Civilinė byla Nr.e2-26241-545/2019

     Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20251-2019-1

 Procesinio sprendimo kategorija Nr. 2.6.1.4.;

2.6.1.5. ;2.6.8.2.; 2.6.8.8.; 2.6.8.9.; 2.8.10.;

2.6.10.5.1.;  3.1.7.6.

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

2019 m. lapkričio 11 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Bražinskienė

sekretoriaujant Andriui Šalkevičiui

dalyvaujant ieškovo UAB „TOMADAS“ atstovams Sidui Vizbarai, Adai Pocei

atsakovo valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Tomui Baranauskui

trečiojo asmens Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Sauliui Urbonui

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal UAB „TOMADAS“ ieškinį atsakovui  valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su trečiuoju asmeniu Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu dėl 27 653,81 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų bei 622,00 Eur žyminio mokesčio priteisimo,-

n u s t a t ė:

ieškovas UAB „TOMADAS“, į. k. 302308932, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu (b. l. 1-4), prašydamas priteisti iš atsakovo 27 653,81 Eur skolos už 170 vnt. konfiskuotų transporto priemonių, nurodomų ieškinio prieduose Nr. 8-12, saugojimą už 8856 paras, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei 622,00 Eur žyminio mokesčio.

Ieškovas procesiniame dokumente-ieškinyje (b.l. 1-4) bei jo atstovai teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad 2013-03-25 ieškovas UAB „Tornadas“ su Šiaulių apskrities VPK sudarė: 

1. Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-1 L-1020 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – Raseinių sutartis);

2. Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-1 L-1021 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – Pakruojo sutartis);

3. Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-IL-1022 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – Radviliškio sutartis);

4. Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-IL-1023 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – Joniškio sutartis); 

5. Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-IL-1024 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono savivaldybių teritorijoje (toliau – Šiaulių sutartis) (toliau visos aukščiau nurodytos sutartys kartu – Sutartys), kurių pagrindu ieškovas įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei, atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyse nustatyta tvarka. Pagal Sutarties 4.1.2 p. nurodytą įkainį (4,56 Eur, arba 15,73 Lt, įskaitant PVM, už vieną priverstinio saugojimo parą) už suteiktas paslaugas su ieškovu atsiskaito transporto priemonės savininkas.

Vadovaujantis Sutarčių nuostatomis ieškovas pagal Trečiojo asmens nurodymus Sutarčių galiojimo laikotarpiu priverstinai nuvežė ir saugojo transporto priemones, kurios priverstinio saugojimo eigoje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo konfiskuotos iš šių transporto priemonių savininkų, t.y., nuo teismo nutarimų įsiteisėjimo dienos tapo valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuosavybe bei perimtos/apskaitytos atsakovo.

Taigi, nuo teismo nutarimų konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos nuosavybės teisės į konfiskuotas transporto priemones perėjo valstybei, atstovaujamai atsakovo, kuris yra atsakingas už konfiskuoto turto saugojimo išlaidų atlyginimą.  Ieškovas privestinai saugojo konfiskuotas transporto priemones, perėjusias valstybės, atstovaujamos atsakovo, nuosavybėn iki pat šių transporto priemonių atsiėmimo iš ieškovo aikštelių, kurį vykdė VMI įgalioti asmenys.

Nepaisant ieškinio prieduose Nr. 8-12 nurodomų konfiskuotų transporto priemonių faktinio atsiėmimo iš ieškovo aikštelių, atsakovas su ieškovu už suteiktas paslaugas už laikotarpį nuo teismo procesinio sprendimo konfiskuoti kiekvieną transporto priemonę įsiteisėjimo dienos iki transporto priemonių perdavimo – priėmimo akto pasirašymo su ieškovu dienos atsiskaitė tik dalinai, 2019-04-09 sumokėdamas viso 12 729,55 Eur, kai tuo tarpu ieškovas paskaičiavo ir reikalavo atsakovo sumokėti 40 383,36 Eur sumą už bendrą 170 vnt. konfiskuotų transporto priemonių saugojimą už 8856 paras, taikant Sutarčių 4.1.2 papunktyje numatytą įkainį (4,56 Eur, įskaitant PVM, už vieną saugojimo parą), tokiu būdu likdamas skolingu 27 653,81 Eur sumą, o būtent, atsakovas sumokėjo ieškovui:

1) 2199,65 Eur pagal Raseinių sutartį vietoj 7058,88 Eur sumos, tokiu būdu pagal Raseinių sutartį likdamas skolingas 4859,23 Eur (7058,88 Eur ieškovo paskaičiuota įsiskolinimo suma – atsakovo sumokėta 2199,65 Eur suma = 4859,23 Eur skolos likutis);

2) 1199,15 Eur pagal Pakruojo sutartį vietoj 3853,20 Eur sumos, tokiu būdu pagal Pakruojo sutartį likdamas skolingu 2654,50 Eur (3853,20 Eur ieškovo paskaičiuota įsiskolinimo suma – atsakovo sumokėta 1199,15 Eur suma = 2654,50 Eur skolos likutis);

3) 2331,60 Eur pagal Radviliškio sutartį vietoj 7391,76 Eur sumos, tokiu būdu pagal Radviliškio sutartį likdamas skolingu 5060,16 Eur (7391,76 Eur ieškovo paskaičiuota įsiskolinimo suma – atsakovo sumokėta 2331,60 Eur suma = 5060,16 Eur skolos likutis);

4) 459,65 Eur pagal Joniškio sutartį vietoj 1477,44 Eur sumos, tokiu būdu pagal Joniškio sutartį likdamas skolingu 1017,79 Eur (1477,44 Eur ieškovo paskaičiuota įsiskolinimo suma – atsakovo sumokėta 459,65 EUR suma = 1017,79 Eur skolos likutis);

5) 6539,50 Eur pagal Šiaulių sutartį vietoj 20 602,08 Eur sumos, tokiu būdu pagal Šiaulių sutartį likdamas skolingas 14 062,58 Eur (20 602,08 Eur ieškovo paskaičiuota įsiskolinimo suma – atsakovo sumokėta 6539,50 Eur suma = 14 062,58 Eur skolos likutis).

Taigi, atsakovas ieškovui Sutarčių pagrindu yra skolingas 27 653,81 Eur sumą, kadangi atsakovas 2019-04-24 pranešimu „Dėl apmokėjimo už konfiskuotų transporto priemonių saugojimo paslaugas“ Nr. (28.1-08-4) RNA-10241 patvirtino, jog 12 729,55 Eur ieškovui mokėtina suma yra galutinė ir likusios ieškovo nurodomos įsiskolinimo dalies atsakovas nemokės.

Ieškovas taip pat nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovo prievolės atsiskaityti su ieškovu. Esminis momentas, dėl kurio ieškovas yra priverstas kreipus į teismą dėl įsiskolinimo likučio priteisimo yra tas, jog atsakovas atsisakymą sumokėti likusią įsiskolinimo dalį argumentuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-10 nutartimi civ. byloje Nr. ?3K-?-140-219/2016, kuria kasacinis teismas, atsakovo teigimu, neva, protingu „pripažino“ 1,45 Eur dydžio atlyginimą už priverstinį transporto priemonių saugojimą už kiekvieną dieną, skaičiuojant nuo teismo procesinio sprendimo konfiskuoti transporto priemonę dienos iki transporto priemonių perdavimo – priėmimo akto surašymo. Ieškovas, tuo tarpu, atsakovo įsiskolinimą skaičiuoja remdamasis Sutarties 4.1.2 p. nurodytu įkainiu (4,56 Eur, arba 15,73 Lt, įskaitant PVM, už vieną priverstinio saugojimo parą), kuomet už suteiktas paslaugas su ieškovu atsiskaito transporto priemonės savininkas.

Priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų). Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 str. 8 d. nustatyta, kad „Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvedimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“. Atsižvelgiant į tai, kiekvienu atveju turi būti nustatytas transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kuriems kyla įstatymo nustatyta pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas.

Anksčiau galiojusio Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 26 str. nustatė, jog daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto pavertimas valstybės nuosavybe. Iš esmės tokia pati nuostata yra perkelta ir į naujojo - šiuo metu galiojančio Administracinių nusižengimų kodekso 29 str. 1 d. nuostatas.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-25 d. nutarimu patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau –  Taisyklės) 1 p. pateiktą sąvokų išaiškinimą, konfiskuotas turtas – tai priverstinai ir neatlygintinai už padarytus teisės pažeidimus valstybės nuosavybėn paimtas daiktas (jo dalis) ar kitas turtas, kuris buvo teisės pažeidimą padariusio asmens nuosavybė arba turi būti konfiskuotas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais, nors ir nėra teisės pažeidimą padariusio asmens nuosavybė.

