Civilinė byla Nr. e2A-505-553/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00125-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.19.1;

13.2.4.1; 13.2.4.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios SKARE BEEF PRODUCTION APS apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios SKARE BEEF PRODUCTION APS ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei Luminor Lizingas ir uždarajai akcinei bendrovei BIOVELA-UTENOS MĖSA dėl žalos atlyginimo ir metinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutuojanti SKARE BEEF PRODUCTION APS (toliau – ir ieškovė, bendrovė) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama priteisti jai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) Luminor Lizingas (toliau – ir atsakovė I) 274 171,64 Eur žalos atlyginimą arba, netenkinus pagrindinio reikalavimo, tenkinti alternatyvų reikalavimą – priteisti jai iš atsakovės UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA (toliau – ir atsakovė II) 274 171,64 Eur žalos atlyginimą. Ieškovė taip pat prašė priteisti jai iš atsakovių UAB Luminor Lizingas ir UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA 11,75 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo, ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė ieškinyje paaiškino, kad yra bankrutuojanti Danijos Karalystėje (toliau – ir Danija) registruota bendrovė, priklausanti įmonių grupei, kurios pagrindinė veikla – mėsos ir mėsos produktų didmeninė prekyba. Iki bankroto procedūrų, tarp jos ir atsakovės II susiklosčiusių santykių pagrindu UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA (pardavėja) kreditan tiekdavo jai mėsos produktus, o ji už juos reguliariai atsiskaitydavo pagal atsakovės II išrašomas sąskaitas faktūras. Šiose sąskaitose faktūrose atsakovė UAB Luminor Lizingas buvo nurodyta kaip atsakovės II teisių perėmėja pagal tarp atsakovių susiklosčiusius faktoringo santykius. Atitinkamai atsakovė, pagal išrašytas sąskaitas faktūras, atsiskaitydavo tiesiogiai su savo kreditore – UAB Luminor Lizingas.

3.       Ieškovės bankroto turto administratoriai nustatė, kad laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. liepos 22 d., bendrovei jau esant faktiškai nemokiai, atsakovės II 2022 m. išrašytų sąskaitų faktūrų pagrindu UAB Luminor Lizingas naudai iš viso buvo atlikti 4 356 836,90 DKK (585 449,71 Eur) dydžio mokėjimai. Šiais mokėjimais bendrovės skolos atsakovei UAB Luminor Lizingas 2022 m. gegužės 4 dienai balansas buvo sumažintas nuo 2 039 837 DKK (274 171,64 Eur) iki 0 DKK (0 Eur), t. y. 274 171,64 Eur. Tokiu būdu UAB Luminor Lizingas (UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA) naudai nesąžiningai buvo suteikta pirmenybė prieš kitus bendrovės kreditorius ir tokiais veiksmais buvo padaryta 2 039 837 DKK (274 171,64 Eur) dydžio žala.

4.       Ieškovė, pasisakydama dėl taikytinos teisės nurodė, kad nei 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – ir Nemokumo reglamentas), nei 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir Roma I) ar 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir Roma II) nėra taikomi Danijai. 1980 m. birželio 19 d. konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir Romos konvencija) taikoma Danijai ir Lietuvos Respublikai (toliau – ir Lietuva), šiuo atveju nėra aktuali, kadangi joje nustatomos taikytinos teisės taisyklės skirtos sutartinėms prievolėms. Nagrinėjamu atveju reikalavimas kyla dėl ieškovės atžvilgiu atlikto delikto patirtos žalos atlyginimo priteisimo. Kito tarptautinės privatinės teisės akto (sutarties), kuris būtų taikomas Danijai ir Lietuvai ir kuriame būtų nustatytos taikytinos teisės taisyklės nesutartinėms prievolėms, šiuo atveju nėra. Atitinkamai, nesant tarptautinės sutarties, nustatant ieškiniu reiškiamam reikalavimui taikytiną teisę, turi būti vadovaujamasi Lietuvos tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalių teisės ir pareigos pagal prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos, nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę. Nagrinėjamu atveju ieškinys grindžiamas CK 1.43 straipsnio 1 dalies teisės norma, kuria reglamentuojama taikytina teisė santykiams dėl žalos atlyginimo, nes pagal Danijos bankroto įstatymo 76 straipsnį, tuo atveju, „jei sandoris pripažįstamas negaliojančiu pagal 72 ar 74 straipsnį, kreditorius atsako už žalos atlyginimą pagal bendrąsias teisės normas“. Šiuo atveju nesąžiningi mokėjimai, kuriais remiantis reiškiamas ieškinys dėl žalos, buvo atlikti Danijoje ir pati žala ieškovei atsirado Danijoje. Atitinkamai, ieškiniu reiškiamam reikalavimui dėl 274 171,64 Eur priteisimo taikytina Danijos teisė. Tokią išvadą dėl taikytinos Danijos teisės, be kita ko, patvirtina, Lietuvos teismų praktika – Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017.

