Civilinė byla Nr. e2-30-790/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00128-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.1 (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl reikalavimų tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, civilinėje byloje pagal ieškovės D. Š. ieškinį atsakovui Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl autoriaus teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Litexpo“, viešoji įstaiga „We love Lithuania“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė D. Š. padavė teismui ieškinį, prašydama uždrausti atsakovui Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – atsakovas, skolininkas, Departamentas) bet kokiais būdais ir priemonėmis naudoti nuotrauką, kurios autore ji yra, priteisti iš atsakovo 4 000 Eur turtinės žalos ir 1 000 Eur neturtinės žalos, padarytos neteisėtu nuotraukos naudojimu, atlyginimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį iš dalies patenkino, uždraudė atsakovui Departamentui bet kokiais būdais ir priemonėmis naudoti ginčo nuotrauką, priteisė ieškovei iš atsakovo 500 Eur turtinės žalos atlyginimą, 680 Eur išlaidų advokato pagalbai, 11,30 Eur žyminio mokesčio bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. sausio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovei iš atsakovo Departamento 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4.       Ieškovė 2019 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 16 d. išdavė ieškovei vykdomąjį raštą dėl priteistų sumų išieškojimo iš atsakovo Departamento.

5.       Ieškovė 2019 m. rugpjūčio 22 d. pateikė prašymą teismui išspręsti jos reikalavimų pagal Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. išduotą vykdomąjį raštą tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto klausimą. Ieškovė nurodė, kad antstolis 2019 m. rugpjūčio 12 d. patvarkymu dėl informacijos pateikimo informavo ją apie tai, kad Departamentas yra likviduojamas, kad vykdomojoje byloje nėra nustatytas skolininko vardu registruotas turtas ar jam priklausančios lėšos. Patvarkymu išieškotojai pasiūlyta kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 674 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir išspręsti reikalavimų tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto klausimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi ieškovės prašymo netenkino.

7.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad biudžetinės įstaigos likvidavimo, kreditorių reikalavimų tenkinimo klausimai yra sureguliuoti Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymu (toliau – Biudžetinių įstaigų įstatymas), todėl bendrosios vykdymo procesą reglamentuojančios normos netaikytinos. Be to, teismas iš antstolio patvarkymo nustatė, kad atsakovas Departamentas valdo dviračių taką, todėl prieš prašant nukreipti išieškojimą į kito asmens turtą, turi būti išspręstas išieškojimo iš kito turto galimumo klausimas. Pirmosios instancijos teismo teigimu, prašymas užtikrinti teises taikant CPK 674 straipsnį gali būti tenkinamas, jeigu būtų nustatyta, kad išieškojimas iš turto negalimas. CPK 674 straipsnis taikomas, kai nepakanka įstaigos turto, o ne tada, kai kreditorius laiku nepareiškia reikalavimo likvidatoriui.

III. Atskirojo skundo argumentai

8.       Ieškovė D. Š. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti jos prašymą ir priimti teismo nutartį, kuria būtų išspręstas reikalavimų pagal Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. išduotą vykdomąjį raštą tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto klausimas. Ieškovė atskirajame skunde taip pat prašo į civilinę bylą įtraukti suinteresuotais asmenimis antstolį Saulių Mulevičių ir Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Antstolis 2019 m. rugpjūčio 12 d. patvarkyme dėl informacijos pateikimo aiškiai nustatė, kad iš atsakovo patikėjimo teise valdomo dviračių tako išieškoti nėra galimybės, o kito skolininko turto ir piniginių lėšų nėra. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Departamentas valdo dviračių taką ir prieš nukreipiant išieškojimą į kito asmens turtą turi būti išspręstas išieškojimo galimumo iš šio turto klausimas.

8.2.                      Departamentas iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruotas dar 2019 m. liepos 25 d., antstolio patvarkymas priimtas 2019 m. rugpjūčio 12 d. Nėra aišku, kokiu būdu Departamentas patikėjimo teise vis dar valdo dviračių taką.

