Administracinė byla Nr. eI3-5813-780/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00860-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.8; 16.1; 16.6; 55.1.1; 55.1.3

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 12 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Vitunskienės,

sekretoriaujant Andriui Antanui Višniakui,

dalyvaujant pareiškėjui A. K. ir jo atstovui advokatui V. M.,

atsakovės atstovei V. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

        Teisėjų kolegija

nustatė:

Pareiškėjas A. K. skundu prašo: 1) panaikinti 2021 m. balandžio 1 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus administracinį sprendimą Nr. 36-2-428; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrių pareiškėjo A. K. 2021 m. kovo 4 d. prašymą „Dėl draustinio ribų keitimo” išnagrinėti iš naujo visa apimtimi, laikantis teisės aktų keliamų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2002 m. lapkričio 7 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 451 Nemuno ir Nevėžio upių santakoje esanti teritorija buvo paskelbta kraštovaizdžio draustiniu, tačiau teritorijų planai nebuvo braižomi, tikslios ribos nebuvo nustatytos, todėl nebuvo patvirtinti ir nuostatai. 2004 m. vasario 27 d. pareiškėjas įgijo miško paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)  (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), kurio paskirtis miškų ūkio. Šį mišką sudarė medynai ir neapaugęs žemės plotas miško pakraštyje. Pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo pažymėta jokių apribojimų, tai reiškia, kad VĮ Registrų centro duomenų bazėje nebuvo jokio įrašo apie egzistuojantį draustinį. Pareiškėjo iniciatyva 2007 m. balandžio 15 d. buvo atliktas žemės sklypo ribų nustatymas, kurio metu buvo atlikti kadastriniai matavimai. Jų metu buvo rasta 0,3114 ha ariamos žemės ploto, kuriai nebuvo taikomi jokie ribojimai. Šiuo pagrindu buvo kreiptasi į Kauno miesto savivaldybę, kuri davė sutikimą atskirti ariamos žemės sklypą kaip turtinį vienetą nuo miško žemės. Šiuo pagrindu, ariamai žemei buvo sukurtas unikalus numeris ((duomenys neskelbtini)) ir įtvirtintas kaip savarankiškas žemės sklypas. Šiame žemės sklype niekada nebuvo ir nėra jokių medynų, krūmų ar saugomų augalų rūšių, todėl 2008 m. gegužės 19 d. buvo atliktas ir patvirtintas miškotvarkos projektas, kuriame pažymėta 0,3114 ha ariamos žemės nepatenka į draustinio teritoriją. 2007 m. spalio 25 d. VĮ Registrų centro duomenų bazėje nebuvo jokio įrašo apie egzistuojantį draustinį. Kauno miesto savivaldybė nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. kovo 17 d. rengė draustinio specialiuosius planus. Tik 2011 m. kovo 17 d. buvo priimtas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-189 „Dėl Kauno miesto savivaldybės Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialiojo plano patvirtinimo“. Apie ribų koregavimą žemės sklypo savininkas A. K. nebuvo informuotas, todėl dėl žemės ūkio paskirties pakeitimo, t. y. ariamos žemės, unikalus sklypo numeris (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nieko nežinojo. Jis nebuvo kviečiamas dalyvauti priimant sprendimus dėl jo turtui taikomų apribojimų, pakeitimų. 2018 m. vasario 20 d. pareiškėjas teikė prašymą ir rodė iniciatyvą sudaryti taikos sutartį, kurioje A. K. prašė, jog jam nuosavybės teise priklausantis 0,3114 ha ariamos žemės sklypas būtų eliminuotas iš draustinio teritorijos ribų, kadangi tam nėra tikslo, o 1,7400 ha žemės sklypas liktų draustinio teritorijoje. 2018 m. kovo 2 d. Kauno miesto savivaldybės taryba teismų sprendimų ir nutarčių kontrolės komisijos Pirmininkas V. P. rekomendavo sudaryti taikos sutartį Savivaldybės administracijos Direktoriui ir pritarė tokios taikos sutarties sudarymui. Tačiau 2018 m. kovo 9 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius G. P. atsisakė sudaryti taikos sutartį to nemotyvuodamas. 2018 m. spalio 25 d. A. K. buvo parengta autorės L. S. mokslinio darbo ataskaita „Dėl kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės vertingųjų elementų“ (toliau - Ataskaita), kuri patvirtina, jog pareiškėjo žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), neturėtų būti laikomas draustiniu, kadangi, tam nėra pagrindo. 2021 m. kovo 4 d. pareiškėjas pateikė pasiūlymą Kauno miesto savivaldybės administracijos Direktoriui V. Š. dėl draustinio ribų keitimo. 2021 m. balandžio 1 d. buvo gautas Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus vedėjos R. S. administracinis sprendimas Nr. 36-2-428, kuriame nurodoma, jog nėra pagrindo koreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio ribų ir Žemės sklypo nelaikyti draustiniu. Nesutikdamas su šiuo administraciniu sprendimu, kuris buvo nemotyvuotas ir atsakytas neinformatyviai, nesiremiant teisės aktais ir (arba) juos neteisingai aiškinant, pareiškėjas teikia šį skundą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus 2021 m. balandžio 1 d. atsakymas, kaip ir pareiškėjo ariamos žemės netinkamas įtraukimas į Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio teritoriją, pažeidžia jo teises ir apriboja žemės disponavimą. Kai žemės sklypo dalis buvo įtraukta į draustinio teritoriją, sklypas neteko savo vertės, disponavimas juo tapo neįmanomas, o apie tai A. K. sužinojo tik 2015 m. Yra pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai - ateityje pakeisti žemės sklypo žemės ūkio paskirtį į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypą. Pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti panaikintos jo žemėje, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), nustatytos draustinio žemės sklypams taikomos specialiosios normos, t. y. kraštovaizdžio draustinio teritorija, kadangi, šioje žemėje nėra jokių natūralių, minimalių urbanizuotų Nevėžio ir Nemuno santakos slėnio kraštovaizdžio kaip vientiso gamtinio ir kultūrinio teritorinio komplekso. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, jog saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes). Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, fiziniai ar juridiniai asmenys Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali inicijuoti rezervatų, valstybinių parkų, draustinių, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų, atkuriamųjų ir genetinių sklypų įsteigimą arba jų ribų pakeitimą, gamtos paveldo objektų paskelbimą saugomais. Pareiškėjo žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), neturi jokios biologinės įvairovės, kurią reikėtų išsaugoti, todėl nėra tikslo taikyti ir toliau priskirti šiam žemės sklypui draustinio specialiąsias normas. Tai patvirtina ir atlikta mokslinio darbo ataskaita, kurioje nurodoma, kad ginčo teritorijoje, kurios ribas reikėtų keisti, nebuvo ir nėra jokių saugotinų draustiniui prilyginamų vertybių, todėl ši ginčo teritorija, t. y. ariamos žemės sklypas, neatitinka saugotinos teritorijos reikalavimų ir kriterijų. LVAT atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad ne kiekvienas objektas (inter alia (be kita ko) gamtos objektas), kuris nuosavybės teise priklauso valstybei, yra traktuotinas kaip turintis valstybinę reikšmę, vidaus vandenimis, miškais, parkais, turinčiais valstybinę reikšmę, taigi ir priklausančiais valstybei išimtine nuosavybės teise, galima pripažinti ne bet kokius vidaus vandenis, miškus, parkus, o tik tuos, kurių išliekamoji vertė yra tokia didelė, būtinumas juos išsaugoti ateities kartoms yra toks primygtinis, kad nepripažinus jų turinčiais valstybinę reikšmę kiltų grėsmė jų išsaugojimui (žr. pvz., Lietuvos Vyriausiojo administravimo teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimas, byloje Nr. eA-2212- 520/2018). Pareiškėjas nurodo, kad urbanizuota teritorija negali būti laikoma Draustinio dalimi ir pripažinta saugotina gamtos vertybe, vien tik tuo pagrindu, jog ši teritorija patenka į Draustinio teritorijos ribas. Todėl, ginčijamas atsakovės administracinis sprendimas turi būti vertinami ne tik teisėtumo pagrindu, bet ir tikslingumo, proporcingumo ir teisingumo požiūriu, neapsiribojant vien tik formaliu įstatymo nuostatų pagrindimu. Formalus teisės taikymas, šiuo atveju, negali užkirsti kelio sąžiningam asmeniui naudotis nuosavybės teisėmis, kurias jie įgijo teisėtai. Šioje ginčo situacijoje supriešinami valstybės interesai tik dėl formaliai saugotinos Draustinio teritorijos apsaugos, kurioje nėra ir nebuvo jokių saugotinų vertybių, ir pareiškėjo, sąžiningai įgijusio žemės sklypą, privatus interesas, susijęs su nuosavybės teisių apsauga. Nesant saugomų vertybių ginčo objekte, nėra tikslo taikyti specialiųjų draustinio teritorijos normų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis nurodo, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms, o ne priešingai. Valdžios institucijų tarnavimas žmonėms reiškia ir gero administravimo principo įgyvendinimą. Atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, o sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą. VAI 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Individualiam administraciniam aktui yra keliamas motyvavimo reikalavimas, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija būtų žinoma ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu. Šiuo atveju, 2021 m. balandžio 1 d. gautas Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus atsakymas buvo pateiktas tik formaliai, nesilaikant teisinio reguliavimo, neinformatyvus ir nemotyvuotas pagal pareiškėjo prašymą dėl draustinio ribų koregavimo. Atsakovė objektyviai nevertino ginčo teritorijoje kilusio klausimo, kurioje nėra saugotinų vertybių, todėl tokiu būdu iš esmės nevertino ir nesprendė pareiškėjo A. K. prašyme nurodytos faktinės ginčo situacijos. Administraciniu sprendimu konkrečiai buvo neišspręstas Pareiškėjo prašymas, neanalizuojami prašymo priedai, nebuvo atliktas joks faktinių duomenų patikrinimas vietoje. Nesant visiems faktiniams duomenims nebuvo galima priimti administracinio sprendimo, kadangi aplinkybės, kurios turinčios reikšmės draustinio ribų koregavimui, nebuvo apspręstos.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas prašė patenkinti skundą remiantis jame nurodytais argumentais. Patvirtino, kad ariamos žemė sklypas patenka į draustinio ribas, o pareiškėjo tikslas ir siekis yra, kad šis sklypas nepatektų į draustinio ribas, nes jame nėra jokių saugotinų vertybių.