5.       Ieškovė, pasisakydama dėl pareikštų reikalavimų nurodė, kad pagal Danijos bankroto įstatymo 74 straipsnį, sandoriai, sudaryti skolininkui nesąžiningai teikiant pirmenybę vienam kreditoriui prieš kitą kreditorių, arba sandoriai, dėl kurių skolininko turtas negali būti panaudotas kreditorių reikalavimams patenkinti, arba dėl kurių skolininko skolos padidinamos kreditorių nenaudai, gali būti pripažinti negaliojančiais, jei skolininkas buvo ar dėl sandorio sudarymo tapo nemokus, o kreditorius žinojo ar turėjo žinoti apie skolininko nemokumą ir aplinkybes, dėl kurių sandoris yra nesąžiningas. Taigi, sandoris (šiuo atveju – mokėjimas) laikomas nesąžiningu, jeigu egzistuoja šios keturios kumuliatyvios sąlygos: sandoriu (mokėjimu) buvo suteiktas pirmumas vienam kreditoriui prieš kitus kreditorius; kreditorius yra nesąžiningas, nes žinojo aplinkybes, dėl kurių sandoris (mokėjimas) yra nesąžiningas; sandorio (mokėjimo) atlikimo metu bendrovė buvo nemoki; kreditorius yra nesąžiningas, t. y. buvo nesąžiningas ne tik dėl aplinkybių, dėl kurių sandoris (mokėjimas) yra nesąžiningas, bet ir žinojo arba turėjo žinoti apie skolininko nemokumą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos pirmiau nurodytos sąlygos.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA iš ieškovės 10 335,91 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Teismas, pasisakydamas dėl taikytinos teisės, nurodė, kad ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017 pateiktais išaiškinimais, nes nagrinėjamos bylos ir Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtos bylos aktualios faktinės aplinkybės nėra analogiškos.

4.       Teismas, taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė, siekdama įrodyti, kad reiškiamas reikalavimas yra kilęs iš delikto (dėl žalos atlyginimo) ir dėl to prašydama taikyti ne Lietuvos, o Danijos teisę, ieškinį prilygina Lietuvos teisėje įtvirtintam actio Pauliana (Pauliano ieškinio) institutui, kuris reiškiamas įstatymų, o ne sutartiniu pagrindu, nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2020 m. kovo 27 d. nutartyje Nr. e3K-3-82-684/2020 pateiktas išaiškinimas. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymėjo, kad kreditorių interesų pažeidimas yra viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų (CK 6.66 straipsnio 1 dalis), tačiau ne paties ginčijamo veiksmo pagrindas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, kad actio Pauliana nėra byla dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto, nes šiuo ieškiniu nesiekiama, kad skolininkas būtų įpareigotas atlyginti žalą, kurią jis sukėlė kreditoriui dėl savo nesąžiningo elgesio, o siekiama kreditoriaus atžvilgiu pripažinti negaliojančiais skolininko sudaryto sandorio padarinius. Jis yra nukreiptas ne tik prieš skolininką, bet ir prieš asmenį, kuris gavo naudos iš tokio sandorio ir nėra skolininko prievolės kreditoriaus atžvilgiu šalis (žr. ESTT 1992 m. kovo 26 d. sprendimo byloje Reichert ir Kockler, C-261/90, 19 punktą). Todėl, kasacinis teismas padarė išvadą, kad vien tai, jog sutarčių pagrindu atliktas veiksmas (aptariamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje įskaitymas) pažeidė kreditorių teises, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad pareikšti reikalavimai yra kilę ne iš sutarties, o iš delikto.

5.       Teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo vertinti, jog nagrinėjamu atveju reiškiamas ieškinys yra dėl žalos (turto netekimo arba sužalojimo, turėtų išlaidų, negautų pajamų, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) priteisimo, todėl nusprendė, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos CK 1.43 straipsnio, kuriame reglamentuojama dėl padarytos žalos (deliktinės) atsirandančioms prievolėms taikytina teisė, normos.

6.       Teismas nusprendė, kad remiantis pirmiau išdėstytais motyvais priėjus prie išvados, jog ieškinio reikalavimai kildinami iš su proceso šalis siejusia pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų prievolių vykdymo, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo nagrinėjamu atveju atsakovių deliktinei atsakomybei kilti, o kartu ir CK 1.43 bei (arba) 1.54 straipsnių nuostatoms dėl taikytinos teisės taikyti. Apibendrindamas visą tai, padarė išvadą, kad nagrinėjamam ginčui nagrinėti taikytina ne Danijos teisė, o tarp proceso šalių (ieškovės ir atsakovės II) sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi šalių valia pasirinkta Lietuvos teisė. Nurodė, kad toks aiškinimas atitinka Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalies nuostatas.

