Civilinė byla Nr. 3K-3-528/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
17.1; 17.7; 44.2.1; 44.2.2;
44.5.1; 54.1; 114.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos
pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės
bendrovės „SDG“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės
draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei „SDG“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Terminal LT“
(buvęs pavadinimas – UAB „Girtekos logistika“) ir A. R., dėl žalos
atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė
priteisti iš atsakovo 40 000 Lt žalos atlyginimo, šešių procentų
metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo
įvykdymo. UAB „Girtekos logistika“ (dabartinis pavadinimas –
UAB „Terminal LT“) darbuotoja-rūšiuotoja A. R. 2006 m.
rugsėjo 23 d. buvo sužalota darbo vietoje nukritus padėklams su vyno
buteliais. Darbuotoja Vilniaus apygardos teisme prašė priteisti iš darbdavio
300 000 Lt neturtinės ir 2385,68 Lt turtinės žalos atlyginimą; į
nurodytos bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis buvo įtraukti
UAB DK „PZU Lietuva“, kuri buvo apdraudusi darbdavio civilinę
atsakomybę, ir UAB „SDG“, kuri pagal 2006 m. kovo 31 d. sutartį
Nr. V06/048 teikė darbdaviui darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos
paslaugas. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutartimi patvirtinta
A. R., UAB „Girteka“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ taikos
sutartis, pagal kurią draudimo įmonė draudimo sutarties pagrindu išmokėjo A. R.
40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Anot ieškovo, jis, išmokėjęs
draudimo išmoką, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo UAB „SDG“,
kuris nelaimingo atsitikimo metu darbdaviui teikė darbuotojų saugos ir
sveikatos tarnybos paslaugas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės
teismas 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė
iš atsakovo ieškovui 40 000 Lt žalos atlyginimo ir šešių procentų
metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo
įvykdymo. Teismas nustatė, kad 2006 m. rugsėjo 23 d.
16 val. 20 min. darbo vietoje įvyko nelaimingas atsitikimas –
ant darbuotojos nukrito krovinys. 2006 m. spalio 9 d. nelaimingo
atsitikimo darbe akte nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastis – netinkamas
darbo vietos įrengimas; akte fiksuotas pažeidimas: „Darboviečių įrengimo
bendrieji nuostatai“, patvirtinti 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu
Nr. 85/233, pažeistas 15.1 punktas „Kai darbovietėse yra pavojingų
zonų, kuriose dėl darbo pobūdžio gali kilti pavojus nukristi darbuotojui ar
daiktui, jose turi būti numatytos priemonės, kad į tas zonas nepatektų
pašaliniai darbuotojai. Pavojingos zonos turi būti aiškiai pažymėtos“. Akte taip
pat konstatuota, kad rūšiuotojos darbo vieta organizuota 1,2 m atstumu nuo
stelažų. Nelaimingo atsitikimo darbe akte kaip darbdavio atstovas pasirašė
Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistė, UAB „SDG“ atstovė; akte
nenurodyta, kad sužalotoji darbuotoja pažeidė kitus darbų saugos reikalavimus. Nelaimingo atsitikimo darbe metu galiojo ieškovo ir trečiojo
asmens UAB „Girtekos logistika“ sudaryta draudimo sutartis, kuria ieškovas
apdraudė UAB „Girtekos logistika“ darbdavio atsakomybę; taip pat galiojo atsakovo
ir UAB „Girtekos logistika“ sudaryta 2006 m. kovo 31 d. sutartis
Nr. V06/048, kuria atsakovas įsipareigojo teikti UAB „Girtekos
logistika“ darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos paslaugas. Sužalota
darbuotoja A. R. Vilniaus apygardos teisme reikalavo priteisti iš
darbdavio 300 000 Lt neturtinės ir 2385,68 Lt turtinės žalos
atlyginimą; trečiaisiais asmenimis šioje byloje dalyvavo UAB DK „PZU
Lietuva“ ir UAB „SDG“; byla nutraukta patvirtinus taikos sutartį, kuria
UAB DK „PZU Lietuva“ įsipareigojo darbuotojai sumokėti 55,51 Lt
turtinės ir 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o UAB „Girtekos
logistika“ – 2330,17 Lt turtinės žalos atlyginimo ir papildomą 20 000 Lt
sumą. Šios taikos sutarties pagrindu ieškovas išmokėjo A. R. 40 545,51 Lt.