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija nesutinka su pareiškėjo reikalavimais ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovė nurodo, kad skųsdamas atsakovės sprendimą pareiškėjas siekia, jog būtų išspręstas draustinio ribų keitimo klausimas. Skunde teigiama, kad administracinis sprendimas buvo pateiktas formaliai, nesilaikant teisinio reguliavimo, tačiau atsakovė su pareiškėjo argumentais nesutinka. Reikalavimus administracinio sprendimo turiniui nustato Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnis, ir šie reikalavimai nebuvo pažeisti. Ginčijamu sprendimu buvo išsamiai atsakyta dėl kokių priežasčių negali būti tenkinamas pareiškėjo prašymas, t. y. nurodyti argumentai bei teisinis tokio sprendimo priėmimo pagrindas. Skundžiamame administraciniame sprendime yra pažymėta, jog specialiojo plano aiškinamajame rašte, Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis buvo įsteigtas siekiant išsaugoti natūralų, minimaliai urbanizuotą Nemuno ir Nevėžio santakos slėnio kraštovaizdį kaip vientisą gamtinį ir kultūrinį teritorinį kompleksą. Taip pat buvo įvertinti saugomos teritorijos specialiojo plano tikslai ir uždaviniai, dėl kurių Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis buvo įsteigtas, t. y. skundžiamame rašte pateikti argumentai dėl kurių nuspręsta, jog koreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos draustinio ribas ir žemės sklypo nelaikyti draustiniu nėra pagrindo. Vien tai, kad Pareiškėjo sprendimas netenkina, nesudaro pagrindo išvadai, jog skundžiamas 2021 m. balandžio 1 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas jau anksčiau ne kartą yra kreipęsis į atsakovę su įvairaus pobūdžio raštais, turėdamas tikslą - pakeisti draustinio ribas. Netenkinus jo prašymų, ginčai buvo sprendžiami teisme. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose yra išnagrinėtos dvi administracinės bylos (Nr. 1-856-423/2018 ir Nr. eI-161-505/2017).  Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktu viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų - kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas. Kauno miesto savivaldybės taryba 2002 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 451 „Dėl Kauno miesto savivaldybės Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio“ Nemuno ir Nevėžio upių santakoje esančią teritoriją paskelbė Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustiniu (toliau - Draustinis) bei patvirtino jo nuostatus. Kraštovaizdžio draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti natūralų, minimaliai urbanizuotą Nemuno ir Nevėžio santakos slėnio kraštovaizdį, kaip vientisą gamtinį ir kultūrinį teritorinį kompleksą. Tai unikali teritorija, kuriai nėra alternatyvos ir kuri saugoma, naudojama ir tvarkoma planais, parengtais vadovaujantis galiojančiais įstatymais, Valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir draustinių tvarkymo planų rengimo taisyklėmis, kitais teisės aktais. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. T-l89 „Dėl Kauno miesto savivaldybės Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintas Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialusis planas. Tos pačios dienos Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-190 patvirtinti šio draustinio nuostatai. Kaip nurodyta valstybės įmonės Valstybės žemės fondo 2016 m. birželio 3 d. rašte Nr. S-3473, rengiant specialųjį planą draustinio riba iš esmės nebuvo keičiama. Rašte taip pat nurodyta, kad A. K. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), ribos ir draustinio riba nebuvo keičiami. Ši aplinkybė svarbi vertinant tai, kad pareiškėjas įsigijo ginčo sklypą 2004 metais, kai 2002 metais draustinio statusas jau buvo paskelbtas. Taigi, vertinant tai, kad šis faktas pareiškėjui turėjo būti žinomas ar galėjo būti žinomas, bei tai, kad jo sklypų atžvilgiu draustinio riba 2011 m. patvirtinus specialųjį planą, nepakito, atmestini pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo. Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnyje reglamentuota, kad saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes). To paties įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draustinis - saugoma teritorija, skirta moksliniu ir pažintiniu požiūriu vertingoms gamtos ir (ar) kultūros paveldo vietovėms, jose esančioms gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms, kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti. Šioje teritorijoje esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant joje ūkinės veiklos. Taigi, įvertinus įstatyme įtvirtintus saugomos teritorijos tikslus bei Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio tikslus, matyti, kad pastarieji neprieštarauja įstatyme įtvirtintiems tikslams, o Atsakovės sprendimai siekiant išlaikyti nustatytas draustinio ribas būtent ir yra paremti tais pačiais tikslais, kuriais draustinis ir buvo įsteigtas bei patvirtinti jo nuostatai. Jokios nei faktinės, nei teisinės aplinkybės nepasikeitė, kurioms esant atsakovė, kaip kompetentinga institucija, turėtų pagrindą imtis priemonių keisti ar koreguoti nustatytas draustinio ribas. Lietuvos vyriausias administracinis teismas, nagrinėdamas A. K. prašymą dėl to paties draustinio ribų keitimo, 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-4293-438/2018, 36-39 p.) konstatavo, jog „Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad „Savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, fiziniai ar juridiniai asmenys Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali inicijuoti rezervatų, valstybinių parkų, draustinių, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų, atkuriamųjų ir genetinių sklypų įsteigimą arba jų ribų pakeitimą, gamtos paveldo objektų paskelbimą saugomais. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjui įstatymas suteikia teisę inicijuoti draustinio ribų keitimo procedūrą. Tačiau byloje nagrinėjamai situacijai aktuali yra Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostata, nustatanti, kad Savivaldybės taryba sprendimą dėl savivaldybės draustinio įsteigimo arba sprendimą dėl gamtos paveldo objekto paskelbimo savivaldybės saugomu objektu gali panaikinti šiais atvejais, jeigu: 1) Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, arba gamtos paveldo objektas sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai pagal šį Įstatymą; 2) parengtu saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentu numatoma savivaldybės draustiniui suteikti valstybinio draustinio statusą ar įtraukti jį į kompleksinę saugomą teritoriją arba savivaldybės saugomą gamtos paveldo objektą siūloma paskelbti valstybės saugomu gamtos paveldo objektu ar gamtos paminklu. Iš šios teisės normos matyti, kad teisė savivaldybės tarybai panaikinti įsteigtą savivaldybės draustinį, o tuo pačiu ir sumažinti jo teritoriją, yra suteikta tik dviem abejais: kai kompetentinga institucija - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai ir kai numatoma savivaldybės draustinio teritorijai suteikti aukštesnį apsaugos statusą šią teritoriją pripažįstant valstybiniu draustiniu ir pan. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad savivaldybės tarybai teisė naikinti įsteigtą savivaldybės draustinį ar mažinti jo teritoriją kitais atvejais, nėra suteikta“. Tai įvertinęs teismas sprendė, jog byloje duomenų, kad egzistuotų aptartos sąlygos, suteikiančios teisę savivaldybės tarybai mažinti įsteigto Draustinio teritoriją, nėra. Tokių objektyvių aplinkybių Pareiškėjas nenurodė ir skunde, kurio pagrindu iškelta ši administracinė byla. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl draustinio ribų keitimo, kurie grindžiami atlikto mokslinio darbo išvadomis, neatitinka Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nustatytų draustinio panaikinimo sąlygų. Taigi, Savivaldybės administracija, įvertinusi saugomos teritorijos specialiojo plano tikslus bei uždavinius, dėl kurių Nemuno ir Nevėžio kraštovaizdžio draustinis buvo įsteigtas, o taip pat siekdama išsaugoti draustinio vientisumą, bei atsižvelgdama į 2020 m. birželio 1 d. nustatytus Specialiojo plano koregavimo uždavinius, nusprendė, kad 2021 m. kovo 4 d. Pareiškėjo prašyme nepateikta naujų faktinių duomenų, kurie būtų pagrindu Savivaldybės administracijai panaikinti draustinio statusą išimtinai Pareiškėjo minimam sklypui (draustinis apima ne vieno sklypo teritoriją). Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis su konkrečiomis ribomis buvo įsteigtas įstatymuose nustatytais tikslais, siekiant išsaugoti teritorijos kraštovaizdžio unikalumą ir natūralumą, bei draustinio vientisumą, o jo specialiojo plano sprendiniuose bei nuostatuose buvo numatytos priemonės tam užtikrinti. Draustinio specialiuoju planu buvo įtvirtintas jo statusas, o jo ribose atliekant tam tikrus veiksmus (planavimo, projektavimo, statybų ir pan.) po jo įsteigimo turi būti laikomasi nustatytų konkrečių sąlygų. Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jo ariamos žemės sklypo netinkamas įtraukimas į Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio teritoriją, pažeidžia jo teises ir apriboja jo galimybes disponuoti žemės sklypu, kad žemės sklypas neteko savo vertės, disponavimas juo tapo neįmanomas, kad pažeisti pareiškėjo lūkesčiai ateityje pakeisti žemės sklypo žemės ūkio paskirtį. Kraštovaizdžio draustiniuose draudžiama veikla ir statybų tokiuose draustiniuose reglamentavimas numatyta Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnyje. Pareiškėjo turimų žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) pagrindinė žemės naudojimo paskirtis - miškų ūkio, žemės naudojimo būdas - rekreacinių miškų sklypai. Pagal Žemės naudojimo būdų turinio aprašą, patvirtintą LR žemės ūkio ministro ir LR aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40, rekreacinių miškų sklypai - tai miško parkai, miesto miškai, valstybinių parkų rekreaciniai miško sklypai ir kiti miškai, naudojami gyventojų poilsiui. Pagal Miškų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktas rekreacinių miškų tikslas - formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką. Taigi, Pareiškėjo turimuose žemės sklypuose galima vykdyti veikla pagal registruotą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį (miškų ūkio) iš esmės nėra prieštaraujanti kraštovaizdžio draustinio tikslams bei paskirčiai. Netgi, priešingai - vertinant miškų ūkio paskirties sklypuose galimą vykdyti veiklą, joje nėra numatyta galimybė statyti kokių nors pastatų, kai tuo tarpu kraštovaizdžio draustiniuose esančiuose žemės sklypuose yra numatyti tam tikri apribojimai dėl statinių statybos, tačiau ji nėra absoliučiai negalima. Pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl neįmanoma disponuoti ginčo sklypu. Atsakovė negali būti atsakinga dėl negalimo išpildyti pareiškėjo lūkesčio ateityje pakeisti žemės sklypo paskirtį į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos žemės sklypą, nes įsigydamas žemės sklypą su tikslu pakeisti jo paskirtį subjektas prisiima ir tam tikrą riziką - žemės paskirties pakeitimo galimybė nėra absoliuti. Pareiškėjas neįrodė savo galimo teisių pažeidimo, t. y. kad ginčijamu sprendimu jo teisės buvo pažeistos, ypač vertinant tai, kad Pareiškėjas savo noru įsigijo žemės sklypus 2004 metais, kai ginčo teritorija jau buvo paskelbta Nemuno ir Nevėžio kraštovaizdžio draustiniu. Ypač akcentuotina ir ta aplinkybė, kad Pareiškėjas pasirašė 2014 m. rugpjūčio 28 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte, kuriame buvo įrašas apie specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, tarp kurių nurodyta sąlyga „Kraštovaizdžio draustiniai“. Taigi, darytina išvada, kad Pareiškėjas sutiko su ne tik su pamatuoto žemės sklypo ribomis ir jų paženklinimu vietoje, bet ir su akte nurodytomis sąlygomis, tarp jų ir dėl kraštovaizdžio draustinių. Atsižvelgiant į tai. Pareiškėjo argumentai, jog nėra apsaugomi jo interesai, kurie turėtų būti saugomi įstatymo, atmestini. Pareiga laikytis veiklos draustinyje reikalavimų dar iki pareiškėjui įsigyjant žemės sklypus buvo nustatyta Sprendimu Nr. 451, kuomet buvo paskelbtas Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis, todėl pareiškėjo teiginys, kad įsigyjant žemės sklypus jokių apribojimų ar žymų, jog sklypas patenka į draustinio teritoriją nebuvo, nereiškia, kad sklypas nebuvo įtrauktas į draustinio teritoriją. Pažymėtina, kad specialiosios sąlygos gali būti įrašomos vėliau, taip nurodyta ir Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 dalyje. Atsakovės nuomone, pareiškėjas argumentuotų pagrindų ginčijamam sprendimui panaikinti nenurodė, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą raštą.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje prašė atmesti pareiškėjo skundą atsiliepime nurodytais argumentais. Patvirtino, kad draustinio ribas atsakovė galėtų pakeisti tik dviem atvejais, numatytais Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje.  Jeigu Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nustatytų, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, pareiškėjo žemės sklype sunyko ir netikslinga taikyti apsaugą šiai teritorijai, savivaldybė svarstytų draustinio ribų keitimo klausimą, bet pareiškėjas tokios išvados nepateikė. Jo pateikta mokslinio tyrimo išvada nėra pakankama šiam klausimui išspręsti.  

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, prašo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą nutraukti, o jeigu ji būtų nagrinėjama – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše yra įrašyta specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga „XXXV. Kraštovaizdžio draustiniai“ (nurodyta, kad galioja nuo 2014-12-04). Šios sąlygos įrašymo pagrindas – Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014-11-21 sprendimas Nr. 8SK-(14.8.100)-766), kuris nėra pareiškėjo nuginčytas. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, jeigu jie nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Apribojimų neįrašymas ar neteisingas įrašymas dokumente negali ir neturi būti traktuojamas kaip apribojimų negaliojimas (ar nebuvimas) konkrečioje vietoje. Pareigą laikytis veiklos reikalavimų draustinyje nustato ne atitinkami žemėtvarkos skyriai, įrašydami ar neįrašydami specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Šiuo konkrečiu atveju reikalavimus veiklai įtvirtino Kauno miesto savivaldybės taryba, 2002-11-07 įsteigdama draustinį konkrečiose ribose, t. y. apribojimai nustatyti teisės aktu, kuris yra galiojantis ir juo turi būti vadovaujamasi. Kadangi pareiškėjas žemės sklypą įsigijo 2004 m., t. y. jau po draustinio įsteigimo, jam šie apribojimai turėjo būti žinomi. Šios aplinkybės visiškai paneigia pareiškėjo teiginius apie tai, kad specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pareiškėjo žemės sklypuose Kauno miesto savivaldybė nustatė ir įtvirtino draustinio specialiuoju planu. Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 punktas nustato, kad, jeigu suteikiant naudotis, perleidžiant ar parduodant žemę arba atkuriant nuosavybės teises į žemę saugomose teritorijose, į nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo įrašyti teisės aktų ar teritorijų planavimo dokumentų nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, juos į šio registro duomenis Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašo nekilnojamojo turto registro tvarkytojas. Lietuvos Respublikos teismai, nagrinėdami panašaus pobūdžio bylas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-63-1555/2010), yra pažymėję, kad pakankamas pagrindas laikytis veiklos draustinyje reikalavimų, įskaitant ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (dar iki įsigyjant žemės sklypus), yra veiklos apribojimų nustatymas įstatymu, kitais teisės aktais, teritorijų planavimo dokumentais. Teismai pažymi, kad veiklos apribojimų turi būti laikomasi nepaisant to, ar į atitinkamus dokumentus buvo įrašytos (ir kada buvo įrašytos) Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, ar ne. Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų. Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis įsteigtas ir jo nuostatai patvirtinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 451 „Dėl Kauno miesto savivaldybės Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio“. Pareiškėjas klaidingai teigia, kad įsteigus draustinį „teritorijų planai nebuvo braižomi, tikslios ribos nebuvo nustatytos, todėl nebuvo patvirtinti ir nuostatai“. Minėtų Draustinio nuostatų 3.5 papunktyje nurodyta, kad prie šio teisės akto pridedama Draustinio ribų ir funkcinio zonavimo schema (įvardyta kaip 1 priedas). Taigi, jau 2002 metais, įsteigiant Draustinį, buvo nustatytos jo ribos. Ginčas šioje byloje tarp šalių kilo dėl Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies taikymo pareiškėjo atveju. Pareiškėjas teigia, kad jam priklausančiame žemės sklype nėra išlikusios saugomos augmenijos, ten šiuo metu yra ariama žemė, todėl galimai nepagrįstai suvaržoma jo nuosavybės teisė, todėl savivaldybės administracija turėtų pakoreguoti specialųjį planą, išimant ginčo sklypą iš Draustinio teritorijos. Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad savivaldybės taryba sprendimą dėl savivaldybės draustinio įsteigimo arba sprendimą dėl gamtos paveldo objekto paskelbimo savivaldybės saugomu objektu gali panaikinti šiais atvejais, jeigu: 1) Tarnyba nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, arba gamtos paveldo objektas sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai pagal šį įstatymą; 2) parengtu saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentu numatoma savivaldybės draustiniui suteikti valstybinio draustinio statusą ar įtraukti jį į kompleksinę saugomą teritoriją arba savivaldybės saugomą gamtos paveldo objektą siūloma paskelbti valstybės saugomu gamtos paveldo objektu ar gamtos paminklu. Tarnyba pabrėžia, kad įstatyme nėra įtvirtinta savivaldybės administracijos pareiga, gavus asmens prašymą, kreiptis į Tarnybą minėtos išvados. Antra, minėta teisės norma įtvirtina savivaldybės teisę („gali panaikinti“), bet ne pareigą, t. y. savivaldybei, kaip Draustinio steigėjui, suteikiama diskrecijos teisė, ką daryti, gavus tokią Tarnybos išvadą. Tokia išvada neturės privalomojo pobūdžio savivaldybės tarybai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad kiekvieno draustinio teritorija saugoma kaip svarbi bendra ekosistemos dalis, į jo plotą įtraukiant natūralias ar pusiau natūralias buveines. Tiek augalų, tiek gyvūnų rūšys keičia savo paplitimo plotus, tad būtina išsaugoti joms ilgalaikėje perspektyvoje tinkamas natūralias ar pusiau natūralias buveines. Išbraukiant kad ir vieną sklypą iš draustinio, kitos teritorijos tampa pakraštinėmis draustinyje ir atveriamos naujam neigiamam poveikiui, padidinamas vientiso miškingo kraštovaizdžio ir buveinių suskaidymas, didėja neigiamas poveikis saugomoms rūšims, buveinėms, kraštovaizdžiui, ekosistemoms, mažinamas gamtinio kraštovaizdžio natūralumas,

