Baudžiamoji byla Nr. 2K-358/2014

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00250-2008-9

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija (S)

                                                                                    1.2.17.13

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutarties.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžiu A. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 209 straipsnį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams ir įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

A. J. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

R. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. J. pagal BK 209 straipsnį nuteistas už tai, kad, būdamas A. J. individualios įmonės (toliau – A. J. IĮ) savininku (vadovu), kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (2003 m. lapkričio 3 d. įstatymo redakcija) 7 straipsnio 5 dalimi, vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu ir atsako už įmonės veiklos organizavimą, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams. Nustatytos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės:

2007 m. gegužės 4 d. A. J. individualios įmonės vardu sudarė akivaizdžiai nenaudingą ir įmonės tikslams prieštaraujančią statybos rangos sutartį su A. N., kuria įsipareigojo savo rizika, jėgomis bei darbo priemonėmis, iš savo medžiagų atlikti gyvenamojo namo statybos darbus už 40 000 Lt su PVM (už mažesnę nei vidutinė rinkos vertę) ir šiuos darbus atliko, tačiau jų neįformino darbų perdavimo–priėmimo aktais, neišrašė PVM sąskaitų faktūrų, nepareikalavo už atliktus darbus sumokėti, o patirtų statybos darbų išlaidų (medžiagų, mechanizmų, darbo užmokesčio) neapskaitė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose. Todėl dėl darbų, atliktų pagal šią sutartį, A. J. individualiai įmonei buvo padarytas mažiausiai 40 000 Lt nuostolis.

A. J. įmonės vardu sudarė akivaizdžiai nenaudingą ir įmonės tikslams prieštaraujančią negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 79 (data nenurodyta) su UAB „J“, pagal kurią minėtai bendrovei išnuomojo įmonei priklausančias 500 kv. m negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), sutartyje numatant, kad nuomininkas per mėnesį moka 500 Lt nuomos mokestį, t. y. 12 Lt mažesnį už vidutinį 1 kv. m patalpų nuomos mokestį, nustatytą juridiniams A. J. IĮ patalpų nuomininkams. Dėl šio sandorio A. J. IĮ nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 4 d. gavo 18 000 Lt pajamų mažiau, nei būtų gavusi, jei patalpos būtų išnuomotos už vidutinį 1 kv. m patalpos nuomos mokestį, nustatytą juridiniams A. J. IĮ patalpų nuomininkams. Taip pat A. J. 2008 m. lapkričio 4 d. įmonės vardu sudarė akivaizdžiai nenaudingą ir įmonės tikslams prieštaraujančią panaudos sutartį Nr. 1 su UAB „J“, pagal kurią įsipareigojo minėtai bendrovei perduoti laikinai ir neatlygintinai naudotis 1100 kv. m negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Dėl šio sandorio A. J. IĮ nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. gavo 28 600 Lt pajamų mažiau, nei būtų gavusi, jei patalpos būtų išnuomotos už vidutinį 1 kv. m patalpos nuomos mokestį, nustatytą juridiniams A. J. IĮ patalpų nuomininkams. Tokiais savo veiksmais A. J. sąmoningai elgėsi priešingai įmonės tikslams uždirbti pajamas bei siekti pelno, dėl jo sudarytų minėtų akivaizdžiai nenaudingų sandorių įmonė negavo 86 600 Lt galimų pajamų.

Taip pat A. J. nesiėmė jokių priemonių, kad A. J. IĮ, siekdama vykdyti savo veiklą, sudarytų su prekių tiekėjais naujas sutartis dėl prekių tiekimo, todėl nuo 2008 m. birželio 14 d. tokių sutarčių su tiekėjais įmonė nesudarė, o 2008 m. liepos 3 d., įregistravus UAB „J“, kurios direktoriumi tapo A. J., jis pranešimu informavo prekių tiekėjus, kad A. J. IĮ keičiasi į UAB „J“, ir prašė tiekėjus nuo 2008 m. liepos 14 d. visus užsakymus, adresuotus A. J. IĮ, pervesti į UAB „J“, o su A. J. IĮ sudarytas sutartis perrašyti su UAB „J“. Dėl to nuo UAB „J“ įregistravimo A. J. IĮ gerokai sumažino prekių pirkimus iš tiekėjų, o nuo 2008 m. rugsėjo mėn. prekių pirkimų, kurie būtini jos veiklai vykdyti, iš viso nebevykdė. Taip A. J., sąmoningai siekdamas perkelti ir vėliau perkeldamas verslą iš A. J. IĮ į naują įmonę – UAB „J“, atliko veiksmus, iš esmės prieštaraujančius A. J. IĮ interesams.

Nuo 2008 m. gegužės 9 d. iki rugsėjo 19 d. įmonės buhalterei J. M. išrašius 12 debetinių sąskaitų, kad A. J. IĮ grąžino prekių tiekėjams baldų už 235 208,22 Lt, A. J., kaip įmonės vadovas, neužtikrino, kad dviem baldų tiekėjams – UAB „A“ ir UAB „G“ – būtų grąžinti sąskaitose nurodyti baldai už 13 621,15 Lt; taip leido atsirasti įmonės įsiskolinimui šiems baldų tiekėjams.

