Civilinė byla Nr. e3K-3-308-611/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17928-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.2; 2.4.2.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 30  d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės  J. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovei J. A. dėl naudojimosi namu bei žemės sklypu tvarkos nustatymo, piniginės kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė nustatyti jos ir atsakovės (kaip J. A. teisių perėmėjos) naudojimosi bendru nekilnojamuoju turtu – gyvenamuoju namu ir žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką pagal pridedamą planą ir jame esantį žymėjimą, nustatant, jog ieškovė naudojasi pirmame aukšte esančiomis patalpomis 1-1 (71,42 kv. m), 1-2 (1,34 kv. m), 1-3 (3,07 kv. m), 1-4 (6,93 kv. m); bendras plotas 82,76 kv. m; atsakovė – antrame aukšte esančiomis patalpomis 1-6 (9 kv. m), 1-7 (12,43 kv. m), 1-8 (5,10 kv. m), 1-9 (18,42 kv. m),    1-10 (22,97 kv. m), 1-11 (7,59 kv. m), 1-12 (8,97 kv. m), jų bendras plotas 84,48 kv. m; ieškovė ir atsakovė bendrai naudojasi patalpa 1-5 (6,28 kv. m); ieškovė naudoja 1/2 dalį bendro žemės sklypo (apytikriai 0,0403 ha), plane pažymėtą Nr. 1, o atsakovė – 1/2 dalį bendro žemės sklypo (apytikriai 0,0403 ha ploto), plane pažymėto Nr. 2; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 35 044,02 Eur kompensaciją, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo dviejų aukštų gyvenamąjį namą ir žemės sklypą; abiem savininkėms priklauso po 1/2 dalį šio turto. Kadangi jos tarpusavyje nesusitaria dėl naudojimosi turtu, tai prašė teismo nustatyti naudojimosi turtu tvarką.
4. Ieškovė nurodė ir tai, kad 2011 m. rugsėjo 1 d. – 2015 m. vasario 26 d. laikotarpiu ji neturėjo objektyvios galimybės naudotis jai priklausančio turto dalimi, nes šia turto dalimi naudojosi jos buvęs sutuoktinis, kurio teises paveldėjo atsakovė. Nurodomu laikotarpiu ieškovė nuomojosi kitas patalpas ir patyrė būsto nuomos išlaidų. Dėl to ji prašė priteisti iš atsakovės 35 044,02 Eur kompensaciją, kurią apskaičiavo remdamasi nekilnojamojo turto nuomos rinkos duomenų bazėmis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, paskyrė ieškovei naudotis antrame aukšte esančiomis patalpomis 1-6 (9 kv. m), 1-7 (12,43 kv. m), 1-8 (5,10 kv. m), 1-9 (18,42 kv. m), 1-10 (22,97 kv. m), 1-11 (7,59 kv. m), 1-12 (8,97 kv. m), jų bendras plotas 84,48 kv. m; atsakovei – pirmame aukšte esančias patalpas 1-1 (71,42 kv. m), 1-2 (1,34 kv. m), 1-3 (3,07 kv. m), 1-4 (6,93 kv. m), jų bendras plotas 82,76 kv. m; ieškovei ir  atsakovei paskyrė bendrai naudotis patalpa 1-5 (6,28 kv. m); taip pat nustatė sklypo naudojimosi tvarką: atsakovei 1/2 bendro žemės sklypo dalis, plane pažymėta Nr. 1, o ieškovei – 1/2 dalis, pažymėta Nr. 2; paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad šalys yra namo ir žemės sklypo bendraturtės, turinčios po 1/2 dalį šio turto;  Atsakovė atsisakė suderinti naudojimosi tvarką, taip pažeisdama ieškovės kaip bendraturtės teises. Teismas nustatė naudojimosi namu ir sklypu tvarką atsižvelgdamas į įstatyme ir teismų praktikoje nurodytus principus ir į tai, jog ieškovė sutinka ir su atsakovės siūloma tvarka, t. y. nustatė, kad atsakovė naudojasi pirmame aukšte esančiomis patalpomis 1-1; 1-2; 1-3; 1-4; ieškovė naudojasi patalpomis 1-6; 1-7; 1-8; 1-9; 1-10; 1-11; 1-12; tiek ieškovė, tiek atsakovė naudojasi patalpa 1-5; nustatė naudojimosi žemės sklypu dalis ir tvarką. Teismas pažymėjo, kad nustačius tokią tvarką tiek ieškovė, tiek atsakovė galės naudotis joms priklausančia turto dalimi, netrukdydamos viena kitai, nes patalpas galima fiziškai atriboti (įrengti atskirus įėjimus, atidalyti žemės sklypo dalis ir atitverti joms  priklausančias dalis tvora).
