Civilinė byla Nr. 2A-579-510/2013;

Teisminio proceso Nr. 2-22-3-02923-2011-9;

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

15.3.1.; 15.4.; 15.5.; 18.2.2.; 121.21.;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. balandžio 8  d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė), Izoldos Nėnienės ir Ramūno Mitkaus (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-159-550/2012 pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lukoil Baltija“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Kauno apskrities profesinei sąjungai, dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.

 

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

 

            n u s t a t ė:

 

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovė R. Š. ieškinyje nurodė, kad nuo 2003 metų pagal darbo sutartį dirba atsakovo įmonėje UAB „Lukoil Baltija“ operatore, degalinėje „KĖDAINIAI Basanavičiaus 95“. Atsakovo Kauno filialo direktorius 2011-09-29 išleido įsakymą Nr. 254 P, kuriuo ieškovei paskyrė drausminę nuobaudą – papeikimą. Darbo ginčų komisija nusprendė atmesti ieškovės prašymą dėl drausminės nuobaudos paskyrimo ir palikti ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą nepakeistą. Darbdavio įsakyme nurodyta, jog 2010-09-09 buvo nustatyta, kad ieškovė inkasuodavo į banką mažiau pinigų, negu nuimdavo nuo kasos ir tuo pažeidė 2010-04-29 nurodymu Nr. 18 patvirtintą grynųjų pinigų inkasavimo instrukciją. Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovo filialo direktorius, ieškovei įteikdamas rašytinį reikalavimą pasiaiškinti dėl galimo darbo drausmės pažeidimo padarymo, iš esmės pažeidė ieškovės teisę į gynybą, nes šiame reikalavime pasiaiškinti nenurodė, kad konkrečiai ieškovė galimai padarė darbo drausmės pažeidimą ginčo degalinėje inkasuodama grynuosius pinigus, be to, nenurodė nei kaip konkrečiai grynųjų pinigų inkasavimo instrukciją ieškovė galimai pažeidė, nei konkretaus laiko, nei aplinkybių, kuriomis neva buvo padarytas darbo drausmės pažeidimas. Dėl atsakovo, kaip darbdavio, kaltės ieškovė neturėjo galimybės tinkamai vykdyti instrukciją, nes atsakovas ginčo degalinėje nebuvo sudaręs sąlygų, kurios buvo būtinos tinkamam pinigų inkasavimui. Grynųjų pinigų inkasavimo instrukcija buvo formalaus pobūdžio, skirta visoms atsakovo valdomoms degalinėms, nors ne visose degalinėse buvo vienodos galimybės tinkamai vykdyti šią instrukciją (ne visose degalinėse dirba po vieną operatorių, ne visose degalinėse yra prekiaujama alkoholiniais gėrimais, kas yra daroma ginčo degalinėje). Kasos žurnalas (knyga) ginčo degalinėje buvo pildomas vieną kartą per parą, nors per parą ginčo degalinėje dirbo 2–3 pamainos, kurias sudarė 1–2 operatoriai. Kartais dirbdavo ir trys darbuotojai vienoje pamainoje. Degalinėje nebuvo pinigų srautų judėjimo (inkasavimo) žurnalo, todėl nebuvo įmanoma matyti, kiek operatorius dirbęs vienoje pamainoje seife palikdavo pinigų. Nustatytais atvejais nebuvo keičiamas seifo kodas, kuriame buvo saugomi degalinės pinigai, degalinėje nesutapo inkasavimo ir operatorių pamainos pabaigos laikas, todėl inkasuoti pinigai negalėjo sutapti su suprekiautais pinigais. Ginčo degalinėje nebuvo užtikrinamas reguliarus aprūpinimas pinigų inkasavimo lydraščiais ir maišeliais, per visą ginčo laikotarpį ginčo degalinės vadovė darydavo pinigų srautų judėjimo ataskaitas kiekvieną mėnesį ir neturėjo jokių pastabų operatoriams dėl netinkamo grynųjų pinigų inkasavimo tvarkos pažeidimų ar grynųjų pinigų trūkumo. Darbuotojo drausminė atsakomybė yra tik individuali. Darbuotojo kaltė, kuri galima tyčios arba neatsargumo formomis, nėra preziumuojama. Atsakovas ieškovei paskyrė drausminę nuobaudą pritaikęs ne individualią, o kolektyvinę drausminę atsakomybę. Atsakovas, neindividualizavęs galimo kalto konkretaus darbuotojo, negalėjo skirti drausminės nuobaudos visiems ginčo degalinėje dirbusiems operatoriams. Be to, ieškovė yra silpnesnė teisinių darbo santykių šalis. Ieškovė teismo prašė panaikinti UAB „Lukoil Baltija" Kauno filialo direktoriaus 2011-09-29 įsakymą Nr. 254 P.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

            Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012-11-23 sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nusprendė panaikinti UAB „Lukoil Baltija“ Kauno filialo direktoriaus 2011-09-29 įsakymą Nr. 254 P „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo R. Š.“; priteisti iš atsakovo UAB „Lukoil Baltija“ ieškovei R. Š. 1083,11 Lt ekspertizės atlikimo išlaidas ir 1000 Lt atstovavimo išlaidas; priteisti iš atsakovo UAB „Lukoil Baltija“ 144 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybei ir 29,36 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendime nurodė, kad drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta už tai, kad ji inkasuodavo mažiau pinigų, negu nuimdavo nuo kasos, tuo pažeisdama 2010-04-29 nurodymu Nr. 18 patvirtintą grynųjų pinigų inkasavimo instrukciją. Kaip įrodymą, jog ieškovė buvo tinkamai supažindinta su šia instrukcija, atsakovas pateikė supažindinimo su 2010-04-29 nurodymu Nr. 18 lapą, kuriame (eilutėje Nr. 3) yra R. Š. vardas, pavardė, parašas bei supažindinimo data – 2010-04-29. Ieškovei ginčijant, kad ji buvo supažindinta su minėta instrukcija, byloje buvo paskirta rašysenos ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės 2012-09-12 akte Nr. 11-880(12) ekspertai pateikė išvadas, kad 3 eilutėje, grafoje „Vardas Pavardė“ rankraštinį įrašą „R. Š.“ parašė ne R. Š., o grafoje „Parašas“ pasirašė ne R. Š.. Tačiau iki 2010-04-29 įmonėje galiojo 2007-12-14 UAB „Lukoil Baltija“ generalinio direktoriaus pavaduotojo patvirtinta grynųjų pinigų inkasavimo instrukcija, su kuria ieškovė buvo pasirašytinai supažindinta. Išanalizavus 2010-04-29 nurodymu Nr. 18 patvirtintos grynųjų pinigų inkasavimo instrukcijos ir anksčiau galiojusios instrukcijos turinį matyti, kad abi instrukcijos savo turiniu labai panašios, 2010-04-29 nurodymu patvirtintoje instrukcijoje jokių esminių inksavimo tvarkos pakeitimų neįvesta, todėl įmonėje egzistuojanti nustatyta grynųjų pinigų inkasavimo tvarka ieškovei buvo tikrai žinoma ir ieškovė privalėjo jos laikytis. Skundžiamą 2011-09-29 įsakymą Nr. 254 P darbdavys priėmė remdamasis buhalterių–revizorių 2010-09-09 tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodoma, kad sutikrinus su buhalterija degalinės grynųjų pinigų judėjimo suvestinę už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-09-07, buvo nustatyta, kad operatorių per pamainą iš kasos išimamų grynųjų pinigų sumos neatitinka paruoštų pinigų inkasacijai (t. y. sudėtų į inkasacinį maišą) sumų. Minėtas 2010-09-09 tarnybinis pranešimas nėra pakankamas įrodymas konstatuoti, kad ieškovė netinkamai vykdė grynųjų pinigų inkasavimo instrukciją ir padarė darbo drausmės pažeidimą. Tarnybiniame pranešime tik abstrakčiai nurodoma, kad operatorių per pamainą iš kasos išimamų grynųjų pinigų sumos neatitinka paruoštų pinigų inkasacijai (t. y. sudėtų į inkasacinį maišą) sumų. Konkrečių operatorių veiksmai (jų tarpe ir ieškovės) neindividualizuoti, nenurodyta ir kokiomis konkrečiai dienomis nustatytas iš kasos išimtų pinigų ir inkasacijai paruoštų pinigų neatitikimas. 