7.       Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ginčo esmės ir atsižvelgdamas į tai, kad sandoriai (ieškovės laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. liepos 22 d. pagal Sutartį atlikti mokėjimai) nėra nuginčyti, jų ieškovė neginčija ir šioje byloje nagrinėjamu ieškiniu, nusprendė, jog nėra jokio teisinio pagrindo ieškovės pervestas atsakovei I lėšas (274 171,64 Eur) grąžinti ieškovei.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1.       Ieškovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti jai iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Taip pat prašo priimti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.1.                      Pirmosios instancijos teismas, turėdamas ex officio (savo iniciatyva) pareigą pritaikyti užsienio teisę (įskaitant ir ES teisę), visiškai netinkamai nustatė ginčui taikytiną teisę ir nepagrįstai nusprendė, kad ieškiniu reiškiamam reikalavimui taikytina Lietuvos Respublikos, o ne Danijos Karalystės, materialinė teisė. Nustatant ieškiniu reiškiamam reikalavimui taikytiną teisę, turėjo būti vadovaujamasi Nemokumo reglamente, kuris tiesiogiai taikytinas ir galioja Lietuvoje, įtvirtintomis (kolizinėmis) taikytinos teisės nustatymo taisyklėmis. Nemokumo reglamento 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta universali taikytinos teisės taisyklė, kad išskyrus atvejus, kai Nemokumo reglamente numatyta kitaip, nemokumo byloms ir jų padariniams taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Nemokumo reglamento komentare papildomai nurodoma, kad universalios normų kolizijos taisyklės taikymą pagrindžianti prezumpcija yra ta, kad 7 straipsnio nuoroda į valstybės, kurioje iškelta byla, teisę, yra nuoroda tik į tos valstybės vidaus teisę, o tos valstybės normų kolizijos taisyklės (pavyzdžiui, nukreipimo į kitos valstybės įstatymus (renvoi) taisyklė) netaikomos. Jei būtų kitaip, universalios taisyklės įtvirtinimas būtų betikslis. Akcentavo, kad tai, jog Danija nėra Nemokumo reglamento šalis, jokiu būdu nereiškia, kad šiuo konkrečiu atveju Lietuvos teismas neturėjo pareigos taikyti Nemokumo reglamente įtvirtintų taikytinos teisės nustatymo kolizinių taisyklių, kurios yra Lietuvos teisinės sistemos sudedamoji dalis, ir bendrųjų teisės principų.

1.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017 yra neaktualus šioje byloje, t. y. nepagrįstai nesivadovavo šiai bylai aktualiu teismo precedentu. Minėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas taikė bankrutuojančios Vokietijos įmonės teisę, remdamasis CK 1.43 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas nusprendė nukrypti nuo išaiškinimų aktualioje byloje vien dėl skirtingo ieškovo asmens statuso. Tačiau reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Taigi, Vilniaus apygardos teismo nurodyta aplinkybė yra teisiškai nereikšminga.

1.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į dvejopą actio Pauliana paskirtį –kaip individualaus kreditoriaus interesų gynybos priemonę ir kaip kolektyvinę visų nemokios bendrovės kreditorių gynybos priemonę, ieškinį reiškiant nemokumo administratoriui visų kreditorių vardu – ir, atitinkamai, nepagrįstai nusprendė, kad actio Pauliana visais atvejais yra sutartinis ginčas. Pirma, actio Pauliana gali būti skirstomas į bendresnę jo formą pagal civilinę teisę ir konkretesnę jo išraišką nemokumo atveju. Šios dvi kategorijos iš esmės skiriasi pagal sukeliamus padarinius: pagal civilinę teisę šie padariniai kyla tik pavieniams kreditoriams – ieškovams; pagal bankroto teisės nuostatas šie padariniai kyla visiems kreditoriams, kuriems įtakos turi bankroto procesas. Atsižvelgiant į tai, kad nemokumo bylos yra speciali bylų kategorija, su jomis susijusiems ir (ar) iš jų kylantiems teisminiams procesams, įskaitant nemokumo administratorių reiškiamus ieškinius dėl sandorių ginčijimo (pvz., actio Pauliana), yra taikomos specialios, o ne bendrosios, jurisdikcijos ir taikytinos teisės nustatymo taisyklės. Antra, nagrinėjamu atveju nekeliamas ieškovės ir atsakovės II sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties ar juo labiau atsakovių sudarytos faktoringo sutarties (ne)tinkamo vykdymo klausimas, kaip pvz., netinkamo paslaugų suteikimo ar atsiskaitymo, ir (ar) jų (ne)galiojimo klausimai. Ieškinys yra pareikštas nemokumo administratoriaus (bankroto turto patikėtinio), atstovaujančio visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesams, specialiu įstatymų, o ne sutartiniu ar bendru civilinės komercinės teisės, pagrindu, siekiant užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Trečia, Danijos teisės požiūriu, nemokumo administratoriai (bankroto turto patikėtiniai) ir (ar) bankrutuojančios bendrovės kreditoriai nėra nei sutarties, nei faktoringo sutarties šalis, bet – trečioji šalis. Ketvirta, pirmosios instancijos teismo nurodyta LAT ir ESTT teismo praktika šiuo atveju nėra aktuali, kadangi LAT ir ESTT nagrinėtų bylų ir šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi. ESTT byla Nr. C-261/90 nebuvo susijusi su nemokumu, t. y. ginčas kilo tarp privačių fizinių ir juridinių asmenų, konkrečiai – Vokietijos bankas ginčijo fizinių asmenų, kurių kreditorius jis buvo, šeimos narių sudarytą nekilnojamojo turto, esančio Prancūzijoje, perleidimo sandorį, o pats ieškinys buvo reiškiamas remiantis bendrąja – Prancūzijos civilinio kodekso – civilinius komercinius santykius reglamentuojančia (o ne nemokumo santykius reglamentuojančia, kaip šioje nagrinėjamojoje byloje) teisės norma. Be to, ESTT nagrinėtoje byloje, kilęs klausimas buvo susijęs su 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo aiškinimu, t. y. byloje buvo sprendžiamas net ne taikytinos teisės, bet jurisdikcijos klausimas. Tas pats pasakytina ir apie LAT 2020 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-684/2020, kadangi šioje byloje actio Pauliana ieškinys buvo pareikštas remiantis bendrosiomis civilinės teisės taisyklėmis – CK 6.66 straipsniu, o ne užsienio teisės pagrindu. Nagrinėjamoje byloje ieškinys yra pareikštas specialiu, nemokumo santykius reglamentuojančiame įstatyme – Danijos bankroto įstatyme (o ne bendroje civilinius komercinius santykius reglamentuojančioje teisės normoje) – įtvirtintu pagrindu. Be to, joje taip pat buvo sprendžiamas net ne taikytinos teisės, bet jurisdikcijos klausimas, o LAT byloje jurisdikcijos klausimu taikė 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Bet kuriuo atveju, net ir ši pirmosios instancijos teismo nurodyta LAT nagrinėta byla pati savaime patvirtina bendrąjį principą, kad ieškiniams dėl sandorių ginčijimo, pripažinimo negaliojančiais ir (ar) sandorio padarinių netaikymo bankrutuojančiai įmonei (lyg to sandorio net nebūtų), kai jį reiškia bankrutuojančios įmonės nemokumo administratorius, yra taikoma valstybės, kurioje iškelta nemokumo byla, teisė, t. y. tai, kad ieškiniu reiškiamam reikalavimui šiuo atveju turėjo būti taikoma būtent Danijos teisė. Tokia išvada darytina iš to, kad LAT nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-684/2020 Lietuvoje įsteigtos įmonės, kuriai Lietuvoje iškelta bankroto byla, nemokumo administratorius, remdamasis Lietuvos, o ne užsienio teise, pareiškė ieškinį dėl atsakovės Islandijoje registruotos įmonės atlikto vienašalio įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). LAT šioje byloje pasisakė tik dėl to, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ginčą, tačiau Lietuvos teisės taikymo šiam ginčui nepaneigė ir dėl to nepasisakė.

