Administracinė byla Nr. eI3-532-414/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01754-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.5; 18.12; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugpjūčio 31 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Grauželio ir Dainos Kukalienės,
sekretoriaujant Rasai Ganienei,
dalyvaujant pareiškėjų atstovei advokatei N. Ž.,
atsakovės atstovei N. P.,
trečiajam suinteresuotam asmeniui A. N.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. P., G. I., G. N., G. Z., A. J. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Ritai J. D., A. D., D. Z., R. K., Z. K., V. J., D. J., Z. M., R. R., K. M., A. R., E. R., A. M., R. T., A. N. dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. liepos 23 d. raštą Nr. 70-2-2667 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ bei įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl informacijos pateikimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui apie A. J., E. Z. ir K. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą laisvą (neužstatytą) žemę, esančią (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjų atstovė paaiškino, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas: (duomenys neskelbtini)), apimame žemės plote iki 1940 m. nacionalizacijos buvo keletas sklypų. Tarp jų ir K. K., E. Z. ir A. J. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdyti žemės sklypai. Pareiškėjai ir trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nurodyti fiziniai asmenys yra arba pretendentai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į kurio nors iš buvusių savininkų turėtą žemės sklypą, arba tokių pretendentų teisių perėmėjai. Pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija iš pradžių 2019 m. birželio 12 d. aktu Nr. 70-2-2193 nurodė, kad grąžintinas sklypas gali būti grąžinamas natūra piliečiams, tačiau vėliau priėmė 2019 m. liepos 23 d. aktą Nr. 70-2-2667 (toliau – ir Skundžiamas aktas), kuriuo poziciją nepagrįstai pakeitė, t. y. informavo, jog nusprendė minėtą sklypą pasilikti savivaldybės reikmėms ir nurodė ankstesnį 2019 m. birželio 12 d. aktą laikyti negaliojančiu. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius (toliau – ir NŽT), Skundžiamam aktui esant galiojančiam, nepanaikintam, neturi galimybių grąžinti pretendentams sklypą natūra (t. y. atkurti jiems nuosavybės teises šiuo būdu).
Pabrėžė, kad Skundžiamas aktas nėra pakankamai motyvuotas ir motyvacijos trūkumai neleidžia pareiškėjams suprasti Skundžiamo akto faktinio ir teisinio pagrindų, teisinių santykių esmės, atima iš pareiškėjų galimybes efektyviai pasinaudoti teise į pažeistų teisių teisminę gynybą ir pažeidžia jų teisę į sąžiningą procesą. Nagrinėjamu atveju Skundžiamame akte nėra nurodyta jokia teisės norma, kurios pagrindu sklypas nėra grąžinamas natūra. To negalima suprasti ir iš Skundžiamo akto teksto, nes jame nėra nurodyta faktinių aplinkybių, kurių visuma situaciją leistų kvalifikuoti pagal kurį nors Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies punktą ir atitinkamai žemę priskirti valstybės išperkamai. Iš Skundžiamo akto matyti, kad Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Atsakovė) net nesivadovavo Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu ir nepriskyrė sklypo valstybės išperkamai žemei. Skundžiamo akto argumentas, kad pagal Kauno miesto savivaldybės bendrąjį planą sklypas patenka į verslo ir pramonės teritorijas ir kad gretimuose sklypuose UAB „Kauno švara“ vykdys veiklą, visiškai nepaaiškina to, kodėl Atsakovė nesutinka, kad minėtas sklypas būtų grąžintas natūra, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad sprendžiant iš Skundžiamo akto teksto sklype UAB „Kauno švara“ veiklos nevykdys. Tai, kad Atsakovė dar tik svarsto įsigyti pastatą, unikalus Nr. 1999-4018-7019, esantį sklype, pagrindinė naudojimo paskirtis – gamybos, pramonės, nereiškia, kad jie jį nuspręs įsigyti ar įsigis, t. y. toks sprendimas dar net nėra priimtas ir galimai nebus priimtas. Skundžiamame akte Atsakovė nurodė, kad sklypą pasilieka „savo reikmėms“, tačiau nepaaiškino, kokios tos „reikmės“.
Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Skundžiamame akte Atsakovė nenurodė, kokiame dokumente yra išreikštas realiai egzistuojantis visuomenės poreikis ar iš viso toks dokumentas yra ir kokio konkrečiai poreikio tenkinimui sklypas bus naudojamas. Šie argumentai neabejotinai turėjo būti pateikti, kadangi nesant konkretaus poreikio negali būti ribojamos pareiškėjų ir kitų asmenų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi išreikšto visuomenės poreikio sklypui nebuvimas sudaro savarankišką pagrindą Skundžiamą aktą panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Papildomai pažymėjo, kad sklype yra tik tvora ir nebaigtas statyti pastatas, kuris ilgus metus buvo nenaudojamas ir apleistas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje esamos tvoros nėra laikomos kliūtimi atkurti nuosavybės teises į žemę. O pastato, priklausančio UAB „Kauno kranai“, buvimas sklype nedaro sklypo valstybės išperkamo jau vien dėl to, kad sklypo plotas akivaizdžiai per didelis jo eksploatavimui. Sklypo, kaip valstybinės žemės, nuomos sutartis su UAB „Kauno kranai“ buvo nutraukta Kauno apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 02-01-8738.
Akcentavo, kad, priimdama 2019 m. birželio 12 d. aktą, Atsakovė sukūrė pareiškėjų teisėtus lūkesčius, kad į sklypą bus atkuriamos nuosavybės teisės, grąžinant jį pareiškėjams ir kitiems asmenims natūra. Taigi 2019 m. birželio 12 d. aktas sukūrė teisinius padarinius, todėl Atsakovė neturėjo teisės panaikinti jo administracine tvarka. Atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo iš naujo išnagrinėti situaciją, dėl kurios jau buvo priėmusi 2019 m. birželio 12 d. aktą, nes NŽT po 2019 m. birželio 12 d. akto nesikreipė į Atsakovę dėl situacijos nagrinėjimo iš naujo, o pagal teisės normas Atsakovė informaciją apie laisvą (neužstatytą) valstybinę žemę teikia ne savo iniciatyva, o pagal NŽT teritorinio skyriaus paklausimą. Taigi priimdama Skundžiamą aktą Atsakovė viršijo savo įgaliojimus ir atitinkamai pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia ir įstatymo viršenybės principus.
Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovė prašė skundą atmesti. Ji paaiškino, kad pareiškėjų nurodytas žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities valdytojo 1996 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 01-19 įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ginčo sklype yra registruotas pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jo priklausiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie nuosavybės teise priklauso UAB „Kauno kranai“. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. A-2602 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), Kaune, detalusis planas, kuriuo buvo pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis ir nustatyti teritorijos tvarkymo, naudojimo ir statybos reglamentai. Pagal Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. birželio 2 d. raštą Nr. S2-1704 „Dėl informacijos pateikimo“ pretendentai į buvusio žemės savininko A. J. žemę buvo informuoti apie detaliojo plano (duomenys neskelbtini), rengimą, tačiau jokių skundų ar pastabų nepateikė. NŽT 2019 m. gegužės 13 d. raštu Nr. 8SD-2560-(14.8.7.) „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę iki 1940 m. buvusių žemės savininkų A. Z. įpėdinių, A. J., E. Z. ir K. K. turėtoje žemėje“ kreipėsi į Atsakovę su prašymu išnagrinėti teritoriją, kurioje yra 1940 m. A. Z. įpėdinių, A. J., E. Z. ir K. K. turėta žemė ir pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ar žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Atsakovė 2019 m. birželio 12 d. raštu Nr. 70-2-2193 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo NŽT, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2017 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. 70-2-4011, 2018 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 70-2-1540, 2018 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 70-2-4321 ir 2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 70-2-1947 jau pateikė informaciją apie preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės plotus teritorijoje, kurioje yra iki 1940 m. A. Z. įpėdinių, A. J., E. Z. ir K. K. turėta žemė, o klausimas dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), grąžinimo turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), 1061 punktu.
