Civilinė byla Nr. e2-834-934/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00961-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.6; 3.3.2.6.1 

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Laimos Ribokaitės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. J., L. S., A. Z. ir uždarosios akcinės bendrovės „ICOR“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutarties, kuria priimtas pareiškimas dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo atsakovų „Veolia Environnement S. A.“, „Veolia Energie International S. A.“, uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ atžvilgiu ir civilinė byla šioje dalyje nutraukta, civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ieškinį atsakovams „Veolia Environnement S. A.“, „Veolia Energie International S. A.“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“, A. J., L. S., A. Z. ir uždarajai akcinei bendrovei „ICOR“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 14 d. nutartimi priimtas nagrinėti ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir ieškovė), ieškinys atsakovams „Veolia Environnement S. A.“, „Veolia Energie International S.A.“, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vilniaus energija“, UAB „Litesko“, A. J., L. S., A. Z. ir UAB „ICOR“ dėl valstybei padarytos 240 703 696 Eur žalos atlyginimo.

2.       2025 m. liepos 22 d. pateiktas ieškovės pareiškimas dėl ieškinio reikalavimo sumažinimo ir bendras ieškovės ir atsakovių „Veolia Environnement S. A.“, „Veolia Energie International S. A.“, UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Litesko“ (toliau – ir atsakovės, Veolia, Veolia įmonių grupė) pareiškimas dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo, bylos nutraukimo bei „Veolia Environnement S.A.“, „Veolia Energie International S.A.“, UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Litesko“ pašalinimo iš civilinės bylos (toliau – ir pareiškimas) (40 t., b. l. 94–100).

3.       Pareiškime nurodoma, kad derybų metu ieškovė ir Veolia susitarė, kad ieškovė atsisako visų reikalavimų Veolia atžvilgiu. Pažymėjo, kad pareiškimas neturi įtakos ieškovės teisėms ir reikalavimams likusių atsakovų – UAB „ICOR“, A. J., L. S. ir A. Z. – atžvilgiu, dėl to byla šioje apimtyje yra tęsiama. Ieškovė kartu su šiuo pareiškimu pateikė atskirą pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo sumažinimo iki 188 995 852 Eur. Nurodė, kad pareiškimas dėl ieškinio reikalavimo sumažinimo bus laikomas pateiktu įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bylos nutraukimo atsakovių atžvilgiu. Ieškovė patvirtino, kad jai yra žinomos ir suprantamos visos ieškinio atsisakymo teisinės pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 294 straipsnio 2 dalyje.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 24 d. nutartimi priėmė ieškovės pareiškimą dėl atsisakymo nuo ieškinio reikalavimų atsakovių atžvilgiu ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė.

5.       Teismas, atsižvelgdamas į bylos dalyką (reikalavimas atlyginti bendrais veiksmais padarytą žalą), nutarė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovės dalies ieškinio reikalavimų atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir (ar) viešajam interesui. Priešingos išvados nelemia ir atsakovų UAB „ICOR“, A. J., L. S. ir A. Z. paaiškinimuose (prašymuose) išdėstyti argumentai. Iš esmės visi nurodyti atsakovai kelia klausimą dėl Veolia grupės įmonių ir ieškovės sudarytos taikos sutarties įtakos jų, kaip solidariųjų bendraatsakovų, teisėms ir pareigoms. Teismas pažymėjo, kad šiuo procesiniu dokumentu (nutartimi) nėra sprendžiami klausimai dėl ieškinio tikslinimo, dėl proceso šalių procesinio statuso pagal patikslintą ieškinį, dėl reikalavimų apimties bei nėra vertinamas ieškinio pagrįstumas. Teismas įvertino, kad atsakovų nurodyti argumentai dėl solidaraus reikalavimų pobūdžio, ieškovės diskrecijos teisės pareikšti reikalavimus pasirinktam (-iems) iš bendraskolių tinkamo ar netinkamo realizavimo sudaro teisminio nagrinėjimo iš esmės, o ne ieškinio reikalavimų atsisakymo instituto taikymo, dalyką.

6.       Teismas padarė išvadą, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju ieškinio dalies reikalavimų atsisakymas prieštarautų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtintiems draudimams, todėl ieškinio atsisakymą priėmė ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė.

III.                      Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

7.       Atsakovas A. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutarties dalį, kuria civilinė byla nutraukta atsakovių Veolia atžvilgiu ir šios atsakovės pašalintos iš civilinės bylos, bei grąžinti ieškovės 2025 m. liepos 21 d. prašymo dalį dėl civilinės bylos nutraukimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (40 t., b. l. 171–176). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      Byla negali būti nutraukta, kol nėra įvertinti tokio nutraukimo pagrindo (atsisakymo nuo ieškinio, taikos sutarties, abipusio susitarimo) padariniai kitų atsakovų teisėms ir pareigoms, konkrečiai A. Z. teisėms ir pareigoms. Susitarimas, kurio pagrindu nutraukta byla Veolia atžvilgiu, nepateiktas.

7.2.                      Nutraukus neapibrėžtą bylos dalį, neaiški nei konkreti bylos dalis dėl kurios šalys nesirungs, nei ar ieškovė atsisakė reikalavimų Veolia atžvilgiu. Nenustačius šių aplinkybių, pažeista atsakovų teisė į teisminę gynybą.

7.3.                      Negautas A. Z. sutikimas dėl ieškinio atsisakymo Veolia atžvilgiu ir abipusio susitarimo. Atsakovas negali įvertinti, ar toks pareiškimas dėl ieškinio reikalavimo atsisakymo ir abipusis susitarimas yra teisėti, nes neįmanoma patikrinti, ar yra paisoma bendrininkavimui nustatyto imperatyvo, įtvirtinto CPK 44 straipsnio 3 dalyje.

7.4.                      Ieškinio reikalavimų atsisakymas prieš Veolia skundžiamoje nutartyje turėjo būti vertinamas visame ginčo kontekste, t. y. įvertinant ir tariamų solidarių skolininkų tarpusavio santykius, ir viešąjį interesą, ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – Energetikos ministerija) įgaliojimus atsisakyti dalies investicinio ieškinio reikalavimų, įgaliojimų (ne)buvimą „tęsti“ ginčą ir investicinio ieškinio tikslų teisėtumą (CPK 95 straipsnis). 