1.4.                      Ieškovė, pasisakydama dėl teikiamų naujų įrodymų pažymėjo, kad jie reikšmingi, nustatant pagal įstatymą (ES teisę) ginčui taikytiną teisę. Teikiamų įrodymų teisės (o ne fakto) klausimu priėmimas nepažeis šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų, ir neužvilkins bylos nagrinėjimo.

2.       Atsakovė UAB Luminor Lizingas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

2.1.                      Nesuprantama, kodėl ieškovė apeliaciniame skunde remiasi Nemokumo reglamentu, nors šis Danijai netaikomas. Ieškovė ieškinyje nesirėmė argumentais dėl šio reglamento taikymo. Tiek naujai teikiami įrodymai, tiek argumentai neturi būti priimti ir vertinami.

2.2.                      Nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga neapima teismo teisės modifikuoti ar papildyti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas faktines aplinkybes, nei nurodė šalys), keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020 21 punktas). Byloje ieškovę atstovavo keli profesionalūs aukšto lygio teisininkai, įskaitant Danijos advokatų kontorą, todėl nesutiktina su apeliaciniame skunde išreikšta kritika, kad pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva padėti ieškovei parinkti tinkamus argumentus ieškiniui pagrįsti.

2.3.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017 yra neaktualus šioje byloje. Negalima sutikti su apeliaciniame skunde pateikiama pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė nukrypti nuo išaiškinimų aktualioje byloje vien dėl skirtingo ieškovės asmens statuso. Nemokumo administratoriaus ir kreditoriaus, perėmusio reikalavimo teises, pareigos bei statusas nemokumo procese yra absoliučiai skirtingi, be to, pirmiau minėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017 ieškinį pareiškė kreditorius, perėmęs reikalavimą iš kito kreditoriaus, kreditorių nesiejo sutartiniai reikalavimai. Skundžiamame sprendime pagrįstai nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju tarp proceso šalių ginčas yra dėl to, ar reikalavimas kildinamas iš sutartinių santykių ar iš delikto, lemiamu laikytinas bendrovės, kaip ieškovės, asmens statusas.

2.4.                      Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo actio Pauliana instituto paskirtį ir atitinkamai priėmė teisingą sprendimą, kad ieškovės reikalavimai atsakovėms kyla iš ieškovės ir atsakovės II sudarytos sutarties, o ne iš delikto.