8.3.                      Vilniaus apygardos teismo vykdomasis raštas antstoliui vykdyti buvo atiduotas iš karto. Iki vykdomojo rašto išdavimo tarp šalių vyko bylinėjimasis, Departamento likvidatorė turėjo pareigą žinoti apie ieškovės pareikštus reikalavimus. Be to, antstolis Departamentui ir jos likvidatorei siuntė 2019 m. gegužės 29 d. raginimą įvykdyti sprendimą ir 2019 m. birželio 20 d. patvarkymą dėl skolos išieškojimo, jie buvo tinkamai įteikti. Antstolis 2019 m. birželio 20 d. patvarkymu kreipėsi ir į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, kuri yra Departamento savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija 2019 m. liepos 2 d. raštu pritarė antstolio siūlymui dėl reikalavimų tenkinimo iš valstybės biudžeto klausimo išsprendimo išieškotojai kreipiantis į teismą. Taigi teismo išvada, kad kreditorius laiku nepareiškė reikalavimo likvidatoriui, yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.  Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nuspręsta netenkinti išieškotojos prašymo, pareikšto pagal CPK 674 straipsnio 2 dalį, jos reikalavimus skolininkui Departamentui tenkinti iš valstybės biudžeto, pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

10.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutarties pagrindu ieškovei D. Š. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl 500 Eur turtinės žalos atlyginimo, 680 Eur išlaidų advokato pagalbai, 11,30 Eur žyminio mokesčio bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. sausio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, išieškojimo iš skolininko Departamento. Iš Juridinių asmenų registro matyti, kad Departamento teisinė forma – biudžetinė įstaiga.

11.       Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 839 nutarė likviduoti Departamentą ir nuo 2019 m. sausio 1 d. nutraukti jo veiklą, taip pat sudarė Departamento likvidacinę komisiją. Antstolis, vykdydamas ieškovei išduotą vykdomąjį raštą, 2019 m. gegužės 29 d. raginimu kreipėsi į Departamentą, o 2019 m. birželio 20 d. patvarkymu kreipėsi tiek į Departamento likvidacinę komisiją, tiek į Departamento savininko teises įgyvendinusią instituciją Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, tačiau nei Departamentas, nei jo savininko teises įgyvendinusi institucija per antstolio nustatytą terminą įsiteisėjusio teismo sprendimo neįvykdė. Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad atsakovas buvo išregistruotas iš registro 2019 m. liepos 25 d.

12.       2019 m. rugpjūčio 12 d. antstolis priėmė patvarkymą, kuriame nurodė, kad Departamentas yra likviduojamas, jo savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, į kurią antstolis kreipėsi 2019 m. birželio 20 d. patvarkymu, skolos ir vykdymo išlaidų neapmokėjo, todėl išieškotojai siūlytina kreiptis į teismą CPK 674 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir išspręsti reikalavimų tenkinimo iš valstybės biudžeto klausimą.

13.       Ieškovė pasinaudojo antstolio 2019 m. rugpjūčio 12 d. patvarkyme išdėstytu pasiūlymu ir kreipėsi į vykdomąjį raštą išdavusį Vilniaus apygardos teismą dėl jos reikalavimų tenkinimo iš valstybės biudžeto, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovės prašymo netenkino, konstatavęs, kad biudžetinės įstaigos likvidavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo klausimai sureguliuoti Biudžetinių įstaigų įstatyme, todėl bendrosios vykdymo procesą reglamentuojančios normos netaikytinos. Be to, teismas iš antstolio patvarkymo nustatė, kad atsakovas Departamentas patikėjimo teise valdo dviračių taką, todėl prieš prašant nukreipti išieškojimą į kito asmens turtą, turi būti išspręstas išieškojimo iš šio turto galimumo klausimas. Galiausiai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CPK 674 straipsnis taikomas, kai nepakanka įstaigos turto, o ne tada, kai kreditorius laiku nepareiškia reikalavimo likvidatoriui. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai teisėjų kolegijos pripažįstami nepagrįstais.

