Civilinė byla Nr.2S-1499-611/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09187-2014-1

              Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 121.17

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui AS „Reverta“ dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tretieji asmenys UAB „Gėlos užuovėja“ ir L. P..

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pakeisti 2011-12-01 Susitarimo, sudaryto tarp jo ir AS Parex bankas, kurio teisių perėmėju yra atsakovas, 2.1 punktą ir išdėstyti jį taip: “Skolininkas įsipareigoja sugrąžinti Bankui 889 111,54 EUR skolą su visais priskaičiuotais delspinigiais ir palūkanomis per 18 mėnesių nuo tos dienos, kai įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui AS Reverta dėl 2011-12-01 Susitarimo termino pratęsimo“ bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti privestinio skolos išieškojimo veiksmus iš įkeisto turto antstolio R. V. pradėtoje vykdomojoje byloje Nr.0179/14/00231. Nurodė, kad byloje priėmus ieškovui palankų sprendimą, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių toks sprendimas taptų neįgyvendintas ir ieškovui nebetektų prasmės, jeigu iki to laiko įkeistas turtas ar jo dalis būtų parduota iš varžytinių ir atsakovas tokiu būdu susigrąžintų skolą, nes nebeliktų susitarimo, kurį ieškovas prašo modifikuoti, dalyko. Teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovui pradėjus priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, toks išieškojimas sukeltų ir skaudžias socialines pasekmes, nes buvo įkeistas ir UAB „Gėlos užuovėja“ nekilnojamas turtas, kuriame veikia globos namai.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas konstatavo, kad iš teismui pateikto 2011-12-01 Susitarimo dėl skolos grąžinimo 2.1. punkto matyti, kad skola turėjo būti grąžinta iki 2013-11-30, tuo tarpu ieškovas į teismą kreipėsi 2014-03-17, t.y. praėjus 4 mėnesiams nuo įsipareigojimo įvykdyti susitarimą dienos. Be to, prie pareiškėjo pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys prašyme išdėstytas aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad ieškovas taip pat nepateikė duomenų, jog jo atžvilgiu teismui priėmus teigiamą sprendimą turės galimybę ateityje mokėti grąžintinas sumas, nepateikė įrodymų, kad moka eilines įmokas, kaip sąžiningas ieškovas nenurodė, kad turi kito realizuotino turto.

3. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. aplinkybė, kad ieškovas į teismą kreipėsi tik praėjus 4 mėnesiams nuo skolos grąžinimo termino pabaigos, neįtakoja ir nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo. Ieškovas į atsakovą dėl Susitarimo pakeitimo kreipėsi dar 2013-11-14, kuomet terminas nebuvo pasibaigęs, tarp šalių vyko derybos, tačiau buvo nesėkmingos.
2. Ieškovas prašymą sustabdyti išieškojimą iš įkeisto turto grindė tuo, kad teismui nesustabdžius išieškojimo, galimai palankus teismo sprendimas taptų beprasmis ir jo įvykdymas taptų neįmanomas. Ieškovas pateikė įrodymus, kad jo prašoma sustabdyti vykdomoji byla antstolio kontoroje buvo pradėta, pateikė įrodymus, kuriuos ieškinio pateikimo stadijoje galėjo gauti. Be to, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė būtinybę apsaugoti viešąjį intersą: ieškovo prievolių įvykdymo užtikrinimui įkeistas trečiajam asmeniui UAB „Gėlos užuovėja“ priklausantis nekilnojamasis turtas, o šiuose pastatuose veikia senelių globos namai.
3. Ieškovas neprivalo ieškinio priėmimo stadijoje įrodinėti, kad jis turės galimybę ateityje mokėti grąžintinas sumas. Vis dėlto, atidėjus galutinį skolos grąžinimo terminą, ieškovas turės galimybę užbaigti projektą, kuriam išduotas kreditas, turės galimybę atsiskaityti su atsakovu, be to, ieškovui priklauso 87 nekilnojamojo turto objektai, todėl net ir nesigilinant į jų vertę, akivaizdu, kad ieškovas turi pakankamai turto, todėl priėmus palankų teismo sprendimą, galėtų vykdyti mokėjimus atsakovui.
4. Be to, remiantis Susitarimo nuostatomis jokių einamųjų įmokų po 2013-11-30 nenumatyta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad moka eilines įmokas. Ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

              Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. kredito sutartis su ieškovu nutraukta dar 2009-09-03, tačiau vykdomasis dokumentas antstoliui perduotas tik 2014-01-17, t.y. po tai, kai buvo išnaudotos visos galimybės susidariusią situaciją išspręsti šalių susitarimu. Kreditorius skolininkui suteikė daugiau kaip 4 metų papildomą terminą skolai padengti ir tik tuomet, kai tapo akivaizdu, kad skolininkas geranoriškai savo įsipareigojimų vykdyti neketina, pradėjo priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto.
2. Ieškovas turi net 87 nekilnojamojo turto objektus, todėl akivaizdu, kad skolininkas turi galimybę bent iš dalies atsiskaityti su atsakovu, tačiau įsipareigojimų piktybiškai nevykdo. Pažymėjo, kad įkeisto turto savininkas UAB „Gėlos užuovėja“, kurios akcininkas yra ieškovas, sutartinės hipotekos 8 d. įsipareigojo be kreditoriaus raštiško sutikimo įkeisto turto nenuomoti, o atsakovas nėra tokio sutikimo davęs. Be to, tokios pajamos, gautos iš įkeisto turto po šio turto arešto, turėtų būti naudojamos kreditoriaus reikalavimams tenkinti, tačiau atsakovas iš šio įkeisto turto nuomos nėra gavęs nei vienos įmokos įsiskolinimų dengimui. 
3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo, kadangi priešingu atveju būtų sudarytos sąlygos neprotingai ilgą laiką neatlygintinai naudotis kreditoriaus suteiktomis lėšomis bei iš to gauti pajamas, o atsakovas dėl to patirtų neprotingo dydžio nuostolius, būtų pažeisti lygiateisiškumo ir proporcingumo principai.

