Civilinė byla Nr. 2A-832-864/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15737-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1.;
2.4.2.9.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Lino Zinkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui D. B. dėl įpareigojimo netrukdyti naudotis bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančiu nekilnojamuoju turtu bei bendrosios nuosavybės teisių pažeidimo ir bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovo D. B. priešieškinį ieškovui A. B. dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, 432-oji daugiabučių namų savininkų bendrija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. B. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. B., kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovą D. B. netrukdyti A. B. naudotis priklausančiomis nekilnojamojo turto dalimis, esančiomis (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), bei perduoti A. B. raktus nuo šio nekilnojamojo turto per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikiant ieškovui įėjimo durų spynų raktų vieną komplektą, nustatant, kad ieškovas kompensuoja atsakovui nurodytų raktų komplekto pagaminimo išlaidas pagal pateiktą atsakovo kvitą. Atsakovui nurodytu terminu, t. y. per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nepateikus ieškovui įėjimo durų spynų raktų vieno komplekto, skirti 90 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną, sumokant ją A. B.; 2) atidalinti bendrojoje dalinėje nuosavybėje esantį turtą šia tvarka: i) A. B. paskirti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir priteisti sumokėti atsakovui D. B. už jam priklausančią ¼ dalį šio buto piniginę kompensaciją, kuri sudaro 12 750 Eur; ii) D. B. paskirti namą, ūkinį pastatą, inžinierinius statinius – kiemo statinius bei žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), o ieškovui iš D. B. priteisti piniginę kompensaciją už ¼ namo dalį 23 025 Eur, ¼ dalį ūkinio pastato 920 Eur, ¼ dalį inžinierinių statinių – kiemo statinių 53,50 Eur, 150/600 dalių žemės sklypo 5 425 Eur, iš viso 29 423,50 Eur; iii) galutinai atlikti užskaitą esant tarpusavio išmokoms ir priteisti iš D. B. A. B. naudai 16 673,50 Eur piniginę kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo dukra, kuri yra atsakovo sesuo. Ieškovas paveldėjo šį turtą: 1) ¾ dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) ¼ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) ¼ dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) ¼ dalį kitų inžinierinių statinių – kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); 5) 150/600 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6) ¼ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 7) 1/8 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Likusi pirmiau nurodyto turto dalis priklauso ieškovo sūnui atsakovui. Nurodė, kad atsakovas neleidžia ieškovui naudotis paveldėtu turtu, pakeitė buto, esančio (duomenys neskelbtini), spyną, neleidžia patekti į butą, smurtauja, sunaikino ieškovui priklausantį turtą, nesutinka turtą atsidalinti taip, jog ateityje nekiltų konfliktų. Ieškovas siekdamas patekti į butą, pasitelkė policiją ir antstolį, tačiau atsakovas teigė, jog imsis teisinių priemonių ir ieškovui patekti į ginčo patalpas neleis. Situacija tokia pat dėl kito turto – namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo.
3. Atsakovas D. B. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti buto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką: 1) D. B. naudojasi patalpa, plane pažymėta indeksu 1-2; 2) A. B. naudojasi patalpomis, plane pažymėtomis indeksais 1-7 ir 1-8; 3) bendrojo naudojimosi patalpomis lieka patalpos, plane pažymėtos indeksais 1-1, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6. Atsakovas pareiškė alternatyvų reikalavimą (jei reikalavimas nustatyti naudojimo tvarką būtų atmestas) atidalinti bendrojoje dalinėje nuosavybėje esantį turtą tokia tvarka: 1) D. B. nuosavybės teise priteisti butą, esantį (duomenys neskelbtini), o A. B. naudai iš D. B. priteisti kompensaciją už A. B. priklausančią turto dalį – 55 125 Eur; 2) A. B. nuosavybės teise priteisti žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), o D. B. naudai iš A. B. priteisti kompensaciją už D. B. priklausančią turto dalį – 68 850 Eur; 3) atlikus priešpriešinių reikalavimų dėl 55 125 Eur ir 68 850 Eur užskaitą priteisti D. B. iš A. B. galutinę 13 725 Eur kompensaciją.
4. Atsakovas nurodė, kad ieškinyje melagingai teigiama, jog ieškovui trukdoma naudotis namu su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Ieškovas namu visiškai nesidomi, kadangi namas yra nebaigtos statybos ir jo negalima naudoti pagal paskirtį. Ieškovas buvo ne kartą kviečiamas atvykti į namą spręsti namo remonto klausimų ir apžiūrėti objektą, tačiau į prašymus nereagavo, kadangi ieškovą domina tik butas, kurį ieškovas galėtų parduoti. Atsakovas namu nesinaudoja. Teigė, kad ieškovui galėtų būti suteikta teisė patekti į butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovas privalėjo atsakovui pateikti dokumentus, įrodančius ieškovo nuosavybės teises į buto dalį. Kartu su ieškiniu pateikus buto nuosavybės dokumentus, atsakovas neprieštarauja perduoti ieškovui buto raktų komplektą. Atsakovas nesutiko su ieškovo nurodyta turto verte, anot atsakovo, buto rinkos vertė – 73 500 Eur, namo rinkos vertė – 91 800 Eur. Patenkinus ieškinį ir atlikus užskaitą, kaip prašo ieškovas, atsakovas turėtų sumokėti ieškovui ne 16 673,50 Eur, o 4 575 Eur (22 950 – 18 375). Atsakovas taip pat nesutiko dėl atidalinimo būdo išmokant kompensaciją. Butas yra baigtas statyti, o namas nėra baigtas statyti, juo negalima naudotis, nebent būtų investuota didelė suma. Butas yra vienintelė atsakovo gyvenamoji patalpa, šiuo metu laikinai gyvena draugės namuose, anksčiau nuomojosi patalpas. Atsakovas turi nuosavybės teise kitą gyvenamąją