14.       Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas byloje kilusį klausimą, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, kokia tvarka turi būti vykdomas išieškojimas iš biudžetinės įstaigos, ar antstoliui nustačius, kad išieškojimas iš tokios įstaigos negalimas dėl jos likvidavimo, taikytinos CPK 674 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias teismas gali nuspręsti reikalavimus tenkinti iš valstybės ar savivaldybės biudžeto.

15.       Biudžetinė įstaiga – ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įgyvendinantis valstybės ar savivaldybės funkcijas ir išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžetų asignavimų, taip pat iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų (Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Iš valstybės biudžeto arba kitų viešųjų pinigų fondų išlaikomos biudžetinės įstaigos savininkė yra valstybė, iš savivaldybės biudžeto išlaikomos įstaigos savininkė yra savivaldybė (Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), o įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (jos įgaliota valstybės valdymo institucija) arba atitinkamos savivaldybės taryba (Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Pagal Biudžetinių įstaigų įstatymą biudžetinės įstaigos savininko jai perduotas ir biudžetinės įstaigos įgytas turtas nuosavybės teise priklauso biudžetinės įstaigos savininkui, o biudžetinė įstaiga šį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo teisės aktų nustatyta tvarka, jos lėšų šaltiniai gali būti valstybės biudžeto asignavimai, valstybės pinigų fondų lėšos, kitos teisėtai gautos lėšos (šio įstatymo 10 straipsnio 1, 2 dalys). Biudžetinė įstaiga gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja biudžetinės įstaigos nuostatams ir jos veiklos tikslams (Biudžetinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Remiantis Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, pagal savo prievoles biudžetinė įstaiga atsako tik savo lėšomis, o jeigu biudžetinės įstaigos prievolėms padengti lėšų nepakanka, prievolės padengiamos biudžetinės įstaigos savininko lėšomis neviršijant biudžetinės įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka naudojamo, valdomo ir disponuojamo turto vertės.

16.       Iš aptartų nuostatų matyti, kad biudžetinė įstaiga yra specifinį teisinį statusą turintis viešasis juridinis asmuo, finansuojamas iš biudžeto lėšų, kurio veiklos tikslas – įgyvendinti valstybės ar savivaldybės funkcijas. Tokia įstaiga civilinėje apyvartoje dalyvauja ribotai ir įgyja tik tokias civilines teises bei pareigas, kurios neprieštarauja jos veiklos tikslams. Biudžetinei įstaigai gali būti perduodamas valstybei ar savivaldybei priklausantis turtas, be to, įstaiga turtą gali įgyti ir savarankiškai. Vis dėlto, biudžetinė įstaiga nuosavybės teisės į valdomą turtą neįgyja, turto savininku išlieka biudžetinės įstaigos savininkas, o įstaiga valdo turtą patikėjimo teise. Pagal prisiimtas prievoles biudžetinė įstaiga atsako tik savo lėšomis, todėl pagal prievoles ji negali atsakyti įstaigos patikėjimo teise valdomu turtu. Tuo atveju, jeigu biudžetinė įstaiga prievolėms padengti pakankamai lėšų neturi, prievolės dengiamos biudžetinės įstaigos savininko (valstybės ar savivaldybės) lėšomis, neviršijant įstaigos naudojamo, valdomo ir disponuojamo turto vertės. Biudžetinėms įstaigoms netaikomas nemokumo procesas, todėl jos negali būti likviduojamos dėl bankroto (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis).

17.       Paminėti biudžetinės įstaigos veiklos ypatumai lemia, kad biudžetinės įstaigos kreditoriai gali pagrįstai tikėtis, jog biudžetinės įstaigos teisėtai prisiimtoms prievolėms vykdyti reikalingas finansavimas bus skirtas iš atitinkamo biudžeto lėšų, o tuo atveju, jeigu įstaiga pakankamų lėšų prievolėms įvykdyti neturės, prievolės bus dengiamos biudžetinės įstaigos savininko lėšomis, neviršijant įstaigos valdomo turto vertės. 