2008 m. spalio 17 d. A. J. sudarė sąlygas A. J. IĮ pagal sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) be prekybinio antkainio parduoti UAB „J“, kurios direktoriumi pats ir buvo, baldų už 123 386,35 Lt su PVM. Tai iš esmės prieštarauja įmonės pelno siekimui.

Nuo 2008 m. liepos 3 d. iki gruodžio 31 d. A. J. iš individualios įmonės atleido 16 darbuotojų, iš kurių 11 įdarbino savo paties vadovaujamoje UAB „J“. Tai iš esmės prieštarauja A. J. IĮ interesams.

Nuo 2007 m. kovo 31 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. A. J. sau asmeniškai skolinosi įmonės lėšas ir liko įsiskolinęs A. J. IĮ 199 364 Lt, taip atitraukdamas lėšas nuo įmonės veiklos ir nepanaudodamas jų įmonės reikmėms ar kreditoriniams įsipareigojimams įvykdyti. Tai iš esmės prieštarauja A. J. IĮ interesams.

Taip pat A. J. neužtikrino, kad A. J. IĮ pirkėjų sumokėta 296 724 Lt suma būtų apskaityta kaip įmonės pajamos, sumokėti privalomi mokesčiai valstybei ir įvykdyti įsipareigojimai kreditoriams, kuriems A. J. IĮ 2008 m. gruodžio 31 d. liko skolinga 806 659 Lt.

Taip A. J., sąmoningai blogai valdydamas A. J. IĮ, savo veiksmais nulėmė jos bankrotą ir padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, dėl to Šiaulių apygardos teismas 2009 m. sausio 14 d. nutartimi iškėlė A. J. IĮ bankroto bylą, o 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi įmonės bankrotą pripažino tyčiniu.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Pasak kasatoriaus, šios instancijos teismas savo išvadas grindė ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o prioritetą suteikė nukentėjusiosios R. L. ir jos liudininkės parodymams, jo (kasatoriaus) parodymų ir pateiktų įrodymų, kuriais jis ginčijo pareikštą kaltinimą, nevertino (apkaltinamajame nuosprendyje taip pat nepasisakyta nei dėl vieno jo pateikto įrodymo ar argumento), nepašalino prieštaravimų. Dėl to šio teismo išvados kelia pagristų abejonių, nes jos neatitinka bylos aplinkybių, pagrįstos prielaidomis arba keliančiais abejonių duomenimis. Taigi teismas nesilaikė teismų praktikos, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punkto, Europos Žmogaus Teisių Teismo nuostatas dėl visapusiško, objektyvaus ir nešališko bylų išnagrinėjimo. Taip pat pažeisti rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principai, šiurkščiai suvaržytos jo (kasatoriaus) teisės, jam buvo perkelta įrodinėjimo našta. Apeliacinės instancijos teismas neatnaujino įrodymų tyrimo, neskyrė naujos ekspertizės, neapklausė liudytojų, neišreikalavo papildomų duomenų apie kreditorius, bankroto priežastis, neatsakė į klausimą, dėl ko nebuvo galima kelti bankroto bylos dar 2007 metų pabaigoje, tačiau vadovavosi tik nukentėjusiųjų pateiktais įrodymais ir prieštaringa specialistės išvada. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo tiek, kiek to buvo prašoma (BPK 320 straipsnio 3 dalis), t. y. iš esmės nenagrinėjo skunde pateiktų argumentų dėl byloje esančių esminių prieštaravimų dėl nusikalstamos veikos buvimo. Teismas fragmentiškai pasisakė tik dėl procesinio klausimo – galimybės patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat kasatorius nurodo, kad nesilaikyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 331 straipsnyje.

Kasatorius teigia, kad teismo išvados dėl 2007 m. gegužės 4 d. statybos rangos sutarties su A. N., dėl kurios įmonei neva padarytas mažiausiai 40 000 Lt nuostolis, prieštarauja Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimui (civilinė byla Nr. 2-1139-267/2011), kuriame konstatuota, jog A. N. pagal sudarytą sutartį su A. J. IĮ yra atsiskaičiusi. Specialistės D. Meidienės išvada, kad sutartis su A. N. įmonei buvo nenaudinga, grįsta prielaidomis, bet ne faktais, nes specialistė nesirėmė kvalifikuotų nekilnojamojo turto vertintojų, architektų, techninės priežiūros specialistų, kitų kompetentingų specialistų išvadomis, ji be jokių skaičiavimų, rinkos tyrimų, nurodė, kad statybos kaina yra per maža. Kasatoriaus manymu, specialistė neturi kompetencijos spręsti, kokia namo statybos kaina yra tinkama, o kokia – per maža. Beje, specialisto išvadoje pateikta Kauno AVMI 2009 m. rugpjūčio 17 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita Nr. T38-11, kurioje nurodyta, kad pagal statybos rangos sutartį iš viso sumokėta 51 340 Lt, išrašant PVM sąskaitas ir pinigų priėmimo kvitus. Taigi, kasatoriaus manymu, FNTT išvada pagrįsta prieštaraujančiais įrodymais ir yra neteisinga. Be to, kasatoriaus įsitikinimu, specialistė jį tyčia apkaltino pinigų negavimu, nes buvo paveikta nukentėjusiosios advokato P. Butkevičiaus, kuris yra buvęs jos kolega Kauno AVMI FNTT skyriuje. Šie faktai patvirtina, kad specialistė melagingai apkaltino jį nebūtais nusikaltimais.