Pažymėjo, kad, pakartotinai išnagrinėjęs ginčo teritoriją, Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius nusprendė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), reikalingas savivaldybių funkcijoms vykdyti komunalinio ūkio reikmėms, todėl tikslinga jį palikti savivaldybės reikmėms. Skundžiamame akte pakankamai išsamiai nurodytos aplinkybės, kad ginčo teritorija pagal Kauno miesto savivaldybės bendrąjį planą patenka į verslo ir pramonės teritorijas, kad greta esančiuose sklypuose UAB „Kauno švara“ vykdys veiklą, todėl nuspręsta žemės sklypą (duomenys neskelbtini), palikti savivaldybės reikmėms. Tai, kad ginčo sklypas reikalingas miesto poreikiams Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31, 32 ir 36 punktuose numatytoms savarankiškosioms savivaldybės funkcijoms, patvirtina Kauno miesto savivaldybės tarybos 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. T-535, kuriuo Kauno miesto savivaldybės taryba nusprendė, kad 1,9978 ha kitos paskirties (naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos) žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), reikalingas Kauno miesto savivaldybės savarankiškajai funkcijai įgyvendinti – komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas. Tuo pačiu sprendimu pavesta Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui teisės aktų nustatyta tvarka organizuoti statinių – pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pirkimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn procedūras ir prašyti Nacionalinės žemės tarnybos perduoti Kauno miesto savivaldybei neatlygintinai naudoti žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Žemė, reikalinga savivaldybių funkcijoms vykdyti komunalinio ūkio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą priskiriama valstybės išperkamai žemei.
Pabrėžė, kad nagrinėjamo ginčo atveju Atsakovė 2019 m. birželio 12 d. raštu Nr. 70-2-2193 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo NŽT apie tai, kad informacija apie laisvos (neužstatytos) žemės plotus iki 1940 m. A. Z. įpėdinių, A. J., E. Z. ir K. K. turėtoje žemėje jau buvo teikta ne vienu raštu ir kad Tvarkos 1061 punktas nenumato galimybės žymėti laisvą (neužstatytą) žemę teritorijose, kuriose suformuoti žemės sklypai. Įvertinus šio rašto turinį, raštas yra informacinio pobūdžio. Šiuo raštu nėra priimtas joks valinis sprendimas, pats savaime sukeliantis teisines pasekmes pareiškėjams. Pareiškėjai nenurodo, kad šio rašto pagrindu buvo atlikti procedūriniai veiksmai dėl nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo priėmimo, todėl šis raštas negali būti vertintinas kaip susiformavęs ir gintinas kaip teisėtas. Atsakovė ginčo teritorijos niekada nežymėjo kaip laisvos (neužstatytos) žemės. Vien aplinkybė, kad pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra, negali būti traktuojama kaip sukurianti pareiškėjams teisėtą lūkestį atkurti nuosavybės teises natūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. N. palaikė pareiškėjų atstovės advokatės N. Ž. išsakytą poziciją ir prašė skundą patenkinti.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. liepos 23 d. rašto Nr. 70-2-2667 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), reikalingas savivaldybių funkcijoms vykdyti komunalinio ūkio tikslams, todėl tikslinga jį palikti savivaldybės reikmėms, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagrindinis klausimas, kylantis šioje byloje, yra tai, ar žemės sklypas, kurį turėtoje vietoje pareiškėjai ir tretieji suinteresuoti asmenys prašo grąžinti natūra, yra laisvas žemės sklypas Atkūrimo įstatymo prasme. Nors Skundžiamame akte nesivadovauta Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, kuris numato žemės priskyrimą išperkamai žemei, tačiau teismo posėdžio metu nustatyta, kad Atsakovė rėmėsi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
Šio įstatymo (redakcija, galiojusi ginčo metu nuo 2015 m. spalio 1 d.) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui <...>.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nagrinėjant analogiško ar panašaus pobūdžio bylas ir aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą sąlygą, kad žemė yra išperkama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, yra nurodyta, kad „detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), į kurią nuosavybės teisės atkuriamos natūra. Aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t. y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte“ (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-276-04, „Administracinių teismų praktika“, 2004, Nr. 5, p. 151–177).
LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A11-263‑03 taip pat nurodė, jog aiškinant šią įstatymo normą (12 straipsnį) pažymėtina, kad joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymių, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardytos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio minėtame punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas („Administracinių teismų praktika“, 2005, Nr. 8, p. 497, taip pat žr., pvz., LVAT 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010).