2010-04-29 nurodymu Nr. 18 patvirtinta grynųjų pinigų inkasavimo instrukcija bei anksčiau galiojusi instrukcija numatė operatoriams pareigą pinigus inkasacijai ruošti kiekvieną pamainą, tačiau instrukcijose nebuvo nustatyta, kuriuo pamainos darbo laiku pinigai privalo būti ruošiami inkasacijai, taip pat nebuvo nustatyta ir aiškiai apibrėžta pareiga inkasacijai paruošti visus per pamainą iš kasos išimtus pinigus. Priešingai, instrukcijose buvo nurodyta, kad inkasavimui ruošiamų pinigų kiekis susideda iš prieš tai dirbusios pamainos paliktų pinigų ir per pamainą iš kasos išimtų pinigų. Taigi pagal nustatytą tvarką baigusi darbą pamaina palikdavo tam tikrą kiekį pinigų, jų neinkasavusi ir šiuos pinigus inkasacijai paruošdavo kitoje pamainoje dirbantis darbuotojas. Todėl atsižvelgiant į tai, kad darbdavys savo patvirtintose instrukcijose nebuvo nustatęs imperatyvaus reikalavimo operatoriams inkasacijai paruošti visus per pamainą iš kasos išimtus pinigus bei nustačius tokias taisykles, kurios leido operatoriui pamainos pabaigoje palikti neinkasuotą dalį jo per pamainą surinktų pinigų, vien tas faktas, kad operatorių per pamainą iš kasos išimtų grynųjų pinigų sumos neatitiko paruoštų inkasacijai pinigų sumų, neleidžia daryti išvados, kad operatoriai pažeidė nustatytą grynųjų pinigų inkasavimo tvarką. Paliktų seife neinkasuotų pinigų kiekis nustatytas lyginant atitinkamomis dienomis kasos operacijų žurnale padarytus įrašus apie nuimtas nuo kasos pinigų sumas ir ieškovės pasirašytuose inkasavimo lydraščiuose nurodytas pinigų sumas. Tačiau byloje nustatyta, kad kasos operacijų žurnalas buvo pildomas vieną kartą per parą, o per parą degalinėje dirbo ne mažiau kaip dvi pamainos, t. y. kasos žurnale atsispindi ne mažiau kaip dviejų pamainų nuo kasos nuimtų grynųjų pinigų suma. Pagal grynųjų pinigų inkasavimo instrukciją pinigus ruošti inkasavimui turėjo kiekviena pamaina. Dėl nurodytų priežasčių akivaizdu, kad vieno operatoriaus per pamainą inkasavimui paruoštų pinigų suma ne tik faktiškai, bet ir teoriškai negalėjo atitikti per parą nuo kasos nuimtų grynųjų pinigų kiekio, nes dalį pinigų iš kasos žurnale nurodytos pinigų sumos privalėjo inkasacijai paruošti kitoje pamainoje dirbantis operatorius. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad tiek iš atsakovo pateikto atsiliepimo į ieškinį, tiek atsakovo paaiškinimų teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta ne dėl 2010 m. atliktos inventorizacijos metu nustatyto grynųjų pinigų trūkumo, bet dėl netinkamai vykdytos grynųjų pinigų inkasavimo tvarkos. Pagrįstu laikytinas ir ieškovės argumentas, jog darbdavys nebuvo sudaręs tinkamų sąlygų, kurios leistų operatoriams tinkamai vykdyti grynųjų pinigų inkasavimo instrukciją. Degalinėje nebuvo užtikrinamas reguliarus aprūpinimas pinigų inkasavimo lydraščiais ir maišeliais. Šiuos ieškovės teiginius patvirtino liudytojomis apklausos toje pačioje degalinėje dirbusios operatorės. Degalinėje privalėjo būti vedamas žurnalas, kuris būtų leidęs kontroliuoti, kiek pamainą baigiantis operatorius (-iai) seife palieka inkasacijai neparuoštų pinigų, kuriuos inkasacijai paruošti turėtų kita pamaina, tačiau toks žurnalas degalinėje nebuvo vedamas. Atsakovas neįrodė, jog ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, už kurį jai buvo paskirta drausminė nuobauda, todėl ieškinys tenkintinas.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

