Administracinė byla Nr. eA-1824-624/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07616-2024-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja M. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 24S289114, kuriuo pareiškėja įpareigojama savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2025 m. sausio 9 d. (toliau – ir Sprendimas) (pastaba: Sprendime nurodyta data, iki kada pareiškėja yra įpareigojama išvykti iš Lietuvos Respublikos – 2024 m. sausio 9 d., todėl 2025 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 25S30814 ginčijamo Sprendimo techninė klaida yra ištaisyta taip: „Nusprendžiu grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. sausio 9 d.“).
2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
2.1. Migracijos departamentas 2024 m. liepos 4 d. priėmė sprendimą Nr. 24S159233, kuriuo įpareigojo pareiškėją išvykti savanoriškai į Ukrainą. Regionų administracinis teismas
2024 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-13466-979/2024, kuriuo tenkino pareiškėjos skundą ir panaikino Migracijos departamento 2024 m. liepos 4 d. sprendimą
Nr. 24S159233. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento 2024 m. liepos 4 d. sprendimas
Nr. 24S159233 neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ)
10 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, nes iš administracinio sprendimo turinio negalima pripažinti, jog buvo atliktas kompleksinis ir visapusiškas su pareiškėja susijusios informacijos vertinimas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai. Po šio teismo sprendimo pareiškėja pateikė atsakovui prašymą Nr. 2412-LLG-1132 išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pačiu pagrindu, kuriuo jai buvo išduotas 2023 m. gruodžio 20 d. leidimas laikinai gyventi
Nr. 760212974, t. y. tuo pagrindu, kad ji negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių. Tačiau ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas įpareigojo pareiškėją išvykti savanoriškai į Ukrainą.
2.2. Ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinys yra analogiškas Regionų administracinio teismo panaikintam atsakovo 2024 m. liepos 4 d. sprendimo turiniui. Vien tai, kad atsakovas lygiai taip pat formaliai, kaip ir panaikintame 2024 m. liepos 4 d. sprendime, nurodė, kad nėra kokių nors aplinkybių arba, kad pareiškėja gali būti perkelta į saugesnę vietą Ukrainoje, nereiškia, kad teismo sprendimas buvo vykdytas. Skundžiamas sprendimas iš esmės savo turiniu niekuo nesiskiria nuo formalaus 2024 m. liepos 4 d. sprendimo. Todėl, atsakovui neįvykdžius Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimo, kuris atsakovui iš esmės turi įstatymo galią, skundžiamas atsakovo 2024 m. gruodžio 10 d. negali būti laikomas teisėtu.
2.3. Pareiškėja nėra padariusi jokių teisės pažeidimų, dėl kurių ji būtų kuo nors pavojinga Lietuvos Respublikai. Pareiškėja savanoriauja ir padeda žmonėms. Jau ne vienerius metus gyvena Lietuvoje, buvo sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu ir Lietuvą jau laiko savo namais. Gyvendama Lietuvoje ji užregistravo individualią veiklą, gavo pajamas, taip pat vykdė ir iki šiol vykdo meninę ir savanorišką veiklą. Pareiškėja susirado Lietuvoje daug draugų, užmezgė santykius su bendraminčiais, kolegomis, bendradarbiauja su žmonėmis įvairiose srityse, teikia pagalbą vaikams. Be to, pareiškėja nėra nutraukusi santykių ir su buvusiu sutuoktiniu, jis jai leidžia naudotis jam priklausančiu butu. Pareiškėja nebegali įsivaizduoti savo gyvenimo Ukrainoje ir gyvenimas šioje šalyje ją itin traumuoja.
2.4. Atsakovas skundžiamame sprendime formaliai nurodė 2014 m. spalio 20 d. Ukrainos įstatymą „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių”. Charkove (Charkive) yra itin pavojinga gyventi. Atsakovas nepagrindė savo teiginių dėl pareiškėjos perkėlimo jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis ir nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad Ukrainoje pareiškėja realiai galėtų būti perkelta į saugią vietą, kad būtų pasirūpinta būstu ir tinkamomis gyvenimo sąlygomis ir ten būtų užtikrintas pareiškėjos saugumas. Atsakovo teiginiai dėl saugumo Ukrainoje yra absurdiški – nei viena vieta Ukrainoje nėra saugi.