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjai į teismą su skundu kreipėsi, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. liepos 23 d. raštą Nr. 70-2-2667 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“, kuriuo buvo nurodyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra paliekamas savivaldybės reikmėms. Šiuo raštu taip pat buvo nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. birželio 12 d. raštas laikytinas negaliojančiu. Iš Skundžiamo akto preambulėje nurodytų teisės aktų matyti, kad šis administracinis aktas priimtas remiantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 1061 punktu, t. y. teisės aktais, kurie reglamentuoja nuosavybės atkūrimą į miesto žemę.
Atkūrimo įstatymas reglamentuoja valstybės, savivaldybių institucijų kompetenciją sprendžiant, be kita ko, žemės grąžinimo natūra klausimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015 atkreipė dėmesį, jog teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas inter alia (be kita ko) tarpinstituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Šio proceso sėkmingam užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų tinkamas teisių ir pareigų vykdymas.
Nacionalinė žemės tarnyba sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokios galios yra suteiktos kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį Nacionalinė žemės tarnyba pagal Tvarkos 106 ir 1061 punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo. Tačiau tai nepaneigia Nacionalinės žemės tarnybos teisės, esant tam tikroms (inter alia (be kita ko) naujai paaiškėjusioms, žemės sklypo statuso nustatymui svarbioms) aplinkybėms, pagal Tvarkos 1061 punktą (iki 2011 m. balandžio 24 d. galiojusios redakcijos Tvarkos 106 punktą) pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo) (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).
Byloje esančia medžiaga nustatyta, kad 2019 m. gegužės 13 d. NŽT kreipėsi į Atsakovę dėl informacijos pateikimo apie laisvą (neužstatytą) žemę. Vadovaudamasi Tvarkos 1061 punktu bei atsižvelgdama į 2019 m. gegužės 13 d. raštą Nr. 8SD 2560-(14.8.7) Atsakovė išnagrinėjo teritorijos, kurioje yra iki 1940 metų A. Z. įpėdinių, A. J., E. Z. ir K. K. žemė, ir 2019 m. birželio 12 d. raštu Nr. 70-2-2193 informavo NŽT, kad informacija apie preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės plotus šiose teritorijose buvo pateikta 2017 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. 70-2-4011, 2018 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 70-2-1540, 2018 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 70-2-4321, 2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 70-2-1947. Atkreipė dėmesį, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), yra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Informavo, kad teisės aktai nenumato galimybės žymėti laisvą (neužstatytą) žemę teritorijose, kuriose suformuoti žemės sklypai, todėl siūlė vadovautis Tvarkos 1061 punktu ir spręsti klausimą dėl žemės sklypo grąžinimo.
Iš Skundžiamo akto akivaizdu, kad praėjus daugiau nei vienam mėnesiui Atsakovė pakeitė poziciją iš esmės ir, net nesant naujo NŽT kreipimosi, 2019 m. birželio 12 d. raštą Nr. 70-2-2193 laikė negaliojančiu, o pakartotinai išnagrinėjusi teritorijos kartografinę ir turimą dokumentinę medžiagą nurodė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), reikalingas savivaldybių funkcijoms vykdyti komunalinio ūkio tikslams, todėl tikslinga jį palikti savivaldybės reikmėms.
Kai byloje yra kilęs ginčas dėl individualių administracinių aktų, kurių pagrindu kilo suinteresuotam asmeniui materialinės teisinės pasekmės ir / ar su tuo susiję teisėti lūkesčiai, panaikinimo vėliau priimtu viešojo administravimo subjekto aktu, bylą nagrinėjantis teismas turi patikrinti, ar tokį administracinį sprendimą priėmęs viešojo administravimo subjektas turėjo kompetenciją panaikinti savo paties anksčiau priimtą administracinį aktą, ar buvo tam teisėtas pagrindas.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 1 d.) 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtus teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti pagal kompetenciją savivaldybės taryba. Savivaldybės administracijos direktorius ar kiti savivaldybės viešojo administravimo subjektai savo priimtus teisės aktus gali sustabdyti ir juos pakeisti ar panaikinti.