 

            Atsakovas UAB „Lukoil Baltija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-11-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

            1) 2010-09-09 tarnybiniame pranešime yra aiškiai nurodytas darbo drausmę pažeidusių asmenų ratas – t. y. visi degalinės operatoriai, o taip pat pažeidimo laikotarpis – nuo 2010-01-01 iki 2010-09-07. Kadangi pažeidimai buvo užfiksuoti per visą šį laikotarpį, nebuvo nurodomos tikslios pažeidimo datos (tokių datų būtų net keli šimtai). Bendrovėje dirbančių dviejų nešališkų specialistų išvada apie darbo drausmės pažeidimą, pateikta tarnybiniame pranešime, yra pakankamas pagrindas drausminės atsakomybės procedūrai taikyti;

            2) teismas, vadovaudamasis pačios ieškovės parodymais, konstatavo, kad pinigai inkasavimui buvo ruošiami ne kasdien ir ne po kiekvienos pamainos (kas jau savaime pažeidžia nustatytą grynųjų pinigų inkasavimo tvarką), o tik pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, t. y. tomis dienomis kai atvyksta inkasatoriai. Vadinasi, inkasavimui paruoštų pinigų suma, tikėtina, turėjo būti žymiai didesnė (surinkta per visą tarpinkasacinį dviejų – trijų dienų laikotarpį), tačiau atsakovas įrodymais pagrindė tik tas sumas, kurias ieškovė savo parašu yra patvirtinusi kaip surinktas (parašas kasos operacijų žurnale) ir perduotas inkasatoriams (parašas pakvitavime). Tokių įrodymų visiškai pakanka konstatuoti faktui dėl nevisos surinktų grynųjų pinigų sumos perdavimo inkasatoriams;
            3) teismas nurodė, kad ieškovė negalėjo nustatyti sumos, kurią privalo atiduoti inkasavimui. Tokia teismo išvada yra klaidinga. Degalinės operatorius, pasirašydamas kasos operacijų žurnale savo parašu patvirtina, kad priėmė iš prieš tai buvusios pamainos tam tikrą pinigų sumą. Antra, degalinės operatorius per savo pamainą pats išimdamas grynuosius pinigus iš kasos taip pat žino kokią grynųjų pinigų sumą išėmė. Sudėjus abi aukščiau nurodytas sumas, kaip tik ir gaunama inkasavimui perduotina grynųjų pinigų suma;

            4) ieškovei buvo skirta švelni drausminė nuobauda – papeikimas, kuris kitų neigiamų pasekmių ieškovei nesukėlė. Šiuo metu drausminės nuobaudos galiojimo terminas yra suėjęs, todėl ieškovė laikoma neturėjusi drausminių nuobaudų;

            5) sprendime yra konstatuota, kad degalinės operatoriai privalėjo pinigus inkasacijai ruošti kiekvieną pamainą. Nepriklausomai nuo to, kuriuo pamainos metu inkasavimui buvo ruošiami pinigai (ar už visą pamainą, ar už dalį pamainos), turėjo būti inkasuojami visi iki to momento surinkti pinigai, o ieškovė šios pareigos kaip tik ir neįvykdė, t. y. neperdavė inkasavimui visų iki to momento surinktų pinigų;

            6) byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad nuo pat 2003 metų inkasavimo tvarkos nebuvo laikomasi ir darbdavys neva toleravo tokią padėtį. Inkasavimo tvarkos pažeidimai darbdaviui tapo žinomi tik 2010 metais. Atsiradus įtarimų dėl galimai netinkamo grynųjų pinigų inkasavimo kaip tik ir buvo atliktas patikrinimas degalinėje, kurioje dirba ieškovė. Tik 2010 metais degalinės operatoriai (tame tarpe ir ieškovė) pradėjo sistemingai pažeidinėti grynųjų pinigų inkasavimo tvarką, kas leido degalinės operatoriams sukaupti virš 47 000 Lt lėšų, naudojamų savo reikmėms;

            7) teismas vadovavosi šališkais ieškovės ir jos kviestų liudytojų parodymais, kad nebuvo užtikrintas pakankamas aprūpinimas inkasavimo maišeliais. Teismas nepaisė aplinkybės, kad grynieji pinigai į inkasavimo maišelį dedami vienu metu iš karto. Pati ieškovė paliudijo ir teismas tą konstatavo, kad pinigai į inkasavimo maišelius buvo dedami prieš pat atvykstant inkasatoriams. Ieškovė neprivalėjo dėti pinigų į jau paruoštus ir užplombuotus inkasavimo maišelius. Iš ieškovės buvo reikalaujama įdėti visus surinktus pinigus į vieną jos turimą maišelį.