3.       Atsakovė UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

3.1.                      Nemokumo reglamento nuostata, kad šis reglamentas nėra privalomas ar taikomas Danijai, reiškia, jog jis nėra privalomas ir taikomas šiai ES valstybei narei ar jos subjektų atžvilgiu valstybių narių teismuose visa apimtimi, įskaitant jame įtvirtintus bendruosius nemokumo teisės principus ir taisykles, taip pat ir visas kitas Nemokumo reglamento nuostatas (žr., pvz., šio reglamento 7 ir 66 konstatuojamąsias dalis). Nemokumo reglamento 88 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius, Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą, ir jis nėra jai privalomas ar taikomas. Pažymėjo, kad nors Danija ir yra Europos Sąjungos valstybė, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog Lietuvos Respublikos ar kitos susitariančios valstybės narės teismai turi taikyti Nemokumo reglamentą santykiuose su Danijos subjektais. Tačiau, jeigu būtų remiamasi ieškovės dėstoma logika, kad Nemokumo reglamentas yra Lietuvos teisės dalis, todėl turi būti taikomas Danijai, nepaisant to, jog Danijai šis nėra taikomas, lemtų, kad šį teisės aktą Lietuva turėtų taikyti ir kitoms valstybėms, kurios nėra susitariančios valstybės Nemokumo reglamento prasme. Analogiška situacija susidarytų ir tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos teismai turėtų taikyti sudarytų dvišalių sutarčių nuostatas ir toms šalims, kurios nėra šios sutarties šalis. Šiuo atveju nėra ir Lietuvai, ir Danijai taikytinos nei ES teisės, nei tarptautinės sutarties, kuria remiantis būtų galima išspręsti klausimą, kurios šalies – Danijos ar Lietuvos – teisė turi būti taikoma šioje byloje kilusiam ginčui išnagrinėti (tai ne kartą pabrėžė ir ieškovė savo procesiniuose dokumentuose). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė šį klausimą, vadovaudamasis nacionalinės teisės reglamentuojamomis tarptautinės privatinės teisės normomis, konkrečiai CK 1.73 straipsnio 1 dalimi, nes ginčo mokėjimai buvo atlikti pagal ieškovės ir atsakovės II sudarytą sutartį, kuria šalys susitarė būtent dėl Lietuvos teisės jų tarpusavio nesutarimams, susijusiems su šia sutartimi, išspręsti taikymo.

3.2.                      Ieškinys Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. 2A-216-302/2017 buvo pareikštas ne bankroto administratoriaus, o bankrutuojančios Vokietijos įmonės kreditoriaus kitam šios įmonės kreditoriui. Taigi, šioje Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje ieškovas veikė ne kaip bankroto administratorius (kuris veikia dėl visų kreditorių interesų), o kaip asmuo, kuriam perleista reikalavimo teisė į atsakovą (ir kuris veikia dėl savo paties interesų bei siekia asmeninės naudos). Ieškovė apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad, perleidus reikalavimą, pasikeičia kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi, tačiau būtent kreditoriaus pasikeitimo prievolėje faktas ir atitinkamai argumentai dėl jo, kaip ieškovo, teisinio statuso, lėmusio skirtingus reiškiamo reikalavimo tikslus bei padarinius, ir buvo tie esminiai argumentai, kurių kontekste Lietuvos apeliacinis teismas išsprendė byloje taikytinos teisės klausimą. Taigi, ieškovė nepagrįstai apeliuoja į ieškovių skirtingo teisinio statuso aplinkybės nereikšmingumą, vertinant Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje priimto sprendimo aktualumą nagrinėjamai bylai. Šie apeliacinio skundo argumentai yra subjektyvūs ir nepagrįsti ieškovės samprotavimai, iš esmės neatitinkantys aptariamo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo turinio. Taigi, civilinės bylos Nr. 2A-216-302/2017 ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės šiuo esminiu aspektu nesutampa, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti faktinių šios bylos aplinkybių analogiškai, kaip jos buvo įvertintos Lietuvos apeliacinio teismo sprendime.

3.3.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino individualią šio ginčo situaciją jam išnagrinėti taikytinos teisės požiūriu ir sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-684/2020 pateiktais išaiškinimais dėl actio Pauliana pagrindu reiškiamų reikalavimų kvalifikavimo. Šio ginčo atveju susiklosčius analogiškai kasacinio teismo nagrinėtai bylai situacijai (bankroto administratorius reikalavimus, naudodamasis analogišku į actio Pauliana institutu, reiškia ieškovės ir atsakovės II sudarytos sutarties pagrindu), pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nurodyta kasacinio teismo praktikoje suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle. Ieškovės apeliacinio skundo argumentais iš esmės neginčijamos nurodyta kasacinio teismo praktika paremtos pirmosios instancijos teismo išvados dėl taikytinos teisės, o tik samprotaujama apie dvejopą actio Pauliana instituto paskirtį ir poreikį į tai atsižvelgti, nustatant ginčui taikytiną teisę. Vieną ar kitą šio instituto paskirtį ir, atitinkamai, jo pagrindu reiškiamam ieškiniui taikytiną teisę, anot ieškovės, lemia tai, koks subjektas – pats kreditorius, gindamas savo individualų interesą, ar nemokios bendrovės bankroto administratorius, gindamas visų šios bendrovės kreditorių interesus, – tą ieškinį reiškia. Tačiau tokie ieškovės samprotavimai prieštarauja pirmiau nurodytai kasacinio teismo praktikai, todėl yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo kitokioms išvadoms dėl šioje byloje taikytinos teisės padaryti, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

3.4.                      Atsakovė II, pasisakydama dėl ieškovės teikiamų naujų įrodymų pažymėjo, kad taikytinos teisės klausimas buvo vienas iš esminių šioje byloje. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo, kad poreikis šiuos įrodymus pateikti iškilo vėliau ar jog juos buvo atsisakyta priimti pirmosios instancijos teisme, todėl nėra jokio pagrindo juos priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

2.       Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti – ištraukas iš knygos „Bork, R. and Zwieten, K. Commentary on the European Insolvency Regulation. Oxford: second edition, 2022“ su vertimu į lietuvių kalbą; Danijos teismo sprendimą byloje U.2019.69 SH su aktualių ištraukų vertimu į lietuvių kalbą; ištraukas iš knygos „Magnus, U. and Mankowski, P. European Commentaries on Private International Law ECPIL. Commentary. Volume III. Rome II Regulation. Germany: Otto Schmidt, 2019“ su vertimu į lietuvių kalbą.