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Iš byloje esančių įrodymų ir šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų paaiškinimų nustatyta:

2021 m. kovo 4 d. pareiškėjas A. K. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui Pasiūlymą dėl draustinio ribų keitimo, kuriuo prašė apsvarstyti pasiūlymą koreguoti draustinio, kuriame yra žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ribas: žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), nelaikyti draustiniu (toliu – Pasiūlymas).

2021 m. balandžio 1 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus administraciniu sprendimu Nr. 36-2-428, pareiškėjo siūlymas buvo atmestas, nurodant, kad koreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio ribų ir Žemės sklypo nelaikyti draustiniu nėra pagrindo (toliau – skundžiamas sprendimas, Sprendimas).

 Pareiškėjo pasiūlymas buvo grindžiamas argumentais, susijusiais su padarytais procedūriniais pažeidimais, padarytais, pareiškėjo nuomone, įtraukiant ginčo žemės sklypą į draustinio ribas, ir su  galimybe keisti draustinio ribas remiantis 2018 m. spalio 25 d. mokslinio darbo ataskaita, kurioje nurodoma, kad žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), neturėtų būti laikomas draustiniu.

Skundžiamas sprendimas grindžiamas tuo, kad pagal galiojančius Kauno miesto savivaldybės Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialiojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. T-l89, sprendinius, A. K. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į draustinio ribose esančias ekosistemas išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną, o Specialiojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis buvo įsteigtas siekiant išsaugoti natūralų, minimaliai urbanizuotą Nemuno ir Nevėžio santakos slėnio kraštovaizdį kaip vientisą gamtinį ir kultūrinį teritorinį kompleksą. Sprendime nurodyta, kad Draustinio steigimo tikslai taip pat yra nurodyti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų kadastre, tarp kurių - išsaugoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio grožį bei gamtos ir kultūros vertybes kaip mokslo, rekreacijos ir sveiko miesto išteklius; išsaugoti Nemuno ir Nevėžio upių šlaitų bei slėnių želdinius kaip miesto žaliųjų plotų sistemos dalį. Atsižvelgdama į šiuos draustinio steigimo tikslus, atsakovė nurodė, kad koreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio ribų ir Žemės sklypo nelaikyti draustiniu nėra pagrindo.