vietą, dėl to atsakovui labiau reikalingas ginčo buto negu ieškovui. Patenkinus ieškinį, atsakovas neturėtų gyvenamosios vietos, kadangi namas nebaigtas statyti. Naudojimosi namu tvarkos nustatymas nereikalingas, kadangi namas netinkamas naudotis, gyventi. Namo atidalijimas nesąžiningas, kadangi ieškovas siekia atsikratyti sunkiai rinkoje realizuojamu nebaigtu statyti namu, šio turto realizavimo našta neturėtų būti perkelta atsakovui. Abi šalys nori buto ir nenori namo, todėl būtų pažeisti kažkurios iš šalių interesai, jei butas būtų atidalintas išmokant kompensaciją. Nėra kliūčių nustatyti naudojimosi butu tvarką. Naudojimosi butu tvarka, atsižvelgiant į šalių nuosavybės teisės dalis, galėtų būti tokia, jog atsakovas naudotųsi mažiausiu kambariu, o ieškovas naudotųsi dviem didesniais kambariais, o kitos patalpos (koridorius, virtuvė, tualetas) būtų bendro naudojimosi. Dėl alternatyvaus priešieškinio reikalavimo pažymėjo, kad butas atsakovui turi moralinę, neturtinę vertę, kadangi atsakovas bute gyveno ilgą laiką be ieškovo. Ieškovas savo vaikais nesirūpino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: atidalino bendrojoje dalinėje nuosavybėje esantį turtą, atsakovui nuosavybės teise priteisiant butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o ieškovui nuosavybės teise priteisiant žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su pastatais (gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). Teismas priteisė atsakovui iš ieškovo 3 815,78 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje priešieškinį atmetė. Teismas taip pat priteisė valstybės naudai iš ieškovo 813 Eur išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą bei 98,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2023 m. liepos 14 d. teismo ekspertizės aktą Nr. DGE230714 šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto – žemės sklypo, pastatų ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2023 m. liepos 14 d., nustatyta lyginamuoju metodu, yra 111 000 Eur, o buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 2023 m. liepos 14 d., nustatyta lyginamuoju metodu, yra 90 000 Eur. Atlikus teismo ekspertizę, abi ginčo šalys prašė vadovautis būtent teismo eksperto nustatyta ginčo turto rinkos verte.
7. Teismas vertino, kad šiuo atveju nėra galimybių nustatyti atsakovo pageidaujamą naudojimosi tvarką. Pažymėjo, kad atsakovas priešieškiniu reikalavo nustatyti tik vieno iš ginčo objektų – buto, naudojimosi tvarką, nepasisakydamas dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo galimybių, todėl tenkinus atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo, liktų neišspręstas klausimas dėl naudojimosi namu, taigi ginčas liktų iš esmės neišspręstas. Teismas papildomai pažymėjo, kad atsakovo siūloma nustatyti naudojimosi butu tvarka, turint omenyje itin konfliktiškus šalių santykius, į praeityje jau kilusius tarp šalių konfliktus, į tai, kad atsakovo siūloma naudojimosi butu tvarka numato ne vieną patalpą priskirti bendram šalių naudojimuisi, neatitinka teisėtumo, adekvatumo, socialinės taikos, naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo), proporcingumo ir efektyvumo kriterijų, neužtikrina abiejų šalių teisių ir teisėtų interesų, sudaro prielaidas konfliktinėms situacijoms ateityje atsirasti. Dėl nurodyto teismas priešieškinio reikalavimą nustatyti naudojimosi ginčo butu tvarką atmetė.
8. Spręsdamas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, teismas pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę natūra, tačiau ieškovas ir atsakovas nesutarė, kuriam iš jų priteistinas ginčo butas. Pirmosios instancijos teismui išklausius šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, nekilo abejonių, kad abi ginčo šalys turi svarių argumentų, pagrindžiančių poreikį priteisti ginčo butą, tačiau atsakovo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia, kad nepriteisus ginčo buto atsakovui, būtent jo teisėms ir teisėtiems interesams būtų padaryta esminė žala. Tokią išvadą teismas padarė įvertinus tai, kad ginčo butas atsakovui turi moralinę, neturtinę vertę, nes būtent šis butas laikytinas atsakovo, šiam būnant nepilnamečiu, šeimos namais. Priešingai, ieškovas tokio pobūdžio intereso naudotis ginčo butu šioje byloje neįrodinėjo, jį motyvuodamas turtinio pobūdžio aplinkybėmis, taip pat patogia buto lokacija. Atsakovas įrodymais pagrindė ir prastą savo finansinę padėtį, dėl kurios, priteisus ginčo butą ieškovui ir atitinkamai priteisus iš atsakovo piniginę kompensaciją, nebūtų realios galimybės ją sumokėti. Nors ieškovas argumentavo, kad jo vienintelės pajamos yra pensija, tačiau įrodymų savo prastai finansinei padėčiai pagrįsti neteikė. Ieškovas taip pat neteikė įrodymų, kurie galėtų pagrįsti prastą dabartinės jo gyvenamosios vietos gyvenimo sąlygų būklę ar realius ketinimus persikelti gyventi į kitą vietą. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad jis nesugebėtų užbaigti įrengti ginčo namo, kadangi tai yra tik vienas iš nekilnojamojo turto panaudojimo variantų. Ieškovas nepagrindė, kodėl nėra svarstytinos kitos šio turto panaudojimo galimybės, pavyzdžiui, ginčo žemę su pastatais ir statiniais parduoti ir gautus pinigus panaudoti kito būsto įsigijimui. Teismas pažymėjo, kad žemės su pastatais ir statiniais rinkos vertė sudaro 111 000 Eur. Teismo vertinimu, ieškovo argumentas, kad priteisus ginčo butą ne jam, o atsakovui, ieškovas atsakovui turėtų sumokėti žymiai didesnę piniginę kompensaciją nei piniginė kompensacija, kurią turėtų sumokėti atsakovas ieškovui buto priteisimo ieškovui atveju, neturi reikšmės, kadangi atsakovas savo priešieškinio reikalavimo priteisti piniginę kompensaciją atsisakė. Teismo nuomone, geriausiai abiejų ginčo šalių interesus subalansuotų toks ginčo bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas, priteisiant ginčo butą atsakovui, o ginčo žemės sklypą, pastatus ir statinius – ieškovui.
