Civilinė byla Nr. 3K-3-439/2008
Procesinio sprendimo
kategorijos: 114.4; 114.5; 114.8.3;
114.9.2; 114.11; 115;
128.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos
Stripeikienė (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo
Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos N. Ch.
kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal pareiškėjos N. Ch. pareiškimą dėl juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo Socialinio aprūpinimo skyrius
prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja
prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad sutuoktinis D. Ch. ją išlaikė. Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėjos ir D. Ch. (D. Ch.) santuoka įregistruota 1959 m. balandžio 23 d. (duomenys
neskelbtini) civilinės metrikacijos biure (Rusijoje). Sutuoktiniai kartu gyveno
Panevėžyje, susilaukė dukters. Nuo 1984 metų D. Ch. išsikėlė
iš Lietuvos, ir sutuoktiniai iki vyro mirties gyveno skirtingose vietose:
pareiškėja – Panevėžyje, jos sutuoktinis – Pavlove (Rusijoje), bet santuokos
nenutraukė. Po sutuoktinio mirties, siekdama gauti pensiją dėl maitintojo
netekimo pagal Rusijos Federacijos teisės aktus, pareiškėja kreipėsi į
Socialinio aprūpinimo skyrių prie Rusijos Federacijos pasiuntinybės Lietuvoje,
bet pensija jai nepaskirta, motyvuojant, kad sutuoktiniai netvarkė bendro ūkio,
vyras nuolatos iki mirties neteikė pareiškėjai materialinės paramos, jis paskutinius
septynerius metus gyveno su kita moterimi, kuri organizavo laidotuves ir gavo
už mirusį Rusijos Federacijos gynybos ministerijos pensininką D.
Ch. laidojimo pašalpą. Pareiškėja nesutiko su pensijos jai nepaskyrimu,
nurodė, kad ji buvo sutuoktinio, kuris iki mirties nuolat teikė jai išlaikymą,
išlaikytinė.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Panevėžio
miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimu patenkino
pareiškėjos pareiškimą: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja
buvo išlaikoma jos sutuoktinio; nurodė, kad juridinis faktas nustatytas tam,
kad pareiškėja gautų pensiją netekus maitintojo pagal Rusijos Federacijos
įstatymus; priteisė valstybei iš pareiškėjos 15,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu. Pasisakydamas dėl bylos teismingumo, teismas taikė Lietuvos
CPK, nes dvišalėje Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartyje „Dėl
teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“
nereglamentuotas bylų, kylančių iš sutuoktinių asmeninių ir turtinių teisinių
santykių, teismingumas. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis CPK 780 straipsniu,
789 straipsnio 3 dalimi, nagrinėjama byla teisminga Lietuvos teismui pagal
pareiškėjos gyvenamąją vietą, nes ši moteris yra Lietuvos Respublikos pilietė,
o bylos dalykas yra išlaikymo fakto nustatymas, kildinamas iš sutuoktinių
asmeninių ir turtinių santykių, bet ne iš socialinio aprūpinimo teisinių
santykių. Dėl to teismas atmetė suinteresuoto asmens argumentą, kad ši byla,
kaip ginčas dėl pensijų skyrimo ir išmokėjimo asmenims, nurodytiems Rusijos
Federacijos 1993 m. vasario 12 d. įsakyme Nr. 4468-I „Dėl asmenų, atlikusių
karinę tarnybą, tarnavusių vidaus reikalų įstaigose, Valstybinėje
priešgaisrinėje tarnyboje, įstaigose, kontroliuojančiose narkotinių ir
psichotropinių medžiagų apyvartą, baudžiamosios sistemos įstaigose, ir jų šeimų
aprūpinimo“, teisminga Rusijos Federacijos teismams. Teismas nusprendė taikyti
Lietuvos teisę, nes paskutinė bendra sutuoktinių gyvenamoji vieta buvo
Lietuvoje (dvišalės Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl
teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose
bylose“ 27 straipsnio 3 dalis). Teismas pripažino, kad būtiniausiems poreikiams
tenkinti pareiškėjai nepakako vienintelių gaunamų pajamų – senatvės pensijos,
kurios dydis buvo nuo 138 Lt iki 432,45 Lt. Įvertinęs įrodymus: liudytojų
parodymus, kitų asmenų paaiškinimus, patvirtintus notaro, taip pat rašytinius
įrodymus (piniginių perlaidų kvitus, kelionių bilietus, vizas) ir pareiškėjos
paaiškinimus, atsižvelgęs į tai, kad D. Ch. vykdė
sutuoktinio pareigas, įtvirtintas CK 3.27 straipsnyje, teismas konstatavo, kad
jos sutuoktinis nuolat iki mirties pinigais, daiktais teikė N.