18.       Nors biudžetinės įstaigos teisėtai prisiimtos prievolės įprastai turėtų būti įvykdomos be priverstinio vykdymo proceso, įstatymų leidėjas nustato, kad iš biudžetinės įstaigos yra galimas ir priverstinis išieškojimas. Atsižvelgiant į Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad pagal prisiimtas prievoles biudžetinė įstaiga atsako tik savo lėšomis, CPK 668 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas teisinis reglamentavimas, numatantis, jog išieškojimas gali būti nukreipiamas tik į biudžetinei įstaigai priklausančias pinigines lėšas, išskyrus atvejus, kai vykdomas išieškojimas iš įkeisto turto ir mirusio skolininko turtą paveldi valstybė.

19.       Vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos nenumato procesinio pobūdžio taisyklių, kaip priverstinio vykdymo proceso metu turėtų elgtis antstolis, nustatęs, kad skolininkė biudžetinė įstaiga neturi pakankamai lėšų padengti išieškomą įsiskolinimą, kaip vykdant priverstinį išieškojimą turėtų būti realizuojamos Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad jeigu biudžetinės įstaigos prievolėms padengti lėšų nepakanka, prievolės padengiamos biudžetinės įstaigos savininko lėšomis neviršijant biudžetinės įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka naudojamo, valdomo ir disponuojamo turto vertės. Teisėjų kolegija mano, kad tokios taisyklės vykdymo procesą reglamentuojančiose teisės normose turėtų būti nustatytos. Priešingu atveju, susidarius situacijai, kai skolininkė biudžetinė įstaiga neturi (ar jai neskiriama) pakankamai lėšų išieškomam įsiskolinimui padengti, teisės norma, įtvirtinta Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, išieškojimo proceso metu praktiškai negalėtų būti pritaikyta, o tai ne tik padarytų negalimu įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą, bet ir paneigtų biudžetinės įstaigos kreditorių teisėtą lūkestį, kad biudžetinei įstaigai neturint pakankamų lėšų prievolėms įvykdyti, prievolės bus dengiamos biudžetinės įstaigos savininko lėšomis, neviršijant įstaigos valdomo turto vertės. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisinio reglamentavimo trūkumas šalintinas taikant panašius teisinius santykius reguliuojančią vykdymo proceso teisės normą (CPK 3 straipsnio 6 dalis), įtvirtintą CPK 674 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią reikalavimo tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto klausimą išieškotojo prašymu turėtų išspręsti teismas priimdamas nutartį.

20.       Nors CPK 674 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra skirta reguliuoti reikalavimų tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto tvarką, kai išieškoma iš valstybės ar savivaldybės įmonių, tačiau šios teisės normos taikymą biudžetinių įstaigų atžvilgiu pagrindžia esminiai biudžetinių įstaigų ir valstybės bei savivaldybės įmonių panašumai priverstinio išieškojimo aspektu.

21.       Iš teisinio reguliavimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme (toliau – Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas), matyti, kad valstybės ir savivaldybės įmonių statusas specifinis, jos gali vykdyti ūkinę veiklą, gaminti produkciją, siekdamos tenkinti viešuosius interesus (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 3 dalis), turėti pelno ar nuostolių (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 12, 15 straipsniai), taigi jos gali intensyviai dalyvauti civilinėje apyvartoje, prisiimti su ūkine veikla susijusių civilinių teisių ir pareigų. Vis dėlto, šių įmonių, kaip ir biudžetinių įstaigų, savininku yra valstybė arba atitinkama savivaldybė (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4 straipsnio 1 – 2 dalys), o įmonėms savininkų perduotas ar įmonių veikloje savarankiškai įgytas turtas išlieka šių įmonių savininkų nuosavybe, įmonės šį turtą valdo patikėjimo teise (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas nenustato specialių teisės normų, draudžiančių įmonėms vykdyti prievoles iš jų patikėjimo teise valdomo turto, todėl pagal bendrą taisyklę, nustatytą CK 2.50 straipsnio 1 dalyje, šios įmonės pagal prievoles atsako ir patikėjimo teise valdomu turtu. Be to, savo prievolėms įvykdyti įmonės gali įkeisti ilgalaikį materialųjį turtą (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 3 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto, valstybės ir savivaldybės įmonių kapitalą gali sudaryti ir toks turtas, kuris pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė, tokiu atveju galioja draudimas tokį turtą įkeisti, jį perleisti, o iš tokio turto įmonės prievolės negali būti vykdomos (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 3 straipsnio 5 dalis, 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis ir kt.).

