Civilinė byla Nr. e2-1645-330/2018

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00426-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.2.1.3.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dromedara“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-1398-538/2018 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dromedara“  dėl bankroto bylos iškėlimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) kreipėsi į teismą prašydamas atsakovei UAB „Dromedara“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovė turi 2 518,47 Eur įsiskolinimą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, susidariusį iki 2018 m. liepos 17 d. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė negali įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų, įstatymu nustatyta tvarka buvo įspėta dėl pareiškėjo ketinimo inicijuoti bankroto bylą. Pareiškėjo nuomone, įmonė yra nemoki.

2.       Atsakovė UAB „Dromedara“ prašė netenkinti pareiškėjo prašymo iškelti įmonei bankroto bylą. Nurodė, kad, iškėlus bankroto bylą, būtų pažeistas viešasis interesas, pragyvenimo šaltinio netektų du įmonėje šiuo metu dirbantys darbuotojai, valstybės finansų sistema patirtų papildomą finansinę naštą. Atsakovės nuomone, pareiškėja pradžioje turėjo išnaudoti kitas pažeistų teisių gynimo priemones. Nurodė, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai (30 109 Eur) neviršija pusės įmonės turto vertės (89 352 Eur). Nurodė, kad įmonė turi debitorinių skolų, sudarė ilgalaikę paslaugų teikimo sutartį, kas užtikrins nuolatinių pajamų gavimą.  

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi atsakovei UAB „Dromedara“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė A. S..

4.       Įvertinęs pateiktus finansinės atskaitomybės duomenis, teismas nustatė, kad iš esmės visą įmonės turtą sudaro įmonės vadovo ir akcininko skola įmonei. Nenustatęs realių galimybių dėl šios skolos išieškojimo, teismas įmonės mokumo vertinimo tikslu jos neįtraukė į įmonės turto vertę. Dėl nurodytos priežasties teismas debitorinės skolos suma sumažino įmonės balanse apskaityto turto vertę ir tuo pagrindu padarė išvadą, kad įmonė yra nemoki, kadangi jos pradelsti įsipareigojimai (30 109 Eur) viršija įmonės turto vertę (786 Eur).

5.       Teismas nepagrįstais pripažino atsakovės atsikirtimus, esą pareiškėjas turėjo išnaudoti kitas įsiskolinimo išieškojimo priemones. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl atsakovės įsiskolinimo pareiškėjui, o į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išnaudojo turimas įsiskolinimo išieškojimo priemones. Teismas taip pat pažymėjo, jog įmonės veiklos rodikliai per vienerių metų laikotarpį sumenko, be to, atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog vykdo veiklą. Teismas akcentavo, jog atsakovė turi didelius su darbo santykiais susijusius įsipareigojimus. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad įmonė yra nemoki, nevykdo prievolių, todėl nėra galimybių atsakovę išlaikyti kaip funkcionuojantį rinkos dalyvį.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Dromedara“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

6.1.                      Teismas atsakovės mokumą vertino remdamasis neteisingais duomenimis, neatsižvelgė į aplinkybę, jog įmonė stengiasi organizuoti savo veiklą ir kaip įmanoma greičiau įvykdyti prievolę pareiškėjui.

6.2.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė yra nemoki. Teismas netinkamai vertino atsakovės ir jos vadovo sudarytą susitarimą dėl skolos grąžinimo, pagal kurio sąlygas skola įmonei būtų grąžinta kasmėnesiniais mokėjimais per penkerius metus. Įmonės vadovui negrąžinus skolos, atsakovė imsis aktyvių skolos išieškojimo priemonių – nukreips išieškojimą į įmonės vadovui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Aplinkybė, jog įmonės skolininkas yra jos vadovas, nepaneigia skolos realumo ar išieškojimo galimybės. Tokiu būdu laikytina, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės jos turto vertės.

6.3.                      Teismas apsiribojo formaliu procesinių veiksmų atlikimu, nebuvo aktyvus ir neišreikalavo papildomų duomenų. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog įmonė stengiasi vykdyti veiklą ir gauti pajamų. Prie atskirojo skundo pridėti dokumentai patvirtina, kad įmonė šiuo metu vykdo veiklą.

