Baudžiamoji byla Nr. 2K-163/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.7.4;
2.4.7; 1.2.14.1.2.2; 1.1.4.2;
1.1.8.1; 1.1.8.1.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto
Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų
L. U. ir E. Ž. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės
teismo 2009 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. U. nuteistas pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl
vagystės iš V. C. buto) laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, pagal
BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl V. C. ir J. C. asmens dokumentų
pagrobimo) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio
1 dalį (dėl V. C. turto sugadinimo) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis
BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos
apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės iš dalies pridėta
neatlikta bausmė pagal Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 7 d. nuosprendį ir
galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams vienam
mėnesiui.
L. U. pagal BK 178 straipsnio 2
dalį (dėl vagystės iš S. M. G. buto), 302 straipsnio 1 dalį (dėl
S. M. G. ir A. G. G. asmens dokumentų pagrobimo) ir 187
straipsnio 3 dalį (dėl S. M. G. turto sugadinimo) išteisintas,
nenustačius jo dalyvavimo darant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio
5 dalies 2 punktas).
E. Ž. nuteistas pagal BK 178
straipsnio 2 dalį (dėl vagystė iš V. C. buto) laisvės atėmimu trejiems metams
trims mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl V. C. turto
sugadinimo) laisvės atėmimu vienuolikai mėnesių, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį
laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5
dalies 1 punktu, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį
paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas
trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši
bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio
1 dalį, ir paskirta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams keturiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis
paskirtos ir neatliktos bausmės pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m.
gegužės 10 d. nuosprendį ir galutinė
subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.
E. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2
dalį (dėl vagystės iš A. D. buto), 302 straipsnio 1 dalį (dėl I. D.
asmens dokumentų pagrobimo) išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo darant šias
nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Priteista solidariai iš L. U.
ir E. Ž. 2000 Lt nukentėjusiajam
V. C. neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, kuria nuteistųjų
L. U. ir E. Ž. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos
D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t
a t ė :
L. U. ir E. Ž. pagal
BK 178 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad 2008 m. kovo 5 d., apie
11.00 val., veikdami bendrininkų grupe, išlaužę V. C. priklausančio
buto, esančio (duomenys neskelbtini),
lauko durų spynas, pagrobė iš šios patalpos nukentėjusiajam V. C. priklausantį turtą – pinigus 885 Lt ir
juvelyrinių dirbinių už 1480 Lt, t. y. iš viso turto, kurio bendra vertė 2365 Lt.
L. U. pagal BK 302 straipsnio 1
dalį nuteistas už tai, kad vagystės iš V. C. buto metu pagrobė V. C.
ir J. C. Lietuvos Respublikos piliečio pasus (Nr. duomenys neskelbtini).
L. U. ir E. Ž. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, tyčia sugadino
svetimą turtą, t. y. vagystės iš V. C. priklausančio buto metu išlaužė šio buto lauko durų dvi spynas, kurių
vertė 339 Lt, sugadino 700 Lt vertės metalinį seifą bei išpurškė minėtame bute tris flakonus dezodorantų, kurių vertė 85 Lt, taip
padarydami nukentėjusiajam V. C.
1124 Lt turtinę žalą.
E. Ž. pagal BK 253 straipsnio 1
dalį nuteistas už tai, kad, neturėdamas leidimo, nenustatytomis aplinkybėmis
įgijo ir 2008 m. kovo 5 d., savo bute, (duomenys
neskelbtini), laikė Rusijos pramoninės gamybos 7,62x39 mm kalibro centrinio
įskėlimo 1943 m. pavyzdžio šaudmenį bei pramoninės gamybos 30-06-to kalibro
„Springfield“ tipo šovinio (7,62x63 mm) kulką, kuri yra šaudmens sudėtinė
dalis.