22.       Dėl apibūdintų valstybės ir savivaldybės įmonių ypatumų kai kuriais atvejais gali nukentėti šių įmonių kreditorių interesai, kadangi įmonės patikėjimo teise gali valdyti nepakankamai turto, į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas, t. y. iš dalies įmonių valdomo turto pagal įstatymus negalėtų būti išieškoma dėl to, kad tokio turto savininku privalo išlikti valstybė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent dėl šios priežasties, siekiant apginti valstybės ir savivaldybių įmonių kreditorių (išieškotojų) interesus vykdymo proceso metu, CPK 674 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta savo turiniu panaši į Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalį nuostata, pagal kurią, jeigu valstybės ar savivaldybės įmonė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, išieškotojų reikalavimai tenkinami atitinkamai iš valstybės ar savivaldybių biudžeto, bet ne daugiau, negu yra valstybės ar savivaldybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė.

23.       Taigi CPK 674 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata tiek savo tikslu (t. y. siekiu apginti kreditorių interesus, kai negalima išieškoti iš valstybei ar savivaldybei priklausančio juridinio asmens patikėjimo teise valdomo turto), tiek turiniu (t. y. numatytas subsidiarius kreditorių prievolių tenkinimas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, jį apribojant juridinio asmens patikėjimo teise valdomo turto, kuris negali būti panaudotas prievolėms vykdyti, verte) yra panaši į Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatą, todėl, užtikrinant pastarosios nuostatos realų įgyvendinimą vykdymo proceso metu, taikytina panašius teisinius santykius reguliuojanti CPK 674 straipsnio 2 dalies teisės norma, pagal kurią reikalavimo tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto klausimą išieškotojo prašymu turėtų išspręsti teismas priimdamas nutartį. Kitaip tariant, tuo atveju, jeigu antstolis, vykdydamas priverstinį išieškojimą iš skolininkės biudžetinės įstaigos, nustato, kad skolininkė neturi pakankamai lėšų išieškomai skolai padengti (pagal Biudžetinių įstaigų įstatymą ir CPK išieškojimas iš biudžetinės įstaigos valdomo turto apskritai nėra galimas), jis privalo padėti išieškotojui įgyvendinti jo teises ir pasiūlyti jam pagal CPK 674 straipsnio 2 dalį kreiptis į teismą dėl reikalavimų tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Tokiu atveju teismas, spręsdamas išieškotojo prašymo pagrįstumą, turi patikrinti, ar egzistuoja Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, leidžiančios prievoles padengti biudžetinės įstaigos savininko (t. y. valstybės ar savivaldybės) lėšomis. Taigi CPK 674 straipsnio 2 dalis laikytina tuo procesiniu teisiniu mechanizmu, kuris užtikrina Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą priverstinio vykdymo proceso metu.