Teismo vertinimu, rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad atsakovas darbdaviui
nurodė pašalinti riziką, jog pavojingose zonose, kuriose dėl darbo pobūdžio
gali kilti pavojus nukristi darbuotojui ar daiktui, turi būti numatytos
priemonės, kad į tas zonas nepatektų pašaliniai darbuotojai, kad tokios
pavojingos zonos turi būti aiškiai pažymėtos. Iš nuotraukų (nelaimingo
atsitikimo darbe akto priedai) matyti, kad nukentėjusios darbuotojos darbo
vieta nebuvo atskirta jokiomis metalinėmis konstrukcijomis, ji buvo įrengta
prie stelažų, praktiškai toje vietoje, kur nukrito paletė su kroviniu. Iš
nuotraukų taip pat negalima nustatyti, kad toje vietoje buvo praėjimo zona,
nuotraukose matyti sustatytos paletės su dėžėmis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas
pripažino, jog darbas buvo organizuotas neįprastinėje vietoje, darbai vyko
pavojingoje zonoje, darbuotoja dirbo netinkamoje vietoje. Teismo vertinimu, nelaimingo
atsitikimo darbe akte nurodyta nelaimingo atsitikimo priežastis nepaneigta ir
neužginčyta. Atkreipęs dėmesį į tai, kad UAB „Girtekos logistika“
direktorius 2006 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu vyr. sandėlininką,
dirbusį padalinyje, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, paskyrė atsakingu
asmeniu už darbuotojų saugą ir sveikatą jam priskirtame skyriuje, teismas
pažymėjo, kad šiuo įsakymu darbdavio paskirti atsakingi asmenys nėra įpareigoti
spręsti, ar konkrečių darbuotojų darbo vietos yra saugiai įrengtos, ar jų
įrengimas atitinka reikalavimus; to paties įsakymo 2.5 papunktyje
nurodyta, kad saugos darbe veiklą koordinuoja darbuotojų saugos ir sveikatos
tarnyba ir darbdavio įgalioti asmenys saugai ir sveikatai. Teismas sprendė, kad
net darbdaviui paskyrus atsakingais asmenimis už darbuotojų saugą ir sveikatą
padalinių vadovus, atsakovas ir toliau įmonėje atliko darbuotojų saugos ir
sveikatos tarnybos funkcijas, t. y. atstovavo darbdaviui, užtikrinant
saugias darbo sąlygas darbuotojams; atsakovas negali jam tenkančios atsakomybės
už darbuotojų saugą ir sveikatą perkelti darbdavio įgaliotiems asmenims. Darbuotojų
saugos ir sveikatos įstatymas (toliau – DSSĮ) darbuotojų saugos ir
sveikatos tarnybai suteikia pakankamai plačius įgaliojimus, kad ši tarnyba
galėtų tinkamai įgyvendinti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir tokiai
tarnybai nustatytas pareigas.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
apeliacinį skundą, 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi Kauno miesto
apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija
nurodė, kad atsakovo atsakomybė kyla iš sutartinių santykių, ir atsakovas
negalėtų atsakyti daugiau, negu yra nustatyta sutartimi. Vertinant atsakovo atsakomybę,
kolegijos nuomone, būtina nustatyti, ar atsakovas buvo atsakingas už
rūšiuotojos A. R. darbo vietos netinkamą įrengimą pavojingoje zonoje. Iš
atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Girtekos logistika“ sutarties matyti, kad
atsakovas įsipareigojo suteikti Darbų plane nurodytas paslaugas, kurių kokybė
atitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimus paslaugos suteikimo momentu
(sutarties 2.1, 2.2 papunkčiai). Pagal sutarties 1A priedą ši
paslauga – tai darbuotojų saugos ir tarnybos funkcijų vykdymas (priedo
1.1 papunktis). Detalizuojant vykdytojo įsipareigojimus, sutarties
1A priedo 2.1 papunktyje buvo nustatytos tokios pareigos, kaip
darbuotojų saugos ir sveikatos prevencinių priemonių plano parengimas ir
įgyvendinimo kontrolė, pareiga teikti pasiūlymus šalinant trūkumus darbų saugos
srityje, organizuoti profesinės rizikos įvertinimą, prevencinių priemonių
įgyvendinimą, saugos ir sveikatos ženklų parinkimas, darbo vietų rizikos veiksnių
vertinimas ir administravimas ir pan. Tai reiškia, kad darbo vietų rizikos
veiksnių įvertinimas, jų nustatymas buvo atsakovo sutartinis įsipareigojimas. Dėl
to, atsakovui nenurodžius darbdaviui, kad rūšiuotojos darbo vieta gali kelti
pavojų jos sveikatai dėl jos buvimo netinkamoje vietoje (pavojingoje zonoje), negalima
teigti, jog atsakovas tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus. Tai, kad
darbo vietų rizikos veiksnių vertinimas buvo atsakovo pareiga patvirtina ir
atsakovo faktiškai teiktų paslaugų pobūdis: pavyzdžiui, 2006 m. balandžio
28 d. aktu atlikta darbuotojų darbo vietų apžiūra, 2006 m. gegužės
28 d. – rūšiuotojų darbo vietų apžiūra, 2006 m. birželio
30 d. aptarta darbų saugos būklė sandėliuose (kur ir įvyko nelaimingas
atsitikimas). Atsakovas, atlikęs nurodytus veiksmus, jau tuo metu turėjo
galimybę nustatyti rūšiuotojos darbo vietos rizikos veiksnius. Be to, 2006 m.
