Civilinė byla Nr. e2A-211-516/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00779-2019-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.5.1.1; 2.1.5.2; 2.4.2.13
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eldinta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eldinta“ dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo nugriauti statinius, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. M., R. M., valstybės įmonė Registrų centras, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Eldinta“, prašydama:
1.1. pripažinti, kad pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato–pavėsinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastato–ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos darbai atlikti savavališkai;
1.2. pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento gyvenamojo namo su kavinės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-846;
1.3. pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjos 2012 m. rugsėjo 2 d. raštą Nr. 49SJN-(14.50.105)-852 „Sutikimas įregistruoti statinius“, kuriuo neprieštarauta, kad pagal pateiktą UAB „Eldinta“ prašymą bei nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą būtų įregistruoti statiniai 1A1/Ž, 211/ž ir 3 Il/p, esantys (duomenys neskelbtini);
1.4. pripažinti, kad nuosavybės teisės į pastatytus pastatus: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pavėsinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-846 pagrindu UAB „Eldinta“ neįgijo;
1.5. įpareigoti atsakovę UAB „Eldinta“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis nugriauti pastatą–gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–pavėsinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę.
2. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, adresu (duomenys neskelbtini), yra registruoti: 1) pastatas–gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – gyvenamasis namas); 2) pastatas–pavėsinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – pavėsinė); 3) pastatas–ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ūkinis pastatas). Šie pastatai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 2015 m. kovo 26 d., įregistravimo pagrindas – Vilniaus apskrities viršininko administracijos (dabar – NŽT) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-846 bei 2013 m. lapkričio 14 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Pastatai nuosavybės teise nuo 2015 m. kovo 26 d. priklausė atsakovei, nuo 2017 m. liepos 5 d. (2017 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. VB7-4490 pagrindu) priklausė G. M. ir R. M., o nuo 2023 m. birželio 22 d. vėl priklauso atsakovei UAB „Eldinta“.
3. Vilniaus miesto valdyba 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 1774V „Dėl leidimo UAB „Eldinta“ rekonstruoti kavinę-paviljoną (duomenys neskelbtini) prie šaltinio“ (toliau – Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. 1774V) leido UAB „Eldinta“ rekonstruoti esamą laikiną kavinę-paviljoną (duomenys neskelbtini) prie šaltinio, padidinant plotą iki 60 kv. m ir pavedė Antakalnio seniūnui išduoti leidimą prekiauti viešojoje vietoje nustatyta tvarka suderinus projektą.
4. Vilniaus miesto savivaldybės Verslo ir paslaugų skyrius aiškinamajame rašte prie Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1774V nurodyta, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 375V yra patvirtintas Kioskų pertvarkymo programos specialusis planas su reglamentu, pagal kurį Vilniaus miestas yra suskirstytas į trijų kategorijų teritorijas. Nagrinėjama vieta yra priskiriama II kategorijos teritorijai, kurioje leidžiama prekybos ir paslaugų laikinų statinių statyba. Kioskų pertvarkymo programos rengimo ir jos įgyvendinimo darbo grupės 2000 m. kovo 10 d. posėdyje buvo nutarta siūlyti laikino statinio savininkui A. T. pakeisti statusą į lauko kavinės-paviljono statusą; 2000 m. birželio 22 d. posėdyje buvo pritarta kavinės-paviljono rekonstravimui, padidinant plotą iki 60 kv. m.
5. Trečiasis asmuo R. M. automatizuotu būdu per Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinę sistemą 2017 m. rugpjūčio 7 d. pateikė prašymą organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, kurio tikslas – suformuoti naują valstybinės žemės sklypą esamų statinių eksploatacijai; žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plotas – 0,30 ha; paslaugos Nr. ZSFP-39762.
6. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 30-2166 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ nustatė, kad pradedamas rengti apie 1 400 kv. m sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – suformuoti žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę paskirtį. Buvo parengtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymo projektas „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“, tačiau jis nebuvo pasirašytas kilus abejonėms dėl suprojektuotame žemės sklype esančių statinių realios paskirties ir jų faktinio naudojimo.
7. Vilniaus mieto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2018 m. lapkričio 21 d. raštu pareikalavo iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) duomenų, susijusių su ginčo pastatų pripažinimo tinkamu naudoti aktu ir visų dokumentų, turėjusių įtakos tokiai pastatų registracijai. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2018 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 2D-17212 informavo, kad statybą leidžiančio dokumento, išduoto laikotarpiu nuo 1991 m. iki 1995 m. liepos 1 d., adresu (duomenys neskelbtini), Inspekcijos archyve nėra, Leidimų išdavimo registracijos knygoje duomenų, kad tokiu adresu būtų išduotas statybos leidimas, įrašo nėra, dokumentų apie pastatų pripažinimą tinkamais naudoti archyve nėra, Statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų registracijos žurnale (nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.) įrašų nurodytu adresu taip pat nėra.
8. NŽT 2019 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 49SJN-1158(14.49.105.) informavo ieškovą, kad Vilniaus miesto skyrius duomenų apie išduotus sutikimus statyti statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai (duomenys neskelbtini), neturi.
9. Nurodė, kad statinių, kurie stovi ne savininkui priklausančiame žemės sklype, rekonstrukcija ir (ar) naujų statinių statyba, galima tik gavus žemės sklypo savininko sutikimą, kuris šiuo konkrečiu atveju iš NŽT (buvusios Vilniaus apskrities viršininko administracijos) nebuvo gautas. Taip pat nebuvo gautas ir statybą leidžiantis dokumentas, o statybos užbaigimo faktą patvirtino niekinis (netikras) pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Pastatų statytojas nėra teisėtas žemės, kurioje stovi pastatai, savininkas, valdytojas ar naudotojas; valstybinės žemės patikėtinis statyti ginčo pastatus valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, sutikimo neišdavė; pripažinimo tinkamu naudoti aktas pastatams nebuvo surašytas, nes tokio akto valstybės institucija nėra išdavusi, todėl pastatai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti netikro dokumento pagrindu. Tai laikytina savavališka statyba pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo (toliau – SĮ) 2 straipsnio 46 dalį.
