Administracinė byla Nr. A-1054-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01072-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

V. P.

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi (b. l. 13–14) priimtas nagrinėti pareiškėjos H. B. (toliau – ir pareiškėja) skundas (b. l. 1–2), kuriame ji prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2016 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 1SS-524-(8.5.) (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį išduoti sutikimą valstybinėje žemėje(duomenys neskelbiami), rengti pareiškėjai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą ir vykdyti statybos darbus, taip pat priteisti iš atsakovo 28 Eur žyminio mokesčio bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbiami) savivaldybėje, jai nuosavybės teisėmis priklauso gyvenamasis namas, pirtis, ūkio pastatas, šulinys, lauko tualetas. Namų valdos žemės sklypas (0,25 ha ploto), esantis po minėtais pastatais, yra išpirktas, bet dėl atsakovo neveikimo iki šiol nėra sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis (šiuo metu dėl to vyksta ginčas Vilniaus apygardos administraciniame teisme). Pareiškėja planavo kreiptis į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo rengti pastatų rekonstrukcijos techninį projektą ir gauti statybos leidimą. Vienas iš Administracijos reikalavimų yra tas, kad statytojas būtinai privalo pateikti atsakovo leidimą (neprieštaravimą) valstybinėje žemėje rekonstruoti statinius. Todėl pareiškėja 2015 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių (toliau – ir Skyrius), kuris 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 48SD-14431-(14.48.104.) atsakė jai, kad tam, jog būtų galima įgyvendinti statytojo teisę rekonstruoti pastatus ir statinius, pirmiausia, turėtų būti sprendžiamas žemės sklypo pastatams ir statiniams suformavimo klausimas. Nesutikdama su minėtu Skyriaus atsakymu, pareiškėja padavė skundą NŽT, kuri skundžiamu Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėjos nuomone, NŽT neteisėtai ir nepagrįstai užkerta kelią jai rekonstruoti gyvenamąjį namą ir kitus ūkinius pastatus. Tokiu būdu atsakovas užkerta kelią pareiškėjai naudotis, valdyti ir disponuoti turimu nekilnojamuoju turtu – gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais.
3. Teismo posėdyje pareiškėja papildomai paaiškino, kad 2016 m. lapkričio 4 d. ji pateikė prašymą Vilniaus rajono savivaldybei dėl ginčo pastatų modernizavimo, tačiau atsakymo dar negavo. Ginčo pastatai yra sunykę dėl valstybės institucijų biurokratizmo ir ilgai besitęsiančių procedūrų. Pareiškėja nurodė, kad nori, jog jai būtų leista modernizuoti ginčo pastatus.
4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 18–20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas nurodė, kad pagal bendrą taisyklę statytojas, siekdamas įgyvendinti statytojo teisę, privalo turėti žemės sklypo nuosavybės arba kitą valdymo ar naudojimo teisę. Išimtiniai atvejai, kada statytojo teisei įgyvendinti nereikia turėti nuosavybės arba kitos valdymo ar naudojimo teisės, yra nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir Reglamentas) 7 priede. Siekiant rekonstruoti statinį, kuris į šį sąrašą nepatenka, būtina suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir ŽĮ) 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad NŽT patikėjimo teise valdo visą Lietuvos Respublikos valstybinę žemę, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams. Reglamento 50 punkte nurodyta, kad, statant suformuotoje ar nesuformuotoje valstybinėje žemėje, privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą ar pan. dėl naudojimosi valstybine žeme teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus Reglamento 34.1 ir 34.2 punktuose nurodytus atvejus. Šiame kontekste atsakovas pabrėžė, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atitinka visus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
6. Teismo posėdyje atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad pareiškėja pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas turėjo pareigą rūpintis ginčo statinių technine priežiūra, tačiau šios savo pareigos nevykdė, todėl statiniai sunyko. Faktą, kad statiniai sunyko, teismo posėdžio metu pripažino ir pareiškėja. Tuo tarpu skundžiamas Sprendimas buvo parengtas remiantis VĮ Registrų centro išrašo duomenimis, nematant faktinės statinių būklės. Pareiškėjai Sprendimu buvo išaiškinta bendro pobūdžio galimybė modernizuoti statinius, todėl atsakovo atsakymas šioje dalyje yra informacinio pobūdžio. Kreipdamasi į atsakovą pareiškėja klausimo dėl ginčo statinių modernizavimo nekėlė. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo statinių nelikę, atsakovas teigė, jog nėra nei ką rekonstruoti, nei ką modernizuoti.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 2 d. sprendimu (b. l. 58–62) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino NŽT 2016 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 1SS-524-(8.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ bei įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skundą (reg. Nr. 1GS-95) iš naujo, o likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė.
8. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
1. Pareiškėja 2015 m. lapkričio 26 d. Skyriui pateikė prašymą (reg. Nr. 48FP-8518) išduoti jai sutikimą valstybinėje žemėje (duomenys neskelbiami), rengti jai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą ir vykdyti statybos darbus. Šiame prašyme, be kita ko, nurodyta, kad 0,25 ha ploto namų valdos žemės sklypas, esantis po pastatais, yra išpirktas, bet dėl NŽT neveikimo iki šiol nėra sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, todėl pareiškėja planuoja kreiptis į Administraciją dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo rengti pastatų rekonstrukcijos techninį projektą ir gauti statybos leidimą.
2. Į minėtą pareiškėjos prašymą Skyrius atsakė 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 48SD-14431-(14.48.104.), kuriame nurodė, kad: pareiškėjos norimi rekonstruoti pastatai ir statiniai nepatenka į sąrašą pastatų ir statinių, kuriuos galima rekonstruoti laisvoje valstybinėje žemėje, todėl Skyrius neturi teisinio pagrindo išduoti sutikimą rekonstrukcijai; tam, kad būtų galima įgyvendinti statytojo teisę rekonstruoti pastatus ir statinius, pirmiausia, turėtų būti sprendžiamas žemės sklypo pastatams ir statiniams suformavimo klausimas; kol nėra suformuoto žemės sklypo, Skyrius galėtų svarstyti sutikimo atnaujinti (modernizuoti) pastatus ir statinius išdavimo klausimą; norėdama gauti sutikimą atnaujinti (modernizuoti) pastatus ir statinius, pareiškėja turėtų Skyriui pateikti prašymą išduoti sutikimą atnaujinti (modernizuoti) pastatus ir statinius, jų trumpą aprašymą, kokius atnaujinimo (modernizavimo) darbus numatoma vykdyti, ir schemą, kurioje būtų pažymėtos planuojamų atnaujinti (modernizuoti) pastatų ir statinių vietos, bei statybvietės planą, t. y., kokį valstybinės žemės plotą planuojama laikinai naudoti ir aptverti, kol bus atnaujinami (modernizuojami) pastatai ir statiniai.
3. Pareiškėja 2016 m. sausio 19 d. NŽT pateikė skundą (reg. Nr. 1GS-95), kuriame, be kita ko, prašė panaikinti Skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 48SD-14431-(14.48.104.) ir įpareigoti Skyrių išduoti sutikimą valstybinėje žemėje (duomenys neskelbiami), rengti jai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą bei vykdyti statybos darbus. Pareiškėja nurodė, kad Skyrius, teigdamas, jog, pirmiausia, turėtų būti sprendžiamas žemės sklypo pastatams ir statiniams suformavimo klausimas, neteisėtai ir nepagrįstai užkirto kelią pareiškėjai rekonstruoti gyvenamąjį namą ir kitus ūkinius pastatus, tuo tarpu NŽT neleidžia formuoti žemės sklypo pareiškėjos statiniams. Pareiškėja skunde kėlė šiuos klausimus: 1) kokiu teisiniu pagrindu jai neišduotas sutikimas; 2) kiek 2015 metais NŽT išdavė sutikimų rekonstruoti statinius, esančius valstybinėje žemėje; 3) kokiu būdu pareiškėja galėtų atlikti namo rekonstrukciją, jeigu NŽT neišduoda leidimo.