Vertinant aplinkybes, susijusias su Atsakovės teise panaikinti priimtą teisės aktą, kuris sukėlė teisines pasekmes, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vieną kartą yra nurodęs (žr. 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3254-520/2017, 2017 m. spalio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-290-602/2017), jog Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnis yra bendra norma, apibrėžianti atitinkamų subjektų kompetenciją, kuri taikytina, jeigu nėra nustatytų specialių taisyklių. Ši norma negali būti aiškinama plečiamai ir negali būti taikoma nesilaikant kitų teisės aktų reikalavimų (pvz., 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-151/2012, 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014, 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014, 2014 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-560/2014). Be kita ko, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad bylose, susijusiose su Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies taikymu, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinta, ar savivaldybės institucija, panaikinusi savo pačios priimtą sprendimą, turėjo galimybę pasirinkti kitą galimą elgesio variantą siekdama užtikrinti įstatymų reikalavimus.
Teisėtumo principas bei viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principai suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto (jeigu tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-227/2012, 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014). Ginčijami viešojo administravimo subjekto veiksmai naikinant savo priimtą sprendimą yra susiję su įstatymų viršenybės ir teisėtumo principų įgyvendinimu. Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas. Įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato. Vis dėlto pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-624-1563/2014, 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-1017/2014, 2012 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-227/2012, 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-151/2012, 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-2104/2012). Svarbu ir tai, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas įstatymuose, leistų pakeisti (panaikinti) teises (jų apimtį, ribas) suteikusį (nustačiusį) administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-502-6/2012).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, jog Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis laikytina bendro pobūdžio taisykle, todėl vien šia nuostata atsakovo teisė panaikinti savo individualų administracinį aktą negali būti grindžiama, todėl turi būti įvertinama, ar naikinamų individualių administracinių aktų pagrindu suinteresuotiems asmenims apskritai galėjo kilti teisėti lūkesčiai, t. y. ar Atsakovės Skundžiamu aktu panaikintas 2019 m. birželio 12 d. raštas Nr. 70-2-2193 buvo priimtas Atsakovei nepažeidžiant jai teisės aktais nustatytos diskrecijos ribų, ar atitiko materialiųjų teisės normų imperatyvias nuostatas jų priėmimo metu, ar pasikeitė faktinės aplinkybės arba teisinis reguliavimas, dėl to atsirado teisinis pagrindas priimti Skundžiamą aktą.
Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Akcentuotina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Skundžiamas aktas yra individualus administracinis aktas, o Atsakovė yra, be kita ko, ir viešojo administravimo subjektas, todėl nagrinėjamoje byloje aktualios Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Viešojo administravimo įstatymo, nustatančio individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.). Nemotyvuotas administracinis aktas, kuris daro neigiamą poveikį subjekto teisėms ar interesams, negali būti pripažintas teisėtu, nes riboja subjekto teises skųsti tokį aktą ir pasunkina tokio akto teisminę kontrolę. LVAT savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010).
Kaip minėta, Atsakovė, būdama viešojo administravimo subjektu, taip pat yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, išklausyti asmenis, dėl kurių yra priimami administraciniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5184-575/2019), užtikrinti, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi Skundžiamo akto turinį, negali sutikti su Atsakovės pozicija, kad Skundžiamas aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas bei gero administravimo principą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Skundžiamame akte nenurodytos jokios aplinkybės, susijusios su pasikeitusia faktine situacija arba teisiniu reguliavimu, dėl to atsirado teisinis pagrindas Atsakovei, nesant naujo NŽT kreipimosi, pakartotinai išnagrinėti aktualios teritorijos kartografinę ir turimą dokumentinę medžiagą ir 2019 m. birželio 12 d. raštą Nr. 70-2-2193 laikyti negaliojančiu. Pažymėtina ir tai, kad Skundžiamame akte nėra nurodyta faktinių aplinkybių, kurių visuma situaciją leistų kvalifikuoti pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir atitinkamai žemę priskirti valstybės išperkamai, o jame nurodyti argumentai, kad pagal Kauno miesto savivaldybės bendrąjį planą sklypas patenka į verslo ir pramonės teritorijas ir kad gretimuose sklypuose UAB „Kauno švara“ vykdys veiklą, Atsakovė dar tik svarsto įsigyti pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį sklype, sklypas pasiliekamas „savo reikmėms“, visiškai nepaaiškina nieko apie tai, kokiame dokumente yra išreikštas realiai egzistuojantis visuomenės poreikis ir kokio konkrečiai poreikio tenkinimui sklypas bus naudojamas.