Taip pat nepagrįsta, prieštaraujanti faktiniams duomenims specialistės D. Meidienės išvada, kad negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 79 ir panaudos sutartis Nr. 1 su UAB „J“ yra akivaizdžiai nenaudingos A. J. IĮ. Kasatorius nurodo, kad pastatas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso jam, kaip fiziniam asmeniui, o ne individualiai įmonei, todėl jis, kaip statinio savininkas, gali sudaryti tokias sutartis, kokias mano esant reikalingas. UAB ,,J“ buvo perduotos neįrengtos, viešame nekilnojamojo turto registre neregistruotos patalpos; į šias aplinkybes specialistė neatkreipė dėmesio, o teismai jų visiškai netyrė. Teismų išvados prieštarauja ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutarčiai, kurioje nurodyta, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad minėtas pastatas – parduotuvė nuosavybės teise priklauso A. J.. Šį pastatą jis įgijo 2002 m. gegužės 21 d., o 2003 m. lapkričio 6 d. išduotas leidimas pastatą rekonstruoti (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-283-267/2011). Po rekonstrukcijos pastato plotas padidėjo iki 2680,59 kv. m. Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. J. IĮ 2009 m. kovo 13 d. pastato perdavimo–priėmimo akto sudarymo metu nebuvo šio pastato savininkė ir jis (kasatorius) šio turto neperleido bankrutuojančios individualios įmonės nuosavybėn. Todėl ir teismai, neįsigilinę į patalpų nuosavybės teises, padarė nepagrįstas išvadas.

Dėl teismo išvadų dėl verslo perkėlimo iš A. J. IĮ į naują įmonę – UAB „J“, kasatorius nurodo, kad teismai nepaisė pateiktų įrodymų dėl dokumento (pranešimo), kurį pateikė R. L., klastotės. Kasatorius teigia, kad pranešimą suklastojo R. L. ir persiuntė O. B. IĮ faksu (tą galėjo atlikti buhalterė E. S., pusbrolis Z. S., pusseserė V. K.) arba suklastojo fakso dokumentą, taip melagingai pranešdama apie veiklos perleidimą iš A. J. IĮ į UAB „J“. Be to, R. L. teismui pateikė nepatvirtintą ir O. B. nepasirašytą dokumento kopiją ir nenurodė, iš kur ją gavo. Teismo išvada, kad šį pranešimą pasirašė jis (kasatorius), nepagrįsta jokiais įrodymais. Jo (kasatoriaus) parašas akivaizdžiai suklastotas. Be to, teismas nepaisė įrodymų, kad ne jis (kasatorius) įkūrė UAB „J“, o tik buvo paskirtas jos vadovu. Teismas klaidingai nurodė UAB „J“ įkūrėjo duomenis, nesivadovavo Juridinių asmenų registro duomenimis, o tik melagingomis specialistės išvadomis, prieštaraujančiomis faktams. Taigi teismas buvo suklaidintas suklastotais įrodymais.

Dėl įmonės įsiskolinimo baldų tiekėjams UAB ,,A“ ir UAB „G“ kasatorius nurodo, kad teismas nepaisė įrodymų, jog šios bendrovės nėra bankrutuojančios A. J. IĮ kreditoriai. 2009 m. sausio 14 d. iškėlus bankroto bylą, nei UAB „A“, nei UAB „G“ nepareiškė A. J. IĮ kreditorinių reikalavimų dėl 13 621,15 Lt. Teismas neišreikalavo tikslaus kreditorių sąrašo, o vadovavosi netiksliais specialistės duomenimis ir išvadomis. Specialistė, neturėdama visų buhalterinių dokumentų, padarė melagingą išvadą. Esant tokioms aplinkybėms, buvo prašoma atlikti nešališką ekspertizę.

Dėl baldų už 123 386,35 Lt pardavimo UAB „J“ kasatorius nurodo, kad šiuo atveju UAB „J“ 124 000 Lt pervedė ne A. J. IĮ, bet AB Ūkio bankas už įkeistas prekes gaunant 160 000 Lt paskolą. A. J. IĮ, norėdama kuo greičiau padengti skolą kreditoriui – AB Ūkio bankas (paskolos terminas pasibaigė 2008 m. gegužės 7 d.), buvo priversta baldus už savikainą perleisti UAB ,,J“. Buvo perleisti baldai, kurie buvo įkeisti AB Ūkio bankui, kaip garantas gaunant paskolą. Todėl tik AB Ūkio bankas galėjo spręsti dėl baldų pardavimo kainos ir masto. Be to, teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad buvo parduoti baldai, kurių neatsiėmė baldų tiekėjai, kad baldai buvo su defektais, ne nauji, ekspozicijoje išbuvę keletą metų. Be to, pirkimai įmonėje sumažėjo ir dėl objektyvių ekonominių priežasčių (krizės). Kasatorius nurodo, kad jo prasiskolinusiai individualiai įmonei gamintojai nebedavė skolon prekių, todėl baldų prekybos veiklos jis tęsti negalėjo. A. J. IĮ nuomojo patalpas, gaudama po 14 300 Lt pajamų kas mėnesį. Apie vykdomą veiklą specialistė savo išvadoje sąmoningai nutyli, taip nuslėpdama realiai vykdomą A. J. IĮ veiklą ir gaunamas pajamas, taip pat nutyli ir apie skolų mokesčiams ir ,,Sodrai“ atsiradimo tendenciją bei priežastis.

