Civilinė byla Nr. 2A-1594-324/2014

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20725-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

50.11.2; 114.11; 121.21

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 15 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1854-944/2014 pagal V. P. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui E. P. dėl pripažinimo šeimos nariu ir nuomininku.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažintą ją I. M. M. šeimos nare ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke, įpareigoti atsakovę pakeisti šio buto nuomos sutartį ieškovės vardu.

Nurodė, kad atsakovei priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), 2004 m. gruodžio 23 d. savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi Nr. 388 buvo išnuomotas ieškovės močiutei I. M. M. Šiame bute I. M. M. gyveno iki mirties 2011 m. (duomenys neskelbtini). Ieškovė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsigyveno 2009 m. pabaigoje. Jos deklaruota gyvenamoji vieta liko (duomenys neskelbtini), nors tame atsakovei priklausančiame ir ieškovei 2001 m. gegužės 11 d. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi išnuomotame bute ieškovė negyveno ir faktiškai juo nesinaudojo. Kartu su I. M. M. ieškovė gyveno daugiau kaip vienerius metus, kartu vedė bendrą ūkį: mokėjo mokesčius už butą, pirko maistą, buitinę techniką, remontavo butą, mokėjo už kitas išlaidas. Ieškovė taip pat rūpinosi močiute ir jos sveikata. Mirus I. M. M., ieškovė liko gyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini), moka mokesčius už butą, jį prižiūri. 2013 m. rugpjūčio 20 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl nuomos sutarties pakeitimo, tačiau prašymas nebuvo patenkintas, motyvuojant tuo, kad nėra nustatytos CK 6.588 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu atmetė ieškinį. Konstatavo, kad liudytojai G. O., M. M. J., B. K. patvirtino faktą, jog ieškovė gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Vertindamas šių asmenų duotus parodymus, atsižvelgė į tai, kad šie asmenys buvo kaimynai, su kuriais buvo palaikomi draugiški santykiai, B. K. buvo mirusiosios giminaitė, todėl šie asmenys yra suinteresuoti ieškovei palankiu teismo sprendimu. Nustatė, kad viešuose pareiškimuose apie gyvenamąją vietą buvo pateikiamas ieškovės adresas ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini). Padarė išvadą, kad vien liudytojų parodymais negalima paneigti Gyventojų registrų tarnybos pažymoje nurodytų duomenų apie ieškovės gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini). Įvertinęs aplinkybes, jog šiuo metu įsiskolinimas už butą, esantį (duomenys neskelbtini), sudaro 4 353,28 Lt, nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. iš viso nebuvo mokami mokesčiai, mokėjimai už butą atlikti 2013 m. spalio 28 d. ir 2013 m. gruodžio 16 d., t. y. po to, kai 2013 m. rugsėjo 9 d. atsakovė atsisakė sudaryti nuomos sutartį, 2013 m. rugsėjo 13 d. ieškovei suteikta antrinė teisinė pagalba, 2013 m. gruodžio 12 d. paduotas teismui ieškinys, sprendė, kad minėti mokėjimai nepatvirtina, jog po močiutės mirties ieškovė toliau rūpinosi butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad vien rūpestis savo artimaisiais nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovė bute gyveno su I. M. M. iki jos mirties ilgiau kaip vienerius metus kaip šeimos narė ir vedė kartu su ja bendrą ūkį. Konstatavo, kad nėra pateikta konkrečių duomenų apie įsigytus daiktus, mokėtojus už juos. Padarė išvadą, kad, nors ieškovė gyveno su močiute, tačiau šios vietos nelaikė savo interesų buvimo vieta (CK 2.12 str.). Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė prašymą atsakovei pateikė tik 2013 m. rugpjūčio 20 d., t. y. praėjus beveik dviems metams po močiutės mirties, nors pagal CK 6.602 straipsnio 2 dalį, mirus nuomininkui, nuomojamoje patalpoje gyvenančių nuomininko šeimos narių teisė prašyti nuomotojo pakeisti nuomos sutartį ir pripažinti nuomininku kitą šeimos narį yra susieta su dviejų mėnesių terminu po  nuomininko mirties, informuojant apie tai nuomotoją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl neišmanymo ir nepakankamo išsilavinimo manydama, kad kitokio nei yra oficialiai deklaruotas gyvenamojo adreso nurodymas gali įtakoti būsto, esančio (duomenys neskelbtini), praradimą, ieškovė oficialiai ir toliau nurodydavo šį būstą kaip savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Dėl šios priežasties po močiutės mirties kreipusis į notarę, savo gyvenamąja vieta nurodė (duomenys neskelbtini), todėl 2012 m. sausio 5 d. notarės išduotame paveldėjimo pagal įstatymą liudijime yra nurodytas ieškovės adresas (duomenys neskelbtini). Dėl tos pačios priežasties Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. išduotoje pažymoje apie asmens valstybinį socialinį draudimą ieškovės nurodytas adresas yra (duomenys neskelbtini). Šie veiksmai yra įtakoti vidinio ieškovės įsitikinimo ir to neįmanoma patvirtinti jokiais materialiais įrodymais, išskyrus pačios ieškovės liudijimus.