7. Teismas atmetė ieškovės prašymą priteisti piniginę kompensaciją, nurodydamas, kad byloje nenustatyta, jog jos buvęs sutuoktinis ar atsakovė trukdė gyventi name, naudotis jai priklausančia turto dalimi. Teismas nustatė, kad ieškovė negalėjo gyventi name dėl savo pačios veiksmų – ji nemokėjo mokesčių, todėl buvo atjungta elektra. Teismo nuomone, ne buvęs sutuoktinis ar atsakovė, ne skyrybų situacija lėmė tai, kad ieškovė nesinaudojo turto dalimi ir apsisprendė nuomotis kitą būstą, kurti savo gyvenimą su kitu asmeniu. Ieškovė neįrodė, kad jos buvęs sutuoktinis pakeitė spynas ir užraktus name, taip pat ji neinicijavo ieškinio dėl įkeldinimo į namą. Teismas pažymėjo ir tai, kad objektyviais įrodymais nepagrįstas prašomos kompensacijos dydis.
8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. spalio 21 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą, panaikino sprendimo dalį, kuria nustatyta naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarka, ir šią ieškinio dalį atmetė; sumažino iš atsakovės ieškovei priteistą žyminio mokesčio išlaidų dalį iki 20,50 Eur bei advokato išlaidų atlyginimą iki 250 Eur. Kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
9. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos  teismas,  nustatydamas naudojimosi namu tvarką ir skirdamas atsakovei naudotis pirmo aukšto patalpomis, iš esmės bendram naudojimui skyrė atsakovei priskirtą patalpą 1-1, kurioje įrengtas įėjimas į antro aukšto patalpas, priskirtas ieškovei. Taigi, ieškovė į sau priklausančias patalpas gali patekti tik per atsakovei priskirtą patalpą 1-1. Teismas nenustatė, kokiu būdu ieškovė naudosis jai priskirtomis antrame aukšte esančiomis patalpomis. Ieškovė,  siekdama, kad patalpa 1-1 būtų paskirta atsakovės  ar jos asmeniniam naudojimui, turėjo pateikti projektą, kaip vienai iš bendraturčių naudotis antro aukšto patalpomis, kai patalpa 1-1 skiriama asmeniniam kitam bendraturčiui naudotis asmeniškai. Nesant įrodymų dėl galimybės nustatyti tokią naudojimosi  tvarką, kolegija pripažino, kad negalimas patalpos 1-1 skyrimas vienam iš bendraturčių asmeniniam  naudojimui, nes taip pažeidžiamos atsakovės teisės naudotis patalpa 1-1. Kolegija pažymėjo, kad šalis, prašanti nustatyti, jog būtų įrengti atskiri įėjimai, turi pateikti duomenis, kurioje vietoje gali būti įrengtas atskiras įėjimas, nurodyti, kieno lėšomis jis bus rengiamas. Nesant duomenų, nėra pagrindo nustatyti pareigą ieškovei įsirengti atskirą įėjimą į antrą namo aukštą. Dėl to kolegija atmetė ieškovės reikalavimą dėl naudojimosi  tvarkos nustatymo pagal jos pateiktą  pasiūlymą.
10. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl reikalavimo priteisti kompensaciją atmetimo, pažymėjo, kad ieškovė neįrodė atsakovės kaltės dėl to, jog ieškovė negalėjo gyventi name.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 21 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, iš esmės paliko neišspręstą šalių ginčą dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo. Nenustačius bendraturčių naudojimo bendru namu tvarkos, nėra galimybių ieškovei faktiškai naudotis daiktu, apribojama jos nuosavybės teisė – ji negali nei valdyti, nei naudotis daiktu. Taigi ginčas neišspręstas, nepasiektas teismo proceso tikslas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 259, 260 straipsniai).
