Administracinės byla Nr. A822-2680/2012

                                                                 Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00150-2011-7

         Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 21; 69.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. V.,

viešame proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Edvardui Norvaišui dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, 3,04 Lt (tris litus keturis centus) turtinės žalos atlyginimą ir 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 2) nurodė, kad Panevėžio pataisos namų direktorius Edvardas Norvaišas draudžia jam susirašinėti su drauge R. K., kuri yra nuteista ir atlieka laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, t. y. jo siųstas laiškas R. K. buvo grąžintas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Tokiais veiksmais E. Norvaišas pažeidžia Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuteistųjų teisę siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ neriboja suimtojo teisės rašyti ir gauti laiškus. Dėl tokio draudimo pareiškėjas nurodo patyręs 3,04 Lt materialinę žalą, taip pat 1 000 Lt moralinę žalą, kuri atsirado dėl kameros draugų patyčių ir pajuokų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 13, 16–17) paaiškino, kad nuteistųjų teisę susirašinėti reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ir artimi giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Pareiškėjo draugė R. K. nelaikytina nei pareiškėjo sutuoktine, nei artima giminaite, todėl pataisos namų direktorius E. Norvaišas, drausdamas pareiškėjo ir R. K. susirašinėjimą, elgėsi teisėtai. Atsakovas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, mano, kad pareiškėjo skundo tenkinti nėra pagrindo.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalimi ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.135 straipsnio nuostatomis, padarė išvadą, kad pareiškėjo draugė R. K., atliekanti laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, pareiškėjui nėra nei sutuoktinė, nei artima giminaitė, todėl jų atžvilgiu pagrįstai taikytas BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas susirašinėti tarpusavyje kaip nuteistiems asmenims. Teismas konstatavo, kad Panevėžio pataisos namų direktorius, uždrausdamas pareiškėjui R. V. siųsti ir gauti laiškus iš nuteistosios R. K., atliekančios laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, veikė pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, todėl teismui nenustačius Panevėžio pataisos namų neteisėtų veiksmų R. V. atžvilgiu, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti žalos atlyginimą (CK 6.271 str.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 51–52) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir priteisti jam prašomą žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad pagal BVK 99 straipsnio 1 dalį leidžiama gauti neribotą kiekį laiškų iš kito nuteistojo ar suimtojo asmens, o laiškų gavimas nėra susirašinėjimas (susirašinėjimas tai abipusis bendravimas laiškais). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ neriboja suimtojo teisės rašyti ir gauti laiškus, todėl rašydamas laiškus R. K. pareiškėjas jokių teisės aktų nepažeidė (pareiškėjo atžvilgiu priimtas nuosprendis neįsiteisėjęs), o pataisos namų administracija, grąžindama jo išsiųstą laišką, jį pažemino draugų akivaizdoje.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75–76) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Remiasi iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje kilo klausimas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginimo. Pareiškėjas R. V. nurodė, kad turtinė ir neturtinė žala jam padaryta Panevėžio pataisos namų administracijos veiksmais, draudžiant susirašinėti su drauge R. K., atliekančia laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose. Teigia, kad tokiais veiksmais pataisos namų administracija riboja Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 1 dalyje nuteistiesiems numatytą teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų.

Nustatyta, kad pareiškėjo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2011 m. birželio 23 d. R. K. į Panevėžio pataisos namus išsiųstas laiškas buvo grąžintas vadovaujantis BVK 99 straipsnio 2 dalimi. Panevėžio pataisos namai 2011 m. liepos 13 d. raštu Nr. 01/11-24, adresuotu nuteistajam R. V., paaiškino, kad nuteistųjų teisę susirašinėti reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 22 straipsnio 4 dalimi, nuteistuoju tampama, kai yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas R. V. nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu pagal LR BK 129 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 1 punktą trylikos metų laisvės atėmimo bausme, pirmus 3 metus ją atliekant kalėjime; bausmę atlieka nuo 2010 m. liepos 29 d. R. K. nuteista Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu pagal LR BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 6 punktą penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme, nuo 2011 m. birželio 10 d. laisvės atėmimo bausmę atlieka Panevėžio pataisos namuose (b. l. 31). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ir R. K. yra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai.