9. Teismui nusprendus ginčo butą priteisti atsakovui, o ieškovui – ginčo žemės sklypą su pastatais ir statiniais, t. y. ginčo šalių bendrajai dalinei nuosavybei pasibaigus, nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovui naudotis priklausančiomis nekilnojamojo turto dalimis bei perduoti ieškovui raktus nuo ginčo buto. Dėl likusios ieškovo reikalavimų, sietinų su raktų perdavimu, dalies – reikalavimo perduoti ieškovui raktus nuo namo, teismas nurodė, kad remiantis ginčo šalių paaiškinimais teismo posėdžio metu, nustatyta, jog galimybės patekti į ginčo namą pro duris nėra, o atliekant teismo ekspertizę, į ginčo namą buvo patekta pro langą. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas įpareigoti atsakovą perduoti ieškovui raktus nuo namo buvo atmestas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovas (apeliantas) A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:
10.1. Teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas iš viso neturi kur gyventi ir jam būtina paskirti butą, kaip vienintelę gyvenamąją patalpą. Teigia, kad atsakovas negyveno bute nuo to momento, kai kartu su savo mama persikėlė gyventi į namą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. nuo 1992 m. Po motinos mirties (duomenys neskelbtini) jis ir toliau liko gyventi name ir jame gyveno dvidešimt šešerius metus. Atsakovas, skirtingai nei buvo advokato pasakyta teisme, niekada negyveno globos namuose ir negyveno bute. Iš teismo posėdžio įrašo girdisi, kad apeliantas teismui patvirtino, jog buvo įrašytas į buto orderį. Tačiau teismas sprendime nurodė priešingai – kad apeliantas nebuvo įrašytas į buto orderį. Paaiškina, kad iki skyrybų su sutuoktine, apeliantas bute gyveno su šeima. Bute nuo to momento, kai tapo pilnamete, gyveno ir atsakovo sesuo bei apelianto velionė dukra E. B. Atsakovas pastoviai E. B. reiškė pretenzijas dėl šio buto ir jai grasino, nesutikdamas su bet kokia jos iniciatyva pilnai atidalinti paveldėtą turtą. E. B. atsakovo bijojo ir netgi buvo įsigijusi savo apsaugai sarginius šunis, su kuriais ilgą laiką gyveno kartu bute. Apelianto teigimu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovą su butu sieja gilūs emociniai ryšiai, kadangi jis ilgą laiką jame gyveno su savo mama ir seserimi. Šis butas buvo skirtas išimtinai nuomai, o velionė žmona su vaikais ir savo tėvais gyveno name, kurį tuo pat metu statė. Apelianto teigimu, priešingai, tai pas jį yra gilūs emociniai ryšiai su butu, kadangi jis pats atliko šio buto įrengimo darbus. Skyrybų proceso metu apeliantas butą paliko savo buvusiai sutuoktinei geranoriškai. Kooperatinio tuo metu buto pajaus nedalino, jį pilnai perleido buvusiai sutuoktinei. Nurodo, kad mirusios sutuoktinės valia, išsakyta prieš pat mirtį ligoninėje, buvo tai, kad butas ir sodas lieka dukrai, o namas su žemės sklypu lieka atsakovui. Teismas į šias aplinkybes neįsigilino. Pažymi, kad teismas posėdžio metu iš viso nekėlė jokių klausimų dėl apelianto rūpinimosi butu, tačiau tai aptarė sprendime. Pasak apelianto, jis neturėjo jokios galimybės dėl to teikti kokių nors papildomų įrodymų. Paaiškina, kad įrodymą dėl telefono registravimo apelianto vardu bute rado po sprendimo priėmimo, todėl neturėjo galimybės jo pateikti anksčiau. Teigia, kad tai patvirtina, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama neobjektyviai. Apeliantas tvirtina, kad jo ir mirusios dukros tarpusavio ryšiai buvo tikrai stiprūs ir jis ja rūpinosi, padėdamas tiek išlaikyti ginčo butą, tiek remontuodamas jį. Visos šios aplinkybės yra nustatytos civilinėje byloje Nr. e2-1771-580/2022.