              Trečiasis asmuo UAB „Gėlos užuovėja“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą tenkinti ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus antstolio R. V. vykdomojoje byloje Nr.0179/14/00231. Atsiliepimą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. trečiojo asmens duomenimis, ieškovo turimo turto vertė ženkliai viršija įsipareigojimų atsakovui sumą. Ieškovas nurodė aplinkybes, sudarančias pagrindą spręsti, kad jis užbaigs investicinį projektą, kuriam išduotas kreditas, ir atsiskaitys su atsakovu, todėl akivaizdu, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai palankus teismo sprendimas ieškovui nebeteks prasmės.
2. UAB „Gėlos užuovėja“ patalpose veikia senelių ir asmenų su negalia globos namai. Antstolis siekia šią poilsio bazę parduoti iš varžytinių, todėl nesustabdžius išieškojimo veiksmų, įmonė UAB „Gėlos užuovėja“ bankrutuotų, būtų pažeistas viešasis interesas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Nagrinėjamu atveju apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad 2003-09-18 AB Parex bankas (teisių perėmėjas – AS Reverta) suteikė ieškovui 144 810 Eur dydžio kreditą iki 2018-09-05, kredito sutartis 2006-03-01 susitarimu buvo pakeista padidinant kredito sumą iki 1 500 000 Eur. Šalių sudaryta kredito sutartis buvo nutraukta nuo 2009-09-03, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 22 d. nutartimi buvo leista išieškoti iš ieškovo banko naudai skolą. Priverstinio vykdo metu ieškovas su kreditoriumi 2011-12-01 sudarė susitarimą dėl skolos grąžinimo, kuriuo susitarė grąžinti skolą iki 2013-11-30, tačiau ieškovas skolos negrąžino ir siekia pratęsti skolos grąžinimo terminą dar 18 mėnesių po sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo, todėl tuo pagrindu prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, asmuo, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą, nes laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti būsimo galimai šiam asmeniui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o jeigu nėra prielaidų daryti tikėtiną išvadą apie galimai palankų teismo sprendimą, nėra pagrindo taikyti ir laikinųjų apsaugos priemonių. Ši nuostata reiškia, kad teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šioje stadijoje prima facie vertina ieškinio motyvus ir pateiktus įrodymus, ar pagal juos yra tikėtinas pagrindas ieškinį tenkinti. Taip pat laikinųjų apsaugos priemonių prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo atveju, be to, laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštu reikalavimu, proporcingos ieškiniu siekiamiems tikslams ir užtikrinti abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą.

Pažymėtina, kad ieškovas privalo vykdyti kredito sutartimis prisiimtas prievoles tinkamai ir sutartyse nustatytais terminais ir kreipimasis į teismą dėl Susitarimo dėl skolos grąžinimo termino modifikavimo nesudaro pagrindo ieškovui nevykdyti šių prievolių. Iš ginčijamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino prima facie ieškinio pagrįstumą ir konstatavo, kad ieškovas nepateikė teismui duomenų, jog jo atžvilgiu priėmus teigiamą sprendimą jis turės galimybę ateityje mokėti grąžintinas sumas, nepateikė įrodymų, kad moka įmokas atsakovui. Taigi, iš esmės padarė išvadą, su kuria sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, kad labiau tikėtina, jog byloje nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio. Šią išvadą patvirtina ir tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Nors minėtas procesinis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau laikytina, jog ši aplinkybė patvirtina, kad nebuvo susiklosčiusios CPK 144 str. 1 d. įtvirtintos būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms – priverstinio išieškojimo sustabdymui iš įkeisto turto – taikyti. Ieškinio prima facie pagrįstumu verčia abejoti ir ta aplinkybė, jog ieškovas, net ir pratęsus skolos grąžinimo terminą, skolos iki šiol negrąžina, nors pats atskirajame skunde nurodo, kad tokias galimybes turi, t.y. turi nekilnojamojo turto, iš kurio skolą gali grąžinti. Ieškovas teigia, kad einamosios įmokos po 2013-11-30 šalių nėra numatytos  (kas yra logiška, įvertinus kad iki šios dienos ieškovas jau buvo įsipareigojęs sugrąžinti visą skolą), tačiau teismo vertinimu, būdamas sąžiningas ir siekdamas įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą ir įvykdymo realumą, t.y. kad bus pajėgus grąžinti skolą per 18 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo, būtų tolesnes įmokas mokėjęs. Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, ieškovas įsipareigojo įkeisto turto (UAB „Gėlos užuovėja“ pastatų) nenuomoti, t.y. neapsunkinti trečiųjų asmenų teisėmis, todėl dabar, siekdamas sustabdyti priverstinį išieškojimą iš šio turto, negali remtis aplinkybe, kad pradėjus išieškojimą, UAB „Gėlos užuovėja“ bankrutuotų ar tuo, kad senelių globos namai būti priversti išsikelti.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir pagrįstai ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino. Dėl aukščiau nurodytų motyvų ieškovo atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str., teismas

n u t a r ė :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                Andžej Maciejevski