10. Ginčijamas 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-846 neatitinka administracinio akto požymių, nes jo priėmimo tvarka bei jį priėmęs subjektas negali būti identifikuoti. Ginčijamas aktas iš esmės laikytinas sandoriu. Sandoris turi neprieštarauti imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Sandoris turi būti sudaromas laikantis įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų ir jiems neprieštarauti. Pakanka objektyvių duomenų konstatuoti, jog 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-846 yra netikras dokumentas (suklastotas) ir tokio netikro dokumento pagrindu buvo įregistruota UAB ,,Eldinta“ nuosavybės teisė į ginčo pastatus. Statinio pripažinimas tinkamu naudoti, kuris buvo įformintas pripažinimo tinkamu naudoti aktu, atliktas niekinio vienašalio sandorio pagrindu, todėl toks sandoris, kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, privalo būti pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, t. y. nuo akto surašymo.
11. Kadangi valstybinės žemės patikėtinis nebuvo išdavęs sutikimo statyti ginčo pastatus ant valstybinės žemės, sutikimas juos įregistruoti pripažintinas negaliojančiu, taigi NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjos 2012 m. rugsėjo 2 d. raštas ,,Sutikimas įregistruoti statinius“, kuriame nurodyta, kad neprieštarauja, jog pagal pateiktą UAB ,,Eldinta“ prašymą bei Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą būtų įregistruoti ginčo statiniai, taip pat pripažintinas negaliojančiu.
12. Niekinio sandorio pagrindu nuosavybės teisės į ginčo statinius atsakovė neįgijo, todėl ir nuosavybės teisė į juos bei registracija Nekilnojamojo turto registre naikintina.
13. Savavališkos statybos padarinių pašalinimas turi būti vykdomas remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 14 straipsnio 9 dalies 2 punkto reikalavimais – ginčo pastatų statytoja UAB ,,Eldinta“ turi būti įpareigota per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis ginčo statinius nugriauti ir sutvarkyti statybvietę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
14. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir pripažino, kad pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato–pavėsinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato–ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos darbai atlikti savavališkai; pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento gyvenamojo namo su kavinės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-846; pripažino negaliojančiu NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjos 2012 m. rugsėjo 2 d. raštą Nr. 49SJN-(14.50.105)-852 „Sutikimas įregistruoti statinius“, kuriuo neprieštarauta, kad pagal pateiktą UAB „Eldinta“ prašymą bei nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą būtų įregistruoti statiniai 1A1/Ž, 211/ž ir 3 Il/p, esantys (duomenys neskelbtini); pripažino, jog nuosavybės teisės į pastatytus pastatus: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pavėsinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-846 pagrindu UAB „Eldinta“ neįgijo; įpareigojo atsakovę UAB „Eldinta“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis nugriauti pastatą–gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–pavėsinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą–ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę; priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Eldinta“ 164 Eur žyminio mokesčio ir 139 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
15. Teismas nustatė, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl atsakovės nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus (pastatus) įgijimo pagrindo ir šių daiktų statybos (ne)teisėtumo.
16. Teismas nustatė, kad atsakovė ginčo statinių statybos teisėtumą grindžia statybos valstybinę priežiūrą vykdančių institucijų – Vilniaus apskrities viršininko administracijos (dabar – NŽT) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-11.4-846, kuriuo remiantis buvo atlikta statinių teisinė registracija, ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. 49SJN-(14.50.105)-852 ,,Sutikimas įregistruoti statinius“, kuriame nurodyta, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėja J. R. neprieštarauja, kad pagal pateiktą UAB ,,Eldinta“ prašymą bei nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą būtų įregistruoti statiniai 1A1/ž, 2I1/ž ir 3I1/p, esantys (duomenys neskelbtini).
17. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus pirmojo komisariato 1-ajame veiklos skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00315-19 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje dėl dokumentų klastojimo. Ikiteisminis tyrimas 2020 m. birželio 2 d. nutarimu buvo sustabdytas, išnaudojus visas procesines galimybes nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Teismas atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu gauta Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2020 m. vasario 12 d. specialisto išvada Nr. 140-IS1-546(8.1), kurioje nurodyta, jog parašas G. M. vardu, esantis 2015 m. kovo 19 d. UAB ,,Eldinta“ prašyme VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, tikėtina, yra atliktas ne G. M., o kito asmens; taip pat tyrimo metu gauta Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2020 m. gegužės 4 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-994160-20, jog parašą, esantį 2015 m. kovo 19 d. prašyme, pasirašytą G. M. vardu, pasirašė ne G. M., o kitas asmuo.
18. Teismas nurodė, kad byloje spręstinas klausimas, ar į bylą pateikti dokumentai, t. y. tiek 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas, tiek ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. rugsėjo 2 d. raštas, juos vertinant byloje surinktų įrodymų visumoje, yra pakankami konstatuoti atsakovės įrodinėjamą aplinkybę dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal ginčijamus dokumentus.
19. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje nėra duomenų apie ginčo objektui išduotą statybos leidimą, be to, iš Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1774V „Dėl leidimo uždarajai akcinei bendrovei „Eldinta“ rekonstruoti kavinę-paviljoną (duomenys neskelbtini) prie šaltinio“ bei jo aiškinamojo rašto nustatė, kad buvo ketinama vykdyti laikino statinio kavinės-paviljono (duomenys neskelbtini) rekonstravimo darbus (padidinant plotą iki 60 kv. m), bet ne ginčo statinių statybą ir, teismo vertinimu, akivaizdu, jog šie dokumentai nėra statybą leidžiantis dokumentas, t. y. statybos leidimas pagal SĮ nuostatas.
20. Teismas nustatė, kad tiek NŽT 2019 m. balandžio 25 d. rašte Nr. 49SJN-1158-(14.49.105.) ,,Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, tiek ir trečiojo asmens atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog nesuformuotoje valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini) duomenų apie išduotus sutikimus neturi; patikrinus archyvinius duomenis – juridinių asmenų (14.49.105.) ir fizinių asmenų (14.49.104.) registrus laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d. nerasta nei UAB ,,Eldinta“ kreipimosi, nei NŽT rengto administracinio akto, be to, (14.50.105) juridinių asmenų registras yra priskirtas kitam NŽT teritoriniam skyriui, esančiam Druskininkuose, ir tuo labiau Druskininkų skyriuje M. K. ir J. R. nedirbo, todėl registro numeris yra nurodytas klaidingai; nustatyta, kad 2012 m. raštas, turintis registracijos Nr. 49SJN-(14.49.105.)-852 yra parengtas vyriausiojo specialisto E. K., pasirašytas vyr. specialistės, atliekančios skyriaus vedėjo funkcijas A. R., dokumento data – 2012 m. birželio 11 d. ir jame buvo suteikiama niekuo su nagrinėjamu ginču nesusijusi informacija asmenims dėl saulės elektrinės ant pastato stogo įrengimo žemės sklype (duomenys neskelbtini).
21. Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir teismo posėdžio metu patvirtino, jog patikrinus inspekcijos archyve turimą dokumentaciją, nustatyta, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos (dabar – Inspekcijos) archyve statybą leidžiančio dokumento, išduoto laikotarpiu nuo 1991 m. iki 1995 m. liepos 1 d., adresu (duomenys neskelbtini), nėra, Leidimų išdavimo registracijos knygoje nėra įrašo, kad būtų išduotas statybos leidimas tokiu adresu; taip pat dokumentų apie gyvenamojo namo, pavėsinės, ūkio pastato pripažinimą tinkamais naudoti Inspekcijos archyve nėra, Statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų registracijos žurnale (nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2004 m. gruodžio 3 d.) įrašų tokiu adresu nėra.
22. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas nusprendė, kad tiek 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas, tiek ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. rugsėjo 2 d. raštas, juos vertinant byloje surinktų įrodymų visumoje, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovės įrodinėjamą aplinkybę dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal ginčijamus dokumentus, kurie, teismo vertinimu, nebuvo išduoti atitinkamų valstybinių institucijų, t. y. trečiųjų asmenų – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir NŽT. Teismas nurodė, kad nors ir nėra šių dokumentų originalų, tačiau nėra ir duomenų apie šių dokumentų atitinkamą registraciją valstybinėse institucijose. Teismo vertinimu, vien atsakovės paaiškinimas apie aplinkybes, susijusias su darbuotojų aplaidumu, neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų, kai būtent nurodomas aplaidumas ,,sutampa“ dvejose institucijose tik dėl tų pačių ginčo statinių, negana to, dar ginčijamuose dokumentuose nurodant jų identifikacinius duomenis, t. y. datas ir numerius, kuriais faktiškai yra registruoti visiškai su ginču nesusiję dokumentai. Byloje nepateikti ir kiti pagal nustatytą reglamentavimą statybą leidžiantys dokumentai – statybos leidimas, projektas, kt. Negana to, nagrinėjama vieta yra priskiriama II kategorijos teritorijai, kurioje leidžiama prekybos ir paslaugų laikinų statinių statyba, dėl to buvo leidžiami tik sprendimai, susiję su laikino statinio statuso pakeitimu į lauko kavinės-paviljono statusą ir šio statinio rekonstravimo, padidinant plotą iki 60 kv. m.
23. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčo statinių statytojas nebuvo ir nėra teisėtas žemės, kurioje stovi statiniai, savininkas, valdytojas ar naudotojas, valstybinės žemės patikėtinis statyti ginčo pastatus valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, sutikimo neišdavė, 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-846 ginčo statiniams nebuvo surašytas, tokio akto valstybės institucija nėra išdavusi, dėl to ginčo statiniai nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti dokumento, kuris nesuteikė teisės įgyti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, o ginčo pastatų statyba, kai statytojas, vykdydamas statybos darbus valstybinėje žemėje, neturėjo statybą leidžiančio dokumento, pripažintina savavališka statyba pagal SĮ 2 straipsnio 46 dalies nuostatas.
24. Teismas nurodė, kad ginčijamas 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-846 neatitinka administracinio akto požymių, nes negali būti identifikuoti tiek jo priėmimo tvarka, tiek ir jį priėmęs subjektas. Dėl to ginčijamas dokumentas iš esmės gali būti laikomas vienašaliu sandoriu arba juridiniu faktu, sukūrusiu atitinkamus teisinius santykius bei teisines pasekmes. Teismas sutiko su ieškovo teiginiais, kad ginčijamo statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu atliktais teisiniais veiksmais buvo siekiama konkretaus teisinio rezultato, t. y. nuosavybės teisių į ginčo pastatus įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Teismas konstatavo, kad nustačius, jog 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-846 nebuvo išduotas kompetentingos institucijos ir tokio netikro (suklastoto) dokumento pagrindu buvo įregistruotos atsakovės nuosavybės teisės į ginčo statinius, yra pagrindas šį sandorį, kaip prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms, pripažinti niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 ir 1.81 straipsniai). Kadangi valstybinės žemės patikėtinis nebuvo išdavęs sutikimo statyti ginčo statinius ant valstybinės žemės, NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjos 2012 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr. 49SJN-(14.50.105)-852 taip pat pripažintinas negaliojančiu. Atsižvelgęs į tai, kad nuosavybės teisės į ginčo statinius buvo registruotos niekinio sandorio pagrindu, teismas pripažino, jog atsakovė UAB ,,Eldinta“ nuosavybės teisių į pastatą–gyvenamąjį namą, pastatą–pavėsinę, pastatą–ūkio pastatą neįgijo.
25. Teismo vertinimu, savavališkos statybos padarinių pašalinimas šiuo atveju turi būti vykdomas pagal CK 4.103 straipsnio ir TPSVPĮ 14 straipsnio 9 dalies 2 punkto nustatytus reikalavimus ir ginčo statinių statytoja – atsakovė UAB ,,Eldinta“ įpareigojama per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis ginčo statinius nugriauti bei sutvarkyti statybvietę.