Tik iš Atsakovės atsiliepimo į skundą paaiškėjo, kad sklypas yra jau suformuotas ir įregistruotas Registrų centre, jame yra registruotas pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jo priklausiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie nuosavybės teise priklauso UAB „Kauno kranai“, o Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. A-2602 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), detalusis planas, kuriuo buvo pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis ir nustatyti teritorijos tvarkymo, naudojimo ir statybos reglamentai. Be to, tik teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi sprendė NŽT ir UAB „Kauno kranai“ ginčą dėl UAB „Kauno kranai“ teisės į sklypą praradimo pasekmių, tačiau byloje nėra duomenų, kad UAB „Kauno kranai“ teisė į kompensaciją už statinius sklype jau yra įgyvendinta ir sklypas yra atlaisvintas, o ši aplinkybė svarbi dėl to, jog Atkūrimo įstatymas nenumato galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, grąžinant natūra žemės sklypą, kuriame yra ne pretendentams priklausantys statiniai.
Taigi nagrinėjamu atveju Skundžiamas aktas yra be faktinių aplinkybių ir teisinio nustatytų faktų vertinimo (kvalifikavimo), išdėstyti motyvai negali būti vertinami kaip aiškūs ir pakankami, o tai pripažintina esminiu trūkumu. Papildomi argumentai, kurie nurodyti Atsakovės atsiliepime į skundą, negali būti vertinami, nes tai paneigtų asmenų teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, ribotų teises į teisminę gynybą, ginčui persikėlus į teismą atimtų galimybę suprasti bei apibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks individualus administracinis aktas negali būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl Skundžiamas aktas panaikintinas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kauno miesto savivaldybės administracija įpareigotina iš naujo spręsti klausimą dėl informacijos pateikimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui apie A. J., E. Z. ir K. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą laisvą (neužstatytą) žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nes panaikinus Skundžiamą aktą neatkuriama kito galiojusio akto, t. y. 2019 m. birželio 12 d. rašto Nr. 70-2-2193, teisinė galia (ABTĮ 94 straipsnis).
Pareiškėjos G. P. ir G. I. prašo priteisti iš Atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas atitinkamai: G. P. – 1 000,00 Eur, G. I. – 1 000,00 Eur pagal pateiktą Patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti detalizaciją (toliau – ir Detalizacija). Taip pat pareiškėja G. P. prašo priteisti iš Atsakovės jos sumokėtą 23,00 Eur žyminį mokestį.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.; toliau – ir Rekomendacijos). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas pareiškėjų naudai, todėl jie turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Pagal LVAT praktiką, teismo išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-115-556/2020, 2015 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015). Todėl šiuo atveju prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, t. y. už atskirojo skundo parengimą, lydraščio LVAT dėl papildomo įrodymo pateikimo parengimą – 500,00 Eur (200 + 200 + 50 + 50), perduotinas nagrinėti pagal kompetenciją LVAT.
2019 m. rugpjūčio 6 d. ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. Atstovavimo sutartys patvirtina, kad pareiškėjoms G. P. ir G. I. teisines paslaugas nagrinėjamoje byloje teikė advokatė N. Ž.. Sąskaitos už teisines paslaugas (2019 m. rugpjūčio 13 d. Nr. ADV 2019/08/13-1 ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. Nr. ADV 2019/08/20-1), 2019 m. rugpjūčio 14 d. ir 2019 m. rugpjūčio 21 d. mokėjimo nurodymai patvirtina, kad pareiškėjos advokatei sumokėjo 2 000 Eur (1 000 + 1 000) už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą pirmosios instancijos teisme.
Už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs priteistini dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių; Rekomendacijų 7 p.; toliau – ir Vidutinis darbo užmokestis). Advokatei rengiant 2019 m. rugpjūčio 23 d. skundą, Lietuvos statistikos departamentas buvo paskelbęs 1 262,7 Eur (2019 m. I ketv.) Vidutinį darbo užmokestį. Advokatei dalyvaujant paskutiniame 2020 m. birželio 18 d. teismo posėdyje Lietuvos statistikos departamentas buvo paskelbęs 1 358,00 Eur (2019 m. IV ketv.) Vidutinį darbo užmokestį.
Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už skundo parengimą taikytinas 2,5 koeficientas Vidutinio darbo užmokesčio, todėl maksimaliai už šią teisinę paslaugą gali būti priteisiama 3 156,75 Eur (2,5 x 1 262,7) suma. Pareiškėjų prašomos 1 000,00 Eur išlaidos (500 + 500) už skundo parengimą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimaliai galimo priteisti dydžio, laikytinos pagrįstomis, todėl priteistinos.
Pareiškėjos prašo priteisti 300,00 Eur (150 + 150) išlaidas, patirtas už advokatės pasirengimą teismo posėdžiams bei atstovavimą juose. Teismo posėdžiai pirmosios instancijos teisme, kuriuose pareiškėjoms atstovavo advokatė N. Ž., truko 1 val. 31 min., todėl užmokestis už advokatės pasirengimą teismo posėdžiams bei atstovavimą juose nagrinėjamu atveju skaičiuojamas laiką apvalinant iki dviejų valandų (Rekomendacijų 9 ir 10 p.). Detalizacijoje nenurodoma, kiek truko advokatės pasirengimas teismo posėdžiams, tačiau, įvertinęs bylos sudėtingumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas vertina, kad pasirengimas teismo posėdžiams truko vieną valandą. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą, už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo posėdžiui valandą taikytinas 0,1 koeficientas Vidutinio darbo užmokesčio, todėl maksimaliai gali būti priteisiama 407,40 Eur (0,1 x 1 358 x (2 + 1)) suma. Pareiškėjų prašomos priteisti 300,00 Eur išlaidos už advokatės pasirengimą teismo posėdžiams ir atstovavimą juose neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimaliai galimo priteisti dydžio, todėl priteistinos iš Atsakovės (ABTĮ 56 str.).
Akcentuotina, kad už dokumentus, kuriais šalinami procesinių dokumentų trūkumai, advokatui užmokestis nepriteistinas (Rekomendacijų 8.17 p.). Nagrinėjamu atveju teismui pateiktame 2019 m. gruodžio 18 d. procesiniame dokumente „Rašytiniai paaiškinimai“ buvo reiškiama pareiškėjų pozicija, kad patikslinto skundo byloje pateikimo terminas nebuvo praleistas, prašoma patikslintą skundą priimti visa apimtimi, tačiau šio prašymo teismas netenkino, todėl išlaidos, patirtos už Detalizacijoje nurodytą teisinę paslaugą – 2019 m. gruodžio 18 d. rašytinių paaiškinimų parengimą, iš Atsakovės nepriteistinos.
Dėl pareiškėjos G. P. patirtų žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų pažymėtina, jog pagal ABTĮ 35 straipsnio 1 ir 3 dalis, skundą paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, už skundą turi būti sumokėta 23,00 Eur (75 proc. nuo 30 Eur, taikant Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą mokesčių apvalinimo taisyklę) žyminio mokesčio suma. Pareiškėja byloje yra sumokėjusi 23,00 Eur žyminį mokestį (2019 m. rugpjūčio 23 d. AB SEB banko mokėjimo nurodymas), todėl ši suma priteistina iš Atsakovės.
Pagal nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, prašomą priteisti bei maksimaliai galimą priteisti išlaidų sumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į tai, kad išlaidas už advokatės suteiktas teisines paslaugas šioje byloje patyrė dvi pareiškėjos, iš Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiškėjai G. P. priteistina 673,00 Eur ((1 000 + 300)/2 + 23) bylinėjimosi išlaidų suma ir pareiškėjai G. I. priteistina 650,00 Eur ((1 000 + 300)/2) bylinėjimosi išlaidų suma.
Perduotinas nagrinėti pagal kompetenciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjų G. P. ir G. I. prašymas dėl atlyginimo teismo išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjų G. P., G. I., G. N., G. Z., A. J. skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2019 m. liepos 23 d. raštą Nr. 70-2-2667 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“.
Įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją iš naujo spręsti klausimą dėl informacijos pateikimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui apie A. J., E. Z. ir K. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą laisvą (neužstatytą) žemę, esančią (duomenys neskelbtini).
Iš Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiškėjai G. P. priteisti 673,00 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą ir pareiškėjai G. I. priteisti 650,00 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjai Rimantas Giedraitis
Audrius Grauželis
Daina Kukalienė