Civilinė byla Nr. 2A-878-357/2015

                                                                                 Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00624-2015-6

                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 2.5.1.; 2.5.1.3.6.; 2.5.1.5.; 2.5.3.; 2.5.8.3.; 2.5.8.8.; 2.5.8.9.; 2.5.8.10.; 2.5.10.5.1.; 2.5.29.3.; 3.1.7.5..; 3.3.1.21.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 9 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui J. B. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo J. B. 808,24 Eur skolą, 471,24 Eur palūkanas, 354,82 Eur delspinigius, 114,70 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9,5 procentų dydžio metines palūkanas už 808,24 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad AB SEB bankas ir atsakovas 2006-10-04 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 1150618051270-24, pagal kurią AB SEB bankas atsakovui suteikė kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, delspinigius ir kitas sutartyje numatytas sumas. Atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl AB SEB bankas sutartį nutraukė. AB SEB bankas ir ieškovas 2009-11-06 pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas perleido ieškovui visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal sutartį.

Atsakovas J. B. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš J. B. uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ 808,24 Eur skolą, 240 Eur palūkanas, 190 Eur delspinigius, penkių procentų dydžio metines palūkanas už 1238,24 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-04-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9,5 procentų metines palūkanas už 808,24 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-04-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 37 Eur žyminį mokestį, likusią ieškinio dalį atmetė.

Teismas vertino, kad prašomos priteisti 471,24 Eur palūkanos ir 354,82 Eur delspinigiai yra aiškiai per dideli, kartu sudėjus viršija skolos sumą. Reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo ieškovas įgijo 2009 m., tačiau į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2015 m., taigi praėjęs ilgas laiko tarpas iki kreipimosi į teismą lėmė daug didesnes palūkanas bei delspinigius. Tai, kad ieškovas nesiėmė priemonių skolai išieškoti, lėmė neprotingas, akivaizdžiai per didelės netesybas. Atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas yra vartotojas, jis priėmė paslaugų tiekėjo siūlomas sutarties sąlygas ir neturėjo galimybės dėl jų derėtis.

                        III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gelvora“ prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą už akių panaikinti toje dalyje, kurioje atmestas ieškovės prašymas priteisti 231,24 Eur palūkanų, papildomai iš atsakovo priteisti 231,24 Eur palūkanų, priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. CK nenumato kreditoriaus pareigos imtis konkrečių veiksmų siekiant išieškoti skolą ikiteismine tvarka. Tinkamą kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą užtikrina CK 1.125 str. nurodyti ieškinio senaties terminai, kurių apeliantė nepraleido todėl teigti, kad apeliantė negynė savo teisių įstatymų numatyta tvarka nėra pagrindo. Kartu su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti apeliantės atlikti skolos išieškojimo veiksmai, t.y. neregistruotu paštu siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai ir kt.

2. Apeliantės manymu, Vartojimo kredito sutartyje Nr. 1150618051270-24 numatytos 9,5 % sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams.

3. Ginčo situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011-04-01 ir dėl to šiam ginčui netaikomam, pažymi, kad šio įstatymo 21 str. numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 10,87 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį įstatyme, todėl nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus.

4. Teismo sprendimas šioje dalyje yra akivaizdžiai prieštaringas. Teismas sumažino ieškovo prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, tačiau nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė Vartojimo kredito sutartyje Nr. 1150618051270-24 numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas, nes šį ieškovo reikalavimą laikė teisėtu ir pagrįstu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13d. sprendimo už akių pagrįstumas bei teisėtumas palūkanų paskaičiavimo dalyje. 

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš kurių matyti, kad AB SEB bankas su atsakovu J. B. 2006-10-04 sudarė vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu AB SEB bankas atsakovui suteikė 1158,48 Eur kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, delspinigius ir kitas sutartyje numatytas sumas. Atsakovui tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, AB SEB bankas nutraukė sutartį. AB SEB bankas ir ieškovė UAB „Gelvora“ 2009-11-06 pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, kurios pagrindu AB SEB bankas perleido ieškovei UAB „Gelvora“ reikalavimo teisę į atsakovo 808,24 Eur skolą, 53,20 Eur palūkanas, 63,85 Eur delspinigius, 9,5 procentų dydžio metinių palūkanų, iš viso į 925,29 Eur įsiskolinimą. Ieškovė už laikotarpį nuo 2009-11-06 iki 2015-03-20 papildomai paskaičiavo 418,04 Eur palūkanų, už laikotarpį nuo 2009-11-06 iki 2010-11-01 papildomai paskaičiavo 290,97 Eur delspinigių. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad prašomos priteisti 471,24 Eur palūkanos ir 354,82 Eur delspinigiai yra aiškiai per dideli, kartu sudėjus viršija skolos sumą. Apeliantė ginčija tą teismo sprendimo už akių dalį, kuria ieškovei sumažintos prašomos priteisti palūkanos už laikotarpį iki ieškinio padavimo.

Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos skirstomos į pelno (mokėjimo) palūkanas, kurios yra mokestis už pinigų skolinimą ir kompensuojamąsias palūkanas, kurios yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Nagrinėjamu atveju, ginčas kilo dėl pelno palūkanų (jų dydžio). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Reikalavimas dėl palūkanų mokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių, remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatomis, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

Šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties specialios dalies 2.4 punktu, šalys susitarė dėl 9,5 % palūkanų normos. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 str. ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Nagrinėjamu atveju toks prašymas byloje pareikštas nebuvo. Pažymėtina, kad pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies, CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.

Tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Teismų praktikoje nustatyta, jog vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių, teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis)(CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 204-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-10 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-537/2014).

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodytas palūkanų dydis. Šalių sutartimi nustatytos palūkanų normos neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc.

Teismas konstatuoja, kad pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas palūkanų dalyje yra prieštaringas, nes pelno palūkanas už laikotarpį iki bylos iškėlimo teismas sumažino kaip neprotingai dideles, o nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti palūkanų dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t.y. iki 471,24 Eur.

Pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą iš naujo išspręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Patenkinus apeliacinį skundą ir padidinus 231,24 Eur suma ieškovei iš atsakovo priteistinas palūkanas, ieškinio reikalavimai buvo patenkinti ~84 proc. Kreipdamasi į teismą ieškovė sumokėjo 52 Eur žyminio mokesčio, todėl ieškovei iš atsakovo priteista žyminio mokesčio suma didintina iki 43,68 Eur.

Iš ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinės matyti, kad atsakovui paskaičiuota 114,70 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, tačiau byloje ieškovė nepateikė jokių tokias išlaidas ir jų būtinumą patvirtinančių įrodymų, todėl ieškovės reikalavimas dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestinas.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nors apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, kadangi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo už akių dalis dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų paliekama nepakeista, ieškovei iš atsakovo priteisiamas visas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kadangi žyminis mokestis mokėtas už prašomą priteisti pirmosios instancijos teismo sumažintą palūkanų dalį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, susijusias su palūkanų mažinimu, todėl palūkanų dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant skundžiamo Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo už akių dalį dėl palūkanų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

              Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą už akių pakeisti iš dalies.

Padidinti iš atsakovo J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834) priteistas palūkanas iki 471,24 Eur ir žyminį mokestį iki 43,68 Eur. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834) 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.