Dėl iš A. J. IĮ atleistų 16 darbuotojų kasatorius nurodo, kad visi darbuotojai išėjo savo noru, nepareikšdami jokių reikalavimų. Nelikus baldų prekybos – nebeliko ir darbo, o patalpų nuomos veikla nereikalavo didelio darbuotojų skaičiaus (liko valytoja, ūkvedys, buhalterės, komercijos direktorė). Dėl to specialistės išvada, kad darbuotojų atleidimas prieštarauja A. J. IĮ interesams, neatitinka tikrovės. Kaip tik A. J. IĮ, neišmokėdama išeitinių kompensacijų, sutaupė 28 800 Lt. Šis faktas neatsispindi specialistės išvadoje, jį ignoravo ir teismai.

Teismo išvados, kad jis sau asmeniškai skolinosi įmonės lėšas ir liko įsiskolinęs A. J. IĮ 199 364 Lt, grįstos prielaidomis, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatorius nurodo, kad teismai visiškai nekreipė dėmesio į liudytojos E. S. (buhalterė) parodymus, kuriais ji paneigė, jog jis (kasatorius) asmeniškai pasiėmė pinigus iš individualios įmonės. Ši liudytoja taip pat patvirtino, jog individuali įmonė neturėjo jokių lėšų, kad būtų galėjusi išmokėti jam (kasatoriui) grynaisiais, priešingai, siekiant išvengti įmonės bankroto, jam (kasatoriui) buhalteriškai buvo sumažinta įmonės skola. Esant nurodytoms aplinkybėms, iš naujo nagrinėjant bylą būtina apklausti liudytoją E. S., kuri, kasatoriaus manymu, ir turėtų atsakyti už melagingų duomenų pateikimą, nes tai ji pasirašė minėtą dokumentą. Taip pat kasatorius teigia, kad liudytoja E. S. buvo šališka, nes iškėlus bankroto bylą ji dirbo buhaltere R. L. brolio V. L. vadovaujamoje įmonėje, taigi galėjo laisvai disponuoti fakso aparatu, prieiti ir parsinešti visus buhalterinius dokumentus ir jais disponuoti kartu su R. L.. Teismas į šiuos faktus nekreipė dėmesio, taip pat ir į tai, kad jis įmonės veiklos pradžioje individualiai įmonei paskolino apie 500 000 Lt asmeninių lėšų.

Teismas, konstatuodamas, kad jis neužtikrino, jog 296 724 Lt suma būtų apskaityta įmonės pajamose, sumokėti privalomi mokesčiai valstybei ir įvykdyti įsipareigojimai kreditoriams, neatsižvelgė į pagrindinę priežastį, dėl kurios A. J. IĮ atsidūrė ant nemokumo ribos. Tai – 737 599 Lt vagystė iš A. J. IĮ. Teismas atmetė prašymą prie bylos pridėti šį faktą įrodančius dokumentus (A. J. IĮ priėmino perdavimo aktus ir prekių priėmimo perdavimo sutartis). Ikiteisminio tyrimo metu iš šios bylos buvo atskirti visi dokumentai, įrodantys, kad būtent R. L. iš įmonės pavogė 737 599 Lt, savo parašu patvirtino pinigų paėmimo faktą ir jų neįnešimą į įmonės kasą. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad, paskelbus A. J. IĮ bankrotą, pas bendrasavininkę R. L. atsirado 329 000 Lt, už kuriuos ji per dvi savaites nusipirko daugiau kaip 54 proc. įmonės kreditorinių reikalavimų. Šiuos faktus teismai ignoravo. Tai, kasatoriaus įsitikinimu, patvirtina, kad bankrotas buvo suplanuotas tyčia, sąmoningai lėšas nukreipiant ne skoloms sumokėti, bet per bankroto procesą pasisavinti nekilnojamąjį turtą. Kasatoriaus teigimu, teismas privalėjo ištirti visus įrodymus, susijusius su 737 599 Lt vagyste ir įvertinti, kodėl R. L., turėdama daugiau kaip 329 000 Lt (kuriuos panaudojo kreditoriniams reikalavimams pirkti), nesiėmė jokių priemonių, kad bent iš dalies būtų sumažintos individualios įmonės skolos. Juk individuali įmonė priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Taigi ir ji turėjo ir galėjo prisidėti prie individualios įmonės skolų sumažinimo. Šios aplinkybės turėjo būti išsamiai ištirtos nagrinėjant jo apeliacinį skundą. Specialistė N. Ladygienė teisme parodė, jog pateikė sąlyginę išvadą, kad jeigu A. J. baldų suvestinėje įrašyta 296 724 Lt suma, kurios įtraukimo į apskaitą tyrimo metu nepavyko identifikuoti į A. J. įmonės neapskaitytas pardavimo pajamas, tai įmonės savininkas A. J., nesiėmęs užtikrinti visų prekių, paslaugų pardavimo ir įtraukimo į apskaitą, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Galutinė skola buvo 296 724 Lt. Kasatoriaus manymu, tai patvirtina faktą, kad D. Meidienė, neturėdama visų buhalterinių dokumentų, padarė neteisingas išvadas, nepateikė prokurorui išvados dėl R. L. įvykdytos vagystės.