Kasaciniu skundu nuteistasis L. U.
prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. nuosprendžio
dalį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. spalio 19 d. nutartį ir nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas pagal BK
178 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti kaip pasikėsinimą įvykdyti vagystę bei
švelninti paskirtą bausmę, taip pat atitinkamai pakeisti teismo paskirtą
galutinę bausmę (už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje,
302 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje).
Kasatorius
nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai yra neteisėti
ir nepagrįsti, nes netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo normos (BK 178
straipsnio 2 dalis, 54 straipsnis, 59 straipsnio 2 dalis) ir padaryti BPK 20
straipsnio 1, 3 ir 5 dalių ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai,
kurie yra esminiai, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti
teisingą nuosprendį ir nutartį (BPK 369 straipsnis). Taip pat minėti
sprendimai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų
praktikos (senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punkto
reikalavimų).
Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31
straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nuostatas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas
įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas
įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tai reiškia, kad nusikaltimo padarymu
įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo arba kad jo veika
kvalifikuota netinkamai; pareiga įrodyti kaltę ir tinkamai kvalifikuoti veiką
tenka valstybiniam kaltinimui, o teismo nuosprendis, kaip didžiausias teisinės
galios procesinis dokumentas, turi būti teisingas, teisėtas, pagrįstas ir
įtikinantis.
Kasatorius L. U. teigia, kad
pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d.
nutarimo Nr. 52 8 punkto išaiškinimus bei susiformavusią teismų praktiką
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-369/2009) jo padaryta nusikalstama veika – vagystė iš buto
(BK 178 straipsnio 2 dalis) – negali būti kvalifikuojama kaip baigtas
nusikaltimas. Ši veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kai jis su E. Ž. buvo pastebėti ir sulaikyti policijos
pareigūnų. Dėl to nuteistasis L. U. neįgijo galimybės disponuoti
pagrobtu turtu, jo nusikalstamas sumanymas liko neįgyvendintas. Taigi pagal nustatytas faktines aplinkybes veika
turėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas įvykdyti vagystę, įsibraunant į
patalpą. Kasatoriui neaišku, kuo remiantis teismai kvalifikavo veiką kaip
baigtą nusikaltimą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios
instancijos teismas išsamiai
netyrė visų byloje surinktų įrodymų bei
neteisingai juos įvertino, tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas,
jog veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, neišnagrinėjo visų
nuteistojo L. U. apeliacinio skundo argumentų. Byloje nepaneigtos
L. U. nurodytos aplinkybės, kad visą laiką nuo buvimo bute iki sulaikymo
momento jis ir E. Ž. buvo stebimi policijos darbuotojų, todėl neįgijo galimybės neteisėtai valdyti, naudotis ir
disponuoti pagrobtu turtu. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas
jo apeliacinį skundą nagrinėjo šališkai, pažeisdamas BPK normas ir
nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23
d. nutarimo Nr. 53 6 ir 11 punkto išaiškinimų dėl bylų proceso apeliacinės instancijos teisme, kartu ir įrodymų vertinimo
taisyklių (BPK 20 straipsnis), o šio teismo nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio
3 dalies reikalavimų.
Kasatorius L. U. nurodo, kad
pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nesilaikė BK 54 straipsnio
reikalavimų, nes neatsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių,
o tik lengvinančios. Be to, be pagrindo nepripažinta nuteistojo atsakomybę
lengvinančia aplinkybe tai, kad jis gailisi ir nuoširdžiai prisipažino padaręs
nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2
dalimi, taip pat turėjo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis
tai, kad L. U. vienas rūpinasi mažamete dukterimi (nes dukters motina sunkiai serga), iki sulaikymo turėjo legalų pragyvenimo šaltinį.
Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, kasatoriaus įsitikinimu, turėjo būti paskirta
žymiai švelnesnė bausmė.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. Ž.
prašo pakeisti Kauno miesto
apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalį ir Kauno apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartį:
pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti, nusikalstamą veiką, už kurią jis
nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti kaip pasikėsinimą
įvykdyti vagystę bei švelninti paskirtą bausmę, taip pat atitinkamai pakeisti
teismo paskirtą galutinę bausmę (už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178
straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje).