10.2. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas yra jauno amžiaus, darbingas, neturi jokių ligų, kurios jam trukdytų susirasti darbą. Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad jau ilgą laiką mokosi pagal valstybės remiamą programą įgyti specialybę, kad yra jau anksčiau turėjęs teismo procesą dėl, jo nuomone, netinkamai jo atžvilgiu vykdyto mokymo proceso. Dėl to užsitęsė mokslai ir jis neieško kokio nors darbo. Tačiau, pasak apelianto, tai tęsiasi jau ne vienerius metus ir tai patvirtina, kad atsakovas turi visas galimybes susirasti darbą, kuris jam teiktų pragyvenimo šaltinį, tačiau to nedaro dėl to, kad jis turi svajonę įgyti santechniko profesiją. Apelianto teigimu, svajonės įgyvendinimas ir galimybė uždirbti lėšų pragyvenimui bei paveldėto turto remontui yra dvi skirtingos aplinkybės, kurias teismas savo motyvuose apjungė į vieną – atsakovas neturi pajamų. Akcentuoja, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas pasiūlė 38 250 Eur piniginę kompensaciją, tai patvirtina, kad atsakovas turi pakankamai lėšų pasirūpinti namu ir dalį šio namo įsirengti taip, kad jame būtų patogu gyventi. Apelianto teigimu, teismo motyvas, kad jam negalima paskirti buto yra neobjektyvus, kadangi dėl senyvo amžiaus ir savo sveikatos būsenos būtent apeliantas negali užsiimti namo su sklypu pardavimu ir gauti pajamų. Pažymi, kad atsakovas pareiškė, jog atsisako reikalavimo dėl kompensacijos paskutiniu momentu, kai jau buvo užbaigtas įrodymų tyrimas ir baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės bei vyko teisminiai ginčai. Teismas negrįžo į ankstesnę bylos stadiją ir nesudarė apeliantui galimybės pasisakyti dėl to, ar jis taip pat atsisako reikalavimo dėl kompensacijos, jei butas būtų paskirtas apeliantui. Sprendime aplinkybė, kad atsakovas atsisakė kompensacijos, buvo pripažinta esmine sprendžiant, kam iš šalių paskirti butą. Apeliantas pareiškia, kad tuo atveju, jei jam bus paskirtas butas, jis taip pat atsisako piniginės kompensacijos. Teigia, kad teismo argumentas, jog apeliantas neįrodinėjo, kiek turi pinigų ar kito turto, neturi jokio ryšio su nagrinėjamu ginču. Apie apelianto turimą nekilnojamą turtą teismui išrašai yra pateikti, o asmeninės santaupos nėra šio ginčo dalykas.
10.3. Teismui iki priimant sprendimą buvo pateikti įrodymai dėl sunkios apelianto sveikatos būsenos. Teismui išėjus priimti sprendimą ir po sprendimo priėmimo, apelianto fizinė būsena pablogėjo dar labiau. Nurodo, kad 2024 m. sausio 10 d. buvo daroma kairės akies operacija dėl (duomenys neskelbtini), tačiau operacija nepavyko ir regėjimas pablogėjo, tik laiko klausimas kada apeliantas apaks. Taip pat 2024 m. sausio mėn. atlikus biopsiją buvo nustatyta odos onkologinė liga – (duomenys neskelbtini). Šiuo metu atliekamas gydymas. Apeliantas prašo prijungti prie bylos išrašus iš ligos istorijos, nes naujų aplinkybių, apie kurias nebuvo kalbėta byloje, šie rašytiniai įrodymai nesukuria. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš viso netyrė ir nenagrinėjo apelianto sveikatos būsenos ir tų aplinkybių, ar jo sveikata ir dėl jos pablogėjimo atsiradęs fizinis stovis, leidžia jam namu ir žemės sklypu. Apelianto teigimu, jam reikalinga gyvenamoji patalpa pirmame aukšte, netoli medicinos įstaigos, koks ir yra ginčo butas.
10.4. Atsakovas namą nugyveno, šis pasidarė jam nebereikalingu. Teigia, atsakovas remiasi 2023 m. liepos 14 d. eksperto aktu. Ekspertas nustatė, kad namas ilgą laiką nenaudojamas, nėra tinkamai užkonservuotas, todėl yra fiksuojamas didesnis nusidėvėjimas nei nustatyta taikomais normatyvais. Tačiau, pasak apelianto, niekur nekonstatuoja, kad namas nėra tinkamas gyventi, kaip kad teisme teigia atsakovas. Apeliantas 2006 m. norėjo savo sąskaita atlikti antro aukšto apdailą, kad jame būtų galima gyventi, tačiau atsakovas ieškovą išvijo iš namo. Apelianto teigimu, kuomet namo stovis dėl jo veiksmų pablogėjo, atsakovas išsikėlė ir turtą apleido, palikdamas jį toliau nykti. Teismas nebaigtą statybą prilygino pastato netinkamumui gyventi, kas prieštarauja teisės aktams. Anot apelianto, faktiškai atsakovas nenori gyventi jo nugyventame ir apleistame name, o nori gauti butą, kuriuo jis niekada pats asmeniškai nesirūpino. Apeliantas akcentuoja, kad gyvena 33 kv. m ploto patalpose su bendra virtuve ir krosniniu šildymu, t. y. jo gyvenamasis plotas yra dar mažesnis, tačiau teismas be jokio pagrindo padarė išvadą, kad apeliantas nepateikė įrodymų dėl savo gyvenimo sąlygų. Jei teismas tyrė apelianto gyvenimo sąlygas, turėjo tirti ir atsakovo gyvenimo sąlygas, tačiau to nepadarė. Ekspertas nustatė ir tai matyti iš buto nuotraukų, kad butas yra negyvenamas. Atsakovas bute, nagrinėjant šią civilinę bylą negyveno, jau ilgus metus gyvena su sugyventine. Atsakovo sugyventinę buvo prašoma apklausti byloje liudytoja dėl atsakovo gyvenimo sąlygų, bendravimo su tėvu, dėl naudojimosi paveldėtu turtu, tačiau teismas tokį prašymą atmetė. Teigia, kad toks gyvenimas kartu ilgą laiko tarpą jau parodo ilgalaikius šeimos santykius. Esant šeimai, kuri turi kitą gyvenamą plotą, negalima teigti, kad atsakovas iš viso neturi kur gyventi.
10.5. Jei apeliacinės instancijos teismas patenkins apeliacinį skundą ir pakeis teismo sprendimą bei paskirs butą apeliantui, jo reikalavimas dėl raktų perdavimo turi būti išnagrinėtas visa apimtimi, nes raktų turėjimas yra buto savininko teisės naudotis nuosavybe išraiška ir įgyvendinimo būdas. Pažymi, kad net tuo atveju, jei įsiteisėja pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliantui paliekamas namas su žemės sklypu, raktų nuo namo jis neturi ir į jį patekti negali. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą, nusprendė, kad namo raktai negali būti perduoti, net jei namas atitenka ieškovui. Toks teismo sprendimas yra neobjektyvus ir neteisingas, todėl turi būti panaikintas. Teigia, kad teismas, paskirdamas apeliantui konkretų turtą ir žinodamas, kad jam trukdoma patekti į šį turtą, nenagrinėjo reikalavimo dėl įpareigojimo netrukdyti naudotis bendroje dalinėje nuosavybėje esančiu nekilnojamu turtu bei bendrosios nuosavybės teisių pažeidimo. Tai yra absoliutus pagrindas panaikinti teismo sprendimą.