Ch. materialinę paramą, kuri buvo pagrindinis ir nuolatinis jos pragyvenimo
šaltinis. Teismas nurodė, kad materialinės paramos gavimo būdas yra asmeninis
sutuoktinių reikalas.
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 12 d. sprendimu patenkino
suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, panaikino Panevėžio miesto apylinkės
teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: atmetė
pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kolegija
nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šios bylos
teismingumą ir ją pagrįstai nagrinėjo pagal pareiškėjos gyvenamąją vietą,
vadovaudamasis CPK 443 straipsnio 10 dalimi, 444 straipsnio 2 dalies 2 punktu
ir 789 straipsnio 3 dalimi. Pasisakydamas dėl išlaikymo apeliacinės instancijos
teismas padarė priešingą negu pirmosios instancijos teismas išvadą ir
pripažino, kad sutuoktinis D. Ch. iki mirties neteikė
pareiškėjai išlaikymo. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos pateiktų
rašytinių įrodymų – pinigų persiuntimo kvitų, kelionės dokumentų – ir liudytojų
parodymų nepripažino pakankamais įrodymais, kurie galėtų patvirtinti tai, kad jai
buvo teikiama nuolatinė materialinė parama ir tai buvo pagrindinis pragyvenimo
šaltinis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dauguma pašto pranešimų apie
pinigines siuntas adresuoti ne pareiškėjai, bet jos dukteriai. Teismas
konstatavo, kad pareiškėjos gerų santykių palaikymas su sutuoktiniu, lankymasis
jo gyvenamojoje vietoje ir asmeninių jo daiktų išsaugojimas taip pat nepatvirtina
išlaikymo fakto.
III. Kasacinio skundo
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. sprendimą
ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d.
sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo netaikė CK 3.28 straipsnio,
pagal kurį kasatorė ir jos sutuoktinis D. Ch., jam esant
gyvam, buvo laikomi bendra šeima, nes jų santuoka nenutraukta, nors
sutuoktiniai gyveno skirtingose vietose. Kasatorė nesutinka su teismo išvada,
kad ji ir miręs D. Ch. nesudarė vienos šeimos. Ji teigia,
kad bendros gyvenamosios vietos neturėjimas nereiškia, kad nebuvo sukurti
šeimos santykiai. Santuokos sudarymas preziumuoja šeimos santykių sukūrimą ir
buvimą, kol neįrodyta priešingai.
2.
Kasatorė nurodo, kad, nustatinėdamas jos išlaikymo aplinkybes, Panevėžio
apygardos teismas neteisingai taikė CK 3.27 straipsnį, nes ignoravo teisinę
šeimos santykių specifiką ir nepagrįstai reikalavo įrodyti geranorišką
sutuoktinio pareigų vykdymą. Kasatorė nurodo, kad nereikia pateikti papildomų
įrodymų, patvirtinančių sutuoktinių vienas kito išlaikymą, nes santuoka, nesant
sutuoktinių pretenzijų, patvirtina jų pareigų, taip pat ir CK 3.27 straipsnyje
nustatytos pareigos vienas kitą išlaikyti, tinkamą vykdymą. Taigi kasatorė
teigia, jog galiojanti santuoka patvirtino, kad miręs jos sutuoktinis
geranoriškai jai teikė išlaikymą, o teismas neturėjo pagrindo jai perkelti šio
fakto įrodinėjimo pareigos.