liepos 31 d. atliktų paslaugų aktu buvo užsakyta atlikti darbo vietų
rizikos identifikavimą bei 2006 m. rugpjūčio 10 d. trečiajam asmeniui
UAB „Terminal LT“ buvo įteiktas nustatytų pažeidimų sąrašas, tarp
kurių numatyta atlikti profesinės rizikos vertinimą, kuris atsakovo buvo
atliktas tik jau po nelaimingo atsitikimo. Su atsakovo argumentu, kad rizikos
įvertinimas yra atskira mokama paslauga ir (todėl) tik nuo darbdavio noro ir
lėšų priklausė jos atlikimas, kolegija nesutiko, nes būtent atsakovas pagal
sutartį prisiėmė atsakomybę už darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų
vykdymą. Kolegijos vertinimu, pirmiausia atsakovas turėjo iškelti klausimą dėl
rūšiuotojos darbo vietos atitikties įstatymo reikalavimams ir tik tada reikalauti
iš darbdavio, kad šis imtųsi nustatyti rizikos veiksnius, tam skirdamas lėšas. Atkreipusi
dėmesį į tai, kad apklausta teismo posėdyje A. R. patvirtino, jog nelaimingas
atsitikimas įvyko jos nuolatinėje darbo vietoje, kolegija konstatavo, kad
atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog nelaimingo atsitikimo vieta
yra ne nuolatinėje, o laikinoje rūšiuotojos darbo vietoje. Be to, atsakovo
atstovės, dalyvaudamos nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo procese, kaip
darbdavio atstovės – darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistės,
pasirašė nelaimingo atsitikimo darbe aktą be jokių pastabų, kad nelaimingas
atsitikimas įvyko ne nuolatinėje rūšiuotojos darbo vietoje. Pridėtoje
civilinėje byloje Nr. 2-1206-28/08 esantis sandėlio planas ir pateiktos nuotraukos
prie nelaimingo atsitikimo darbe akto, kolegijos vertinimu, taip pat
nepatvirtina, kad nelaimingas atsitikimas įvyko praėjime tarp sekcijos AM1 ir
sekcijos MP3. Kadangi nustatyta nelaimingo atsitikimo priežastis – nesaugi
rūšiuotojos darbo vieta – buvo jos nuolatinė darbo vieta, tai trečiojo
asmens darbuotojų, kuriems buvo pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems
priskirtuose padaliniuose, veiksmai leidžiant rūšiuotojoms dirbti nuolatinėje darbo
vietoje nelaikytini tiesiogine priežastimi, dėl kurios įvyko nelaimingas
atsitikimas.
III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartį panaikinti. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsnius.
Kasatoriaus teigimu, nėra jo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio dėl darbuotojai
padarytos žalos. Nors vienas iš kasacijos principų yra fakto ir teisės klausimų
atribojimas, tačiau, kasatoriaus manymu, šioje byloje netiesiogiai faktinės
aplinkybės turi būti analizuojamos, nes yra keliami mišrūs, t. y. fakto ir
teisės, klausimai, tarp kurių neįmanoma nustatyti griežtos takoskyros. Kaltė
teisės doktrinoje priskiriama prie tokių mišrių klausimų (Laužikas E.,
Mikelėnas V., Nekrošius Vyt. Civilinio proceso teisė, II tomas.
Vilnius: Justitia, 2005). Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartimi,
priimta civilinėje byloje L. K. ir kt. v. AB „Lietuvos
geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-476/2008, kasatorius teigia, kad DSSĮ 12 straipsnio
7 dalyje nustatyta, jog darbuotojų saugos
ir sveikatos tarnybos specialistų bei darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai
pareigos, darbdavio samdytų įstaigų įsipareigojimai darbuotojų saugos ir
sveikatos srityje neturi įtakos bendram darbdavio atsakomybės principui,
įtvirtintam DK 259 straipsnyje. DSSĮ 46 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad darbdavys privalo užtikrinti saugias ir sveikatai nekenksmingas
darbo sąlygas ir kad būtent darbdavys atsako už šių sąlygų neužtikrinimą, nes
darbuotojų teisė saugiai dirbti suponuoja darbdavio prievolę sudaryti
kiekvienam darbuotojui tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo
sąlygas, nustatytas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Anot kasatoriaus, iš
bylos duomenų matyti, kad tarp atsiradusios žalos ir trečiojo asmens UAB „Terminal LT“
veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. UAB „Terminal LT“
direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 10 d.
įsakymu nelaimingo atsitikimo dieną buvo paskirti padalinių vadovai tiesiogiai
atsakingi už darbuotojų saugą ir sveikatą jiems priskirtuose skyriuose ir
įpareigoti kontroliuoti, kaip pavaldūs darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir
sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų darbo vietose.
2. Net keliant versiją, kad buvo kasatoriaus neteisėti
veiksmai, atsakomybė trečiajam asmeniui UAB „Terminal LT“ neturėtų
išnykti, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog trečiojo
asmens sukėlę žalą veiksmai nepanaikina sąlygų darbdavio atsakomybei atsirasti
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2000 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-811/2000).