Nepagrįstai, remiantis prielaidomis, spręsta, jog bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl didesnė reikšmė suteikta rašytiniams įrodymams. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis (CPK 263 str. 1 d.). Byloje nėra duomenų apie tai, kad minėti asmenys būtų kaip nors suinteresuoti bylos baigtimi. Melagingų parodymų davimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tačiau teismas nesiėmė konkrečių veiksmų liudytojų atžvilgiu, todėl yra pagrindas abejoti priimto sprendimo tinkamu pagrįstumu. Būtent liudytojų parodymais buvo grindžiamas bendro ūkio vedimo daugiau nei vienerius metus faktas (CK 6.588 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo metu nebuvo iškviesti ir apklausti liudytojai, galintys paliudyti ieškovės negyvenimo faktą bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

Neatsižvelgta, kad įsiskolinimas už butą, esantį (duomenys neskelbtini), yra vargingo ieškovės gyvenimo įrodymas. Ji yra įtraukta asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašą.

Prašo panaikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini), šis butas jai suteiktas kaip socialinis būstas, ieškovė neinformavo atsakovės, kad šis būstas jai nereikalingas, ji jame negyvena, priešingai, kaip pati nurodo, ji bijojo prarasti šį butą. Šios aplinkybės ne tik paneigia ieškovės nurodytus teiginius apie jos tariamą kitą gyvenamąją vietą, bet ir galbūt patvirtina ieškovės siekį piktnaudžiauti specialiosiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis teisę į socialinį būstą. Šiuo metu nėra nutraukta 2001 m. gegužės 11 d. nuomos sutartis su ieškove dėl būsto, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovė nesikreipė į nuomotoją dėl nuomos santykių pabaigos. Taigi ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas dar ir dėl to, kad Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatos nenumato galimybės asmeniui (šeimai) išnuomoti du socialinius būstus. Aplinkybę, kad ieškovė rūpinosi butu, esančiu (duomenys neskelbtini), paneigia atsakovės pateikta nuomos mokesčio paskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimo suvestinė, iš kuriuos matyti, kad įsiskolinimas už butą sudaro 4 353,28 Lt.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškovės nepripažino I. M. M. šeimos nare.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl ieškovės pripažinimo šeimos nare CK 6.588 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu: išgyvenus kartu su pagrindine buto nuomininke ilgiau kaip vienerius metus ir tvarkius bendrą ūkį. Ieškovė reikalavimą pripažinti ją 2011 m. (duomenys neskelbtini) mirusios I. M. M. šeimos nare grindė liudytojų, su kuriais bendravo ieškovė ir jos močiutė, parodymais ir rašytiniais dokumentais (mokesčių mokėjimo kvitais). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pateiktų įrodymų visumą, pripažino, kad ieškovė gyveno su močiute ginčo bute, tačiau sprendė, jog ieškovė šio buto nelaikė savo interesų buvimo vieta, nevedė su močiute bendro ūkio.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, susijusių su ieškovės faktinės gyvenamosios vietos nustatymu.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog apylinkės teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles.

Kiekviena proceso šalis turėjo įrodyti aplinkybes ar atsikirtimus, kuriais grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.). Teismų praktikoje nurodyta, kad išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S., bylos Nr. 3K-7-48/2005, 2010 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2010).

CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y. nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama ta vieta, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena (CK 2.12 str. 1 d., 2.16 str.). Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą (Gyventojų registro įstatymo 3 str. 2 d., 5 str. 1 p., 9 str. 1 d. 8 p.), t. y. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų. Visgi gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų (CK 2.17 str. 1 d.), todėl nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. Darytina išvada, kad aplinkybė, jog asmuo deklaravo vieną gyvenamąją vietą, nebūtinai reiškia, kad jis ten gyvena, nes sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą. Tuo labiau, kad Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių 12 punkte nurodyta, jog asmuo deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jei gyvena keliose.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis ieškovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini). Butas nurodytu adresu ieškovei yra išnuomotas 2001 m. gegužės 11 d. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi. Atsakovė nurodė, kad pastaroji nuomos sutartis nėra nutraukta, ieškovė dėl to į atsakovę nesikreipė. Ieškovės gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini) nurodyta ir 2012 m. sausio 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. pažymoje Nr. 16.A-7649. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad viešuose pareiškimuose ieškovė taip pat nurodė gyvenanti adresu (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo bijojusi prarasti būstą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl oficialiai ir toliau nurodydavo šį būstą kaip savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Šį argumentą paneigia Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. 53-5-3446 ir 2013 m. lapkričio 15 d. pažyma Nr. 53-5-4346, iš kurių matyti, kad šiam skyriui ieškovė nurodė gyvenanti adresu (duomenys neskelbtini). Nurodyta aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, jog kitokio nei deklaruotos gyvenamosios vietos adreso nurodymą lėmė konkretaus tikslo (nuomos sutarties pakeitimo) siekimas, o ne ieškovės nurodomos baimės bei neišmanymas. Dėl šios aplinkybės kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl viešuose pareiškimuose klaidingai nurodyto gyvenamosios vietos adreso.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pažyma yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), tačiau vertintina kartu su kitais įrodymais ir jos įrodomoji galia gali būti paneigta kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006). Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad vien liudytojų parodymais negalima paneigti Gyventojų registrų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos duomenų apie ieškovės gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini). Be to, liudytojų parodymai dėl ieškovės gyvenimo ginčo bute pradžios, jo trukmės skyrėsi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad ieškovė neįrodė bendro ūkio su I. M. M. tvarkymo fakto.

Ieškovės pateiktos buto komunalinių mokesčių sąskaitos, kuriuose mokėtoja nurodyta I. M. M. ir kurios apmokėtos iki I. M. M. mirties, neįrodo, kad ieškovė prisidėjo prie šių mokesčių mokėjimo. Nors ieškovė teigė, jog 2010-2011 metais dirbo, gavo darbo užmokestį ir iš šių pinigų kartu su močiute mokėjo mokesčius už butą, iš nuomos mokesčio įmokų įsiskolinimo suvestinės matyti, jog septynis mėnesius iki I.M. M. mirties nuomos mokestis už butą nebuvo mokamas visiškai, dalis skolos (300 Lt) sumokėta 2011 m. rugsėjo 2 d. (b.l. 81). Tai paneigia ieškinio pagrindu nurodomą aplinkybę apie bendras ieškovės ir buto nuomininkės išlaidas buto nuomai, o vėlesnės mokesčių sąskaitos, apmokėtos po I. M. M. mirties, niekaip negali patvirtinti aplinkybės, kad ieškovė ir jos močiutė tvarkė bendrą ūkį. Teisėjų kolegija pažymi, jog buto nuomos išlaidos epizodiškai buvo pradėtos mokėti tik po daugiau nei dvejų metų nuo nuomininkės mirties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vien rūpestis savo artimaisiais nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė bute gyveno su I. M. M. iki jos mirties ilgiau kaip vienerius metus kaip šeimos narė ir vedė kartu su ja bendrą ūkį. Liudytojų parodymai, kad ieškovė rūpinosi močiute, pirko tam tikrus daiktus, taip pat neįrodo, kad buvo vedamas bendras ieškovės ir I. M. M. ūkis, nes nėra duomenų, kad ieškovė už tuos daiktus mokėjo savo lėšomis. Pagrindą abejoti liudytojų parodymais dėl daiktų pirkimo sudaro ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie sunkią ieškovės materialinę padėtį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovės gyvenamąją vietą iki jos močiutės mirties, pagrįstai rėmėsi rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, ir padarė teisingą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji ilgiau kaip metus gyveno su I. M. M. adresu (duomenys neskelbtini) ir turėjo su ja bendrą ūkį.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą.

Teisėjai              Evaldas Burzdikas

              Virginija Gudynienė

              Izolda Nėnienė