26. Teismas nustatė, kad duomenis prokurorui apie pažeidimus Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė 2019 m. kovo 27 d. Gavus iš atitinkamų institucijų aktualius duomenis, ieškinys teismui buvo pateiktas 2019 m. gegužės 17 d. Teismas sutiko su ieškovu, kad ieškinio senatis skaičiuotina nuo 2015 m. kovo 26 d., Nekilnojamojo turto registre ginčo statinių įregistravimo pagrindu nurodžius 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-846. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškinys pateiktas nepraleidus 10 metų senaties termino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
27. Atsakovė UAB „Eldinta“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
27.1. Ieškinyje pareikšti reikalavimai iš esmės yra kilę iš statybą reglamentuojančių teisinių santykių. Įstatymo leidėjas šioje civilinių santykių reguliavimo srityje yra nustatęs konkrečius naikinamuosius terminus, kuriems suėjus statytojo teisės yra ginamos net ir tuo atveju, kai yra konstatuojami galimi statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, o taip pat ir viešojo intereso, pažeidimai. Pagal nekilnojamojo turto registro išrašų duomenis, pastato–gyvenamojo namo statybos pradžia yra 1996 m., statybos pabaiga yra 2004 m., o pastato–pavėsinės ir pastato–ūkio pastato statybos pradžia bei statybos pabaiga yra 2000 m. Visi pastatai yra pastatyti daugiau kaip prieš 20 metų. Jie buvo statomi ir daugiau kaip 20 metų naudojami viešai teikiamoms viešojo maitinimo paslaugos teikti, stovi matomoje miesto vietoje greta judrios (duomenys neskelbtini) ir niekada niekam, įskaitant ir valstybinėms ar savivaldybių institucijoms, nekilo abejonių nei dėl šių pastatų statybos, dokumentų rengimo, derinimo, nei dėl šių pastatų įregistravimo teisėtumo. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos TPSVPĮ 14 straipsnio 13 dalyje buvo numatyta, kad jeigu savavališka statyba nustatoma po statybos užbaigimo procedūrų atlikimo ir statinio įregistravimo ar jo kadastro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto kadastre, Inspekcija kreipiasi į teismą dėl statybos užbaigimo akto ar deklaracijos patvirtinimo panaikinimo, jeigu nuo statinio ar jo naujų kadastro duomenų įregistravimo praėjo ne daugiau kaip vieni metai. Remiantis TPSVPĮ 251 straipsnio 1 dalies 9 punktu, jeigu yra įtarimų dėl galimo viešojo intereso pažeidimų, skundas visais atvejais nenagrinėjamas, jeigu jis paduotas praėjus 10 metų nuo statybos darbų atlikimo. Jau vien šiuo juridiniu pagrindu ieškinys šioje civilinėje byloje turėjo būti atmestas. Atsižvelgiant į tai, nesutinka su teismo išvada, kad ieškinio senatis nagrinėjamoje byloje skaičiuotina nuo 2015 m. kovo 26 d.
27.2. Ieškovas ginčija 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-846, kuris yra individualus administracinis aktas. Nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatos, atsižvelgiant į administracinio akto apskundimo terminą. Įstatyme imperatyviai yra nustatyta, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip 10 metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.
27.3. Ieškovas, ginčydamas 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-846, iš esmės nurodo tik vieną šio akto panaikinimo pagrindą, t. y. pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad šis administracinis aktas yra netikras, nes galimai yra suklastotas. Tačiau ieškovas nepateikia šiuos jo teiginius patvirtinančių įrodymų. Inspekcijos paaiškinimas neįrodo minėto dokumento netikrumo (suklastojimo) fakto. Inspekcijos paaiškinimai gali patvirtinti tik tai, kad šioje valstybinėje institucijoje galimai buvo padaryti vidaus dokumentacijos tvarkymo ir registravimo procedūrų pažeidimai. Ginčijamas administracinis aktas yra pasirašytas visų tuometinės Inspekcijos komisijos narių, įskaitant ir komisijos pirmininko V. D., be to, yra su visais privalomais Inspekcijos ir jos tarnautojų spaudais. Nėra duomenų, kad komisijos narių spaudai ir parašai būtų suklastoti. Nėra keliamas klausimas apie galimą Inspekcijos tarnautojų tarnybinį aplaidumą. Be to, dėl ieškovo prašomų nugriauti pastatų, nuo kurių statybos jau praėjus daugiau kaip 20 metų, nėra ir anksčiau niekada nebuvo surašytas Savavališkos statybos aktas. Priešingai, dar 2000 m. rugsėjo 21 d. tuometinės Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 1774V atsakovei buvo leista esamą kavinę–paviljoną rekonstruoti, jos bendrą plotą padidinant iki 60 kv. m.
27.4. Apeliantei priklausančių pastatų išsaugojimas, sistemiškai įvertinant visus prieš tai nurodytus faktus ir juridinius pagrindus, reikštų teisėtą ir teisingą sprendimą. Valstybinės institucijos prieš daugiau kaip 20 metų padarytos vidinės procedūrinės klaidos turi būti taisomos spendžiant tuometinių atsakintų valstybės tarnautojų tarnybinės atsakomybės klausimus, o ne griaunat apeliantei priklausančius pastatus. Egzistuoja reali galimybė įteisinti ginčo statinių statybą. Tokiu atveju, jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma tik nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą.
28. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
28.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tiek 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas, tiek NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. rugsėjo 2 d. raštas, juos vertinant įrodymų visumoje, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog atsakovė nuosavybės teises į statinius įgijo pagal ginčijamus dokumentus, kurie nebuvo išduoti atitinkamų institucijų – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei NŽT. Nors nėra šių dokumentų originalų, tačiau nėra ir duomenų apie šių dokumentų atitinkamą registraciją valstybinėse institucijose. Atsakovės aiškinimas apie darbuotojų aplaidumą, neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų, kai aplaidumas „sutampa“ dviejose institucijose dėl tų pačių statinių. Be to, pagal dokumentuose nurodytus identifikacinius duomenis (datas ir numerius) faktiškai yra registruoti visiškai su ginču nesusiję dokumentai. Į byla nepateikti ir kiti statybą leidžiantys dokumentai – statybos leidimas, projektas ir kt.
28.2. Teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo statinių statytojas nebuvo ir nėra teisėtas žemės, kurioje stovi statiniai, savininkas, valdytojas ar naudotojas. Valstybinės žemės patikėtinis statyti ginčo statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, sutikimo neišdavė, 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas ginčo statiniams nebuvo surašytas, tokio akto valstybės institucijos nėra išdavusios. Ginčo pastatų statyba pripažintina savavališka statyba SĮ 2 straipsnio 46 dalies pagrindu.
