Administracinė byla Nr. eAS-738-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03417-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Apicus LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. nutarties pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Apicus LT“ skundą.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Apicus LT“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą
Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo-higienos paso galiojimo panaikinimo“. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) leisti vykdyti ūkinę komercinę veiklą, kurios vykdymui buvo išduotas leidimas-higienos pasas, iki kol bus išnagrinėta byla; 2) leisti nevykdyti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2021 m. rugsėjo 30 d. pranešimo „Dėl informavimo apie leidimo higienos paso paslaugų galiojimo panaikinimo sprendimo priėmimą“, kuriuo pareiškėjas įpareigotas per 5 darbo dienas nuo minėto pranešimo gavimo dienos (gauta 2021 m. spalio 6 d.) grąžinti leidimo-higienos paso originalą (dubliką) Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentui iki kol bus išnagrinėta byla pagal pareiškėjo skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 12 d. nutartimi, be kita ko, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą grindė tuo, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių bus padaryta didelė ir neatitaisoma žala – pareiškėjas negalės vykdyti tiesioginės savo veiklos, negaus pajamų, tačiau privalės mokėti nuomos mokestį, darbo užmokestį savo darbuotojams, atsiskaityti su paslaugų tiekėjais.

Teismas konstatavo, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjo dėl sprendimų galiojimo patiriamus finansinius nuostolius galima būtų kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu sprendimai būtų panaikinti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nepagrindė, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl jo prašymas buvo atmestas.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį ir taikyti jo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas atskirajame skunde išdėsto motyvus, jo manymu, pagrindžiančius skundo pagrįstumą (nurodo, kad turi teisę naudotis įranga, su kuria vykdyti ūkinę komercinę veiklą buvo išduotas leidimas-higienos pasas, o dėl teisės naudotis patalpomis šiuo metu vyksta teisminis ginčas) ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl reikalavimo pagrįstumo. Be to, pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.

Pareiškėjas pažymi, kad jo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodyti argumentai nebuvo tinkamai įvertinti. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjas negalės vykdyti ūkinės-komercinės veiklos, todėl negaus pajamų ir praras savo klientus bei žinomumą rinkoje, o tai sudaro pagrindą teigti, kad kils neatitaisoma žala. Pareiškėjui nesuprantamas teismo argumentas, kad pareiškėjas galės reikalauti žalos atlyginimo, kadangi reikalavimo užtikrinimo priemonės yra reikalingos būtent tam, kad būtų išvengta žalos. Be to, būtų sudėtinga nustatyti tikrąjį žalos mastą.

Atsakovas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog jis turi teisę naudotis įranga, su kuria vykdyti ūkinę komercinę veiklą buvo išduotas leidimas-higienos pasas, nelemia išvados dėl reikalavimo pagrįstumo. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas netekus teisės naudotis patalpomis, bet ne įranga. Pareiškėjo teiginiai, neva teisminis ginčas dėl pareiškėjo pirmenybės teisės atnaujinti 2016 m. liepos 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį lemia, kad teismine tvarka bus pripažinta pareiškėjo teisė atnaujinti sutartį, vertintini tik kaip subjektyvi nuomonė. Be to, pareiškėjo nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.

Pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų dėl jo nurodytų aplinkybių nepateikė nei kartu su skundu, nei su atskiruoju skundu. Vertinant teiginius, kad pareiškėjas negalės vykdyti sutartinių įsipareigojimų tiek privatiems asmenims, tiek valstybinėms institucijoms, atsakovas pabrėžia, kad nepateikus šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (apie įsipareigojimus ar savo finansinę būklę) jie taip pat vertintini kaip deklaratyvūs.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 
12 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas prašė leisti vykdyti ūkinę komercinę veiklą, kurios vykdymui buvo išduotas leidimas-higienos pasas, iki kol bus išnagrinėta byla, taip pat negrąžinti išduoto leidimo-higienos paso iki kol bus išnagrinėta byla. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė žalos, kuri kils netaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių. Pareiškėjas su tokiu argumentu nesutinka ir pažymi, kad nepritaikius prašomų priemonių jis praras klientus, žinomumą rinkoje, negalės vykdyti finansinių įsipareigojimų, patirs finansinių nuostolių.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS-662-756/2017). Galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Atitinkamai aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS858-13/2011). Būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Įvertinusi byloje pateiktus duomenis bei pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja reali grėsmė, jog netaikius prašomų reikalavimo užtikrinimų priemonių, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrindė bei neįrodė teiginių, kad jis patirs didelių nuostolių, taps nemokiu, praras žinomumą rinkoje. Tai pagrindžiančiu įrodymu nelaikytina ir pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateikta būtinųjų mėnesio išlaidų suvestinė, nes joje nurodytos patiriamos išlaidos, ji tik patvirtina, kad pareiškėjas vykdo (vykdė) veiklą, tačiau suvestinėje pateikta informacija neįrodo, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjui gali kilti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Atkreiptinas dėmesys, kad galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto (sprendimo) priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.

Prielaida (hipotetinio pobūdžio teiginiai), kad pareiškėjas ar kiti asmenys gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir įrodymais pagrįstų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jo reputacijai Lietuvos mastu būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (nukentėtų pareiškėjo žinomumas rinkoje).

Pažymėtina, kad prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagrįstumą teismas vertina pagal pareiškėjo nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus, tačiau prašyti papildomų įrodymų neprivalo, o pareiškėjui prašymo tinkamai nepagrindus, priima sprendimą reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikyti. Pareiškėjas nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti. Atitinkamai pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Apicus LT“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Stasys Gagys

                                        Rytis Krasauskas

                                        Ramutė Ruškytė