Kasatoriaus nuomone, šioje baudžiamojoje byloje negalima vadovautis Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (kuriuo įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu), nes BK 209 straipsnis nustato atsakomybę ne už tyčinį bankrotą, bet už nusikalstamą, pasireiškusį sąmoningai blogu įmonės valdymu, kuris nulėmė įmonės bankrotą, kai dėl to buvo padaryta didelės turtinės žalos kreditoriams, t. y. civilinė atsakomybė nuo baudžiamosios šiuo atveju skiriasi. Be to, sprendimas civilinėje byloje priimtas rašytinio proceso tvarka, netyrus šioje baudžiamoje byloje esančių įrodymų, nes šioje byloje buvo pateikta kitos specialistės N. Ladygienės išvada, kuri iš dalies paneigė specialistės D. Meidienės išvadą, dėl to civilinėje byloje yra galimas proceso atnaujinimas, nes teismo sprendimą nulėmė neteisinga specialistės D. Meidienės išvada. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į N. Ladygienės išvadą, padarytą iš D. Meidienės išvados, surinkus visus buhalterinius dokumentus. Darytina išvada, kad specialistė D. Meidienė atliko ekspertizę neturėdama visų A. J. IĮ buhalterinių dokumentų, tai patvirtino specialistės N. Ladygienės išvada. Be to, specialistė D. Meidienė yra šališka, nes dirba įstaigoje, kurioje pati atlieka ikiteisminius tyrimus, be to, jai įtaką darė buvęs kolega advokatas P. Butkevičius (nukentėjusiosios R. L. atstovas). Dėl to šios specialistės išvadomis remtis negalima. Kasatorius pažymi, jog, įgyvendinant rungtyniškumo principą, kaltinamajam turi būti sudaryta galimybė teikti prašymus, kad įrodymus pateiktų (šiuo atveju ekspertizę) nešališki ekspertai. Šiuo atveju ekspertizė padaryta iš ekspertizės.

Kasatorius nurodo, kad teismas sąmoningai nutyli apie Šiaulių apygardos prokurorų slepiamus du sunkius nusikaltimus: 1) jo asmeninio 3 071 000 Lt vertės nekilnojamojo turto (parduotuvės) užgrobimą bankroto administratoriaus V. G. ir R. L., kurie pasisavino asmeninę nuosavybę bankrutuojančios įmonės naudai suklastoję dokumentus (ikiteisminis tyrimas Nr. 40-2-014-11) ir iš šio pastato nuomos gauna po 40 000 Lt pajamų kas mėnesį; 2) UAB „J“ nuosavybės pasisavinimą už 328 000 Lt bankroto administratoriaus V. G. ir A. Č. (ikiteisminis tyrimas Nr. 82-1-0292-11). Šie nusikaltimai atskleidžia tikrąsias bankroto atsiradimo priežastis, o jų slėpimas yra pagrindas apkaltinti jį (kasatorių) nebūtais nusikaltimais.