Kasatoriaus manymu, teismų
sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes priimti netinkamai taikant baudžiamąjį
įstatymą (BK 253 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnį, 59
straipsnio 2 dalį) ir pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių ir 332
straipsnio 3 dalies reikalavimus. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir
nutartį (BPK 369 straipsnis).
Ginčydamas teismų sprendimus ir jo veikos
kvalifikavimą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistasis E. Ž. kasaciniame
skunde nurodo visiškai analogiškus teiginius ir argumentus, kaip ir nuteistasis
L. U., todėl jie nekartojami.
Be
to, kasaciniame skunde nuteistasis E. Ž. nurodo, kad jis be pagrindo
pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (už neteisėtą
šaudmenų laikymą), nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Nė vienas
teismas nepaneigė fakto, kad rastas šaudmuo ir kulka yra beverčiai ir netinkami
šaudyti. Šios aplinkybės nepaneigtos specialisto išvada bei jo paaiškinimais.
Kasatorius
E. Ž. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę,
netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, neįvertino, jog byloje nėra jo
atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o tik lengvinančios. Taip pat be pagrindo
nepripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs
nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Pasak kasatoriaus, teismas, remdamasis BK 59
straipsnio 2 dalimi, turėjo pripažinti lengvinančiomis aplinkybėmis ir tai, kad
iki sulaikymo jis dirbo ir vienas išlaikė neįgalią motiną, kuria daugiau nėra
kam rūpintis, be to, ketina tuoktis. Esant šioms aplinkybėms, jo nuomone,
turėjo būti paskirta žymiai švelnesnė bausmė.
Atsiliepimu į nuteistųjų L. U. ir E. Ž. kasacinius skundus Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras
S. Bekišas prašo kasacinius skundus atmesti, nes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai teisėti ir
pagrįsti, nagrinėjant bylą esminių BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis
įstatymas pritaikytas tinkamai.
Prokuroras atkreipia
dėmesį į tai, kad kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, susiję su byloje
esančių įrodymų vertinimu, nenagrinėtini, nes jie nėra kasacinės bylos
nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Prokuroras nurodo, kad
nuteistųjų kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra
nepagrįsti, nes byloje surinkti
įrodymai abiejų instancijų teismų patikrinti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20
straipsnio nuostatų. Teismai išsamiai argumentavo,
kodėl ir kokiais įrodymais remiantis padarė išvadą, jog kasatoriai kalti dėl
jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, taip pat – ir dėl vagystės.
Prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje
vadovaujamasi nuostata, jog vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas ne tik fiziškai
užvaldo svetimą turtą, bet ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią.
Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau
turėjo galimybę pasinaudoti
turto naudingomis
savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą, svarbu atsižvelgti į šio turto
specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio
vietos. Kaltininko sulaikymas įvykio vietoje, kai jis jau buvo fiziškai užvaldęs, bet dar neturėjo
galimybės pasinaudoti svetimu turtu savo nuožiūra, paprastai vertintinas kaip nuo jo valios nepriklausanti aplinkybė,
sukliudžiusi jam baigti nusikalstamą veiką. Kaip pasikėsinimas kvalifikuojamas
ir toks atvejis, kai pagrobėjas, ką tik paėmęs grobiamą daiktą, bet dar nespėjęs pasišalinti iš įvykio vietos,
priverstas juo atsikratyti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios. Būtent tokios aplinkybės ir buvo
nustatytos kasaciniuose skunduose minimoje
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-369/2009. Tačiau kaltininkui pasišalinus iš įvykio
vietos kartu su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai
jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas pripažintinas baigtu
nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-381/2008). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. U. ir E. Ž. buvo užklupti policijos
pareigūnų vagystės darymo vietoje ir priversti bėgti, tačiau pagrobtų
daiktų svetimame bute, į kurį buvo įsibrovę, nepaliko, o, užvaldę pagrobtą turtą, bėgo su juo iš buto, bandė
pasislėpti nuo policijos pareigūnų, bet netrukus buvo sulaikyti. Akivaizdu, kad