V.

Skundžiami pataisos namų administracijos veiksmai, grąžinant pareiškėjo R. K. išsiųstą laišką, pagrįsti BVK 99 straipsnio 2 dalimi. Bausmių vykdymo kodekso (X skyriaus (laisvės atėmimo bausmių vykdymo tvarka ir sąlygos) šeštojo skirsnio (specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės ir pareigos)) 99 straipsnio 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) nustato, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistųjų susirašinėjimas su asmenimis, kurie nėra nuteistieji, nėra ribojamas (Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 1 dalis). Draudžiama susirašinėti nuteistiesiems tarpusavyje ir šis draudimas susirašinėti adresuojamas tik tiems nuteistiesiems, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai. Vadinasi, Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu draudimu eliminuojama bet kokia galimybė susirašinėti nuteistiesiems, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai. Teisėjų kolegijai kelia abejonių, ar Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu draudimu susirašinėti nuteistiesiems, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, siekiama teisėto tikslo ir jis yra būtinas demokratinėje visuomenėje šiam tikslui pasiekti, šiuo draudimu įstatymo leidėjo siekiami tikslai nėra aiškūs.

Jei laikyti, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo tikslas yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, tai atkreiptinas dėmesys, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 5 dalį (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) tokia prevencija užtikrinama tikrinant laiškus. Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 5 dalis nustato, kad nuteistųjų gaunami ir siunčiami laiškai pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu arba teismo (teisėjo) nutartimi gali būti tikrinami, o šis tikrinimas atliekamas tam, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės, pataisos įstaigos direktoriaus nutarime ar teismo (teisėjo) nutartyje turi būti nurodomi laiškų tikrinimo pagrindai, trukmė, būdas, asmenys, kurių siunčiami ar gaunami laiškai bus tikrinami, ir kitos aplinkybės, dėl kurių laiškus būtina tikrinti. Įstatymų leidėjas panašias situacijas (nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susirašinėjimą ir nuteistųjų bei asmenų, kurie nėra nuteistieji, susirašinėjimą) reglamentuoja skirtingai, be aiškaus teisinio pagrindo pavojingesne laiko pirmąją situaciją. Nėra aiškios priežastys, dėl kurių nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimui taikant įprastą laiškų tikrinimą negalima būtų pasiekti tų pačių nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos tikslų.

Bausmių vykdymo kodekso (XI skyriaus (nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės) pirmojo skirsnio (pataisos įstaigų režimas)) 112 straipsnio 5 dalyje (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) nustatyta, kad šio Kodekso nustatyta tvarka nuteistiesiems leidžiama ne už grynus pinigus, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, gauti pasimatymus, pašto ir perduodamus siuntinius, smulkiuosius paketus su spauda, gauti ir siųsti pinigines perlaidas, susirašinėti, skambinti telefonu, pasivaikščioti. Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 5 dalyje nėra nustatyta draudimo susirašinėti nuteistiesiems, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai. Pavyzdžiui, Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnio (suimtųjų teisė susirašinėti) (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1660 redakcija) 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų, tardymo izoliatoriaus administracija suimtojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat suimtųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo laiško gavimo dienos. Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta analogiškų draudimų, kaip ir BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas. Minėtas teisinis reglamentavimas tik sustiprina teisėjų kolegijos abejones dėl Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo būtinumo ir pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalį asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 24 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, nuo visuomenės izoliuojami laisvės atėmimo vietose, kuriose jų elgesys kontroliuojamas, nuteistiesiems gali būti daroma krata, jų korespondencija gali būti cenzūruojama ir t. t. Nuteistajam taikomi apribojimai yra objektyvūs laisvės atėmimo bausmės turinio elementai, be jų laisvės atėmimas netektų prasmės. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas cenzūrą laikė vienu iš būdų kontroliuoti nuteistųjų elgesį. Tačiau, anot Konstitucinio Teismo, įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo yra apribojamos asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, žmogaus teisės ir laisvės, taip pat ir jų teisė į susirašinėjimo neliečiamumą, yra saistomas Konstitucijos. Pagal Konstituciją nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio apribojimo pagrindai, tvarka. Apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises bei laisves ribotų ne daugiau negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimai).

Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas susirašinėti nuteistiesiems, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, iš dalies eliminuoja teisę į susirašinėjimo neliečiamumą, nes nuteistiesiems, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, nenumatyta teisė susirašinėti. Toks draudimas, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka reikalavimo, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis, taip pat toks draudimas laikytinas priemone, kuri asmens teises ir laisves ribotų daugiau negu yra būtina. Be to, teisėjų kolegijai nėra iš esmės aiškūs minėtu draudimu siekiami teisėti ir visuotinai svarbūs tikslai, kurių nebūtų galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, korespondencijos cenzūra.

Nuteistųjų susirašinėjimo kontroliavimas ir cenzūravimas patektų į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio reguliavimo sritį, kuris numato, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas (1 dalis), valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos 8 straipsnyje numatytos teisės į susirašinėjimo slaptumą ribojimas galėtų būti pateisinamas tik esant antrojoje šios nuostatos dalyje numatytoms sąlygoms, konkrečiai toks apribojimas turi būti įstatymų nustatytas, siekti teisėto tikslo ir būti būtinas demokratinėje visuomenėje tam tikslui pasiekti (Valašinas prieš Lietuvą, Nr. 44558/98, Puzinas prieš Lietuvą, Nr. 44800/98). Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi nuostatos, kad atsižvelgiant į įprastų ir pagrįstų kalinimo reikalavimų tikslą kai kurios nuteistųjų korespondencijos kontrolės priemonės, tokios kaip atsitiktiniai patikrinimai (išskyrus laiškus, susijusius su teisminio nagrinėjimo klausimais pagal vidaus teisę ar Konvenciją), gali būti vykdomos ir pačios savaime nėra nesuderinamos su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Puzinas (2) prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 63767/00).

Kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegija abejoja, ar Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu draudimu susirašinėti nuteistiesiems, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, siekiama teisėto tikslo ir jis yra būtinas demokratinėje visuomenėje šiam tikslui pasiekti.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad skundžiami pataisos namų administracijos veiksmai, grąžinant pareiškėjo R. K. išsiųstą laišką, pagrįsti BVK 99 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu draudimu paneigiama galimybė susirašinėti nuteistiesiems, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tokiu būdu minėtu draudimu ne tik ribojama susirašinėjimo laisvė, bet tam tikroje dalyje naudojimasis šia laisve apskritai tampa neįmanomas. Konstitucinio Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje analogiškas draudimas nebuvo nagrinėtas, nes minėtoje jurisprudencijoje buvo nagrinėtos mažiau ribojančios priemonės – korespondencijos užlaikymas, jos cenzūra, tačiau iš jurisprudencijoje suformuluotų taisyklių darytina išvada, kad bet kokie susirašinėjimo laisvės ribojimai turėtų būti tinkamai pagrįsti ir proporcingi. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, priemonė, kuria naudojimasis susirašinėjimo laisve tampa apskritai neįmanomas, turėtų būti išskirtinai išsamiai pagrįsta ir būtina siekiamam tikslui pasiekti. Tuo tarpu Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu draudimu siekiami teisėti ir visuotinai svarbūs tikslai, kurių nebūtų galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis, nėra nustatyti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad šis principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: <...> nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, <...> teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. balandžio 20 d. nutarimai). Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip kad seka iš jau minėto konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjas, nustatydamas apribojimus (sąlygas) nuteistųjų susirašinėjimui, turi laikytis inter alia proporcingumo ir teisingumo principų reikalavimų.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegijai kyla abejonės, ar Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kai kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kai kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Administracinę bylą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Audrius Bakaveckas

                                                                                                                                                             Artūras Drigotas

   Skirgailė Žalimienė