Teismo konfiskuoto ar perduotino valstybei turto realizavimas aiškintinas kaip bet kokie veiksmai, susiję su konfiskuoto turto pardavimu, perdavimu neatlygintinai ar realizavimu kita įstatymų nustatyta tvarka, taip pat pripažinimu atliekomis, jų sutvarkymas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybei perduotino turto perdavimo tvarka nustatyta Taisyklių 4, 6, 11, 20 punktuose. Taisyklių nuostatos nuosekliai, detaliai ir aiškiai reglamentuoja konfiskuoto ir perduotino valstybės nuosavybėn turto perdavimo, apskaitymo ir panaudojimo tvarką.

Taisyklių 5 p. numato, kad tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys. Valstybės institucijų, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, patirtos išlaidos, susijusios su šio turto saugojimu, pripažinimu atliekomis ir kitais veiksniais, apmokamos iš joms skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Taisyklės reglamentuoja turto perdavimo valstybei organizavimo tvarką, o ne turto, esančio valstybės nuosavybėje, perdavimo valdyti vienai ar kitai institucijai tvarka.

Valstybė, kaip konfiskuoto turto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksniais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą. Šias išlaidas apmoka Valstybinė mokesčių inspekcija iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, išskyrus Taisyklių 22 p. nurodytus atvejus. Tai reiškia, jog tik tuo atveju, kai konfiskuotas turtas iki jo perdavimo Valstybinei mokesčių inspekcijai neišsaugomas ar sugadinamas ir tampa nerealizuotinas dėl už jį atsakingos valstybės institucijos netinkamo veikimo (neveikimo), ši institucija tampa atsakinga ir privalo įstatymų nustatyta tvarka atlyginti neteisėtu veikimu (neveikimu) padarytą žalą.

Bylos duomenys patvirtina, jog ieškinio prieduose Nr. 8-12 nurodytas konfiskuotas transporto priemones ieškovas nuo teismo nutarimų administracinėse bylose įsiteisėjimo dienos iki faktinio atsakovo transporto priemonių atsiėmimo dienos išsaugojo, šias transporto priemones atsakovas fiziškai atsiėmė iš ieškovo automobilių saugojimo aikštelių, tačiau iki šio ieškinio dienos yra atsiskaitęs už jų priverstinį saugojimą tik dalinai. Suformuota teismų praktika patvirtina, jog įsiteisėjus teismo nutarimui dėl transporto priemonės konfiskavimo šios tampa valstybės nuosavybe ir valstybė yra atsakinga už prievoles, susijusias su konfiskuoto turto saugojimu (saugojimo išlaidas). Atitinkamai, ginčo atveju, vadovaujantis Taisyklių 5 p. nuostatomis, atsakovas (VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) yra subjektas, turintis apmokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas pilna apimtimi (LAT 2010-10-05 nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-381/2010; 2010-12-27 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-556/2010).

Su atsakovo pozicija, neva, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-03-10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. ?3K-?-140-219/2016 protingu „pripažino“ 1,45 Eur dydžio atlyginimą už priverstini transporto priemonių saugojimą už kiekvieną dieną, kuris taikomas nagrinėjamoje byloje, ieškovas nesutiko. Nesutikimą motyvavo tuo, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovo prievolės atsiskaityti su ieškovu, atsakovas prievolę yra ne tik pripažinęs, tačiau ir dalinai įvykdęs. Byloje taip pat nėra ginčo dėl konfiskuotų ir valstybės, atstovaujamos atsakovo, nuosavybėn perėjusių transporto priemonių, kurias saugojo ieškovas, apimties (kiekio, saugojimo ir perdavimo atsakovui terminų ir kt.) – šalys valstybės, atstovaujamos atsakovo, nuosavybėn perėjusių ir atsakovui faktiškai perduotus transporto priemonių tikslius kiekius yra susiderinusios. Ieškovas, tuo tarpu, atsakovo įsiskolinimą skaičiuoja remdamasis Sutarties 4.1.2 p. nurodytu įkainiu (4,56 Eur, arba 15,73 Lt, įskaitant PVM, už vieną priverstinio saugojimo parą), kuomet už suteiktas paslaugas su ieškovu atsiskaito transporto priemonės savininkas (nuo teismo nutarimu konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos nuosavybės teisės į konfiskuotas transporto priemones perėjo valstybei, atstovaujamai atsakovo, kuris yra atsakinga už konfiskuoto turto saugojimo išlaidų atlyginimą).

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakovo minėtoje nutartyje, skirtingai nei nurodo atsakovas, apskritai nepasisakė dėl paslaugos įkainio dydžio, kaip tokio. Nors šia nutartimi kasacinis teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015-06-29 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-26 d. sprendimo dalis priteisti ieškovei UAB „Sauda“ iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, 1930,00 Lt (558,96 Eur) skolos, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą 1930,00 Lt (558,96 Eur) sumą nuo ieškinio pateikimo teismui iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 43,54 Lt (12,61 Eur) bylinėjimosi išlaidų, ir palikta galioti atitinkama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-26 d. sprendimo dalis (kitą Vilniaus apygardos teismo 2015-06-29 nutarties dalį paliekant nepakeistą), tačiau kasacinis teismas, kiek tai susiję su kasacijos pagrindais, apskritai nevertino paslaugos įkainio dydžio. Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-11-26 sprendime neargumentuotai konstatavo, jog „skola už ginčo automobilio saugojimą, nustatyta pagal maksimalų įkainį už kiekvieną automobilio priverstinio saugojimo dieną ir sudaranti 5790,00 Lt (1676,89 Eur), būtų neteisinga, todėl yra mažintina iki 1930 Lt (558,95 Eur).

Ieškovas pasirėmė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019-02-07 d. nutartimi civ. byloje Nr. ?3K-?-14-690/2019, nurodant, kad naujausia suformuota kasacinio teismo praktika patvirtina, jog ne tik nėra vieno tipinio kriterijaus, kurio pagrindu būtų galima spręsti apie „protingą“ paslaugos kainą, tačiau ir tai, jog kiekvienu atveju yra privaloma individualiai vertinti, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi laikant duomenis apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Tai reiškia, jog nagrinėjant ginčą teisme fiziškai nėra galimybės remtis vienu konkrečiu teismo procesiniu sprendimu, kadangi bylų aplinkybės gali iš esmės skirtis.

Be to, vertinant priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainą, jokiu būdu negalima sutapatinti įprastinės transporto priemonių saugojimo paslaugos, kuomet transporto priemonės yra saugomos laisva asmenų valia (nespecializuota paslauga). Tai, jog priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo specializuota paslauga, numatyta SEAKĮ nuostatose, nėra ir niekaip negali būti tapatinama su įprastine automobilių saugojimo paslauga eilinėje mokamoje aikštelėje, į kurią transporto priemones jų savininkai pristato savo laisvu pasirinkimu, patvirtina faktas, jog apskričių VPK organizuojamuose analogiškų paslaugų viešuosiuose pirkimuose pasiūlymus teikia tik analogiškoje (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų) rinkoje veikiantys subjektai, atitinkantys perkančiųjų organizacijų parengtas itin griežtas pirkimo sąlygas.

Tokios paslaugos viešuosiuose pirkimuose nedalyvauja įprastas automobilių saugojimo paslaugas laisva asmenų valia ir pasirinkimu teikiantys subjektai, kadangi pastarieji tiesiog neatitinka kvalifikacinių bei techninių pirkimo sąlygų reikalavimų, kurių įgyvendinimui reikalingos didžiulės finansinės investicijos.

Nors tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl Sutarčių 4.1.2 p. nurodyto ir atsakovo atžvilgiu taikomo įkainio, ieškovas, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-07 d. nutartį civilinėje byloje Nr. ?3K-?-14-690/2019, siekdamas objektyvaus bylos išnagrinėjimo, į bylos medžiagą kartu su šiuo ieškiniu pateikia duomenis, patvirtinančius specializuotos (iš SEAKĮ normų kylančios) priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainas tuo atveju, kai už priverstinį transporto priemonės saugojimą prievolė su paslaugos teikėju atsiskaityti kyla transporto priemonės savininkui.