turtu pagrobėjai, nors ir trumpą laiką, vis dėl to disponavo, nes galėjo
per tą laiką šį turtą paslėpti, išmesti, t. y. turėjo galimybę su pagrobtu
turtu elgtis savo nuožiūra. Tai patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, kad dalį pagrobto turto kasatoriai,
bėgdami nuo policijos pareigūnų, išmetė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad,
priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, policijos pareigūnai nestebėjo
ir nekontroliavo kasatorių veiksmų nusikaltimo padarymo metu ir po to, o
tiesiog, įtarę šiuos įvykdžius nusikaltimą, bandė sulaikyti. Prokuroro nuomone,
įvertinus šias aplinkybes, pagrįstai viena iš įvykdytų kasatorių
nusikalstamų veikų – vagystė iš V. C. buto – kvalifikuota kaip baigtas
nusikaltimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Pasisakydamas dėl
E. Ž. kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 253 straipsnio 1 dalies taikymu,
prokuroras nurodo, kad jie nepagrįsti. Priešingai nei teigiama kasatoriaus skunde, baudžiamojoje byloje
nustatyta, kad rastas jo
bute šovinys yra šaudmuo, kuris tinka šaudyti, o rasta kulka yra šaudmens
sudėtinė dalis. Pats nuteistasis
E. Ž. teisme pripažino supratęs, jog laikė šaudmenis, tik nežinojęs, kad to
negalima daryti. Dėl to, prokuroro
nuomone, teismai padarė teisingą išvadą, jog E. Ž. suvokė, kad neturėdamas leidimo įgijo
ir laikė šaudmenis, ir norėjo taip veikti, o įstatymo nežinojimas nuo atsakomybės
neatleidžia. Minėto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo šaudmenų įgijimo ar
laikymo momento. Todėl, nustatę visus nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir
subjektyviuosius požymius, teismai teisingai kvalifikavo kasatoriaus veiką pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepime nurodoma,
kad nuteistųjų (kasatorių) L. U. ir E. Ž. teiginiai, esą apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jų apeliacinių
skundų argumentų, taip pat nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas
patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma
apeliaciniuose skunduose, nutarties aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė
dėl apeliacinių skundų esmės bei argumentų (tarp jų ir dėl aptartų šiame
atsiliepime), todėl nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Apeliacinės
instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl
pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios
ir specialiosios dalies normas bei aiškiai argumentavo, kodėl pritarė pirmosios
instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl nuteistųjų
kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Taigi nutartis
surašyta laikantis BPK 332 straipsnio reikalavimų.
Prokuroro nuomone, atmestini
kasatorių argumentai dėl netinkamai taikyto BK 54 straipsnio nuostatų bei
nepagrįstai nepripažintų jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir dėl to
paskirtų pernelyg griežtų bausmių. Pirmosios
instancijos teismas, skirdamas
nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į
įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti apysunkiai ir
nesunkus nusikaltimai), kaltės formą (nusikaltimai tyčiniai), kaltininkų
asmenybes (anksčiau ne kartą teisti), pripažino
ir įvertino vieną jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę – turtinės žalos
nukentėjusiajam atlyginimą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos
veikos įvykdymą bendrininkų grupe. Prokuroras
pažymi, kad nors BK 59 straipsnyje
nurodytų lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, tačiau kitų minėto straipsnio 1 dalyje nenumatytų
aplinkybių pripažinimas lengvinančiomis yra teismo prerogatyva. Teismai apie
kasaciniuose skunduose minėtas aplinkybes žinojo, jas vertino, bet, prokuroro
nuomone, pagrįstai nepripažino jų lengvinančiomis BK 59 straipsnio 2 dalies
prasme. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tai, jog L. U. turi mažametę dukterį,
o E. Ž. rūpinasi
savo neįgalia motina, negali būti pagrindas švelninti nuteistiesiems bausmes,
atsižvelgiant į jų polinkį daryti nusikaltimus. Prokuroro manymu, teismai
nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų
bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Tai savo nutartyje akcentavo ir apeliacinės
instancijos teismas. Bausmės
nuteistiesiems už įvykdytas nusikalstamas veikas yra adekvačios padarytiems nusikaltimams, o
švelnesnių bausmių paskyrimas nepadėtų įgyvendinti
BK 41 straipsnyje numatytų tikslų ir teisingumo principo.