24.       Pažymėtina, kad biudžetinės įstaigos savininkui priėmus sprendimą įstaigą likviduoti, kreditoriai išsaugo lūkestį, jog likviduojama biudžetinė įstaiga įvykdys savo prievoles, t. y. kad prievolėms vykdyti reikalingas finansavimas bus skirtas iš atitinkamo biudžeto lėšų arba prievolės bus dengiamos biudžetinės įstaigos savininko lėšomis. Tokia išvada darytina iš Biudžetinių įstaigų įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį tuo atveju, kai sprendimą likviduoti biudžetinę įstaigą priima įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, paskiriamas likvidatorius arba sudaroma likvidacinė komisija (Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 3 dalis), o likviduojamos biudžetinės įstaigos kreditorių reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka; patenkinus visus likviduojamos biudžetinės įstaigos kreditorių reikalavimus, biudžetinei įstaigai skirti, bet nepanaudoti valstybės biudžeto asignavimai grąžinami į biudžetą, o kitas turtas perduodamas savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai, jeigu Vyriausybė nenustato kitaip (Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 9 dalis); biudžetinės įstaigos likvidatorius arba likvidacinė komisija sudaro likvidavimo laikotarpio pradžios biudžetinės įstaigos balansą, baigia vykdyti biudžetinės įstaigos prievoles, atsiskaito su kreditoriais, perduoda likusį biudžetinės įstaigos turtą, sudaro biudžetinės įstaigos likvidavimo aktą, atlieka kitus reikiamus veiksmus (Biudžetinių įstaigų įstatymo 16 straipsnis). Toks teisinis reguliavimas, be kita ko, įvertinus ir tai, kad biudžetinė įstaiga negali būti likviduojama dėl bankroto, suponuoja, jog jos kreditorių reikalavimai turi būti visiškai patenkinti likvidavimo proceso metu.

25.       Nors biudžetinės įstaigos likvidavimo atveju įprastai įstaigos turimos prievolės turėtų būti įvykdytos be priverstinio vykdymo proceso, tačiau galima situacija, kai likvidavimo proceso metu dėl įvairių priežasčių taip neįvyksta, t. y. prievolės neįvykdomos. Tokiu atveju kreditorių (išieškotojų) teisės taip pat turi būti ginamos. CPK nuostatos nenustato kitokių išieškojimo iš skolininkės likviduojamos biudžetinės įstaigos taisyklių, todėl antstolis, vykdydamas išieškojimą, tokioje situacijoje turi vadovautis CPK 668 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir išieškojimą nukreipti į likviduojamai įstaigai priklausančias pinigines lėšas. Jeigu antstolis, vykdydamas priverstinį išieškojimą iš likviduojamos biudžetinės įstaigos, nustato, kad skolininkė neturi pakankamai lėšų išieškomai skolai padengti, jis, kaip ir kitais atvejais, turi pasiūlyti išieškotojui pagal CPK 674 straipsnio 2 dalį kreiptis į teismą dėl reikalavimų tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Taigi teisėjų kolegija kaip teisiškai nepagrįstus vertina pirmosios instancijos teismo argumentus, kad biudžetinės įstaigos likvidavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo klausimai yra sureguliuoti Biudžetinių įstaigų įstatyme, todėl bendrosios vykdymo procesą reglamentuojančios normos netaikytinos.

26.       Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai skolininko Departamento likvidacinė komisija neįvykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo, o pats Departamentas 2019 m. liepos 25 d. buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro. Teisėjų kolegija sprendžia, kad biudžetinės įstaigos likvidavimas ir jos išregistravimas iš Juridinių asmenų registro savaime nepaneigia galimybės CPK 674 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka spręsti dėl neišieškoto likviduotos biudžetinės įstaigos įsiskolinimo padengimo valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšomis. Nors pagal bendrą taisyklę, kai juridinis asmuo likviduojamas, jo prievolės baigiasi, tačiau galimi įstatymų nustatyti atvejai, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys (CK 6.128 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis yra tas įstatyme nustatytas atvejis, kai likviduotos biudžetinės įstaigos prievolės privalo būti toliau vykdomos biudžetinės įstaigos savininko (valstybės ar savivaldybės) biudžeto lėšomis. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad ta aplinkybė, jog 2019 m. liepos 25 d. Departamentas buvo likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, nepaneigia išieškotojos (ieškovės) teisės CPK 674 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl reikalavimų tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. 