4. Į pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skundą NŽT atsakė 2016 m. vasario 19 d. priimdama skundžiamą Sprendimą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad: Reglamento 7 priede nėra numatyta galimybė laisvoje valstybinėje žemėje rekonstruoti gyvenamuosius namus ar ūkinius pastatus, todėl NŽT pritarimas tokiems rekonstravimo darbams negali būti išduotas; norint įgyvendinti statytojo teisę rekonstruoti nuosavybės teise valdomus pastatus – gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, pirmiausia, turėtų būti sprendžiamas žemės sklypo, reikalingo šiems statiniams eksploatuoti, suformavimo klausimas; kol yra sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo suformavimo ir nėra galimybės išduoti sutikimą rekonstruoti pastatus, būtų galima spręsti klausimą dėl sutikimo modernizuoti pastatus išdavimo; Skyrius 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 48SD-14431(14.48.104.) nurodė dokumentus, kuriuos pareiškėja turėtų pateikti, norėdama modernizuoti pastatus, esančius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai.
9. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas pažymėjo, kad iš jų matyti, jog skundžiamu Sprendimu NŽT išnagrinėjo pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skunde iškeltą klausimą dėl leidimo rekonstruoti ginčo pastatus išdavimo ir suteikė papildomą informaciją dėl sutikimo modernizuoti pastatus išdavimo. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju susiklostė teisiniai santykiai, reglamentuoti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, o ne Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme, kuriems teisės aktai nenumato specialios išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, todėl atsakovo priimtas Sprendimas vertintinas kaip atskiras individualus administracinis aktas – sprendimas dėl pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skundo. Teismas akcentavo, kad skundžiamu Sprendimu NŽT nenagrinėjo pareiškėjos kelto ginčo dėl Skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 48SD-14431-(14.48.104.) ikiteismine tvarka.
10. Teismas nurodė, jog reikalavimus individualiam administraciniam aktui nustato VAĮ 8 straipsnio 1 dalis, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).
11. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad ginčijamame Sprendime atsakovas padarė išvadą, jog norint įgyvendinti teisę rekonstruoti ginčo statinius, pirmiausia, turėtų būti sprendžiamas žemės sklypo, reikalingo šiems statiniams eksploatuoti, suformavimo klausimas, o norint modernizuoti pastatus pareiškėja turėtų Skyriui pateikti prašymą ir atitinkamus dokumentus. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime nurodytos išvados yra padarytos neatsižvelgus į visas ginčui svarbias faktines aplinkybes, jų tinkamai neįvertinus. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, jog Skyrius 2014 m. vasario 17 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 48ŽN-(14.4873)-58, patikrinęs ginčo statinių buvimo faktą, konstatavo, kad: buvo rasti sugriuvusių medinių pastatų likučiai; žemės sklypo naudojimo patikrinimo dieną vietovė buvo apsnigta storu sniego sluoksniu, todėl specialistai negali nustatyti, ar po sugriuvusiais mediniais pastatais yra išlikę pamatai; valstybinės žemės sklypas apaugęs medžiais, krūmais, aukštomis žolėmis, taip pat yra išlikę ilgamečiai vaismedžiai (obelys); žemės sklypas nėra naudojamas. Tačiau skundžiamame Sprendime minėto patikrinimo akto duomenimis nebuvo remiamasi, jie nebuvo įvertinti. Tai, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas remiantis VĮ Registrų centro išrašo duomenimis, neatsižvelgus į faktinę situaciją dėl ginčo statinių būklės, teismo posėdžio metu pripažino ir NŽT atstovas. Taip pat Sprendime nėra atsakyta į kitus pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skunde keltus klausimus, į kuriuos atsakyti kompetentinga NŽT, ir kurie tiesiogiai susiję su galimybe valstybinėje žemėje (duomenys neskelbiami), rengti jai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą bei vykdyti statybos darbus.
12. Sprendimo turinį įvertinęs VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste, vadovaudamasis protingumo principu, teismas konstatavo, kad teisiniai ir faktiniai Sprendimo pagrindai neatitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Teismo vertinimu, nustatyti individualaus administracinio akto – Sprendimo – trūkumai yra esminiai. Todėl pareiškėjos skunde išdėstytas prašymas panaikinti Sprendimą tenkintinas, o NŽT įpareigotina pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skundą išnagrinėti iš naujo.
13. Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo įpareigoti NŽT per vieną mėnesį išduoti sutikimą rengti ginčo pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą bei vykdyti statybos darbus, teismas nurodė, kad šis pareiškėjos skunde išdėstytas reikalavimas netenkintinas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali visiškai pakeisti NŽT, todėl negali už atsakovą įvertinti visų pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skunde išdėstytų aplinkybių, susijusių su ginčo pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektu ir statybos darbais.
14. Nors pareiškėja ir atsakovas procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia padarytos išvados, kad motyvų išdėstymas skundžiamame Sprendime neatitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Todėl dėl kitų pareiškėjos ir atsakovo argumentų teismas nepasisakė.
15. Spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė teismui patirtų išlaidų (išskyrus žyminį mokestį) apskaičiavimo ir pagrindimo, tačiau tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgęs tai, teismas pareiškėjos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas paliko nenagrinėtą.

III.

16. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65–70), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
17. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas iš esmės netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, priimto sprendimo nemotyvavo. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėja skundą teismui padavė dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. rašto Nr. 48SD-14431-(14.48.104.) ir dėl NŽT 2016 m. vasario 19 d. rašto Nr. 1SS-524-(8.5.), tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi skundas dalyje dėl Skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. rašto panaikinimo laikytas nepaduotu, kadangi pareiškėja iki teismo nustatyto termino nepašalino teismo nurodytų skundo trūkumų. Taigi, dėl nurodyto Skyriaus rašto, t. y. administracinio akto, kuriuo NŽT iš esmės išsprendė pareiškėjos teisių ir pareigų klausimą, skundas teismui nebuvo paduotas. Šiuo aspektu atsakovas nurodo, kad teismas vertino, jog NŽT ginčijamu Sprendimu nenagrinėjo pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skunde kelto ginčo dėl Skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. rašto, t. y. pakartotinai nesprendė klausimo dėl pareiškėjos 2015 m. lapkričio 26 d. prašymo išduoti sutikimą rekonstruoti pareiškėjai nuosavybės teise priklausančius statinius nesuformuotoje valstybinėje žemėje, Varkalabiškių k., Rukainių sen., Vilniaus r. sav. Atitinkamai, vadovaujantis teismo nurodytais argumentais, NŽT ir negalėjo minėto klausimo spręsti, kadangi pagal VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir 23 straipsnio 6 dalį skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Taigi, NŽT teritoriniam skyriui priėmus administracinės procedūros sprendimą, centrinis padalinys pakartotinio sprendimo tuo pačiu pagrindu nepriima.
2. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamas NŽT Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pabrėžia, kad teismas tik pacitavo NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. vasario 17 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 48ŽN-(14.48.73)-58 tekstą, tačiau nenurodė, kaip šiame akte nurodytos aplinkybės yra susijusios su ginčijamu Sprendimu. Be to, atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamu Sprendimu nėra atsakyta į kitus pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skunde keltus klausimus, kurie tiesiogiai susiję su galimybe rengti pareiškėjai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą bei vykdyti statybos darbus valstybinėje žemėje, Varkalabiškių k., Rukainių sen., Vilniaus r. sav., kadangi minėtame Sprendime aiškiai nurodyta, jog pareiškėja tokios galimybės neturi. Tuo tarpu teismo sprendime konkrečiai nėra įvardinta, kokie tie kiti klausimai, į kuriuos NŽT neatsakė, todėl šiuo aspektu teismo sprendimas yra akivaizdžiai nemotyvuotas.
3. Atsakovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti išspręstas kilęs ginčas būtent dėl statytojo teisės įgyvendinimo valstybinėje žemėje sąlygų. Šiuo aspektu atsakovas pakartoja savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą, ir pažymi, jog NŽT Vilniaus rajono skyrius kartu su 2016 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 48PD-308-(14.48.9.) teismui pateikė papildomus įrodymus, patvirtinančius faktą, jog pareiškėjos skunde nurodyti statiniai nėra išlikę, t. y. faktiškai neegzistuoja. Tačiau teismas šių įrodymų ir minėtame rašte išdėstytų paaiškinimų nevertino bei dėl šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nepasisakė, taip pažeisdamas pareigą nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
4. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia vykdyti naujo statinio (statinių) statybos darbus nesuformuotoje valstybinėje žemėje, kad, pasistačius šiuos statinius, būtų sudarytos sąlygos suformuoti žemės sklypą ir be aukciono jį nupirkti iš valstybės.
