Administracinė byla Nr. A-2620-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00144-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 11 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. Sr-2786 „Dėl socialinės
paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. Sr-2786); 2) įpareigoti atsakovą Panevėžio miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, Administracija) tenkinti pareiškėjo prašymą dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta tenkinti jo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti vienkartinę 5 000 Eur pašalpą, skirtą susimokėti skolai už komunalines paslaugas, bei iki 250 Eur padidinti skiriamą socialinę pašalpą. Pareiškėjo nuomone, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi Panevėžio miesto savivaldybės tarybos
2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtintame Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19 punkte nustatyta, kad Paramos teikimo komisija turi teisę skirti pašalpą ir kitais Apraše neįvardytais atvejais. Be to, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, kadangi jo gyvenimo sąlygos ir gaunamos pajamos nebuvo vertinamos, jo prašymui nagrinėti Paramos teikimo komisija apskritai nebuvo sudaryta.

3.       Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas tvirtino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas)
9 straipsnio 1 dalimi, jis neturi teisės didinti pareiškėjui skiriamos piniginės socialinės pašalpos, be to, pareiškėjas naują prašymą skirti vienkartinę pašalpą pateikė nepraėjus 12 mėnesių nuo jam skirtos vienkartinės pašalpos.

II.

5.       Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.

6.       Teismas, atsižvelgęs į, be kita ko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimą Nr. 923, kuriuo patvirtinta, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. valstybės remiamų pajamų dydis yra 102 Eur, konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė teisės normas ir pagrįstai atsisakė padidinti pareiškėjui skiriamą socialinę paramą iki 250 Eur dydžio.

7.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą skirti vienkartinę pašalpą pateikė nesilaikydamas Aprašo 13 punkte nustatyto termino ir todėl nėra įgijęs teisės į naują vienkartinę pašalpą. Administracijos Socialinės paramos skyrius, nustatęs šias aplinkybes ir vykdydamas Aprašo
24.1 papunktį, neprivalėjo imtis veiksmų bei atlikti procedūras, skirtas dokumentams, teikiamiems vienkartinės pašalpos skyrimo klausimą svarstančiai Paramos teikimo komisijai, parengti. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo teiginius, kad Sprendimas Nr. Sr-2786 buvo priimtas pažeidžiant Apraše nustatytas procedūrines taisykles, pripažino nepagrįstais.

8.       Teismas pažymėjo, kad Administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą neskirti pareiškėjui 5 000 Eur vienkartinės pašalpos pagrindžiantis teiginys, jog Apraše nėra numatyta galimybė vienkartinę pašalpą skirti komunaliniams mokesčiams ir įsiskolinimams padengti, yra pagrįstas sistemiškai taikomų teisės normų (Aprašo 17, 18 ir 19 p., Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 sprendimo Nr. 1-68 2 p., Socialinės paramos įstatymo) nuostatomis.

9.       Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant išaiškinti, ar pagal ginčo nagrinėjimo metu galiojančius teisės aktus asmens gaunamos socialinės išmokos nepažeidžia žmogaus oraus gyvenimo Lietuvos Respublikoje konstitucinės doktrinos.

10.       Teismas priėjo išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti Sprendimą Nr. Sr-2786. Atmetęs pagrindinį skundo reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus.

III.

11.       Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

12.       Pareiškėjas akcentavo, kad teismas neįvertino realios situacijos, būtiniausioms išlaidoms padengti reikiamų lėšų, nagrinėjant jo prašymą padarytų procedūrinių pažeidimų (pareiškėjo prašymui nagrinėti nebuvo sudaryta vertinimo komisija). Jo nuomone, savivaldybė turi imperatyvią teisę nurodyti savo valdomoms įmonėms padengti nuostolius kaip blogą skolą, susidariusią ne dėl skolininko kaltės, iš savo arba savo valdomos įmonės biudžeto. Pareiškėjas susidariusią situaciją vertino kaip savo konstitucinių teisių pažeidimą. Be to, jis nesutiko su teismo sprendimu neprijungti visos civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) medžiagos.