Sutartys yra kildinamos iš viešojo pirkimo teisinių santykių, kas reiškia, jog ieškovas dalyvavo viešajame pirkime priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti pagal Trečiojo asmens paskelbtas viešojo pirkimo sąlygas. Kadangi būtent ieškovo pasiūlyta paslaugos kaina buvo mažiausia iš visų viešajame pirkime dalyvavusių tiekėjų, Sutartis Trečiasis asmuo sudarė su ieškovu. Trečiojo asmens organizuotas viešasis pirkimas, kurio pagrindu sudarytos Sutartys, nebuvo ir nėra ginčo bylos objektas.

Nustatytą ieškovo  įkainį lemia eilė faktorių, numatytų pačiose viešojo pirkimo sąlygose. Tiekėjas, ketindamas dalyvauti viešajame pirkime priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti, turi atitikti itin griežtus perkančiosios organizacijos (šiuo atveju – Trečiojo asmens) numatytus kvalifikacinius ir techninius reikalavimus tiekėjams.

Pagal Trečiojo asmens 2012 m. organizuoto viešojo pirkimo, kurio pagrindu buvo sudarytos Sutartys su ieškovu (kaip mažiausią paslaugos kainą pasiūliusiu tiekėju), sąlygas, kurių 11 p. bei 12 p. yra numatyta kvalifikaciniai ir techniniai reikalavimai tiekėjui (tarp kurių – net 500.000,00 Lt sumos veiklos draudimas, automobilių saugojimo aikštelės bei specialioji technika, atitinkanti pirkimo sąlygų reikalavimus).

Trečiasis asmuo, veikdamas valstybės interesais, siekdamas užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo sutartis būtų sudarytos ekonomiškai pagrįstos sutartys, taip, kaip Trečiąjį asmenį (biudžetinę įstaigą) įpareigoja įstatymas, paskelbė viešąjį pirkimą, kurio pagrindu ieškovo pasiūlymas buvo pripažintas ekonomiškai naudingiausiu (mažiausia kaina) ir dėl to būtent su ieškovu sudarytos Sutartys. Taigi, akivaizdu, jog Trečiasis asmuo atitinkamai atliko visus veiksmus su tikslu sudaryti ekonomiškai pagrįstas viešojo pirkimo sutartis. Sutartys tarp ieškovo ir Trečiojo asmens yra sudarytos remiantis supaprastinto viešojo pirkimo konkurso rezultatais – mažiausios kainos kriterijumi. Be to, atsakovas apskritai niekada nesiekė su ieškovu sudaryti jokios kitos konfiskuotų transporto priemonių saugojimo paslaugu sutarties, nes nuo nutarimų konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos ieškovas ieškinio prieduose Nr. 8-12 nurodytas konfiskuotas transporto priemones saugojo Sutarčių pagrindu, ieškovo teikiamų paslaugų sąlygos pagal Sutartis, kaip tokios, atsakovui buvo priimtinos ir jokių pretenzijų atsakovas ieškovui niekada nereiškė.

Be to, vertinant Sutarčių 4.1.2 p. numatytą ieškovo paslaugų įkainį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-07 d. nutarties civilinėje byloje Nr. ?3K-?-14-690/2019 kontekste, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-03-25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-9403-964/2019, kurioje buvo sprendžiamas iš esmės tapatus klausimas dėl konfiskuotos ir valstybės nuosavybe tapusios transporto priemonės saugojimo paslaugos įkainio dydžio, konstatavo, jog „Iš pateiktų 2015-11-04 UA B „Sauda“ ir UAB „Arro“ sutarčių su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu matyti, kad jose kaip ir ginčo sutarties atveju nustatytos skirtingos kainos iki nutarimo įsiteisėjimo ir po įsiteisėjimo, įvertinus įkainius Ukmergės, Švenčionių, Trakų, Šalčininkų Širvintų Elektrėnų Kauno rajonuose, po nutarimo įsiteisėjimo buvo taikomas vidutinis 13 Eur už parą tarifas“. Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismas, įvertinęs civilinėje byloje Nr. e2-9403-964/2019 esančius rašytinius įrodymus bei viešojo pirkimo sutartis konstatavo, jog tiekėjai po teismo nutarimo konfiskuoti transporto priemonę įsiteisėjimo (kaip ir ginčo bylos atveju) taikė vidutinį 13,00 Eur už parą saugojimo tarifą, kuris yra akivaizdžiai didesnis nei ieškovo ir Trečiojo asmens sudarytose Sutartyse (4,56 Eur, įskaitant PVM, už vieną saugojimo parą).

Taip pat ieškovas pateikė teismui viešai prieinamus susistemintus duomenis apie tokių pačių – analogiškų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) paslaugų, už kurias byloje prašoma priteisti atlyginimą iš atsakovo pagal rinkos kainas laikotarpiu nuo 2015-11-04 iki 2022-01-28 Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos apskrityse, iš kurių matyti, kad 1 paros saugojimo įkainis svyruoja nuo 8,70 Eur iki 19 Eur, t.y. skirtingų tiekėjų analogiškos paslaugos įkainiai yra ženkliai didesni, nei numato Sutarčių 4.1.2 p. nuostatos.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 190521648, pateikė teismui atsiliepimą į ieškovo ieškinį, kuriame prašė ieškovo ieškinį netenkinti, taip pat išreikalauti iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato dokumentus, patvirtinančius UAB „TOMADAS“ atitikimą viešojo pirkimo sąlygoms (b. l. 6-8).

Atsiliepime ieškinį (b.l. 6-8) bei atsakovo atstovas teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu sudarė 5 viešojo pirkimo sutartis, byloje yra pateikta 2012-07-26 priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių, Šiaulių rajonuose bei Šiaulių mieste supaprastinto atviro konkurso sąlygos Nr. 40-IL-2284 (toliau – Sąlygos). 2018-11-15 ieškovas pateikė atsakovui pretenziją dėl 41062,32 Eur skolos, 2019-04-09 d. atsakovas pervedė ieškovui 12729,55 Eur. 2019-06-11 d. ieškovas pateikė atsakovui pretenziją dėl 27653,81 Eur, tačiau atsakovas 2019-04-24 d. raštu atsisakė nurodytą sumą ieškovui pervesti.

Atsakovas nurodė, kad Sąlygų 11.7. papunktyje numatyta, kad paslaugos teikėjas pagal sutartį įsipareigos užtikrinti galimybę vienu metu saugoti angare (po stogu) – ne mažiau kaip 50 transporto priemonių, lauko teritorijoje – ne mažiau kaip 200 transporto priemonių.

Sąlygų 11.12. papunktyje nustatyta, kad „tais atvejais, kai teismo sprendimu saugomos transporto priemonės yra konfiskuojamos, jų nuvežimas, saugojimas ir perdavimas, sprendimą realizuoti transporto priemonę vykdančiai institucijai jas grąžinti, yra neatlygintinas“.

Sąlygų 12.6. papunktyje nustatyta, kad paslaugos teikėjas privalo turėti (nuomoti) mažiausiai vieną saugojimo aikštelę perkančiosios organizacijos veiklos teritorijoje, kuri turi būti aptverta ir saugoma (fizinė arba techninė apsauga), bei būti tinkama laikyti visų rūšių transporto priemones. Tame pačiame papunktyje numatyta, kad šio kvalifikacinio reikalavimo atitikimą patvirtina Valstybės įmonės Registrų centro arba atitinkamos užsienio šalies institucijos išduotas dokumentas (originalas arba tinkamai patvirtinta kopija), patvirtinantis, kad tiekėjo turima (nuomojama) saugojimo aikštelės teritorija yra registruota nekilnojamojo turto registre.

Sąlygų 11.8. papunktyje numatyta, kad paslaugos teikėjas įsipareigoja transporto priemonių saugojimo vietoje nevykdyti kitos su transporto priemonių saugojimu nesusijusios veiklos.

Sąlygų 51 punkte numatyti atvejai, kada pirkimo komisija atmeta pasiūlymą. Vienas iš šių atvejų, numatytų 51.6. papunktyje „pasiūlymas neatitiko konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų (tiekėjo pateikta techninė specifikacija neatitinka pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų; nepateikta Tiekėjo sąžiningumo deklaracija ir pan.)“.