7.5.                      Veolia negalėjo būti pašalinta iš atsakovų byloje, kai ieškinio reikalavimai ir toliau yra grindžiami jos atliktais veiksmais bei reikalavimai A. Z. atžvilgiu byloje negali būti nagrinėjami, nes pagal pareikštą ieškinį tiek A. Z. tariami veiksmai, tiek Veolia veiksmai yra conditio sine qua non (privaloma sąlyga) priežastinio ryšio ir tariamos žalos požiūriu.

7.6.                      Ieškinio atsisakymas išimtinai tik prieš Veolia pažeidžia imperatyvią CK 6.6 straipsnio 6 dalies nuostatą, jog bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė. Ši įstatymo norma draudžia atleisti vieną ar kelis solidariai atsakingais laikomus asmenis nuo civilinės atsakomybės, kai tuo pačiu solidarus reikalavimas yra toliau reiškiamas kitiems atsakovams.

8.       Atsakovas L. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutarties dalį, kuria civilinė byla nutraukta atsakovių Veolia atžvilgiu ir šios atsakovės pašalintos iš civilinės bylos, bei grąžinti ieškovės 2025 m. liepos 21 d. prašymo dalį dėl civilinės bylos nutraukimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (40 t., b. l. 177–182). Nurodė, kad teismas civilinę bylą Veolia atžvilgiu nutraukė neteisėtai, kadangi neįvykdė pareigos patikrinti, ar ieškovės atsisakymas nuo ieškinio neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir (ar) viešajam interesui. Skundžiama nutartimi pažeistos imperatyvių įstatymo normų L. S. suteiktos garantijos, nes reikalavimų darbdavio atžvilgiu atsisakymas, paliekant atsakovu tik darbuotoją, prieštarauja CK 6.264 straipsnio 1 daliai. Atsisakius viso reikalavimo darbdavio atžvilgiu, darbuotojas negali būti paliktas vienas atsakyti už darbdaviui reiškiamus kaltinimus.

9.       Atsakovas A. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutarties dalį, kuria civilinė byla nutraukta atsakovių Veolia atžvilgiu ir šios atsakovės pašalintos iš civilinės bylos, bei grąžinti ieškovės 2025 m. liepos 21 d. prašymo dalį dėl civilinės bylos nutraukimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (40 t., b. l. 183–190). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Nurodė, kad skundžia tik tą nutarties dalį, kuria teismas visiškai pašalino Veolia grupės įmones iš proceso. Ieškinys toliau grindžiamas būtent Veolia ir su ja bandomų sieti kitų atsakovų tariamai bendrais veiksmais bei solidaria atsakomybe, todėl nelogiška iš civilinės bylos pašalinti pačią Veolia – pagrindinį solidariosios atsakomybės subjektą.

9.2.                      Solidariosios atsakomybės atveju teismas turi teisę pašalinti vieną iš bendraskolių tik tuo atveju, kai: ieškovas aiškiai atsisako visų reikalavimų jam (o ne tik dalies); yra aišku, kad likusieji solidarieji atsakovai visiškai atlygins žalą; tokie veiksmai nepažeidžia kitų proceso dalyvių teisės į teisingą ir efektyvią gynybą. Nagrinėjamu atveju nė viena iš šių sąlygų nebuvo išpildyta. Todėl skundžiama nutartis šiuo aspektu neatitinka imperatyviųjų teisės normų reikalavimų – iš bylos buvo pašalinti solidarūs subjektai, kai prievolė dar neįvykdyta, o ieškinys nėra išspręstas iš esmės (CK 6.6 straipsnio 3 ir 6 dalys).

9.3.                      Darbuotojo procesinė padėtis negali būti nagrinėjama ar vertinama atsietai nuo darbdavio (CK 6.264 straipsnis).

9.4.                      Skundžiama nutartis remiasi formalia prielaida, kad atsisakymas nuo ieškinio reikalavimų Veolia įmonių atžvilgiu yra besąlygiškas ir apima visą ieškinį šių subjektų atžvilgiu. Tačiau teismas nekonstatavo, kad visi ieškinio reikalavimai Veolia įmonių atžvilgiu yra visiškai panaikinti, o tuo labiau – nepateikė teisinės išvados dėl to, kaip tai veikia likusių atsakovų padėtį byloje. 

10.       Atsakovė

10.1.                      ICOR neskundžia nutarties dalies, kuria patenkintas ieškovės atsisakymas nuo 188 995 852 Eur dalies solidaraus reikalavimo su visomis iš to išplaukiančiomis atsisakymo nuo ieškinio teisinėmis pasekmėmis, numatytomis CPK 294 straipsnyje.

10.2.                      Bylos tęsimas valstybės vardu prieš asmenis, viršijant Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybės) įgaliojimus, susietus būtent su ieškinio Veolia grupės įmonėms reiškimu, būtų imperatyvių teisės normų pažeidimas (CPK 42 straipsnio 2 dalis), kurio teismas nenagrinėjo. Pašalinus iš bylos Veolia grupę, byloje atsakovais nelieka nė vieno asmens, kuris būtų paminėtas kaip atsakovas įgaliojimus Energetikos ministerijai veikti šioje byloje valstybės vardu suteikusiame Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarime Nr. 809, juo labiau nelieka teisinio pagrindo veikti valstybės vardu pagal Lietuvos Respublikos atstovavimo valstybei įstatymą.

10.3.                      Atsakovų atskyrimas šioje byloje yra negalimas (CK 6.6, CPK 7, 44 straipsniai). Ieškovei solidarų ieškinio reikalavimą kildinant iš bendrai Veolia įmonių ir kitų atsakovų atliktų veiksmų bei visų šių asmenų gautos naudos ir toliau palaikant šį savo ieškinio pagrindą, teismas neturėjo pagrindo siaurinti atsakovų byloje rato ir skundžiama nutartimi pašalinti minėtas Veolia įmones iš bylos. Teismas nepagrįstai ignoravo esminę aplinkybę, kad ieškinio teisinį ir faktinį pagrindą (ne tik dalyką) sudaro visų atsakovų solidarioji atsakomybė, kurią (pasak ieškovės) neva nulėmė visų atsakovų bendri veiksmai. Ieškovė byloje įrodinėja, kad ICOR ir kiti atsakovai, įskaitant visas Veolia grupės įmones, turi būti solidariai atsakingi prieš valstybę, nes neva bendrais veiksmais sukūrė bei įgyvendino „schemą“, tariamai skirtą pasipelnyti šilumos energijos vartotojų sąskaita. Be to, ieškovė iki šiol nepakeitė ieškinio teisinio ir faktinio pagrindo bei neatsisakė teisinių kaltinimų Veolia grupės įmonėms, todėl Veolia grupės įmonių veiksmai ir toliau yra ginčo dalykas, ieškovė neatsisakė ieškinio reikalavimo solidaraus pobūdžio, grindžiamo būtent Veolia įmonių atliktais veiksmais.