2.5. Atsakovas, kaip valdžios institucija, nagrinėdama dokumentus dėl pareiškėjos grąžinimo į Ukrainą, sprendime tik formaliai nurodydamas UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, visiškai nerinko bei netyrė įrodymų dėl aplinkybių, draudžiančių grąžinti pareiškėją į Ukrainą, ir tokiu būdu nevykdė pareigos individualiai vertinti konkrečią situaciją ir pažeidė taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų reikšmingų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Todėl atsakovo skundžiamas sprendimas neatitinka jam keliamų VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti ir nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
3.1. Pareiškėja nuo 2023 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Ukrainos piliečiams, kurie turi biometrinius pasus, taikomas bevizis režimas, todėl, vadovaujantis
UTPĮ 11 straipsnio 2 dalies nuostata, užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje neteisėtai nuo 2023 m. gruodžio 10 d., t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.
3.2. Pareiškėja iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negavo, todėl iki 2023 m. gruodžio 9 d. (24:00 val.) privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu leidžia bevizis režimas, todėl pažeidė UTPĮ 124 straipsnio 2 dalies nuostatas.
3.3. Priešingai nei nurodoma skunde, Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą surinko jam prieinamus duomenis apie pareiškėją (ryšiai su Lietuvos Respublika) ir nustatė, kad pareiškėja neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje,
2021 m. balandžio 24 d. pareiškėja buvo sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau 2022 m. liepos 1 d. ji nutraukta. Nustatyta, kad pareiškėja nuo 2021 m. spalio 17 d. vykdo individualią veiklą, didžiąją laiko dalį būdama Lietuvos Respublikoje neteisėtai, t. y. neturėdama leidimo laikinai gyventi ir viršydama bevizio režimo laikotarpį. Taigi Migracijos departamento vertinimu, pareiškėja neturi ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir šiuo metu neturi galiojančio dokumento suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Taip pat nenustatyta kitų reikšmingų ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas. Pati pareiškėja daugiau nenurodo jokių aplinkybių, kurios nebūtų žinomos Migracijos departamentui ginčijamo sprendimo priėmimo metu ar paneigtų jame nustatytas aplinkybes ir vertinimą. Vien deklaratyvus nesutikimas su ginčijamu sprendimu nesudaro pagrindo teigti, kad jis yra nepagrįstas ar nemotyvuotas. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, vykdydamas Regionų administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-13466-979/2024, ištaisė teismo nustatytus trūkumus ir priėmė naują pagrįstą bei motyvuotą sprendimą.
3.4. Atmestini pareiškėjos skundo teiginiai, kad jai nesaugu grįžti į Ukrainą. Pareiškėja galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jos gyvenamoje vietoje Ukrainoje yra nesaugu. Migracijos departamentas iš viešai prieinamų duomenų nustatė, kad 2021 m. Ukrainoje iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. Ukrainos gyventojų. Be to, pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėja Ukrainoje gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietovėje, jeigu jos gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu. Taip pat ginčijamame Sprendime nurodyta, kad nenustatyta UTPĮ
130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėja nepateikė duomenų, jog Ukrainoje kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jos prašymas nebuvo patenkintas.
3.5. Iš pareiškėjos Ukrainos piliečio paso spaudų matyti, kad pareiškėja 2022–2023 m. mažiausiai 4 kartus kirto Lenkijos – Ukrainos sieną per Korčovaos pasienio kirtimo punktus. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja laisvai grįžta į Ukrainą ir paneigia jos skundo teiginius, kad jai ten yra nesaugu, bei patvirtina ginčijamo sprendimo išvadą, kad nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėja negalėtų grįžti į Ukrainą ir prireikus kreiptis dėl vidinio persikėlimo galimybės.
3.6. Ginčijamu sprendimu pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
5. Teismas vadovavosi UTPĮ 11 straipsnio 2 dalimi, 124 straipsnio 1 dalimi, 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 127 straipsnio 1, 3 dalimis, 128 straipsnio 1 dalimi, Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas pažymėjo, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.
6. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu bevizio režimo laikotarpis, kuris baigėsi 2023 m. gruodžio 10 d., todėl pareiškėja pažeidė UTPĮ 124 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Sprendimas iš esmės priimtas vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio įstatymo
11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (šiuo atveju įvertinus tai, kad pareiškėja gyvena pasibaigus bevizio režimo laikotarpiui).