Be to, nuteistasis nurodo, kad jo kaltė iš esmės pagrįsta nukentėjusiosios ir specialistės D. Meidienės išvada bei parodymais, kuri, jau minėta, buvo veikiama buvusio kolegos advokato P. Butkevičiaus. Kasatoriaus nuomone, vadovautis šių asmenų parodymais negalima, nes jie prieštaringi ir neobjektyvūs. R. L. parodė, kad kai sužinojo apie tai, jog įmonei bus keliama bankroto byla, ji su buhaltere nuvažiavo į UAB „Gr“ ir ketino grąžinti 12 000 Lt skolą. Tai patvirtina faktą, kad R. L. sąmoningai leido iškelti bankroto bylą įmonei, kad galėtų nusipirkti kreditorinius reikalavimus ir bankroto proceso metu pasisavinti kuo daugiau lėšų bei asmeninio turto. Anot kasatoriaus, objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, specialistė išvadas padarė neturėdama visų buhalterinių dokumentų, faktinių duomenų. Kadangi specialistės D. Meidienės užfiksuoti duomenys neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu ir patikimumu. Taigi, nevisapusiškai ištyrus surinktus įrodymus, neišsamiai ir nepakankamai kruopščiai išnagrinėjus įvykio situaciją, jos aplinkybes, padaryta nepagrįsta išvada dėl jo kaltės.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, įrodymų vertinimu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o kita skundo argumentų dalis yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsta teisiniais argumentais. Visi esminiai kasacinio skundo argumentai buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Pasak prokurorės, iš esmės kasatorius nesutinka su žemesnės instancijos teismų ištirtų įrodymų vertinimu bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Neigdamas savo kaltę, kasatorius savaip, jam palankia linkme, vertina atskirus bylos įrodymus, nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išvadomis bei teigia, kad bylos duomenimis neįrodyta, jog jis, sąmoningai blogai valdymas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams. Prokurorės manymu, nėra jokio pagrindo teigti, kad šioje byloje buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai. Kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, kad pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, prieštarauja teismų sprendimų turiniui. Tai, kad teismai byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų nuteistasis, nėra pagrindas teigti, jog skundžiami teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis: specialisto išvadas (2010 m. kovo 24 d. Nr. 5-2/51 ir 2010 m. gegužės 12 d. Nr. 5-2/79) dėl A. J. IĮ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, specialisčių paaiškinimus, liudytojų E. S., J. M., R. L., kitų liudytojų parodymus, kitus rašytinius bylos duomenis, nustatė, kad A. J. IĮ savininkas A. J. sąmoningai blogai valdė įmonę, t. y. sudarė įmonei nuostolingus sandorius, kurie prieštaravo įmonės interesams (buvo sudarytos nuostolingos ir ekonomiškai nenaudingos įmonei 2007 m. gegužės 4 d. statybos rangos sutartis, negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 79 ir 2008 m. lapkričio 4 d. panaudos sutartis Nr. 1), priėmė kitus nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sprendimus (2008 m. liepos 3 d. įregistruota UAB „J“, kurios direktoriumi tapo pats A. J., be prekybinio antkainio parduoti A. J. IĮ baldai naujai įsteigtai UAB „J“, darbuotojų atleidimas iš A. J. IĮ ir jų įdarbinimas savo paties vadovaujamoje UAB „J“). A. J. įmonės veiklą organizavo taip, kad nulėmė jos bankrotą ir padarė didelės žalos įmonės darbuotojams, valstybei bei kitiems kreditoriams, nes pastarųjų galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo panaikintos (apribotos).

Nustatęs šias faktines aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad A. J. veikoje yra visi būtini nusikalstamo bankroto požymiai, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis padarė BK 209 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl kasatoriaus kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas motyvuotai atmetė, o ne ignoravo A. J. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus bei pateiktus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, dar kartą įvertino įrodymus ir savo nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. J. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra teisingos.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius skunde klaidingai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas neva pažeidė BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, nes šios instancijos teismas, išnagrinėjęs A. J. apeliacinį skundą, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė nutartį apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį reglamentuoja BPK 332 straipsnio nuostatos. Nors kasatorius ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jo skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tačiau nenurodo konkrečių argumentų, kurie liko neišnagrinėti. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl A. J. apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė rungimosi principą (BPK 7 straipsnis). Iš bylos duomenų matyti, kad tiek kasatorius, tiek jo gynėjas aktyviai naudojosi visomis įstatymo suteiktomis teisėmis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžiuose. Kasatorius ir jo gynėjas pirmosios instancijos teisme teikė įvairius prašymus: prašymą dėl prokurorų nušalinimo, prašymus išreikalauti ir pridėti prie bylos dokumentų kopijas, kviesti į apklausą liudytojus, specialisto išvadas pateikusias specialistes ir kt., kurių dauguma buvo patenkinti. Teismo posėdžio metu ne tik jo gynėjas, bet ir jis pats aktyviai uždavinėjo klausimus liudytojams, specialistėms, visada buvo išklausomos visų proceso dalyvių nuomonės (taip pat ir kasatoriaus bei jo gynėjo) dėl pareikštų prašymų ar dokumentų pridėjimo prie bylos. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad nuteistasis A. J., nagrinėjant bylą teisme, ginčijo kaltinimo argumentus ir reiškė savo nuomonę klausimais, turinčiais reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Tai, kad teismai, įrodymus įvertinę pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu, atmetė kai kuriuos kaltinamojo pateiktus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti, kad byla teisme išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo, nes tai susiję ne su bylos nagrinėjimo tvarka, o su teismo pateiktu įrodymų vertinimu.

Be to, pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės gali turėti reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes ar faktus, kurie neturi esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva. Be to, tai, kad kasatoriaus minimi prašymai buvo atmesti, nėra pagrindas pripažinti, jog A. J. teisės ir BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas buvo pažeistas.

Taip pat nepagrįstas nuteistojo A. J. teiginys, kad teismas neteisingai perkėlė jam įrodinėjimo naštą. BPK įtvirtinti rungimosi, proceso dalyvių lygiateisiškumo ir kt. principai įtvirtina nuostatą, kad kaltinamasis (įtariamasis) yra aktyvus proceso dalyvis, kuris turi teises, įtvirtintas BPK (duoti parodymus, pateikti reikšmingus bylai dokumentus, daiktus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant ir kt.), todėl nuteistojo A. J. teismui pateikti įrodymai, neva įrodantys jo nekaltumą, negali būti traktuojami, kaip įrodinėjimo naštos jam perkėlimas.