10.4.                      Teismas, priėmęs ieškovės reikalavimo atsisakymą, turėjo netenkinti tos prašymo dalies, kuria Veolia pašalinta iš atsakovų byloje, remdamasis CPK 42 straipsnio 2 dalimi, tokiam ieškinio atsisakymui tik dalies solidariųjų atsakovų atžvilgiu prieštaraujant imperatyviai įstatymo normai.

10.5.                      Teismas, įvertinęs toliau ieškovės palaikomo ieškinio turinį, skundžiama nutartimi laikydamas, kad Veolia grupės įmonės turėtų būti šalinamos iš atsakovų, savo iniciatyva turėjo įtraukti Veolia grupės įmones trečiaisiais asmenimis atsakovų pusėje. 

10.6.                      Skundžiama nutarties dalis neteisėta, nes teismas, pažeisdamas CPK 42 straipsnio 2 dalies ir 44 straipsnio 3 dalies nuostatas, neatliko ex officio (savo iniciatyva) pareigos įsitikinti, kad ieškovės atsisakymas nuo dalies ieškinio ir už jo slepiamas ieškovės ir Veolia susitarimas yra nesuderinami su byloje patrauktų solidariųjų atsakovų (bendrininkų) teisiniu statusu. Prieš priimdamas 2025 m. liepos 24 d. nutartį, teismas privalėjo išanalizuoti ieškovės ir Veolia grupės įmonių taikos sutartį, kuri yra esminis 2025 m. liepos 21 d. ieškovės ir Veolia grupės įmonių prašymo pagrindas. Visos taikos sutarties analizė buvo būtina tam, kad būtų galima nustatyti valstybės materialiojo teisinio reikalavimo atsisakymo pagrįstumą bei įvertinti ieškovės diskrecijos atsisakyti reikalavimų tik prieš dalį solidarių atsakovų ribas. Todėl, priimant skundžiamos nutarties dalį, buvo pagrindas išvadai, jog egzistuoja privalomo visų atsakovų procesinio bendrininkavimo situacija, remiantis minėta CPK 44 straipsnio 3 dalimi.

10.7.                      Teismo išvada, kad ICOR teisės nėra pažeidžiamos, yra paremta ne įrodymais, o nepagrįsta prielaida. Teismas neatsižvelgė į CPK 44 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą ir netikrino, ar bylos nutraukimas Veolia grupės įmonių, kaip dalies solidariųjų atsakovų, atžvilgiu atitinka minėtoje normoje numatytas taisykles. Neišreikalavęs ir neįvertinęs susitarimo, teismas negalėjo nei paneigti realios rizikos dėl ICOR teisinės padėties pabloginimo, nei tinkamai pritaikyti CPK 44 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties, leidžiančios tvirtinti susitarimą be visų bendraatsakovių sutikimo. Atsakovai nedavė sutikimo dėl ieškovės ir Veolia grupės taikos sutarties sudarymo ir Veolia grupės įmonių pašalinimo iš solidariųjų atsakovų, byloje paliekant toliau ieškinyje palaikomus kaltinimus Veolia grupės įmonėms.

11.       Ieškovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Energetikos ministerijos, atsiliepimu į atsakovų UAB „Icor“, A. J., L. S. ir A. Z. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutarties prašė nutraukti apeliacinį procesą arba atskiruosius skundus atmesti (41 t., b. l. 28–42). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:

11.1.                      Ieškovės ir Veolia įmonių grupės taikos sutartis nesukuria (ir negali sukurti) teisių ir pareigų likusiems atsakovams, nes šie nėra taikos sutarties šalys. Visos esminės taikos sutarties sąlygos paskelbtos viešai. Atitinkamai, teismas neturėjo pagrindo išreikalauti ir analizuoti taikos sutarties ir dėl šios priežasties.

11.2.                      Apeliantai bando veikti kaip viešąjį interesą ginantis prokuroras, nors neturi įstatyme numatytų įgalinimų kvestionuoti susitariančių šalių – ieškovės ir Veolia įmonių grupės – procesinio veiksnumo bei teisės tarpusavyje susitarti dėl procesinių santykių užbaigimo, kadangi teisė tikrinti šalių procesinį veiksnumą ir jų valios išraišką (diskrecijos teisę atsisakyti ieškinio) priklauso teismui, bet ne likusiems atsakovams, neturintiems jokių teisinių įgaliojimų veikti viešojo intereso gynimo srityje.

11.3.                      Atsakovai klaidina teismą, painiodami bylos nutraukimo atsisakius ieškinio (CPK 293 straipsnio 4 dalis) bei patvirtinus taikos sutartį (CPK 293 straipsnio 5 dalis) institutus. Ieškovui atsisakius ieškinio, teismas nesprendžia ir nekontroliuoja šalių taikaus susitarimo sąlygų – teismas tik konstatuoja ieškovo valią atsisakyti ieškinio ir patikrina tokio procesinio veiksmo leistinumą (CK 1.137 straipsnio 3 dalis) bei formalius reikalavimus.

11.4.                      Atsisakiusi dalies ieškinio reikalavimų, ieškovė neprivalėjo (ir neprivalo) tikslinti savo ieškinio pagrindo. Kartu su pareiškimu dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo. Bylos nagrinėjimo ribos bus aiškiai apibrėžtos – įsiteisėjus nutarčiai dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio reikalavimų, likę atsakovai bus atleisti nuo Veolia įmonių grupės įsipareigojimų dalies vykdymo. Ieškovė sumažino ieškinio reikalavimą Veolia įmonių grupei priskirta žalos dalimi ir toliau byloje reikalaus tik UAB „ICOR“, A. J., L. S. ir A. Z. priskirtos žalos dalies.