28.3. Nepagrįsti apeliantės skundo argumentai dėl ieškinio senaties skaičiavimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Prokurorui duomenis apie pažeidimus Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė tik 2019 m. kovo 27 d. Gavus iš atitinkamų institucijų aktualius duomenis, ieškinys teismui buvo parengtas ir pateiktas 2019 m. gegužės 17 d. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2015 m. kovo 26 d. Ieškinys buvo pateiktas nepraleidus 10 metų ieškinio senaties termino.
28.4. Apeliantė nepagrįstai remiasi TPSVPĮ 251 straipsnio 2 dalimi (kas šiuo metu atitinka 31 straipsnio 2 dalį). Paminėtoje nuostatoje įtvirtintas 10 metų terminas nustatytas Inspekcijoje nagrinėjamiems skundams.
29. Trečiasis asmuo NŽT pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
29.1. Valstybinės žemės patikėtinis nebuvo išdavęs sutikimo statyti ginčo pastatus – gyvenamąjį namą, ūkio pastatą ir pavėsinę – valstybinėje žemėje, todėl sutikimas juos įregistruoti pripažintinas negaliojančiu.
29.2. Niekiniai sandoriai negalioja nuo jų sudarymo momento (ab initio), o reikalavimams dėl tokio sandorio panaikinimo pareikšti nėra taikomi senaties terminai, todėl administraciniai aktai, inter alia (be kita ko, be to), Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr. 49SJN-(14.50.105.), turi būti pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.
30. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą, prašydama apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
30.1. Teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senatis skaičiuotina nuo 2015 m. kovo 26 d. Ieškinys buvo pateiktas nepraleidus 10 metų senaties termino.
30.2. Inspekcija 2018 m. lapkričio 29 d. raštu informavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos archyve statybą leidžiančio dokumento, išduoto laikotarpiu nuo 1991 m. iki 1995 m. liepos 1 d., adresu (duomenys neskelbtini), nėra. Taip pat dokumentų apie gyvenamojo namo, pavėsinės ir ūkio pastato pripažinimą tinkamais naudoti Inspekcijos archyve nėra, Statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų registracijos žurnale nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. tokiu adresu įrašų nėra. Ginčijamas 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-846 neatitinka administracinio akto požymių, nes jo priėmimo tvarka bei jį priėmęs subjektas šiuo konkrečiu atveju negali būti identifikuoti. Ginčijamas aktas iš esmės laikytinas sandoriu. Pagal civilinės teisės teorijoje išskiriamas sandorių rūšis, toks aktas laikytinas vienašaliu sandoriu arba juridiniu faktu, sukūrusiu atitinkamus teisinius santykius bei teisines pasekmes. Ginčijamo statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu atliktais teisiniais veiksmais buvo siekiama konkretaus teisinio rezultato, t. y. to, kad ginčo pastatai būtų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Byloje pakanka objektyvių duomenų konstatuoti, kad 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-846 yra netikras dokumentas (suklastotas). Niekinio sandorio pagrindu nuosavybės teisės į ginčo statinius atsakovė neįgijo, todėl ir nuosavybės teisė į juos bei registracija Nekilnojamojo turto registre, naikintina.
30.3. Savavališkos statybos padarinių pašalinimas šiuo atveju vykdytinas pagal CK 4.103 straipsnio ir TPSVPĮ 14 straipsnio 9 dalies 2 punkto nustatytus reikalavimus. Teismas ginčo statinius pagrįstai pripažino savavališka statyba ir nurodė, kad jie turi būti šalinam griaunant, nes atsakovas nevaldo žemės sklypo jokia teise ir neturi juos įteisinančio statybą leidžiančio dokumento.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Byloje reikšmingos faktinės aplinkybės
32. Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad adresu (duomenys neskelbtini) nuo 2015 m. kovo 26 d. yra registruoti šie pastatai: 1) pastatas–gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pastatas–pavėsinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) pastatas–ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šių pastatų Nekilnojamojo turto registre įregistravimo pagrindas – Vilniaus apskrities viršininko administracijos (dabar – NŽT) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-846 ir 2013 m. lapkričio 14 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.
33. Pastatai nuosavybės teise nuo 2015 m. kovo 26 d. priklausė atsakovei UAB ,,Eldinta“, nuo 2017 m. liepos 5 d. (pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu) – tretiesiems asmenims G. M. ir R. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o nuo 2023 m. birželio 22 d. nuosavybės teise vėl priklauso atsakovei UAB „Eldinta“ (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu pripažinus negaliojančia 2017 m. liepos 4 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, taikius vienašalę restituciją natūra ir priteisus pastatus UAB ,,Eldinta“ iš atsakovų G. M. ir R. M.).
34. Bylos duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo R. M. 2017 m. rugpjūčio 7 d. automatizuotu būdu per Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinę sistemą pateikė prašymą organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, kurio tikslas – suformuoti naują valstybinės žemės sklypą esamų statinių eksploatacijai.
35. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 30-2166 buvo pradėtas rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektas. Gavus NŽT žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo aktą, buvo parengtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymo projektas „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“, tačiau jis nebuvo pasirašytas kilus abejonėms dėl suprojektuotame žemės sklype esančių statinių realios paskirties ir jų faktinio naudojimo.
36. Nustatyta, kad Vilniaus mieto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2018 m. lapkričio 21 d. raštu pareikalavo iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos duomenų, susijusių su ginčo pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktu ir visų dokumentų, turėjusių įtakos tokiai pastatų registracijai. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2018 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 2D-17212 informavo, kad statybą leidžiančio dokumento, išduoto laikotarpiu nuo 1991 m. iki 1995 m. liepos 1 d., adresu (duomenys neskelbtini), Inspekcijos archyve nėra, Leidimų išdavimo registracijos nėra įrašo knygoje, kad tokiu adresu būtų išduotas statybos leidimas, dokumentų apie pastatų pripažinimą tinkamais naudoti archyve nėra, Statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų registracijos žurnale (nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.) įrašų nurodytu adresu taip pat nėra.
37. NŽT 2019 m. balandžio 25 d. raštu, atsakydama ieškovui dėl išduoto sutikimo statyti statinius nesuformuotoje valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini), nurodė, kad Vilniaus miesto skyrius duomenų apie išduotus sutikimus neturi.
38. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Vilniaus miesto valdyba 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 1774V leido atsakovei UAB „Eldinta“ rekonstruoti esamą laikiną kavinę-paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini) prie šaltinio, padidinant plotą iki 60 kv. m bei pavedė Antakalnio seniūnui išduoti leidimą prekiauti viešojoje vietoje, nustatyta tvarka suderinus projektą. Vilniaus miesto savivaldybės Verslo ir paslaugų skyrius aiškinamojo rašto prie Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1774V nurodyta, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 375V yra patvirtintas Kioskų pertvarkymo programos specialusis planas su reglamentu, pagal kurį Vilniaus miestas yra suskirstytas į trijų kategorijų teritorijas. Nagrinėjama vieta yra priskiriama II kategorijos teritorijai, kurioje leidžiama prekybos ir paslaugų laikinų statinių statyba.
39. Ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo dėl atsakovės UAB „Eldinta“ nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus – pastatus – įgijimo pagrindo ir šių pastatų statybos teisėtumo. Apeliantė (atsakovė) UAB „Eldinta“, nesutikdama su skundžiamu sprendimu tenkinti ieškovo ieškinį dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo, sandorių (2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto ir NŽT 2012 m. rugsėjo 2 d. rašto „Sutikimas įregistruoti statinius“) pripažinimo negaliojančiais bei įpareigojimo nugriauti ginčo pastatus, įrodinėja, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas. Be to, apeliantės teigimu, ieškovas neįrodė, kad ginčijamas 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo suklastotas, todėl valstybinės institucijos padarytos procedūrinės klaidos (ginčijamo akto neįregistravimas) negali būti sprendžiamos griaunant pastatus; mano, jog neteisėtos statybos padarinius nagrinėjamu atveju būtų galima pašalinti negriaunant pastatų.
Dėl statybų (ne)teisėtumo, nuosavybės teisių į pastatus įgijimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais
40. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nuosavybės teisė apibrėžiama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Remiantis CK 4.47 straipsniu, nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldėjimu, pagaminant naują daiktą ir kitais šiame straipsnyje bei kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
41. Nustatyta, kad atsakovė UAB „Eldinta“ ginčo pastatų statybos teisėtumą grindė šioje byloje ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu ir NŽT 2012 m. rugsėjo 2 d. raštu.
42. Visų pirma, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, į bylą buvo pateikti ne paminėtų dokumentų originalai, o tik kopijos, atsakovei paaiškinus, jog dokumentų originalų neturi, tačiau jie yra pasirašyti, patvirtinti spaudais. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad ieškovas, išskyrus subjektyvią nuomonę, nepateikė įrodymų, jog 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas būtų netikras ir kad jame esantys komisijos narių spaudai ir parašai būtų suklastoti.
43. CPK 202 straipsnyje nustatyta, kad jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, jog jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas.
44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016, 41 punktas).
45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, neįmanoma patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo diskrecijai; jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017, 31-32 punktai).
46. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su apeliante UAB „Eldinta“, kad vien šioje byloje esančių ginčijamų dokumentų – 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto ir NŽT 2012 m. rugsėjo 2 d. rašto – kopijos yra pakankamos ginčo pastatų nuosavybės teisių bei statybos teisėtumui įrodyti. Pažymėtina, kad, išskyrus atsakovės pateiktas ginčijamų dokumentų kopijas, byloje nėra visiškai jokių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo pastatams buvo išduotas statybos leidimas.
47. Kaip minėta, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai kilus abejonių ir pareikalavus iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos duomenų, susijusių su ginčo pastatų pripažinimo tinkamu naudoti aktu ir visų dokumentų, turėjusių įtakos tokiai pastatų registracijai, Inspekcija, patikrinusi archyve turimą informaciją ir dokumentus, pateikė atsakymą, kad statybą leidžiančio dokumento, išduoto laikotarpiu nuo 1991 m. iki 1995 m. liepos 1 d., adresu (duomenys neskelbtini), archyve nėra, Leidimų išdavimo registracijos knygoje duomenų, kad tokiu adresu būtų išduotas statybos leidimas, nėra, dokumentų apie pastatų pripažinimą tinkamais naudoti archyve nėra, Statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų registracijos žurnale (nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d.) įrašų nurodytu adresu taip pat nėra. NŽT ieškovui adresuotame 2019 m. balandžio 25 d. rašte taip pat nurodyta, kad duomenų apie atsakovei išduotus sutikimus statyti statinius nesuformuotoje valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini) neturi. Be to, NŽT tiek pirmosios instancijos teismui atsiliepime į ieškinį, tiek ir apeliacinės instancijos teismui atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino, kad Vilniaus miesto skyriaus dokumentų archyvo darbuotojos, fiziškai patikrinusios juridinių asmenų (14.49.105.) ir fizinių asmenų (14.49.104.) registrus laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d., nerado nei UAB ,,Eldinta“ kreipimosi, nei NŽT rengto administracinio akto, taip pat atkreipė dėmesį, kad šioje byloje ginčijamas NŽT 2012 m. raštas, turintis registracijos Nr. 49SJN-(14.49.105.)-852, yra parengtas vyriausiojo specialisto E. K., pasirašytas vyr. specialistės, atliekančios skyriaus vedėjo funkcijas, A. R., tačiau šio dokumento data yra 2012 m. birželio 11 d. ir jame buvo suteikiama niekuo su nagrinėjamu ginču nesusijusi informacija asmenims dėl saulės elektrinės ant pastato stogo įrengimo žemės sklype (duomenys neskelbtini).
48. Remiantis SĮ 3 straipsnio 2 dalimi, statytojo teisė įgyvendinama kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais.
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvykdyti paminėtas SĮ 3 straipsnio 2 dalyje išvardytas sąlygas ir turėti dokumentus, leidžiančius asmeniui įgyvendinti statytojo teisę, yra asmens, nagrinėjamu atveju – atsakovės UAB „Eldinta“, siekiančios tokios teisės, interesas. Kaip jau buvo minėta, atsakovė, išskyrus ginčijamo 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto ir NŽT 2012 m. rugsėjo 2 d. rašto kopijas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių ginčo pastatų statybos teisėtumą, t. y. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti atitinkamų valstybės institucijų išduoti valstybiniame žemės sklype statybą leidžiantys ir kiti dokumentai. Tokių dokumentų, patikrinusios savo archyvus, nerado nei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, nei NŽT.