3.
Kasatorė tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
nepripažino išlaikymo jai būtinumo, nes be pagrindo netaikė CK 3.72 straipsnio
2 dalies, kurioje nustatyti atvejai, kada sutuoktiniui reikalingas išlaikymas.
Kasatorė nurodo, kad ši prezumpcija taikoma tiek santuoką nutraukusiems, tiek ir
nenutraukusiems sutuoktiniams. Kasatorė pabrėžė, kad šiuo atveju yra nurodytoje
teisės normoje įtvirtintos aplinkybės taikyti išlaikymo reikalingumo prezumpciją
ir pripažinti, jog jai išlaikymas būtinas. Kasatorė nurodė tokias aplinkybes:
ji yra pensinio amžiaus, socialiai remtina, gauna nedidelę pensiją, jos
sveikata bloga, turtinė padėtis sunki.
4.
Netaikęs CK 3.72 straipsnio 2 dalyje nustatytos išlaikymo reikalingumo
prezumpcijos kasatorei, teismas taip pat pažeidė CK 182 straipsnio 4 dalį ir nukrypo
nuo šios kategorijos bylose formuojamos kasacinio teismo praktikos, kad
išlaikymo reikalingumas preziumuojamas, kai toks asmuo palikėjo mirties dieną
yra nedarbingas dėl savo amžiaus (sulaukęs senatvės pensijos amžiaus) ar
sveikatos būklės (invalidumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 1 d.
konsultacija „Dėl kai kurių Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso
normų taikymo“).
5.
Kasatorė taip pat nurodo, kad teismas nemotyvuotai atmetė visus jos
įrodymus. Kasatorė teigia, kad pašto perlaidų kvitus ir jų buvimo faktą pas ją
teismas turėjo pripažinti netiesioginiais D. Ch. nuolatinės
paramos jai teikimo įrodymais. Teismas nepagrįstai nepripažino aštuonių
liudytojų ir kasatorės dukters parodymų, sutuoktinio uniformos ir apdovanojimų
tinkamais įrodymais.
6.
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo
išaiškinimą, kad juridinių faktų nustatymo bylose lemiamą reikšmę turi
netiesioginiai įrodymai, nes priešingu atveju, t. y. esant tiesioginių įrodymų,
pareiškėjui nereikėtų prašyti teismo nustatyti juridinį faktą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-410/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-601/2005; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-644/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-430/2006, 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2006,
2007 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2007).
7.
Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos,
nes, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įrodymų
nepakankamumo, argumentuotai nepatvirtino, kad joks protingas žmogus, esant
tokiems įrodymams, fakto nebūtų pripažinęs įrodytu, arba nepatvirtino, jog
byloje apskritai nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą dėl fakto buvimo ar
nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2006).
8.
Skundžiamas teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2–4
punktų, nes juo nemotyvuotai paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados.
Suinteresuotas
asmuo pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. liepos 30 d.
nutartimi nurodytą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakė priimti kaip
neatitinkantį įstatymo reikalavimų.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodymų
pakankamumo problemos aiškinimo
Kasacinio skundo
argumentai yra susiję su įrodymų pakankamumo ir vertinimo problema. Ją bylą
nagrinėję teismai sprendė skirtingai, todėl šioje byloje kasacinio nagrinėjimo
dalykas yra įrodymų pakankamumą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų
aiškinimas ir taikymas. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti
įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas
to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką
dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir
taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį
reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją
vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas
taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada,
kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali
daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų
visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo
nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis
civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių
filialas, byla Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., byla Nr. 3K-3-46/2002;
2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos
apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, byla Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m.
rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi
būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas
svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Muaro
krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-3-31/1999;
1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m.
spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“,
byla Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-147/2005). Bylose dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo teismas turi
išsiaiškinti ar pareiškėjui teikiama turtinė pagalba buvo pagrindinis ir nuolatinis
jo pragyvenimo šaltinis, taip pat išlaikymo trukmę, jeigu ji teisiškai
reikšminga.