3.       Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

4.       Kasacinio teismo praktikoje, kur išaiškintas CPK 314 straipsnio reglamentavimas, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 2024 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

5.       Ieškovės teigimu, nauji įrodymai yra reikšmingi, nustatant pagal įstatymą (ES teisę) ginčui taikytiną teisę. Kaip teisingai pažymėjo atsakovė II, taikytinos teisės klausimas buvo vienas iš esminių šioje byloje, taigi, ieškovės teikiami nauji įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau ji tokia teise nepasinaudojo, todėl apeliacinės instancijos teisme juos atsisakoma priimti.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

6.       UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA (pardavėja) ir SKARE BEEF PRODUCTION APS (pirkėja) 2015 m. lapkričio 18 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1006875, kuria šalys susitarė dėl produktų (suderinamų pagal atskirą užsakymą) pirkimo ir pardavimo (2 t., b. l. 143–150).

7.       UAB Luminor Lizingas (finansuotoja) ir UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA (pardavėja) 2020 m. spalio 30 d. sudarė Faktoringo sutartį Nr. 2020-3772/1, kuria pardavėjas įsipareigojo perleisti finansuotojai reikalavimo teises į pirkėjo visus finansinius įsipareigojimus, kylančius iš sutarties ir sąskaitų-faktūrų ir mokėti finansuotojai šioje sutartyje nustatytus mokesčius ir kitus mokėjimus, o finansuotoja įsipareigoja šioje sutartyje nustatyta tvarka perimti reikalavimo teises ir pervesti į pardavėjos sąskaitą išankstinį faktoringo mokėjimą bei faktoringo rezervą (2 t., b. l. 23–64).

8.       Iš ieškovės į bylą pateiktų, UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA 2022 metais išrašytų, sąskaitų faktūrų matyti, kad jose pažymėta, jog nurodytos sumos yra neatšaukiamai perleistos ir nurodyta valiuta turi būti sumokėtos UAB Luminor Lizingas (1 t., b. l. 46–115).

9.       Danijos Karalystės Esbjergo apylinkės teismas 2023 m. vasario 6 d. sprendimu byloje Nr. SKS 15-506/2022 iškėlė ieškovei bankroto bylą (1 t., b. l. 116–119).

10.       Ieškovė teigia, kad laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. liepos 22 d. SKARE BEEF PRODUCTION APS, būdama nemoki, pagal AB BIOVELA-UTENOS MĖSA išrašytas sąskaitas faktūras atliko mokėjimus UAB Luminor Lizingas, tokiais veiksmais padarydama 274 171,64 Eur dydžio žalą.

Dėl ginčo esmės

11.       Byloje kilo ginčas dėl taikytinos teisės. Danijos Karalystės Centrinio prekybos registro išrašo duomenimis, ieškovė SKARE BEEF PRODUCTION APS yra Danijos Karalystėje registruotas juridinis asmuo (1 t., b. l. 16–45), o atsakovės UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA ir UAB Luminor Lizingas – Lietuvos Respublikoje registruoti juridiniai asmenys. Taigi, ginčas nagrinėjamoje byloje kilo iš tarptautinį (užsienio) elementą turinčio teisinio santykio.

12.       Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės ieškinyje nurodyta pozicija, kad sprendžiant klausimą dėl nagrinėjamu atveju taikytinos teisės turi būti vadovaujamasi Lietuvos tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis, tačiau ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas jau priešinga pozicija, t. y. ieškovė skunde nurodo, jog turi būti taikomas Nemokumo reglamentas.

13.       Įvertinus tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką, teismas, nustatęs, jog byla yra su tarptautiniu elementu, privalo išsiaiškinti, kokia teisė taikoma ginčo teisiniam santykiui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-706/2016), toliau spręstina, kokiu pagrindu ir kokia teisė – Danijos Karalystės ar Lietuvos Respublikos – yra taikytina nagrinėjamo ginčo atveju. Teisingam šio klausimo išsprendimui pirmiausia reikia kvalifikuoti, iš kokių teisinių santykių – sutartinių ar deliktinių – kilo ieškiniu pareikšti reikalavimai.

14.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš su proceso šalis siejusia pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų prievolių vykdymo. Ieškovė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčas tarp šalių kilo dėl negaliojančio sandorio padarinių, nors visuose procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme, įrodinėdama, jog pagal CK 1.43 straipsnio 1 dalį ji turi teisę pasirinkti ginčui taikytiną Danijos teisę, nes byloje ginčas kilo dėl ieškovės atžvilgiu atlikto delikto pagrindu patirtos žalos atlyginimo, reikalavo priteisti būtent tokios žalos atlyginimą. Ieškovė 2024 m. gegužės 28 d. pateiktoje raštu išdėstytoje baigiamojoje kalboje pažymėjo, kad pareikštas ieškinys galėtų būti prilygintas Lietuvos teisėje įtvirtintam actio Pauliana institutui, kuris reiškiamas įstatymų, o ne sutartiniu pagrindu, siekiant užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodė, kad, byloje esant taikytinai Danijos teisei, ieškovė neturi pareigos įrodinėti atsakovių atsakomybės pagal Lietuvos teisės turinį ir reikšti reikalavimą pripažinti nesąžiningus sandorius negaliojančiais, nes Danijos bankroto įstatyme nėra nuostatų, reikalaujančių, jog, prieš reiškiant reikalavimą dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių pažeidimo, o būtent, – dėl negaliojančio sandorio pasekmių, būtų reiškiamas savarankiškas (ar (ir) papildomas) formalus reikalavimas pripažinti nesąžiningus sandorius negaliojančiais.

15.       Pritartina skundžiamame sprendime išdėstytai pozicijai, kad nagrinėjamu atveju aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartyje Nr. e3K-3-82-684/2020 pateikti išaiškinimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad kreditorių interesų pažeidimas yra viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų (CK 6.66 straipsnio 1 dalis), tačiau ne paties ginčijamo veiksmo pagrindas. Remdamasis ESTT praktika, pagal kurią: actio Pauliana nėra byla dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto, nes šiuo ieškiniu nesiekiama, kad skolininkas būtų įpareigotas atlyginti žalą, kurią jis sukėlė kreditoriui dėl savo nesąžiningo elgesio, o siekiama kreditoriaus atžvilgiu pripažinti negaliojančiomis skolininko sudaryto sandorio pasekmes; jis yra nukreiptas ne tik prieš skolininką, bet ir prieš asmenį, kuris gavo naudos iš tokio sandorio ir nėra skolininko prievolės kreditoriaus atžvilgiu šalis (žr., ESTT 1992 m. kovo 26 d. sprendimą byloje Reichert ir Kockler, C-261/90), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad vien tai, jog remiantis sutartimis atliktas veiksmas pažeidė kreditorių teises, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad pareikšti reikalavimai yra kilę ne iš sutarties, o iš delikto.

16.       Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl to, kad pirmiau nurodyta nutartimi remtis nebuvo galima atmestini. Apeliantė teigia, kad, pirma, nurodytoje byloje actio Pauliana ieškinys pareikštas remiantis bendrosiomis civilinės teisės taisyklėmis (CK 6.66 straipsnis), o nagrinėjamoje byloje – specialiu nemokumo santykius reglamentuojančiame įstatyme – Danijos bankroto įstatyme – įtvirtintu pagrindu. Antra, joje buvo sprendžiamas ne taikytinos teisės, bet jurisdikcijos klausimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant taikytinos teisės klausimą, aktualu įvertinti, kokia yra prašomo taikyti pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos būdo esmė. Kaip patvirtino pati ieškovė, Danijos bankroto įstatyme įtvirtintas teisinis pagrindas ginčyti sandorius, sudarytus skolininkui nesąžiningai teikiant pirmenybę vienam kreditoriui prieš kitą, yra prilygintas Lietuvos teisėje įtvirtintam actio Pauliana institutui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartyje Nr. e3K-3-82-684/2020 nagrinėtoje byloje susiklostė panaši situacija, kaip ir nagrinėjamoje byloje – bankrutavusios įmonės nemokumo administratorius pareiškė ieškinį, ginčydamas atsakovės, tarp šalių susiklosčiusių subrangos teisinių santykių pagrindu, atliktą įskaitymą (įmonei jau esant nemokiai). Taigi, poreikis taikyti joje pateiktus išaiškinimus nustatytas pagrįstai bei, jais remiantis, teisingai kvalifikuota, kad ieškiniu pareikšti reikalavimai kilo iš sutartinių teisinių santykių. Faktas, kad joje buvo sprendžiamas ne taikytinos teisės, bet jurisdikcijos klausimas, nesudaro pagrindo spręsti priešingai.

17.       Apeliaciniame skunde taip pat išdėstyti argumentai dėl teismo precedento, suformuoto Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-216-302/2017, nepagrįsto netaikymo. Nesutinkant su tuo, kas išdėstyta, pažymėtina, kad minėtoje byloje ieškovas buvo privatus asmuo, kuriam pagal sutartį nemokumo administratorius perleido teisę reikšti neteisėtai pervestų lėšų priteisimo reikalavimą kitam bankrutuojančios įmonės kreditoriui. Apeliantė akcentuoja, kad perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pačiame 2017 m. gegužės 4 d. sprendime pažymėta, jog toks privatus kreditorius (ieškovas), priešingai nei nemokumo administratorius, kuris iš esmės privalo veikti dėl kreditorių interesų, pats sprendžia, ar pasinaudoti savo įgytomis reikalavimo teisėmis; kai asmuo, kuriam perleistos teisės, nusprendžia pasinaudoti savo reikalavimo teisėmis, jis veikia dėl savo paties interesų, siekdamas išimtinai tik asmeninės naudos; taigi, jo ieškinio padariniai skiriasi nuo nemokumo administratoriaus pareikšto ieškinio dėl nuginčijimo, kurio tikslas yra padidinti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvus, padarinių. Būtent tai nulėmė, kad ieškinys nagrinėtu atveju buvo vertintinas kaip ieškinys dėl žalos priteisimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtos bylos aktualios faktinės aplinkybės nėra analogiškos.

