Civilinė byla Nr. 2-341/2011

Procesinio sprendimo kategorija 110.1(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 2011 m. kovo 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienė ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Subarė“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2499-123/2010 pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Subarė“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas R. V. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Subarė“ ir 2009 m. kovo 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu prašė priteisti iš atsakovo 225 000 Lt skolos.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui priklausančio turto ir turtinių teisių areštą, o jų nesant arba esant nepakankamai - lėšų, esančių atsakovo sąskaitose banke ir/arba kasoje ir/arba esančių pas trečiuosius asmenis, areštą, neviršijant bendros ieškinio sumos.

Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, o tai, pasak ieškovo, patvirtina būsimo sprendimo neįvykdymo tikimybę ir poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nutarė areštuoti atsakovui UAB „Subarė“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant         225 000 Lt sumos, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Areštuoto turto savininką teismas paskyrė areštuoto turto saugotoju ir apribojo teisę disponuoti areštuotu turtu, neuždraudžiant turto valdyti ir juo naudotis. Teismas taip pat nurodė, kad areštavus pinigines lėšas, atsakovui nedraudžiama disponuoti piniginėmis lėšomis, viršijančiomis prašomą priteisti sumą.

Nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, prašoma priteisti 225 000 Lt skola, todėl, teismo teigimu, atsakovas turimą turtą gali paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu apsunkinti savo turtinę padėtį. Teismas taip pat pažymėjo, kad kiekviena šalis ar ginčijama teisė gali būti tinkamai apginta tik tada, kai užtikrinama teismo procesinio dokumento įvykdymo galimybė. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas sprendė, nepranešęs atsakovui, pripažindamas, kad yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba jų taikymą padarys neįmanomą (CPK 148 str. 1 d.).

 

 

 

Atsakovas UAB „Subarė“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas nepateikė neginčijamų įrodymų, kad jei jo ieškinys bus patenkintas, tai teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vien tai, kad reikalavimo suma yra didelė, yra nepakankamas argumentas suvaržyti ūkio subjekto teises.

2. Nors šiuo metu nėra sprendžiamas ieškinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, tačiau ieškovas jau buvo kreipęsis į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu dėl bankroto bylos UAB „Subarė“ iškėlimo, nurodęs tą pačią 225 000 Lt skolos sumą. Teismas 2010 m. birželio 9 d. nutartimi atmetė prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, kas, apelianto nuomone, patvirtina, kad bendrovės turtinė padėtis yra gera, bendrovė dirba stabiliai ir yra moki. Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

3. Teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kenkia bendrovės prestižui.

4. Teismas turėjo vertinti galimų nuostolių dėl nepagrįsto ieškinio atlyginimo užtikrinimo klausimą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas R. V. prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime teigia, kad visas atsakovui priklausantis nekilnojamas turtas yra areštuotas kitų kreditorių arba įkeistas. Atsakovas nenurodė, ar areštuoto turto vertės pakanka ieškiniu pareikštiems reikalavimams užtikrinti, bei koks yra bankui negrąžinto kredito likutis, kokia yra bankui įkeisto buto rinkos vertė šiai dienai. Teismo sprendimo įvykdymas gali būti sudėtingas ar net neįmanomas, nes atsakovas gali neturėti neapsunkinto turto, o išieškojimas iš įkeisto turto gali būti negalimas dėl hipotekos kreditoriaus nepritarimo. Teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Atsakovui kitose bylose yra pareikšti turtiniai reikalavimai. UAB „Subarė“ nepateikė prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo ir nenurodė, kaip taikytos laikinosios apsaugos priemonės sąlygoja galimų nuostolių atsiradimą.