11.5.                      Priešingai negu teigia atsakovai, pastarųjų atlikti neteisėti veiksmai yra savarankiški ir nepriklausė nuo Veolia įmonių grupės valios. Kiekvienas iš likusių atsakovų turėjo savo savarankišką ir svarbų vaidmenį, kuris užtikrino pasipelnymo schemos sukūrimą ir įgyvendinimą. Byloje esantys išsamūs įrodymai patvirtina, jog UAB „ICOR“, A. J., L. S. ir A. Z. kiekvienas atliko savarankiškus neteisėtus veiksmus.

11.6.                      Jeigu bylą nagrinėjantis teismas nuspręstų, jog, įsiteisėjus nutarčiai dėl atsisakymo nuo dalies reikalavimų, ieškinys prieš likusius atsakovus neatitinka CPK keliamų procesinio dokumento turinio ir formos reikalavimų (CPK 111, 135 straipsniai), teismas turės galimybę įpareigoti ieškovę ištaisyti trūkumus bei patikslinti ieškinio pagrindą.

11.7.                      Spręsdamas klausimą dėl pareiškimo priėmimo ir bylos prieš Veolia įmonių grupę nutraukimo, teismas neprivalėjo nutartimi išspręsti ir Veolia įmonių grupės įtraukimo į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis klausimo. Sudariusi taikos sutartį, kuria buvo išspręsti visi jos šalių tarpusavio ginčai, ieškovė įgyvendino savo diskrecijos teisę atsisakyti reikalavimo teisės prieš vieną iš solidariųjų skolininkų, dėl to likę bendraskoliai bus atleisti nuo Veolia įmonių grupės prievolės dalies vykdymo. Atsakovai tokio procesinio prašymo nepareiškę.

11.8.                      Atsakovų atskirieji skundai pareikšti nesąžiningai naudojantis procesinėmis teisėmis. Nors teismas nurodė, kad atsakovų nurodyti argumentai dėl solidaraus reikalavimų pobūdžio, ieškovės diskrecijos teisės pareikšti reikalavimus pasirinktam (-iems) iš bendraskolių tinkamo ir (ar) netinkamo realizavimo sudaro teisminio ginčo nagrinėjimo iš esmės, o ne ieškinio dalies atsisakymo instituto (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas, 294 straipsnio 1 dalis) taikymo, dalyką, tačiau atsakovai, užuot įrodinėję CK 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų draudimų egzistavimą, toliau pateikia argumentus, sudarančius bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, arba kelia klausimus, kurie jau yra išspręsti teismo.

11.9.                      Atsakovai kvestionuoja Energetikos ministerijos įgaliojimus reikšti ieškinį prieš likusius atsakovus ir veikti ieškovės Lietuvos Respublikos vardu, nors tokie atsakovų prašymai byloje jau buvo ne kartą išspręsti ir atmesti.

11.10.                      Atsakovų atskiruosiuose skunduose nurodomi motyvai, esą likusių atsakovų vaidmuo yra tik „antraeilis“ ir priklausantis nuo (duomenys neskelbtini) veiksmų, o atsakovai buvo tik „(duomenys neskelbtini) darbuotojai“ ir veikė „tik pagal (duomenys neskelbtini) pavedimą“, bus išspręsti išnagrinėjus bylą iš esmės.

12.       Veolia Environnement S. A., Veolia Energie International S. A., UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Litesko“ atsiliepimu į atsakovų UAB „Icor“, A. J., L. S. ir A. Z. atskiruosius skundus prašė juos atmesti (41 t., b. l. 44–52). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Ieškovė turėjo teisę atsisakyti dalies ieškinio reikalavimų ir šią teisę įgyvendino tinkamai (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškinio dalies reikalavimų atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir (ar) viešajam interesui.

12.2.                      Energetikos ministerijos įgaliojimo tęsti bylą kitų atsakovų atžvilgiu klausimai neaktualūs sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo. Skundžiama nutartimi teismas sprendė tik dėl CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos ieškovės teisės atsisakyti dalies ieškinio reikalavimų konkrečių atsakovų – Veolia grupės įmonių – atžvilgiu. Skundžiama nutartimi teismas nesprendė dėl ieškovės teisės veikti Vyriausybės 2016 m. vasario 3 d. nutarimo Nr. 103 ir jo 2020 m. liepos 16 d. pakeitimo pagrindu.

12.3.                      Skundžiamos nutarties peržiūra tais aspektais, kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir neturėjo nagrinėti, yra negalima.

12.4.                      Nėra pagrindo Veolia grupės įmonių palikti byloje trečiųjų asmenų statusu. Teismui priėmus ieškovės pareiškimą dėl dalies ieškinio atsisakymo Veolia grupės įmonių atžvilgiu, galutinis teismo sprendimas šioje byloje nebeturės reikšmės Veolia grupės įmonių teisėms ir pareigoms.

12.5.                      Ieškovės ir Veolia grupės įmonių taikos sutarties vertinimas neaktualus sprendžiant dėl ieškovės procesinės teisės atsisakyti dalies ieškinio reikalavimų. CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė atsisakyti ieškinio reikalavimų nesiejama su papildomomis sąlygomis (išskyrus imperatyvias įstatymo normas). Teismas, spręsdamas dėl ieškovės pareiškimo dėl dalies ieškinio atsisakymo klausimą, neturėjo pareigos vertinti ieškovės ir Veolia taikos sutarties teisėtumo.

12.6.                      Ieškovei pareiškimu atsisakius visų reikalavimų Veolia grupės įmonių atžvilgiu ir kitu pareiškimu sumažinus kitiems atsakovams reiškiamus ieškinio reikalavimus ta apimtimi, kuri ieškinyje buvo siejama su Veolia grupės įmonėmis, jokie solidariosios Veolia grupės įmonių atsakomybės su kitais šios bylos atsakovais klausimai nebekyla. Todėl A. J. pateikiami argumentai, susiję su galimos jo solidariosios atsakomybės su (duomenys neskelbtini) klausimais, tampa nebeaktualūs. Analogiškai L. S. pateikiami argumentai, susiję su galimos jo solidariosios atsakomybės su (duomenys neskelbtini) klausimais, taip pat tampa nebeaktualūs.