Nuteistųjų
L. U. ir E. Ž. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasacinių skundų argumentų apie BPK 20
straipsnio, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus
Nuteistieji
L. U. ir E. Ž. kasaciniuose skunduose teigia, kad abiejų instancijų
teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių nuostatas, reglamentuojančias
įrodymų vertinimą, ir BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, keliamus
apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad šie kasacinių skundų teiginiai atmestini kaip
nepagrįsti. Pirma, kasatorių teiginiai apie BPK normų pažeidimus yra
deklaratyvūs, neparemti jokiais konkrečiais iš bylos medžiagos išplaukiančiais teisiniais
argumentais. Antra, jie prieštarauja bylos dokumentams, teismų sprendimų
turiniui. Visi teisėtais būdais gauti įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys
L. U. ir E. Ž. kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimų išsprendimui
reikšmingas aplinkybes, ištirti teisiamajame posėdyje, aptarti ir įvertinti
teismų sprendimuose, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.
Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų skundus patikrinęs pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, savo nutartyje atsakė į L. U.
ir E. Ž. apeliacinių skundų argumentus, nurodė motyvus, paaiškinančius,
kodėl šiuos skundus atmeta, o nuosprendį palieka nepakeistą, todėl ši nutartis
atitinka BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.
Dėl L. U. ir E. Ž. veikos
kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio taikymo
Kasatoriai
teigia, kad vagystė įsibrovus į nukentėjusiojo V. C. butą, už kurią jie
pripažinti kaltais pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nebuvo baigta, o nutrūko
pasikėsinimo stadijoje, nes jie buvo pastebėti ir sulaikyti policijos pareigūnų
ir dėl to galimybės disponuoti pagrobtu turtu neįgijo. Pasak kasatorių, pagal
nustatytas faktines aplinkybes teismai neteisingai kvalifikavo šią veiką.
Teisėjų
kolegija mano esant šiuos kasacinių skundų argumentus nepagrįstus. Pagal teismų
sprendimuose nustatytas faktines įvykio aplinkybes L. U. ir E. Ž.
įsibrovė į V. C. butą, iš kurio pagrobė pinigus – 885 Lt ir įvairių
juvelyrinių dirbinių už 1480 Lt. Su šiuo turtu nuteistieji iš įvykio vietos
pabėgo, tačiau netrukus juos pasivijo ir sulaikė policijos pareigūnai
(V. V., Ž. K., A. Č.), vienam iš jų pastebėjus išlaužtas buto
duris, o kitam – pro buto langą iššokančius du jaunuolius. Sulaikius, pas
E. Ž. rasta dalis pagrobtų daiktų – 436 Lt, žiedas ir juvelyrinio dirbinio
fragmentas. Kita dalis šios vagystės metu pagrobtų ir nuteistiesiems
inkriminuotų daiktų nesurasta. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje
nurodytas įvykio eigos, kaltininkų sulaikymo aplinkybes, detaliai jas
išanalizavęs, savo nutartyje apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas
išvadas, kad vagystė baigta, nes L. U. ir E. Ž., pagrobę svetimą
turtą ir pabėgę iš buto, į kurį buvo įsibrovę, įgijo galimybę savo nuožiūra
disponuoti pagrobtu turtu.
BK
22 straipsnyje nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra toks
tyčinis veikimas ar neveikimas, kai tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas
nebūna baigtas dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.