 

Atskirasis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Pagal šios proceso teisės normos nuostatą, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti ir remiasi prielaida, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, kuriam įvykdyti jis turi turėti didelius finansinius resursus. Todėl taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė, ar ne.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, iš esmės pripažino, kad vien faktas, jog šioje byloje atsakovui yra pareikštas 225 000 Lt turtinio pobūdžio reikalavimas, objektyviai padidina būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką: teismo teigimu, dėl šios priežasties atsakovas turimą turtą gali paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitokiu būdu apsunkinti savo turtinę padėtį. Taigi išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas padarė, įvertinęs reikalavimo sumos dydį absoliučiu dydžiu, bet neatsižvelgdamas į atsakovo finansines galimybes, neįvertinęs atsakovo turtinės padėties, nes, sprendžiant iš bylos duomenų, įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, teismas neturėjo.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas teigia, kad ieškovas nepateikė neginčijamų įrodymų, jog patenkinus jo ieškinį, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pasak apelianto, vien tai, kad reikalavimo suma yra didelė, yra nepakankamas argumentas suvaržyti ūkio subjekto teises.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos atskirajame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai nustatomas grėsmės, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, egzistavimas. Tačiau tokiam pagrindui nėra būtina ir faktiškai yra neįmanoma nustatyti, kad sprendimo įvykdymas, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, neabejotinai pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas. Todėl ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, negali pateikti neginčijamų įrodymų apie tai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas būtinai pasunkės ar jį įvykdyti bus tikrai neįmanoma.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, taikydamas prezumpciją, pagal kurią pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, teismas turi įvertinti konkretaus atsakovo finansines galimybes. Apeliantas, ginčydamas pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su jo turto suvaržymu, egzistavimą, teigia, kad jo turtinė padėtis yra gera, bendrovė dirba stabiliai ir yra moki. Šį savo teiginį apeliantas grindžia aplinkybe, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. nutartimi buvo atsisakyta iškelti jam bankroto bylą pagal šios bylos ieškovo R. V. ieškinį. Iš tiesų, apelianto pateiktas  Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 9 d. nutarties nuorašas (b.l. 17) įrodo, kad atsakovui UAB „Subarė“ buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą, nenustačius Įmonių bankroto įstatyme nurodytų pagrindų bei padarius išvadą, kad atsakovas yra moki įmonė. Minėta nutartimi buvo nustatyta, kad 2010 m. balandžio 28 d. balanso duomenimis UAB ,,Subarė“ turėjo turto, kurio balansinė vertė viršijo 12 mln. Lt, o įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo 4,3 mln. Lt. Tačiau šia nutartimi nebuvo nustatyta, kokia buvo UAB ,,Subarė“ pradelstų įsipareigojimų suma, taip pat nebuvo nustatyta įmonės turto sudėtis, kokia dalis jos turto yra įkeista ar kitaip apsunkinta įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui. Realią įmonės finansinę padėtį parodo ne tik jo turto balansinė vertė, bet ir šio turto sudėtis, kuri iš dalies atspindinti ir turto likvidumą, o taip pat įmonės turimų įsipareigojimų dydis bei pobūdis, turto ir įsipareigojimų santykis.

Atsakovo pateikti 2010 m. birželio 30 d. balanso duomenys (b.l. 18-20) įrodo, kad didžiąją jo turto dalį - 10 690 470 Lt sudarė trumpalaikis turtas, iš kurio 5 949 082 Lt atsargos, išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, o 4 650 570 Lt - per vienerius metus gautinos sumos. Tuo tarpu atsakovo ilgalaikis turtas sudarė 741 025 Lt, iš kurio tik 176 796 Lt vertės nekilnojamasis turtas, o kitas turtas - mašinos, įrengimai, transporto priemonės. Tuo tarpu atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 5 652 399 Lt, iš kurių 3 271 287 Lt per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Taigi, paties atsakovo pateikti jo balanso duomenys, atsižvelgiant į jo turimo turto sudėtį bei šio turto vertės ir įsipareigojimų sumos santykį, nesudaro pagrindo teigti, kad šioje byloje pareikšto ieškinio suma - 225 000 Lt - atsakovui nėra didelė ir jo finansinės galimybės leis bet kada šią sumą, kartu su priteistomis palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidomis, ieškovui sumokėti, jeigu ieškinys bus patenkintas. Vien aplinkybė, kad 2010 m. birželio 9 d. atsakovui iškelti bankroto bylą buvo atsisakyta, nenustačius, kad įmonė buvo nemoki ir nenustačius kitų ĮBĮ numatytų pagrindų bankroto bylai iškelti, teismo sprendimo neįvykdymo rizikos nepašalina ir pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepaneigia.