50. Įvertinusi paminėtas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad tiek 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto, tiek NŽT 2012 m. rugsėjo 2 d. rašto kopijos, vertinant šiuos dokumentus kartu su kitais byloje esančiais prieš tai aptartais įrodymais, nėra pakankamos, jog būtų galima konstatuoti atsakovės įrodinėjamas nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo ir statybų teisėtumo aplinkybes.
51. Nors, apeliantės teigimu, 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto kopija neįrodo šio dokumento netikrumo (suklastojimo), tačiau pažymėtina, kad, nesant byloje paminėto dokumento originalo ir kilus ginčui, neįmanoma patikrinti dokumentų klastojimo fakto atliekant ekspertizę. Valstybinėms institucijoms savo archyvuose neradus duomenų apie tokio dokumento registraciją, taip pat neradus statybą leidžiančio dokumento išdavimo fakto, o pačiai atsakovei tokių dokumentų originalų (nei 2004 m. gruodžio 20 d. akto ir 2012 m. rugsėjo 2 d. rašto, nei statybą leidžiančių dokumentų, nei projektų ir pan.) taip pat nepateikus, nėra pagrindo sutikti, kad tokios dokumentų kopijos, kaip minėta, gali būti pripažįstamos pakankamomis tiek statybos teisėtumui, tiek atsakovės nuosavybės teisėms į ginčo pastatus konstatuoti. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad atsakovės nurodomos aplinkybės apie galimai valstybinėje institucijoje (Inspekcijoje) padarytus vidaus dokumentacijos tvarkymo ir registravimo procedūrų pažeidimus bei darbuotojų aplaidumą, neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų, ypač atsižvelgiant į tai, jog apeliantės nurodomas tariamas aplaidumas dėl tų pačių ginčo pastatų iš esmės sutampa dvejose institucijose – tiek Inspekcijoje, tiek ir NŽT. Be to, pagal ginčijamuose dokumentuose nurodytus identifikacinius duomenis, t. y. datas ir numerius, nustatyta, kad tokiais duomenimis realiai buvo parengti bei įregistruoti kiti, visiškai su šiuo ginču (žemės sklypo naudojimu bei statinių pripažinimu tinkamais naudoti) nesusiję dokumentai.
52. Apeliantė, įrodinėdama, kad ginčo pastatų statyba buvo teisėta, teigia, jog dar 2000 m. rugsėjo 21 d. tuometinės Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 1774V jai buvo leista esamą kavinę-paviljoną rekonstruoti, padidint bendrą plotą iki 60 kv. m. Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėtas Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. 1774V nėra statybą leidžiantis dokumentas, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, neįrodo ginčo pastatų statybos teisėtumo. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto valdyba paminėtu sprendimu leido atsakovei UAB „Eldinta“ ne statyti ginčo statinius, t. y. gyvenamąjį namą, pavėsinę ir ūkinį pastatą, o tik rekonstruoti esamą laikiną kavinę–paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini) prie šaltinio, padidinant plotą iki 60 kv. m bei pavedė Antakalnio seniūnui išduoti leidimą prekiauti viešojoje vietoje, nustatyta tvarka suderinus projektą. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 375V buvo patvirtintas Kioskų pertvarkymo programos specialusis planas su reglamentu, pagal kurį Vilniaus miestas yra suskirstytas į trijų kategorijų teritorijas. Ginčo vieta yra priskiriama II kategorijos teritorijai, kurioje leidžiama prekybos ir paslaugų laikinų statinių statyba. Remiantis paminėtais duomenimis, darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini), kurioje stovi ginčo pastatai, buvo galima tik laikinų statinių statyba ir jų rekonstrukcija, todėl valstybinės institucijos net negalėjo išduoti statybą leidžiančio dokumento ginčo pastatų statybai.
53. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė neįrodė ginčo pastatų – gyvenamojo namo, pavėsinės ir ūkinio pastato – statybos teisėtumo fakto.
54. SĮ 2 straipsnio 46 dalį savavališka statyba apibrėžiama kaip statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius.
55. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ginčo statinių statytojas (UAB „Eldinta“) nebuvo ir nėra teisėtas žemės, kurioje stovi minėti statiniai, savininkas, valdytojas ar naudotojas, be to, valstybinės žemės patikėtinis (NŽT) statyti ginčo pastatus valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, sutikimo nėra išdavusi, 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas ginčo statiniams nebuvo surašytas, tokio akto valstybės institucija nėra išdavusi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo pastatų statybą, neturint statybą leidžiančio dokumento, pripažino savavališka statyba pagal SĮ 2straipsnio 46 dalies nuostatas, o ginčijamus sandorius – tiek 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą, tiek NŽT 2012 m. rugsėjo 2 d. raštą – niekiniais ir negaliojančiais, kaip prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).
56. Kartu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, kad ginčijamas 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas, priešingai nei teigia apeliantė, laikytinas sandoriu, o ne individualiu administraciniu aktu, kurio nuginčijimui taikytinos ABTĮ nuostatos.
57. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis nustato, kad administracinis sprendimas (aktas) – tai teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčijamas 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas neatitinka administracinio akto (sprendimo) požymių, nes nei ginčijamo akto priėmimo tvarka, nei jį priėmęs subjektas negali būti identifikuoti. Kaip minėta, nei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, nei NŽT, patikrinusios savo archyvus, nerado duomenų apie atsakovei išduotus statybos leidimus bei priimtus sprendimus dėl pastatų pripažinimo tinkamais naudoti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad toks byloje ginčijamas 2004 m. gruodžio 20 d. aktas gali būti laikomas nebent vienašaliu sandoriu arba juridiniu faktu, sukūrusiu atitinkamas teisines pasekmes. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamą 2004 m. gruodžio 20 d. aktą pripažino niekiniu ir negaliojančiu remdamasis sandorių negaliojimo pagrindais.
58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuosavybės teisė į ginčo pastatus buvo įregistruota niekinio sandorio pagrindu, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovė UAB „Eldinta“ nuosavybės teisių į ginčo gyvenamąjį namą, pavėsinę ir ūkio pastatą neįgijo.
59. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs savavališkos statybos faktą, taip pat pripažinęs 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir NŽT 2012 m. rugsėjo 2 d. raštą niekiniais ir negaliojančiais bei konstatavęs, jog atsakovė nuosavybės teisių į ginčo statinius neįgijo, taikė CK 4.103 straipsnyje ir TPSVPĮ 14 straipsnio 9 dalies 2 punkte nustatytą savavališkos statybos padarinių pašalinimą – įpareigojo atsakovę savo lėšomis nugriauti ginčo pastatus ir sutvarkyti statybvietę.
60. Apeliantė, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, teigia, kad statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė, kuri turi būti taikoma tik tada, kai nėra galimybės kitaip išspręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimo. Apeliantės manymu, nagrinėjamu atveju neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinių negriaunant.
61. CK 4.103 straipsnis nustato, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti draudžiama. Savavališkos statybos padarinių pašalinimas yra vykdomas pagal TPSVPĮ, kurio 14 straipsnio 9 dalis nustato, kad jeigu į teismą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo kreipėsi kitas viešojo administravimo subjektas ar prokuratūra, teismas, be kita ko, savo sprendimu gali: įpareigoti atsakovą savo lėšomis per nustatytą terminą leisti Statybos įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (-ioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima (1 punktas), arba nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę (2 punktas). TPSVPĮ 14 straipsnio 12 dalis nustato, kad savavališkai valstybinėje žemėje statomus ir pastatytus naujus statinius įteisinti draudžiama, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių.
62. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad ginčo statinių statytojas nebuvo teisėtas žemės, kurioje stovi statiniai, savininkas, valdytojas ar naudotojas, ginčo statiniai buvo pastatyti neturint statybą leidžiančio dokumento, be to, ginčo vieta buvo priskirta II kategorijos teritorijai, kurioje leidžiama tik prekybos ir paslaugų laikinų statinių statyba, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė TPSVPĮ 14 straipsnio 9 dalies 2 punkte įtvirtintą savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdą, įpareigodamas atsakovę savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą, pavėsinę ir ūkio pastatą. Apeliantė neįrodė, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, galima būtų taikyti kitokį savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdą.
Dėl ieškinio senaties termino
63. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senatis skaičiuotina nuo 2015 m. kovo 26 d., teigdama, jog ginčo pastatų statybos vyko 1996–2004 m. ir pastatai pastatyti daugiau nei prieš 20 metų. Be to, apeliantės teigimu, ginčijamas 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra individualus administracinis aktas, todėl jo apskundimui taikytinos ABTĮ nuostatos, taip pat remiasi TPSVPĮ 251 straipsnio 1 dalies 9 punktu (pagal šiuo metu galiojančią redakciją – 31 straipsnio 2 dalis), teigdama, kad yra pasibaigęs paminėtame įstatyme nustatytas 10 metų terminas, todėl jau vien šiuo pagrindu ieškinys turėjo būti atmestas.
64. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties skaičiavimui taikytinos ne apeliantės nurodomos ABTĮ ir (ar) TPSVPĮ nuostatos, o CK 1 knygos VII skyriaus nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Kaip jau buvo konstatuota, šioje byloje ginčijamas 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas laikytinas vienašaliu sandoriu arba juridiniu faktu, sukūrusiu atitinkamas teisines pasekmes, bet ne individualiu administraciniu aktu (žr. nutarties 68 punktą), todėl tokio akto ginčijimui (apskundimui), priešingai nei teigia apeliantė, netaikytinas ABTĮ. Savo ruožtu apeliantės cituojama TPSVPĮ 31 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad skundas visais atvejais nenagrinėjamas, jeigu jo padavimo metu nuo pažeidimų padarymo, skundžiamų sprendimų priėmimo praėjo daugiau kaip 10 metų, yra taikoma Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje nagrinėjamiems skundams, o ne teismui teikiamiems ieškiniams.
65. Kaip minėta, apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2015 m. kovo 26 d., teigia, jog statybos darbai buvo vykdomi 1996–2004 metais, nuo statybų pabaigos yra praėję jau 20 metų, todėl ieškinio senaties terminas pasibaigęs.
66. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.
67. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
68. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, jog ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
69. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui (nagrinėjamu atveju – prokurorui) kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).
70. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. kovo 27 d. raštu kreipėsi į prokurorą ir pateikė pirminius duomenis apie galimus pažeidimus. Ieškinys teismui buvo pateiktas 2019 m. gegužės 17 d. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis, taip pat nustatęs, kad Nekilnojamojo turto registre ginčo pastatai buvo įregistruoti 2015 m. kovo 26 d., remiantis neegzistuojančiu (atitinkamos valstybės institucijos neišduotu) 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu, konstatavo, jog ieškinio terminas skaičiuotinas būtent nuo šios datos – 2015 m. kovo 26 d., todėl ieškovas, pateikęs ieškinį 2019 m. gegužės 17 d., nepraleido CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino.
71. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą reglamentuojančių CK normų ir kasacinio teismo praktikos. Priešingai nei teigia apeliantė, ieškinio senaties termino pradžios momentas, kaip minėta, yra siejamas ne su teisės pažeidimu, nagrinėjamu atveju – savavališkos statybos darbų vykdymu 1996–2004 m., o su sužinojimo apie teisės pažeidimą (paaiškėjimo) momentu. Byloje nustačius, kad valstybinės žemės patikėtinis statyti ginčo pastatus valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, sutikimo atsakovei neišdavė, 2004 m. gruodžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kurio pagrindu buvo įregistruota nuosavybės teisė, ginčo statiniams nebuvo surašytas, tokio akto valstybės institucija nėra išdavusi, konstatuotina, kad anksčiausias momentas, nuo kada atitinkamos institucijos galėjo ir (ar) turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą yra ginčo pastatų įregistravimo (kartu ir išviešinimo) Nekilnojamojo turto registre diena – 2015 m. kovo 26 d.
72. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs ieškinio senaties termino pradžią, pagrįstai konstatavo, jog ieškinys teismui buvo pateiktas nepraleidus senaties termino.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
73. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino nuosavybės teisės įgijimo, savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo bei sandorių negaliojimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl, patenkinęs viešąjį interesą ginančio ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.
74. Atsakovės UAB „Eldinta“ apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
75. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, tretieji asmenys NŽT ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, pateikusios atsiliepimus į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės jų faktą ir dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Asta Radzevičienė
Aldona Tilindienė