Pagal nelaimingo atsitikimo metu galiojusią DSSĮ redakciją įmonių darbuotojų
saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdinius nuostatus bei kitus susijusius teisės
aktus kasatoriaus darbuotoja, vykdanti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos
funkcijas, kontroliavo, koordinavo, darbdavio pavedimu organizavo saugos ir
sveikatos reikalavimų laikymąsi įmonėje, tačiau ji nebuvo ir negalėjo būti
atsakinga už konkrečių darbų vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad
už žalą yra atsakingas kasatorius, padarė neįvertindamas to, jog darbdavio
neteisėtas neveikimas ir nepakankamas rūpestingumas sudarė palankias sąlygas
žalai atsirasti, dėl to tarp darbdavio neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos
yra priežastinis ryšys, pakankamas jo civilinei atsakomybei kilti. Tokia
nuostata atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo
praktikoje pripažįstamą netiesioginį priežastinį ryšį kaip vieną iš civilinės
atsakomybės sąlygų. Civilinės atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir
netiesioginis priežastinis ryšys, reiškiantis, kad neteisėti veiksmai
(neveikimas) nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalos atsiradimui. Ši
taisyklė taikoma kiekvienu deliktinės atsakomybės atveju esant netiesioginiam
priežastiniam ryšiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje B. L. ir kt. v. Vilniaus miesto5-asis notarų
biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002).
3. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 109 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d.,
2006 m. birželio 6 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m.
spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus, kasatorius teigia,
kad, analizuojant nurodytus Konstitucinio Teismo nutarimus ir juose pateikiamus
išaiškinimus, Konstitucijos nuostatas, CPK nuostatas ir principus, akivaizdu,
jog teisingu teismo sprendimu byloje negali būti pripažįstamas toks teismo
sprendimas, kurį priimant buvo pažeisti esminiai bendrieji teisės principai,
civilinio proceso principai ir tikslai (CPK 2, 12, 14 straipsniai).
Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo CPK nuostatų ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą; pažeidė
įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnio 1 dalyje.
3.1. Pagrindiniu įrodymu teismai laikė nelaimingo
atsitikimo tyrimo aktą, tačiau jo nevertino kaip vientiso akto. Šiame akte
nurodyta, kad dėl nelaimingo atsitikimo yra kaltas trečiasis asmuo UAB „Terminal LT“;
akte kasatorius neminimas. Teismas neatsižvelgė į ekspertų siūlomas nelaimingų
atsitikimų darbe tyrimo metodikas, kurių laikantis faktinių aplinkybių analizė
ir priežastinio ryšio ieškojimas gali nuvesti prie teisingų įvykio priežasčių nustatymo.
Trečiasis asmuo A. R. patyrė traumas, nes ant jos užkrito dėžės, kurios
buvo pajudintos elektrinio vežimėlio, valdomo nuotoliniu valdymu tam tikro
žmogaus, kuriam šį darbą pavedė sandėlininkas, kuris ir buvo atsakingas už tai,
kad paskirstytų tik saugius darbus darbuotojams. Anot kasatoriaus, sandėlininko
bei elektrinio vežimėlio valdytojo (kurie abu yra UAB „Terminal LT“
darbuotojai) veiksmai sukėlė pavojų ir buvo tiesioginė priežastis nelaimingam
atsitikimui įvykti.
3.2. Teismas nevertino pateiktų įrodymų apie iki
įvykio atliktą profesinės rizikos vertinimą. Atliekant tokį vertinimą ir nustačius,
kad darbo vieta įrengta netinkamai ar netinkamoje zonoje, yra nurodoma
nepriimtina rizika ir priemonės šiai rizikai pašalinti. Teismas neatsižvelgė į
tai, kad rūšiuotojų darbo vietos įrengtos įvertinus nustatyta priimtina rizika
ir nurodytos UAB „Terminal LT“ patvirtintoje schemoje. Teismas rėmėsi
tik A. R., kuri yra UAB „Terminal LT“ darbuotoja, parodymais. Anot
kasatoriaus, jis niekaip negali būti atsakingas už UAB „Terminal LT“ savavališką
darbuotojų paskyrimą ne darbo dieną į netinkamą darbui vietą.
3.3. Teismai neteisingai traktavo, kad trečiasis asmuo
A. R. dirbo nuolatinėje darbo vietoje. Anot kasatoriaus, iš bylos duomenų aiškiai
matyti, kad nelaimingo atsitikimo metu darbuotoja buvo ne savo nuolatinėje
darbo vietoje. Teisės aktai nenustato kas yra nuolatinė darbo vieta, tačiau,
lingvistikai aiškinant, nuolatinė darbo vieta yra ta, kuri nurodyta darbo
sutartyje, t. y. įmonė (su savo adresu) ar struktūrinis padalinys, bet ne konkretus
darbo stalas ar konkreti dėžių krūva kaip šiuo atveju. Teismas rėmėsi tik A. R.
parodymais, kuri, kasatoriaus manymu, yra netinkama liudytoja, nes net turėdama
didelį darbingumo praradimą dirba UAB „Terminal LT“. Teismas
netinkamai vertino kasatoriaus parodymus dėl darbuotojos darbo vietos. Teismui
buvo pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti, kad nelaimingas atsitikimas įvyko
praėjime. Kasatorius teismui nurodė, kad praėjimuose negali būti įrengtos darbo
vietos, priešgaisrinė sauga skirtų už tai baudas. Nepaisant to, teismas rėmėsi
tik liudytojos, kuri yra aiškiai suinteresuota liudyti savo darbdavio naudai,
parodymais, visiškai nevertindamas pateiktų nuotraukų, schemų, įstatymų
pažeidimų, rašytinės rizikos vertinimo išvados.