7. Teismas pažymėjo, kad iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad atsakovas vertino
UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėja neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (buvo ištekėjusi, tačiau santuoka 2022 m. liepos 1 d. nutrūko), turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurio per nustatytus terminus neatsiėmė, kita vertus, nepaisant šios aplinkybės, jo galiojimas yra pasibaigęs, ir šiuo metu neturi jokio kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, Lietuvoje dirba (-o) pagal individualią veiklą neturėdama jai išduoto leidimo laikinai gyventi, todėl šiais pagrindais remiantis buvo padaryta išvada, kad ji neturi šeiminių, ekonominių bei ilgalaikių socialinių ryšių ar kitų reikšmingų ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja skunde teigia, jog ji Lietuvoje turi daug draugų, užmezgė santykius su bendraminčiais, kolegomis, bendradarbiauja su žmonėmis įvairiose srityse, teikia pagalbą vaikams. Be to, pareiškėja nėra nutraukusi santykių ir su buvusiu sutuoktiniu, jis jai leidžia naudotis jam priklausančiu butu. Pareiškėja nebegali įsivaizduoti savo gyvenimo Ukrainoje ir gyvenimas šioje šalyje, ją itin traumuoja. Teismo posėdyje pareiškėja akcentavo, kad jai diagnozuotas (duomenys neskelbtini).
8. Teismo vertinimu, nurodytos pareiškėjos aplinkybės nesudaro pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad užsienietė artimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, neturi, taip pat šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog Migracijos departamentas nagrinėja pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Teismas pažymėjo, jog įrodymais nepatvirtinta aplinkybė apie tai, kad pareiškėja nuolat lankosi pas psichiatrus dėl psichologinių išgyvenimų, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodomos (duomenys neskelbtini) savaime nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą administracinį sprendimą, kadangi šie pareiškėjos nurodyti duomenys nepatvirtina UTPĮ numatytų aplinkybių, dėl kurių asmuo negalėtų būti įpareigojamas išvykti.
9. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad ji negali būti išsiųsta į Ukrainą dėl humanitarinių priežasčių, t. y. Ukrainoje nėra nei vienos saugios gyventi teritorijos. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjos tėvai ir brolis gyvena Charkove, kur vyksta kariniai veiksmai, tačiau pareiškėja turi teisę pasinaudoti 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris Ukrainos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Teismas akcentavo, kad Pareiškėja nepateikė duomenų, jog Ukrainoje kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jos prašymas nebuvo patenkintas.
10. Teismas vertino, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
III.
11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo
2025 m. kovo 18 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.
12. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:
12.1. Regionų administracinis teismas nepaisė fakto, kad jau buvo išnagrinėtas analogiškas pareiškėjos ir atsakovo Migracijos departamento ginčas: Regionų administracinis teismas
2024 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-13466-979/2024, kuriuo tenkino pareiškėjos skundą ir panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 24S159233, kuriuo nuspręsta pareiškėją įpareigoti savanoriškai išvykti į Ukrainą per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Kadangi šio sprendimo Migracijos departamentas neskundė ir šiuo teismo sprendimu nustatyti faktai turėjo prejudicinę reikšmę šioje administracinėje byloje, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytais prejudiciniais faktais. Pirmosios instancijos teismas šį sprendimą visiškai ignoravo, nors šiuo sprendimu pareiškėja taip pat grindė savo skundą.
12.2. Lyginant Migracijos departamento 2024 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 24S159233, kuriuo nuspręsta pareiškėją įpareigoti savanoriškai išvykti į Ukrainą per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ir 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 24S289114 - jie yra analogiški. Esminiai argumentai yra tie patys, o 2024 m. gruodžio 10 d. sprendime tiesiog formaliai, neanalizuojant jokių konkrečių aplinkybių, nurodoma, kad pareiškėja neturi šeiminių ryšių ir neturi ilgalaikių ekonominių ryšių, nors tai neatitinka aplinkybių ir pareiškėjos pateiktų įrodymų. Kadangi atsakovo Migracijos departamento sprendimai buvo analogiški ir išimtinai formalūs, pirmos instancijos teismas privalėjo konstatuoti, kad atsakovas neįvykdė įsiteisėjusio 2024 m. lapkričio 9 d. Regionų administracinis teismo sprendimo ir nepaisė teismo nustatytų faktų bei įpareigojimų.