Patikrinus Nekilnojamojo turto registro informaciją nustatyta, kad ieškovas niekada nevaldė nuosavybės, nuomos ar panaudos pagrindais jokių žemės sklypų, kuriuose būtų galėjęs saugoti transporto priemones, todėl yra pagrįstų abejonių, kad ieškovas iš tiesų atitiko Sąlygose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Vienintelis ne gyvenamosios paskirties statinys, kurį kada nors būtų valdęs ieškovas, yra gamybos, pramonės paskirties pastatas – dirbtuvės (unikalus Nr. 7295-6006-8026), esantis Raseinių r. sav., Raseinių sen., Norgėlų k., Plento g. 9, kurio dalį (366,60 kv. m) ieškovas nuomojo 2013-04-02 d., taigi, jau po sutarčių pasirašymo, sudarytos nuomos sutarties pagrindu.

Ieškovas teigia, kad trečiojo suinteresuoto asmens organizuotas viešasis pirkimas, kurio pagrindu sudarytos sutartys, nebuvo ir nėra ginčo bylos objektai. VMI su tokiu teiginiu nesutiko, nurodydama, kad šių sutarčių specifiškumas, pasireiškiantis tuo, kad tam tikros pareigos pagal sutartis gali kilti ne tik sutarties šalims, bet ir kitiems asmenims, kurie neturėjo galimybės daryti įtakos nei viešojo pirkimo organizavimui nei sutarčių sudarymui, lemia būtinybę vertinti sudarytų sutarčių teisėtumą šioje byloje.

Pagal sutartis transporto priemones ieškovas turėjo saugoti žemės sklypuose, esančiuose adresais Raseinių r. sav., Norgėlių k., Žemaičių g. 30 ir Šiauliai, J. Basanavičiaus g. 144A.

Ieškovas nurodo, kad pagal Raseinių sutartį saugojo 19 transporto priemonių, už kurių saugojimą reikalauja sumokėti taikant Raseinių sutartyje nurodytą 1 paros įkainį – 4,56 Eur (15,73 Lt).

Raseinių sutartyje buvo nustatyta, kad transporto priemonės turėjo būti saugomos ieškovo valdomoje aikštelėje, adresu Raseinių r. sav., Norgėlių k., Žemaičių g. 30. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, minėtu adresu yra registruotas gyvenamosios paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. 7240/0002:13), kuris niekada nepriklausė ieškovui ar buvo jo nuomojamas. Byloje nėra duomenų, kad Raseinių sutartis būtų pakeista, keičiant nustatytą transporto priemonių saugojimo vietą bei kad transporto priemonės būtų buvę nuvežtos ir saugomos adresu Raseinių r. sav., Norgėlių k., Žemaičių g. 30.

Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės nebuvo saugomos sutartyje nurodytu adresu, sutartyje numatyta paslauga nebuvo suteikta ir už ją negali būti reikalaujama atlyginti nei iš Lietuvos Respublikos, nei iš kito subjekto.

VMI prie FM turimais duomenimis, transporto priemonės buvo nuvežamos į žemės sklypą (kadastro Nr. 7240/0001:7), esantį Raseinių r. sav., Raseinių sen., Norgėlų k., Plento g. 9, ir žemės sklypą (kadastro Nr. 2901/0005:525), esantį Šiaulių m., J. Basanavičiaus g. 144A.

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypas (kadastro Nr. 7240/0001:7) nuosavybės teise priklauso valstybei, ginčui aktualiu laikotarpiu šis žemės sklypas buvo išnuomotas UAB „Bilderis“. Žemės sklypas (kadastro Nr. 2901/0005:525) nuosavybės teise priklauso valstybei, kuris ginčui aktualiu laikotarpiu buvo išnuomotas UAB „GANTRUVA“ ir fiziniams asmenims. Taigi, šių valstybinės žemės sklypų ieškovas nevaldė nei ginčui aktualiu laikotarpiu, nei kada nors kitu laiku. Abiejų žemės sklypų kadastro duomenyse yra įrašyta, kad visas žemės sklypų plotas yra užstatyta teritorija, todėl neaišku, kaip tokiuose žemės sklypuose net teoriškai buvo galima užtikrinti sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, t. y. 1000 transporto priemonių saugojimą lauko sąlygomis ir 250 transporto priemonių saugojimą po stogu. Minėtus valstybinės žemės sklypus ir juose esančius statinius nuosavybės ir nuomos teise valdo kiti asmenys, todėl neaišku, kaip ieškovas užtikrino, kad automobilių saugojimo vietose nebus vykdoma kita, su automobilių saugojimu nesusijusi veikla.

Dėl konfiskuotos transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo kasacinio teismo yra pasisakyta, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu; šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų) (LAT 2016-03-10 d. nutartis civ. byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, 16 p.; 2017-10-25 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 20 p.; 2019-02-07 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, 24 p.). Vertinant paminėtą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad nustatant subjektą, kuris turi mokėti už transporto priemonės saugojimo paslaugas, turi būti įvertintos sutarties, kuria grindžiamas reikalavimas atlyginti už saugojimo paslaugas, nuostatos.

Atsakovo nuomone, ieškovo nurodyta teismų praktika nagrinėjamoje byloje neturi precedento galios, nes faktinės bylos aplinkybės yra skirtingos.

Pateiktų Sutarčių Sąlygose numatyta:

„11. Paslaugos teikėjas pagal pasirašytą sutartį privalės:

11.12. tais atvejais, kai teismo sprendimu saugomos transporto priemonės yra konfiskuojamos, jų nuvežimas, saugojimas ir perdavimas, sprendimą realizuoti transporto priemonę vykdančiai institucijai jas grąžinti, yra neatlygintinas.“

Sutartyse numatyta:

„3. Paslaugos teikėjas įsipareigoja:

3.11. tais atvejais, kai teismo sprendimu transporto priemonės turi būti konfiskuojamos, sprendimą realizuoti transporto priemonę vykdančiai institucijai jas grąžinti neatlygintinai, patirtas išlaidas, paskaičiuotas pagal sutarties 4 punkte numatytus įkainius, išsiieškant Baudžiamojo proceso kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka iš asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų šią paslaugą būtina buvo paslaugos gavėjui užsakyti, o Paslaugos teikėjui atlikti.

4. Paslaugos teikėjas turi teisę:

4.1. už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iš transporto priemonės savininko, valdytojo, įgalioto asmens ar asmens, dėl kurio neteisėtų veiksmų Paslaugos teikėjas patyrė išlaidas, reikalauti atlyginti šias išlaidas:

4.1.1. už nuvežimą, pervežimą (nugabenimą į saugojimo vietą, esančią Šiauliuose, J. Basanavičiaus g. 144a) – 1,43 Lt (vienas litas 43 ct) su pridėtinės vertės mokesčiu už 1 Km;

4.1.2. už saugojimą – 15,73 Lt (penkiolika litų 73 ct) su pridėtinės vertės mokesčiu už vieną parą.

4.2. reikalauti iš ikiteisminio tyrimo metu paimtos transporto priemonės savininko, valdytojo ar įgalioto asmens sumokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo transporto priemonės savininko, valdytojo vykdytino sprendimo grąžinti jam transporto priemonę gavimo dienos iki jos faktiško atsiėmimo, išskyrus BPK 103 str. nurodytus atvejus, kai saugojimo išlaidos teismo pripažįstamos proceso išlaidomis.“

Sutarčių sudarymo metu galiojusioje Viešųjų pirkimų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013-01-30 iki 2014-01-01) 18 str. 3 d. buvo nustatyta, kad sudarant pirkimo sutartį, joje negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina, derybų protokole ar po derybų pateiktame galutiniame pasiūlyme užfiksuota galutinė derybų kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos.

Kaip matyti iš Sutarčių 3 p. ir 3.11. papunkčio, ieškovas, sudarydamas sutartis, įsipareigojo konfiskuotas transporto priemones sprendimą realizuoti transporto priemonę vykdančiai institucijai grąžinti neatlygintinai. Sistemiškai aiškinant Sąlygų 11.12. papunktį, kuris buvo perkeltas į sutarčių 3.11. papunktį, ir sutarčių 3.11. papunktį, galima daryti išvadą, kad 3.11. papunktyje numatytas įsipareigojimas apima ir transporto priemonių saugojimą. Kitoks sutarčių 3.11. papunkčio aiškinimas reikštų sudarytų sutarčių neatitikimą Sąlygoms, kas lemtų tokių sutarčių neteisėtumą.