18.       Europos Sąjungoje taikytinos teisės nustatymo klausimas suderintas Europos Sąjungos lygmeniu, todėl nagrinėjamu atveju aktualu įvertinti, ar ginčo atveju taikytini apeliaciniame skunde nurodyti Nemokumo reglamentas ir 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės.

19.       Nemokumo reglamento preambulės 25 punkte nustatyta, kad šis reglamentas taikomas tik toms byloms, kuriose skolininko pagrindinių interesų vieta yra Sąjungoje. Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant Nemokumo reglamentą, ir jis nėra jai privalomas ar taikomas (Nemokumo reglamento preambulės 88 punktas). Taigi, Nemokumo reglamentas taikomas tik toms byloms, kuriose skolininko pagrindinių interesų vieta yra Sąjungoje (išskyrus Daniją). Tokią išvadą patvirtina tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ankstesnėje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta pozicija (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-566-464/2015, 2018 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-177-196/2018).

20.       Kaip ir Nemokumo reglamente, taip ir Roma I preambulės 46 punkte nustatyta, kad pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir neprivalo vykdyti su juo susijusių įsipareigojimų ar jo taikyti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, sprendžiant klausimą dėl nagrinėjamu atveju taikytinos teisės, turi būti vadovaujamasi Lietuvos tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis.

21.       Atsakovės II ir ieškovės 2015 m. lapkričio 18 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1006875, kuria remiantis buvo atlikti ginčo mokėjimai, 5 dalyje numatyta, kad visus ginčus, nesutarimus ir reikalavimus, kylančius iš šios sutarties arba susijusius su šia sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžia: Vilniaus miesto apylinkės teismas, jeigu ginčo suma neviršija 28 962,01 Eur arba yra lygi šiai sumai, arba Vilniaus apygardos teismas, jeigu ginčo suma viršija 28 962,01 Eur (1 punktas); ginčai nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (2 punktas).

22.       Įvertinusi pirmiau nurodytą šalių susitarimą bei atsižvelgusi į CK 1.37 straipsnio 1 dalį, pagal kurią sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė, ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytą ir palaikytą reikalavimą priteisti iš atsakovių ieškovo atžvilgiu atlikto delikto padarytą žalą, grindžiamą aplinkybėmis, nesudarančiomis tokio pobūdžio žalos atlyginimo pagrindo, ieškovei neįrodžius, kad ginčui turi būti taikomos Danijos bankroto įstatymo nuostatos, teisėjų kolegija nusprendžia, jog ginčui nagrinėti taikytina ne Danijos teisė, kaip nepagrįstai nurodo apeliantė, o Lietuvos teisė. Pažymėtina, kad analogiška nuostata įtvirtinta ir 1980 m. Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, kuri vis dar taikoma Danijoje, 3 straipsnio 1 dalyje.

23.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad šalių ginčui byloje taikytina Lietuvos teisė, ir nustatęs, jog ieškovė sandorių (pačios ieškovės laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 4 d. iki 2022 m. liepos 22 d. Sutarties pagrindu atliktų mokėjimų) nėra nuginčijusi ir jų neginčija nagrinėjamojoje byloje, pagrįstai nusprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo ieškovės pervestas atsakovei I lėšas (274 171,64 Eur) priteisti ieškovei, kaip deliktinės žalos atlyginimą.

Dėl bylos procesinės baigties

24.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir ESTT praktikoje (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; ESTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)).

25.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ginčui taikytiną teisę, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

26.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

27.       Atsakovė I nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

28.       Atsakovė II pateikė duomenis, kad patyrė 5 430,48 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai (už pirmosios instancijos teismo sprendimo analizę; apeliacinio skundo analizę; atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą apeliacinės instancijos teismui; prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas parengimą ir pateikimą apeliacinės instancijos teismui) apmokėti.

29.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

30.       Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos).

31.       Pažymėtina, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, už pasirengimus teismo posėdžiams, susitikimus su klientais ir pan. atskirai neatlyginamos, o jos paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies atitinkamas sumas už procesinių dokumentų rengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1030/2012, 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-480-157/2015, 2022 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-397-450/2022).

32.       Taigi, nagrinėjamu atveju už pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinio skundo sprendimo analizę atskirai neatlygintina, laikant, jog šie veiksmai yra teisinės paslaugos – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo dalis.

33.       Prašoma priteisti išlaidų teisinei pagalbai, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, suma viršija Rekomendacijų 7, 8.11, 8.16 punktuose nustatytus maksimalius dydžius, todėl atsakovės II prašymas dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo tenkinamas iš dalies, priteisiant atsakovei II iš ieškovės maksimalią už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą priteistiną sumą – 3 687,86 Eur (2 161 Eur x 1,3 koef. + 2 196,40 Eur x 0,4 koef.).

34.       Ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes teismo sprendimas nėra priimtas jos naudai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

        Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei BIOVELA-UTENOS MĖSA, juridinio asmens kodas 284268020, iš ieškovės SKARE BEEF PRODUCTION APS, juridinio asmens kodas 17009605, 3 687,86 Eur (trijų tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt septynių eurų ir 86 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.