2. Ieškovė ieškiniu pateikė racionaliausią namo ir sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo pasiūlymą, kai kiekvienai šalių būtų paskirta naudotis atskiru namo aukštu maksimaliai atribojant bendraturčių nuosavybės dalis. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad ieškovės siūloma naudojimosi turto tvarka yra galima, tačiau pažymėjo, kad tokią tvarką nustatyti galima tik nustačius, kurioje vietoje ir kieno lėšomis gali būti įrengtas atskiras įėjimas į antro aukšto patalpas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ne ieškinį atmesti CPK 329 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas esmine aplinkybe pripažino tai, kad nėra duomenų apie atskiro įėjimo įrengimą, o naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Kadangi šios aplinkybės nustatymas yra esminis, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nenagrinėjo, tai apeliacinės instancijos teismas privalėjo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
3. Teismai, atmesdami reikalavimą dėl kompensacijos už negalėjimą naudotis turtu, neatsižvelgė į tai, kad, 2011 m. liepos 13 d. nutraukus ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio santuoką, namas buvo pripažintas asmenine sutuoktinio nuosavybe, ir tik 2013 m. kovo 12 d. teismo nutartimi ieškovei priteista 1/2 dalis namo ir sklypo. Nuo 2011 m. name gyveno ieškovės buvęs sutuoktinis su drauge, todėl ieškovė ir neturėjo tikslo imtis aktyvių veiksmų savo nuosavybės teisei ginti. Tai, kad ieškovė nesikreipė į teismą dėl įkeldinimo į namą, negali būti pagrindas atmesti jos reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, nes tai neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 ir 1.138 straipsnio nuostatų. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė buvo finansiškai nepajėgi išlaikyti turtą.
12. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Ieškovė ir jos sutuoktinis nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. nebevedė bendro ūkio, J. A. išsikėlė iš ginčo namo. Ieškovė, gyvendama name iki 2011 m., nemokėjo mokesčių, todėl buvo nutrauktas elektros tiekimas. Ieškovė išsikėlė iš namo niekieno neverčiama, išsivežė visus baldus, techniką. 2011 m. ieškovės sutuoktinis įsikėlė į namą, įsigijo naujus baldus, buitinę techniką, sumokėjo ieškovės paliktas skolas, sutvarkė aplinką. Ginčo namas suvaržytas hipoteka. Atsakovė kas mėnesį moka kredito įmokas, o ieškovė nemoka, todėl iš jos teismo sprendimu priteista 32 584,14 Eur skolos už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. liepos 18 d. Namas pritaikytas gyventi vienai šeimai. Pirmo aukšto erdvė yra bendra, 1-1 patalpoje įrengta virtuvė, tačiau pirmame aukšte nėra vonios, dušo patalpų. Katilinė, tiekianti visam namui šilumą ir karštą vandenį, įrengta pirmame aukšte. Antrame aukšte yra du vonios kambariai, bet nėra virtuvės. Taigi nepakeitus namo išplanavimo, nėra galimybės izoliuotai naudotis namu dviem bendraturčiams.
2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, nes tai privatus ginčas ir teismas neturi šiuo atveju būti aktyvus. Teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti, ar siūloma naudojimosi tvarka nepažeis kitų bendraturčių teisių. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovės siūloma naudojimosi tvarka neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų, neprivalėjo pats nustatyti naudojimosi tvarkos.
3. Ieškovė iš esmės siekia įgyvendinti savo kaip bendraturtės teises, gaudama pajamų iš namo nuomos. Tam, kad tai įgyvendintų, ieškovė privalo pateikti tinkamai parengtą namo pertvarkymo projektą, t. y. turi būti pakeista dalis patalpų (įrengta virtuvė antrame aukšte, vonios kambarys pirmame aukšte), įrengti du atskiri įėjimai. Ieškovė turėjo pateikti rekonstrukcijos darbų sąmatą, numatomų išlaidų apskaičiavimą, kad būtų galima įvertinti, jog tokie pakeitimai priimtini ir gali būti įgyvendinti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, nes ieškovės siūloma naudojimosi tvarka sudarytų prielaidas kilti naujiems konfliktams tiek dėl patekimo į namą per bendrą įėjimą, tiek dėl mokėjimo už komunalines paslaugas.