Sprendžiant kilusį ginčą pirmiausiai pažymėtina, kad analogišką ginčą, su tokiu pačiu reikalavimu pakoreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio ribas ir žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), nelaikyti draustiniu, Regionų apygardos administracinis teismas jau yra išsprendęs administracinėje byloje Nr.1-856-423/2018, kurioje įsiteisėjusiu teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimu toks pareiškėjo siekis buvo pripažintas nepagrįstu, o atsakovės atsisakymas keisti draustinio ribas teisėtu. Šiuo teismo sprendimu pareiškėjo skundo argumentai, susiję su padarytais procedūriniais pažeidimais įtraukiant ginčo žemės sklypą į draustinio ribas, buvo atmesti kaip nepagrįsti, o pagrindas keisti draustinio ribas nebuvo konstatuotas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4293-438/2018 pareiškėjo A. K. skundas dėl nurodyto Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr.1-856-423/2018 buvo atmestas ir pirmos instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

Nurodytoje LVAT nutartyje Nr. A-4293-438/2018 galutinai konstatuota, kad: ginčo Draustinis buvo įsteigtas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002-11-07 sprendimu Nr. 451, o jo dabartinės ribos nustatytos Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011-03-17 sprendimu Nr. T-189 „Dėl Kauno miesto savivaldybės Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialiojo plano patvirtinimo“ (nutarties 32 p.); pareiškėjui priklausančių žemės sklypų didžioji dalis patenka į šio draustinio teritoriją; šiems žemės sklypams specialiosios naudojimo sąlygos, kurios yra skirtos kraštovaizdžio draustinių apsaugai, nustatytos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 8SK-(14.8.100.)-766 (nutarties 33 p.); minėti administraciniai teisės aktai, kuriais buvo įsteigtas Draustinis, nustatytos jo ribos bei nustatytos specialiosios naudojimo žemės sklypų sąlygos, šioje byloje nustatyta tvarka nėra ginčijami; tai reiškia, kad šių administracinių teisės aktų pagrįstumas ir teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; tai savo ruožtu lemia, kad pareiškėjo skundų argumentai, kurie siejami su šių administracinių aktų teisėtumu bei pagrįstumu (pvz., dėl Draustinio ribų nebuvimo ar jų išplėtimo; pareiškėjo neįtraukimo į Draustinio ribų nustatymo procesą bei neinformavimo apie tai, neteisėtą specialiųjų sąlygų žemės sklypams nustatymą ir pan.) taip pat negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku <...> (nutarties 34 p.); <...> pareiškėjui įstatymas suteikia teisę inicijuoti draustinio ribų keitimo procedūrą; tačiau byloje nagrinėjamai situacijai aktuali yra Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostata, nustatanti, kad „Savivaldybės taryba sprendimą dėl savivaldybės draustinio įsteigimo arba sprendimą dėl gamtos paveldo objekto paskelbimo savivaldybės saugomu objektu gali panaikinti šiais atvejais, jeigu: 1) Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, arba gamtos paveldo objektas sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai pagal šį Įstatymą; 2) parengtu saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentu numatoma savivaldybės draustiniui suteikti valstybinio draustinio statusą ar įtraukti jį į kompleksinę saugomą teritoriją arba savivaldybės saugomą gamtos paveldo objektą siūloma paskelbti valstybės saugomu gamtos paveldo objektu ar gamtos paminklu.“ (nutarties 37 p.); iš šios teisės normos matyti, kad teisė savivaldybės tarybai panaikinti įsteigtą savivaldybės draustinį, o tuo pačiu ir sumažinti jo teritoriją , yra suteikta tik dviem atvejais: kai kompetentinga institucija - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai ir kai numatoma savivaldybės draustinio teritorijai suteikti aukštesnį apsaugos statusą šią teritoriją pripažįstant valstybiniu draustiniu ir pan.; toks teisinis reguliavimas reiškia, kad savivaldybės tarybai teisė naikinti įsteigtą savivaldybės draustinį ar mažinti jo teritoriją kitais atvejais, nėra suteikta (nutarties 38 p.); byloje duomenų, kad egzistuotų aptartos sąlygos, suteikiančios teisę savivaldybės tarybai mažinti įsteigto Draustinio teritoriją, nėra; tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas (nutarties 39 p.); tai lemia, kad atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atitinkamai sumažinti Draustinio teritoriją yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu yra pagrįstas bei teisėtas <...> (nutarties 40 p.).

Taigi, nurodytoje ankstesnėje administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas siekė to paties tikslo, kurio siekia ir šioje byloje, LVAT jau yra konstatavęs, kad  minėtų administracinių teisės aktų, kuriais buvo įsteigtas Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis, nustatytos jo ribos bei nustatytos specialiosios naudojimo žemės sklypų sąlygos pareiškėjo žemės sklypui, pagrįstumas ir teisėtumas nėra bylos nagrinėjimo dalykas sprendžiant draustinio ribų keitimo klausimą, jeigu nurodyti administraciniai teisės aktai nėra nuginčyti ir nėra ginčijami byloje.

Šioje byloje ginčydamas 2021 m. balandžio 1 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus administracinį sprendimą Nr. 36-2-428 pareiškėjas nurodo tuos pačius argumentus dėl ginčo sklypo tariamai nepagrįsto įtraukimo į draustinio ribas, tačiau nurodytų administracinių aktų, kuriais tai buvo padaryta, jis neginčijo nei po minėtos LVAT nutarties priėmimo, nei ginčija šioje byloje. Todėl vadovaujantis nurodytu LVAT išaiškinimu minėtoje 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartyje Nr. A-4293-438/2018, pareiškėjo skundo argumentai nagrinėjamoje byloje, kurie siejami su nurodytų administracinių aktų teisėtumu bei pagrįstumu (dėl Draustinio ribų nebuvimo ar jų išplėtimo; pareiškėjo neįtraukimo į Draustinio ribų nustatymo procesą bei neinformavimo apie tai, neteisėto specialiųjų sąlygų žemės sklypui nustatymo ir pan.) taip pat nelaikomi šios bylos nagrinėjimo dalyku, o nurodytais administraciniais teisės aktais ir remiantis jais teismų jau konstatuotu faktu, kad pareiškėjo žemės sklypas patenka į draustinio ribas, teismas vadovaujasi ir šioje byloje, iš naujo šių faktų nekvestionuojant.  

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. 

