sutarties ir Reglamento Nr. 1/2003, kurie tiesioginio taikymo efektą turi taip pat ir Latvijos Respublikoje, nuostatas...>. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visi pagal šios sutarties 81 straipsnį draudžiami susitarimai arba sprendimai savaime yra niekiniai, todėl atmetė atsakovų argumentus dėl Latvijos Respublikos suvereniteto pažeidimo Lietuvos teismams svarstant Latvijos valstybės valdžios institucijų priimtų viešosios teisės aktų teisėtumo klausimą. Atkreipė dėmesį, kad ginčo dalyką šioje byloje sudaro ne Latvijos Respublikos norminių teisės aktų teisėtumo vertinimas, bet konkrečių ūkinės veiklos subjektų (atsakovų) veiksmų atitikties Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams vertinimas. Vertinant apeliantų argumentą, jog pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 227 straipsnį tik Europos Teisingumo Teismas gali spręsti, ar Latvijos Respublika, kaip valstybė, pažeidė Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 ir 82 straipsnius, priimdama Latvijos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 5 d. nutarimą Nr. 991, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jis būtų pagrįstas tik tuo atveju, jeigu ginčas būtų kilęs tarp Lietuvos ir Latvijos valstybių. Europos Bendrijos steigimo sutarties 227 straipsnyje yra numatyta garantija valstybei narei, kuri mano, kad kita valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal šią Sutartį, kreiptis dėl to į Europos Teisingumo Teismą. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta tarp privačių subjektų, todėl minėtos Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatos nėra aktualios.
Taigi, į visus atsakovų argumentus dėl jurisdikcijos atsisakymo yra išsamiai atsakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jurisdikcijos klausimas yra išspręstas nagrinėjamoje byloje ir atsakovai nepagrįstai jį kelia pakartotinai bei teikia atskirąjį skundą dėl 2012 m. vasario 9 d. nutarties.
Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą, palikti nepakeistą, nes 2012 m. vasario 9 d. nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai ir bylos jurisdikcijos klausimas yra išspręstas ankstesne aukštesnės instancijos teismo nutartimi.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Marytė Mitkuvienė
Rimvydas Norkus