13.       Atsakovas A. J. atsiliepimu į atsakovų UAB „Icor“, L. S. ir A. Z. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutarties prašė: 1) atskiruosius skundus tenkinti; 2) išreikalauti iš ieškovės šiuos dokumentus: 2025 m. liepos 9 d. Vyriausybės nutarimą, kuriuo buvo patvirtinta taikos sutartis su Veolia grupės įmonėmis; su šiuo nutarimu susijusius lydimuosius dokumentus: aiškinamuosius raštus, nutarimo projektus, kitų institucijų išvadas ir derinimo medžiagą, 2025 m. liepos 9 d. Vyriausybės posėdžio protokolo išrašą ir (ar) garso įrašą (jeigu yra); Veolia grupės įmonių ir Energetikos ministerijos pasirašytą taikos sutartį, įskaitant visus jos priedus ir susitarimus; 3) priimti į bylą kartu su šiuo atsiliepimu teikiamą papildomą įrodymą – Vyriausybės nutarimo projektą dėl taikos sutarties su Veolia (41 t., b. l. 43–50). Nurodė, kad iš esmės sutinka su UAB „ICOR“ atskirajame skunde išdėstytais argumentais, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.

14.       

14.1.                      Byloje liko neįvertinta aplinkybė, kad pašalindama iš bylos vien tik Veolia grupę ir tęsdama bylą tik kitų atsakovų atžvilgiu, ieškovė veikia interesų konflikto situacijoje, prieštaraudama Lietuvos valstybės valiai.

14.2.                      Skundžiama nutartis buvo priimta teismui neišanalizavus, ar byla prieš pretenzijų Lietuvai nepareiškusius asmenis – likusius atsakovus – gali būti tęsiama nedalyvaujant Veolia grupės įmonėms.

14.3.                      Vyriausybė 2025 m. liepos 9 d. vykusiame posėdyje viešai neskelbiamu nutarimu pritarė tik dėl taikos sutarties su Veolia sudarymo, tačiau atsisakė pritarti Vyriausybės nutarimo projekto antrajam punktui dėl bylos tęsimo prieš likusius atsakovus. Taigi, Vyriausybė tiesiogiai išreiškė atsisakymą pritarti bylos nutraukimui tik Veolia grupės atžvilgiu, ją tęsiant prieš likusius atsakovus. Skundžiama nutartis buvo priimta neatskleidus bylos ir sprendžiamo klausimo esmės. Tai yra pagrindas skundžiamą nutartį (apskųstą jos dalį) panaikinti ir prašymo dalį dėl bylos nutraukimo Veolia grupės atžvilgiu ir šių atsakovių pašalinimo iš bylos klausimą grąžinti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

14.4.                      Pritaria A. J., L. S. ir A. Z. atskirųjų skundų teiginiams.

15.       Atsakovas L. S. atsiliepimu į atsakovų UAB „Icor“, A. J. ir A. Z. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutarties prašė atskiruosius skundus tenkinti (41 t., b. l. 79–87). Atsiliepime nurodė, kad palaiko visus atsakovų atskiruosiuose skunduose išdėstytus argumentus. Taip pat nurodė, kad palaiko ieškovės 2025 m. rugpjūčio 14 d. atsiliepimo argumentą, kad Veolia pašalimui iš bylos esminės reikšmės turinčios aplinkybės sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką ir negali būti nagrinėjamos esamoje proceso stadijoje. 

16.       Atsakovas A. Z. atsiliepimu į atsakovų A. J., L. S. ir UAB „Icor“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutarties prašė: 1) atskiruosius skundus tenkinti; 2) išreikalauti iš ieškovės šiuos dokumentus: Veolia grupės įmonių ir Energetikos ministerijos pasirašytą taikos sutartį (abipusį susitarimą), įskaitant visus jos priedus ir susitarimus; viešai nepaskelbtą 2025 m. liepos 9 d. Vyriausybės nutarimą, kuriuo buvo patvirtinta taikos sutartis (Energetikos ministerija įgaliota sudaryti abipusį susitarimą) su Veolia grupės įmonėmis; visus su šiuo nutarimu susijusius lydimuosius dokumentus: aiškinamuosius raštus, nutarimo projektus, kitų institucijų išvadas ir derinimo medžiagą, 2025 m. liepos 9 d. Vyriausybės posėdžio protokolo išrašą bei garso įrašą (41 t., b. l. 62–67). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:

16.1.                      Atsakovų atskirieji skundai išryškina teisinę nutarties problemą: teismas neatsižvelgė į teisines pasekmes nutraukti bylą Veolia atžvilgiu, neištyrus ir neišnagrinėjus nei taikos sutarties turinio, nei taikos sutarties ir bylos nutraukimo pasekmių kitų tariamai solidariųjų skolininkų teisėms ir pareigoms. 

16.2.                      Veolia grupės pašalinimas iš proceso nepagrįstas, nes solidariosios atsakomybės konstrukcija neleidžia selektyviai eliminuoti pagrindinių atsakovų, paliekant byloje tik su jais siejamus asmenis (CK 6.6 straipsnio 6 dalis). Iš pareiškimo 3 punkto matyti, kad ieškovė sutiko atsisakyti visų reikalavimų Veolia, todėl arba byla turėjo būti nutraukta ir A. Z. atžvilgiu, arba teismas privalėjo išreikalauti taikos sutartį ir įvertinti jos poveikį visų bendraatsakovių teisėms.

16.3.                      2025 m. liepos 24 d. nutartis pažeidžia L. S. įstatymo suteiktas garantijas, nes, atsisakius reikalavimų darbdavio atžvilgiu ir palikus atsakovu tik darbuotoją, prieštaraujama CK 6.264 straipsnio 1 daliai.

16.4.                      Nutartis laikytina neteisėta ir naikintina, o bylos nagrinėjimas tęstinas su visais solidariaisiais atsakovais. Veolia gali būti nelaikoma atsakovu pagal investicinį ieškinį tik tuomet, jei teismas išreikalaus abipusį susitarimą (taikos sutartį), leis su juo susipažinti visiems atsakovams ir dėl jo pasisakyti, įvertins abipusio susitarimo padarinius ir užtikrins CPK 44 straipsnio 3 dalyje reikalaujamus tariamų bendrininkų sutikimus. Nutartis naikintina ir bylos nutraukimo klausimas turi būti perduotas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

16.5.                      Iš ieškovės išreikalautini įrodymai dėl jos įgaliojimų valstybės vardu pakeisti atsakovų ratą byloje ir tęsti bylinėjimąsi nebe prieš Veolia, o prieš likusius atsakovus.

17.       Ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimai dėl UAB „Icor, A. J., L. S. ir A. Z. 2025 m. rugpjūčio 18 d. procesinių dokumentų, kuriuose prašė: 1) nepriimti UAB „Icor“, A. J., L. S. ir A. Z. 2025 m. rugpjūčio 18 d. pateiktų procesinių dokumentų; atskiruosius skundus išnagrinėti skubos tvarka; nutraukti apeliacinį procesą arba atskiruosius skundus atmesti kaip nepagrįstus (41 t., b. l. 103–109).