Nuteistojo A. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų ir nurodytų procesinių pažeidimų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taigi nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nors nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, padarė esminių BPK pažeidimų, tačiau skundo turinys ir didžioji dalis argumentų rodo, kad jis apskritai nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu, t. y. A. J., ginčydamas nuteisimą pagal BK 209 straipsnį, analizuoja liudytojos E. S. parodymus, ginčija specialistės D. Meidienės išvadas ir jos paaiškinimus, duotus teisiamajame posėdyje, teigdamas, jog specialisto išvada yra melaginga, grįsta prielaidomis, prieštaraujanti faktiniams bylos duomenims, taip pat kasatorius neigia teismų išvadas, įrodymų vertinimą, ir teigia, kad teismų neįrodyta, jog jis sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą. Jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių įrodinėjimo tvarkos pažeidimus, kasatorius nepateikia, todėl minėti skundo argumentai paliekami nenagrinėti, nes tai yra apeliacinio nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad nustatant A. J. kaltę nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, įvertinus visas bylos aplinkybes, padarytos išvados pakankamai motyvuotos. Iš esmės analogiškus argumentus, ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą, nuteistasis nurodė apeliaciniame skunde. Nuteistasis deklaratyviai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio (beje, BPK 331 straipsnio nuostatos reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, o nagrinėjamoje byloje priimta nutartis) reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir teisingai kvalifikavo jo padarytus nusikalstamus veiksmus pagal BK 209 straipsnį. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius nuteistojo skundo argumentus – dėl skunde nurodytų procesinių pažeidimų, nukentėjusiosios, liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų (tarp jų ir specialistų išvadų, jų paaiškinimų) vertinimo, specialistės D. Meidienės šališkumo, kaltės, padarius BK 209 straipsnyje nustatytą veiką – yra pakankamai išsamiai atsakyta bei paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Nuteistasis kasaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad buvo pažeistas rungimosi principas, jam perkelta įrodinėjimo našta, nevertinti jo parodymai ir pateikti įrodymai. Pažymėtina, kad tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas aktyviai naudojosi visomis įstatymo suteiktomis teisėmis, teikė įvairius prašymus, kurie, išklausius visų proceso dalyvių nuomones dėl pareikštų prašymų, buvo tenkinami arba motyvuotai atmesti. Prašymas dėl ekspertizės skyrimo taip pat motyvuotai atmestas. Nuteistasis nurodo, kad iš naujo nagrinėjant bylą būtina apklausti liudytoją E. S., tačiau nenurodo, apie kokias naujas aplinkybes galėtų parodyti ši liudytoja. Paties nuteistojo teismui pateikti įrodymai negali būti traktuojami, kaip įrodinėjimo naštos perkėlimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK pažeidimų šioje byloje nepadaryta, teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nenustatytas.

Dėl BK 209 straipsnio taikymo

Taikant BK 209 straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio požymiai. Analizuojant BK 209 straipsnyje įtvirtintus požymius, galima teigti, kad įstatymų leidėjas šia baudžiamosios teisės norma pirmiausia norėjo apsaugoti kreditorių interesus. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Tai gali būti per didelis išlaidumas, kai kaltininkui valdant įmonę, išlaidos viršija pajamas, rizikingų finansinių operacijų atlikimas ar sąmoningas įmonės veiklos neplėtojimas, piktybinis sutarčių nevykdymas, dėl kurio prarandamos prekių ar paslaugų rinkos. Blogas įmonės valdymas – tai neefektyvus, nerentabilus, nuostolingas ūkininkavimas. Tokio ūkininkavimo natūralūs padariniai – nuostoliai, konkurencingumo sumažėjimas, nemokumas, dalykinės reputacijos kritimas ir pan. Blogai ūkininkauja tas, kuris blogai organizuoja įmonės darbą, atleidžia kvalifikuotus ir priima nekvalifikuotus darbuotojus, įsitraukia į nuostolingus sandorius, nepagrįstai teikia laidavimo ir garantinius raštus, neužtikrina turto saugumo, nepagrįstai rizikuoja rinkoje, nesilaiko sutarčių sąlygų, dėl to patraukiamas civilinėn atsakomybėn, blogai tvarko apskaitą ar netvarkingai moka mokesčius ir dėl to nubaudžiamas didelėmis baudomis, įtraukia įmonę į nusikalstamą veiklą ir pan. Pažymėtina tai, kad blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų nepaisymas, atsakingų asmenų nuosavų interesų iškėlimas aukščiau įmonės interesų. Šios nusikalstamos veikos neteisėtumas pasireiškia tuo, kad skolininkas nesilaiko įstatymo nustatytos tvarkos užtikrindamas kreditorių reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais. Tad pagal BK 209 straipsnį žalos kreditoriams turinį sudaro dėl prievolių neįvykdymo atsiradę tiesioginiai turtiniai praradimai, taip pat negautos pajamos. Apie žalą kreditoriams galima kalbėti tik tada, kai tampa aišku, kad bankroto procedūrų metu neįmanoma visiškai kompensuoti dėl prievolių neįvykdymo atsiradusios žalos. Kaltininko įmonės bankrotas yra tik tarpinis padarinys, nes dėl blogo valdymo atsiradusi bankroto būsena turi būti kreditoriams padaromos didelės turtinės žalos priežastis. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Nusikalstamo bankroto normos dispozicija sukoncentruota taip, kad pati savaime suponuoja tyčinės kaltės buvimą asmens veikoje – tas, kas sąmoningai blogai valdydamas..., kitaip tariant, tyčia. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia).