Pasikėsinimo atveju kaltininkas tik pradeda kėsintis į nusikalstamos veikos
objektą, dalyką ir sukelia jiems realų pavojų, tačiau iki galo neįgyvendina
nusikalstamų tikslų, neužbaigia nusikaltimo. Nagrinėjamu atveju kaltininkų
tikslas buvo užvaldyti svetimą turtą. L. U. ir E. Ž. pagrobtus
pinigus ir juvelyrinius dirbinius, su kuriais išbėgo iš buto, jau turėjo savo
žinioje, t. y. turėjo galimybę pagrobtais daiktais disponuoti savo
nuožiūra (dėl to dalis pagrobto turto ir nerasta). Taigi kaltininkai realizavo
visus nusikaltimo objektyviuosius požymius, atitinkančius BK 178 straipsnio 2
dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl nusikaltimas (vagystė
įsibrovus į patalpą) buvo baigta. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos
teismas teisingai aiškino baigto nusikaltimo ir pasikėsinimo jį įvykdyti
sampratą ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą L. U. ir E. Ž.
veikai.
Dėl E. Ž. nuteisimo pagal BK 253
straipsnio 1 dalį
Kasaciniame
skunde E. Ž. teigia, kad jo veiksmuose nėra BK 253 straipsnio 1 dalyje
numatyto nusikaltimo sudėties, nes nepaneigtas faktas, jog pas jį rastas
šaudmuo ir kulka (šaudmens sudėtinė dalis) yra beverčiai ir netinkami šaudyti.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad šie kasacinio skundo teiginiai visiškai neatitinka
tikrovės, prieštarauja bylos įrodymų (tarp jų – specialisto išvadai, kad
šovinys tinkamas šaudyti) bei teismų sprendimų turiniui. Apeliacinės
instancijos teismas dėl jų pasisakė, aptarė įrodymus bei jų pagrindu nustatytas
faktines aplinkybes ir motyvuotai nurodė, kad E. Ž. pirmosios instancijos
teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu dėl neteisėto šaudmenų laikymo,
t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.
Dėl BK 54, 59 straipsnių taikymo ir
nuteistiesiems L. U. ir E. Ž. paskirtų bausmių
Kasatoriai
mano, kad jiems turėtų būti paskirtos švelnesnės bausmės, atsižvelgus į tai,
kad vienas iš nusikaltimų nebuvo baigtas (vagystė iš V. C. buto), ir dėl
to, kad abiejų jų atsakomybę lengvina tai, kad jie prisipažino ir gailisi
padarę nusikaltimą. Be to, L. U. vienas rūpinasi mažamete dukterimi, iki
sulaikymo (suėmimo) turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, o E. Ž. vienas
išlaikė ir rūpinosi neįgalia motina ir taip pat iki sulaikymo dirbo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistųjų skundus dėl
jiems paskirtų bausmių kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik tiek, kiek
tai susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Prašymus
sušvelninti bausmę nuteistieji buvo pateikę ir apeliaciniuose skunduose,
kuriuose nurodė analogiškus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas
išsamiai ir motyvuotai pagrindė išvadas apie tai, kad tiek L. U., tiek
E. Ž. paskirtos bausmės atitinka BK 54 straipsnio nuostatas. Teismo
nutartyje paneigti nuteistųjų teiginiai ir nustatyta, kad jų atsakomybę
lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, arba kitų
aplinkybių, kurios, vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, galėtų būti
pripažintos atsakomybę lengvinančiomis, nėra. Taigi, spręsdamas nuteistiesiems
L. U. ir E. Ž. paskirtų bausmių klausimus, apeliacinės instancijos
teismas klaidų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.
Nenustačius
BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir
apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų,
kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių
skundų ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų L. U.
ir E. Ž. kasacinius skundus.
Teisėjai Vytautas
Piesliakas
Viktoras
Aidukas
Dalia
Bajerčiūtė