17.1.                      Energetikos ministerijai 2025 m. rugpjūčio 14 d. pateikus atsiliepimą į atskiruosius skundus, 2025 m. rugpjūčio 18 d. UAB „Icor“, A. J., L. S. ir A. Z. pateikė atsiliepimus į vienas kito atskiruosius skundus, kuriais šie atsakovai formaliai išreiškė palaikymą vienas kito atskiriesiems skundams. Visgi, susipažinus su šių atsiliepimų turiniu, akivaizdu, jog tikrasis šių procesinių dokumentų tikslas yra ne atsiliepti į vienas kito skundus, tačiau atsikirsti į Energetikos ministerijos 2025 m. rugpjūčio 14 d. atsiliepimą pateikiant naujus argumentus bei įrodymus.

17.2.                      Atsakovų 2025 m. rugpjūčio 18 d. atsiliepimai negali būti priimti ir nagrinėjami kartu su atskiraisiais skundais bei į juos pateiktais atsiliepimais, nes juose atsakovai cituoja Energetikos ministerijos 2025 m. rugpjūčio 14 d. atsiliepime išdėstytus argumentus bei į juos atsikirtinėja. Procesiniai dokumentai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį skundą bei atsiliepimą į jį.

17.3.                      UAB „ICOR“ ir A. J. pateikta ekrano nuotrauka akivaizdžiai neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus: neįmanoma patikrinti pateiktos nuotraukos ir jos turinio autentiškumo, kadangi iš pateiktos ekrano nuotraukos matosi, jog nufotografuotas nepilnas dokumento (ekrano) vaizdas; nei ICOR, nei A. J. savo atsiliepimuose nenurodė ir nepaaiškino šios nuotraukos teisėto gavimo aplinkybių; nei ICOR, nei A. J. nenurodė šios nuotraukos autoriaus; pats šio įrodymo formatas – kompiuterio ekrano nuotrauka – akivaizdžiai rodo, jog šį dokumentą ICOR ir A. J. gavo neoficialiu būdu.

17.4.                      Kaip Energetikos ministerija nurodė savo 2025 m. liepos 24 d. paaiškinimuose, Lietuvos Respublikos ir Veolia įmonių grupės taikos sutartyje yra numatytas konfidencialumo įsipareigojimas, pagal kurį šalys įsipareigojo neviešinti taikos sutarties sąlygų. Atitinkamai, egzistuojant šalių valiai išsaugoti taikos sutarties konfidencialumą, Vyriausybės projektas, kuriuo taikos sutartis buvo patvirtinta, buvo teikiamas svarstyti neviešoje Vyriausybės posėdžio dalyje ir pagal darbo reglamentą projektas buvo neviešas. Atitinkamai, nei ICOR, nei A. J. (ar bet kuris kitas asmuo) neturėjo objektyvių teisėtų galimybių gauti minimo Vyriausybės nutarimo projekto.

17.5.                      Nurodydami, jog Vyriausybė 2025 m. liepos 9 d. posėdyje, atsakovų žiniomis, nepritarė bylos tęsimui prieš likusius atsakovus, atsakovai klaidina teismą. Vyriausybė, pritardama taikos sutarčiai su Veolia įmonių grupe, pritarė, jog taikos sutartis neapims ICOR, A. J., L. S. ir A. Z., kurių atžvilgiu byla bus tęsiama. 

17.6.                      Klausimas dėl Energetikos ministerijos įgaliojimų reikšti ieškinį žalą Lietuvos Respublikai sukėlusiems likusiems atsakovams jau buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartimi. Reikšdami pretenzijas dėl Energetikos ministerijos įgaliojimų nebuvimo, atsakovai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir veikia prieš teisingą bei operatyvų bylos išnagrinėjimą.

17.7.                      Teigdami, kad Veolia įmonių grupė negali būti pašalinta iš bylos, nes ankščiau teismas atsisakė priimti dalinį sprendimą L. S. atžvilgiu dėl pareikšto reikalavimo solidarumo, atsakovai klaidina teismą painiodami dalinio sprendimo ir bylos nutraukimo institutus. Pareikšto reikalavimo solidarumas niekaip nepaneigia ieškovo teisės atsisakyti ieškinio vieno iš solidarių atsakovų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

19.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ex officio patikrinusi, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

20.       Atskirieji skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria priimtas ieškovės pareiškimas dėl atsisakymo nuo ieškinio reikalavimų Veolia įmonių grupės atžvilgiu ir ši civilinės bylos dalis nutraukta.

Dėl rašytinių paaiškinimų, įrodymų (ne)priėmimo bei įrodymų (ne)išreikalavimo

21.       Apeliantai A. J. ir UAB „Icor“ kartu su atsiliepimais į atsakovų atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutarties pateikė papildomą įrodymą – Vyriausybės nutarimo projektą dėl taikos sutarties su Veolia.

22.       Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

23.       Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

24.       Pagal CPK 180 straipsnį, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi, įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023).

25.       Nagrinėjamu atveju apeliantai nenurodė argumentų, kuriais pagrįstų CPK 314 straipsnyje įtvirtintas išimtis, taip pat nepagrindė prašomų prijungti prie bylos įrodymų sąsajumo su nagrinėjamu ieškinio reikalavimų atsisakymo procesiniu klausimu, o taikos sutarties sąlygos, jos sudarymo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti.

26.       Ieškovė 2025 m. rugpjūčio 22 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė atsikirtimus dėl atsakovų atsiliepimuose į atskiruosius skundus nurodytų naujų argumentų dėl Vyriausybės 2025 m. liepos 9 d. nutarimo.

27.       CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.

28.       Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti konkretūs procesiniai terminai ir šiems pasibaigus draudžiama keisti (papildyti) skundą (atsiliepimą į jį) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022; 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-942-464/2022).

29.       Byloje nustatyta, kad ieškovė rašytinius paaiškinimus pateikė pasibaigus atsiliepimo į atskiruosius skundus padavimo terminams, todėl papildyti ar tikslinti atskirąjį skundą (atsiliepimą į atskirąjį skundą) yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Taigi, įvertinusi tai, kad netenkintas apeliantų prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo (žr. šios nutarties 25 punktą) bei atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą (žr. šios nutarties 27–28 punktus), teisėjų kolegija nutaria nepriimti ieškovės 2025 m. rugpjūčio 22 d. rašytinių paaiškinimų.