            Ieškovė R. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-11-23 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:

            1) drausminė nuobauda paskirta ne už darbo drausmės pažeidimą, o profsąjunginę veiklą pas atsakovą, kaip kerštas už tokią veiklą, o tai vienareikšmiai yra vertintina, kaip asmens persekiojimas už dalyvavimą profsąjungos veikloje;

            2) apeliacinį skundą atsakovas iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis ir argumentais, kuriuos buvo pateikęs bylos nagrinėjimo metu, ir kurie yra išsamiai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti skundžiamame sprendime byloje. Apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė jokių įrodymų ir teisinių argumentų dėl netinkamo faktinių aplinkybių tyrimo ir vertinimo, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas remiantis nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais;

            3) apeliacinio skundo teiginiai ir argumentai vertintini kaip deklaratyvūs, nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamam sprendimui panaikinti.

 
            IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

            Bylos duomenimis nustatyta, kad 2003-11-07 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 1100 (1 t., b. l. 28-36), pagal kurią ieškovė R. Š. priimta dirbti atsakovo AB „Lukoil Baltija“ degalinės, esančios (duomenys neskelbtini), operatore. 2009-05-18 UAB „Lukoil Baltija“ Kauno filialo direktorius patvirtino operatoriaus pareiginius nuostatus (1 t.,  b. l. 37-41). 2010-09-07 buvo atlikta degalinės kasos inventorizacija ir buvo nustatytas 47339,49 Lt grynųjų pinigų trūkumas (1 t., b. l. 43). Ieškovė R. Š. 2010-09-08 pranešime UAB „Lukoil Baltija“ direktoriui (1 t.,  b. l. 51) nurodė, kad dėl nesutapimų grynųjų pinigų likučių seife neturi ką pasakyti, savo kolegomis ir vadove pasitiki, ji pati pinigų nepasisavino. UAB „Lukoil Baltija“ Kauno filialo buhalterės–revizorės 2010-09-09 tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 44) nurodė, kad 2010-09-09 patikrino degalinės grynųjų pinigų judėjimo suvestinę už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-09-07 ir nustatė, kad operatorių per pamainą iš kasos išimamų grynųjų pinigų sumos neatitinka paruoštų pinigų inkasacijai. Tarnybiniame pranešime konstatuota, jog tokias veiksmais operatoriai ir vadovė pažeidė UAB „Lukloil Baltija“ 2010-04-29 nurodymą Nr. 18 „Dėl tvarkos ir instrukcijų, susijusių su degalinių saugumu, atnaujinimo“ ir sudarė sąlygas susidaryti trūkumui. Ieškovė 2010-10-06 rašytiniame  pranešime  UAB „Lukoil Baltija“ Kauno filialo direktoriui (1 t., b. l. 50) nurodė, kad inkasacija važiuoja pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais apie 16 val., o pamainos laikas 7.00 val. – 19.00 val. ir 19.00 val. – 7.00 val., tą dieną, kai atvažiuodavo inkasacija, ją ruošdavo pusvalandį ar 15 min. prieš atvykstant. UAB „Lukoil Baltija“ Kauno filialo direktorius 2011-09-29 įsakymu Nr. 254 P (1 t. b.l. 61) pareiškė ieškovei papeikimą, įsakyme nurodydamas, jog 2010-09-09 buvo nustatyta, kad degalinės „KĖDAINIAI Basanavičiaus 95“ operatorė R. Š. inkasuodavo į banką mažiau pinigų, negu nuimdavo nuo kasos ir tuo pažeidė 2010-04-29 nurodymu Nr. 18 patvirtintą grynųjų pinigų inkasavimo instrukciją. Darbo ginčų komisija nusprendė atmesti R. Š. prašymą dėl drausminės nuobaudos panaikinimo ir paskirtą drausminę nuobaudą paliko nepakeistą (1 t., b. l. 66-70).

            Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino byloje surinkus įrodymus, padarė įrodymais pagrįstas išvadas ir pagrįstai patenkino ieškinį, o apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.