6.4.                      Teismo išvados dėl įmonės nemokumo grindžiamos prielaidomis ir samprotavimais. Kilus abejonėms dėl įmonės mokumo, teismas turėjo pareikalauti papildomų duomenų. Įmonės vadovas, neturintis teisinių žinių, neturėjo galimybės įvertinti papildomų duomenų poreikio.

7.       Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus.

8.       Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas VSDFV Klaipėdos skyrius prašo atskirąjį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

8.1.                      Teismo išvada dėl visų atsakovės debitorinių skolų susigrąžinimo galimybių  yra pagrįsta, todėl šia įmonės turto dalimi įmonės mokumo nustatymo tikslu teisingai buvo sumažinta įmonės balanse apskaityto turto vertė. Iš pateiktų duomenų matyti, kad įmonė 2013 m. gruodžio 31 d. vadovui perdavė 177 918,14 Eur prekių įsigijimui, tačiau prekės nebuvo įsigytos, o perduotos lėšos keturis metus negrąžinamos.

8.2.                      Teismas, įvertinęs įmonės finansinės atskaitomybės duomenų dinamiką, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas įmonės veiklos vykdymo faktas. Teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, jog įmonė nemoka darbuotojams darbo užmokesčio, o jos veikla buvo nuostolinga.

8.3.                      Atsakovė, tvirtindama, kad sudaryto susitarimo pagrindu įmonei bus grąžinta jos vadovo skola, nepaaiškino, kodėl prekės ar perduotos lėšos iki šiol nebuvo grąžintos įmonei. Nepaaiškinta, kur buvo panaudotos įmonės vadovui perduotos lėšos.

8.4.                      Su atskiruoju skundu pateikti įrodymai nepatvirtina įmonės veiklos vykdymo fakto. Nėra patikimų ir objektyvių duomenų, kurie pagrįstų atsakovės veiklos realumą, pelningumą ir pajėgumą ją tęsti ateityje.

9.       Pareiškėjas VSDFV Klaipėdos skyrius kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Dromedara“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. „savo iniciatyva“) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11.       Atsakovė UAB „Dromedara“ kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2018 m. rugpjūčio 13 d. paslaugų teikimo sutarties, 2018 m. rugpjūčio 29 d. prašymo, 2010 m. sausio 11 d. sutarties, 2018 m. birželio 30 d. PVM sąskaitos faktūros, UAB „Dromedara“ banko sąskaitos išrašo ir pažymos apie P. Ž. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą kopijas. Pareiškėjas VSDFV Klaipėdos skyrius kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą – Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų 2018 m. rugsėjo 12 d. finansinę ataskaitą. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, byloje pareiškėjo ir atsakovės naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta šalių prieštaravimų dėl naujų įrodymų priėmimo. 

       Dėl įmonės mokumo vertinimo

12.       Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei UAB „Dromedara“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus pastarosios nemokumą.

13.       Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgimo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013).

14.       Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog ir aptariamu atveju mokumo pagrindimo įrodinėjimo našta tenka atsakovei UAB „Dromedara“.

15.       Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs UAB „Dromedara“ turtinę ir finansinę padėtį fiksuojančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria konstatuotas atsakovės nemokumas. Pirmosios instancijos teismas atsakovės nemokumą konstatavo įvertinęs įmonės 2018 m. liepos 31 d. finansinės atskaitomybės duomenis, iš kurių matyti, kad ataskaitiniu laikotarpiu įmonė turėjo 178 704 Eur vertės turto, o trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 30 109 Eur sumą. Teismas nustatė, kad visi įmonės balanse nurodyti trumpalaikiai įsipareigojimai yra pradelsti. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria konstatuotas įmonės nemokumo faktas, neginčija aplinkybės, jog visi įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai yra pradelsti, tačiau apeliuoja į tai, jog nustatyta pradelstų įsipareigojimų suma, įvertinus balanse apskaityto turto vertę, nelemia įmonės nemokumo būsenos pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais.