3.4. Teismas visiškai nevertino įrodymų apie
UAB „Terminal LT“ vadovo įsakymą dėl atsakingų už darbų saugą asmenų
paskyrimo.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir
nemotyvuotai bei netinkamai įvertindamas įrodymus, priimdamas nutartį, šiurkščiai
pažeidžiančią rungtyniškumo, proceso teisingumo ir sąžiningumo principus, iš
esmės nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos įrodymų
priėmimo, vertinimo ir tyrimo bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra
nurodęs, kad įrodymų vertinimas turi būti atliktas laikantis įrodinėjimo
procesą reglamentuojančių įstatymų, sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikiant
visų teismo tirtų įrodymų kaip viseto vertinimą, pateikiant argumentus, dėl
kurių teismas atmetė dalį įrodymų arba apskritai paliko juos nevertintus
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. P.
v. J. D., bylos Nr. 3K-3-562/2007). Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra pabrėžęs, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo
tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje,
todėl teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti
teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006;
2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R.
ir kt. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-359/2008).
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Tai, kad
nelaimingo atsitikimo dieną darbdavio įsakymu buvo paskirti kiti atsakingi
darbuotojai, nepašalina kasatoriaus pareigos tinkamai vykdyti sutartinius
įsipareigojimus, prisiimtus 2006 m. kovo 31 d. sutartimi. Šioje
sutartyje ir jos prieduose neaptarta galimybė kasatoriui nevykdyti sutartinių
įsipareigojimų, jei, prireikus, darbas organizuojamas šeštadienį ar sekmadienį,
kurio metu yra paskirtas kitas asmuo, atsakingas už darbuotojų saugą ir
sveikatą.
2. Kasatoriaus
teiginiai, kad žala padaryta dėl sandėlininko ir elektrinio vežimėlio valdytojo
(UAB „Terminal LT“ darbuotojų) veiksmų, neatitinka byloje nustatytų
faktinių aplinkybių, jog nelaimingo atsitikimo darbe priežastis – netinkamas
rūšiuotojos darbo vietos įrengimas. Tokia nelaimingo atsitikimo priežastis
nurodyta ir nelaimingo atsitikimo darbe akte, kuris laikytinas oficialiuoju
rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio
3 dalis). Šis aktas nebuvo ginčytas įstatymų nustatyta tvarka, jame
nurodytos aplinkybės patvirtintos kitais byloje esančiais įrodymais, todėl
kasaciniame skunde nepagrįstai bandoma paneigti priežastinį ryšį tarp
kasatoriaus sutartinės pareigos užtikrinti saugų darbo vietos įrengimą ir
nelaimingo atsitikimo.
3. Vilniaus
apygardos teismas 2008 m. gegužės 14 d. nutartimi, priimta civilinėje
byloje Nr. 3-1206-28/2008, patvirtino A. R. ir
UAB „Terminal LT“ sudarytą taikos sutartį. Anot ieškovo, nurodytoje
byloje nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl netinkamo darbo vietos
įrengimo, kad nelaimingo atsitikimo metu darbuotoja dirbo savo nuolatinėje
darbo vietoje ir nepažeidė darbo saugos taisyklių. Kasatorius nurodytos teismo
nutarties neskundė, todėl laikytina, jog sutiko tiek su taikos sutarties
sąlygomis, tiek su nutartyje nurodytomis aplinkybėmis.
4. Apeliaciniame
skunde kasatorius nurodė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko momentinėje, o ne
nuolatinėje darbo vietoje. Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas tyrė,
pasiūlė šalims teikti įrodymus dėl A. R. darbo vietos, todėl kasatorius
turėjo galimybę pateikti visus reikiamus įrodymus, pagrindžiančius jo poziciją,
tačiau to nepadarė. Ieškovo nuomone, kasaciniame skunde keliamas fakto
klausimas, t. y. bandoma dar kartą ginčyti, ar nelaimingas atsitikimas
įvyko nuolatinėje ar momentinėje darbo vietoje, todėl šie argumentai nevertintini.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl atsakomybės
už nelaimingo atsitikimo darbe metu kilusią žalą, kai darbuotojų saugos ir
sveikatos tarnybos funkcijoms atlikti darbdavys samdo įstaigą
DK
260 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienam
darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos
darbo sąlygos, nustatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Pagal to
paties straipsnio 2 dalį užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą privalo
darbdavys. Atsižvelgdamas į įmonės dydį, pavojus darbuotojams, darbdavys
steigia įmonėje arba samdo darbuotojų saugos ir sveikatos atestuotą tarnybą,
arba šias funkcijas atlieka pats.