Kadangi minėtoje ankstesnėje administracinėje byloje, kurioje ginčas buvo išspręstas abiejų instancijų teismuose, dalyvavo visi tie pats asmenys (tiek pareiškėjas, tiek atsakovė, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo), tai šioje byloje pareiškėjas negali iš naujo kelti teismų jau išspręsto to paties klausimo dėl jo žemės sklypo įtraukimo į Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio ribas teisėtumo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad atsakydama į pareiškėjo Pasiūlymą atsakovė ginčijamame sprendime pagrįstai nurodė, jog jo žemės sklypas pagal galiojančius Kauno miesto savivaldybės Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialiojo plano sprendinius patenka į draustinio ribas. Atitinkamai teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teismui pateikto skundo argumentai dėl teisės aktų pažeidimų įtraukiant jo žemės sklypą į draustinio ribas yra nepagrįsti.

Nepaisant to, pareiškėjui įstatymas suteikia teisę inicijuoti draustinio ribų keitimo procedūrą ir siekti, kad draustinio ribos būtų pakeistos jo žemės sklypą eliminuojant iš draustinio teritorijos. Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad: „Savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, fiziniai ar juridiniai asmenys Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali inicijuoti rezervatų, valstybinių parkų, draustinių, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų, atkuriamųjų ir genetinių sklypų įsteigimą arba jų ribų pakeitimą, gamtos paveldo objektų paskelbimą saugomais.“ Todėl tiek atsakovė, atsakydama ginčijamu sprendimu į pareiškėjo Pasiūlymą, turėjo patikrinti, tiek teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl ginčijamo sprendimo, turi konstatuoti, ar pareiškėjas įrodė esant pagrindą keisti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio ribas ir jo žemės sklypo nelaikyti draustiniu.

Pažymėtina, kad nors minėtuose Regionų apygardos administracinio teismo sprendime Nr.1-856-423/2018 ir LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartyje Nr. A-4293-438/2018 buvo konstatuota, jog nėra jokių duomenų, kad pasikeitė faktinės ar teisinės aplinkybės, kurioms esant atsakovė, kaip kompetentinga institucija, turėtų pagrindą imtis priemonių keisti ar koreguoti nustatytas Draustinio ribas, o šioje byloje pareiškėjas iš tiesų vėl prašo to paties, kas reiškia, kad ginčo šalys ir dalykas iš esmės yra tapatus, tačiau nutraukti šią bylą dėl jos tapatumo išnagrinėtai bylai, kaip to prašo trečiasis suinteresuotas asmuo, nėra pagrindo, nes ginčo pagrindas nėra tapatus. Nutraukti bylą galima tik esant visiems trims ginčo tapatumą lemiantiems elementams: tos pačios ginčo šalys; tas pats ginčo dalykas ir tas pats ginčo pagrindas (ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 2 punktas).  

Šioje byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl poreikio keisti draustinio ribas ir jo žemės sklypo nelaikyti draustiniu yra beveik analogiški kaip ir ankstesnėje minėtoje administracinėje byloje, tačiau, skirtingai nuo ankstesnio ginčo, šiuo atveju kartu su analogišku prašymu keisti draustinio ribas pareiškėjas atsakovei pateikė papildomus duomenis, kuriais grindė savo prašymą ir kurie nebuvo ankstesnės administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Todėl pagrindo konstatuoti ginčo tapatumą ankstesniam ginčui, dėl kurio yra įsiteisėjęs tesimo sprendimas, pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies 2 punktą nėra, nes ginčo pagrindas nėra identiškas.

Šiuo atveju pareiškėjas savo Pasiūlymą grindė papildomu dokumentu, parengtu po nurodytų ankstesnių teismų sprendimų priėmimo, - 2018 m. spalio 25 d. mokslinio darbo ataskaita „Dėl kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės vertingųjų elementų“ (toliau – Ataskaita), kurią parengė Aleksandro Stulginskio universiteto Miško biologijos ir miškininkystės instituto docentė dr. L. S.. Šios ataskaitos išvadose nurodyta, kad pareiškėjo ariamoje žemėje nerasta vertingų kraštovaizdžio ir gamtinių elementų, nes dėl ūkininkavimo visiškai sunykusi natūrali augmenija, ir dėl to joje negalima įgyvendinti draustiniam keliamo tikslo išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. 

Sprendžiant ginčą, ar pagrįstas ir teisėtas yra atsakovės Sprendimas, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo Pasiūlymas, šioje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjo pateikta Ataskaita yra pakankamas pagrindas sumažinti draustinio teritoriją, eliminuojant iš jos pareiškėjui priklausantį ginčo žemės sklypą, kuriame yra ariama žemė, nes būtent ja pareiškėjas ir grindžia savo argumentą, kad žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), neturi jokios biologinės įvairovės, kurią reikėtų išsaugoti, todėl nėra tikslo taikyti šiam žemės sklypui draustinio specialiąsias normas. 

Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad savivaldybių draustinius steigia, jų ribas nustato ir keičia savivaldybių tarybos, tvirtindamos savivaldybių draustinių ribų planus, o savivaldybės saugomais objektais savivaldybių gamtos paveldo objektus savivaldybių tarybos skelbia, tvirtindamos šių objektų schemas. Savivaldybės taryba sprendimą dėl savivaldybės draustinio įsteigimo arba sprendimą dėl gamtos paveldo objekto paskelbimo savivaldybės saugomu objektu gali panaikinti šiais atvejais, jeigu: 1) Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, arba gamtos paveldo objektas sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai pagal šį Įstatymą; 2) parengtu saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentu numatoma savivaldybės draustiniui suteikti valstybinio draustinio statusą ar įtraukti jį į kompleksinę saugomą teritoriją arba savivaldybės saugomą gamtos paveldo objektą siūloma paskelbti valstybės saugomu gamtos paveldo objektu ar gamtos paminklu.

Aiškindamas nurodytą Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalį pareiškėjo siekiamo draustinio ribų keitimo klausimo kontekste LVAT minėtoje 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4293-438/2018 išaiškino, kad teisė savivaldybės tarybai panaikinti įsteigtą savivaldybės draustinį, o tuo pačiu ir sumažinti jo teritoriją, yra suteikta tik dviem atvejais: kai kompetentinga institucija - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai ir kai numatoma savivaldybės draustinio teritorijai suteikti aukštesnį apsaugos statusą šią teritoriją pripažįstant valstybiniu draustiniu ir pan. LVAT taip pat konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, kad savivaldybės tarybai teisė naikinti įsteigtą savivaldybės draustinį ar mažinti jo teritoriją kitais atvejais, nėra suteikta.