30.       Atsakovai A. J., A. Z., UAB „Icor“ atsiliepimu į atsakovų atskiruosius skundus, be kita ko, prašė išreikalauti iš Energetikos ministerijos šiuos dokumentus: Vyriausybės 2025 m. liepos 9 d. nutarimą, kuriuo buvo patvirtinta taikos sutartis su Veolia grupės įmonėmis; su šiuo nutarimu susijusius lydimuosius dokumentus: aiškinamuosius raštus, nutarimo projektus, kitų institucijų išvadas ir derinimo medžiagą, 2025 m. liepos 9 d. Vyriausybės posėdžio protokolo išrašą ir (ar) garso įrašą (jeigu yra); Veolia grupės įmonių ir Energetikos ministerijos pasirašytą taikos sutartį, įskaitant visus jos priedus ir susitarimus.

31.       Nagrinėjamu atveju apeliantai nepagrindė, kad prašomi išreikalauti duomenys gali būti reikšmingi nagrinėjamo procesinio klausimo kontekste, t. y. sprendžiant pareiškimo dėl ieškininio atsisakymo klausimą (CPK 180 straipsnis), o taikos sutarties sąlygos, jos sudarymo aplinkybės, minėta (žr. šios nutarties 25 punktą), nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl Energetikos ministerijos įgaliojimų toliau tęsti teisminį ginčą likusių atsakovų atžvilgiu. Pastarieji procesiniai klausimai, esant pagrindui, galės būti įvertinti teisminio nagrinėjimo metu, o aplinkybių, kurios įrodytų, kad ieškovai neturėjo teisės pateikti pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, apeliantai nepateikė, tokių duomenų nenustatė ir teisėjų kolegija. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina apeliantų prašymo dėl įrodymų išreikalavimo.

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

32.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2025 m. liepos 22 d. byloje gautas bendras ieškovės ir Veolia pareiškimas dėl dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo, kuriuo prašoma priimti ieškovės pareiškimą dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio reikalavimų atsakovių atžvilgiu ir jų atžvilgiu civilinę bylą nutraukti bei pašalinti iš šios civilinės bylos (40 t., b. l. 94–97). Kartu su pareiškimu pateiktas ieškovės pareiškimas dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo (40 t., b. l. 98–100).

33.       Ieškovės pareiškime dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo, be kita ko, nurodyta, kad, teismui priėmus bendrą ieškovės ir Veolia pareiškimą dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio reikalavimų ir šioje dalyje bylą nutraukus, ieškovė atitinkamai sumažina ieškinio reikalavimų sumą Veolia priskirta žalos suma, nurodyta ieškinio IV.3.1 dalyje, t. y. 188 995 852 Eur (žr. pareiškimo 3 punktą). Be to, pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo 4 punkte nurodyta, kad, teismui priėmus bendrą ieškovės ir Veolia pareiškimą dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio reikalavimų ir šią bylos dalį nutraukus, ieškovės ir Veolia byloje nagrinėjamas ginčas bus galutinai išspręstas (res judicata (galutinis teismo sprendimas)), o tolesnis bylos nagrinėjimas neturės įtakos Veolia teisėms ir (ar) pareigoms. Pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo 5 punkte pažymėta, kad ieškovė iš likusių atsakovų – UAB „ICOR“, A. J., L. S. ir A. Z. – reikalauja tik jiems priskirtos žalos atlyginimo, t. y. 51 707 844 Eur, kuri pagrindžiama ieškinio IV.3.2 ir IV.3.3 dalyse (40 t., b. l. 98–100).

34.       Apeliantai nesutikimą su skundžiamos nutarties dalimi iš esmės grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) prieš išspręsdamas pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo, teismas privalėjo į bylą išreikalauti taikos sutartį, nes taikos sutartis gali daryti įtaką likusių atsakovų teisėms ir pareigoms ar bloginti jų padėtį; 2) teismas, iš bylos pašalindamas Veolia įmonių grupę, neteisėtai atskyrė solidariuosius atsakovus, o ieškovė, atsisakydama ieškinio Veolia įmonių grupės atžvilgiu bei sumažindama ieškinio reikalavimą, privalėjo patikslinti ir ieškinio pagrindą; 3) teismas, spręsdamas dėl Veolia įmonių grupės pašalinimo iš bylos, turėjo analizuoti, ar Energetikos ministerija turi įgaliojimus tęsti bylą prieš likusius atsakovus, ir ar Energetikos ministerija turėjo įgaliojimus sudaryti taikos sutartį su Veolia įmonių grupe.

Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo

35.       CPK 13 straipsnyje įtvirtintas proceso šalių dispozityvumo principas, kuris yra būdingas privatinei teisei. Ieškinio ar jo reikalavimų dalies ieškovo atsisakymas yra dispozityvumo principo civiliame procese įgyvendinimo išraiška, nes teisminis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis šalių ar vienos iš jų iniciatyva. Šis principas leidžia šalims, neperžengiant įstatyme nustatytų ribų, pasirinkti savo elgesio variantą bylos nagrinėjimo procese. Vienas iš dispozityvumo principo turinio elementų yra šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi; ieškovas turi teisę atsiimti ieškinį ar jo atsisakyti, o atsakovas – pripažinti ieškinį (CPK 42, 139, 140 straipsniai). Tačiau teismas automatiškai nepriima ieškinio atsisakymo, ieškinio ar jo dalies atsisakymas nėra besąlyginis pagrindas teismui nutraukti bylą ar jos dalį. Teismas turi pareigą patikrinti, ar šis procesinis veiksmas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). 

36.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atskirųjų skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismo atlikta patikra formali ir aiškiai nepakankama.

37.       Pirma, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo vertinti ieškovės ir Veolia taikos sutarties sąlygas, jos sudarymo aplinkybes, kadangi ieškovė į teismą kreipėsi ne dėl taikos sutarties patvirtinimo ir šiuo pagrindu bylos nutraukimo (CPK 293 straipsnio 5 punktas), bet dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo ir bylos nutraukimo atsakovių atžvilgiu (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Taigi, taikos sutarties sąlygos, jos sudarymo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o jeigu jų turinys turi įtakos tolimesniam ginčo nagrinėjimui, ieškinio pagrįstumui, tai šios aplinkybės, esant pagrindui, galės būti vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, apeliantai nepateikė objektyvių duomenų, kad taikos sutarties sudarymas būtų apribojęs ieškovės teisę pateikti pareiškimą dėl ieškinio atsakovų atžvilgiu atsisakymo, tokių duomenų nenustatė ir teisėjų kolegija.