DSSĮ (nutartyje
nurodoma įstatymo redakcija, galiojusi 2006 m. rugsėjo 23 d.
nelaimingo atsitikimo darbe metu) 12 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad, siekdamas užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą,
darbdavys steigia darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą. Jeigu nesteigiama
tarnyba, darbdavys samdo įstaigą arba vieną ar daugiau šios srities specialistų
(ne įmonės darbuotojų) šios tarnybos funkcijoms atlikti arba šias funkcijas
atlieka darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo. Visais
atvejais paskirtų ar pasamdytų specialistų, atsižvelgiant į įmonės dydį ir
darbuotojų profesinę riziką, turi būti pakankamai, kad jie galėtų organizuoti
įmonėje darbuotojų saugos ir sveikatos prevencines priemones. Darbdavys
savarankiškai sprendžia, ar steigti bendrą darbuotojų saugos ir sveikatos
tarnybą, ar atskirą įmonės darbuotojų saugos tarnybą ir atskirą įmonės darbo
medicinos tarnybą. DSSĮ 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta paskirtų ar samdytų specialistų pareiga koordinuoti
prevencinių priemonių, skirtų darbuotojų apsaugai nuo traumų ir profesinių
ligų, įgyvendinimą, kontroliuoti, kaip įmonės darbuotojai laikosi darbuotojų
saugos ir sveikatos reikalavimų; šie asmenys už savo darbą tiesiogiai atsiskaito
darbdaviui atstovaujančiam asmeniui arba darbdavio įgaliotam asmeniui. Įstatymo
12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad darbuotojų saugos ir sveikatos
samdomų tarnybų ar asmenų (ne įmonės darbuotojų) bei darbdavio tarpusavio
įsipareigojimai nustatomi samdomos tarnybos ar asmenų ir darbdavio sutartyje dėl
tokių paslaugų teikimo.
UAB „Girtekos
logistika“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Terminal LT“) (toliau
nutartyje – ir darbdavys) darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos
funkcijoms atlikti pasamdė kasatorių (DSSĮ 12 straipsnio 1 dalis),
t. y. savo prievolei vykdyti pasitelkė trečiąjį asmenį, kuris šias
funkcijas vykdė ir nelaimingo atsitikimo darbe metu. Pažymėtina, kad,
pasitelkus prievolei vykdyti trečiąjį asmenį, skolininkas prieš kreditorių
atsako ir už pasitelkto asmens veiksmus (CK 6.38 straipsnio 4 dalis).
Taigi bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad
kasatoriaus atsakomybė kyla iš sutartinių santykių ir kad kasatorius negalėtų
atsakyti daugiau, negu nustatyta sutartimi. Kasaciniame skunde kasatorius
remiasi, be kita ko, DSSĮ 12 straipsnio 7 dalimi, kurioje nustatyta,
kad įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistų bei darbuotojų
atstovų saugai ir sveikatai pareigos, darbdavio samdytų įstaigų įsipareigojimai
darbuotojų saugos ir sveikatos srityje neturi įtakos bendram darbdavio
atsakomybės principui, nustatytam šio įstatymo 11 straipsnyje.
Vertindamas DSSĮ 11 straipsnyje įtvirtinto bendrojo
darbdavio atsakomybės principo tikslus, kasacinis teismas pažymi, kad šis
principas yra absoliutus ir imperatyvus darbdavio deliktinės prievolės
nukentėjusiam darbuotojui atžvilgiu, tačiau niekaip neveikia ir nepašalina darbuotojų
saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas darbdavio naudai atliekančios įstaigos atsakomybės
už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą. Vilniaus
apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutartimi patvirtinta taikos
sutartimi išspręsta UAB „Girtekos logistika“, kaip darbdavio, dėl atsakomybės –
nelaimingu atsitikimu darbe darbuotojai padarytos žalos atlyginimo klausimai.
Taigi, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, DSSĮ 11 straipsnyje (taip pat
kitose materialiosios teisės normose) įtvirtintas bendrasis darbdavio
atsakomybės principas buvo įgyvendintas. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjami subrogacijos
pagrindu (CK 6.1015 straipsnis) pareikšti darbdavio civilinės atsakomybės
draudiko, draudimo sutarties su darbdaviu pagrindu atlyginusio darbuotojui
padarytą žalą, reikalavimai darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas
atlikusiam subjektui, dėl kurio sutartinių įsipareigojimų darbdaviui pažeidimo
nesukurta saugi rūšiuotojos darbo vieta, kas
ir buvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo darbe priežastis. Tokia reikalavimų
kilmė kartu paneigia ir kasatoriaus nuorodų į kasacinio teismo suformuotą teisės
aiškinimo ir taikymo praktiką pagrįstumą, nes skunde nurodytose Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyse nebuvo sprendžiama dėl asmens, darbdaviui
teikusio darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos paslaugas, sutartinės
atsakomybės.
