Teisėjas
Artūras Ridikas Procesinio sprendimo
kategorija : 2.4.2.
(S)
N U
T A R T I S
2007 m. vasario 27 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teisėjų
Algirdo Gapučio ir Sigito Bagdonavičiaus,
sekretoriaujant
Rimai Pačešiūnienei,
dalyvaujant
prokurorui Ignui Railai,
nuteistiesiems
M. T. ir M. E.,
gynėjui
Andriui Gužinskui,
nukentėjusiajai
O. Č.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją
bylą pagal nuteistųjų M. T. ir M. E. apeliacinius
skundus dėl 2006 m. lapkričio 24 d. Panevėžio miesto
apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo :
M. T. nuteistas pagal BK 149
str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams 4 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti
pataisos namuose;
M. E. nuteistas pagal BK 149
str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams 9 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti
pataisos namuose.
M. T. ir M. E.
išteisinti pagal BK 150 str. 2 d., jiems nepadarius šios nusikalstamos
veikos.
Priteista iš M. T. ir M. E. po 9 Lt proceso išlaidų.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
M. T. ir M. E.
nuteisti už tai, kad 2006 m. liepos 2 d., apie 2.30 val., prievarta, už
rankų ir kojų išnešę O. Č. iš namų, įsodinę į M. T. priklausantį automobilį „Audi 90“, vals.Nr., nuvežę į
Raguvos mišką, esantį Panevėžio rajone, ir automobilyje, M. T. prieš nukentėjusiosios valią pasikėsino įvesti lytinį
organą į O. Č. makštį ir atlikti lytinį aktą, tačiau
veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes varpa
nesustandėjo, po to M. E. alkūne sudavus O.
Č. į kairės pusės paakį ir nežymiai sutrikdžius jos sveikatą bei prievarta
apvertus nukentėjusiąją ir laikant už pečių, o M. T. laikant
O. Č. už kojų, kad nukentėjusioji negalėtų ištrūkti, M. E. santykiavo su O. Č. prieš jos
valią, po to, jiems tęsiant nusikalstamą veiką, M. T. lytiškai
santykiavo su nukentėjusiąja O. Č. prieš jos valią.
Apeliaciniu skundu nuteistasis M.
T. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį
nuosprendį. Apeliantas teigia, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas,
priimtas neįvertinus faktinių bylos aplinkybių. Nukentėjusiosios O. Č. parodymai yra melagingi. Nei jis, nei M.
E. nevartojo smurto prieš nukentėjusiąją ir nesantykiavo prieš jos valią. M. E. užgavo nukentėjusiosios paakį netyčia, jai savanoriškai
keičiant lytinio akto pozą. Jo spermos radimas neįrodo prievartinių lytinių
santykių, nes jei jis būtų išžaginęs nukentėjusiąją, tai būtų pasirūpinęs, kad
jokių lytinio akto pėdsakų nebūtų likę.
Apeliantas nurodo, kad įvykio naktį jis su M. E., nuvykę į nukentėjusiosios namus, paprašė jos parodyti
kelią iki vietos, kurioje galima įsigyti alaus. Nukentėjusioji vyko
savanoriškai, ji nebuvo iš namų išnešta prievarta. Apeliantas teigia, kad
negavo konkretaus nukentėjusiosios sutikimo lytiškai santykiauti, tačiau manė,
kad ji tam neprieštaravo. Tokią išvadą padarė vertindamas nukentėjusiosios
elgesį : ji nesipriešino ir neverkė, pati nusirengė rūbus. Būdamas šalia
automobilio, nematė, kad automobilyje likusi nukentėjusioji būtų priešinusis M. E.. Girdėjo, kaip M. E. prašė
nukentėjusiosios nuo jo nulipti ir nusisukti į galinį langą. Sėdėdamas
automobilyje, nukentėjusiosios už kojų nelaikė, smurto prieš nukentėjusiąja
nevartojo. Nukentėjusioji su juo lytiškai santykiavo savo noru. Jei būtų
norėjęs nukentėjusiąją išžaginti, būtų tai padaręs jos namuose ir nebūtų vežęs
jos į mišką. Apelianto nuomone, jo nekaltumą įrodo tai, kad proceso metu jis
nesamdė advokato, nes netikėjo būsiąs nuteistas nekaltai.