11. Atsakovas D. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą. Atsiliepime nurodo, kad:
11.1. Ieškovo argumentai tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinio skundo argumentuose, yra nenuoseklūs, kadangi ieškovas dar derybų iki bylos nagrinėjimo metu siūlė atsakovui ginčą baigti taikiai, siūlyme nurodydamas, kad atsakovui atitektų butas ir ieškovui atitektų namas bei visas kitas turtas. Nurodo, kad šios savo pozicijos ieškovas taip pat laikėsi ir 2023 m. spalio 24 d. vykusio teismo posėdžio metu. Tačiau taikos sutartis nebuvo sudaryta, kadangi ieškovas su jos sąlygomis vėliau jau nesutiko ir reikalavo, kad butas atitektų ieškovui, o ne atsakovui. Teigia, kad ieškovas yra pakankamai pasiturintis asmuo, jo nuosavybės teise turimas nekilnojamasis turtas, kuriame ieškovas nuolat gyvena, yra Vilniaus mieste, Žvėryno mikrorajone. Pažymi, kad 2023 m. spalio 24 d. teismo posėdyje atsakovas, ieškovui patvirtinus aplinkybes, kad jis teikė siūlymą atsakovui nurodytomis sąlygomis, pažymėjo, kad atsakovas su tokiu siūlymu sutinkantis, be to, atsakovas atsisakė priešieškinio reikalavimo dėl kompensacijos atsakovui priteisimo iš ieškovo, kad tik būtų pasiektas susitarimas ieškovo nurodytomis taikos sutarties sąlygomis, pagal kurias butas turėtų atitekti atsakovui, o ieškovui atitektų likęs turtas. Atsakovui butas yra emocionaliai svarbus, be to, tai vienintelis gyvenamasis atsakovo turimas turtas. Šiame bute atsakovas gimė, augo ir gyveno. Tuo tarpu ieškovas buto neteko po santuokos nutraukimo. Jis nesirūpino vaikais ir šeima (vaikai buvo palikti be priežiūros, dukra gyveno globos namuose).
11.2. Atsakovas byloje be nurodytų argumentų, taip pat yra pateikęs įrodymus, kurie pagrindžia atsakovo argumentus ir teismo nustatytas aplinkybes apie buto reikalingumą atsakovui, tarp jų ir duomenys, kad namas yra netinkamas gyventi bei įrodymai apie atsakovo sunkią materialine padėtį. Teigia, kad atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas esą turi kur gyventi. Nurodo, kad butas yra vienintelė atsakovo nuosavybės teise valdoma gyvenamoji patalpa, kurioje galima nuolat gyventi. Atsakovas tik laikinai gyveno pas gyvenimo draugę jos sutikimu. Laikotarpiu nuo 2018 m. pabaigos iki 2021 m. balandžio 30 d. atsakovas gyveno nuomotame būste. Tuo tarpu iki sesers mirties, būtent sesuo naudojosi ginčo butu, atsakovas dar 2018 m. prašė suteikti jam galimybes naudotis bent jau vienu buto kambariu, tačiau šis klausimas taip ir liko neišspręstas iki sesers mirties, kadangi bute sesuo vykdė ūkinę komercinę gyvūnų (kačių ir šunų) veisimo veiklą. Todėl nepagristi ieškovo argumentai, kad sesuo šunis laikė apsaugai arba, kad ji neva bijojo brolio ir pan. Atmestini ieškovo argumentai dėl buto remonto, nes jokie įrodymai į bylą apie remontą nebuvo teikiami. Be to, pagrįstai kyla ir abejonės dėl galimybės ieškovui atlikti buto remontą, kai ieškovui butas realiai nepriklausė nuosavybės teise iki pat buto paveldėjimo po dukters mirties.
11.3. Civilinėje byloje Nr. e2-l771-580/2022 atsakovas ginčijo ieškovo turto paveldėjimą po ieškovo dukters mirties, teigdamas, kad ieškovas nėra nusipelnęs paveldėti turtą, nes vaikais nesirūpino, neteikė išlaikymo ir kita. Teigia, kad civilinėje byloje nėra nustatytų prejudicinių aplinkybių, kurioms esant, butų galima teigti, kad ieškovas nuolat rūpinosi butu, jį tvarkė, remontavo. Tai nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas išanalizavo visą byloje esančią medžiagą, šalių bylos nagrinėjimo metu išsakytus argumentus ir padarė pagrįstą bei teisingą išvadą apie tai, kad atsakovo materialinė padėtis nėra gera. Pabrėžia, jog tuo atveju, jeigu ieškovas būtų tinkamai atlikęs savo tėvo pareigas ir tinkamai būtų pasirūpinęs savo vaikais, atsakovui būtų žymiai lengviau įgyti reikiamą išsilavinimą. Tuo tarpu atsakovas, savo jėgomis, be tėvo paramos mėgina tai daryti pats. Pažymi ir tai, kad apie atsakovo sunkią materialinę padėtį iš dalies pagrindžia ir aplinkybė apie atsakovui teikiamą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, kai tuo tarpu ieškovui tokia pagalba neteikiama ir ieškovas moka už privataus ir brangiai kainuojančio advokato teisines paslaugas, o tai įrodo, kad ieškovas finansiškai yra pajėgus.