Vadovaujantis sutarčių 3.11. papunkčiu, ieškovas taip pat įsipareigojo jo patirtas išlaidas išsiieškoti iš asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų buvo būtina sutartyse numatytas paslaugas užsakyti ir atlikti. Sutarčių 4.11. papunktyje numatyta paslaugos teikėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų paslauga buvo suteikta, taigi numatyta teisė įvykdyti sutarčių 3.11. papunktyje numatytą įsipareigojimą. Akivaizdu, kad Lietuvos Respublika negali būti laikoma subjektu, dėl kurio neteisėtų veiksmų paslauga buvo užsakyta ir atlikta, to neteigia ir ieškovas, taigi, ieškovas teikia ieškinį Lietuvos Respublikai nesilaikydamas sutarčių nuostatų.

Įsipareigojimas tam tikras paslaugas suteikti neatlygintinai pagal tokio pobūdžio sutartis nėra neįprastas. Net ir šioje byloje pateiktose sutartyse yra numatyta daugiau neatlygintų paslaugų, pvz. transporto priemonių priverstinis nuvežimas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 2 d. nurodytais atvejais.

Atsakovas nurodė, kad Sutarčių 4.2. papunktyje nustatyta ieškovo teisė reikalauti susimokėti saugojimo išlaidas iš ikiteisminio tyrimo metu paimtos transporto priemonės savininko, kai paimta transporto priemonė jam buvo grąžinta. Šiame papunktyje taip pat aptartas laikotarpis už kurį paslaugos teikėjas gali reikalauti sumokėti transporto priemonės savininką – nuo vykdytino sprendimo grąžinti jam transporto priemonę gavimo dienos iki jos faktiško atsiėmimo, t.y. teisė reikalauti sumokėti už transporto priemonės saugojimą pagal sutartį nėra siejama su nuosprendžio ar nutarties įsiteisėjimu, o su vykdytino sprendimo įteikimu transporto priemonės savininkui.

Be to,  iš 170 transporto priemonių, už kurių saugojimą atlyginti reikalauja ieškovas, tik 3 buvo paimtos ikiteisminio tyrimo metu (TOYOTA COROLLA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); FORD ESCORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); MITSUBISHI COLT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių bendras saugojimo dienų skaičius yra 127 dienos, tačiau jos yra paskaičiuotos nuo teismo nuosprendžio ir nutarčių įsiteisėjimo, o ne šių dokumentų gavimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. (LAT 2019-02-07 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 634 (toliau – Taisyklės), 5 p. numatyta, kad tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys, t. y. kad teikiamų saugojimo paslaugų kaina būtų nustatyta vadovaujantis protingumo kriterijais ir atitiktų rinkoje teikiamų analogiškų saugojimo paslaugų kainą. Valstybės institucijų, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, patirtos išlaidos, susijusios su šio turto saugojimu, pripažinimu atliekomis ir kitais veiksmais, apmokamos iš joms skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Mokesčių inspekcija jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas apmoka iš jai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.

UAB „TOMADAS“ savo ieškinyje nurodo, kad teikiamos paslaugos kainą lemia Sąlygų 11 ir 12 p.p. numatyti kvalifikaciniai reikalavimai, kuriuos turi atitikti tiekėjas. Atsakovo nuomone, yra pagrįstų abejonių, kad ieškovas iš tiesų atitiko Sąlygose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, kadangi pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ieškovas niekada nevaldė jokio žemės sklypo nuosavybės, nuomos ar panaudos pagrindais, taip pat vienintelis ne gyvenamosios paskirties statinys, kurį kada nors būtų valdęs ieškovas yra gamybos, pramonės paskirties pastatas – dirbtuvės (unikalus Nr. 7295-6006-8026), esantis Raseinių r. sav., Raseinių sen., Norgėlų k., Plento g. 9, kurio dalį (366,60 kv. m) Ieškovas nuomojo 2013-04-02, taigi jau po sutarčių pasirašymo, sudarytos nuomos sutarties pagrindu.

Atsakovas taip pat nesutiko su ieškovo teiginiu, kad transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslauga negali būti tapatinama su įprastine automobilių saugojimo aikštele. Kaip matyti iš Sąlygų, ieškovo teikiamos paslaugos sprecifiškumas yra siejamas ne su transporto priemonių saugojimu, o su jų nuvežimu, už kurį atlyginti atsakovo nėra reikalaujama. Tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pirko transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas kartu, negali lemti didesnės nei rinkos kaina taikymo už saugojimo paslaugą turintiems atlyginti subjektams.

Būtent šių dviejų paslaugų apjungimas į vieną ir gali nulemti ekonomiškai nepagrįstos sutarties dėl saugojimo paslaugų sudarymą, kadangi tokiu konkursu yra eliminuojamos įmonės, kurios teikia tik transporto priemonių saugojimo paslaugas. Tokią išvadą sustiprina ir ta aplinkybė, kad transporto priemonės nuvežimo paslaugos kaina sudarė didesnę dalį balų, pagal kuriuos nustatomas konkurso laimėtojas.

Ieškovas pateikė transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų sutartis, sudarytas 2015 – 2019 metais. Atsakovo pastebėjimu, sutartys  galiojo ne šioje byloje aktualiu laikotarpiu ir ne šiai bylai aktualioje teritorijoje, todėl jomis negali būti remiamasi nustatant saugojimo paslaugų kainą šioje byloje. Be to, ieškovas pasirinko didžiausios kainos sutartis, neteikdamas sutarčių, sudarytų ekonominiu išsivystymu Šiaulių regionui artimesnėse teritorijose, kurių kaina yra žemesnė nei ieškovo siekiama pagrįsti suma. Kaip pavyzdžius galima nurodyti:

-2019-05-09 sutartį Nr. 50-ST2-47, pagal kurią Kupiškio rajone saugojimo paslaugų kaina yra 0,12 Eur už parą;

-2019-05-09 sutartį Nr. 50-ST2-48, pagal kurią Rokiškio rajone saugojimo paslaugų kainą yra 0,18 Eur už parą;

Realią saugojimo pasaugų rinkos kainą šiai bylai aktualiu laikotarpiu ir aktualioje teritorijoje galima nustatyti pagal 2012-10-29 sutartį Nr. (1.10-04-2)-22-275, galiojusios 3 metus nuo jos sudarymo, t. y. bylai aktualiu laikotarpiu, pagal kurią Šiaulių apskrityje saugojimo įkainis buvo 0,0521 Eur (0,18 Lt) už 1 kub. m per parą. Vidutinis automobilio tūris apskaičiuojamas plotį imant maksimumą - 2,0 m (didžiausio limuzino plotis siekia 1,95 m lyg), ilgį imant D klasės vidurkį - 4,5 m ir aukštį imant 1,55 m (tai taip pat didžioji riba). Gauname 13,95 kub. m, apvaliname iki 14 kub. m. ir šį dydį taikome automobilių vienetui. 14 kub. m vieno automobilio saugojimo kaina, taikant 0,0521 Eur įkainį, yra 0,73 Eur už parą. Tokios pat kainos sutartis, sudaryta dėl saugojimo paslaugų Telšių apskrityje, taip pat pridedama prie šio atsiliepimo. Tokios kainos nėra teorinės, kadangi transporto priemonių saugojimo paslaugos buvo realiai suteiktos.

Atsakovo nuomone, 2013-2015 metais Šiaulių apskrities teritorijoje transporto priemonių saugojimo paslaugų rinkos kaina neviršijo 0,73 Eur už dieną.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 190521648, 2019-09-24 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pagal 2012-07-26 priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių, Šiaulių rajonuose bei Šiaulių mieste supaprastinto atviro konkurso sąlygų Nr. 40-IL-2284 (toliau – Sąlygos) 12.6. papunktį, tiekėjas turi valdyti (nuosavybės, nuomos ar panaudos pagrindais) ne mažiau kaip veną specialiąją transporto priemonę, kurios pagal Motorinių transporto priemonių ir priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų, patvirtintų Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008-12-02 įsakymu Nr. 2B-479, klasė – N1, N2 ar N3, kėbulo tipas – BAF-SI ar BAF-SQ (b.l. 11).

Trečiojo suinteresuoto pateiktuose dokumentuose nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad UAB „TOMADAS“ valdė transporto priemones, atitinkančias Sąlygose nustatytus reikalavimus.

VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre ieškovas Sąlygų reikalavimus atitinkančių transporto priemonių valdymo taip pat nebuvo įregistravęs.

Pagal viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-IL-1020 transporto priemonės turėjo būti saugomos automobilių saugojimo aikštelėje, adresu Raseinių r. sav., Norgėlių k., Žemaičių g. 30. Minėtu adresu yra registruotas gyvenamosios paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. 7240/0002:13), kuris niekada nepriklausė ieškovui ar buvo jo nuomojamas.

UAB „TOMADAS“ 2012-08-16 pažymoje Nr. 125328 nurodyta, kad transporto priemonės bus saugoms aikštelėse, esančiose Žemaičių g. 3, Norgėlių k., Raseinių r. sav. ir J. Basanavičiaus g. 144A, Šiaulių m.

Adresu Žemaičių g. 3, Norgėlių k., Raseinių r. sav. yra registruotas gyvenamosios paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. 7240/0002:1), kuris niekada nepriklausė ieškovui ar buvo jo nuomojamas, taigi, galima daryti išvadą, kad UAB „Tomadas“ trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikė klaidingą pažymą apie turimas saugojimo aikšteles.

Teismui pateikta 2012-08-14 d. preliminarioji teritorijos nuomos sutartis, kuria susitarta sudaryti pastato (unikalus Nr. 7295-6006-8037) ir 30 arų aikštelės, esančių Žemaičių g. 30, Norgėlių k., Raseinių r. sav., nuomos sutartį tarp ieškovo ir UAB „Raseinių autobusų parkas“. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, preliminariosios sutarties sudarymo metu pastatas (unikalus Nr. 7295-6006-8037) buvo valstybinės žemės sklype (kadastro Nr. 7240/0001:63). UAB „Raseinių autobusų parkas“, kuriam tuo metu priklausė minėtas statinys, nebuvo žemės sklypo (kadastro Nr. 7240/0001:63) savininke, todėl neturėjo jokios teisės sudaryti žemės nuomos sutarties. Tai, kad preliminariojoje sutartyje nuomojama teritorija įvardijama kaip aikštelė, nepaneigia aplinkybės, kad buvo susitarta išnuomoti valstybinę žemę, kadangi aplink minėtą statinį nebuvo registruotos aikštelės, kaip atskiro nekilnojamojo turto vieneto.

Ieškovo susitartas nuomoti pastatas – dirbtuvės (unikalus Nr. 7295-6006-8037) yra gamybos ir pramonės paskirties, todėl nebuvo tinkamas transporto priemonių saugojimui. Pastato – dirbtuvių (unikalus Nr. 7295-6006-8026), t. y. ne preliminaria sutartimi susitarto išnuomoti pastato, dalį (366,60 kv. m) Ieškovas nuomojo 2013-04-02 nuomos sutarties pagrindu iki 2013-07-02 d..

Taip pat nurodo, kad UAB „Raseinių autobusų parkas“ 2013-05-30 d. pardavė minėtą pastatą, kaip ir visą kitą valstybinės žemės sklype (kadastro Nr. 7240/0001:7) esantį turtą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė į bylą 2013-03-12 aikštelės nuomos sutartį Nr. B/03/13, kuria BUAB „Gantruva“ išnuomojo ieškovui 800,00 kv. m. asfaltuotą teritoriją, esančią žemės sklype (kadastro Nr. 2901/0005:525). Šios sutarties 5.1. papunktyje numatyta, kad sutartis galioja iki nekilnojamojo turto pardavimo. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis BUAB „GANTRUVA“ visą žemės sklype (kadastro Nr. 2901/0005:525) esantį jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą pardavė 2014-02-28, taigi, nuo šios datos baigėsi iš aikštelės nuomos sutartis Nr. B/03/13 ir ieškovas nebeturėjo teisės naudotis aikštele ir teikti joje transporto priemonių saugojimo paslaugų.

Atsakovo vertinimu, po 2014-02-28 d. laikytina, kad aikštelėje, esančioje, J. Basanavičiaus g. 144a, Šiauliuose, ieškovas priverstinai nuvežtų transporto priemonių, net jei jos toje aikštelėje ir buvo paliekamos, nesaugojo, todėl neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti saugojimo paslaugų atlyginimo.

Ieškovas pagal keturias sutartis įsipareigojo aikštelėje J. Basanavičiaus g. 144a, Šiauliuose užtikrinti ne mažiau 800 transporto priemonių saugojimą lauko teritorijoje ir 200 transporto priemonių saugojimą angare (po stogu). Įvertinus tai, kad ieškovas buvo išsinuomojęs tik 800 kv. m. aikštelę, yra akivaizdu, kad ieškovas neturėjo galimybės užtikrinti Sąlygose nustatytų ir sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, todėl visiškai nesuprantama kaip trečiasis suinteresuotas asmuo galėjo pripažinti UAB „TOMADAS“ “ viešojo pirkimo laimėtoju ir sudaryto su šia įmone viešojo pirkimo sutartis.

Trečiasis asmuo Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas į.k. 190521648, atsiliepimo į UAB „TOMADAS“ ieškinį nepateikė. Teisminio nagrinėjimo metu trečiojo asmens atstovas prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Ieškinys tenkintinas visiškai

Bylos duomenimis, UAB „TOMADAS“ atitiko 2012-07-26 d. supaprastinto atviro konkurso sąlygas Nr. 40-IL-2284 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų pirkimo,  trečiajam asmeniui įvykdžius viešojo pirkimo procedūras ir nustačius, jog ieškovas pateikė mažiausios kainos pasiūlymą (b.l. 22, el.bylos t. 2 b.l. 54-62, 66, 74-84).

Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, 2013-03-25 d. UAB „TOMADAS“ bei Šiaulių apskrities VPK sudarė 5 viešąsias pirkimo sutartis:

- Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-1 L-1020 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje;

- Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-1 L-1021 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje;

- Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-IL-1022 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje;

- Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-IL-1023 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje; 

-. Viešojo pirkimo sutartį Nr. 40-IL-1024 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono savivaldybių teritorijoje, kurių pagrindu ieškovas įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei, atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyse nustatyta tvarka.

Pagal Sutarčių 3.3. p. paslaugų tiekėjas (ieškovas UAB „TOMADAS“) įsipareigojo kokybišką ir saugų transporto priemonių nuvežimą, pervežimą bei saugojimą užtikrinti 24 val. per parą ieškovo valdomose transporto priemonių saugojimo aikštelėse (Sutarčių 3.6. p.).

Be to, ieškovas įsipareigojo nuvežti arba saugoti ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtas transporto priemones, patirtas išlaidas, paskaičiuotas pagal sutarties 4 p. numatytus įkainius, išieškant LR BPK ar Lietuvos CPK nustatyta tvarka iš asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų šią paslaugą būtina buvo Paslaugos gavėjui užsakyti, o Paslaugos teikėjui atlikti (Sutarčių 3.10 p.), o tais atvejais, kai teismo sprendimu saugomos transporto priemonės turi būti konfiskuojamos, sprendimą realizuoti transporto priemonę vykdančiai institucijai jas grąžinti neatlygintinai, patirtas išlaidas, paskaičiuotas pagal Sutarties 4 p. nustatytus įkainius išieškant LR BPK ar Lietuvos CPK nustatyta tvarka iš asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų šią paslaugą būtina buvo Paslaugos gavėjui užsakyti, o paslaugos teikėjui atlikti (Sutarčių 3.11 p.).

Sutarčių 4.1.p., 4.1.2 p. paslaugos teikėjas turi teisę už transporto priemones priverstinį nuvežimą ir saugojimą iš transporto priemonės savininko, valdytojo, įgalioto asmens ar asmens, dėl kuriuo neteisėtų veiksmų Paslaugos teikėjas patyrė išlaidas, reikalauti atlyginti šias išlaidas: už saugojimą-4,56 Eur/ 15,73 Lt su PVM už vieną parą.

Byloje nėra ginčo, kad ieškovas trečiojo asmens nurodymu Sutarčių galiojimo laikotarpiu priverstinai nuvežė ir saugojo 170 vnt. transporto priemones, kurios priverstinio saugojimo eigoje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo konfiskuotos iš šių transporto priemonių savininkų, t.y., nuo teismo nutarimų įsiteisėjimo dienos tapo valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, nuosavybe bei perimtos/apskaitytos.