13.       Pareiškėjas vėlesniuose raštuose teismui pateikė papildomus paaiškinimus, suformulavo prašymus bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kreiptis į Konstitucinį Teismą, į bylos procesą šalimi įtraukti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir Konstitucinį Teismą, taip pat prašė prie bylos pridėti pateiktus papildomus dokumentus.

14.       Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

IV.

15.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartyje pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmetė.

16.       Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai akcentavo, kad šioje administracinėje byloje yra vertinamas atsakovo atsakymas į pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą jam skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur – Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. Sr-2786, o ne atsakovo administraciniai aktai, priimti atsakant į pareiškėjo 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą jam skirti 7 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur, – Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. Sr-7216 ir Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2018 m. sausio 9 d. įsakymas Nr. AF-5(6.1E). Atitinkamai nebuvo vertinti pareiškėjo argumentai ir pateikti dokumentai, kurie nebuvo susiję su atsakovo atsisakymu tenkinti jo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą.

17.       Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien dėl tos priežasties, kad pareiškėjas nesilaikė termino kreiptis į Administraciją dėl vienkartinės pašalpos skyrimo, vienkartinė pašalpa jam negalėjo būti skirta, o Administracijai (jos Socialinės paramos skyriui) nekilo pareiga atlikti bendrai gyvenančio asmens arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygų ir gaunamų pajamų vertinimą bei surašyti buities tyrimo aktą, kaip tai numatyta Aprašo 15 punkte. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad, priimant Sprendimą Nr. Sr-2786, nebuvo laikytasi procedūrinių reikalavimų, yra nepagrįsti.

18.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vienkartinių pašalpų dydžiai yra įtvirtinti Aprašo 17 punkte, nurodant, kad skiriama: 1. 28,96 Eur asmenims, grįžusiems iš kalinimo, socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigų, kardomojo kalinimo vietų; 2. iki 7 bazinės socialinės išmokos (toliau – ir BSI) ligos atveju, kai bendrai gyvenančio asmens arba vieno gyvenančio asmens pajamų vidurkis vienam asmeniui neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų (toliau – ir VRP) dydžių; 3. iki 10 BSI – nukentėjusiems nuo gaisro, kai žala padaryta tik nuosavybės teise turimam gyvenamajam būstui, kuriame gyvena bendrai gyvenantis asmuo arba vienas gyvenantis asmuo, ir (ar) jame esančiam turtui, kai pajamos vienam šeimos nariui neviršija
3 VRP dydžių; 4. iki 2 BSI dėl objektyvių priežasčių neturintiems jokių pajamų; 5. iki 1 BSI – ligoninėse ir (arba) slaugos ligoninėse gulintiems ar guldomiems asmenims ir Socialinių paslaugų centro klientams, neturintiems asmens dokumentų ir negalintiems jų įsigyti dėl lėšų trūkumo, kai šių dokumentų išdavimu rūpinasi šių įstaigų socialiniai darbuotojai. Taigi, Apraše nėra numatyta galimybė skirti vienkartinę pašalpą įsiskolinimui, susidariusiam už komunalines paslaugas, apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 924 patvirtino bazinės socialinės išmokos dydį – 38 Eur, o pareiškėjui 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359 buvo skirta 76 Eur (2 BSI) dydžio vienkartinė pašalpa, laikytina, kad pareiškėjui vienkartinė pašalpa anksčiau buvo skirta pagal Aprašo 17.4 papunktį. Todėl Sprendime Nr. Sr-2786 teisingai nurodyta, kad pareiškėjo prašomo pobūdžio vienkartinė pašalpa Apraše nėra įtvirtinta.

19.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarime 
Nr. 923 patvirtiną valstybės remiamų pajamų dydį – 102 Eur, bei remdamasis Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažyma Nr. 2448 ir 2017 m. birželio 7 d. raštais Nr. 3624 „Duomenys apie išmokėtas sumas“, nustatė, kad pareiškėjui nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo paskirta ir išmokėta 102 Eur pašalpa, t. y. 2017 m. balandžio 4 d. prašymo pateikimo metu pareiškėjas gavo maksimalią teisės aktų nustatytą pašalpą, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą skirtą pašalpą padidinti iki 250 Eur.