16.       Minėta, jog vertinant įmonės mokumo situaciją, esminę reikšmę turi ne balanse apskaityta turto vertė, o reali į balansą įtraukto turto vertė. Tuo tikslu pirmosios instancijos teismas byloje atliko išsamų vertinimą, kurio metu buvo nustatyta, kad didžiąją dalį įmonės apskaityto turto (178 704 Eur) sudaro trumpalaikis turtas (178 398 Eur), į kurio masę įtraukta 177 918,14 Eur UAB „Dromedara“ vadovo P. Ž. skola įmonei. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs realių debitorinės skolos išieškojimo visa apimtimi galimybių, šios skolos suma sumažino balanse apskaityto įmonės turto vertę. Tokiu būdu teismo konstatuota, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai siekia 30 109 Eur, o įmonės turto vertė sudaro tik 786 Eur. Įvertinęs realios turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykį, teismas konstatavo, kad įmonė yra nemoki (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

17.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuotas UAB „Dromedara“ nemokumas, nurodė, jog teismas apsiribojo vien formaliu įmonės mokumo vertinimu, nereikalavo papildomų duomenų, o įmonės debitorinį įsiskolinimą nepagrįstai pripažino beviltišku. Apeliacinis teismas šią apeliantės poziciją pripažįsta nepagrįsta. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamų įmonės mokumo situacijos vertinimą. Nagrinėjamu atveju pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų duomenys nerodo akivaizdaus nemokumo, tačiau išvada dėl įmonės nemokumo būsenos padaryta įvertinus realią į įmonės balansą įrašyto turto vertę, įsitikinus atitinkamos sudėties turto egzistavimu – įmonės vadovo skolos išieškojimo perspektyvumu. Tokio vertinimo nėra pagrindo pripažinti paviršutinišku, ydingu ar formaliu. Pirmosios instancijos teismui padarius reikšmingą sprendžiamam klausimui išvadą dėl įmonės realios turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio, leidžiančio konstatuoti nemokumą, apeliantė, turėdama šios aplinkybės įrodinėjimo naštą, nepateikė pagrįstų argumentų ir objektyvių duomenų, paneigiančių tokią teismo išvadą, t. y. nepaneigė nustatytos realios turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio. Akcentuotina ir tai, jog atsakovei pirmosios instancijos teisme buvo sudarytos papildomos galimybės įrodinėti ginčui reikšmingas aplinkybes, teikti įrodymus.  Apeliacinis teismas deklaratyviu pripažįsta apeliantės argumentą, jog įmonės vadovas esą dėl teisinių žinių stokos neturėjo galimybės įvertinti į bylą teiktinų įrodymų poreikio.

18.       Apeliacinis teismas neturi pagrindo pagrįstais pripažinti apeliantės argumentų, kuriais įmonės mokumo faktui patvirtinti akcentuojamas įmonės debitorinio įsiskolinimo egzistavimo faktas. Pažymėtina, jog vien tokios rūšies turto apskaitymas balanse savaime nesuponuoja išvados, jog juridinis asmuo tokios vertės turtu realiai disponuoja. Teismų praktikoje, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015).

19.       Aplinkybė, jog įmonės vadovas, kaip skolininkas ir kaip juridinio asmens (kreditoriaus) atstovas parengė susitarimą dėl skolos, kuri sudaro beveik visą apskaitomą įmonės turtą, nėra pakankama konstatuoti debitorinės skolos (kaip įmonės turto) realumo ir įtakos objektyviai turto apimčiai. Didelių abejonių dėl įmonės vadovo, kaip įmonės skolininko ir juridinio asmens valdymo organo, turtinės padėties, jo sąžiningumo ir lojalumo įmonei kelia eilė aplinkybių. Skola įmonei net iš dalies negrąžinama dar nuo 2013 metų. Šiame kontekste apeliacinis teismas akcentuoja, jog ši skola grindžiama ne paskoliniais ar panašaus turinio teisiniais santykiais. Bylos duomenys patvirtina, kad dar 2013 metų pabaigoje įmonė vadovui, kaip atskaitingam asmeniui, išdavė lėšas prekėms įsigyti. Įmonės vadovas prekių neįsigijo ir jam patikėtų lėšų negrąžino. Tai leidžia daryti išvada, jog įmonės veiklai būtinos lėšos buvo savavališkai panaudotos įmonės vadovo asmeninėms reikmėms. Apeliantė įmonės vadovo turtinę padėtį, kuri esą galėtų užtikrinti savalaikį skolos grąžinimą, grindžia tuo, jog šis asmuo turi nekilnojamojo turto. Tačiau pateiktų duomenų negalima laikyti objektyviais, kadangi jie parengti prieš keliolika metų, todėl šiuo momentu neabejotinai yra praradę aktualumą, be to, jie dėl akivaizdaus ginčui reikšmingų duomenų trūkumo nelaikytini informatyviais. Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantei grindžiant argumentus dėl debitorinės skolos realumo, visų pirma turėjo būti pateikti duomenys, jog įmonės vadovas bus pajėgus kas mėnesį skolą sumažinti šalių susitarime nurodyta suma, o ne teikti nuorodas į tai, jog skolą bus galima išieškoti priverstinai. Nagrinėjamu atveju nėra net prielaidų išvadai, jog įmonės vadovas būtų pajėgus kas mėnesį mokėti šalių susitarime aptarto dydžio įmokas. Kita vertus, neaiškios, nežinia ar teisėtos įmonės vadovo skolos įmonei susidarymo aplinkybės (įmonės vadovas įmonės lėšas, skirtas prekėms įsigyti panaudojo asmeninėms reikmėms), ilgametis nesiėmimas priemonių įsiskolinimui likviduoti ar sumažinti, leidžia daryti išvadą, jog įmonės vadovo piniginė prievolė įmonei sukurta akivaizdaus interesų konflikto įtakoje, o tai sudaro pagrįstas prielaidas abejoti, ar apeliantė gali imtis aktyvių ir rezultatyvių veiksmų skolos išieškojimo procese tuo atveju, jeigu skolininkas vengtų vykdyti prievoles. Pagal byloje surinktus duomenis apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuostata įmonės mokumo įvertinimo tikslu įmonės balanse apskaityto turto vertę sumažinti debitorinio įsiskolinimo suma. Tai lemia išvadą, jog apeliantė nepaneigė teismo nustatyto įmonės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio, įrodančio įmonės nemokumą.