Dėl
sutuoktinių tinkamo tarpusavio pareigų vykdymo prezumpcijos netaikymo
Kasatorė
teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CK 3.27, 3.28 straipsnius,
pagal kuriuos, esant galiojančiai santuokai, preziumuojama, kad sutuoktiniai
vienas kitą išlaikė. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės
instancijos teismas turėjo taikyti šią prezumpciją ir nereikalauti, kad
kasatorė įrodytų jos išlaikymo faktą. Šie kasacinio skundo argumentai yra
teisiškai nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija su jais nesutinka. Pabrėžtina, kad
kasatorė teisingai nurodo, kad pagal CK 3.28 straipsnį ji ir jos sutuoktinis
buvo laikomi bendra šeima, nes jų santuoka nenutraukta. Tačiau kasaciniame
skunde neteisingai tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė
priešingą išvadą. Apskųsto teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nekonstatuota,
kad kasatorė ji ir D. Ch. nesudarė vienos šeimos. Teisėjų
kolegija pripažįsta, kad santuokos sudarymas preziumuoja šeimos santykių
sukūrimą ir buvimą, geranorišką sutuoktinių tarpusavio pareigų, taip pat ir
rėmimo materialiai, vykdymą, kol neįrodyta priešingai. Tačiau šios bylos
nagrinėjimo dalykas yra nustatyti ne kasatorei sutuoktinio teikto išlaikymo
apskritai faktą, bet tokio kasatorės išlaikymo, kuris buvo pagrindinis ir
nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis, faktą, nes tik šis gali turėti juridinę
reikšmę – sukelti kasatorei teisinių pasekmių (jį nustačius, kasatorė įgytų
teisę į pensiją netekus maitintojo pagal Rusijos Federacijos 1993 m. vasario 12
d. įstatymo Nr. 4468-I „Dėl asmenų, atlikusių karinę tarnybą, tarnavusių vidaus
reikalų įstaigose, Valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, įstaigose,
kontroliuojančiose narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą,
baudžiamosios sistemos įstaigose, ir jų šeimų aprūpinimo pensijomis“ 29
straipsnį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien geranoriškas turtinės pagalbos
teikimas asmeniui savaime nereiškia, jog toks išlaikymas yra pagrindinis
remiamo asmens pragyvenimo šaltinis, juolab kad kasatorė su sutuoktiniu
negyveno kartu ir netvarkė bendro ūkio daugiau negu trisdešimt metų, t. y.
sutuoktiniai gyveno skirtingose valstybėse, kurios viena kitos piliečiams taiko
vizų režimą – riboja ir kontroliuoja asmenų judėjimo iš vienos valstybės į kitą
laisvę. Dėl to šioje byloje įrodinėjimo pareiga byloje dalyvaujantiems asmenims
paskirstyta teisingai (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai D. Ch. teiktos turtinės pagalbos, kaip
pagrindinio ir nuolatinio kasatorės pragyvenimo šaltinio, buvimo fakto
įrodinėjimo naštą perkėlė N. Ch., o CK 3.27, 3.28
straipsniai ir bendros šeimos buvimo bei tinkamo santuokinių pareigų vykdymo,
esant galiojančiai santuokai, prezumpcija nepažeisti.