Teismas sutinka su VMI argumentu, kad Lietuvos Respublika negali būti laikoma subjektu, dėl kuriuo neteisėtų veiksmų paslauga buvo užsakyta ir atlikta, tačiau ieškinys teikiamas kitu pagrindu.

 Ieškovo teigimu, nuo teismo nutarimų konfiskuoti transporto priemones įsiteisėjimo dienos nuosavybės teisės į konfiskuotas transporto priemones perėjo valstybei, atstovaujamai atsakovo, kuris yra atsakingas už konfiskuoto turto saugojimo išlaidų atlyginimą.  Ieškovas privestinai saugojo konfiskuotas transporto priemones, perėjusias valstybės nuosavybėn iki pat šių transporto priemonių atsiėmimo iš ieškovo aikštelių, kurį vykdė VMI įgalioti asmenys. 

Už šią 170 vnt. konfiskuotų transporto priemonių saugojimą už 8856 paras saugojimo paslaugą, skaičiuojant Sutarčių 4.1.2 p.p. numatytą įkainį 4,56 Eur (su PVM) už vieną saugojimo parą, ieškovo nuomonė, atsakovas buvo bendrai skolingas 40 383,36 Eur, 2019-04-09 d. yra sumokėjęs viso 12 729,55 Eur ir liko skolingas 27 653,81 Eur.

Atsakovo atstovo teigimu, išdėstytu 2019-10-22 d. 14.00 val. teisminio nagrinėjimo metu, ši ieškovo transporto priemonių saugojimo paslauga, remiantis Sutarčių 3.1.1p.p.,  yra neatlygintina, perkelta iš Sąlygų 11.12 papunkčio, numatančio, kad tais atvejais, kai teismo sprendimu saugomos transporto priemonės yra konfiskuojamos, jų nuvežimas, saugojimas ir perdavimas, sprendimą realizuoti transporto priemonę vykdančiai institucijai jas grąžinti, yra neatlygintinas, todėl atsakovas per klaidą permokėjo ieškovui 12729,55 Eur bei patikslino, kad šiuo metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-10 nutartimi civ.byloje Nr. ?3K-?-140-219/2016 bei joje nurodytu įkainiu 1,45 Eur nesiremia, o kitus motyvus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose-atsiliepime (b.l. 6-8) bei papildomuose paaiškinimuose (b.l. 11), palaikė visiškai ir prašė ieškinį atmesti.

Teismas su nurodytais atsakovo argumentais nesutinka. Kaip jau minėta, ginčo paslauga nagrinėjamoje byloje saugojant konfiskuotas transporto priemones, taikant Sutarčių 4.12.2. p. numatytą 4,56 Eur/15,73 Lt įkainį, yra 40 383,36 Eur. Taigi, perkančioji organizacija (trečiasis asmuo, atsakovas), nesutikdama iš esmės mokėti už konfiskuotų transporto priemonių saugojimą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jų atsiėmimo iš ieškovo saugomos transporto priemonės aikštelės, siekia dalį paslaugų (nagrinėjamu atveju -40383,36 Eur) įgyti neatlygintinai. Teismas pažymi, kad teismų praktikoje viešojo pirkimo sutartis yra pripažįstama atlygintinu sandoriu. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad vertinant iš viešojo pirkimo sutarties gaunamą naudą, ši nauda pirmiausia yra finansinė, t.y. pinigai. Teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu reiškia suinteresuotumą gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus (pvz., LAT 2014-10-27 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-456/2014, 2009-06-08 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-252/2009). Ši išvada seka ir iš Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų 1996-08-13 d. įstatymo Nr. I-1491 3 str. 2 d., 2 str. 34 p. numatyto teisinio reguliavimo.

Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų 1996-08-13 d. įstatymo Nr. I-1491 2 str. 44 p. numato, kad Viešojo pirkimo-pardavimo sutartis – šio įstatymo nustatyta tvarka dėl ekonominės naudos vieno ar daugiau ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus, kai pirkimo sutartis gali būti sudaroma žodžiu, sudaroma sutartis, kurios dalykas yra prekės, paslaugos ar darbai. Ekonomine nauda laikomas piniginis atlygis arba kitoks atlygis tiekėjui. Šio įstatymo  35 str. 4. d. numato, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentus rengia vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis. Pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija – nupirkti tai, ko reikia

Kasacinis teismas išaiškino ir tai, kad nebūtina, kad iš viešojo pirkimo galutinę naudą gautų pati perkančioji organizacija, ypač, kai ji siekia įgyvendinti savo viešąsias įstatymų deleguotas funkcijas. Pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (LAT 2016-03-10 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-140-219/2016), t.y. nagrinėjamoje byloje VMI prie LR finansų ministerijos.

Teismų praktikoje yra civilinių bylų, kuriose Viešojo pirkimo sąlygos, kuriomis Perkančioji organizacija ketina įsigyti paslaugas, už kurias nenumato apmokėti, yra pripažintos neteisėtomis (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-31 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-469-236/2015 ir kt.).

Sutarčių 13 p. taip pat nustatė, kad sutarties nuostatos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja galiojantiems teisės aktams. Jeigu viena ar kelios Sutarties nuostatos prieštarauja galiojančių teisės aktų reikalavimams, yra taikomi teisės aktų reikalavimai. Vienos ar kelių Sutarties nuostatų negaliojimas nesudaro negaliojančiomis kitų Sutarties nuostatų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-07 d. nutartyje Nr. e3K-3-14/690 taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių už konfiskuotos transporto priemonės saugojimo paslaugas mokėtino atlyginimo dydį, aiškinimo ir taikymo. Taip, šioje kasacinėje nutartyje buvo išaiškinta, kad pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies – pagrindu; kiekvienu atveju turi būti nustatytas transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kuriems kyla įstatymo nustatyta pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas; konfiskuotas turtas valstybės nuosvybe tampa nuo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento; valstybei perduoto turto saugojimo išlaidos apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, o Taisyklių 5 punktas detalizuoja, kad jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų apmoka VMI; valstybė, kaip konfiskuoto turto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksniais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą (LAT 2016-03-10 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, 2017-10-25 d.  nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-362-701/2017).

Pažymėtina, kad ūkio subjektas, turintis teisę vykdyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ūkinę-komercinę veiklą, taip pat turi teisę imti už tai atlyginimą, o priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo pareiga – šį atlyginimą sumokėti, yra imperatyviai reglamentuota SEAKĮ 33 str. 6 d. 

SEAKĮ 2 str. 76 d. numatyta, kad transporto priemonės valdytoju laikomas asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPCAPDĮ) 2 str. 17 p. transporto priemonės valdytojas yra asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę;

SEAKĮ 20 str. 1 d. numato, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę.

Teismas sutinka su VMI argumentu, kad Lietuvos Respublika negali būti laikoma subjektu, dėl kuriuo neteisėtų veiksmų paslauga buvo užsakyta ir atlikta, tačiau teismas nesutinka su kitu atsakovo teiginiu, kad ieškovas teikia ieškinį Lietuvos Respublikai nesilaikydamas Sutarčių nuostatų. Teismas pažymi, kad ieškinys nėra grindžiamas tuo, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų transporto priemonių saugojimas užsakytas ir atliktas, todėl atsakovui kylą prievolė už suteiktas ieškovo paslaugas atsiskaityti. Taigi, ieškinys grindžiamas kitu pagrindu, sietinu su nuosavybės priklausomybe valstybei, o atsakovo teiginys, kad konfiskuotų transporto priemonių saugojimas yra neatlygintinas, paneigtas teismo sprendime išdėstytais motyvais.

Atsakovas nurodė, kad Sutarčių 4.2. papunktyje nustatyta ieškovo teisė reikalauti susimokėti saugojimo išlaidas iš ikiteisminio tyrimo metu paimtos transporto priemonės savininko, kai paimta transporto priemonė jam buvo grąžinta. Šiame papunktyje taip pat aptartas laikotarpis už kurį paslaugos teikėjas gali reikalauti sumokėti transporto priemonės savininką – nuo vykdytino sprendimo grąžinti jam transporto priemonę gavimo dienos iki jos faktiško atsiėmimo. Taigi, teisė reikalauti sumokėti už transporto priemonės saugojimą pagal sutartį nėra siejama su nuosprendžio ar nutarties įsiteisėjimu, o su vykdytino sprendimo įteikimu transporto priemonės savininkui. Atsakovas nurodė, kad  iš 170 transporto priemonių, už kurių saugojimą atlyginti reikalauja ieškovas, tik 3 buvo paimtos ikiteisminio tyrimo metu (TOYOTA COROLLA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); FORD ESCORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); MITSUBISHI COLT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių bendras saugojimo dienų skaičius yra 127 dienos, tačiau jos yra paskaičiuotos nuo teismo nuosprendžio ir nutarčių įsiteisėjimo, o ne šių dokumentų gavimo (el.bylos t. 1 b.l. 39-40, lentelės eilutė Nr. 7, 29, 30). Teismas su atsakovo argumentais nesutinka, nes tuomet susidarytų tokia situacija, kad nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki šio sprendimo VMI gavimo dienos už transporto priemonių saugojimą paslaugų teikėjui nepriklausytų išlaidų atlyginimas. Be to, byloje nenustatyta, kad atsakovo nurodytos transporto priemonės (3) buvo grąžintos buvusiems savininkams, todėl teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje šis Sutarčių 4.2 p. netaikomas.

Kaip matyti iš ieškovo pateiktos lentelės teismui, UAB „TOMADAS“ detaliai nurodė konkrečių transporto priemonių nuvežimo į saugomas aikšteles datas, teismų procesinių sprendimų konfiskuoti konkrečias transporto priemonės bei šių sprendimų įsiteisėjimo datas, jų faktinio atsiėmimo datas, transporto priemonių saugojimo parų skaičių, kainą (el.bylos t. 1 b.l. 39-44).

Ieškinyje teigiama, kad pagal Sutarčių 4.1.2 p. nurodytą įkainį -4,56 Eur/15,73 Lt su PVM už vieną priverstinio saugojimo parą už suteiktas paslaugas su ieškovu atsiskaito transporto priemonės savininkas. Kaip jau minėta, už 170 vnt. konfiskuotų transporto priemonių saugojimą už 8856 paras,  saugojimo išlaidos sudaro 40383,36 Eur. Atsakovui apmokėjus 12 729,55 Eur šios skolos, liko 27653,81 Eur įsiskolinimas. Kaip seka iš atsakovo 2019-04-24 d. rašto Nr. (28.1-08-4)RNA-10241 „Dėl apmokėjimo už konfiskuotų transporto priemonių saugojimo paslaugas“ , VMI prie LR finansų ministerijos apmokėjo UAB „TOMADAS“ pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-03-10 d. nutartį civ.byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 protingu pripažintą 1,45 Eur dydžio atlyginimą už transporto priemonių saugojimą už kiekvieną jų saugojimo dieną, skaičiuojant nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos iki transporto priemonių perdavimo akto realizuotojui surašymo (el.bylos t. 1 b.l. 45). Teisminio nagrinėjimo metu atsakovas , kaip jau minėta, šio argumento nepalaikė, todėl teismas jo nesvarsto, pažymėdamas tik tai, kad kasacinis teismas nurodytoje civilinėje byloje sprendė dėl priverstinai nuvežto ir už administracinius teisės pažeidimus konfiskuoto automobilio saugojimo paslaugų atlyginimo išimtinai už jo sumokėjimą atsakingo subjekto, bet ne atlyginimo dydžio aspektu, be to, teismo taikytas įkainis nelaikytinas pavyzdiniu ir visais atvejais teismų turėtų būti priteisiamas nurodyto dydžio, o konkrečioje byloje turi būti sprendžiama dėl skirtingų saugojimo įkainių. 

Atsakovas kvestionuoja ir Sutarčių 4.1.2 p. nustatyto 4,56 Eur/15,73 Lt su PVM už vieną transporto priemonės priverstinio saugojimo parą įkainio pagrįstumą, laikydamas jį per dideliu, o pagrįstą laiko 0,12 Eur, 0,18 Eur , 0,73 Eur už parą įkainį. Teismas su atsakovo argumentais nesutinka.

Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir Sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui arba, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, valstybei, atstovaujamai VMI. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (LAT 2019-02-07 d. nutartis civ.byloje Nr. e3K-3-14-690/2019). 

Ieškovas pateikė teismui analogiškų paslaugų įkainius ginčo laikotarpiu Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apskrityje (b.l. 4) ir jos ženkliai viršija aptartą Sutarčių 4.1.2 p. numatytą 4,56 Eur/15,73 Lt su PVM įkainį. Teisminio nagrinėjimo metu šalių paaiškinimais buvo nustatyta, kad 2013 metais nustatytas transporto priemonių saugojimo įkainis atitiko teikiamų paslaugų regiono rinkos kainą ir yra taikomas, tuo tarpu VMI nurodyti 2019 metų  įkainiai nuo 0,12 iki 0,73 Eur yra neadekvačiai maži ir ekonomiškai nepagrįsti, be to, paskaičiuoti už 1 m3 per parą. Teismų praktikoje laikoma, kad teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu.

 Taigi, nagrinėjamoje byloje pagrindo mažinti įsiskolinimo sumos (27653,81 Eur) nėra pagrindo (CPK 178 str.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 27653,81 Eur  išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą (CK 6.38 str., Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d.).

Byloje nustatyta, kad sutartas paslaugas saugojant transporto priemones automobilių saugojimo aikštelėse ieškovas įvykdė, konfiskuotas turtas atsakovui perduotas nuosavybėn, pretenzijų dėl paslaugų atlikimo atsakovas ieškovui niekada neteikė, todėl pagrindo teigti, kad paslaugos nebuvo suteiktos ir už jas negali būti pareikalautas atlygis (atsiliepimo į ieškinį 3 psl. arba b.l. 7), nėra. Teismas pažymi, kad valstybės įmonė „Registrų centras“ atlieka nekilnojamojo turto/žemės sklypų juridinių faktų išviešinimo funkciją, tačiau byloje nustatyta, kad ieškovas žemės sklypus iš juridinių asmenų nuomojo rašytinių sutarčių pagrindu, ieškovas pateikė teismui ir tam patvirtinančius įrodymus (el.bylos t. 2 b.l. 50-63-65, 67-73). Teisminio nagrinėjimo metu ieškovo atstovai nurodė, kad žemės nuomos sutartis vykdė tinkamai, tvarkingai mokėjo nuomotojui žemės sklypų nuompinigius. Atsakovo nurodyti argumentai dėl žemės sklypų priklausomybės, nuomos sutarčių sudarymo, pratęsimo pagrįstumo nesudaro pagrindo nemokėti už suteiktas paslaugas saugojant konfiskuotas transporto priemones iki jų atsiėmimo. Sutarties galiojimo laikotarpiu tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo-Šiaulių apskrities VPK tiesiogiai turėjo galimybę reikšti pretenzijas dėl automobilių saugojimo aikštelėse laikomų transporto priemonių pagrįstumo, tačiau nereiškė. Suprantama, kad 171 vnt. transporto priemonių : 20 vnt. Rasiniuose, 30 vnt. Pakruojyje, 35 vnt. Radviliškyje, 11 vnt. Joniškyje , 75 vnt. Šiauliuose ( el.bylos t. 1 b.l. 39-44) negalima saugoti, neturint automobilių saugojimo aikštelių, teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad toks nurodytas transporto priemonių kiekis buvo laikomas kitur, nei nurodyta procesiniuose dokumentuose (CPK 178 str.).  

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2008-03-14 nutartis civ.byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt).

Tokiu būdu, teismo sprendime išdėstytais motyvais teismas įrodymų visuma sprendžia, kad ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai.   

Ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą (27653, 81 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2019-07-08 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 1 d.).

Ieškovas už ieškinį sumokėjo 622 Eur dydžio žyminį mokestį (27653,81 Eur x 3% x 75%.). Patenkinus ieškinį, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo priteistinos ieškovui (CPK 79 str. 80 str. 1 d.1 p., 93 str. 1 d.).

Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, byloje nėra, nes ši civilinė byla yra elektroninė.

Teismas, vadovaudamasis CPK 259 str., 269 str., 270 str., 279 str.,- 

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į.k. 188659752, 27 653,81 Eur (dvidešimt septynis tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt tris Eur 81 ct) skolos, 5 (penkių)  proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (27653,81 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019-07-08 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,  622 Eur (šešis šimtus dvidešimt du Eur) žyminio mokesčio UAB „TOMADAS“ į.k. 302308932, naudai.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per šį teismą.

Teisėja                                                                         Rima Bražinskienė