11.4. Atsakovas neturi pajamų ir lėšų tam, kad galėtų mokėti kompensaciją ieškovui. Todėl atsakovas nesutinka su ieškovo argumentais, kad neva jis ieškovui siūlė 38 250 Eur kompensaciją. Nuosavomis, ir juo labiau tokio ar panašaus dydžio lėšomis, ieškovas nedisponavo ir jomis nedisponuoja. Lėšas galimai atsakovas galėtų įgyti, nebent paskolinių santykiu būdu iš trečiųjų asmenų.
11.5. Ieškovas teigia, kad neva teismas netinkamai įvertino atsakovo turtinę padėtį, jo galimybę dirbti ir kita, tačiau neaišku, kuo remiantis ieškovas taip pat teigia, kad aplinkybės apie ieškovo turtinę padėtį nesusijusios su nagrinėjamu ginču. Pagal ieškovą, aplinkybės, kurios liečia atsakovo turtinę padėtį, yra susijusios su byla, o aplinkybės, kurios liečia ieškovą, jau neva nesusiję su byla. Toks aplinkybių interpretavimas būtų nesuderinamas su proceso šalių lygiateisiškumo įrodinėjimo procese principu, todėl atmestinas. Teismas pagrįstai sprendė, kad šios aplinkybės apie ieškovo turtinę padėti yra reikšmingos ir kad ieškovo yra neįrodytos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
14. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo teisėtumo ieškovo A. B. apeliacinio skundo ir atsakovo D. B. atsiliepime išdėstytų argumentų kontekste.
Dėl procesinių prašymų prijungti naujus įrodymus bei pastabas dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą
15. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas A. B. teikia naujus įrodymus, kuriuos prašo prijungti – akcinės bendrovės (toliau – AB) Lietuvos telekomas pranešimo nuorašą ir išrašus iš medicininių dokumentų. Apeliantas nurodo, kad AB Lietuvos telekomas pranešimo nuorašas teikiamas, kadangi tai įrodo aplinkybes dėl telefono registravimo apelianto vardu ginčo bute, kurį apeliantas atrado po skundžiamo sprendimo priėmimo, todėl, pasak apelianto, jis neturėjo galimybės šio įrodymo pateikti anksčiau. Apeliantas prašo prijungti prie bylos aptariamą įrodymą, nes jis patvirtina aplinkybes, apie kurias buvo kalbėta pirmosios instancijos teisme, taip pat pagrindžia ieškovo ryšį su ginčo butu. Dėl išrašų iš medicininių dokumentų apeliantas nurodo, jog jam 2024 m. sausio 10 d. buvo daroma kairės akies operacija dėl (duomenys neskelbtini), akies būklė ženkliai pablogėjo, be to, 2024 m. sausio mėnesį atlikus biopsiją apeliantui buvo nustatyta odos onkologinė liga – (duomenys neskelbtini), šiuo metu atliekamas gydymas švitinimu. Apelianto teigimu, šie įrodymai, patvirtinantys sunkią apelianto sveikatos būklę, atsirado vėliau, apeliantas jų negalėjo pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Savo ruožtu atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsisakyti prijungti apelianto naujai teikiamus įrodymus, kadangi AB „Telekomas“ pranešimas neįrodo ieškovo emocinio ryšio su ginčo butu, aptariamas pranešimas galėjo būti paremtas senais duomenimis apie adresatą, nesiejant aplinkybių, gyvena ieškovas bute ar ne. Teigia, kad įrodymas teikiamas pavėluotai, jis turėjo būti pateiktas dar įrodymų priėmimo stadijoje ir tik pirmosios instancijos teisme. Atsakovas taip pat nurodo, kad apelianto naujai teikiamas 2024 m. sausio 16 d. medicinos dokumento išrašas nepagrindžia naujų aplinkybių, kurios būtų paaiškėjusios jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nes ieškovo minima glaukomos diagnozė ieškovui konstatuota dar 1999 m.
16. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnio nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, taip pat negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018). Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2021).
18. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovo naujai pateikto įrodymo (AB Lietuvos telekomas 2001 m. birželio 19 d. pranešimo) turiniu, nusprendžia, kad ieškovas nepagrindė šio įrodymo pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme. Apelianto teikiamo įrodymo ryšys yra pernelyg nutolęs nuo įrodinėjimo dalyko šioje byloje, be to, minėta pažyma tik pagrindžia, kad ieškovas ginčo buto adresu buvo registravęs telefono abonementą, tačiau ši aplinkybė savaime nei pagrindžia, nei paneigia šiai bylai teisiškai reikšmingą apelianto ryšį su ginčo butu. Atsižvelgiant į tai, šį įrodymą atsisakytina priimti.
19. Sprendžiant dėl apelianto teikiamų medicininių dokumentų, kurie datuojami po bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme pabaigos, pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teikiami medicininiai dokumentai objektyviai negalėjo būti pateikiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, kadangi medicininius dokumentus ieškovas pateikė su apeliaciniu skundu ir byloje dalyvaujantys asmenys turėjo pakankamai laiko pasisakyti dėl naujai pateiktų įrodymų turinio bei pateikti savo įrodymus, šių naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Teikiamais įrodymais apeliantas siekia pagrįsti savo procesinę poziciją dėl turto padalijimo būdo (ne)teisėtumo, todėl spręstina, kad egzistuoja įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinti pagrindai įrodymų (medicininių dokumentui) prijungimui.
20. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. kovo 27 d. gautas ieškovo A. B. pateiktas procesinis dokumentas, kuriame išdėstytos apelianto pastabos dėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK nuostatas, papildyti apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Bet koks apeliacinio skundo pildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis teikiamas, yra leistinas tik iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos. Nagrinėjamu atveju ieškovas, jau pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, pateikė teismui pastabas dėl atsakovo atsiliepimo, kurie pagal savo turinį laikytini apeliacinio skundo argumentų pildymu. Kadangi tokiu būdu keisti (pildyti) apeliacinio skundo turinį šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliacinį procesą reglamentuojančios normos draudžia, apelianto pateiktas pastabas atsisakoma priimti.
Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo
21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo šalims ieškovui A. B. ir atsakovui D. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas-gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas-ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti inžineriniai statiniai-kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovas yra ieškovo sūnus. Ieškovui A. B. priklauso 3/4 dalis buto, 150/600 dalis žemės sklypo, ¼ dalys pastatų ir statinių. Ieškovo nuosavybės teisės į minėtus objektus įgijimo pagrindas yra 2021 m. kovo 8 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. NJ-1128, kuris atsirado po ieškovo dukros E. B. mirties. Savo ruožtu atsakovui D. B. priklauso ¼ buto, įgyto 1998 m. vasario 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 981 pagrindu, t. y. po atsakovo motinos mirties, 450/600 žemės sklypo bei ¾ pastatų ir statinių, įgytų 1998 m. gruodžio 8 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/98-19876 ir 2008 m. rugpjūčio 14 d. dovanojimo sutarties Nr. NJ-3885 pagrindu.
22. Ieškovas prašė atidalinti bendrojoje dalinėje nuosavybėje esantį turtą, butą priteisiant ieškovui, o žemės sklypą su pastatais ir statiniais – atsakovui, priteisiant ieškovui iš atsakovo 5 250 Eur piniginę kompensaciją. Savo ruožtu atsakovas byloje priešieškiniu prašė nustatyti buto naudojimosi tvarką, arba, alternatyviai, atidalinti bendrojoje dalinėje nuosavybėje esantį turtą, butą priteisiant atsakovui, o žemės sklypą su pastatais ir statiniais – ieškovui.
23. Pirmosios instancijos teismas atidalino bendrojoje dalinėje nuosavybėje esantį turtą atsakovui priteisiant butą, o ieškovui priteisiant žemės sklypą su statiniais. Pirmosios instancijos teismas tokį ginčo turto atidalijimą motyvavo tuo, kad nepriteisus buto atsakovui, jam būtų padaryta esminė žala, kadangi butas atsakovui turi moralinę, neturtinę vertę, nes būtent šis butas laikytinas atsakovo, šiam būnant nepilnamečiu, šeimos namais, be to, anot teismo, atsakovas pagrindė ir prastą savo finansinę padėtį, dėl kurios, priteisus ginčo butą ieškovui ir atitinkamai priteisus iš atsakovo piniginę kompensaciją, nebūtų realios galimybės ją sumokėti. Ieškovas dėl tokio teismo procesinio sprendimo pateikė apeliacinį skundą.
24. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas iš viso neturi kur gyventi ir jam būtina paskirti butą, kaip vienintelę gyvenamąją patalpą. Apelianto įsitikinimu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovą su butu sieja gilūs emociniai ryšiai, kadangi jis ilgą laiką jame gyveno su savo mama ir seserimi. Paaiškino, kad butas buvo skirtas išimtinai nuomai, o velionė žmona su vaikais ir savo tėvais gyveno name, kurį tuo pat metu statė. Apelianto teigimu, priešingai, tai pas jį yra gilūs emociniai ryšiai su butu, kadangi jis pats atliko šio buto įrengimo darbus.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
26. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016). Kitas bendraturtis gali siūlyti alternatyvias atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes arba, jei nesiekia jokio atidalijimo varianto, savo nesutikimą su siūlomu ieškovo projektu gali grįsti bendraturčių interesų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014). Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009). Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014).
27. Kasacinio teismo taip pat nurodoma, jog svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).
28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 25-27 punktuose pacituotą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, akcentuoja, jog gilių emocinių ryšių turėjimas su tam tikru atidalintinu objektu neturėtų būti esminis kriterijus sprendžiant dėl nustatytino turto atidalijimo būdo. Todėl šiame kontekste pirmosios instancijos teismas, padalindamas ginčo turtą, visiškai pagrįstai atsižvelgė ir įvertino bendraturčių interesus (ne)turėti tam tikro nekilnojamojo daikto, atsižvelgdamas į potencialiai galinčią kilti žalą šalims, šiuo konkrečiu atveju atsakovui.
29. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas posėdžio metu iš viso nekėlė jokių klausimų dėl apelianto rūpinimosi butu, tačiau tai aptarė sprendime. Pasak apelianto, jis neturėjo jokios galimybės dėl to teikti kokių nors papildomų įrodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinis procesas yra grindžiamas CPK 12 straipsnyje įtvirtintu rungtyniškumo principu, pagal kurį, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Nacionalinis civilinis procesas taip pat grindžiamas ir dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis), kuris proceso šalims numato teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad nagrinėjama civilinė byla vyksta nuo 2021 m. birželio mėnesio, byloje buvo vykdoma ir mediacijos procedūra, įvyko 7 teismo posėdžiai, kuriuose byla buvo nagrinėta iš esmės, be to, ieškovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko. Taigi apeliantas turėjo visas procesines galimybes įrodinėti aplinkybes, susijusias su apelianto rūpinimusi butu, ypač atsižvelgiant į apelianto užimamą procesinę poziciją. Todėl šiuo atveju apeliantui to nepadarius ir apeliacinės instancijos teismui nenustačius, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai paskirstęs įrodinėjimo naštą ir (ar) apribojęs ginčo šalių galimybę įrodinėti, būtent ieškovui tenka jo procesinių veiksmų pasekmės.