27.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog CPK 674 straipsnio 2 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos ir tuo pagrindu išieškotojos (ieškovės) prašymo netenkino. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusioje situacijoje antstolis elgėsi teisėtai ir pagrįstai pasiūlė ieškovei (išieškotojai) pagal CPK 674 straipsnio 2 dalį kreiptis į teismą dėl reikalavimų tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo iš esmės išspręsti ieškovės (išieškotojos) prašymą ir patikrinti, ar egzistuoja Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, leidžiančios prievoles padengti biudžetinės įstaigos savininko (t. y. valstybės ar savivaldybės) lėšomis.  

28.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti pirmosios instancijos teismo argumentai, dėl kurių išieškotojos (ieškovės) prašymas buvo netenkintas, t. y. kad atsakovas Departamentas patikėjimo teise valdo dviračių taką, kad išieškotoja (ieškovė) laiku nepareiškė reikalavimo likvidatoriui, nėra pagrįsti. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota Departamento patikėjimo teisė į dviračių taką, nėra teisiškai reikšminga sprendžiamam klausimui, nes iš biudžetinių įstaigų turto, valdomo patikėjimo teise, Biudžetinių įstaigų įstatymo ir CPK nuostatos išieškoti neleidžia, kita vertus, likvidavus Departamentą, jo patikėjimo teisė į nurodytą turtą yra pasibaigusi. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovė laiku nepareiškė reikalavimų likvidatoriui, yra nepagrįsti, nes, kaip matyti iš šioje nutartyje nurodytų faktinių aplinkybių, apie vykstantį teismo procesą, o vėliau ir apie įsiteisėjusį teismo sprendimą, likviduojamam atsakovui neabejotinai buvo žinoma, ieškovė laiku, dar nesibaigus atsakovo likvidavimo procesui, kreipėsi į antstolį, pastarasis tebevykstant atsakovo likvidavimo procesui apie išieškojimą informavo tiek atsakovo likvidacinę komisiją, tiek atsakovo savininko teises įgyvendinančią instituciją, tačiau vykdomasis dokumentas nebuvo įvykdytas, o atsakovas buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro.

29.       Dėl išdėstytų argumentų skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažįstama pagrįsta ir teisėta, todėl ji turi būti naikinama. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymo, pareikšto pagal CPK 674 straipsnio 2 dalį, iš esmės neišnagrinėjo ir nepatikrino, ar šiuo atveju egzistuoja Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, leidžiančios prievoles padengti biudžetinės įstaigos savininko (t. y. valstybės ar savivaldybės) lėšomis (be kita ko, neįvertino, ar priėmus nutartį ieškovės reikalavimus tenkinti iš valstybės biudžeto, nebūtų viršyta biudžetinės įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka valdyto turto vertė), klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš naujo sprendžiant dėl ieškovės prašymo, į procesą turėtų būti įtraukta likviduoto Departamento savininko teises ir pareigas vykdžiusi institucija Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, kadangi klausimo išsprendimas gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms, jai turi būti sudaryta galimybė pareikšti dėl sprendžiamo klausimo savo nuomonę (CPK 47, 443 straipsniai). Pastebėtina, kad byloje yra duomenys, jog Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija 2019 m. liepos 2 d. raštu pritarė antstolio siūlymui dėl reikalavimų tenkinimo iš valstybės biudžeto klausimo išsprendimo, išieškotojai kreipiantis į teismą (3 t., b. l. 53), todėl šiai institucijai sutinkant su ieškovės prašymu, jai galėtų būti sudaryta galimybė patenkinti ieškovės reikalavimus ir ne priverstinio vykdymo procese (CPK 674 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai                                                                Marius Bajoras

Antanas Rudzinskas

Egidija Tamošiūnienė