Šioje baudžiamojoje byloje teismų visiškai pagrįstai nustatyta, kad A. J., būdamas individualios įmonės savininku, sąmoningai blogai valdė A. J. individualią įmonę. Blogas įmonės valdymas pasireiškė akivaizdžiai nenaudingų ir įmonės tikslams prieštaraujančių sutarčių sudarinėjimu (statybos rangos, negyvenamųjų patalpų nuomos, panaudos sutarčių); baldų tiekėjams grąžinimo neužtikrinimu; asmeniniu įmonės lėšų skolinimusi ir jų negrąžinimu; piniginių lėšų neapskaitymu įmonės pajamose; sutarčių su tiekėjais dėl prekių tiekimo nesudarinėjimu. Blogas įmonės valdymas buvo akivaizdus ir vėliau, verslą perkėlus iš A. J. individualios įmonės į UAB „J“, kurio vadovu buvo tas pats A. J.: nebuvo iš tiekėjų perkamos prekės, būtinos įmonės veiklai vykdyti; buvo atleisti įmonės darbuotojai, kurių tik dalis perėjo į UAB „J“; be prekybinio antkainio buvo parduodami baldai; neapskaitomi įmonės pajamose pirkėjų sumokėti pinigai. Dėl tokių A. J. individualios įmonės blogo valdymo veiksmų kreditoriams buvo padaryta didelė 806 659 Lt turtinė žala.

Visa ši A. J. veikla akivaizdžiai buvo nenaudinga individualiai A. J. įmonei, priešinga įmonės interesams bei prieštaraujanti elementariems sąžiningo ūkininkavimo principams. A. J., kaip individualios įmonės savininkas, norėdamas atsikratyti įmonės įsipareigojimų, perleido jos turtą naujai įsteigtai UAB „J“, pirmajai palikdamas tik jos skolas. Kitaip tariant, subankrutavusios įmonės veikla buvo „prikelta“ naujoje įmonėje, turinčioje senosios turtą, tačiau jau be skolų.

A. J., nesutikdamas su jo veikos vertinimu pagal BK 209 straipsnį, kasaciniame skunde kaip priežastis, nulėmusias jo individualios įmonės bankrotą, nurodo ne blogą ūkininkavimą, o kitas priežastis: susiklosčiusią ekonominę situaciją (ekonominę krizę), 737 599 Lt vagystę iš A. J. individualios įmonės, prokurorų slepiamus du sunkius nusikaltimus. Vis dėlto, kaip neturinčius objektyvaus pagrindo, teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus teiginius, kad įmonės bankrotą nulėmė ne blogas įmonės valdymas, bet ekonominiai ir kiti veiksniai. Šioje baudžiamojoje byloje nusikalstamas bankrotas atsirado ne dėl įmonės veiklos (verslo) rizikos, bet dėl sąmoningos asmens veiklos, siekiant būtent tokio rezultato. Akivaizdu, kad A. J. tiesiog neefektyviai naudojo bendrovės veiklos metu sukauptą turtą. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra jokių faktinių duomenų apie A. J. kasaciniame skunde nurodomą 737 599 Lt vagystę iš A. J. individualios įmonės. Specialisto išvadoje konstatuota, kad pagal tyrimui pateiktus dokumentus nustatyta, jog A. J., tikėtina, sąmoningai siekė įmonės bankroto.

Kasatorius kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad negalima vadovautis Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu, kuriuo įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, nes BK 209 straipsnis nustato atsakomybę ne už tyčinį bankrotą, bet už nusikalstamą. Toks kasatoriaus argumentas yra nepagrįstas. Tyčinis bankrotas konstatuojamas teismui išnagrinėjus įmonės bankroto bylą civilinio proceso nustatyta tvarka. Tuo tarpu nusikalstamas bankrotas yra baudžiamosios teisės kategorija. Ta aplinkybė, kad civiline tvarka bankroto bylą nagrinėjęs teismas nenustato tyčinio bankroto požymių, neužkerta kelio vėliau bylą nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka ir pripažinti, jog bankrotas buvo tyčinis. Atkreiptinas dėmesys, kad bankroto procesas civilinėje teisėje ne visais atvejais sudaro galimybes nustatyti visas teisingai šiam klausimui išspręsti bylos aplinkybes, kai tokias galimybes turi teismas, nagrinėjantis bylą baudžiamojo proceso tvarka.

Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, teismai, nustatę šias faktines aplinkybes, visiškai pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo veikoje yra visi būtini nusikalstamo bankroto (BK 209 straipsnis) požymiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. J. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                              Olegas Fedosiukas

                                                                                                                              Alvydas Pikelis

                                                                                                                              Aurelijus Gutauskas