4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė neturi finansinių galimybių išlaikyti namą, todėl priėmė sprendimą juo nesinaudoti (išsikėlė). Ieškovės teiginiai, kad ji pajėgi sumokėti už nuomojamą būstą, turi finansines galimybes gyventi name, nepagrįsti, nes visuose teismų procesuose ji nurodo negalinti mokėti žyminio mokesčio ir pateikia tai pagrindžiančius įrodymus, nemoka kredito įmokų, mokesčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo

13. CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatoje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio pareiga visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, jog, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).
14. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, inter alia (be kita ko), nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).
15. Nagrinėjamoje byloje šalys yra nekilnojamojo turto – namo ir žemės sklypo – bendraturtės, jos turtą valdo lygiomis dalimis. Pirmosios instancijos teismas naudojimosi turtu tvarką nustatė pagal ieškinyje nurodytą variantą, t. y. pirmo aukšto patalpas paskirdamas naudotis vienam bendraturčiui (atsakovei), antro aukšto – kitam bendraturčiui (ieškovei), taip pat bendrai abiem šalims paskirdamas pirmame aukšte esančią patalpą 1-5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į naudojimosi tvarkos nustatymui reikšmingą aplinkybę, kad į pirmosios instancijos teismo paskirtas ieškovei naudotis patalpas antrame aukšte patenkama per atsakovei asmeniniam naudojimui paskirtą pirmo aukšto patalpą 1-1 (svetainę-virtuvę). Atsakovės asmeniniam naudojimui skirta patalpa 1-1 nėra izoliuota, joje įrengta virtuvė, svetainė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad į namą, kartu ir antro aukšto patalpas patenkama ir per atsakovės asmeniniam naudojimui paskirtą patalpą 1-3 (koridorių). Taigi pagal pirmosios instancijos teismo nustatytą naudojimosi tvarką atsakovei asmeniniam naudojimui paskirtomis patalpomis naudotųsi abi bendraturtės. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė faktiniais duomenimis pagrįstą išvadą, kad pagal ieškovės pasiūlytą naudojimosi tvarką bendraturtėms tenka nevienodo vertingumo patalpos, ribojamos vienos bendraturtės teisės naudotis jai priklausančia turto dalimi, todėl tokia naudojimosi tvarka pripažintina neracionalia ir pažeidžiančia vienos iš bendraturčių teises ir interesus (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
16. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek kasaciniame skunde neprieštaravo, kad jai būtų paskirtos naudotis pirmo aukšto patalpos, antro aukšto patalpas paskiriant atsakovei. Kaip šiuo atveju teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmo aukšto patalpų paskyrimas kitam bendraturčiui nereiškia kitokios naudojimosi daiktu tvarkos, nes, minėta, tokia tvarka neužtikrina vieno bendraturčio teisės naudotis jam priklausančia turto dalimi. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė ieškovės argumentui, kad viena bendraturtė galėtų naudotis pirmo, kita – antro aukšto patalpomis, jei būtų patalpos izoliuotos, įrengtas atskiras įėjimas į antro aukšto patalpas, tačiau, nesant suformuluoto tokio ieškinio reikalavimo, šio klausimo nenagrinėjo. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog atskiro įėjimo į antrą aukštą įrengimas turi esminę reikšmę nagrinėjant bylą, turėjo pareigą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atmesdamas ieškinį, apeliacinės instancijos teismas neišsprendė šalių ginčo, todėl teismo procesas nepasiekė savo tikslo.
17. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokiose bylose nagrinėjimo dalykas yra naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, o ne klausimas dėl konkretaus vienos iš šalių pateikto tokios tvarkos nustatymo plano ar projekto patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2012). Teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2003); priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; kt.).