            Darbo kodekso 234 straipsnis numato, kad darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad darbo drausmės pažeidimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra darbo drausmės pažeidimas, sukeliantis drausminę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2009). Darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinti, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-05-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012, ir kt.).
            Kaip minėta, UAB „Lukoil Baltija“ Kauno filialo direktorius, skirdamas ieškovei drausminę nuobaudą, vadovavosi UAB „Lukoil Baltija“ Kauno filialo buhalterių–revizorių 2010-09-09 tarnybiniu pranešimu (1 t., b. l. 44). Teisėjų kolegija pažymi, kad jame konstatuotas  nuo 2010-01-01 iki 2010-09-07 trukęs grynųjų pinigų inkasavimo instrukcijos pažeidinėjimas, nenurodant nei vieno konkretaus pažeidimo fakto. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje pagrįstai atsižvelgė į tai, jog nei 2007-12-14, nei 2010-04-29 patvirtintose grynųjų pinigų inkasavimo instrukcijose nebuvo nustatyta, kuriuo pamainos darbo laiku pinigai privalo būti ruošiami inkasacijai, taip pat nebuvo nustatyta ir aiškiai apibrėžta pareiga inkasacijai paruošti visus per pamainą iš kasos išimtus pinigus, jog buvo nurodyta, kad inkasavimui ruošiamų pinigų kiekis susideda iš prieš tai dirbusios pamainos paliktų pinigų ir per pamainą iš kasos išimtų pinigų. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad kasos operacijų žurnalas buvo pildomas vieną kartą per parą ir jame atsispindi ne mažiau kaip dviejų pamainų nuo kasos nuimtų grynųjų pinigų suma, nors pagal grynųjų pinigų inkasavimo instrukciją pinigus ruošti inkasavimui turėjo kiekviena pamaina. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vieno operatoriaus per pamainą inkasavimui paruoštų pinigų suma ne tik faktiškai, bet ir teoriškai negalėjo atitikti per parą nuo kasos nuimtų grynųjų pinigų kiekio, nes dalį pinigų iš kasos žurnale nurodytos pinigų sumos privalėjo inkasacijai paruošti kitoje pamainoje dirbantis operatorius ir dėl šios priežasties negalima teigti, kad ieškovės per pamainą iš kasos išimamų grynųjų pinigų suma neatitiko inkasacijai paruoštų pinigų sumų. Apeliantas apeliaciniame skunde neneigė fakto, kad inkasavimas nebuvo vykdomas kiekvieną pamainą. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat neneigė fakto, kad pinigai buvo inkasuojami ir nepasibaigus pamainai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau paminėtas faktines bylos aplinkybes sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į bylą pateikti įrodymai nėra pakankami padaryti išvadai, jog ieškovė pažeidė grynųjų pinigų inkasavimo instrukciją, inkasuodama mažesnę pinigų sumą negu nuimdavo nuo kasos.  Apeliacinio skundo motyvai, kad 2010-09-09 tarnybiniame pranešime yra aiškiai nurodytas darbo drausmę pažeidusių asmenų ratas – t. y. visi degalinės operatoriai, kad degalinės operatorius kasos operacijų žurnale savo parašu patvirtina, jog priėmė iš prieš tai buvusios pamainos tam tikrą pinigų sumą, neleidžia daryti išvados, jog ieškovė padarė vieną ar kelis konkrečius grynųjų pinigų inkasavimo instrukcijos pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad degalinėje nebuvo vedamas degalinėje esančių grynųjų pinigų priėmimo–perdavimo žurnalas, kuris būtų leidęs kontroliuoti, kiek pamainą baigiantys operatoriai paliko inkasacijai neparuoštų pinigų, kuriuos inkasacijai paruošti turėtų kita pamaina. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju yra reikšminga, nes kaip minėta, pinigai kiekvienos pamainos darbo pabaigoje nebuvo inkasuojami. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad darbdavys nebuvo sudaręs tinkamų sąlygų, kurios leistų operatoriams tinkamai vykdyti grynųjų pinigų inkasavimą.

            Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su visais skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis. Apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-11-23 sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

  

            Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–326 straipsniais,

 

n u t a r i a:

 

Apeliacinį skundą atmesti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

 

 

            Teisėjai                                                                                    Jolita Cirulienė

                       

           

                                                                                                            Ramūnas Mitkus

                       

           

                                                                                                            Izolda Nėnienė