Dėl kasatoriaus, kaip darbuotojų saugos ir sveikatos samdomos
tarnybos, atsakomybės sąlygų
Kasatorių, kaip
darbuotojų saugos ir sveikatos samdomą tarnybą, su darbdaviu nelaimingo
atsitikimo darbe metu siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Būtent darbuotojų
saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atlikęs kasatorius, dėl kurio sutartinių
įsipareigojimų darbdaviui pažeidimo nesukurta saugi rūšiuotojos darbo vieta (tai
ir buvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo darbe priežastis), tiesiogiai kaltas
dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Darbdavio pareiga atlyginti darbe
nukentėjusiam darbuotojui padarytą žalą, minėta, kilo pagal įstatymą (DSSĮ
11 straipsnis). Draudikui išmokėjus nukentėjusiai darbuotojai draudimo
išmoką, draudikas įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už
padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai
nustatė, kad darbuotoja žalą patyrė dėl to, kad kasatorius pažeidė savo
sutartinius įsipareigojimus ir būtent dėl šio pažeidimo buvo nesukurta saugi
rūšiuotojos darbo vieta, kas ir buvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo darbe
priežastis. Dėl šio pažeidimo darbdavys, t. y. draudėjas, buvo priverstas
atlyginti darbuotojai šios patirtą žalą. Darbdavys, atlyginęs darbuotojos
patirtą žalą, turi teisę reikalauti išmokėtų sumų iš kasatoriaus, kaip
sutartinę prievolę pažeidusio asmens. Kadangi darbdavys buvo apdraudęs savo
civilinę atsakomybę, tai draudikas, išmokėjęs už darbdavį žalos atlyginimą,
įstoja CK 6.1015 straipsnio pagrindu į sutartinę prievolę, saistančią
darbdavį ir kasatorių bei perima darbdavio teisę reikalauti išmokėtos sumos iš
kasatoriaus. Ši teisinė situacija suponuoja, kad sprendžiama dėl atsakomybės,
kylančios sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir (arba) netinkamo vykdymo pagrindu
(CK 6.256 straipsnis).
Bylą nagrinėję teismai nustatė neteisėtus kasatoriaus
veiksmus kaip sutartinės atsakomybės sąlygą. Įvertinęs 2006 m. kovo
31 d. sutarties ir jos 1A priedo nuostatas, apeliacinės instancijos
teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad kasatoriui sutarties 1A priedo
2.1 papunktyje buvo nustatytos tokios pareigos, kaip darbuotojų saugos ir
sveikatos prevencinių priemonių plano parengimas ir įgyvendinimo kontrolė, pareiga
teikti pasiūlymus šalinant trūkumus darbų saugos srityje, organizuoti
profesinės rizikos įvertinimą, prevencinių priemonių įgyvendinimą, saugos ir
sveikatos ženklų parinkimas, darbo vietų rizikos veiksnių vertinimas ir administravimas
ir pan. Taip pat apeliacinės instancijas teismas padarė išvadą, kad darbo
vietų rizikos veiksnių įvertinimas, jų nustatymas buvo kasatoriaus sutartinis
įsipareigojimas; kad kasatoriui nenurodžius darbdaviui apie galimybę, jog rūšiuotojos
darbo vieta gali kelti pavojų jos sveikatai, negalima teigti, kad kasatorius tinkamai
vykdė sutartinius įsipareigojimus; pirmiausia kasatorius turėjo iškelti
klausimą dėl rūšiuotojos darbo vietos atitikties įstatymo reikalavimams ir tik
tada reikalauti iš darbdavio, kad šis imtųsi nustatyti rizikos veiksnius, tam
skirdamas lėšas.
Kasaciniame
skunde išdėstyti argumentai, kuriais apeliuojama į DSSĮ 12 straipsnio
7 dalį, 46 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegijos vertinimu,
nepaneigia apeliacinės instancijos teismo motyvų ir išvadų dėl kasatoriaus
sutartinės atsakomybės sąlygų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasatoriaus nurodytos
materialiosios teisės normos reglamentuoja darbdavio deliktinę atsakomybę, kuri
taikyta Vilniaus apygardos teismo 2008 m.
gegužės 14 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi civilinėje byloje
Nr. 2-1206-28/2008. Pirmiau nurodytų apeliacinės instancijos teismo motyvų
ir išvadų nepaneigia ir kasacinio skundo argumentai, kurie grindžiami
UAB „Girtekos logistika“ direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 10 d.
įsakymu. Nelaimingo atsitikimo priežastis buvo nesaugi rūšiuotojos darbo
vieta, todėl darbdavio darbuotojų, kuriems buvo pavesta užtikrinti darbuotojų
saugą jiems priskirtuose padaliniuose, veiksmai leidžiant rūšiuotojai dirbti nuolatinėje
darbo vietoje, kurią darbo saugos požiūriu vertino atsakovas ir neindikavo
rizikos veiksnių, buvo teisėti ir neturėjo įtakos neigiamiems padariniams atsirasti.
Pažymėtina ir tai, kad darbuotojų saugos ir sveikatos
tarnybos funkcijas atliekančios įmonės (DSSĮ 12 straipsnio 1 dalis)
ir darbuotojų, kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą
jiems priskirtuose padaliniuose, funkcinės atsakomybės (pareigos) darbuotojų
saugos darbe užtikrinimo srityje apibrėžtinos kaip dalinės, o ne solidariosios prievolės,
t. y. tai, ką pagal sutartį privalo atlikti darbuotojų
saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekanti įmonė, pagal
sąžiningos dalykinės praktikos ir gero vidaus administravimo principus, neturi
pareigos, jei ji tiesiogiai nekyla iš įstatymo ar sutarties, atlikti darbuotojai,
kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems
priskirtuose padaliniuose. Priešingas darbų saugos mechanizmų veikimo
aiškinimas iš esmės paneigtų kvalifikuoto subjekto dalyvavimo šiuose
santykiuose reikšmę ir, kita vertus, be teisėto pagrindo visiškai ar iš dalies
apsaugotų tokį subjektą nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą ar netinkamą
vykdymą.