Apeliantas pažymi, kad po bylos išnagrinėjimo
apylinkės teisme O. Č. parašė pareiškimą, kuriame nurodė,
kad santykiavo su nuteistaisiais savo noru, po to melagingai juos apkaltino,
norėdama gauti pinigų ir juos pagąsdinti.
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. E.
prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Jis
nevartojo smurto prieš nukentėjusiąją ir jos neišžagino. Jo spermos radimas
neįrodo prievartinio lytinio akto, nes jei jis būtų išžaginęs nukentėjusiąją,
būtų sunaikinęs šio nusikaltimo pėdsakus. Apelianto nuomone, jo nekaltumą įrodo
aplinkybė, kad jis nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu
nesamdė advokato.
Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji sutiko su juo
ir M. T. vykti ir parodyti kelią iki alaus įsigijimo
vietos. Jis ir kitas nuteistasis, jei būtų norėję, būtų galėję nukentėjusiąją
išžaginti jos namuose, o ne vežęsi į mišką. Nukentėjusioji sutiko su juo
santykiauti savanoriškai, jis jai smūgio nesudavė, ją galėjo netyčia užgauti
alkūne, kai ji savanoriškai keitė lytinio akto pozą. M. T. nelaikė
nukentėjusiosios už kojų.
Apeliantas nurodo, kad O. Č. po
nuosprendžio paskelbimo parašė pareiškimą, kuriame nurodė tikrąsias įvykio
aplinkybes ir savo melagingų parodymų priežastį – norą gauti pinigų iš
nuteistųjų.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė
nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusioji, prokuroras prašė
skundus atmesti.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas
teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, kuriuos įvertinęs teismas
teisingai nustatė faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir nuteistųjų
veiksmus teisingai kvalifikavo kaip išžaginimą, padarytą bendrininkų grupėje.
Abu apeliantai skunduose iš esmės pakartoja pirmosios instancijos posėdyje pateiktą
versiją, kurios esmė ta, kad nukentėjusioji su abiem nuteistaisiais lytiškai
santykiavo savo noru, nuteistieji jokios prievartos prieš ją nenaudojo :
neišnešė iš namų ir prievarta nenuvežė į mišką, M. E. sudavė
nukentėjusiajai į kairįjį paakį netyčia, M. T. nelaikė
nukentėjusiosios už kojų. Ši nuteistųjų versija nuosprendyje išsamiai
išanalizuota ir paneigta bylos įrodymais : nukentėjusiosios O.
Č., liudytojų N. Č., S. Š.. V. Š. parodymais, teismo serologinių ir DNR tyrimų bei
teismo medicinos specialistų išvadomis. Abu apeliantai, neanalizuodami
nukentėjusiosios parodymų turinio, deklaratyviai teigia juos esant melagingais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios
parodymai apie esmines prieš ją įvykdyto nusikaltimo aplinkybes buvo nuoseklūs
viso proceso metu : ji konkretizavo abiejų nuteistųjų veiksmus, apibūdino
kiekvieno nuteistojo elgesį, nurodė išžaginimo seką. Nukentėjusioji išsamiai
paaiškino, kuo pasireiškė nuteistųjų prieš ją naudotas fizinis smurtas ir
kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su
nuteistaisiais. Ji parodė, kad abu nuteistieji, ją išnešę iš jos namų, jėga
įsodinę į automobilį ir užrakinę dureles, M. E. visą laiką
laikant ją už alkūnės, jai prašant paleisti ir verkiant, nusivežė į Raguvos
mišką. Automobilyje M. T. pareikalavo jos nusirengti, jai
iš išgąsčio paklusus, nuplėšė likusius rūbus ir bandė atlikti lytinį aktą, po
to ji muistėsi, stūmė nuo savęs M. E., kuris žagindamas
trenkė alkūne į kairįjį paakį, grubiai tąsė, stipriai laikė už pečių, o M. T. – už abiejų kojų, po M. E. ją
žaginusiam M. T. nebeturėjo jėgų priešintis. Teismas,
darydamas išvadą apie nuteistųjų veikos subjektyviąją pusę – jų suvokimą, jog
lytiškai santykiauja su nukentėjusiąja prieš jos valią, pagrįstai rėmėsi ne tik
nukentėjusiosios parodymais apie jos pasipriešinimo pobūdį, bet ir nuteistojo M. T. parodymais, kad nukentėjusioji pirmiausia atsisakė su
juo lytiškai santykiauti, vėliau tokio sutikimo neišreiškė, o jis jo neprašė.
Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė buvusi išžaginta ir
seksualiai išprievartauta analiniu būdu, o teisme parodė buvusi tik išžaginta,
be to, pirmųjų apklausų metu klaidingai nurodė, jog jai į paakį smogė M. T., šios aplinkybės nesuteikia pagrindo laikyti
nukentėjusiosios parodymus nenuosekliais, nes ji nurodė įtikinamus parodymų dėl
šios aplinkybės pakeitimo motyvus.
Liudytojai N. Č., V. Š., S. Š. įvykio tiesiogiai nematė,
tačiau jų parodymai netiesiogiai
patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie jos išžaginimo aplinkybes.
Liudytojai N. Č. ir S. Š. parodė,
kad rytą po įvykio nukentėjusioji jiems pasakė, jog praėjusią naktį M. T. ir M. E. ją prievarta išnešė iš
namų, automobiliu nusivežė į Raguvos mišką ir abu pakaitomis atliko lytinės
prievartos veiksmus. Liudytojai N. Č., V.
Š., S. Š. parodė, kad nukentėjusioji buvo nervinga,
įsitempusi, verkė, skundėsi skausmais apatinėje pilvo dalyje. Iš minėtų
liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusiosios būklė po įvykio rodo ją patyrus
ne tik fizinį skausmą, bet ir sunkius psichologinius išgyvenimus. Šie
parodymai netiesiogiai paneigia abiejų nuteistųjų parodymus, kad nukentėjusioji
su jais lytiškai santykiavo savo noru, nuteistiesiems nenaudojant jokios
prievartos. Nukentėjusiosios parodymus, kad M. E. jai
alkūne smogė kairįjį paakį, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada,
kurioje nurodyta, kad poodinė kraujosruva nukentėjusiosios kairiuosiuose
vokuose – skruosto srityje padaryta kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu,
galimai vieno smūgio poveikyje (1 t., 18 b.l.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistųjų M. E. ir M. T. parodymai apie įvykio
aplinkybes buvo nenuoseklūs. M. T. pirmojoje apklausoje
nurodė, kad nei jis pats, nei nuteistasis M. E. su
nukentėjusiąja lytinių santykių neturėjo (1 t., 62-63 b.l), antrojoje
apklausoje šito nebeneigė ir parodė, kad pirmiausia M. E.,
o po to jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąją jai sutinkant (1 t., 65
b.l.), vėlesnėje apklausoje (1 t., 68-40 b.l.) ir teisme papildomai nurodė, kad
jis pirmas bandė atlikti lytinį aktą, tačiau nepavykus to padaryti, su
nukentėjusiąja santykiavo M. E., po to jis. Nuteistasis M. E. pirmosiose apklause teigęs, kad jis pirmas santykiavo
su nukentėjusiąja, vėlesnėje apklausoje (1 t., 102-104 b.l.) ir teisme nurodė
kitokią įvykio eigą : pirmas santykiavęs M. T., po to –
jis ir vėl M. T.. Be to, M. E. pirmosiose
apklausose parodė, kad prieš įvykį kartu su nukentėjusiąja vyko pirkti alaus, o
vėliau parodymus pakeitė ir nurodė kad jie nevažiavo pirkti alaus. Nuteistųjų
parodymai ne tik nenuoseklūs, bet ir prieštaringi : kiekvienas iš nuteistųjų
parodė, kad būtent jo paliepimu nukentėjusioji nusirengė rūbus, M.
E. tvirtino nematęs, kaip M. T. santykiavo su
nukentėjusiąja, nes tuo metu stovėjo šalia automobilio, o M.
T. teigė, jog M. E. tuo metu sėdėjo automobilyje.
Įvertinus nuteistųjų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, nėra jokio
pagrindo laikyti teisingais jų parodymus, jog nukentėjusioji su jais lytiškai
santykiavusi savo noru.