12.3. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta susiklosčiusi praktika, kaip
2014 m. spalio 20 d. įstatymas Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ konkrečiai veikia, į kokias konkrečias Ukrainos vietas yra perkeliami žmonės, ar jiems suteikiamas būstas, ar suteikiamos lėšos ir pan. Į šiuos klausimus teismo posėdžio metu Migracijos departamento atstovė negalėjo atsakyti, todėl teismas turėjo pareigą įsitikinti, kad šis nurodytas įstatymas yra ne tik priimtas, bet ir realiai veikia. Nepaisant to, dėl šių faktų skundžiamame teismo sprendime nėra pasisakyta. Be to, itin svarbu tiek tai, ar Ukrainoje kiltų pavojus pareiškėjos sveikatai ir gyvybei, tiek tai, kokiomis sąlygomis ji turės gyventi išsiųsta į Ukrainą, ar bus užtikrintas jos orumas. Teismas nenurodė, kokios sąlygos bus užtikrintos pareiškėjai ją išsiuntus į Ukrainą. Todėl teismo teiginiai dėl minėto įstatymo yra tik formalūs, paviršutiniški ir niekuo nepagrįsti.
12.4. Teismas skundžiamame sprendime, nesusipažinęs su pareiškėjos skundu, taip pat visapusiškai ir išsamiai neišnagrinėjęs aplinkybių, nesusipažinęs su pareiškėjos pateiktais įrodymais klaidingai konstatavo, kad „byloje nėra duomenų, jog Migracijos departamentas nagrinėja pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.” Visų pirma, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas ir buvo priimtas dėl to, jog pareiškėja kreipėsi dėl leidimo išdavimo. Po 2024 m. lapkričio 9 d. teismo sprendimo įsiteisėjimo pareiškėja pateikė atsakovui prašymą Nr. 2412-LLG-1132 išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pačiu pagrindu, kuriuo jai buvo išduotas 2023 m. gruodžio 20 d. leidimas laikinai gyventi Nr. 760212974, t. y. kad ji negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių. Šis prašymas teismui buvo pateiktas kartu su skundu. Todėl akivaizdu, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja prašymo nepateikė.
12.5. Pirmosios instancijos teismas, aplaidžiai vertindamas aplinkybes ir įrodymus, privalomai pagal UTPĮ 128 straipsnio 1 dalį neįvertino pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laiko, jos turėtų šeiminių ryšių svarbos, kad ji vis dar palaiko santykius su buvusiu sutuoktiniu ir gyvena jam priklausančiame bute, jos esamų socialinių ir ekonominių ryšių, kitų aplinkybių, taip pat to, kaip ir minėta, ar jos sveikatai ir gyvybei Ukrainoje grėstų pavojus. Be to, teismas neįvertino ir to, kad pareiškėjos psichinė liga būtent ir pasireiškė dėl Ukrainoje vykstančių karo baisumų, kad (duomenys neskelbtini) neleidžia gyventi tokioje šalyje.
13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
13.1. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl Regionų administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-13466-979/2024 atmestini kaip klaidingi. Minėtame sprendime teismas nurodė, jog Migracijos departamentas priimdamas sprendimą neįvertino pareiškėjos individualios situacijos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų ir 130 straipsnio 1-2 dalių kontekste. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą ir vykdydamas minėtą teismo sprendimą, įvertino visas pareiškėjos individualias aplinkybes (šeimyniniai ryšiai Lietuvoje, ekonominius-socialinius ryšius, 130 str. nuostatas ir kt.), t. y. pašalino teismo nustatytus trūkumus.
13.2. Pareiškėja nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių objektyvių įrodymų ar įtikinamų argumentų, kad 2014 m. spalio 20 d. įstatymas „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI2 neveikia. Priešingai, posėdžio metu buvo apklausta pareiškėjo motina, gyvenanti Ukrainoje, kuri patvirtino, jog minėtas įstatymas „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ veikia ir ji pati asmeniškai su savo sūnumi pasinaudojo tuo įstatymu, t. y. jie buvo įgiję viduje perkeltų asmenų statusą, tačiau dėl savo asmeninių priežasčių (per mažų išmokų) grįžo atgal į savo pradinę gyvenamąją vietą. Pareiškėja apeliaciniame skunde tik selektyviais savo motinos paaiškinamais grindžia savo teiginius.