38.       Antra, teisėjų kolegija nesutinka apeliantų argumentais, kad, nutraukus neapibrėžtą bylos dalį, neaiški nei konkreti bylos dalis, dėl kurios šalys nesirungs, nei ar ieškovė atsisakė reikalavimų Veolia atžvilgiu, dėl to, apelianto vertinimu, pažeista atsakovų teisė į teisminę gynybą.

39.       Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir Veolia susitarė, jog ieškovė atsisako visų reikalavimų Veolia atžvilgiu, likusių atsakovų atžvilgiu byla tęsiama (žr. pareiškimo 3 punktą). Pareiškimo 8 punkte pažymėta, kad ieškovė teikia atskirą pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo sumažinimo iki 188 995 852 Eur (40 t., b. l. 94–97). Ieškovės pareiškime dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo, be kita ko, nurodyta, kad, teismui priėmus pareiškimą, ieškovė atitinkamai sumažins ieškinio reikalavimus Veolia priskirtos žalos dydžiu, nurodytu ieškinio IV.3.1 dalyje, t. y. 188 995 852 Eur (žr. pareiškimo 3 punktą) (40 t., b. l. 98–100). Be to, pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų sumažino 4 punkte nurodyta, kad, teismui priėmus pareiškimą, ieškovės ir Veolia byloje nagrinėjamas ginčas bus galutinai išspręstas, o tolesnis bylos nagrinėjimas neturės įtakos Veolia teisėms ir (ar) pareigoms. Pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo 5 punkte pažymėta, kad ieškovė iš likusių atsakovų – UAB „ICOR“, A. J., L. S. ir A. Z. – reikalauja tik jiems priskirtos žalos atlyginimo, t. y. 51 707 844 Eur, kuri pagrindžiama ieškinio IV.3.2 ir IV.3.3 dalyse.

40.       Taigi, aptartų aplinkybių visuma (žr. šios nutarties 39 punktą), priešingai nei teigia apeliantai, pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia nutraukiamą bylos dalį, taip pat ieškovės atsisakymą visų reikalavimų Veolia atžvilgiu, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad bylos nutraukimas bei atsakovių pašalinimas šiame etape sudaro prielaidas pažeisti atsakovų teisę į teisminę gynybą. 

41.       Trečia, teisėjų kolegija nesutinka su atskirųjų skundų argumentais, kad pašalinus iš bylos dalį atsakovų buvo pažeistos CK 6.6 straipsnio 6 dalies bei CPK 44 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios pareigą gauti bendraatsakovių sutikimą.

42.       Viena vertus, nors CK 6.6 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė, kita vertus, CK 6.23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidariosios prievolės kreditorius taip pat turi diskreciją atsisakyti reikalavimo vienam iš skolininkų. Kai solidarusis skolininkas atleidžiamas nuo jo prievolės dalies vykdymo, šio skolininko prievolė baigiasi (CK 6.129 straipsnio 1 dalis), o kiti bendraskoliai atleidžiami nuo bendraskolio prievolės dalies vykdymo (CK 6.129 straipsnio 6 dalis), todėl, be kita ko, ir bendraatsakovių sutikimas, teikiant teismui ieškinio atsisakymą, nebuvo reikalingas. Juolab kad šiuo atveju buvo sprendžiamas ne taikos sutarties tvirtinimo, o atsisakymo nuo dalies ieškinio reikalavimų klausimas, todėl bendraatsakovių sutikimas, ieškovei pasinaudojus CPK 140  straipsnio 1 dalyje numatyta teise, nereikalingas (CPK 44 straipsnio 3 dalis). Taigi, remiantis apeliantų argumentais, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad ieškinio reikalavimų atsisakymas atsakovų atžvilgiu pažeidžia CK 6.6 straipsnio 6 dalies ar CPK 44 straipsnio 3 dalies nuostatas.

43.       Be to, apeliantų samprotavimai dėl solidaraus reikalavimų pobūdžio, ieškovės diskrecijos teisės pareikšti reikalavimus pasirinktam (-iems) iš bendraskolių tinkamo ar netinkamo realizavimo, dėl apeliantų veikimo darbdavio vardu ir darbdavio nurodymu, sudaro teisminio ginčo nagrinėjimo iš esmės, o ne reikalavimų atsisakymo instituto taikymo, dalyką, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

44.       Ketvirta, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bylos prieš Veolia įmonių grupę nutraukimo, turėjo išspręsti ir Veolia įmonių grupės įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis klausimą.

45.       CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva.

46.       Taigi, šios nutarties 45 punkte aptartas teisinis reguliavimas nepaneigia galimybės, esant teismo nutarčiai nutraukti bylą atsakovių atžvilgiu ir jas pašalinti iš civilinės bylos, ir atsižvelgiant į ieškinio pagrindą bei dalyką, spręsti klausimą dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylos nagrinėjimą, pagrindus teismo sprendimo galimą įtaką jų teisėms ir pareigoms. Atsižvelgiant į tai, remiantis apeliantų nurodytais argumentais, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti CPK 42 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, draudžiančių priimti ieškinio atsisakymą, buvimą bei panaikinti apskųstą teismo nutartį.

47.       Penkta, apeliantų samprotavimai, kad sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo, teismas turėjo įvertinti Energetikos ministerijos įgaliojimų apimtį reikšti reikalavimus likusių atsakovų (ICOR, L. S., A. J. ir A. Z.) atžvilgiu, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, nes tai sudaro tolesnio bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, o duomenų, jog ieškovė neturėtų įgaliojimų pateikti pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo, apeliantai nepateikė, tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Dėl procesinės bylos baigties

48.       Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė bylos aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, kad ieškinio atsisakymas ir atsakovių pašalinimas iš bylos nagrinėjimo nepažeidžia imperatyvių įstatymo nuostatų bei viešojo intereso (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Apeliantų atskiruosiuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti. Dėl to atskirieji skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1  punktas).

49.       Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                            Dalia Kačinskienė

                   Laima Ribokaitė

                   Žilvinas Terebeiza