30. Apeliantas iš esmės byloje laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jam paskirti butą dėl apelianto amžiaus bei sveikatos būklės. Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamo sprendimo motyvas, kad apeliantui negalima paskirti buto yra neobjektyvus, kadangi dėl senyvo amžiaus ir savo sveikatos būsenos būtent apeliantas negali užsiimti namo su sklypu pardavimu ir gauti pajamų. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, jog apelianto pozicija byloje vertintina kaip nenuosekli. Viena vertus, apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas iš viso netyrė ir nenagrinėjo apelianto sveikatos būsenos ir tų aplinkybių, ar jo sveikata ir dėl jos pablogėjimo atsiradęs fizinis stovis, leidžia jam rūpintis namu ir žemės sklypu. Antra vertus, apeliantas, nesutikdamas su byloje atliktos turto vertinimo ekspertizės išvadomis, tvirtina, kad niekur nekonstatuoja, jog dalintinas žemės sklypas su gyvenamuoju namu nėra tinkamas gyventi, nors tuo pačiu apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas nenori gyventi nugyventame ir apleistame name. Be to, teisiškai reikšminga aplinkybė, jog apeliantas ir šiuo metu gyvena vienbučiame name Žvėryno mikrorajone, kuriam yra reikalinga iš esmės analogiška, kaip ir dalintinam žemės sklypui su statiniais, priežiūra. Atsižvelgiant į apelianto byloje pateiktus įrodymus teisėjų kolegija neabejoja, jog apelianto sveikatos būklė yra sunki ir linkusi blogėti dėl turimų sveikatos problemų, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, jog ginčo atveju gali būti svarstytinos kitos apeliantui priskirtino nekilnojamojo turto panaudojimo galimybės, pavyzdžiui, ginčo žemę su pastatais ir statiniais (kurių rinkos vertė 111 000 Eur) parduoti ir gautus pinigus panaudoti kito būsto, atitinkančio apelianto interesus, įsigijimui.
31. Be to, nors apeliantas teigia, kad jam yra reikalinga gyvenamoji patalpa pirmame aukšte, netoli medicinos įstaigos, koks, pasak apelianto, ir yra ginčo butas, tačiau apeliantas nepateikė įrodymų ir apskritai neįrodinėjo, kad gydymo įstaigos pasiekiamumas yra komplikuotas apeliantui gyvenant jo dabartinėje gyvenamojoje vietoje (CPK 178 straipsnis).
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas ginčo nekilnojamojo turto padalijimo būdą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai teisiškai reikšmingu laikė atsakovo turtinį interesą, jo prastą finansinę padėtį bei įvertino jam galinčią kilti žalą, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, priteisus ginčo butą ieškovui ir atitinkamai priteisus iš atsakovo piniginę kompensaciją už jam tenkantį žemės sklypą su statiniais, atsakovui nebūtų realios galimybės ją sumokėti. Toks vertinimas atitinka ir kasacinio teismo praktiką, pagal kurią sprendžiant dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo būdo yra būtina nustatyti, ar šalis, iš kurios priteisiama kompensacija, gali ją išmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014).
33. Pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo atidalijant ginčo turtą nepaneigia ir apelianto argumentas, jog sprendime aplinkybė, kad atsakovas atsisakė kompensacijos, buvo pripažinta esmine sprendžiant, kam iš šalių paskirti butą, be to, apeliantas pareiškė, kad tuo atveju, jei jam bus paskirtas butas, jis taip pat atsisako piniginės kompensacijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto teiginiai tik dar kartą patvirtina jo pozicijos nenuoseklumą, kuriam, tikėtinai, daro įtaką itin įtempti ir konfliktiški ginčo šalių tarpusavio santykiai. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, jog byloje yra duomenų, kad ieškovas dar derybų iki bylos nagrinėjimo metu siūlė atsakovui ginčą baigti taikiai, siūlyme nurodydamas, kad atsakovui atitektų butas ir ieškovui atitektų namas bei visas kitas turtas. Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, civilinėje byloje, Nr. 3K-3-638/2005; 2012 m. spalio 10 d. nutartis, civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-421/2012; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apelianto pozicija ir teiginiai labiau tikėtinai yra nukreipti į ginčo šalių tarpusavio konflikto gilinimą, o ne ginčo situacijos išsprendimą atidalijant bendraturčiams priklausantį turtą.
34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu atliktas nekilnojamojo turto atidalijimas, priešingai nei įrodinėja apeliantas, kaip tik atitinka teisinį reguliavimą, teismų praktiką, taip pat šalių interesus, be to, ženkliai sumažina tikimybę ateityje kilti turtiniams konfliktams bei ginčams tarp šalių.
35. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą, nusprendė, kad namo raktai negali būti perduoti, net jei namas atitenka ieškovui. Toks teismo sprendimas, anot apelianto, yra neobjektyvus ir neteisingas, todėl turi būti panaikintas. Teigia, kad teismas, paskirdamas apeliantui konkretų turtą ir žinodamas, kad jam trukdoma patekti į šį turtą, nenagrinėjo reikalavimo dėl įpareigojimo netrukdyti naudotis bendroje dalinėje nuosavybėje esančiu nekilnojamu turtu bei bendrosios nuosavybės teisių pažeidimo. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka, kadangi, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, galimybės patekti į ginčo namą pro duris nėra, o atliekant teismo ekspertizę, į ginčo namą taip pat buvo patekta pro langą. Taigi šiuo atveju nėra objektyvių duomenų, kad ieškovo patekimas į jam tenkantį nekilnojamojo turto objektą be raktų būtų apsunkintas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl namo raktų perdavimo, kaip perteklinį.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
36. Į pagrindinius ir esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės šiame apeliaciniame procese keliamiems klausimams ir jų išsprendimui. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
37. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, taip pat tinkamai taikė ginčui aktualias materialines ir proceso teisės normas, tuo tarpu ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitokiam ginčo situacijos teisiniam vertinimui, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu, o ieškovo apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. kovo 20 d. pažyma Nr. APD-2024-03119 patvirtina, jog valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 262,50 Eur. Apeliacinį skundą atmetus, ši suma priteistina valstybės naudai iš ieškovo A. B.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
n u t a r ė :
ieškovo A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovo A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 262,50 Eur (du šimtus šešiasdešimt du eurus ir 50 ct) išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Šios išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų pasirinktame banke, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklalapyje, įmokos kodas 5630.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Ramunė Mikonienė
Asta Pikelienė
Linas Zinkevičius