20.       Apeliacinio teismo vertinimu, nustačius tokį įmonės realios turto vertės (786 Eur) ir pradelstų įsipareigojimų (30 109 Eur) santykį, teisinės reikšmės netenka apeliantės akcentuojamos aplinkybės, jog įmonė stengiasi vykdyti veiklą ir gauti pajamų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2009).

21.       Nagrinėjamu atveju apeliantės finansinė padėtis neatitinka nurodyto pradelstų įsipareigojimų ir turto masės balanso (negalima daryti išvados, jog pradelsti įsipareigojimai tik nežymiai viršija pusės turto vertę), todėl nėra ir prielaidų svarstyti reabilitacinio tikslo taikymo galimybės. Kita vertus, apeliantės pateikti įrodymai apie įmonės planuojamas gauti nuolatines pajamas, neįtikina, jog nurodytomis priemonėmis įmonės veikla galėtų būti stabilizuota, o mokumas atkurtas. Apeliantė įmonės veikos tęstinumui ir perspektyvumui pagrįsti pateikė bankroto bylos iškėlimo klausimo svarstymo metu sudarytą paslaugų teikimo sutartį, tačiau sutarties turinys nepatvirtina, kad jos vykdymas leistų atkurti įmonės mokumą. Atsižvelgiant į nustatytą pradelstų įsipareigojimų sumą, įmonės mokumo neatkurtų ir 2010 m. sausio 11 d. sutarties vykdymas. Iš sutarties sąlygų matyti, jog vykdant šią sutartį, kas mėnesį gaunama tik 144,81 Eur pajamų (atėmus patirtas išlaidas).

22.       Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog įmonė yra nemoki, jos finansiniai sunkumai nėra laikini, įmonės veikla nuostolinga, pradelsti įsipareigojimai nuosekliai didėja, įmonėje susidarė įsiskolinimas darbuotojams, tiekėjams, Valstybinio socialinio draudimo biudžetui, įmonė neturi vertingo likvidaus turto, todėl nėra pagrindo prielaidoms, jog įmonės mokumas per trumpą laikotarpį galėtų būti atkurtas. Esant tokiai situacijai, apeliantės išlikimas rinkoje gali sąlygoti dar didesnį jos kreditorių teisių pažeidimą.

23.       Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nedaro įtakos apskųstos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.

24.       Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantė, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui įrodymų, paneigiančių apskųstoje nutartyje nustatytas aplinkybes. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl UAB „Dromedara“ nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Apeliantė neįrodė, jog realiai turi turto ar lėšų, kurių pakaktų finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ar bent objektyviai deda pastangas įsiskolinimams greitai likviduoti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nėra pagrindo abejoti procesinio sprendimo iškelti UAB „Dromedara“ bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                Gintaras Pečiulis