13.3. Aplinkybė, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėja laiku neatsiėmė jai išduoto leidimo laikinai gyventi, laiku dėl naujo leidimo gyventi ar kito dokumento patvirtinančio jos teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje nesikreipė, o dabar siekia priversti Migracijos departamentas įteisinti jos buvimą Lietuvos Respublikoje, kai ji neatitinka UTPĮ reikalavimų.
13.4. Nei ginčijamo teismo sprendimo priėmimo metų, nei skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo metu nebuvo nagrinėjamas joks pareiškėjos prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjos pateikti prašymai nebuvo priimti (atmesti), o priežastis tiek žodžiu, tiek raštu buvo paaiškintos pareiškėjai. Be to, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ne dėl to, kad pareiškėja kreipėsi dėl leidimo gyventi išdavimo, o dėl to, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nurodė ir aptarė visas aplinkybes, o tai, kad pareiškėja nesutinka su jomis ar jas vertina kitaip, nesudaro pagrindo teigti, kad aplinkybės buvo nustatytos klaidingai.
13.5. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
13.6. UTPĮ numato aiškia pareigą užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos, leidimo laikinai gyventi galiojimo ar bevizio režimo pabaigos išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėja viršijo leistiną buvimo laiką Lietuvoje, iki jo pabaigos dėl leidimo gyventi ar kito dokumento patvirtinančio jo teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje nesikreipė ir savo teisėto būvimo neįteisino. Todėl Migracijos departamentas, priešingai nei teigia pareiškėja, pagrįstai taikė UTPĮ normas ir priėmė ginčijamą sprendimą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 24S289114, kuriuo pareiškėja įpareigojama savanoriškai išvykti į užsienio valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
16. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja padavė apeliacinį skundą.
17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 p.), nesutinka su jo išvadomis: nagrinėjamo ginčo kontekste primintina, kad 2022 m. vasario 24 d. Rusijos ginkluotosios pajėgos pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, dėl ko, didelei Ukrainos teritorijos daliai atsidūrus ginkluoto konflikto zonoje, iš jos pasitraukė daug gyventojų, Europos Sąjungos Taryba, atsižvelgdama į 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvą 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikinąją apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą, priėmė 2022 m. kovo 4 d. įgyvendinimo sprendimą (ES) 2022/382, kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatė, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, asmenų kategorijas, kuriems šis sprendimas yra taikomas.
18. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Įstatymo 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 94 straipsnio 5 dalies 4 punktu, atsižvelgdama į 2022 m. kovo 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2022/382, 2022 m. kovo 16 d. priėmė nutarimą Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ (toliau – ir Nutarimas), nutarė, be kita ko, suteikti laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje (toliau – laikinoji apsauga) nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2026 m. kovo 4 d. asmenims, atitinkantiems šio nutarimo 1.1.1–1.1.4, 1.2 papunkčiuose nurodytas sąlygas.
19. Ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 224, be kita ko, nustato: laikinoji apsauga nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2026 m. kovo 4 d. suteikiama asmenims, 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukusiems (perkeltiems) iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, kurie yra Ukrainos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje (Nutarimo 1.1.1. papunkt.); asmenims, ne anksčiau kaip 2022 m. sausio 24 d. laikinai išvykusiems iš Ukrainos ir teisėtai buvusiems Europos Sąjungos teritorijoje ar kitoje trečiojoje šalyje, jei jie atitinka šio nutarimo 1.1 papunktyje nurodytas sąlygas ir į Lietuvos Respubliką atvyko iki
2022 m. gegužės 1 d. (Nutarimo 1.1.1. papunkt.); asmenims, atitinkantiems šio nutarimo 1 punkte nurodytas sąlygas, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu išduodamas arba keičiamas laikotarpiui iki 2026 m. kovo 4 d. Minėtam laikotarpiui išduodamas skaitmeninis dokumentas, suteikiantis teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis suteiktą laikinąją apsaugą (Nutarimo 2.1. papunkt.).