18. Jeigu bendraturčių teisme pareikštais reikalavimais dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo pateikti siūlomi naudojimosi tvarkos projektai yra netinkami, neracionalūs, ydingi ir neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tai teismas turi diskreciją netenkinti tokių bendraturčių reikalavimų ir atsisakyti nustatyti bendro daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarką. Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010)
19. Kaip pirmiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas vertino ieškovės pateiktą projektą dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo tuo aspektu, ar daikto naudojimosi tvarka leidžia patogiai bendraturtėms naudotis paskirta turto dalimi, ar ji racionali, tarnauja geresniam nuosavybės valdymui, užtikrina abiejų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių interesus, teisėtus lūkesčius, padeda vengti konfliktinių situacijų. Nustatęs, kad ieškovės siūloma naudojimosi namu tvarka yra ydinga, nes šalys negali naudotis lygiavertėmis patalpomis, neišspręstas patekimo į antrą aukštą klausimas, vienos iš bendraturčių teisės bus pažeidžiamos, šalys nesiūlo kitokios galimos naudojimosi namu tvarkos, neteikia tinkamai parengto namo patalpų pertvarkymo projekto, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas abiejų bendraturčių interesų apsaugos ir susitarimų darnos, turėjo pagrindą ieškinį atmesti. Remiantis pirmiau nurodyta praktika, šiuo atveju ieškinio atmetimas neužkerta kelio ginčą išspręsti parengus kitą naudojimosi daiktu planą ar namo pertvarkymo projektą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai vadovavosi teismų praktika naudojimosi turtu tvarkos nustatymo bylose.
20. Ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovės nuomone, byloje nėra duomenų apie tai, kad ji finansiškai nepajėgi išlaikyti namą, be to, aplinkybė, jog ji nesikreipė į teismą dėl įkeldinimo į namą, negali būti pagrindas atmesti reikalavimą.
21. Atsižvelgdama į byloje pateiktus įrodymus ir apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytas kasacinio skundo argumentas dėl CPK 176–185 straipsnių normų pažeidimo nepagrįstas. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 63 punktą ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
22. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas laikėsi CPK nustatytų bei kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė išsikėlė iš namo ne dėl atsakovės ar buvusio sutuoktinio veiksmų, o dėl to, jog neturėjo finansinių galimybių išlaikyti namą (jo neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, todėl buvo atjungta elektra ir naudotis namu tapo neįmanoma, taip pat nemokėjo kredito įmokų už būstą). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nesinaudojimą jai nuosavybės teise priklausančia turto dalimi lėmė ir kita aplinkybė – ieškovės apsisprendimas gyventi su kitu asmeniu, nuomotis kitą būstą. Ieškovė byloje neįrodė, kad atsakovė ar ieškovės buvęs sutuoktinis ribojo jos teisę patekti į namą, galimybę naudotis turto dalimi po santuokos nutraukimo. Teismai pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog po santuokos nutraukimo ieškovė, manydama, kad atsakovė ar buvęs sutuoktinis riboja jos teisę patekti į namą, naudotis bendro turto dalimi, būtų kreipusis į teismą dėl įkeldinimo į namą. Taigi apeliacinės instancijos teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus ir iš įrodymų visumos sprendė, kad neįrodytas ieškinio teiginys apie ieškovės nuosavybės teisės suvaržymą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir atitinka faktinių bylos duomenų visumą, įvertintą pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus.
23. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje nenustatyta pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą kasaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 17 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas 673 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Remdamasi byloje pateiktais duomenimis teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė 2017 m. vasario 14 d. yra sumokėjusi dalį (200 Eur) žyminio mokesčio. Dėl to, netenkinus kasacinio skundo, iš ieškovės valstybės naudai priteistina 473 Eur nesumokėto žyminio mokesčio dalis.
25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje atsakovė nepateikė duomenų apie savo patirtas atstovavimo išlaidas kasaciniame teisme, todėl šių priteisimo klausimas nespręstinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 473 (keturis šimtus septyniasdešimt tris) Eur nesumokėto už kasacinį skundą žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Birutė Janavičiūtė

              Janina Januškienė

              Andžej Maciejevski