Dėl
išlaikymo sutuoktiniui reikalingumo prezumpcijos netaikymo
Kasatorė
nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad išlaikymas jai
buvo būtinas, nes ji yra pensinio amžiaus, socialiai remtina, gauna nedidelę
pensiją, jos sveikata bloga, turtinė padėtis sunki, t. y. esant šioms
aplinkybėms, išlaikymo reikalingumas preziumuojamas (CK 3.72 straipsnio 2
dalis). Šis teiginys nepagrįstas, todėl su juo susiję kasacinio skundo
argumentai taip pat atmetami. Pirmiau minėta, kad šios bylos nagrinėjimo
dalykas yra realiai teikto išlaikymo kasatorei fakto nustatymas. Tai, ar N. Ch. buvo reikalingas išlaikymas, yra kitas faktas,
nesusijęs su šios bylos nagrinėjimo dalyku, t. y. nustačius išlaikymo
reikalingumo faktą, jis nepatvirtintų išlaikymo teikimo fakto. Dėl to šioje byloje
CK 3.72 straipsnyje nustatyta išlaikymo reikalingumo prezumpcija neturėjo būti
taikoma ir paneiginėjama, nes ja patvirtinamas faktas nesudarė šios bylos
įrodinėjimo dalyko (CPK 444 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo
kasacinio teismo praktikos, formuojamos aiškinant ir taikant CK 3.72 straipsnio
2 dalį. Teisėjų kolegija nesvarsto klausimo, ar apeliacinės instancijos teismas
nukrypo nuo kasatorės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo metodinės
medžiagos (konsultacijos), nes teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų
įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse
esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 33
straipsnio 2 dalis). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame
skunde CK 3.72 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo klausimu nenurodyta nė
viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, nors teigiant, jog bylą nagrinėję
teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir
aiškinimo praktikos, būtina nurodyti konkrečias kasacinio teismo nutartis.
Kasaciniame skunde nepakanka remtis vien Lietuvos Aukščiausiojo Teismo metodinio
pobūdžio dokumentais (Senato nutarimais ar konsultacijomis), bet būtina
teisiniais argumentais pagrįsti, kad kasacinio teismo nutartyse esantys
išaiškinimai (precedentai) gali būti taikomi nagrinėjamos bylos aplinkybėms.
Dėl
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo
Kasatorė
tvirtina, kad apeliacinės teismas nepagrįstai atmetė įrodymus, patvirtinančius
jai teikto išlaikymo, kuris buvo pagrindinis ir nuolatinis jos pragyvenimo
šaltinis, faktą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis kasacinio skundo
argumentas neįrodo apeliacinės instancijos teismo išvadų nepagrįstumo ir to,
jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, taip pat kad neteisingai
išspręstas įrodymų pakankamumo klausimas. Iš apskųsto Panevėžio apygardos
teismo sprendime pateiktos įrodymų analizės matyti, kad ji atlikta tinkamai. Tokie,
kaip šioje byloje pateikti įrodymai: kelionės bilietai, vizos, nuo seno laikoma
karinė paradinė uniforma, taip pat pinigų persiuntimo kvitai, nesudaro pagrindo
pripažinti įrodytu kasatorės išlaikymo, kaip pagrindinio ir nuolatinio pragyvenimo
šaltinio, fakto. Kelionės dokumentai savaime nepatvirtina išlaikymo fakto, juolab
kad kasatorės pateikti traukinio bilietuose nurodytas maršrutai iš Lietuvos iki
Maskvos (Rusija), kurios srityje, (duomenys nekslbtini), gyvena kasatorės
duktė, o ne iki Pavlovo (Rusija, Nižnegorodsko sritis), kuriame gyveno
kasatorės sutuoktinis. Taigi neįrodyta, kad kasatorė susitikdavo su
sutuoktiniu. Byloje nustatyta, kad teismui pateikta devyniolika pinigų
persiuntimo kvitų laikotarpiu nuo 1984 metų iki 2005 metų. Tik vienas pašto
pranešimas apie pinigų persiuntimą siųstas kasatorės vardu ir gyvenamosios
vietos adresu, visi kiti – dukteriai, jos gyvenamosios vietos adresu. Byloje
nėra duomenų, išskyrus kasatorės paaiškinimus ir jos dukters parodymus, kad D. Ch. siųstus pinigus dukteriai ši perduodavo kasatorei. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo teismo posėdyje nedalyvavusių
liudytojų rašytiniais parodymais, patvirtintais notaro, nes jie surinkti
nesivadovaujant įstatymų reikalavimais (CPK 192 straipsnio 2 dalis, 195
straipsnis; 1992 m. liepos 21 d. dvišalės Lietuvos Respublikos ir Rusijos
Federacijos bendradarbiavimo sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių
santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 2 straipsnio 1 dalis, 3
straipsnis). Įrodymais galima laikyti tik tokius faktinius duomenis, kurie
atitinka visus keturis pažymius: pirma, įrodymas turi būti tam tikri duomenys,
informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką; antra,
įrodymas turi turėti ryšį su byla, su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką
(įrodymų sąsajumas); trečia, įrodymas turi būti gautas, pateiktas, surinktas,
ištirtas ir įvertintas tik įstatymo nustatyta tvarka; ketvirta, informacija
turi būti gauti tik iš įstatyme nustatyto šaltinio ar įrodinėjimo priemonės.