Kiti du skundų argumentai – tai, kad nuteistieji
neturėjo jokio tikslo vežtis nukentėjusiąją išžaginti į mišką, nes galėjo tai
padaryti jos namuose ir kad išžaginimo atveju jie būtų sunaikinę įkalčius
(spermą) - yra skirti netiesiogiai patvirtinti nuteistųjų versiją apie
išžaginimo nebuvimą. Tačiau nuteistųjų versija bylos įrodymais yra paneigta,
todėl jų daromos prielaidos, kaip jie būtų elgęsi darydami nusikaltimą,
nepaneigia įrodymų, kuriais grindžiama nuteistųjų kaltė ir nesuteikia jokio
pagrindo daryti išvados, jog jie neįvykdė išžaginimo. Be to, šios nuteistųjų
prielaidos prieštarauja jų pačių duotiems parodymams, paneigtos kitais bylos
įrodymais ir faktais, kuriuos teismas nustatė šioje byloje. Nuteistieji teigia,
kad nukentėjusiąją iš jos namų išsivežė norėdami, kad ji parodytų kelią iki vietos,
kurioje galima nusipirkti alaus. Tačiau teisme M. E. ir M. T. parodė, kad alaus pirkti jie nenuvyko, nes jo turėjo
automobilyje, liudytojas S. Š. parodė, kad nuteistieji
įvykio dieną pirko alaus jo tėvo namuose, o tai reiškia, kad jie žinojo, kur
parduodamas alus. Nuosprendyje išvardintos ir kitos byloje nustatytos faktinės
aplinkybės, kurias įvertinęs teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistieji
pas nukentėjusiąją vyko turėdami išankstinį tikslą padaryti nusikaltimą.
Nuteistieji teigia, kad jei būtų padarę išžaginimą, būtų sunaikinę jo įkalčius
– spermą. Tačiau iš serologinių ir DNR tyrimų specialisto išvados matyti, kad M. T. sperma su 99,999999999 % tikimybe ir pavieniai
spermijai galintys, priklausyti šiam asmeniui, rasti ant nukentėjusiosios rūbų
(1 t., 140 b.l.), kuriais vilkėdama ji buvo išvežta iš įvykio vietos ir kitą
dieną pateikė policijos pareigūnams (1 t., 25 b.l.), todėl nuteistieji neturėjo
realios galimybės po nusikaltimo disponuoti šiais rūbais ir įtakoti biologinės
kilmės pėdsakų suradimo.
Abu nuteistieji teigia, kad jų kaltės nebuvimą
patvirtina tai, kad proceso metu jie nebuvo pasikvietę gynėjų t.y. nebuvo
sudarę teisinių paslaugų teikimo sutarties. Baudžiamojo proceso įstatymas
numato, kad asmuo savo teisę į gynybą gali įgyvendinti tiek pasirinkdamas ir
pasikviesdamas sau tinkamą gynėją (BPK 50 str. 2 d.), tiek prašydamas
užtikrinti gynėjo dalyvavimą ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo
(BPK 50 str. 3 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu M. E. ir M. T. dviejose iš trijų
apklausų jų prašymu buvo paskirti gynėjai (1 t., 59-63, 66-70, 96-104 b.l.), po
vieną kartą apeliantai gynėjo dalyvavimo nepageidavo (1 t., 64-65, 91-95 b.l.),
be to, nebuvo BPK 51 str. 1 d. 1-9 p. numatytų privalomų gynėjo dalyvavimo
pagrindų, todėl gynėjai nebuvo paskirti, teisminio bylos nagrinėjimo metu M. E. ir M. T. taip pat atstovavo
gynėjai. Taigi abu nuteistieji proceso metu realizavo savo teisę į gynybą, o jų
pasirinkta šios teisės įgyvendinimo forma - prašymas paskirti gynėją -
niekaip nėra susijusi su jų padaryto nusikaltimo įrodytumu.