20.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Sprendimas Nr. Sr-2786 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tokiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Atsakovas ginčijamame 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą 2017 m. balandžio mėn. jam skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur. Nors ginčijamame sprendime nepasisakyta dėl trečiojo pareiškėjo prašymo reikalavimo – jeigu vienkartinė pašalpa nebus skirta, rasti galimybę Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžioms įmonėms pareiškėjo turimą įsiskolinimą už suteiktas komunalines paslaugas nurašyti, – toks prašymas yra abstraktus, bendro pobūdžio, pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu dėl šio sprendimo trūkumo pretenzijų nereiškė, todėl šis Sprendimo Nr. Sr-2786 trūkumas nelaikytinas esminiu ir sudarančiu pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą. Nuspręsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr. Sr-2786. Netenkinus šio pagrindinio skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą tenkinti visiškai.

21.       Apeliacinės instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su galiojančio teisinio reglamentavimo atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėdamas, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Pareiškėjo argumentai dėl jo procesinių teisių pažeidimo (galimybės teismo posėdžio metu keisti (tikslinti) skunde pareikštus reikalavimus), civilinės bylos
Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) ir kitų bylų procesinės medžiagos nepridėjimo prie bylos buvo atmesti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti tam tikrų teisės normų atitiktį Konstitucijai. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl situacijos ir teisinių santykių išaiškinimo, taip pat prašymai dėl Socialinių reikalų ir darbo ministerijos bei Konstitucinio Teismo įtraukimo į bylos procesą šalimis, bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nebuvo tenkinti.

V.

22.       Pareiškėjas V. J. 2018 m. lapkričio 19 d. prašyme dėl 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties išaiškinimo prašo išaiškinti susidariusią situaciją, kuri aprašyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartyje.

23.       Pareiškėjui neaišku, kodėl ir kokiu pagrindu jo skundas nėra tenkinamas. Jis pakartoja savo argumentus, jog Aprašo 19 punkte yra nurodyta, kad Paramos teikimo komisija turi teisę skirti pašalpą ir kitais Apraše neįvardytais atvejais. Pareiškėjui neaišku, kokie tie kiti atvejai. Jo nuomone, jo prašymas patenka į šiuos „kitus atvejus“. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog jis 2017 m. lapkričio 24 d. prašyme Panevėžio miesto savivaldybės prašė nurašyti įsiskolinimus už komunalines paslaugas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neaiškiai išdėstė savo poziciją dėl
ne dėl pareiškėjo kaltės susidariusio įsiskolinimo nurašymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalimi, kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

25.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios proceso teisės normos prasmę yra nurodęs, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai
ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-120-602/2015, 2018 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-78-261/2018).

26.       Iš pareiškėjo prašymo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį matyti, jog pareiškėjas nesiekia, kad jam būtų išaiškintas kalbos išraiškos prasme nekonkretus, ir todėl nesuprantamas, teismo sprendimas, o klausia, kaip turėtų būti suprantami teismo motyvai. Pareiškėjas iš esmės siekia ne neaiškumų, susijusių su teismo sprendimo vykdymu dėl nepakankamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumo, pašalinimo, o tolimesnio situacijos aiškinimo (teisinių konsultacijų teikimo) galimų pasekmių atsiradimo aspektu. Taigi, pareiškėjas prašo išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją. ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme tai būtų sprendimo turinio pakeitimas, kuris yra neleistinas. Tokio pobūdžio klausimai nėra teismo sprendimo išaiškinimo instituto, kurio paskirtis –pašalinti teismo sprendimo trūkumus jo vykdymo aspektu, dalykas.

27.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nutarties rezoliucinė dalis yra aiški ir suprantama, joje nėra jokių dviprasmybių, todėl prašymas ją išaiškinti laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio
3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties išaiškinimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Rytis Krasauskas