Pažymėtina, kad pagal paties atsakovo apteiktą pelno nuostolio ataskaitą, 2009 finansiniais metais jis patyrė 415 510 Lt nuostolių (b.l. 20). Nors šioje ataskaitoje nurodyta, kad finansiniais metais (2010 m.) atsakovas turėjo 2 344 541 Lt grynojo pelno, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ataskaita sudaryta 2010 m. birželio 30 d. duomenimis, ši ataskaita nesudaro pagrindo teigti, kad 2010 m. atsakovas baigė pelningai ir/ar be nuostolio.  

  Atsakovas su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų apie tai, kokia dalis jo turto yra įkeista ar kitaip apsunkinta įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui. Iš ieškovo pateikto paties atsakovo UAB ,,Subarė“ 2010 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. 2010-S-276, adresuoto antstolei (b.l. 29), matyti, kad atsakovo nekilnojamasis turtas, esantis Klaipėdos mieste, Kanto g. 18-3 ir Rokiškyje,  P. Cvirkos g. 14A, yra areštuotas kreditorių reikalavimų vykdymui užtikrinti, nekilnojamasis turtas, esantis Klaipėdoje, I. Kanto g. 18-2, įkeistas bankui, o kilnojamasis turtas - hidraulinis pakrovėjas - įsigytas lizingo būdu. Taigi byloje esantys duomenys įrodo, kad dalis atsakovui priklausančio materialaus turto yra apsunkinta kitų atsakovo kreditorių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui.

Šie bylos duomenys apie atsakovo turtinę padėtį sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad atsakovui UAB ,,Subarė“ šioje byloje pareikšto ieškinio suma (225 000 Lt) yra pakankami didelė ir vien ieškinio sumos dydis padidina būsimo teismo sprendimo (jeigu juo ieškinys būtų patenkintas) neįvykdymo riziką. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje pareikšto ieškinio užtikrinimui.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamąja nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones - atsakovo turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų areštą, kaip ir numatyta įstatyme, apsiribojo pareikštojo ieškinio suma -  nutarė areštuoti turtą, kurio vertė ne didesnė negu              225 000 Lt, apribodamas teisę šiuo turtu disponuoti, tačiau leido juo naudotis bei turto saugotoju paskyrė turto savininką, t.y. atsakovą, o lėšas teismas nutarė areštuoti tik tokiu atveju, jeigu kito atsakovo turto nepakaktų ieškinio užtikrinimui. Taigi, teismas taikė tik tokias laikinąsias apsaugos priemones ir tik tokiu mastu, kiek yra būtina pareikštajam ieškiniui užtikrinti ir daugiau, negu būtina, atsakovo teisių neapribojo. Tai reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas ekonomiškumo principo nepažeidė. Vien atsakovo teiginys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kenkiąs bendrovės prestižui, negali būti pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėjo vertinti galimų nuostolių dėl nepagrįsto ieškinio atlyginimo užtikrinimo klausimą.

Teismui, taikančiam laikinąsias apsaugos priemones įstatymas (CPK 147 str. 1 d.) suteikia teisę, bet neįpareigoja pareikalauti, kad ieškovas pateiktų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Tokį įpareigojimą ieškovui teismas nustato tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra prognozuojama, jog nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti, kai yra žinomas tokių galimų nuostolių preliminarus dydis ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Nesant tokių duomenų, spręsti nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ir aplinkybė, kad teismas nesprendė tokių nuostolių užtikrinimo klausimo, skundžiamos nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, negaliojimo pagrindo nesudaro. Atsižvelgdama į šį atsakovo apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad esant realiai galimybei atsirasti nuostoliams dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, pateikdamas įrodymus apie tokių nuostolių atsiradimo tikimybę bei preliminarų nuostolių apskaičiavimą (CPK 147 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį nepakeistą.

 

 

Teisėjai                                                                                                                     Alė Bukavinienė

 

                                                                                                                                 Danutė Milašienė

 

Donatas Šernas