Remiantis nurodytu LVAT išaiškinimu teismas konstatuoja, kad kilusio ginčo situacijoje, pagal Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punktą, pareiškėjas, siekdamas sumažinti draustinio ribas savo žemės sklypo plotu, turi pirmiausiai kreiptis į šioje normoje nurodytą kompetentingą instituciją - Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos, kuriai vienintelei įstatymas numato teisę konstatuoti, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, arba gamtos paveldo objektas sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai pagal Įstatymą. Toks Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos konstatavimas yra būtina, sąlyga, be kurios savivaldybės taryba ne tik negali, bet ir neturi teisės nuspręsti dėl draustinio panaikinimo ar jo teritorijos sumažinimo. Todėl kartu su savo Pasiūlymu pareiškėjui nepateikus atsakovei Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos išvados (sprendimo), kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga jas saugoti, atsakovė neturi teisės vienasmenišku sprendimu (be tokios išvados) keisti draustinio ribų.

Pareiškėjo iniciatyva jo žemės sklypui parengta 2018 m. spalio 25 d. mokslinio darbo ataskaita „Dėl kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės vertingųjų elementų“ negali pakeisti pagal įstatymą privalomo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos konstatavimo dėl to, ar vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga jas saugoti, nes Ataskaitą parengęs asmuo nėra įstatyme numatyta kompetentinga institucija, turinti teisę tokį faktą konstatuoti. Todėl atsakovė pareiškėjo nurodoma Ataskaita pagrįstai nesivadovavo, nes joje nurodytos išvados padarytos ne įstatyme numatytos kompetentingos institucijos.

Nagrinėjamo ginčo kontekste teismas atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad atsakovę jis nepagrįstai laiko ta institucija, kurią pirmiausiai reikia įtikinti, jog jo žemės sklype nėra vertybių, dėl kurių įsteigtas draustinis. Nors galutinį sprendimą dėl draustinio teritorijos sumažinimo iš tiesų turi teisę priimti tik savivaldybės taryba, tačiau be atitinkamos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos išvados dėl Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodyto fakto konstatavimo savivaldybės taryba neturi teisės priimti tokio sprendimo. Todėl sprendžiant klausimą, ar pareiškėjo žemės sklype vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, sunyko neatstatomai, vadovautis pareiškėjo turima Ataskaita turėtų teisę, o kartu ir pareigą ją įvertinti (jeigu pareiškėjas to prašytų) būtent Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Tik šiai institucijai patvirtinus, kad pareiškėjo žemės sklype vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, sunyko neatstatomai, pareiškėjas turėtų Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą pagrindą prašyti savivaldybės tarybą spręsti draustinio teritorijos sumažinimo klausimą, išbraukiant iš jo ribų jo žemės sklypą. Atsakovės atstovė teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad gavusi Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos išvadą, jog egzistuoja Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytas pagrindas keisti draustinio ribas, atsakovė spręstų dėl draustinio ribų keitimo.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir LVAT išaiškinimus dėl jo, teismas pripažįsta, kad atsakovė pareiškėjo Pasiūlymą pagrįstai vertino atsižvelgdama ne į Ataskaitą, kuri nėra parengta kompetentingos institucijos, o į Specialiojo plano aiškinamajame rašte nurodytą Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio įsteigimo tikslą – siekį išsaugoti natūralų, minimaliai urbanizuotą Nemuno ir Nevėžio santakos slėnio kraštovaizdį kaip vientisą gamtinį ir kultūrinį teritorinį kompleksą. Pažymėtina, kad ir minėtame įsiteisėjusiame Regionų apygardos administracinis teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendime Nr.1-856-423/2018, teismas konstatavo, jog atsakovės sprendimai siekiant išlaikyti nustatytas Draustinio ribas būtent ir yra paremti tais pačiais tikslais, kuriais Draustinis ir buvo įsteigtas bei patvirtinti jo nuostatai, o teisės aktai nenumato atsakovei pareigos keisti/koreguoti nustatytas Draustinio ribas, to paprašius nekilnojamojo turto, įeinančio į Draustinio ribas, savininkui, neįvertinus Draustinio steigimo tikslų, ypatumų ir faktinių aplinkybių. Todėl nepaisant to, kad pareiškėjas šioje byloje savo siekį keisti draustinio ribas grindžia nauju dokumentu (Ataskaita), kuris nebuvo nagrinėjamas ankstesnėje byloje, atsakovė, neturėdama pagrindo juo remtis, pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad atsižvelgiant į draustinio steigimo tikslus, koreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio ribų ir Žemės sklypo nelaikyti draustiniu nėra pagrindo. Pareiškėjo argumentas, kad atsakovė ginčijamą sprendimą turėjo priimti vertindama pareiškėjo prašymą ne tik teisėtumo požiūriu, bet ir tikslingumo, nėra pagrindas atsakovės Sprendimą pripažinti neteisėtu, nes būtent Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos turi vertinti tikslingumo aspektą, t. y. poreikį saugoti atitinkamas gamtos vertybes arba konstatuoti, kad jos jau sunyko. Tik įstatymo nustatyta tvarka išsprendus tokio tikslingumą klausimą atsakovė turės teisę spręsti dėl draustinio teritorijos mažinimo.   

Nustatytas aplinkybės lemia, kad nagrinėjamu atveju atsakovės atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atitinkamai sumažinti Draustinio teritoriją nelaikant jo žemės sklypo draustiniu yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu yra pagrįstas bei teisėtas, dėl ko tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu pareiškėjo reikalavimas šį sprendimą panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas. 

Antrasis pareiškėjo reikalavimas - įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrių pareiškėjo 2021 m. kovo 4 d. prašymą „Dėl draustinio ribų keitimo” išnagrinėti iš naujo visa apimtimi, laikantis teisės aktų keliamų reikalavimų - yra tik išvestinis iš pirmojo, nes tik panaikinus ginčijamą sprendimą atsirastų pagrindas įpareigoti atsakovę iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, kuris būtų neišspręstas dėl panaikinto Sprendimo. Todėl nepanaikinus ginčijamo sprendimo nėra pagrindo įpareigoti atsakovę iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, kuris yra išspręstas galiojančiu Sprendimu. Atitinkamai ir antrasis skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji proceso šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau neanalizuotini. Šiuo aspektu LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau tenkinti šį prašymą nėra teisinio pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, jis nėra šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl neturi pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovės ir šis pareiškėjo prašymas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai        Daina Kukalienė          

        Ramūnas Šarka

                                                                                                                         Janina Vitunskienė