Trūkstant bent vieno požymio, faktiniai duomenys nėra įrodymai. Šioje byloje liudytojų
rašytiniai parodymai neatitinka dviejų požymių. Pirma, jie gauti neteisėtu būdu
– ne įstatymo nustatyta tvarka, nes surinkti ne teismo pavedimu raštu apklausus
liudytojus. Taip pat, norint apklausti Rusijos Federacijos piliečius,
nepasinaudota Rusijos Federacijos, kurioje gyvena liudytojai, teisine pagalba
pagal pirmiau nurodytą dvišalę bendradarbiavimo sutartį. Antra, kasatorės
pateikti liudytojų rašytiniai parodymai (pareiškimai) neatitinka ir įrodinėjimo
priemonių leistinumo požymio, nes CPK nenustatyti rašytiniai liudytojų
parodymai, patvirtinti notaro, kaip įrodinėjimo priemonė (CPK 189–196
straipsniai). Taigi šioje byloje pažeista liudytojų parodymų gavimo tvarka ir
įrodinėjimo priemonių leistinumas, todėl iš liudytojų gautos informacijos
negalima laikyti įrodymu. Priimdamas apskųstą sprendimą, Panevėžio apygardos
teismas atsižvelgė į byloje esančių įrodymų pobūdį ir visetą, nes iš bylos
duomenų matyti, kad kasatorė ir jos sutuoktinis daugiau kaip trisdešimt metų
gyveno atskirai, netvarkė bendro ūkio, sutuoktinis iki mirties paskutinius
septynerius metus gyveno su kita moterimi, kuri organizavo jo laidotuves, gavo
laidojimo pašalpą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esančių
įrodymų nepakanka kasatorės prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui
nustatyti, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos nepažeidžiant
įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176–185 straipsniai). Taip pat nėra pagrindo
teigti, kad teismas neatsižvelgė į kasatorės nurodomą kasacinio teismo
išaiškinimą, jog juridinių faktų nustatymo bylose lemiamą reikšmę turi
netiesioginiai įrodymai, nes priešingu atveju, t. y. esant tiesioginių įrodymų,
pareiškėjui nereikėtų teismo prašyti nustatyti juridinį faktą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 2 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-410/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-601/2005; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-644/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-430/2006, 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-477/2006, 2007 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-392/2007).
Tai, kad
kasacine tvarka apskųsto teismo sprendimo motyvai trumpi ir įrodymų analizė
glausta, nėra pagrindas pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė
CPK 270 straipsnio 4 dalies 2–4 punktus. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šioje
byloje, atsižvelgiant į įrodinėjimo dalyką, pateiktų įrodymų kiekį ir pobūdį,
Panevėžio apygardos teismo sprendimas yra motyvuotas, nes jame glausta forma
nurodyti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat argumentai,
dėl kurių teismas atmetė kasatorės įrodymus, ir įstatymai, kuriais teismas
vadovavosi.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra
pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl jis
paliktinas nepakeistas, o kasacinis skundas atmestinas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Janina Stripeikienė
|
|
|
Egidijus Laužikas
|
|
|
Juozas Šerkšnas
|