Abu nuteistieji skunduose tvirtina, kad
nukentėjusioji davė melagingus parodymus siekdama savanaudiškų tikslų –
norėdama gauti iš jų pinigų. Tačiau šios aplinkybės nei vienas iš nuteistųjų
nenurodė nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Priešingai, M. T. teisme parodė, kad nežino, kodėl nukentėjusioji galėtų
jį apkalbėti, M. E. parodė, kad po įvykio nuvyko pas
nukentėjusiąją, tačiau ji atsisakė su juo kalbėti. Nuteistieji davė išsamius
parodymus apie įvykio aplinkybes, suprato, kad yra įtariami nusikaltimo
padarymu, todėl aplinkybės, kuri galėtų turėti didelės reikšmės sprendžiant
nukentėjusiosios parodymų patikimumo klausimą, nenurodymas bylos nagrinėjimo
metu akivaizdžiai prieštarauja jų pasirinktai gynybos interesams, todėl
suteikia pagrindą abejoti šio teiginio pagrįstumu. Tai, kad nukentėjusioji
neturėjo jokio turtinio intereso, patvirtina jos parodymai - apklausiama
ikiteisminio tyrimo teisėjos, nukentėjusioji parodė, kad apie nusikaltimą
pranešė, nes jautėsi labai pažeminta ir norėdama, kad tokie nusikaltimai nebūtų
toliau daromi, tačiau pinigų iš M. E. ir M.
T. neprašė ir neprašys (1 t., 41-43 b.l.) bei nukentėjusiosios pozicija dėl
žalos atlyginimo - proceso metu ji nepareiškė civilinio ieškinio.
Skirdamas nuteistiesiems bausmes, teismas atsižvelgė
į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą, į tai, kad
nenustatyta nei nuteistųjų atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių
ir nuteistiesiems skyrė vienintelę BK 149 str. 2 d. numatytą bausmės rūšį –
laisvės atėmimą, mažesnę nei sankcijoje numatytas jos vidurkis.
Individualizuodamas bausmes, teismas įvertino kiekvieno nuteistojo asmenybę
apibūdinančius duomenis : M. E. padarė nusikaltimą
turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau įvykdytą tyčinį nusikaltimą, M. T. anksčiau neteistas, darbovietės pateiktoje
charakteristikoje apibūdinamas teigiamai, todėl M. T. paskirta
dydžiu mažesnė bausmė nei M. E.. Abiems nuteistiesiems
skirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.),
bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos.
Apeliantai skunduose nurodo, kad po bylos
išnagrinėjimo apylinkės teisme O. Č. parašė pareiškimą,
kuriame nurodė, kad ji su jais lytiškai santykiavo savo noru, o teismo posėdžio
metu aiškindama, kad buvo išžaginta, norėjo iš jų gauti pinigų. Abu
nuteistieji prie skundų pridėjo šio pareiškimo nuorašus, o teisme jų gynėjas
pateikė šio pareiškimo originalą.
Apklausta apeliacinio teismo posėdyje nukentėjusioji
parodė, kad nurodytas pareiškimas buvo parašytas nuteistiesiems prašant, o
pareiškimo turinį ji surašė diktuojant jų gynėjui, todėl jame nurodytos įvykio
aplinkybės yra neteisingos. Ji patvirtino, kad jos parodymai pirmos
instancijos teisme yra teisingi. Pareiškimo surašymo aplinkybes patvirtino ir
apklausti apeliacinio teismo posėdyje abu nuteistieji. Nukentėjusiosios
pareiškimo surašymo ir jo pateikimo teismui aplinkybės patvirtina, kad jo
turinys buvo surašytas įtakojant nuteistiesiems, ji pati dėl parodymų pakeitimo
į teisėsaugos institucijas nesikreipė ir jiems pareiškimo nerašė, todėl tai
negali būti vertinama kaip nukentėjusios parodymų pakeitimas. Tenkinti skundą
jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nuteistiesiems M. T. ir
M. E.
bausmės
pradžia skaičiuotina nuo kardomosios priemonės-suėmimo paskyrimo dienos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė :
Nuteistųjų M. T. ir M. E. apeliacinius skundus atmesti Nuteistiesiems M. T. ir M. E. bausmės pradžią
skaičiuoti nuo 2007 metų vasario 1 dienos.
Kolegijos pirmininkė Bronė Vidzėnienė
Teisėjai:
Algirdas Gaputis
Sigitas Bagdonavičius