20. Nagrinėjamo ginčo atveju ginčijamame Departamento sprendime nėra jokių argumentų, kodėl pareiškėja neatitinka Nutarime aptartų sąlygų ir / ar jai negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2026 m. kovo 4 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu.
21. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Taryba 2024 m. birželio 25 d. įgyvendinimo sprendimo (ES) 2024/1836, kuriuo pratęsiama Įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382 nustatyta laikinoji apsauga, pratęsdama iki 2026 m. kovo 4 d. laikinąją apsaugą, suteiktą Įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnyje nurodytiems iš Ukrainos perkeltiesiems (persikėlusiesiems) asmenims, preambulėje pažymėjo, kad toks sprendimas priimamas, dėl, be kita ko, to, kad: šiuo metu Sąjungoje laikinoji apsauga suteikta maždaug 4,19 mln. iš Ukrainos perkeltųjų (persikėlusiųjų) asmenų. Bendras užregistruotų asmenų, kuriems suteikta laikinoji apsauga, skaičius išlieka stabilus – apie 4,19 mln.; jam būdinga šiokia tokia nuolatinė augimo tendencija, o asmenų, kurie praneša, kad į Ukrainą grįžta visam laikui, nedaug. Perkeltųjų (persikėlusiųjų) asmenų grįžimas į Ukrainą saugiomis bei tvariomis sąlygomis nėra galimas dėl padėties Ukrainoje. Tarptautinės migracijos organizacijos skaičiavimu (2024 m. kovo mėn. duomenys), Ukrainos viduje perkelta (persikėlė) 3,6 mln. asmenų. 80 % visų šalies viduje perkeltųjų (persikėlusiųjų) asmenų nurodė, kad buvo perkelti (persikėlė) vienus metus ar ilgiau. Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuras apskaičiavo, kad 2024 m. skubios humanitarinės pagalbos Ukrainoje reikia daugiau kaip 14,6 mln. žmonių (6); be to, dėl Rusijos agresijos karo, įskaitant suintensyvėjusius pakartotinius oro išpuolius prieš civilius visoje šalyje, sukeltų sudėtingų humanitarinių sąlygų, didesnio nepastovumo ir padėties neapibrėžtumo Ukrainoje negalima atmesti galimybės, kad atvyks dar labai didelis skaičius žmonių. Išlieka eskalacijos rizika. Be to, taip pat išlieka rizika veiksmingam nacionalinių prieglobsčio sistemų veikimui, jeigu laikinoji apsauga netrukus baigtųsi ir visi asmenys, kuriems ji suteikta, vienu metu prašytų tarptautinės apsaugos (7); tikėtina, kad, kol karas prieš Ukrainą tęsiasi, didelis perkeltųjų (persikėlusiųjų) asmenų, kuriems suteikta laikinoji apsauga, skaičius Sąjungoje nesumažės, todėl, siekiant reaguoti į asmenų, kuriems šiuo metu suteikta laikinoji apsauga Sąjungoje arba kuriems tokia apsauga bus reikalinga nuo 2025 m. kovo 5 d., padėtį, laikinąją apsaugą būtina pratęsti, nes taip užtikrinama neatidėliotina apsauga ir galimybė naudotis suderintomis teisėmis ir drauge kuo labiau sumažinami formalumai masinio srauto į Sąjungą atveju. Laikinosios apsaugos pratęsimas taip pat padės užtikrinti, kad valstybių narių prieglobsčio sistemos nebūtų pernelyg apkrautos dėl gerokai pagausėjusių tarptautinės apsaugos prašymų, kuriuos galėtų pateikti asmenys, kuriems laikinoji apsauga suteikta iki 2025 m. kovo 4 d., jeigu laikinoji apsauga iki tos datos būtų nutraukta, arba nuo karo Ukrainoje bėgantys asmenys, atvykstantys į Sąjungą po tos datos arba 2026 m. kovo 4 d. ar iki 2026 m. kovo 4 d. (8).
22. Kadangi atsakovo Sprendimas priimtas neišsiaiškinus visų aplinkybių, užtikrinančių sprendimo pagrįstumą, ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir yra naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
23. Panaikinus Sprendimą aptartu pagrindu, dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentų nėra pasisakoma.
24. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas.
25. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra pareikštas, todėl šis klausimas nėra sprendžiamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio
1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos M. S. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
2024 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 24S289114.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė