Administracinė byla Nr. I1-4549-821/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02598-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas pateiktu skundu prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 12 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2019 m. kovo 31 d. (1 t. b. l. 1-17; 95-111).
Paaiškino, kad nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2019 m. birželio 25 d., buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose Nr. 244, 379, 385, 207, 383, 205, 377, 125, 376, 112 nežmoniškomis jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Teigia, kad nebuvo užtikrinta galimybė naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais mazgais, tualetas nebuvo tinkamai atitvertas, praustuvė įrengta už skiriamosios sienelės, jautėsi stebimas kamerose esančių kitų kalinamųjų, pareigūnų, įskaitant pareigūnes moteris, kurioms matant turėjo naudotis sanitariniu mazgu ir klozetu.
Mano, kad nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, normalus judėjimas, netinkamai įrengtos kalinimo patalpos, netinkamai išdėstytas inventorius patalpose.
Pažymi, kad buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl negalėjo tinkamai pasirūpinti savo higiena, švaria aplinka. Nebuvo išduodama pakankamai higienos priemonių, be to, pareiškėjas buvo priverstas praustis kameroje. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas neveikė aliarmo mygtukas. Pažymi, jog Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto, tai sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Dėl minėtų pažeidimų patyrė nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą, kitus neigiamus išgyvenimus, prašo atlyginti neturtinę žalą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN, su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (1 t .b. l. 123-137) paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. Pažymi, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto.
Paaiškina, kad kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, III skirsnio normomis. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys - apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m2.); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 m2); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m2), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 m2). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Pažymi, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Dėl išvedimo į dušą paaiškina, kad dušuose nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Kiekvienam nuteistajam ir suimtajam kaskart einant praustis į dušą buvo išduodama po 30 g. muilo, dušinėse įrengti kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai. Dušų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.
Dėl užimtumo paaiškina, kad nuteistiesiems visada buvo teikiama informacija apie galimybę dalyvauti įvairiose programose, šis dalyvavimas buvo savanoriškas.
Taip pat pažymi, kad gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadino šią signalizaciją.
Nurodo, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, kartu su atsiliepimu pateikia tai pagrindžiančius įrodymus.
Pažymi, kad pasivaikščiojimai gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, Apsaugos ir priežiūros pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems (nuteistiesiems) pasivaikščioti gryname ore.
Teigia, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai padarytos neturtinės žalos. Žalos dydis taip pat nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Akcentuoja, jog nagrinėjimu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas pateikia samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Byloje pareiškėjas prašo priteisti 12 000 Eur neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2019 m. birželio 25 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Vadovaujantis atsakovės atstovo Vilniaus PN atsiliepimo duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 11 d. buvo atvežtas į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 224, plotas – 5,33 m2 (1 asmuo kameroje); 2017 m. spalio 12 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 379, kurios plotas – 6,94 m2 (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2017 m. spalio 15 d. buvo laikomas kameroje Nr. 379 (1 asmuo kameroje); 2017 m. spalio 16 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 385, kurios plotas – 6,79 m2 (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 385 (1 asmuo kameroje); 2017 m. lapkričio 2 d. buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 3 d. buvo atvežtas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 207, kurios plotas – 6,80 m2 (1 asmuo kameroje); 2017 m. lapkričio 4 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 383, kurios plotas 7,22 m2 (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 5 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. buvo laikomas kameroje Nr. 383 (1 asmuo kameroje); 2017 m. lapkričio 7 d. buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 9 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 205, kurios plotas – 6,90 m2 (1 asmuo kameroje); 2017 m. lapkričio 10 d. buvo laikomas kameroje Nr. 205 (1 asmuo kameroje); 2017 m. lapkričio 11 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 377, kurios plotas 7,33 m2 (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 12 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d., buvo laikomas kameroje Nr. 377 (1 asmuo kameroje); 2017 m. lapkričio 16 d. buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 21 d. buvo atvežtas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 125, plotas – 6,48 m2 (1 asmuo kameroje); 2017 m. lapkričio 22 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 376, kurios plotas 7,35 m2 (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 376 (1 asmuo kameroje); 2017 m. gruodžio 1 d. buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 5 d. buvo atvežtas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112A, kurios plotas – 6,34 m2 (1 asmuo kameroje); 2017 m. gruodžio 6 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 373, kurios plotas – 7,25 m2 (1 asmuo kameroje); 2017 m. gruodžio 7 d. buvo laikomas kameroje Nr. 373 (1 asmuo kameroje); 2017 m. gruodžio 8 d. buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 29 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 125, kurios plotas 6,48 m2 (1 asmuo kameroje); 2017 m. gruodžio 30 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 365, kurios plotas 6,48 m2 (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. sausio 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 365 (1 asmuo kameroje); 2018 m. sausio 2 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 373, kurios plotas 7,25 m2 (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 3 d. iki 2018 m. sausio 12 d. buvo laikomas kameroje Nr. 373 (1 asmuo kameroje); 2018 m. sausio 13 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 383, kurios plotas 7,22 m2 (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 14 d. iki 2018 m. sausio 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 383 (1 asmuo kameroje); 2018 m. sausio 23 d. buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjas 2018 m. sausio 25 d. buvo atvežtas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 215, kurios plotas 6,96 m2, (1 asmuo kameroje), vėliau perkeltas į kamerą Nr. 360, kurios plotas – 6,59 m2, (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 26 d. iki 2018 m. sausio 28 d. buvo laikomas kameroje Nr. 360 (1 asmuo kameroje); 2018 m. sausio 29 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 371, kurios plotas 7,18 m2 (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2018 m. vasario 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 371 (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 6 d. buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjas 2018 m. vasario 7 d. buvo atvežtas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 217, kurios plotas – 6,90 m2 (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 8 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 373, kurios plotas – 7,25 m2 (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 380, kurios plotas 7,35 m2 (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 10 d. iki 2018 m. vasario 12 d. buvo laikomas kameroje Nr. 380 (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 13 d. buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjas 2018 m. vasario 15 d. buvo atvežtas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 220, kurios plotas – 6,90 m2, (1 asmuo kameroje), vėliau perkeltas į kamerą Nr. 379, kurios plotas – 6,94 m2, (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 16 d. iki 2018 m. vasario 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 379 (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 23 d. buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjas 2018 m. vasario 27 d. buvo atvežtas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 218, kurios plotas 6,83 m2 (1 asmuo kameroje); 2018 m. vasario 28 d. buvo laikomas kameroje Nr. 218 (1 asmuo kameroje); 2018 m. kovo 1 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 379, plotas – 6,94 m2 (1 asmuo kameroje); laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 8 d. buvo laikomas kameroje Nr. 379 (1 asmuo kameroje); 2018 m. kovo 9 d. buvo išvežtas į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių. Pareiškėjas 2019 m. kovo 7 d. buvo atvežtas iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112A, kurios plotas 6,34 m2 (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 8 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 287, kurios plotas 7,70 m2 (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 380, kurios plotas 7,35 m2 (2 asmenys kameroje); laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 10 d. iki 2019 m. kovo 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 380 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 12 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 296, kurios plotas – 8,03 m2 (2 asmenys kameroje); laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 13 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. buvo laikomas kameroje Nr. 296 (2 asmenys kameroje); laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. buvo laikomas kameroje Nr. 296 (1 asmuo kameroje); 2019 m. gegužės 7 d. buvo pervežtas į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 9 d. buvo atvežtas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Vilniaus pataisos namus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 217, kurios plotas – 6,90 m2 (1 asmuo kameroje); 2019 m. gegužės 10 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 298, kurios plotas – 8,03 m2 (2 asmenys kameroje); laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 11 d. iki 2019 m. birželio 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 298 (2 asmenys kameroje); 2019 m. birželio 10 d. buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjas 2019 m. birželio 13 d. buvo atvežtas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Vilniaus pataisos namus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas 7,38 m2 (1 asmuo kameroje); 2019 m. birželio 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 298, kurios plotas 8,03 m2 (2 asmenys kameroje); laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 15 d. iki 2019 m. birželio 24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 298 (2 asmenys kameroje); 2019 m. birželio 25 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių. Pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas iš viso 221 paras, iš kurių – 142 buvo laikomas vienas. Pareiškėjas šių duomenų neginčija.
Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus patalpų ploto reikalavimus.
Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 m2 plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).
Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, nustatant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius.
Įvertinus Vilniaus PN nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista, nes sekcijoje pareiškėjui skirtingais laikotarpiais teko nuo 3,675 m2 iki 7,35 m2, taigi visose kameros pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 m2.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių 1–3 gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau jie nėra laužomi (sveikatai nekenkia), o asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu. Atkreipė dėmesį į tai, jog pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimais visiškai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte. Teismas pažymi, jog pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas (pvz., Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą), kurios būtų vertinusios asbesto galimą pavojų pareiškėjo sveikatai ir tokie sveikatos negalavimai būtų nustatyti. Teismo vertinimu, skunde nurodyti teiginiai dėl asbesto yra hipotetiniai, nepagrįsti ir neįrodyti, juos paneigia atsakovės atstovo nurodytos aplinkybės, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitu asmeniu. Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų matyti, kad kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (2 t. b. l. 13-15). Kaip nurodė Vilniaus PN atsiliepime, tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko nustatytus reikalavimus.
Teismas nesutinka su atsakovės atstovo pozicija, nes pagal formuojamą LVAT praktiką tuo atveju, kai pagal teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo vietos neprivalo sanitarinio mazgo įrengti atskirose patalpose (patalpos kapitaliai neremontuotos ar neatlikta rekonstrukcija), jos nėra atleidžiamos nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Vadovaujantis teismų praktika, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis, kad tam tikrose patalpose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose ginčo laikotarpiu laikomas nebuvo.
Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Vilniaus PN veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Vilniaus PN neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Pažymėtina, kad net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau jo privatumas taip pat buvo pažeidžiamas, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida nuo įėjimo nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu. Darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 79 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo teisės į privatumą, tačiau, priteisiant neturtinės žalos dydį, pažeidimo intensyvumą mažinančia aplinkybe pripažįstama, jog pareiškėjas 142 paras buvo laikomas vienas.
Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis (oro trūkumas, netinkama temperatūra ir kt.).
Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau –Higienos norma), kurios 17 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo teikiamas nešvarus vanduo. Tačiau iš atsakovo atsiliepimo matyti, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo teiginiais, o pareiškėjas šio reikalavimo nekonkretizuoja, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ši aplinkybė pažeidė pareiškėjo teises. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo buvusius higienos reikalavimų trūkumus, nedetalizuoja kuriose konkrečiai patalpose jie galimai buvo, be to, iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti higienos normų pažeidimo.
Pareiškėjo teigimu, kamerose neveikė aliarmo mygtukai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 13.10 ir 16.11 punkte nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas paaiškino, kad visose įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pripažintina, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl aliarminių mygtukų įrengimo yra abstraktūs, jis neindividualizavo, kada, kokioje kameroje nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas ir jis neturėjo galimybės išsikviesti pagalbą.
Pareiškėjas teigia, kad jam buvo sudarytos sąlygos nusiprausti po dušu tik kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Tą patvirtina ir pats pareiškėjas savo skunde teismui. Taigi, Lukiškių TI-K yra įrengtos dušo patalpos, kurios aprūpintos karštu vandeniu, asmens privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros, o direktoriaus įsakymu yra patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka, todėl teismas daro išvadą, kad šioje įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše.
Pareiškėjas teigia, kad nebuvo tinkamai aprūpinamas higienos priemonėmis. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) vyrams išduodamas patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei), 2 vnt. rankšluosčių, vienam mėnesiui išduodami 3 ritinėliai tualetinio popieriaus. Atsakovės atstovas atsiliepime teismui patvirtino, kad minėtų teisės aktų reikalavimų Vilniaus PN laikėsi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl neišduotų higienos priemonių. Nesant pareiškėjo nusiskundimų Vilniaus PN administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas vertina juos kaip neįrodytus. Pabrėžtina, jog laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų.
Pareiškėjas teigia, kad atsakovės atstovas nesudarė pakankamai sąlygų suimtiesiems daugiau laiko praleisti už kameros ribų – pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (ginčui aktuali redakcija nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. liepos 5 d.) 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 pasivaikščiojimo gryname ore trukmė nėra reglamentuota. Byloje nenustatyta, kad įstaigos vadovas būtų priėmęs atskirą įsakymą dėl pasivaikščiojimo trukmės. Aplinkybės, kad pareiškėjas turėdavo galimybę pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą kiemelyje, neneigia ir pareiškėjas. Kadangi galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenustato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje, jam trūko užimtumo. Atsiliepime į skundą Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kaip ir kitiems suimtiesiems dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 136, 137 ir 1371 straipsniais. Pažymėtina, kad vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“. Atsakovės atstovas teismui teiktame atsiliepime pažymėjo, kad buvo vykdomos įvairios programas. Gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama informacija apie kalinimo sąlygas nuteistųjų teises ir pareigas. Vykdavo Šv. Mišios, koncertai, renginiai ir kt. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Be to, pažymėjo, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose yra grindžiamas savanoriškumo principu, o ginčo laikotarpiu įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse. Teismas neturi pagrindo šiais atsakovės atstovo argumentais netikėti. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas įstaigos administracijai būtų teikęs atitinkamus prašymus dėl lankymosi užimtumo vietose, o administracija būtų atsisakiusi pareiškėjo prašymu tenkinti. Pareiškėjas skunde tik nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas užimtumas, tačiau kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, nedetalizavo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse yra pagrįstas savanoriškumo principu, o tai reiškia, kad nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės atstovo teiginius, daro išvadą, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, tačiau jis pats vengė tai daryti, be to, byloje nėra jo teiktų prašymų dalyvauti įvairiose užimtumo programose, todėl pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, neįrodantys jo teisių pažeidimo.
Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) 79 paras buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais.
Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Vilniaus PN sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę – pareiškėjui 79 paras nebuvo užtikrinta galimybė naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo atsitiktinis ar epizodinis. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo teisių pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad dalį laiko, t. y. 142 paras pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 12 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 110 Eur suma.
Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo M. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. B. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 110 Eur (vieną šimtą dešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Iveta Pelienė