Kasatoriaus atsakomybės
už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir netinkamą vykdymą nepaneigia ir
aplinkybė, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko šeštadienį darbuotojams
atvykus dirbti atskiru darbdavio įsakymu, nes dėl tokio darbdavio sprendimo
darbo saugos režimo požiūriu įprastinė aplinka nekito, o darbdavio ir
kasatoriaus sutartimi nenustatyta kokios nors specialios ar skirtingos nuo
įprastinės šalių bendradarbiavimo, pasikeitimo informacija ar darbo saugos
tarnybos atstovų privalomo dalyvavimo atliekant įprastus darbus tvarkos.
Bylos duomenys ir
kasacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad UAB „Girtekos
logistika“ veiksmai būtų turėję įtakos kasatoriaus prisiimtų sutartinių
įsipareigojimų netinkamam vykdymui. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip
nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama apie darbdavio
atsakomybės (jos sąlygų) buvimą.
Dėl rungimosi
principo ir įrodymų vertinimo taisyklių
Pagal CPK
12 straipsnį civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis
rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis
remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai
yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. CPK
14 straipsnio 1, 2 dalyje nustatyta, kad teismas privalo
tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame kodekse
numatytus atvejus. Teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais,
kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį
įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių
įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo
dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys
turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus,
išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta
tvarka nereikia įrodinėti. 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina
byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos
galios, išskyrus šiame kodekse numatytas išimtis.
Aiškindamas ir
taikydamas nurodytas proceso teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad
rungimosi principas, be kita ko, reiškia, jog: įrodinėjimo dalyką byloje
nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus
faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo
iniciatyva. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo
reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria
remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę
pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta.
Teismas, vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją
reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno
įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo
dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių,
ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal
įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas
įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam
tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų,
paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne
tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą
padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis
vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas
negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (pavyzdžiui,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v.
UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2010 m. lapkričio
9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. S. V.,
bylos Nr. 3K-3-443/2010; kt.).
Kasatorius
kasaciniame skunde, viena vertus, teisingai nurodo į egzistuojančią Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl rungimosi principo ir įrodymo
vertinimo taisyklių, tačiau, kita vertus, apskųstų teismų procesinių sprendimų
turinys bei faktiniai bylos duomenys neteikia teisinio pagrindo pripažinti
pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai
taikė šias proceso teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos jų aiškinimo ir taikymo praktikos. Iš bylos duomenų matyti, kad
kasatorius bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose
metu turėjo galimybę laisvai disponuoti savo procesinėmis teisėmis (tarp jų –
reikšti atsikirtimus į ieškinį, teikti įrodymus ir pan.) bei jomis laisvai
disponavo. Kadangi byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs tarp verslo subjektų, tai
teismas neturėjo procesinės pareigos būti aktyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu,
apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys patvirtina, kad visus byloje
surinktus (byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus) įrodymus teismai įvertino ir
išvadas dėl kasatoriaus sutartinės atsakomybės taikymo padarė iš įrodymų viseto
duomenų. Byloje surinktų įrodymų viseto duomenys, juos įvertinus pagal CPK 185 straipsnio
reikalavimus, yra pakankami padaryti pagrįstą išvadą dėl kasatoriaus netinkamo
2006 m. kovo 31 d. sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, turinčio
tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiu nelaimingu atsitikimu darbe.
Teisėjų
kolegija, patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu,
konstatuoja, kad teisinio pagrindo jiems naikinti nenustatyta (CPK
346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Kasacinį skundą
atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos
(CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Kasaciniame
teisme patirta 67,73 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie
išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį
skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš
kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies
3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis,
340 straipsnio 5 dalis).
Be to, atmetus
kasacinį skundą, iš kasatoriaus ieškovo naudai priteistinos išlaidos, turėtos
advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis). Ieškovas patyrė 2662 Lt
išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą
(T. 2, b. l. 150, 151). Lietuvos advokatų tarybos 2004 m.
kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio
2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse
bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami
priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas
maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių
pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji
mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d.
nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo
2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos
dydį – 800 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 papunktyje nustatytas
rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį
skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2)
dauginant iš MMA. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
98 straipsnio
2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, sprendžia, kad ieškovui iš
kasatoriaus priteistina 1600 Lt
išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš
kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės „SDG“ (į. k. 135899565) 67,73 Lt
(šešiasdešimt septynis litus 73 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Priteisti iš
kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės „SDG“ (į. k. 135899565) 1600 (tūkstantį
šešis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovo uždarosios
akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869)
naudai.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Janina Januškienė
Gintaras Kryževičius