5. Atsakovas taip pat teigia, kad šiuo atveju nėra jokios objektyvios būtinybės naujai atlikti kokius nors NŽT kompetencijai priskirtus veiksmus, nėra jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kliudančių, įvertinus byloje surinktus įrodymus ir teisinį reglamentavimą, priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Todėl, teismui iš esmės nepasisakius dėl atsakovo išdėstytų argumentų, neatlikus išsamaus įrodymų tyrimo, nebuvo pagrindo įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą.
18. Pareiškėja H. B. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės Sprendimą panaikino dėl jo nesuderinamumo su VAĮ 8 straipsniu (žr. Nutarties 12 p.), kas ir apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas.
20. Visų pirma, būtina akcentuoti, kad pareiškėja 2015 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių, siekdama gauti sutikimą valstybinėje žemėje rengti jai priklausančių statinių rekonstrukcijos projektą ir vykdyti statybos darbus (b. l. 21).
21. 2015 m. gruodžio 23 d. tokį sutikimą išduoti atsisakyta bei paaiškinta apie pastatų atnaujinimo (modernizavimo) galimybę (b. l. 22).
22. 2016 m. sausio 19 d. pareiškėja pateikė skundą NŽT prašydama panaikinti 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą, tačiau NŽT 2016 m. vasario 19 d. Sprendime padaryta ta pati išvada , kaip ir  2015 m. gruodžio 23 d. atsisakyme – „<...> Nacionalinės žemės tarnybos pritarimas tokiems rekonstravimo darbams negali būti išduotas“ (b. l. 26-27).
23. Vadinasi, pareiškėjos 2015 m. lapkričio 26 d. prašymas buvo paneigtas ir NŽT Sprendimu, kuris apskųstas bei priimtas pirmosios instancijos teismo nagrinėti iš esmės (b. l. 13). Kaip matyti iš Sprendimo turinio, pastarasis grįstas Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, Reglamento 7 priedu.
24. Nurodytų aplinkybių bei faktinių duomenų visuma suponuoja išvadą, kad NŽT atsisakė išduoti sutikimą pareiškėjai valstybinėje žemėje rengti jai priklausančių statinių rekonstrukcijos projektą ir vykdyti statybos darbus, remdamasi šio baigiamojo teisės akto 22 punkte nurodytu teisiniu reguliavimu.
25. Pareiškėja, kreipdamasi teisminės gynybos, prašė inter alia panaikinti Sprendimą ir įpareigoti išduoti sutikimą (b. l. 2), todėl Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir kilo pareiga patikrinti, ar Sprendime išdėstytas atsisakymas buvo teisėtas bei pagrįstas. Nutarties 12 punkte pirmosios instancijos teismo padaryta išvada (pakartota ir šios nutarties 14 p.) negali būti pripažinta pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš turimos bylos medžiagos buvo galima suprasti, ko siekia pareiškėja, o taip pat, kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu jos siekis paneigtas.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus“ (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

27. Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.

28. Jau minėtame 2011 m. birželio 27 d. sprendime (šios nutarties 26 p.) išplėstinės teisėjų kolegijos buvo pažymėta ir tai, jog „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“.

29. Dėl aukščiau išdėstytų priežasčių yra pakankamas pagrindas teiginiui, jog šiuo konkrečiu atveju, Sprendimas, nors ir galėjęs būti juridiškai techniškesnis, iš principo buvo teisiškai ir faktiškai motyvuotas bei suprantamas.

30. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, neatsižvelgė į formuojamą administracinių teismų praktiką dėl VAĮ 8 straipsnio aiškinimo bei taikymo, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir byla pirmosios instancijos teismui grąžintina nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius